Civilinė byla Nr. 2A-218-823/2018

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00173-2015-5

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.6.1;                                                                                 

(S)

                                                                                         3.3.1.20                

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

                            LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Stagro“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių akcinės bendrovės „Swedbank“ ir BUAB „Stagro“ ieškinį atsakovams G. K. ir V. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovės prašė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės UAB „Stagro“ ir atsakovo G. K. 2014 m. liepos 24 d. sudarytą galvijų bandos pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1 ir 2014 m. liepos 24 d. galvijų bandos perdavimo – priėmimo aktą. Ieškovė BUAB „Stagro“ prašė taikyti restituciją ir solidariai iš atsakovų priteisti ieškovei UAB „Stagro“ 384 555,49 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovės nurodė, kad UAB „Stagro“, atstovaujama direktorės V. R., ir ūkininkas G. K. 2014 m. liepos 24 d. sudarė galvijų bandos pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią UAB „Stagro“ atsakovui G. K. už 250 000 Lt kartu su 52 500 Lt PVM pardavė 496 galvijų bandą Nr. 12338600025. Taip pat Sutarties šalys pasirašė galvijų perdavimo – priėmimo aktą. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 3 d. nutartimi ieškovei BUAB „Stagro“ iškėlė bankroto bylą. Bankroto administratorė nustatė, kad už 250 000 Lt buvo perleista 1 577 793,19 Lt buhalterinės vertės (savikainos) galvijų banda, t. y. ji buvo parduota už akivaizdžiai per mažą kainą. Be to, Sutartis ir galvijų bandos perdavimo – priėmimo aktas buvo pasirašyti galiojant 2014 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2324-527/2014 taikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms.
3. Ieškovių teigimu, ginčijamu sandoriu UAB „Stagro“ ženkliai pablogino savo finansinę padėtį. UAB „Stagro“ iš parduotų galvijų per 9 mėnesius primelždavo pieno, už kurį gaudavo 1 438 971 Lt, kurie sudarė absoliučią daugumą įmonės gaunamų pajamų. Tai įrodo, kad ginčo sandoriu ieškovė pažeidė savo veiklos tikslą. Sutartis ir galvijų bandos perdavimo – priėmimo aktas prieštarauja BUAB „Stagro“ ir jos kreditorių interesams, viešajai tvarkai bei gerai moralei, todėl turi būti pripažinti negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 ir 1.82 straipsnius. Be to, ginčijamas sandoris pripažintinas negaliojančiu ir pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana), kadangi jo sudarymo metu ieškovė buvo nemoki ir tai žinojo. Atsakovas G. K. taip pat žinojo ir suprato, kad UAB „Stagro“, daugiau kaip šešis kartus (6,31 karto) mažesne nei balansinė ir rinkos vertės pardavusi jam galvijų bandą, nebeturės jokio esminio pajamas generuojančio turto ir nebegalės atsiskaityti su savo kreditoriais. Sutartis sudaryta tarp susijusių asmenų. Nei UAB „Stagro“, nei G. K. neprivalėjo sudaryti Sutarties.
4. Ieškovių vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad perleistos gyvulių bandos balansinė vertė (savikaina) jos perleidimo metu buvo 1 577 793,19 Lt (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio), o už ją atsakovas G. K. sumokėjo 250 000 Lt, iš atsakovo turi būti priteistas skirtumas tarp bandos balansinės bei rinkos vertės ir už ją sumokėtos pinigų sumos 384 555,49 Eur (1 327 793,19 Lt ) (1 577 793,19 Lt – 250 000 Lt). Nuo 2006 m. gegužės 15 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. atsakovė V. R. buvo UAB „Stagro“ administracijos vadovė. Sudarydama 2014 m. liepos 24 d. sutartį ir perdavimo – priėmimo aktą, ji veikė priešingai UAB „Stagro“ ir jos kreditorių interesams, todėl sąmoningai padarė įmonei žalą. V. R. ieškovei padaryta žala yra įmonės negautos pajamos, kurias ji būtų gavusi, jeigu nebūtų sudaryta ginčijama sutartis. Bandos balansinė vertė (savikaina) jos perleidimo metu buvo 1 577 793,19 Lt, o parduota banda buvo už 250 000 Lt, todėl UAB „Stagro“ negavo 1 327 793,19 Lt (384 555,49 Eur) pajamų. Sutartis ir perdavimo – priėmimo aktas buvo sudaryti tik dėl bendros ir suderintos atsakovų valios išraiškos, todėl 384 555,49 Eur suma turi būti išieškota iš abiejų atsakovų.
5. Atsakovas G. K. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad gyvojo turto, tokio kaip galvijai, balansinė ir rinkos vertės niekada nesutampa. Kol iš mažo veršelio užauga pieninė karvė, į jį sudedama labai daug sąnaudų: veršelio kaina plius pašarai, vaistai, darbuotojų darbo užmokestis, technikos, įrangos ir pastatų išlaikymas bei nusidėvėjimas. Todėl užaugusios karvės balansinė vertė apskaitoje yra didelė, tačiau ši vertė nėra lygi ir niekaip negali būti prilyginama rinkos vertei. Įtaką kainai turi ir itin didelis parduodamų galvijų kiekis, metų laikas (prieš žiemą), išlaikymo galimybės ir kaštai (reikalingos didžiulės patalpos ir piniginės lėšos), šalies ekonominė padėtis (tarp valstybių taikomos sankcijos) ir situacija rinkoje (didžiulis mėsos ir pieno perteklius). UAB „Marleksa“ retrospektyvinio vertinimo išvada neteisinga, nes padaryta neatsižvelgiant į konkrečias bandos savybes ir pardavimo aplinkybes, vertintojas nėra galvijų vertinimo specialistas ekspertas. Dėl sudaryto sandorio UAB „Stagro“ finansinė padėtis kaip tik pagerėjo, nes leido jai toliau tęsti įprastą ūkinę veiklą. UAB „Stagro“ nebegalėjo išlaikyti galvijų bandos geros būklės (nuolat trūko kokybiško pašaro, vaistų), todėl melžiamų galvijų būklė buvo ypač prasta, jų pienas nebuvo tinkamas pardavimui. Nupirkta galvijų banda buvo tinkama parduoti tik mėsai į skerdyklą. Kai pieninis gyvulys parduodamas mėsai, visada yra patiriamas nuostolis, nes gyvulio savikaina buhalterinėje apskaitoje yra didesnė, nei už mėsą gaunamos pajamos. Imperatyvios teisės normos sudarant ginčijamą sandorį nebuvo pažeistos, nes apie Kauno apygardos teismo nutartį dėl draudimo parduoti turtą UAB „Stagro“ sužinojo tik 2014 m. liepos 25 d., t. y. kitą dieną po sutarties sudarymo.
6. Atsakovė V. R. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės AB „Swedbank“ atsisakymas suteikti finansinę pagalbą, sąskaitų areštai, nulėmė, jog UAB „Stagro“ nebuvo finansiškai pajėgi toliau vykdyti restruktūrizavimo plano, todėl UAB „Stagro“ restruktūrizavimo byla buvo nutraukta. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu areštavo įmonės sąskaitas, todėl UAB „Stagro“ negalėjo disponuoti turimomis apyvartinėmis lėšomis, galvijus aprūpinti pašarais, sudaryti tinkamas laikymui sąlygas, nebuvo lėšų galvijams reikalingiems vaistams. Fermos išlaikymui per mėnesį reikėjo 5 000 – 8 000 Lt. Apie tokią situaciją atsakovė informavo AB „Swedbank“, tačiau atsakymo nesulaukė, todėl atsakovei nebeliko kito pasirinkimo – ji privalėjo operatyviai realizuoti galvijų bandą, nes kitaip ji būtų neišlikusi. Atsakovė pasirinko tinkamiausią kreditoriams variantą – geriausiomis sąlygomis realizavo galvijus (biologinį turtą) ir atsiskaitė su darbuotojais bei kitais, gyvybiškai reikalingas paslaugas teikiančiais, kreditoriais. Atsakovė visiems aplinkiniams ūkininkaujantiems subjektams pasiūlė įsigyti visą galvijų bandą, kreipėsi į dienraštį „Lietuvos rytas“ dėl viešo skelbimo apie parduodamą galvijų bandą išspausdinimo. Vienintelis ūkininkas G. K. pateikė 2014 m. liepos 24 d. pasiūlymą įsigyti visą galvijų bandą už 87 465,25 Eur (302 000 Lt (250 000 Lt + PVM)) sumą. Kiti subjektai įsigyti galvijus atsisakė, arba panoro įsigyti tik nedidelę dalį bandos. Todėl atsakovė visą galvijų bandą pardavė G. K. – vieninteliam pirkėjui, pasiūliusiam didžiausią kainą įsigyjant visą galvijų bandą. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškovių AB „Swedbank“ ir BUAB „Stagro“ ieškinius atmetė ir priteisė iš ieškovės UAB „Stagro“ 400,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei V. R. bei 579,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui G. K., nustatydamas, kad šios išlaidos sumokėtinos iš ieškovės BUAB „Stagro“ bankroto proceso administravimo išlaidų. 
8. Teismas konstatavo, kad ieškovės neįrodė visų actio Pauliana taikymo sąlygų pardavimo  sandoriui nuginčyti. Ieškovės neįrodė, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, kad UAB „Stagro“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, kad ši įmonė, atstovaujama direktorės V. R., buvo nesąžininga, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises, taip pat, kad nesąžiningas buvo atsakovas G. K..
9. Teismas nustatė, kad VMI 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu areštavo UAB „Stagro“ einamąsias sąskaitas ir galimybę disponuoti piniginėmis lėšomis. Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 16 d. nutartimi nutraukė UAB „Stagro“ restruktūrizavimo bylą, todėl visi susitarimai dėl kreditorių bendros reikalavimų sumos (jos dalies) atsisakymo, piniginės prievolės pakeitimo kita prievole ir dėl prievolių vykdymo terminų atidėjimo neteko galios, įmonė neteko Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ĮRĮ) numatytų privilegijų. UAB „Stagro“ darbuotojai 2014 m. liepos 4 – 11 d. pareikalavo mokėti vėluojantį darbo užmokestį, nes, priešingu atveju, jie darbą paliks. AB „Lesto“ 2014 m. liepos 16 d. pareikalavo sumokėti 5 625,78 Lt skolą už elektrą iki 2014 m. liepos 18 d., nurodydama, kad priešingu atveju elektros energijos tiekimas bus nutrauktas be atskiro įspėjimo. Kiti kreditoriai taip pat 2014 m. liepos mėnesį pareikalavo mokėti skolas. AB „Swedbank“ nutraukė paskolos sutartį ir 2014 m. liepos 22 d. pateikė reikalavimą sumokėti 204 731,30 Eur skolą iki rugpjūčio 6 d.
10. Teismas taip pat nustatė, kad veterinarijos gydytoja O. J. 2014 m. liepos 7 d. pateikė ieškovės direktorei V. R. tarnybinį pranešimą dėl skubiai šalintinų trūkumų pašarų sandėlyje, melžimo aikštelėje. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šakių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – VMVT) pateikti dokumentai patvirtina, jog 2013 m. buvo nustatyta avarinė pašarų sandėlio būklė, neužtikrinta pašarų sauga, 2013 m. liepos mėn. patikrinimo metu užfiksuotas netinkamas galvijų laikymas guoliavietėse, netinkamas pašarų laikymas, karvės mėšlinos ir nešvarios, rastas neleistinas somatinių ląstelių skaičius piene ir centrifūga, leidžianti įtarti, kad pienas prieš pardavimą centrifūguojamas, siekiant išlaikyti jo kokybę. Gaišenos neišvežtos utilizuoti, rastos nesikeliančios karvės, ilgą laiką melžiamos karvės negavo mineralinių priedų, pašarų laikymo pašiūrė visiškai neatitinka sanitarinių reikalavimų. Panaši padėtis nustatyta ir kitų patikrinimų 2013 m. metu, ieškovė įrengė tik pašarų saugojimo bokštus. 2014 metais kovo mėnesį užfiksuota iš esmės nepakitusi padėtis.
11. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis ir liudytojų R. J., A. K.,  K. V., V. P., D. K., R. A. parodymais, pripažino pagrįstais atsakovų teiginius, kad UAB „Stagro“ direktorė V. R., atsižvelgiant į specifines biologinio turto išlaikymo sąlygas, galvijų bandą privalėjo skubiai parduoti dėl tuometinės įmonės finansinės būklės, apsprendusios galvijų bandos būklę. Teismo vertinimu, vienintelis įmonės ir jos kreditorių interesus geriausiai atitinkantis, teisingas ir racionalus sprendimas susiklosčiusioje situacijoje, kol galvijai dar turėjo ekonominę vertę, buvo skubus jų bandos pardavimas, nes kilo didelė visos bandos neišsaugojimo (išsekimo dėl nepriežiūros, kritimo) rizika. Delsiant jį sudaryti, galvijų skaičius būtų mažėjęs, bandos būklė dar labiau prastėjusi. Kritusius galvijus būtų reikėję utilizuoti, tačiau ieškovė negalėjo disponuoti piniginėmis lėšomis, jų nebuvo. Biologinio turto išlaikymas reikalauja kasdienių investicijų, todėl ginčo pardavimo sandorį UAB „Stagro“ sudaryti privalėjo.
12. Teismas pažymėjo, kad atsakovė V. R. sąžiningai informavo ieškovę AB „Swedbank“ apie UAB „Stagro“ finansinę būklę ir galimybių prižiūrėti galvijus nebuvimą. Nesulaukusi atsakymo į kreipimąsi dėl neteisminio bankroto inicijavimo, atsakovė neturėjo prievolės informuoti AB „Swedbank“ apie būtinumą ginčo bandą parduoti. Teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai teigia, kad, jei būtų turėjusi tikslą išparduoti įmonės turtą prieš bankroto bylos iškėlimą, tam galėjo panaudoti kitą materialų įmonės turtą (techniką ir kt.), o ginčo atveju tai padarė tik esant būtinybei.
13. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog 2012–2014 m. ieškovės įmonei buhalterines paslaugas pagal sutartis teikė UAB „Astiva“, kurios direktorė A. I. 2011 m. birželio 13 d. – 2015 m. sausio 23 d. laikotarpiu buvo direktore UAB „Gintarius“, kurios savininkė yra atsakovo G. K. motina, atsakovų nesąžiningumo sudarant pardavimo sandorį pagal CK 6.67 straipsnį nepagrindžia. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad A. I. yra atsakovo sugyventinė. Spręsdamas apie pastarąją aplinkybę, teismas nesivadovavo liudytojos D. K. parodymais, kadangi ši liudytoja patvirtino, jog dėl darbo vietos netekimo nėra palankiai nusiteikusi atsakovės V. R. atžvilgiu, be to, toks liudijimas nėra pakankamas asmenų bendro gyvenimo fakto konstatavimui. Atsakovas paaiškino, kad A. I. pažįsta dėl jos darbo UAB „Gintarius“, kurio savininkė yra jo motina. Be to, net ir nustačius, jog minėti asmenys yra sugyventiniai, jiems netaikoma CK 6.67 straipsnyje numatyta nesąžiningumo prezumpcija. Teismo vertinimu, atsakovų nesąžiningumo neįrodo ir faktinės sandorio sudarymo aplinkybės.
14. Teismas sprendė, kad ieškovės nepagrįstai teigia buvus ir atsakovės V. R. nesąžiningumą, grindžiamą sprendimo parduoti galvijų bandą nepaskelbimu potencialiems įgijėjams. 2016 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Grūduva“ pranešė ieškovės bankroto administratorei, kad 2014 m. liepos 3 d. V. R. buvo atvykusi su pasiūlymu pirkti UAB „Stagro“ priklausančius galvijus, tačiau UAB „Grūduva“ juos pirkti atsisakė, remdamasi neigiamomis „Agrowill“ grupės, kuriai priklauso ir UAB „Grūduva“, specialistų išvadomis. Toks pasiūlymas, teismo vertinimu, suteikė galimybę įsigyti ginčo bandą visos minėtos grupės, kuriai priklauso virš 90 žemės ūkio bendrovių, įmonėms. Įsigyti galvijų bandą atsakovė taip pat pasiūlė aplinkui ūkininkaujantiems subjektams: 2014 m. liepos 14 d. įteikė pasiūlymą nupirkti pieninių galvijų bandą su prieaugliu, prašant atsakyti per savaitę, Voniškių žemės ūkio bendrovei, ūkininkams A. P. K., G. K., 2014 m. liepos 23 d. pateikė prašymą išspausdinti skelbimą apie gyvulių bandos pardavimą dienraštyje „Lietuvos rytas“. Tai, kad šiuo metu skelbime nurodytu telefonu atsiliepia kitas asmuo, skelbimo fakto nepaneigia, nes V. R. paaiškino, jog dėl įmonės finansinės būklės (piniginių lėšų neturėjimo) nupirko vienkartinę telefono kortelę ir ją pati papildydavo, todėl tas pats telefono numeris dabar gali priklausyti kitam asmeniui. 2014 m. liepos 24 d. UAB „Stagro“ buvo užregistruotas atsakovo G. K. pasiūlymas galvijų bandą nupirkti už 250 000 Lt plius PVM. Voniškių ŽŪB ir ūkininkas A. P. K. 2014 m. liepos 16–17 d. pateikė atsisakymą pirkti, ūkininkė L. K. pageidavo pirkti tik 10 veršingų telyčių po 1 000 Lt. Ieškovės neįrodė, kad buvo daugiau asmenų, ketinusių pasinaudoti UAB „Stagro“ pasiūlymu.
15. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovės neįrodė, jog ginčo sandoris buvo sudarytas 2014 m. liepos 24 d. Kauno apygardos teismo nutartimi bankroto byloje areštavus UAB „Stagro“ turtą bei sandorio šalims apie tai žinant. Teismas nustatė, kad teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Stagro“ buvo gauta 2014 m. liepos 25 d., turto arešto aktų registre ji neįregistruota. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovės kreditorė UAB „Aksa“ pateikė 2014 m. liepos 22 d., apie jo priėmimą ir laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymą paskelbta 2014 m. liepos 24 d., nenurodant skelbimo laiko. Ieškovės bankroto byloje nėra užfiksuota kreditorės pranešimo apie kreipimąsi į teismą įteikimo UAB „Stagro“ data, tokių duomenų nerasta ir Lietuvos pašto siuntų paieškoje. Aplinkybė, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreditorė kreipėsi pirmiau nei įmonės vadovė, teismo vertinimu, pastarosios nesąžiningumo savaime nepatvirtina. V. R. pateikė įrodymus, kad pirmiau rūpinosi neteisminio bankroto proceso inicijavimu, nurodė, jog būtų kreipusis ir į teismą, tačiau kreditorė tai padarė anksčiau.
16. Teismas nurodė, kad bankroto administratorės atstovas nepagrįstai teigia, jog sandoris buvo vykdomas 2014 m. liepos 24–31 d. ir tai prieštarauja gerai moralei, nes atsakovė V. R. nesiėmė priemonių sandoriui sustabdyti. Pagal Sutarties 5.1 punktą, nuosavybės teisė į galvijų bandą pirkėjui pereina po jos perėmimo 2014 m. liepos 24 d., pasirašius perdavimo–priėmimo aktą. Jos perregistravimas VMVT per 7 d. pirkėjo vardu yra tik nuosavybės teisių išviešinimas. UAB „Stagro“, apie laikinąsias apsaugos priemones sužinojusiai 2014 m. liepos 25 d., tą dieną ginčo turto nuosavybės teisė jau nebepriklausė. Liudytojo V. P. parodymai patvirtina, jog negalima daryti išvados, kad Sutartis buvo surašyta atgaline data. Apie tai, kad sandoris įvyko 2014 m. liepos 30 d., liudytojas sprendė iš VMVT pranešimo apie bandos perrašymą. Liudytoja D. K. parodė, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartis ji nedalyvaudavo, tik sverdavo galvijus, todėl mano, kad nebuvo pirkimo–pardavimo, nes ji galvijų nesvėrė. Teismo vertinimu, iš atsakovų paaiškinimų nustačius, kad galvijai buvo sveriami, perleidžiant atskirais vienetais, visos bandos galvijų svėrimo nebuvimas sandorio sudarymo atgaline data neįrodo.
17. Teismas sprendė, kad atsakovų nesąžiningumo nepatvirtina ir ginčo bandos balansinės vertės bei pardavimo kainos skirtumas, nes ieškovės neįrodė, jog reali bandos vertė yra jos balansinė kaina. Atsakovų argumentai apie balansinės vertės suformavimą pagrįsti 17-u verslo apskaitos standartu „Biologinis turtas“, kurio tikslas yra nustatyti žemės ūkio veikloje naudojamo biologinio turto apskaitos pateikimo finansinėse ataskaitose tvarką. Iš jo nuostatų matyti, kad galvijų (biologinio turto) balansinę vertę sudaro pradinė veršelio kaina plius sąnaudos pašarams, medikamentams ir kt., todėl kuo galvijas yra vyresnis, tuo jo balansinė vertė didesnė, tačiau dėl įvairių rinkos sąlygų ji niekada nėra tapati balansinei vertei. Balansinė galvijų vertė atrodo labai didelė, tačiau realiai pieninių galvijų banda atsiperka tik per gaunamą produkciją. Ieškovės nenuginčijo atsakovų teiginio, kad tam tikro amžiaus telyčaitės (nuo 1 mėnesio amžiaus iki maždaug 2 metų amžiaus) rinkoje paklausos neturi visiškai, jų niekas nesuperka. Būtent telyčaitės sudaro mažiausiai trečdalį ginčo galvijų bandos. Balansinė vertė ir reali vertė ženkliai skiriasi dėl vertėms taikomų apskaitos standartų ir reikalavimų.
18. Teismas sutiko su atsakovais, kad 12 veršelių pardavimas po 364, 403, 246 Lt ir panašią kainą 2014 m. birželio 25 d. ir liepos 9 d. UAB „Galvijų eksportas“, 15 telyčaičių po 3 500 Lt pardavimas Gospodarstwo Rolne M. V., 7 telyčaičių padavimas G. K. 2014 m. gegužės 14 d., mokant nuo 1 557,40 Lt iki 3 152,66 Lt už vienetą, 2014 m. gegužės 15 d. pardavimas UAB „Gintarius“ trijų karvių už 3 100 – 3 064 Lt, dviejų telyčaičių už 232,93 Lt ir 246,24 Lt bei kiti pardavimai neįrodo, jog ginčo bandos kaina turėjo būti nustatyta sumuojant analogiškas kiekvieno galvijo kainas. Teismas nurodė, kad šie pirkėjai pirko pavienius geriausios būklės mėsinės veislės galvijus, skirtus perpardavimui arba mėsai. Ginčo banda yra pieninių galvijų, mėsiniai galvijai joje atsiradę atsitiktinai. Bandos galvijai nėra vienodai paklausūs – daugiau nei pusė bandos karvių viršijo produktyvaus amžiaus iki trijų laktacijų ribą, bandos veršeliai buvo užskurdę, visa banda užkrėsta kerpančiąja dedervine, kurią išgydžius du mėnesius turėtų tęstis karantinas, t. y. galvijų per tą laikotarpį negalima realizuoti. Teismas taip pat pažymėjo, kad visuotinai žinoma aplinkybė, jog nuo 2014 m. kovo mėnesio ES nustatė ekonomines sankcijas, taikomas prekybai su Rusija, o 2014 m. rugpjūčio 7 d. Rusijos Federacija paskelbė ekonomines sankcijas, ribojusias mėsos ir pieno produktų importą į Rusiją. Nors 2014 m. liepos mėn. sankcijos dar negaliojo, jas buvo galima numatyti iš publikacijų viešojoje erdvėje, jų prognozė veikė rinką.
19. Teismas nurodė, kad atsakovas G. K. paaiškino, jog sandorį sutarė sudaryti už jo pasiūlytą kainą su sąlyga, kad bandos laikymui jam bus išnuomotos fermos ir dirbs bendrovės darbininkai, kol jis susiveš savo darbininkus. Tą pačią dieną, kai bandą perėmė, vežė jai šerti savo pašarus. Fermos būklė buvo kritiška, todėl žiemai ją apšiltino. Perėmus bandą srutų rezervuarai buvo pilni, pateikė duomenis apie srutų išvežimo išlaidas. Bandos išlaikymui taip pat patiriamos pašarų ruošimo išlaidos, mėšlo išvežimo išlaidos, užmokestis darbuotojams, mokestis už elektrą, vandenį, galvijų veterinarinės priežiūros išlaidos, kitos sąnaudos. Šias aplinkybes patvirtina atsakovo pažymos, pagrįstos išlaidų dokumentais, ieškovių nenuginčytos. Atsakovas 2015 m. gruodžio 1 d. iš ginčo bandos patyrė 101 528,00 Eur nuostolį, nuo įsigijimo iki 2015 m. gruodžio 31 d. – 69 156,06 Eur nuostolį. Atsakovas bandą 2014 m. rugpjūčio 15 d. siūlė bendrovei grąžinti dėl to, kad, ėmus ją melžti, paaiškėjo, jog pienas užkėstas somatinėmis ląstelėmis. 2014 m. rugpjūčio 1–15 d. Lukšių pieninės atlikti pieno kokybės tyrimai ir 2014 m. spalio 7 d. pieninės pranešimas patvirtina, jog nuo 2014 m. rugpjūčio 15 d. atsakovo ūkiui buvo pritaikytos nuoskaitos už viršytą somatinių ląstelių bei bendrą bakterijų skaičiaus geometrinį vidurkį.
20. Teismas pripažino, jog konkrečiomis makroekonominėmis sąlygomis, prastą ginčo bandos būklę atsakovams įrodžius paaiškinimais, rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais, reali ginčo turto rinkos vertė buvo tokia, kokią pirkėjas sumokėjo pardavėjai. Teismas nesirėmė balansine ar UAB „Marleksa“ nurodyta 1 040 000 Lt (be PVM) verte, kadangi atsakovas G. K. patvirtino, jog už pusantro milijono ar milijoną litų tokios bandos niekada nebūtų pirkęs, ieškovės neįvardijo jokio kito pirkėjo, kuris būtų pasirengęs tokią kainą sumokėti ar bent pageidavęs bandą įsigyti. Panašaus dydžio bandos ar kitokios galvijų bandos pardavimo  pavyzdžio nėra nurodyta ir UAB „Marleksa“ vertinimo išvadoje. Publikacijos žurnale „Mano ūkis“ 2014 m. gegužės mėnesį rodo kainos mažėjimo tendenciją. 2014 m. spalio 4 d. spaudos leidinyje „Ūkininko patarėjas“ Nr. 115 yra informacija, kad UAB „Lietuvos žirgynas“ parduoda savo turimus arklius. Vienos kumelės (nepaneigta, kad ji pagal vertę atitinka karvės kainą) pardavimo kaina yra 700 Lt, dėl to, teismo vertinimu, atsakovo nurodytos galvijų kainos apie 900 Lt yra visiškai realios ir atitinka skaičiuotiną apytikslę rinkos kainą. Atsakovas nupirko iš viso 270 karvių, 108 didesnes telyčias ir 118 mažo svorio telyčių, todėl pagrįstai teigia, kad vidutinė bandos kaina galėtų būti apie 297 432 Lt (270x900+108x504). Vertintojas G. V. paaiškino, kad pagrindas ginčo bandos vertei nustatyti buvo pieno pridavimo dokumentai ir rodikliai (kiekio ir riebumo, kurie blogėjimo nerodė) ir jų galimas generuoti pinigų srautas. Pripažino, jog neklausė civilinės bylos teismo posėdžių garso įrašų, neskaitė VMVT atliktų patikrinimų medžiagos, galvijų kritimo ir skrodimo aktų ir 2014 m. liepos 7 d. veterinarijos gydytojos rašto, su kita bylos medžiaga susipažino. Tai reiškia, kad G. V. nevertino itin prastų galvijų laikymo sąlygų ir sveikatos, daugumos karvių pienui esant užkrėstam pūliais (somatinėmis ląstelėmis, kurios priduodant buvo šalinamos separatoriumi), dėl kurių pieno pridavimas visiškai nebuvo galimas. Vertintojas nežinojo, jog pieno rodikliai buvo užfiksuoti tik pagal kelių karvių pieno duomenis, rėmėsi ne konkrečiomis, o vidutinėmis galvijų šėrimo sąlygomis Lietuvoje, tačiau pripažino, jog šėrimas gali įtakoti pieno kiekį ir kokybę, pripažino, jog galvijus perkant mėsai, jų vertė būtų mažesnė, kad turtą retrospektyviai vertino vidutinėmis sąlygomis, nuo kurių vertinama banda galėjo būti nukrypusi (serganti banda gali neatitikti vidutinės būklės).
21. Teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatomis, esant šalių ginčui dėl turto vertės, ją gali nustatyti vertintojas ekspertas. Vertintojas G. V. tokios kvalifikacijos neturi, pagal išsilavinimą yra transporto inžinierius. Neturėdamas specialių zootechninių ir veterinarinių žinių ir neišanalizavęs ginčo vertinimui aktualių bylos dokumentų dėl galvijų bandos būklės, neišklausęs šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų, jis neįvertino visų retrospektyviai aktualių aplinkybių, nustatant ginčo bandos vertę pardavimo metu, todėl teismas nesirėmė jo nurodyta bandos verte.
22. Teismas sprendė, kad atsakovų nesąžiningumo bei ginčo sandorio tarpusavio įsipareigojimų disproporcijos nepatvirtina ir kartu su pardavimo sutartimi sudarytos gyvulininkystės komplekso pastatų, įrengimų, kiemo statinių ir mechanizmų nuomos sutartis bei paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB „Stagro“ įsipareigojo ne ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų teikti gyvulių bandos priežiūros paslaugas. Pastarieji susitarimai buvo viena iš pardavimo sandorio sąlygų – pirkėjas neslėpė, jog neturi kur laikyti tokio galvijų kiekio, todėl tol, kol pasisamdys savo darbuotojus, jam būtinos sutartyse nurodytos paslaugos. Svarbi aplinkybė, jog šios paslaugos buvo teikiamos atlygintinai (mokėjo G. K.), be to, darbuotojų atlyginimams iš karto buvo panaudota pagal pardavimo sandorį gauta suma. Bankroto administratorė, perėmusi turtą, nuomos sutarties nenutraukė ir nesutiko su atsakovo siūlymu susigrąžinti galvijų bandos nuosavybės teisę natūra. Pastaroji aplinkybė taip pat patvirtina, jog turėtais resursais UAB „Stagro“ gyvojo turto išlaikyti negalėjo, buvo didelė jo praradimo ir sankcijų už tai pagal specialiuosius įstatymus, numatančius atsakomybę už gyvūnų nepriežiūrą, rizika, todėl vienintelis pagrįstas ir teisingas sprendimas buvo galvijus parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą.
23. Teismas pripažino, jog dėl UAB „Stagro“ turimų galvijų būklės žmogiškieji resursai buvo maksimaliai mobilizuojami, todėl pripažino, kad atsakovų nesąžiningumo nepatvirtina ir trijų sutarčių pasirašymas tą pačią dieną, nesinaudojant teisininkų pagalba. Teismas nurodė, kad pardavėją atstovavo įmonės direktorė, pirkėjas buvo verslininkas, abu turi pakankamai specialių žinių sudarant sutartis, todėl trijų sandorių pasirašymas tą pačią dieną savaime nereiškia jų sudarymo atgaline data. Atsakovams įrodžius, kad sandorio kaina atitiko realią tuometinę rinkos vertę ir jį sudaryti buvo būtina, o ieškovėms nepaneigus atsakovų sąžiningumo ir neįrodžius neteisėtų atsakovų veiksmų, nėra pagrindo spręsti, kad pardavimo sandoris prieštarauja UAB „Stagro“ teisnumui (tikslui siekti pelno) (CK 1.82 straipsnis). Sandorį sudariusi pirmiau įvardintomis sąlygomis, atsakovė V. R. nepadarė žalos bendrovės kreditoriams. Kitais jos civilinės atsakomybės pagrindais ieškovė ieškinyje nesirėmė. Todėl teismas ieškinių reikalavimus atmetė kaip neįrodytus.  

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24. Ieškovė BUAB „Stagro“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. UAB „Stagro“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Teismas nepagrįstai rėmėsi Sutarties 1.1 punkto nuostata, kad, neturėdamas lėšų ilgiau šerti ir išlaikyti sveikus gyvus galvijus, šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja parduoti, o pirkėjas nupirkti pardavėjui priklausančią galvijų bandą. Tokia sutarties nuostata negali būti pripažįstama įrodymu, galinčiu patvirtinti, jog V. R. iš tiesų neturėjo lėšų ilgiau šerti ir išlaikyti sveikus gyvus galvijus.
2. Teismas neteisingai ir tendencingai aiškino liudytojų parodymus, kaip patvirtinančius atsakovų nurodytas aplinkybes. VMVT pateikti dokumentai patvirtino, kad trūkumai UAB „Stagro“ buvo nustatyti dar 2013 m. vasario mėnesį, tai yra jie egzistavo ilgą laiką, tačiau tai netrukdė UAB „Stagro“ nuo 2013 m. vasario iki 2014 m. liepos mėnesio parduoti didelius kiekius kokybiško pieno. 2014 m. liepos mėnesį UAB „Stagro“ neįvyko didelių pasikeitimų, kurie galėtų sąlygoti būtinumą parduoti karvių bandą. Darbuotojų grasinimas išeiti iš darbo rodo, kad UAB „Stagro“ galimai buvo susidūrusi su bendrovės efektyvaus valdymo ir finansinėmis problemomis, tačiau ši aplinkybė nepagrindžia būtinumo sudaryti karvių bandos pirkimo –pardavimo sandorį. Liudytojas V. P. nurodė, kad 2014 m. liepos mėnesį fermoje buvusių gyvulių būklė iš esmės nesiskyrė nuo ankstesnių metų, visais laikais UAB „Stagro“ kildavo problemų dėl atlyginimų mokėjimo. Liudytojai D. K. ir V. P. taip pat patvirtino, kad pašarai gyvuliams būdavo perkami. Taigi gyvuliai turėjo ką ėsti. Liudytojas K. V. nenurodė, jog srutos iš UAB „Stagro“ apskritai būdavo neišvežamos. Taigi, srutos būdavo išvežamos, bet galimai šiek tiek vėluojant. Manytina, kad srutų išvežimo kaina buvo labai nedidelė, atsižvelgiant į karvių bandos pardavimo kainą. Liudytojas K. V. taip pat nenurodė, kad iškilo realus pavojus srutomis užteršti Jotijos upelį. Vertinant liudytojo R. A. parodymus, darytina išvada, kad bandos nebuvo būtina parduoti, nes karvių bandos būklė buvo tinkama. Teismas neturėjo remtis liudytojo R. J. parodymais, kuris teigė, kad karvių bandos būklė buvo bloga, kadangi šis liudytojas buvo suinteresuotas, nes dirbo pas G. K.. Teismas nepagrįstai prastą bandos būklę grindė atsakovo G. K. pirktais medikamentais už 1 160 Eur, kadangi ši suma yra labai nedidelė, atsižvelgiant į tai, kad galvijų bandą sudarė beveik 500 gyvulių. Atsakovė V. R. nepagrįstai tvirtino, kad UAB „Kauno grūdai“ grasino išsivežti jų sumontuotus pašarų bokštus. Šie pašarų bokštai dar dabar stovi BUAB „Stagro“ teritorijoje ir UAB „Kauno grūdai“ nereikalauja jų gražinti.
3. Net nustačius, kad karvių banda buvo laikoma prastomis sąlygomis ir ją galimai reikėjo parduoti, tai nereikštų, kad buvo būtina sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį su G. K. ginčijamos sutarties sąlygomis. Teismas privalėjo įvertinti, ar UAB „Stagro“ privalėjo sudaryti konkretų sandorį su G. K., parduodama jam karvių bandą už Sutartyje nurodytą kainą.
4. Teismas sprendime nepaaiškino, kodėl kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Priešingai, jos buvo pažeistos, kadangi buvo sudarytas UAB „Stagro“ nuostolingas sandoris. Jo sudarymo metu UAB „Stagro“ žinojo apie tai, kad ji yra nemoki, kad negali atsiskaityti su savo kreditoriais, kad restruktūrizavimo byla buvo nutraukta dėl to, jog nebuvo vykdomas restruktūrizavimo planas ir jau yra priimta nutartis areštuoti visą jos turtą. UAB „Stagro“ žinojo ir suprato, kad Sutartis ir perdavimo – priėmimo aktas, kuriais penkis kartus mažesne nei balansinė ir rinkos vertė buvo parduotas pagrindinis pajamas generuojantis įmonės turtas, pažeidžia visų BUAB „Stagro“ kreditorių interesus.
5. Atsakovė V. R. elgėsi nesąžiningai. Sudarydama ginčijamą sandorį ji nesivadovavo kreditorių interesais ir pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, kadangi buvo atsiskaityta su pavieniais skirtingo eiliškumo kreditoriais.
6. UAB „Grūduva“ 2015 m. rugpjūčio 3 d. raštas (teismas klaidingai nurodė šio rašto datą – 2016 m. rugpjūčio 3 d.) nepatvirtina, kad atsakovė ėmėsi reikalingų veiksmų, informuodama potencialius pirkėjus apie karvių bandos pardavimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kokią informaciją V. R. apie karvių bandą pateikė UAB „Grūduva“, kurios atstovai patys nebuvo atvykę į UAB „Stagro“, todėl neturėjo jokių realių galimybių įvertinti karvių bandos būklės. CK ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatos nesuteikia įgaliojimų dukterinei UAB „Grūduva“ atstovauti visų „Agrowill“ grupei priklausančių bendrovių, todėl teismo išvada, jog UAB „Grūduva“ pateiktas pasiūlymas suteikė galimybę įsigyti ginčo bandą visoms minėtos grupės įmonėms, yra nepagrįsta. Atsakovės V. R. pateikti pasiūlymai įsigyti karvių bandą Voniškių žemės ūkio bendrovei ir ūkininkui A. P. K., nebuvo tapatūs pasiūlymui, kurį gavo G. K.. Šiuose pasiūlymuose nebuvo nurodyta, kad parduodant karvių bandą papildomai bus išnuomotos ir fermų patalpos bei suteiktos atitinkamų gyvulių priežiūros paslaugos. Be to, kitiems potencialiems pirkėjams nebuvo nurodyta ir kaina, už kurią banda vėliau buvo parduota G. K..
7. Atsakovės V. R. nesąžiningumą pagrindžia taip pat ir dienraštyje „Lietuvos rytas“ išspausdinto skelbimo apie parduodamą gyvulių bandą aplinkybės. Šiame skelbime buvo nurodyta, jog skubiai parduodama galvijų banda, dėl detalesnės informacijos kreiptis telefonu. Dėl skelbimo išspausdinimo kreiptasi 2017 m. liepos 23 d. Bankroto administratoriui 2016 m. spalio mėnesį paskambinus skelbime nurodytu telefono numeriu, juo atsiliepęs asmuo paneigė faktą, kad šis numeris priklauso (ar anksčiau priklausė) UAB „Stagro“. V. R. teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti šio telefono numerio priklausomybės ir kilmės. Skelbime nebuvo nurodyta, kad karvių bandą parduoda UAB „Stagro“, nepateikta jokių duomenų apie pačią bandą. Taigi, atsakovė siekė, kad galimai karvių banda susidomėję asmenys negalėtų susisiekti telefonu su UAB „Stagro“, o skelbimo išspausdinimas buvo tik formalus veiksmas.
8. Atsakovė V. R. 2016 m. spalio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu paaiškino, jog tik vieną dieną prieš sandorį padavusi skelbimą, nes žinojusi, kad tas sandoris įvyks. Taigi, byloje yra nustatytas faktas, kurį pripažino pati atsakovė, jog skelbimas į dienraštį „Lietuvos rytas“ buvo pateiktas tada, kai ji jau buvo apsisprendusi sudaryti sandorį su G. K.. Manytina, kad V. R. siekė tik sukurti kreditoriams klaidingą įspūdį, jog tariamai ieškojo karvių bandos pirkėjų bei siekė gauti maksimalią rinkos kainą.
9. Teismas nepagrįstai teigia, kad V. R., nesulaukusi AB „Swedbank“ atsakymo dėl neteisminio bankroto procedūros taikymo, elgėsi sąžiningai nusprendusi parduoti karvių bandą. Nagrinėjamu atveju neteisminis bankrotas apskritai buvo neįmanomas, nes VMI ir VSDFV buvo areštavusios sąskaitas, todėl atsakovė turėjo pati kreiptis į teismą su pareiškimu iškelti UAB „Stagro“ bankroto bylą, tačiau to nepadarė. V. R. nesąžiningumą papildomai patvirtina tai, kad nebuvo objektyvių aplinkybių, kurios galėtų sąlygoti būtinumą UAB „Stagro“ parduoti karvių bandą.
10. Atkreiptinas dėmesys į teismo sprendime nurodytus G. K. paaiškinimus apie labai prastą UAB „Stagro“ fermos padėtį. Galima daryti išvadą, kad V. R. galimai tinkamai nesirūpino gyvulių priežiūra ir neužtikrino pelningo UAB „Stagro“ veikimo. Bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti UAB „Stagro“ bankrotą tyčiniu, nurodydama, jog V. R. netinkamai valdė UAB „Stagro“ ir nuostolingai perleido UAB „Stagro“ karvių bandą.
11. Atsakovas G. K. elgėsi nesąžiningai, nes, būdamas verslininku, žinojo, kad sudaromas sandoris ir priėmimo – perdavimo aktas pažeidžia UAB „Stagro“ tikslą siekti pelno ir atsiskaityti su kreditoriais. Pardavusi galvijų bandą, UAB „Stagro“ buvo galutinai privesta prie bankroto, jos veikla buvo sustabdyta. Teismų procesiniai dokumentai bei UAB „Stagro“ finansinė atskaitomybė yra vieša. G. K. žinojo, kad UAB „Stagro“ restruktūrizavimo byla jau teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartimi buvo nutraukta, todėl, prieš sudarydamas Sutartį, privalėjo išsiaiškinti, ar ji nepažeidžia UAB „Stagro“ ir jos kreditorių interesų, ar sudaromi sandoriai nebus vėliau pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti pažeidžiant įstatymų reikalavimus. G. K. žinojo, kad UAB „Stagro“, pardavusi galvijų bandą už ženkliai mažesnę negu jos rinkos kaina, nebeturės pajamas generuojančio turto ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, todėl negali būti laikomas sąžininga Sutarties ir perdavimo – priėmimo akto šalimi.
12. G. K. žinojo apie sunkią UAB „Stagro“ būklę ir jos kreditorius dar ir todėl, kad iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Stagro“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Astiva“, kurios direktorė yra A. I.. Ji nuo 2011 m. birželio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo UAB „Gintarius“ direktore, o šios įmonės vienintelė akcininke buvo J. K., G. K. motina. Nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. birželio 8 d. pats G. K. buvo UAB „Gintarius“ direktoriumi. Taigi, atsakovas turėjo žinoti visą informaciją apie UAB „Stagro“. G. K. nesąžiningumas yra preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą, nes sutartimi buvo pažeista UAB „Stagro“ ir G. K. priešpriešinių įsipareigojimų proporcija – galvijų banda buvo parduota už penkis kartus mažesnę kainą, nei jos balansinė ir rinkos vertė. Byloje esančios PVM sąskaitos – faktūros patvirtina, kad tuo pačiu metu UAB „Stagro“ analogišką turtą pardavinėjo penkis kartus brangiau. G. K. nesąžiningumą patvirtina ir aplinkybė, jog Sutartis buvo sudaryta, kai UAB „Stagro“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
13. Teismas nepagrįstai nusprendė nesiremti G. V. atliktu turto vertinimu, nustatančiu, jog perleistos galvijų bandos rinkos vertė 2014 m. liepos 24 d. yra 1 040 000 Lt (301 204,82 Eur). Prie UAB „Marleksa“ turto vertinimo pažymos buvo pridėtos antstolio S. U. 2014 m. liepos 31 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nuotraukos. Teismas iš esmės pažodžiui atkartojo atsakovo advokato išsakytą klaidingą Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo aiškinimą. Šio įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata įtvirtina vertintojo eksperto teisę atlikti savarankišką vertinimą po to, kai turto vertinimo bendrovei (turto vertintojui), atlikus vertinimą, kyla ginčas dėl tam tikro atlikto turto vertinimo tarp turto vertinimo bendrovės (turto vertintojo) ir užsakovo ar kitų asmenų. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 3 punktas nenustato, kad byloje, kurioje yra iškilęs ginčas dėl turto vertės, turto vertinimą galėtų atlikti tik turto vertintojas „ekspertas“. Kol nenustatyta rinkos vertė, tol negali būti ir ginčo dėl šios vertės. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 2 punktas apibrėžiantis turto vertintojo kompetenciją ir numatydamas, kad vertintojas turi teisę savarankiškai vertinti tam tikros turto srities objektus arba verslą, nenustato kokių nors apribojimų turto vertintojui (ne ekspertui) atlikti turto vertinimo civilinėje byloje, kurioje yra iškilęs ginčas dėl turto vertės. Šiuo metu Lietuvoje apskritai nėra nė vieno turto vertintojo, turinčio „eksperto“ kategoriją. Teismo ekspertas ir turto vertintojas ekspertas yra dvi skirtingos sąvokos.
14. Teismui buvo pateikti internete patalpinti gyvulių pardavimo skelbimai, pagal kuriuos vidutinė gyvulio kaina yra apie 1 000 Eur, nepriklausomai nuo to, ar pirkėjas įsigyja vieną galviją, ar keliasdešimt, ar kelis šimtus galvijų. Nurodyta gyvulių kaina beveik 7 kartus viršija kainą, už kurią gyvuliai buvo parduoti G. K.. Jeigu karvių sveikata būtų prasta, tai turėtų įtakoti ne tik pieno kokybę, bet ir pieno kiekį bei riebumą. Tačiau užfiksuoti pieno kiekio ir riebumo duomenys nerodo kritimo rodiklių. Taip pat užfiksuoti duomenys nerodo ir užkrėtimo somatinėmis ląstelėmis (dokumentuose nurodoma, kad somatinės ląstelės būdavo valomos). Vertintojas pažymėjo, kad pienines karves geriausia yra panaudoti pienui. Atsižvelgiant į tinkamiausią karvių panaudojimą ir buvo nustatoma karvių kaina. Atliekant turto vertinimą buvo siekiama nustatyti, kokia yra atitinkamos bandos rinkos kaina, atsižvelgiant į tai, kad šios karvės yra pieninės. G. K. tariamas ketinimas parduoti atitinkamas karves mėsai, negali paneigti aplinkybės, kad tinkamai panaudojant karvių bandą (kaip pieninę) jos vertė turėtų būti gerokai didesnė.
15. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atliktas bandos vertinimas neatitinka Turto ir verslo vertinimo metodikos 43 ir 44 punktų nuostatų remtis konkrečiomis aplinkybėmis, egzistavusiomis turto vertės nustatymo dieną praeityje. G. V. rėmėsi egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pagaminamo pieno kiekių ir jo rodikliais. Turto vertintojas G. V. pagrįstai atkreipė dėmesį, kad byloje nebuvo nurodyta aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų teigti, jog ateityje atitinkama karvių banda nebegalės generuoti analogiškų pajamų iš pieno. Tuo atveju, jeigu banda galėtų užtikrinti ankstesnes pajamas gaunamas iš pieno, tai reikštų, kad jos vertė rinkoje nėra nukritus. Teismas nepagrįstai abejoja G. V. atlikto vertinimo patikimumu dėl to, kad jis yra įgijęs transporto inžinieriaus išsilavinimą ir neturi zootechninių ir veterinarinių žinių. Teisės aktai nereikalauja, kad vertintojas būtinai turėtų išsilavinimą, susijusį su vertinamu objektu.
16. Teismas nepagrįstai nusprendė neatsižvelgti į karvių bandos balansinę vertę. Teismas visiškai nepaaiškino ir nepagrindė savo teiginio, kad balansinė vertė ir reali vertė ženkliai skiriasi dėl vertėms taikomų apskaitos standartų ir reikalavimų. UAB „Stagro“ restruktūrizavimo administratoriaus ataskaitoje nurodyta, jog įmonė iš realizuotų galvijų per 9 mėnesius primelždavo ir realizuodavo pieno, už kurį gaudavo 1 438 971 Lt ir šios pajamos sudarė absoliučią didžiumą BUAB „Stagro“ gaunamų pajamų. Teismui pateiktos 2014 m. birželio 25 d. ir 2014 m. liepos 9 d. PVM sąskaitos faktūros patvirtina, jog UAB „Stagro“ veršiukų pardavimo kaina svyravo nuo 2,1 Eur iki 2,28 Eur (įskaitant pridėtinės vertės mokestį), t. y. maždaug šešis kartus brangiau, nei buvo parduota pagal ginčijamą Sutartį. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Sutartimi perleistos galvijų bandos balansinė vertė atitiko jos realią rinkos vertę.
17. Teismas turi pateikti teisinius argumentus ir neturėtų naudoti argumentų apie tai, ką galima nujausti arba numatyti. Rusijos Federacija tik 2014 m. rugpjūčio 7 d. paskelbė ekonomines sankcijas, ribojusias mėsos ir pieno produktų importą į Rusiją. Ginčijamo sandorio sudarymo metu atitinkamos sankcijos negaliojo.
18. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kitų pardavimų kainas, teigdamas, jog jie savaime neįrodo, kad ginčo bandos kaina turėjo būti nustatyta sumuojant analogiškas kiekvieno galvijo kainas. Teismas nepaaiškino, kodėl daroma išvada, jog šie pirkėjai pirko „pavienius geriausios būklės mėsinės veislės galvijus“. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, ar atitinkami gyvuliai buvo geriausi, ar blogiausi karvių bandoje. Teismas rėmėsi tik atsakovų pateiktais nepagrįstais paaiškinimais ir visiškai neatsižvelgė į ieškovių pateiktus dokumentus.
19. Teismas neatsižvelgė į bylos duomenis apie tai, kad nuo 2014 m. sausio iki 2014 m. liepos mėnesio UAB „Stagro“ pardavė pieno už 1 105 626,95 Lt. Darytina išvada, kad karvių bandos būklė buvo gera, nes priešingu atveju įmonė negalėtų parduoti pieno už tokią didelę pinigų sumą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad parduodant karvių bandą G. K. buvo perleistas visas UAB „Stagro“ verslas, nes jam taip pat buvo išnuomotos ir fermų patalpos bei suteiktos atitinkamų gyvulių priežiūros paslaugos. Sudarius šį sandorį nebeliko jokių galimybių UAB „Stagro“ toliau tęsti savo veiklą. Šio sandorio sudarymas tiesiogiai sąlygojo UAB „Stagro“ bankrotą.
20. Teismas, vertindamas karvių bandos būklę, neatsižvelgė į G. K. pateiktą informaciją apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas iš įsigytos galvijų bandos nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Atsakovas net 30 gyvulių pardavė ūkininkei L. K., kuri pati 2015 m. liepos 21 d. pateikė pasiūlymą UAB „Stagro“ nupirkti 10 veršingų telyčių po 1 000 Lt. Tačiau UAB „Stagro“ vadovė nusprendė jai neparduoti nei vienos karvės. L. K. karvės buvo parduotos ne mėsai, o pienui. Iš didžiulės 496 gyvulių bandos per 2014 m. liepos mėnesį nenugaišo nei vienas gyvulys. Vėliau nugaišo tik keletas gyvulių. Jei karvių bandos būklė iš tiesų būtų buvusi tokia bloga, tada pirmaisiais mėnesiais po karvių bandos įsigijimo turėjo nugaišti daug gyvulių. G. K. daug gyvulių pardavė su juo susijusiai UAB „Gintarius“. Mėsa prekiaujančiai ŽŪKB „Krekenavos mėsa“ buvo parduotos tik 24 karvės. Nuo 2014 m. liepos 24 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. bandoje buvo atsivesta net 80 veršiukų. Taigi karvių bandos prieaugis buvo labai geras, todėl jis patvirtina gerą karvių bandos būklę.
21. Teismas turėjo pripažinti, kad sutartis ir priėmimo – perdavimo aktas negalioja pagal CK 1.81 straipsnį. Nors Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2- 2324-527/2014 areštavo BUAB „Stagro“ nuosavybės teise priklausantį turtą, sandoris ir perdavimo – priėmimo aktas buvo sudaryti, nurodant tikrovės neatitinkančią jų sudarymo datą. Neįtikinami atsakovės V. R. teiginiai, kad ji nežinojo, jog jos vadovaujamai įmonei jau yra inicijuojama bankroto byla, nes ji turėjo iš kreditorių, inicijavusių bankroto bylą, gauti pranešimus (įspėjimus) dėl bankroto bylos UAB „Stagro“ iškėlimo. Nors V. R. ir teigia, kad apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ji sužinojo viena diena vėliau, negu buvo sudarytas ginčo sandoris, tai neatleidžia jos nuo atsakomybės. Tokiu būdu akivaizdžiai buvo paneigtas laikinųjų apsaugos priemonių, įmonių bankroto taikymo institutas ir prasmė.
22. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalį dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre. Kadangi Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2324-527/2014 taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo įregistruotos Turto arešto aktų registre, V. R. ir G. K. negali teisintis apie areštą nežinoję.
23. Teismas turėjo pripažinti, kad sutartis ir priėmimo – perdavimo aktas negalioja pagal CK 1.82 straipsnį. UAB „Stagro“ ginčijamais sandoriais ženkliai pablogino savo finansinę padėtį. BUAB „Stagro“ restruktūrizavimo administratoriaus ataskaita patvirtina, jog UAB „Stagro“ per 9 mėnesius parduodavo pieno už 1 438 971 Lt. Šios pajamos sudarė pagrindines BUAB „Stagro“ pajamas. Perleisdama galvijų bandą UAB „Stagro“ pažeidė savo veiklos tikslą ir sumažino turimo turto kiekį. Turtas buvo parduotas nepateisinamai pigiai, buvo sąmoningai pažeisti BUAB „Stagro“ ir jos kreditorių interesai, o G. K. neabejotinai tą žinojo.
24. Teismas nepagrįstai nurodė, kad V. R. ir G. K. sudarytas sandoris atitiko įprastą verslo praktiką. Atliktas galvijų pardavimas akivaizdžiai prieštaravo UAB „Stagro“ įprastai verslo praktikai, nes UAB „Stagro“ ne prekiavo galvijais, o gamino ir pardavinėjo pieną. Po to, kai UAB „Stagro“ perleido G. K. visus gyvulius, išnuomojo fermų patalpas ir suteikė UAB „Stagro“ darbuotojus, kurie turėjo prižiūrėti G. K. parduotus gyvulius, UAB „Stagro“ neturėjo galimybių toliau tęsti savo veiklos.
25. Atsiliepimu į ieškovės BUAB „Stragro“ apeliacinį skundą ieškovė AB „Swedbank“ prašo skundą tenkinti, panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai išsiaiškino ginčo sandorio sudarymo aplinkybes ir nepagrįstai pripažino jo sudarymo būtinumą. Teismas skundžiamą sprendimą grindė VMVT pateiktais dokumentais, iš kurių matyti kad 2013 m. vasario, liepos ir rugsėjo mėnesiais atliktų patikrinimų metu buvo užfiksuota prasta pašarų sandėlio būklė, neužtikrinta pašarų sauga ir t.t. Pažymėtina, kad analogiški trūkumai UAB „Stagro“ egzistavo ilgą laiką, tačiau šie trūkumai netrukdė įmonei nuo 2013 m. vasario iki 2014 m. liepos mėnesio parduoti didelius kiekius kokybiško pieno, o nuo 2014 m. liepos mėnesio jos veikloje neįvyko didelių pasikeitimų, kurie galėtų sąlygoti būtinumą parduoti karvių bandą tokiomis sąlygomis, kokiomis ji buvo parduota.
2. Faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė V. R., sudarydama ginčo sandorius, buvo nesąžininga. Dienraštyje „Lietuvos rytas“ išspausdintas skelbimas apie parduodamą gyvulių bandą patvirtina, kad realiai atsakovė net nenorėjo, kad kas nors kitas (išskyrus G. K.) sužinotų ar domėtųsi gyvulių bandos pardavimu. Aptariamame skelbime nurodytas telefono numeris niekada nepriklausė atsakovei, jos vadovaujamai įmonei, jos darbuotojams, ar susijusiems asmenims.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad V. R., nusprendusi parduoti karvių bandą nesulaukus AB „Swedbank“ atsakymo dėl neteisminio bankroto procedūros taikymo, elgėsi sąžiningai. Nagrinėjamu atveju UAB „Stagro“ neteisminis bankrotas buvo neįmanomas, nes VMI ir VSDFV buvo areštavusios įmonės sąskaitas. V. R. neturėjo laukti AB „Swedbank“ atsakymo dėl neteisminio bankroto galimybės, o privalėjo pati kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Teismas nepagrįstai nepripažino G. K. nesąžininga ginčo sandorių šalimi, nes atsakovas, būdamas verslininku, žinojo, kad UAB „Stagro“, kaip ir kiekvieno pelno siekiančio subjekto, tikslas – pelnas. Pardavus galvijų bandą, kuri teikė UAB „Stagro“ pajamas, įmonė buvo galutinai privesta prie bankroto, jos veikla buvo sustabdyta. Atsakovas G. K. žinojo, kad 2014 m. birželio 16 d. nutartimi buvo nutraukta UAB „Stagro“ restruktūrizavimo byla, minėta nutartimi teismas buvo išaiškinęs pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Prieš sudarydamas ginčo sandorį G. K. privalėjo išsiaiškinti, ar sudarydamas ginčo sandorį jis nepažeidžia įmonės ir jos kreditorių interesų. Kadangi G. K. žinojo, kad UAB „Stagro“ pardavusi galvijų bandą už ženkliai mažesnę, negu jos rinkos kaina ir balansinė vertė, nebeturės pajamas generuojančio turto ir negalės atsiskaityti su kreditoriais, atsakovas negali būti laikomas sąžininga ginčo sandorio šalimi.
5. Kauno apygardos teismui priėmus ieškinį dėl bankroto bylos UAB „Stagro“ iškėlimo ir 2014 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2324-527/2014 pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo apribota UAB „Stagro“ teisė disponuoti savo turtu. Tačiau, nepaisydama pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė V. R. sudarė ginčijamą sandorį, kuriuo už penkis kartus mažesnę nei rinkos vertė kainą perleido įmonės turtą. Teismas netinkamai išsiaiškino ir pritaikė CK 1.81 straipsnį. Šalys sandorį sudarė kai jau galiojo teismo taikytos UAB „Stagro“ turtui laikinosios apsaugos priemonės. Kadangi ginčo sandoriu buvo perleista galvijų banda, į kurią nuosavybės teisės buvo laikinai apribotos, ginčo sandoris turėjo būti pripažintas negaliojančiu kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei.
6. Teismas neteisingai išsiaiškino ir pritaikė Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 3 punktą, todėl padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai nesirėmė UAB „Marleksa“ 2016 m. balandžio 28 d. Turto vertės nustatymo pažyma Nr. 16-203-18, pagal kurią atsakovui G. K. perleistos galvijų bandos rinkos vertė 2014 m. liepos 24 d. buvo 301 204,82 Eur, neįskaitant PVM. Teismas nepagrįstai nesivadovavo byloje surinkta informacija, susijusia su karvių bandos balansine verte.
7. Teismas netinkamai išsiaiškino ir pritaikė CK 1.82 straipsnį. UAB „Stagro“, sudarydama ginčo sandorį, ženkliai pablogino savo finansinę padėtį, savo turtą pardavė nepateisinamai pigiai. Be to, ginčo sandoriu buvo sąmoningai pažeisti UAB „Stagro“ ir jos kreditorių interesai, o ginčo sandorį pasirašę asmenys tą žinojo.
26. Atsiliepimu į ieškovės BUAB „Stagro“ apeliacinį skundą atsakovė V. R. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, išsamiai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad ieškovės neįrodė visų acio Pauliana taikymo sąlygų. Apeliaciniame skunde kartojamos jau ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės, kurias teismas išsamiai ištyrė bylos nagrinėjimo metu. Apeliantė nutyli aplinkybę, kad visi liudytojai buvo pakviesti ieškovės iniciatyva. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai turėjo paliudyti atsakovų nesąžiningumą, nes jokių kitų įrodymų ieškovė nepateikė, tačiau apeliantės pakviesti liudytojai apeliaciniame skunde apkaltinti, kad ne taip, kaip reikia paliudijo, o teismas – kad ne taip, kaip reikėjo, interpretavo liudytojų parodymus.
2. Apeliantė savo teiginių, kad UAB „Stagro“ buvo parduodami dideli kiekiai kokybiško pieno, nepagrindė jokiais įrodymais. Tokių įrodymų pateikti neįmanoma, nes jei UAB „Stagro“ būtų pardavinėjusi „didelius kiekius kokybiško pieno“, ji nebūtų bankrutavusi.
3. Apeliantė padarė nelogišką ir nepagrįstą išvadą, kad darbuotojų grasinimai išeiti iš darbo nėra reikšmingi ir negali pagrįsti būtinumo sudaryti karvių bandos pirkimo – pardavimo sandorį. Apeliantė neįvertino, kad beveik 500 galvijų bandą kiekvieną dieną reikia šerti, melžti ir valyti srutas. UAB „Stagro“ direktorė V. R., neturėdama kitos išeities, prasidėjus gyvulių kritimui, pasibaigus pašarams, negalėdama toliau rizikuoti parduodama nekokybišką pieną, buvo priversta operatyviai ir viešai ieškoti pirkėjo. Todėl vienintelis pagrįstas ir teisingas sprendimas buvo galvijus parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą.
4. Apeliantė interpretuoja liudytojų parodymus, ištraukdama iš konteksto vieną sakinį ar žodį. Pavyzdžiui, remiasi liudytojų D. K. ir V. P. patvirtinimais, kad pašarai gyvuliams būdavo perkami. Tačiau byloje neginčytinai įrodyta, kad visos UAB „Stagro“ sąskaitos buvo areštuotos. Apeliantė nurodo abejones dėl liudytojo K. V. parodymų, tačiau, apklausiant minėtą liudytoją teismo posėdyje, klausimų jam neuždavė. Apeliantė nepagrįstai teismui nurodo nesivadovauti kompetentingo specialisto R. J. parodymais.
5. Apeliantė klaidina teismą, nurodydama, kad neva atsakovė nepagrįstai tvirtino, jog UAB „Kauno grūdai“ grasino išvežti jų sumontuotus pašarų bokštus, kadangi šie pašarų bokštai dar dabar stovi BUAB „Stagro“ teritorijoje. Šiuo metu UAB „Stagro“ yra bankrutavusi ir jos turtas valdomas pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą. Apeliantė nutyli, kad atsakovė V. R. 2014 m. liepos mėnesį elektroniniu laišku dar kartą kreipėsi į AB „Swedbank“, siūlydama neteisminį bankrotą, kad kaip galima greičiau būtų išspręstas tolesnis gyvulių likimas. Kartu atsakovė pradėjo skelbti apie gyvulių bandos pardavimą ir ieškoti galimų jos pirkėjų. Tačiau AB „Swedbank“ 2014 m. liepos 22 d. raštu pareikalavo iki rugpjūčio pradžios sumokėti visą iš banko paimtos paskolos sumą.
6. Apeliantė nurodė, kad skambino telefono numeriu, kuris prieš tris metus buvo nurodytas skelbime dėl galvijų pardavimo, bet nenurodė atsiliepusio asmens vardo ir pavardės, nepateikė į bylą ir šio pokalbio garso įrašo. Tikėtina, kad atsiliepęs asmuo nenorėjo atskleisti informacijos, iš kur gavo minėtą telefono numerį. Apeliantė neįrodė, kad buvo nors vienas potencialus pirkėjas, kuriam bendrovė nepardavė ginčo bandos, ar kuris neprisiskambino skelbime nurodytu telefono numeriu.
7. Byloje dėl UAB „Stagro“ bankroto pripažinimo tyčiniu kreditorė UAB „Grūduva“ informavo Kauno apygardos teismą, kad BUAB „Stagro“ tuometinė vadovė V. R. 2014 m. liepos 3 d. buvo atvykusi su pasiūlymu pirkti BUAB „Stagro“ priklausančius gyvulius. Apie minėtą raštą bei jame išdėstytas aplinkybes ieškovė neinformavo teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje, todėl minėti dokumentai buvo į bylą pateikti atsakovės prašymu. Taip pat į bylą teikiami įrodymai patvirtina, kad siūlomų pirkti galvijų kokybę vertino ne atskira žemės ūkio bendrovė, o visos „Agrowill“ grupės kompetentingi specialistai, kurie nerekomendavo jų pirkti. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad bankroto administratorė tendencingai ir pasirinktinai į bylą teikė ne visus savo žinioje turimus reikšmingus bylai įrodymus, tuo tikėtinai norėdama suklaidinti teismą. Minėti dokumentai objektyviai pagrindžia atsakovės V. R. teiginius, kad ji objektyviai neturėjo kitų pirkėjų, kurie galėjo įsigyti visą galvijų bandą ir ją prižiūrėti.
8. Apeliantė nenurodo, kokia buvo reali karvių bandos rinkos vertė, bet pateikia tik samprotavimus. Kaip argumentas, jog apeliacinis skundas turi būti patenkintas, nurodama, kad BUAB „Stagro“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Tačiau apeliantė nutyli, kad teismas minėtos bylos nagrinėjimą sustabdė, kol nebus išnagrinėta ši byla. Už ginčo bandą gautos lėšos buvo panaudotos sumokėti darbuotojų atlyginimams ir už komunalines paslaugas. Svarbi ir ta aplinkybė, kad visas kitas įmonės turtas – didelės vertės transporto priemonės, įvairūs žemės ūkio technikos padargai iki vieno varžtelio buvo perduoti bankroto administratorei, kuri dėl šio turto pretenzijų nekelia. Teismas pagrįstai nurodė, jog, jei atsakovė būtų turėjusi tikslą išparduoti įmonės turtą prieš bankroto bylos iškėlimą, tam galėjo panaudoti kitą materialųjį įmonės turtą (techniką ir kt.).
9. Teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir nurodė, kad atsakovų nesąžiningumo negali patvirtinti ginčo bandos balansinės vertės bei pardavimo kainos neatitikimas, nes galvijų bandos atveju rinkos kaina negali atitikti balansinės kainos. Ieškovės samdytas vertintojas bylos nagrinėjimo metu pažymėjo, kad jis nesusipažinęs su ginčo bandos sveikatos būkle ir jam nežinoma, kad ginčo bandos pienas specialiu aparatu buvo valomas nuo pūlių. Balansinė vertė ir reali vertė ženkliai skiriasi dėl vertėms taikomų apskaitos standartų ir reikalavimų.
10. Restruktūrizavimo byla UAB „Stagro“ buvo nutraukta ir iškelta bankroto byla dėl to, kad įmonė buvo nemoki, o ne todėl, kad neturėjo galvijų. Apeliantė nesutiko su atsakovo G. K. siūlymu sugrąžinti galvijų bandą natūra. Ta aplinkybė, kad kita ieškovė AB „Swedbank“ neapskundė sprendimo apeliacine tvarka, patvirtina, jog ji teismo sprendimą pripažįsta ir pasiruošusi jį vykdyti.
27. Atsiliepimu į ieškovės BUAB „Stagro“ apeliacinį skundą atsakovas G. K. prašo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnį, procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, neteisingai įvertino surinktus šioje byloje įrodymus. Teismas bylą išnagrinėjo itin visapusiškai ir išsamiai, priimtas sprendimas yra pagrįstas teisiškai ir faktiškai, visiškai aiškus, detalus, suprantamas, logiškas ir, svarbiausia, teisingas. Apeliantė neteisingai vertina ir interpretuoja byloje esančius duomenis bei liudytojų parodymus. Skunde daroma loginė argumentavimo klaida, nurodant, jog iš tiesų įmonės veikla buvo stabili ir pelninga, tačiau ši veikla vis tik privedė prie bankroto (po nutraukto restruktūrizavimo proceso), dėl kurio iškėlimo buvo kreiptasi iki ginčo sandorio sudarymo, t. y. 2014 m. liepos 22 d.
2. Byloje esančiais ir tinkamai įvertintais duomenimis buvo įrodyta, kad ilgalaikiai trūkumai ūkyje, kuriame buvo laikoma didelė gyvulių banda, darė vis didėjančią žalą šiems gyvuliams, tačiau nebuvo pašalinti iki pat 2014 m. liepos mėnesio, todėl sukėlė didelę visos bandos neišsaugojimo (išsekimo dėl nepriežiūros, kritimo) riziką. Byloje buvo nustatyta, jog pieno kokybė nebuvo gera ir vis prastėjo, todėl pieninės ne kartą įspėjo įmonę dėl atsisakymo priimti pieną. Liudytojas R. A., vykdęs ginčo bandos veterinarinę priežiūrą, konstatavo, jog visos bandos būklė, nors ir buvo patenkinama, tačiau galėjo pakisti per savaitę. Todėl ieškovės teiginiai, jog ūkyje „viskas buvo gerai“, nes „pienas buvo toliau parduodamas“, yra nesuderinami su faktine situacija. Visa tai sudarė neabejotiną būtinybę sudaryti ginčijamą sandorį, siekiant išsaugoti gyvąjį turtą.
3. Negalima sutikti su apeliantės teiginiu, jog aplinkybė, kad įmonės darbuotojai grasino išeiti iš darbo dėl nemokamų atlyginimų, nėra pakankamai reikšminga ir negali pagrįsti būtinumo sudaryti karvių bandos pirkimo – pardavimo sandorį. Ši aplinkybė kitų faktų visumoje neabejotinai yra reikšminga. Ieškovė ignoruoja vieną itin svarbią aplinkybę, jog didžioji dalis iš ginčijamo sandorio gautų lėšų buvo panaudota ne kam kitam, o būtent darbuotojų atlyginimams. Būtent įmonės darbuotojai ir užtikrina, kad įmonė veiktų sklandžiai, šiuo atveju – gyvuliai būtų tinkamai prižiūrimi, ūkis būtų tvarkomas. Todėl 210 394 Lt skola darbuotojams neabejotinai turėjo reikšmės ginčijamo sandorio sudarymo būtinybei, kadangi, nesumokėjus darbo užmokesčio įsiskolinimo, bendrovėje apskritai nebūtų galimybės toliau vykdyti ūkinę veiklą.
4. Ieškovės teiginys, jog bandos būklė nesiskyrė nuo ankstesnių metų, nekeičia fakto, jog būklė buvo prasta. Tai, kad gyvuliai buvo šeriami, taip pat nepaneigia sandorio sudarymo būtinybės. Savaime suprantama, jog iš viso nešeriami ir dar sergantys gyvuliai būtų padvėsę itin greitai, per keletą dienų. Ieškovė sąmoningai nekalba apie šėrimo pakankamumą ar apie šėrimo kokybę, nors bylos duomenimis nustatyta, jog gyvuliai ilgą laiką nebuvo šeriami pakankamai, nebuvo gydomi, jų laikymo sąlygos neatitiko reikalavimų. Ieškovė šias faktines aplinkybes paprasčiausiai ignoruoja.
5. Byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų teigti, jog R. J. parodymai yra nepatikimi. Liudytojas buvo prisaikdintas, supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, liudytojo R. J. parodymus patvirtina byloje esančių įrodymų, kurių ieškovė iš esmės net neginčija, visuma. Nei proceso dalyviai, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog už atsakovo nurodytą 1 160 Eur sumą buvo išgydyti gaištantys gyvuliai, tačiau šiais duomenimis buvo nustatytos faktinės aplinkybės, jog gyvuliai sirgo, jiems buvo reikalingas gydymas, kuris po sandorio sudarymo buvo suteiktas. Pirkti medikamentai patvirtina faktą, jog gyvuliai buvo sergantys ir jiems buvo reikalingas gydymas, kurio įmonė dėl finansinių sunkumų nesugebėjo suteikti ilgą laiką. Šios aplinkybės buvo pakankamai reikšmingos konstatavimui, jog ginčijamo sandorio sudarymui egzistavo būtinybė.
6. UAB „Kauno grūdai“ pašarų bokštai nebuvo išmontuoti būtent todėl, kad iš ginčijamo sandorio gautomis lėšomis buvo padengtas įsiskolinimas už pašarus ir bokštų nuomą. Sandorio sudarymo metu jau buvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl apie jokią tolesnę įmonės veiklą ir pelno siekimą negalėjo būti nė kalbos, o sandoriu įgytomis lėšomis buvo padengta didelė dalis įmonės skolų kreditoriams. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovas ne tik nesiekė pažeisti UAB „Stagro“ tikslo atsiskaityti su kreditoriais, bet, priešingai, prisidėjo prie šio tikslo užtikrinimo. Atsakovas iš ginčo bandos patyrė didelius nuostolius, kurie galutinai paneigia bet kokias prielaidas dėl atsakovo nesąžiningumo.
7. Apeliantė nepagrindžia savo teiginių, jog atsakovas žinojo apie sunkią UAB „Stagro“ būklę ir apie kreditorius. Be to, net jei G. K. ir žinojo apie sunkią UAB „Stagro“ finansinę būklę, ši aplinkybė dar nereiškia, kad jis šia būkle nesąžiningai pasinaudojo, sudarydamas tariamai nenaudingą ginčijamą sandorį. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės tai akivaizdžiai paneigia, kadangi patvirtina, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas esant būtinybei, gyvulių banda parduota už kainą, atitinkančią realią jos vertę ir net buvo labiau naudingas pačiai UAB „Stagro“ nei atsakovui.
8. Teismas nustatė, kad pagal realią vertę ir paklausą sandorio kaina visiškai atitiko rinkos kainą. Ieškovė, lygindama sandorius, kuriais būdavo parduodami pavieniai išskirtiniai (geriausios būklės, mėsinės veislės) galvijai, su ginčijamu sandoriu, paneigia elementarius ekonominius dėsnius, kadangi iškreipia vieneto kainą kiekio ir kokybės atžvilgiu bei nepagrįstai tokius sandorius lygina. Savaime suprantama, kad perkant pavienę rūšinę prekę ji visada yra brangesnė už vienetą tos pačios rūšies vienarūšių prekių, jas perkant urmu. Kitu atveju mažmeninė ir didmeninė prekyba laisvos rinkos ekonomikoje neegzistuotų. Todėl skunde apeliantės dėstomas formalus kainų lyginimas yra visiškai nepagrįstas.
9. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas turėjo vadovautis vertintojo G. V. atliktu turto vertinimu. Net ir prilyginus G. V. ekspertui, pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas, nuspręsdamas nesivadovauti G. V. atliktu turto vertinimu, atsižvelgė į visumą reikšmingų faktinių aplinkybių. Teismas pažymėjo, kad vertintojas nesusipažino su visa bylos medžiaga, nevertino itin prastų galvijų laikymo sąlygų ir sveikatos, nežinojo, jog pieno rodikliai buvo užfiksuoti tik pagal kelių karvių pieno duomenis, rėmėsi ne konkrečiomis, o vidutinėmis galvijų šėrimo sąlygomis Lietuvoje ir kt. Apeliantas nurodo, jog įstatymai nereikalauja, kad vertintojas būtinai turėtų turėti išsilavinimą, susijusį su vertinamu objektu, tačiau to reikalauja jau vien protingumas ir elementari logika. Teismas nepažeidė CPK 185 straipsnio nuostatų ir pagrįstai nesivadovavo G. V. atliktu turto vertinimu.
10. Apeliantė teigia, jog ginčijamų sandorių sudarymo tikroji data yra nuslėpta. Tačiau teismas išsamiai ir pagrįstai bet kokias ieškovės prielaidas apie tariamus dokumentų klastojimus paneigė. Remdamasi šiomis neįrodytomis ir tikrovės neatitinkančiomis aplinkybėmis, ieškovė daro klaidingas išvadas, jog ginčo sandorių sudarymo metu nuosavybės teisės jau buvo apribotos. Bylos duomenys neginčytinai nurodo, jog apribojimai sandoriams atsirado tik beveik po mėnesio nuo sandorio sudarymo momento.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, pareikštas CK 6.66, 1.81 ir 1.82 straipsnių pagrindu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

29. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.
30. Apeliantė, apeliaciniu skundu prašydama bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, šį savo prašymą grindžia tuo, kad nagrinėjamoje byloje yra daug svarbių faktinių aplinkybių. Tačiau pagal CPK įtvirtintą teisinį reglamentavimą apeliacinis procesas nėra proceso pirmosios instancijos teisme pakartojimas. Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės buvo detaliai aptartos pirmos instancijos teismo sprendime, savo nesutikimą su teismo atliktu šių aplinkybių vertinimu ieškovė išsamiai išdėstė apeliaciniame skunde. Ieškovė nenurodo, kokius konkrečiai šios bylos faktus reikalinga aiškintis ar kokius konkrečiai įrodymus tirti būtent žodinio proceso metu. Visi apeliantės argumentai yra paremti byloje esančių rašytinių dokumentų bei liudytojų parodymų analize. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo rašytinės proceso formos nagrinėjamu atveju nėra, todėl apeliantės prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmeta.

Dėl actio Pauliana sąlygų

31. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl šios priežasties ieškovės, teikdamos ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 straipsnis).
32. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovių reikalavimą naikinti ginčijamus sandorius actio Pauliana pagrindu sprendęs, kad ieškovės neįrodė, jog ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, kad skolininkė ir trečiasis asmuo buvo nesąžiningi, bei kad skolininkė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, šias pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta pagrįstomis.
33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu, arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014; 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes patvirtinančių įrodymų visetą, padarė išvadą, jog UAB „Stagro“ dėl savo finansinės padėties, tai yra neturėjimo lėšų užtikrinti tinkamą turimų galvijų priežiūrą bei maitinimą, siekdama juos apsaugoti nuo kritimo bei gauti iš jų tam tikrą finansinę naudą, privalėjo kuo greičiau surasti pirkėją visai 496 galvijų bandai. Nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada apeliantė teigia, jog karvių bandos būklė buvo tinkama ir bendrovė galėjo ir toliau gauti iš jos pajamas ir pelną, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės teiginiai daromi vertinant tik atskirus byloje esančius įrodymus, o ne byloje surinktų įrodymų visetą, bei neatsižvelgiant į svarbias ir nenuginčytas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.
34. Apeliantė teigia, jog Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šakių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau – VMVT) trūkumus dėl galvijų laikymo nustatė dar 2013 m. vasario mėnesį, šie trūkumai netrukdė UAB „Stagro“ iki 2014 m. liepos mėnesio parduoti didelius kiekius kokybiško pieno. Liudytojai patvirtino, jog įmonėje visą laiką buvo problemų dėl darbo užmokesčio darbuotojams mokėjimo laiku, pašarai gyvuliams būdavo perkami, problemos dėl srutų išvežimo negalėjo sąlygoti būtinumo parduoti karvių bandą. Apeliantės teigimu, jokių reikšmingų pokyčių šiuo aspektu prieš sudarant ginčijamą sandorį neįvyko. Tačiau, taip teigdama, apeliantė neatsižvelgia į byloje nustatytas ir pačios apeliantės neginčijamas faktines aplinkybes, jog VMI 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu areštavo UAB „Stagro“ einamąsias sąskaitas ir apribojo galimybę disponuoti piniginėmis lėšomis, Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartimi buvo nutraukta 2011 m. sausio 25 d. iškelta UAB „Stagro“ restruktūrizavimo byla Nr. B2-404-259/2014, kadangi nebuvo vykdomas restruktūrizavimo planas. Taigi, bendrovė neteko ĮRĮ numatytų privilegijų. Todėl 2014 m. liepos mėnesį įmonės darbuotojų pateiktas reikalavimas mokėti darbo užmokestį, nes kitaip jie išeis iš darbo, nustatyti technikos gedimai, energiją, vandenį bei pašarus teikiančių įmonių reikalavimas mokėti skolas, nes kitaip nurodytų prekių tiekimas bus nutrauktas, reiškė būsimus didelius pokyčius bendrovėje, tai yra, jog greitai nebus galima užtikrinti net minimalių galvijų priežiūros reikalavimų.
35. Byloje nustatyta, kad apie kilusius sunkumus dėl galvijų bandos išlaikymo 2014 m. liepos 15 d. buvo informuota ir pagrindinė UAB „Stagro“ kreditorė AB „Swedbank“ (2 t., b. l. 193-194), tačiau kreditorė nutraukė paskolos sutartį ir 2014 m. liepos 22 d. pateikė reikalavimą sumokėti 204 731,30 Eur skolą iki rugpjūčio 6 d. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad dėl finansinės paramos iš kreditorių netekimo, atsiskaitomųjų sąskaitų areštų, bendrovė nebeturėjo daugiau lėšų galvijų priežiūrai, apeliaciniu skundu nepaneigta. Atsižvelgdama į tai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įmonės ir jos kreditorių interesus geriausiai atitinkantis, teisingas ir racionalus sprendimas susiklosčiusioje situacijoje, kol galvijai dar turėjo ekonominę vertę, buvo skubus jų bandos pardavimas, nes kilo didelė visos bandos neišsaugojimo (išsekimo dėl nepriežiūros, kritimo) rizika.
36. Kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad, vertinant sandorio sudarymo būtinumą pagal CK 6.66 straipsnį, turi būti įvertinta ne tik tai, ar konkrečiu atveju buvo būtinybė sudaryti konkrečios rūšies sandorį (šiuo atveju – pirkimo–pardavimo), bet ir tai, ar sandorį buvo būtina sudaryti konkrečiomis sąlygomis. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės tvirtinimu, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas UAB „Stagro“ akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis. 
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarta UAB „Stagro“ finansinė padėtis ginčijamo sandorio sudarymo metu lėmė, jog sandoris dėl galvijų bandos pardavimo turėjo būti sudarytas kaip įmanoma greičiau. Todėl aplinkybė, jog prioritetas buvo teikiamas ne įmanomai didžiausios kainos už atskirus galvijus gavimui, o greitesniam visų galvijų pardavimui, nepatvirtina sandorio neatitikties ekonominei logikai ir sandorio šalių nesąžiningumo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė V. R. 2014 m. liepos mėnesį siūlė žemės ūkiu besiverčiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims pirkti 496 galvijų bandą. Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, ar UAB „Grūduva“, kuriai buvo pasiūlyta įsigyti galvijus, galėjo tinkamai įvertinti parduodamų galvijų būklę, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra esminė. Šiuo atveju reikšminga tai, kad minėta bendrovė atsisakė pirkti galvijus, todėl UAB „Stagro“ vadovė ieškojo kitų pirkėjų, galinčių per įmanomai trumpiausią laiką įsigyti galvijus ir kartu perimti jų priežiūrą.
38. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad įmonės vadovės pasiūlymai kitiems ūkininkams nebuvo tapatūs pasiūlymui, kurį gavo atsakovas G. K.. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2014 m. liepos 14 d. Voniškių ŽŪB, ūkininkui A. P. K., G. K. buvo pateikti vienodo turinio pasiūlymai pirkti visą pieninių galvijų bandą su prieaugliu (2 t. b. l. 177-179). Nei vienam iš galimų pirkėjų nebuvo nurodyta apie galimą patalpų nuomą bei galvijų priežiūros paslaugas. Tik G. K. 2014 m. liepos 24 d. atsiliepime nurodė, jog už galvijų bandą gali pasiūlyti 250 000 Lt su PVM (2 t. b. l. 183). Kiti subjektai atsisakė sudaryti sandorį, L. K. 2014 m. liepos 21 d. siūlė pirkti tik 10 veršingų telyčių po 1 000 Lt (2 t., b. l. 184-186). Įrodymų, kad ginčijamo sandorio metu būtų buvę pirkėjų, pageidavusių įsigyti galvijų bandą palankesnėmis nei G. K. sąlygomis, apeliantė nepateikė.
39. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad UAB „Stagro“ ir G. K. 2017 m. liepos 24 d. sudarė gyvulininkystės komplekso pastatų, įrengimų, kiemo statinių ir mechanizmų nuomos sutartį ir paslaugų teikimo sutartį (3 t., b. l. 58-60). Nuomos sutartyje buvo numatytas 500 Lt nuomos mokestis per mėnesį, taip pat komunalinių ir kitų paslaugų mokesčių mokėjimas, už teikiamas gyvulių bandos priežiūros paslaugas G. K. įsipareigojo mokėti po 1 170 Lt už vieną parą ir 21 proc. PVM. Taigi, atsakovas G. K. papildomai mokėjo UAB „Stagro“ už įgytų gyvulių priežiūrą bei suteiktas patalpas.  
40. Apeliantė remiasi UAB „Stagro“ restruktūrizavimo administratoriaus ataskaita, kurioje nurodyta, jog per 9 mėnesius bendrovė už parduotą pieną gaudavo 1 438 971 Lt (416 104,04 Eur) pajamų ir teigia, kad būtent ginčo sandorio sudarymas lėmė UAB „Stagro“ bankrotą, kadangi ginčo sandoriu buvo perleistas pagrindinis UAB „Stagro“ pajamų šaltinis. Pasisakydama dėl šio apeliantės argumento apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tam tikrą pačios apeliantės pozicijos nenuoseklumą, viena vertus, teigiant, kad ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Stagro“ buvo nemoki ir jos vadovė privalėjo nedelsdama kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kita vertus, įrodinėjant, kad nesudarius ginčo sandorio UAB „Stagro“ būtų galėjusi tęsti pelningą veiklą. Kaip jau buvo minėta, Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartimi buvo nutraukta UAB „Stagro“ restruktūrizavimo byla Nr. B2-404-259/2014, kadangi nebuvo vykdomas restruktūrizavimo planas, 2014 m. ėmė strigti įmonės mokėjimai valstybinėms institucijoms, bankui ir kitiems kreditoriams. Nutartyje išaiškinta, jog įsiteisėjus nutarčiai pagal ĮRĮ 28 straipsnio 2 dalį teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad dar iki ginčijamo sandorio sudarymo UAB „Stagro“ jau buvo faktiškai nemoki, todėl ginčo sandorio sudarymas niekaip negalėjo įtakoti tolimesnių įmonės veiklos galimybių. Pirmosios instancijos teismo nustatyta (ir apeliantės neginčijama) aplinkybė, kad UAB „Stagro“ bankroto administratorė, perėmusi UAB „Stagro“ turtą, nuomos sutarties su atsakovu G. K. nenutraukė ir nesutiko su atsakovo siūlymu susigrąžinti galvijų bandos nuosavybės teisę natūra, patvirtina, jog bendrovė neturėjo galimybių toliau rūpintis turima galvijų banda, tęsti savo veiklą ir kad ši veikla nebuvo pelninga. VMVT pateiktuose dokumentuose užfiksuota kad nuo 2013 m. jau buvo fiksuojamas neleistinas somatinių ląstelių kiekis piene ir centrifuga, tokia padėtis nebuvo pasikeitusi ir 2014 m. kovą. Taigi, bendrovei nebegalint užtikrinti tinkamos bandos priežiūros bei laiku teikiamų pašarų, abejotina buvo ir  galimybė toliau gauti iš bandos tinkamos kokybės pieno.
41. Argumentą, kad galvijų banda atsakovui buvo perleista už akivaizdžiai per mažą kainą, apeliantė grindžia UAB „Marleksa“ 2016 m. balandžio 28 d. turto vertinimo pažymą, kurioje nustatyta, jog perleistos galvijų rinkos vertė sandorio sudarymo dieną buvo 1 040 000 Lt (301 204,82 Eur) be PVM. Pirmosios instancijos teismas detaliai vertino visus byloje esančius duomenis, susijusius su galima UAB „Stagro“ parduotos galvijų bandos verte ir argumentuotai pagrindė, kodėl nesivadovavo UAB „Marleksa“ pateiktu vertinimu. Apeliacinės instancijos teismas reikšminga, ginčijamo sandorio vertę įtakojusia, aplinkybe pripažįsta jau minėtas VMVT 2013-2014 m. atliktų patikrinimų metu užfiksuotas ilgalaikes prastas gyvulių laikymo sąlygas bei prastą pieno kokybę (neleistiną somatinių ląstelių skaičių piene) (5 t., b. l. 112-198, 6 t., b. l. 4-8). UAB „Marleksa“ vertinimą atlikęs vertintojas G. V. teismo posėdžio metu patvirtino, jog neskaitė VMVT atliktų patikrinimų medžiagos, galvijų kritimo ir skrodimo aktų ir 2014 m. liepos 7 d. veterinarijos gydytojos rašto, todėl pirmosios instancijos teismas šia išvada pagrįstai nesivadovavo. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ginčijamo sandorio vertė akivaizdžiai neatitiko parduodamo turto rinkos vertės, ieškovės nepateikė, o turto balansinė vertė turto rinkos vertei negali būti prilyginta.
42. UAB „Stagro“ restruktūrizavimo administratoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. ataskaita patvirtina, kad įmonė turėjo daug didesnės vertės negu biologinis turtas (gyvuliai – 1 692,563 tūkst. Lt, pasėliai – 244,663 tūkst. Lt), ilgalaikio turto:  žemės, pastatų, statinių, įrenginių ir prietaisų ir transporto priemonių (6 553,185 tūkstančių litų) (1 t., b. l. 45-47). Pagal 2014 m. lapkričio 20 d. (kada įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo) balansą UAB „Stagro“ 6 630 999 Lt vertės turtą sudarė 6 209 538 Lt vertės materialusis turtas, o per vienerius metus mokėtinas sumas sudarė – 5 109 010 Lt (3 t., b. l. 66-68). Šiame balanse taip pat nurodyta, jog 2013 m. biologinis įmonės turtas – gyvuliai – sudarė 1 084 421 Lt. Taigi, atsižvelgiant į bendrą UAB „Stagro“ turto vertę ir jo struktūrą, parduota galvijų banda sudarė palyginti nedidelę viso turėto turto dalį, jos teikiamos pajamos neužtikrino įmonės veiklos tęstinumo galimybių, taip pat iš šio turto galėjo būti patenkinta tik nedidelė dalis kreditorių reikalavimų. Pažymėtina, jog didžiausia lėšų, gautų pardavus galvijus, dalis buvo skirta darbuotojų atlyginimams (210 394 Lt), taip pat buvo mokama ir skola VMI (2 t. b. l. 200). Be to, G. K., mokėdamas patalpų nuomos mokestį bei už galvijų priežiūros paslaugas taip pat užtikrino tam tikras įmonės pajamas, kurių per pakankamai trumpą laiką nepavykus parduoti galvijų ir jų būklei itin pablogėjus ar jiems kritus, įmonė iš viso būtų negavusi arba jai būtų tekę mokėti baudas už netinkamą gyvūnų priežiūrą.
43. Ieškovėms neįrodžius, kad ginčo sandoriu turtas buvo perleistas už akivaizdžiai per mažą kainą, pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad UAB „Stagro“ kreditorių teisės ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų galima daryti išvadą, kad nesudarius ginčijamo sandorio UAB „Stagro“ būtų patyrusi didesnes išlaidas ir netekusi dalies turto, iš kurio galėtų būti tenkinami jos kreditorių reikalavimai. Ta aplinkybė, kad iš parduoto turto buvo tenkinami tik dalies kreditorių reikalavimai, minėtos išvados nepaneigia, kadangi, kaip minėta šios nutarties 42 punkte, didžioji gautų lėšų dalis buvo skirta pirmos eilės kreditorių reikalavimų tenkinimui.
44. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandorio šalių nesąžiningumas siejamas su jų žinojimu ar turėjimu žinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kreditorių teises, todėl, nenustačius kreditorių teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu, sandorį sudariusių šalių nesąžiningumo vertinimas nebeturi būti atliekamas. Kita vertus, atsakovo G. K. nesąžiningumą apeliantė iš esmės grindžia tik sandorio akivaizdžiu nenaudingumu UAB „Stagro“, kuris, kaip jau minėta, apeliantės nebuvo įrodytas.
45. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovių reikalavimas CK 6.66 straipsnio pagrindu pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį

46. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, ar sandorį sudarė viešasis, ar privatus juridinis asmuo; antra, ar sudarytas sandoris prieštarauja jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan.; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – ar kita sandorio šalis veikė sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007). Skirtingai nuo CK 6.66 – 6.67 straipsniuose įtvirtintos sandorio šalies nesąžiningumo prezumpcijos, taikant CK 1.82 straipsnį visais atvejais preziumuojama, kad kita sandorio šalis sąžininga, o kad ji buvo nesąžininga, turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
47. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorio negaliojimo pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys pačiai civilinei apyvartai, kaip tokiai. Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas, atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes, būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).
48. Šioje nutartyje jau konstatuota, kad ieškovės neįrodė akivaizdaus ginčijamo sandorio nenaudingumo UAB „Stagro“ ir jau vien dėl šios priežasties ieškovių reikalavimas CK 1.82 straipsnio pagrindu teismo neturėjo būti tenkinamas. Be to, apeliantė nei pirmosios instancijos teisme, nei su apeliaciniu skundu nepateikė duomenų, galinčių patvirtinti atsakovo G. K. nesąžiningumą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad naikinti ginčijamą sandorį CK 1.82 straipsnio pagrindu taip pat nebuvo.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį

49. Apeliantė teigia, kad galvijų bandos pirkimo – pardavimo sutartis ir perdavimo – priėmimo aktas buvo sudaryti Kauno apygardos teismui 2014 m. liepos 24 d. nutartimi UAB „Stagro“ bankroto byloje pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir ginčijamo sandorio šalims apie tai žinant, todėl ginčijamas sandoris turėjo būti panaikintas kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei.
50. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius duomenis ir liudytojų parodymus, pripažino, jog ieškovės neįrodė, kad ginčijamame sandoryje bei perdavimo –priėmimo akte būtų nurodyta neteisinga sandorio sudarymo data. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių argumentų ar aplinkybių, galinčių paneigti šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Todėl pripažintina, jog ginčijama sutartis ir perdavimo – priėmimo aktas buvo sudaryti juose nurodytą datą – 2014 m. liepos 24 d.
51. Pagal Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo 4 straipsnio 1 dalį dėl turto arešto atsiranda teisinės pasekmės asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o kai nėra galimybių paskelbti, – nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre momento, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip. Tretiesiems asmenims teisinės pasekmės dėl turto arešto atsiranda nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre.
52. Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta tą pačią dieną, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo UAB „Stagro“ įteikta 2014 m. liepos 25 d. (4 t., b. l. 29). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO registruotuose UAB „Stagro“ bankroto bylos Nr. B2-136-601/2018 duomenyse nėra pažymėta, jog nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų išsiųsta į Turto arešto aktų registrą (toliau – TAAR). Žyma, jog informacija išsiųsta į TAAR yra tik 2014 m. rugpjūčio 6 d. Tuo tarpu Kauno apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d., gavęs AB „Swedbank“ pareiškimą ir informaciją apie parduotus galvijus, pakartotinai pritaikė įmonei laikinąsias apsaugos priemones. Pranešimas iš TAAR apie turto arešto akto įregistravimą teisme buvo gautas 2014 m. rugpjūčio 7–8 d. Todėl darytina išvada, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis TAAR nebuvo registruota. Taigi, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės neįrodė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas 2014 m. liepos 24 d. Kauno apygardos teismo nutartimi bankroto byloje areštavus UAB „Stagro“ turtą bei sandorio šalims apie tai žinant.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

53. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
54. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

          Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                              Goda Ambrasaitė -  Balynienė

                                                                             Kazys Kailiūnas

                                                                      Danguolė Martinavičienė