Pranešėja Jūratė Jakubonienė                                Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-478/2016

Teisėja Odeta Gruodienė                                                     Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15793-2015-6

                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Arūno Paštuolio, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, nuteistajam E. J. ir jo gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, nukentėjusiojo D. J. atstovui advokatui Egidijui Jonui Grigaravičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. ir nukentėjusiojo D. J. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo,

E. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

• pagal BK 178 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimo bausme 3 metams;
• pagal BK 302 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimo bausme 1 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią laikant 2015 m. spalio 7 d. ir į bausmės laiką įskaitant laikinajame sulaikyme ir taikant kardomąją priemonę - suėmimą išbūtą laiką nuo 2015 m. kovo 31 d. 12.35 val. iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

D. J. naudai iš nuteistojo E. J. priteista 2355 Eur  nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti ir 445 Eur neturtinei žalai atlyginti. UAB „E.“ iš nuteistojo E. J. priteista 3300 Eur nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti. AAS „G. B.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos - 278,85 EUR, iš nuteistojo E. J. nepriteistos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

n u s t a t ė :

E. J. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2015-03-17 apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), pagrobė didelės vertės svetimą turtą – UAB „E.“ priklausantį 25 000 eurų vertės automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2011 metų laidos, su automobilyje buvusiais: navigacija 132,81 eurų vertės, alkotesteriu 103,97 eurų vertės, ofiso raktais, 1 euro vertės, bei D. J. priklausančiais automobilyje buvusias daiktais: moteriškais kvepalais 93 eurų vertės, 4 vnt. pramoginių šokių suknelėmis bendros 1200 eurų vertės, teniso sporto inventoriumi bendros 330 eurų vertės, plaukimo inventoriumi 75 eurų vertės, vyriškais kvepalais 30 eurų vertės, dvejomis poromis pirštinių 65 eurų vertės, dvejomis vyriškomis striukėmis bendros 130 eurų vertės, skėčiu 50 eurų vertės, 5 vnt. akinių nuo saulės bendros 502 eurų vertės, 20 vnt. kompaktinių plokštelių bendros 115 eurų vertės, paplūdimio raketėmis 25 eurų vertės, dviem prožektoriais, juodos spalvos 10 eurų vertės, ir sidabrinės spalvos 15 eurų vertės, sulenkiamu peiliuku 25 eurų vertės, „Tempur“ mėlynos spalvos pagalvėle 30 eurų vertės, 2 SD kortelėmis - 15 eurų ir 20 eurų vertės, telefono pakrovėju su dviem USB jungtimis ir laidu 35 eurų vertės, balto vyno buteliu 15 eurų vertės, raudono vyno buteliu 10 eurų vertės, 4 vnt. šampano taurėmis 10 eurų vertės, šepečiu 5 eurų vertės, šepečiu batams valyti 3 eurų vertės, Europos kelių žemėlapiu – 7 eurų vertės.

Be to, jis nuteistas už tai, kad 2015 m. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), palikus M. Ž. dokumentą - LR asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), šį dokumentą panaudojo 2015-03-31, kuomet buvo sulaikytas Kauno apskr. VPK Kriminalinės policijos Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus pareigūnų, kai buvo paprašytas prisistatyti ir pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, tokiu būdu, neturėdamas teisėto pagrindo, panaudojo svetimą, M. Ž. priklausantį, dokumentą - asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nuosprendį pakeisti dėl neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų ir paskirti daug švelnesnę bausmę, o civilinius nukentėjusiojo D. J. ir UAB „E.“ ieškinius atmesti arba juos mažinti. Be to, nuteistasis prašo jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas ir dėl to jis turi būti pakeistas. Teismas, priimdamas nuosprendį, nevisapusiškai įsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai įvertino jo parodymus, duotus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis davė nekintančius, neprieštaringus parodymus apie visas bylos aplinkybes ir apie jo padarytus nusikaltimus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad savo visišku ir nuoširdžiu prisipažinimu jis padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui atskleisti ir išaiškinti nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi padaręs šias veikas, atsiprašė nukentėjusiojo ir pažadėjo atlyginti žalą. Skirdamas bausmę teismas turėjo atsižvelgti į lengvinančių aplinkybių buvimą, į jo teigiamą charakteristiką iš Kauno tardymo izoliatoriaus, į Mažosios bendrijos „Justina LT“ pažymą, kurioje pažymima, kad jis bus priimtas į darbą sandėlininko padėjėjo pareigoms. Teismas netinkamai įvertino jo paminėtas aplinkybes, todėl skyrė labai griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, o už jo padarytą apysunkį nusikaltimą skyrė net didesnę bausmę negu prašė valstybės kaltintojas. Teismas, pilnai tenkindamas nukentėjusiojo D. J. ieškinį, nekreipė dėmesio į jo teiginius, kad toks kiekis daiktų pagrobto automobilio bagažinėje negalėjo tilpti. Kelia abejonių ne tik tos pačios rūšies daiktų kiekis - kelios striukės, 3 vnt. saulės akinių, keli buteliai vyno, 4 šokių suknelės ir pan., bet ir ieškinyje nurodytų daiktų kiekio buvimas būtent automobilyje, nors nukentėjusysis, pateikdamas ieškinį teismui, nurodė turintis gyvenamąją vietą - būstą Žalgirio g. 4 C. Nukentėjusysis visiškai neįrodė, kad tokie daiktai buvo minėtame automobilyje, nepateikė teismui jokių tų daiktų įsigijimo dokumentų, instrukcijų nuo dingusių daiktų ar daiktadėžių, kurios sutaptų su ieškinyje nurodytų daiktų markėmis ar pavadinimais. Todėl, nuteistojo nuomone, teismas visiškai nepagrįstai tenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį bei priteisė neturtinę žalą, kurios teisme nukentėjusysis net negalėjo pagrįsti. Teismas neturėjo pagrindo priteisti ir civilinio ieškovo „UAB „E.“ ieškinio pilnoje apimtyje. Šis ieškinys nėra pagrįstas įrodymais, civilinis ieškovas taip pat nepateikė civilinį ieškinį pagrindžiančių dokumentų, kuro kvitų, darbuotojų darbo užmokesčio išlaidų dokumentų, nors ieškinyje nurodė, kad patyrė dėl to išlaidų - 363,21 Eur. Civilinis ieškovas prašė priteisti skirtumą nuo draudimo išmokėtos už pagrobtą automobilį sumos, tačiau, nuteistojo nuomone, draudimas tinkamai įvertino automobilio kainą ir pagristai išmokėjo tuometinę pagrobto automobilio vertę - 22841,10 Eur.

Nukentėjusiojo D. J. atstovas advokatas Gintaras Černiauskas apeliaciniame skunde formuluoja du prašymus: 1) prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistajam E. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeisti, konstatuojant, jog didelės vertės svetimo turto vagystė buvo padaryta organizuotos grupės; 2) skundžiamą nuosprendį pakeisti ir dalyje dėl nuteistajam E. J. paskirtos bausmės, paskiriant teisingą bausmę, kuri būtų didesnė už BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje nurodytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

Nukentėjusiojo atstovas skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl E. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei kaltinamajam paskirtos bausmės yra nepagrįstas bei neteisėtas, kadangi buvo priimtas netinkamai aiškinant kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nepritaikius kaltinamojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės - savanaudiškų kaltinamojo paskatų, taip pat pažeidžiant materialinės baudžiamosios teisės normas, reglamentuojančias bausmės skyrimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apylinkės teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę, skundžiama nuosprendžio dalis apeliacinės instancijos teismo turėtų būti pakeista.

Kauno apylinkės teismas, spręsdamas E. J. bausmės klausimą, nuosprendyje nurodė, jog E. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, jis padarė bendrininkų grupėje, tačiau atmetė nukentėjusiojo D. J. ir Civilinės ieškovės UAB „E.“ atstovo advokato Gintaro Černiausko baigiamojoje kalboje išdėstytą poziciją, jog kaltinamojo E. J. veiksmai, kvalifikuojant juos pagal Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį, turėtų būti kvalifikuojami ne tik kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas, tačiau kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas, padarytas dalyvaujant organizuotoje grupėje.

E. J. viso baudžiamojo proceso metu siekė, kad jam būtų taikoma BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė - tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Tokia nuteistojo pasirinkta gynybos strategija, tikintis švelnesnės bausmės skyrimo, iš tiesų pasitvirtino, kadangi nuosprendyje teismas konstatavo, kad egzistuoja ši E. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir, esant realiajai nusikalstamų veikų sudėčiai bei sunkinančioms aplinkybėms, teismas jam paskyrė itin švelnią galutinę 3 metų ir 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kiekvienu baudžiamuoju procesu turi būti pasiekti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso tikslai ir paskirtis, t. y. kad būtų išsamiai atskleistos nusikalstamų veikų aplinkybės, kad nusikalstamas veikas padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o nuo kaltininko veiksmų nukentėjusiems asmenims būtų tinkamai ir teisingai atlyginta jiems padaryta žala. Būtent dėl šių priežasčių nukentėjusiojo atstovas pirmosios instancijos teismui kvestionavo E. J. prisipažinimo nuoširdumą ir prašė kritiškai įvertinti aplinkybes, rodančias aktyvią kaltinamojo atgailą.

Kaltinamojo prisipažinimas ir gailėjimasis iš esmės parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką ir yra apibūdinamas kaip vienas iš svarbiausių žingsnių, rodančių, jog asmuo nori pasitaisyti. Tačiau nuoširdžiam kaltininko gailėjimuisi konstatuoti nepakanka vien tik bendro pobūdžio asmens pareiškimų, kokie ir yra nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Kaip teigiama nuosprendyje, „Kaltinamasis prisipažino patį vagystės faktą [<...>] detaliai paaiškino savo veiksmus [<...>] kaltinamasis pripažino pati vagystės faktą, nurodė vagystės padarymo aplinkybes“, o tokie kaltinamojo veiksmai gali būti laikomi tik bendro pobūdžio asmens pareiškimais, bet ne nuoširdžiu prisipažinimu. Jeigu asmuo gailisi tik po to, kai jo kaltė ir kitos nusikalstamos veikos aplinkybės jau buvo įrodytos byloje surinktais faktiniais duomenimis - šiuo atveju vaizdo stebėjimo kamerų įrašais, toks gailėjimasis negali būti vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaltininkas pagalbą išsiaiškinant nusikalstamą veiką ar joje dalyvavusius asmenis suteikia tada, kai jis, vedamas geranoriškų motyvų, savo aktyviais veiksmais padeda atskleisti visas jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, surinkti daiktinius įrodymus, nurodo paslėptas vertybes, nusikalstamos veikos liudytojus, kitų nusikalstamą veiką padariusių asmenų pavardes, gyvenamąją ar slapstymosi vietą, etc. Nagrinėjamu atveju, E. J. prisipažįsta tik dėl aplinkybių, kurios baudžiamojoje byloje ir taip yra įrodytos baudžiamojo proceso metu surinktais duomenimis, kitaip tariant, nuteistojo nuoširdumu abejoti leidžia neišsamūs, nelogiški ir turinio prasme skurdūs parodymai bei paaiškinimai.

Nukentėjusiojo atstovo nuomone, nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu nebuvo nuoširdus ir visais būdais bandė nuslėpti informaciją, susijusią su nusikalstamos veikos organizatoriumi bei kitais nusikalstamos veikos bendrininkais. Šias dvejones dar labiau patvirtina E. J. elgesys baudžiamosios bylos nagrinėjimo Kauno apylinkės teisme metu. Tada, kai nukentėjusiojo ir Civilinio ieškovo atstovas surinko eilę duomenų, kurie kelia pagrįstų įtarimų, kad E. J. buvo perduotas originalus pavogtos transporto priemonės Volkswagen Touareg užvedimo raktelių ir išorinio imobilizatoriaus komplektas, kuris buvo gautas T. P. nupirkus transporto priemonę Vokietijos A. W. automobilių pardavimo salone, E. J. staiga prisiminė aplinkybę, jog transporto priemonės užvedimo raktelis galbūt buvęs neoriginalus, strigo ir sunkiai tilpo į jam skirtą angą, todėl transporto priemonės ir nepavyko užvesti iš pirmo karto. Taigi, matyti, kad nuteistasis siekia visą kaltę prisiimti sau ir tokiu būdu apsaugoti jam žinomus nusikalstamos veikos organizatorių ir kitus bendrininkus. Šiame kontekste būtina pabrėžti, kad transporto priemonės Volkswagen Touareg neįmanoma užvesti raktu, kuris, kaip teigė nuteistasis, sunkiai tilpo į jam skirtą vietą. Užvedimo raktelis turėjo būti arba originalus, arba identiška neoriginali jo kopija.

Nukentėjusiojo atstovas teigia, kad E. J. nenurodė tikrųjų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių ir prisipažįsta tik formaliai, ir apeliaciniame skunde išdėsto aplinkybes, kurias patvirtinantys dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau Kauno apylinkės teismas atsisakė juos prijungti prie bylos medžiagos. Apibendrindamas minėtas aplinkybes, nukentėjusiojo atstovas nurodo, kad E. J. nėra nuoširdus ir slepia esmines baudžiamojoje byloje tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes. E. J. nusprendė meluoti baudžiamojo persekiojimo subjektams ir teismui, taigi, pasirinko kriminalinės subkultūros propaguojamą poziciją, tikėdamasis įkalinimo įstaigoje būti aukštesnės kalinių kastos nariu. Tokie nuteistojo veiksmai pamina baudžiamojo proceso tikslus, visuomenės ir valstybės interesus bei visuotinai pripažintas moralės normas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismas negalėjo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad šis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad „Kaltinamojo E. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 3 d., padarė bendrininkų grupėje“. Kauno apylinkės teismas taip pat pažymėjo, jog E. J. veiksmai, kvalifikuojant juos pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, turėtų būti kvalifikuojami tik kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas, o ne kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimas, padarytas dalyvaujant organizuotoje grupėje, kadangi „byloje nesurinkta įrodymų, be to ir kaltinimas nėra formuluojamas, kad šią automobilio vagystę kaltinamasis padarė veikdamas organizuotoje grupėje“. Nukentėjusysis ir jo atstovas advokatas Gintaras Černiauskas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka.

Įstatymų leidėjas, nustatydamas vagystei kvalifikuojamąjį požymį - pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, sugriežtino baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju vagystė nėra siejama nei su nusikaltimo dalyko reikšme, nei su jo verte. Vadovaujantis BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, teismų praktikoje nurodomi ir kiti organizuotai grupei būdingi požymiai - tai nusikalstamos veiklos planavimas, veiklos sistemiškumas, etc.

Tokios grupės nariai gali veikti sąlygiškai trumpą laiką, nes susitaria daryti tik vieną sunkų nusikaltimą, t. y. pagrobti didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių, kaip ir buvo analizuojamu atveju.

Kvalifikuojant veiką svarbi ne organizuotos grupės veikimo trukmė, bet jos narių supratimas, jog tyčia dalyvauja tokios grupės veikloje ir siekia bendrų nusikalstamų tikslų. Kiekvieno grupės nario aktyvumo laipsnis gali būti skirtingas, priklausomai nuo atliekamos užduoties ar vaidmens. Svarbiausias vaidmuo grupėje paprastai priklauso jos organizatoriui, kuris suburia organizuotą grupę, jai vadovauja, koordinuoja kitų jos narių veiklą. Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme E. J. būtent ir nurodė, kad suvokė savo vaidmenį, kadangi teigė, jog jis su pasiūlymu (pavogti automobilį) „sutiko, jam buvo parodytas automobilis, kurį reikia pavogti, kur jis yra laikomas, duotas raktelis, kaip tą automobilį atrakinti. Po ko jis vienas nuvyko į vietą, kur buvo statomas automobilis, bei šį automobilį pavogė ir nuvarė į R. nurodytą vietą, kur jo laukė Raimundas“. E. J. šioje organizuotoje grupėje buvo tik vykdytojas, kuris įgyvendino jam pavestą, iš anksto detaliai paaiškintą ir paruoštą užduotį.

Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomos bendros nusikalstamos veikos momentus: parengiamas nusikaltimo (nusikaltimų) padarymo planas, numatomas nusikaltimo padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams nurodomos užduotys, paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl nusikaltimo padarymo būdo, vietos, laiko, priemonių ir įrankių telkimo, etc.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija nutartyje Nr. 2K-P-9/2009 yra nurodžiusi, kad bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, nes nenustatytas asmuo iš tiesų gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismas gali spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos. Šias aplinkybes Kauno apylinkės teismas nurodo ir skundžiamame nuosprendyje, tačiau baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu bylą nagrinėjusi teisėja ne vieną kartą atsisakė tenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo advokato Gintaro Černiausko prašymus prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungti įvairius dokumentus, patvirtinančius, kad transporto priemonės vagystė negalėjo būti įvykdyta, neturint būtinų nusikalstamos veikos padarymo įrankių (transporto priemonės užvedimo raktelio ir autonominio imobilizatoriaus išorinio pultelio). Šios pirmosios instancijos teismui nurodytos aplinkybės, visų pirma, patvirtina, jog nusikalstama veika buvo nuosekliai organizuojama, t. y. padaryta organizuotoje grupėje, kadangi buvo parengtas nusikalstamos veikos padarymo planas, įsigyti ir paruošti nusikalstamos veikos įrankiai, surastas nusikalstamos veikos vykdytojas, kuriam buvo nuosekliai nurodytos visos veikos darymui svarbios aplinkybės, atsitraukimo schema, transporto priemonės paslėpimo vieta, susitikimo, perduodant pagrobtą transporto priemonę, laikas ir vieta, etc. Antra, advokatas Gintaras Černiauskas viso proceso metu nuosekliai teigė, kad aukščiau minimos aplinkybės patvirtina ir tai, jog kaltinamasis E. J. slepia nusikalstamos veikos bendrininkus bei aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos padarymu ir organizavimu, todėl nuoširdžiai neprisipažįsta, tačiau Kauno apylinkės teismas šių nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo teiginių nevertino, o prašymus prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungti atstovo pateiktus dokumentus atmetė.

Be to, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 257 straipsnio nuostatomis, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui, tačiau tokių veiksmų Kauno apylinkės teismas ex officio nesiėmė. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas Nuosprendyje akcentavo, jog „byloje nesurinkta įrodymų, be to ir kaltinimas nėra formuluojamas, kad šią automobilio vagystę kaltinamasis padarė veikdamas organizuotoje grupėje, tai yra siekdamas nuolat vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus ir taip nusikalstamu būdu gauti pajamas bei pasiskirstydami vaidmenimis“.

Kauno apylinkės teismas apskritai netinkamai aiškino organizuotos grupės, kaip bend­rininkavimo formos, turinį. Kaip jau minėta, nėra būtina, kad bendrininkai turėti siekti „nuolat vykdyti turtinio pobūdžio nusikaltimus ir taip nusikalstamu būdu gauti pajamas bei pasiskirstydami vaidmenimis", kadangi BK 25 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai įtvirtinta, jog šios bendrininkavimo formos egzistavimui pakanka, kad bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitartų daryti vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atliktų tam tikrą užduotį ar turėtų skirtingą vaidmenį. Nagrinėjamu atveju taip ir buvo - ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, vardu R., galimai veikdamas ir su kitais nusikalstamos veikos bendrininkais, organizavo transporto priemonės vagystę, parūpino nusikalstamos veikos padarymo įrankius (transporto priemonės užvedimo raktelius ir autonominio imobilizatoriaus išorinį pultelį), surado nusikalstamos veikos vykdytoją, t. y. nuteistąjį E. J., kuriam už iš anksto sulygtą 1000,00 EUR atlygį pavedė aiškiai apibrėžtą užduotį - iš nurodytos vietos (duomenys neskelbtini) pagrobti konkrečią UAB „E.“ nuosavybės teise priklausančią didelės vertės transporto priemonę Volkswagen Touareg, VIN kodas: (duomenys neskelbtini), valstybiniai numeriai: (duomenys neskelbtini) kurią nurodė sutartu laiku pristatyti į iš anksto nurodytą vietą, be to, pats ar pasitelkęs kitus asmenis pagrobtą transporto priemonę realizavo, todėl šios nusikalstamos veikos kaltininkų bendrininkavimo forma negalėjo būti kvalifikuojamas niekaip kitaip, tik kaip organizuotos grupės padarytas didelės vertės svetimo turto pagrobimas. Nors nuosprendyje akcentuojama, kad „nenustatyta, kad dėl automobilio vagystės savo veiksmus kaltinamasis būtų derinęs su nenustatytu asmeniu R. bei būtų pasiskirstę vaidmenimis, t. y. asmuo, vardu R., paprašė jo pavogti automobilį, jis sutiko ir vienas nuvykęs į automobilio VW Touareg buvimo vietą jį pavogė, po ko jį pristatė į R. nurodytą vietą“, tačiau šias aplinkybes patvirtina paties kaltinamojo E. J. parodymai, jog „2015-05-13 apie 13-15 val. prie Kauno pilies atsitiktinai, belaukiant draugės K. G., sutiko apie 4 metus laiko iš matymo pažįstamą asmenį, vardu R., pravarde R. [<...>] R. žinojo, jis grįžęs iš įkalinimo įstaigos atlikęs bausmę, todėl pasiūlė užsidirbti pinigų, 1000 Eur [<...>] Suprato, kad automobilį reikės pavogti, su pasiūlymu sutiko. Su R. buvo susitikę, viską paaiškino, sakė, duos mašinos raktą ir tik nuvairuoti reikės [<...>] po dviejų dienų susitiko R., kuris buvo atvažiavęs ne vienas, bei R. parodė (duomenys neskelbtini) automobilį VW Touareg bei pasakė, kad tas automobilis gali stovėti ir vidiniame kieme [<...>] davė raktą, kuris buvo su „VW“ ženklu [<...>] 2015-03-17 [<...>] apie 15.00 val. automobilį „VW Touareg“ nuvarė į jam parodytą vietą, t. y. Eigulių mikrorajoną, kur kieme, prie elektrinės pastatė, kur jau laukė R.. R. pasakė, kad už tai sumokės, kai parduos mašiną“, šie nuteistojo parodymai aiškiai patvirtina, kad E. J. buvo tik nusikalstamos veikos vykdytojas, kuris už savo atliktus veiksmus turėjo gauti atlygį, o asmuo, vardu R., galimai organizavo visą nusikalstamos veikos padarymo schemą, rūpinosi transporto priemonės realizavimu, etc. arba buvo organizatoriaus tarpininkas.

Apibendrinant visas aukščiau išvardytas aplinkybes, galima vienareikšmiškai daryti išvadą, kad nusikalstama veika buvo padaryta organizuotos grupės, kuri buvo suburta bent vieno iš anksto smulkiai apgalvoto sunkaus nusikaltimo - UAB „E.“ nuosavybės teise priklausančios didelės vertės transporto priemonės Volkswagen Touareg, valstybiniai numeriai: (duomenys neskelbtini) VIN kodas: (duomenys neskelbtini), pagrobimui įvykdyti. Šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota pagal du Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalies požymius - didelės vertės svetimo turto pagrobimą bei svetimo turto pagrobimą dalyvaujant organizuotoje grupėje.

Nukentėjusiojo atstovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su nuteistajam paskirta bausme, nurodo, kad vadovaujantis BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas skiria jam ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 178 straipsnio 3 dalyje, bausmės vidurkis - 4 metai ir 1 mėnuo ir 15 dienų. Nuosprendžiu Kauno apylinkės teismas kaltinamajam E. J. paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. 1 metais 1 mėnesiu ir 15 dienų trumpesnę, nei BK įtvirtintas šios nusikalstamos veikos terminuoto laisvės atėmimo vidurkis. Šiuo atveju teismas paskyrė neteisingą bausmę, kadangi nuteistasis nesiekė savo aktyviais veiksmais padėti nustatyti visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, davė melagingus ir neišsamius parodymus, be to, nusikalstama veika buvo padaryta organizuotoje grupėje iš savanaudiškų paskatų. Kauno apylinkės teismas šių aplinkybių nevertino ir nuosprendyje apskritai nenurodė motyvų bei teisinio pagrindo, kodėl už kvalifikuotos vagystės padarymą, esant sunkinančių aplinkybių, kaltinamajam buvo paskirta mažesnė nei už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė.

Nukentėjusiojo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nuteistojo elgesį baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, nepagrįstai laikė, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi ir prisipažįsta dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, neįvertino nuteistojo asmenybę neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, netaikė E. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstama veika buvo padaryta iš savanaudiškų paskatų, t. y. siekiant gauti atlygį, todėl nepakankamai individualizavo E. J. skirtiną bausmę ir neteisėtai paskyrė mažesnę nei BK 178 straipsnio 3 dalies sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo atstovo advokato G. Černiausko apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. J. ir nukentėjusiojo D. J. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistojo E. J. apeliaciniame skunde keliami bausmės individualizavimo ir civilinio ieškinio atlyginimo klausimai, o nukentėjusiojo atstovo advokato G. Černiausko apeliaciniame skunde keliami bausmės individualizavimo bei padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos klausimai. Atsižvelgdamas į apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų motyvus konstatuoja, kad E. J. už nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, padarymą nuteistas pagrįstai, veikos kvalifikuotos teisingai ir bausmė paskirta tinkamai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis.

Dėl bendrininkavimo formos

Iš nukentėjusiojo D. J. atstovo advokato G. Černiausko skundo matyti, kad jis nesutinka su nuteistajam E. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, kvalifikavimu, tvirtindamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino organizuotos grupės, kaip bendrininkavimo formos turinį, kadangi E. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos kaltininkų bendrininkavimo forma negalėjo būti kvalifikuojama niekaip kitaip, tik kaip organizuotos grupės padarytas didelės vertės svetimo turto pagrobimas, tačiau aukštesnės instancijos teismas su tokiu nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentu nesutinka ir jį atmeta.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje numatyta bendrininkų grupė kvalifikuojama tuomet, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Palyginus šias bendrininkavimo formas, matyti, kad sutampa šių grupių subjektų skaičius ir susitarimo laikas, t. y. abi gali susiformuoti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, taip pat abiem grupėms pakanka bent dviejų asmenų dalyvavimo. Be to, nors organizuotai grupei, kitaip nei bendrininkų grupei, yra būtinas užduočių ir vaidmenų pasiskirstymo požymis, šį požymį gali turėti ir bendrininkų grupė, nes abiem grupėms būdingos tos pačios bendrininkų rūšys. Tiek bendrininkų grupę, tiek organizuotą grupę gali sudaryti vien vykdytojai (paprastas bendrininkavimas) ar, be vykdytojo (vykdytojų), gali veikti organizatorius, kurstytojas, padėjėjas. Kita vertus, bendrininkų grupei, skirtingai nei organizuotai grupei, būtinas požymis – joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti objektyviąją bendros nusikalstamos veikos sudėties pusę (ar jos dalį).

Teisės mokslininkų nuomone, organizuotos grupės didesnį nei bendrininkų grupės pavojingumą lemia tik skirtingi tikslai, t. y. kokio pavojingumo ir kiek nusikaltimų susitariama daryti. Tuo tarpu teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama ne tik į tikslus, bet ir į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2011, 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-27/2014 ir kt.). Teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikoma, kad organizuotai grupei, kaip bendrininkavimo formai, būdingas išankstinis susitarimas, be to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o pastovaus pobūdžio, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Organizuotos grupės požymiu pripažįstama ir tai, jog šiai grupei būdinga savita struktūra, visi tokio nusikalstamo sambūrio nariai siekia bendro tikslo, o pastangų bendrumą rodo apsirūpinimas nusikaltimo padarymo įrankiais, taip pat bendrininkų veikų suderinamumo pobūdis, pasireiškiantis veiklos planavimu, vaidmenų ir užduočių pasidalijimu ir kt. Organizuotos grupės narių vykdomas nusikalstamos veikos darymo mechanizmas yra iš anksto kruopščiai apgalvojamas, sukuriama schema, veiksmų planas, kurio laikomasi ir kuris įgyvendinamas bendrininkams atliekant skirtingus, kiekvienam paskirtus veiksmus, siekiant vieno bendro rezultato. Organizuotoje grupėje organizuotumo lygis yra aukštesnis nei bendrininkų grupėje. Nustatant organizuotos grupės buvimą, atsižvelgtina ir į rengto ar padaryto nusikaltimo pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvienos užduoties ir vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės ir panašiai.

Šiuo atveju pripažintina, kad nuteistais E. J. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, siekdamas pagrobti didelės vertės svetimą turtą, 2015-03-17 apie 16.00 val. padarė vieną nusikalstamą veiką. Aukštesniojo teismo vertinimu, E. J. padarytos nusikalstamos veikos negalima vertinti kaip padarytos organizuotoje grupėje, kadangi nenustatytas intensyvumo požymis – padaryta tik viena nusikalstama veika, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad tarp nuteistojo ir nenustatytų asmenų buvo išankstinis susitarimas daryti ir daugiau nusikalstamų veikų. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis už atlygį sutiko pavogti tik vieną automobilį. Vagystės mechanizmas buvo nesudėtingas, byloje nenustatyta, jog buvo iš anksto apgalvotas veiksmų planas, schema (kaip elgtis, jeigu nuteistasis būtų pastebėtas darantis nusikaltimą, atsitraukimo planas ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad inkriminuojant bendrininkui organizuotos grupės požymį, būtina, kad asmuo suprastų priklausąs tokiai grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-96/2012), o šiuo atveju įrodymų, jog nuteistasis suvokė, kad veikia kaip organizuotos grupės narys ir savo vaidmenį jos daromame nusikaltime, nėra. Nors nuteistasis suprato savo veiksmų neteisėtumą, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, jis veikė pakankamai spontaniškai ir kaip jau minėta, nebuvo jokio išankstinio aptarto ir suderinto plano, nuteistasis tik žinojo, kad riekia pavogti automobilį ir vietą, kur turi jį nuvaryti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, intensyvumą, nuteistojo veiksmus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo veiksmai darant nusikalstamą veiką nebuvo pasiekę tokio organizuotumo lygio, koks yra būdingas veikiant organizuotoje grupėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog automobilio vagystę nuteistasis įvykdė veikdamas bendrininkų, o ne organizuotoje grupėje.

Kaip teisingai pažymėjo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, kaltinimas E. J. nebuvo formuluojamas, kad jis šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas organizuotoje grupėje. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nukentėjusiojo atstovo skundo prašymas pripažinti E. J. kaltu veikus organizuotoje grupėje, yra susijęs su sunkesniu kaltinimu ir kitomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, dėl kurių kaltinimas E. J. nebuvo pareikštas, nagrinėtas teisme ir dėl kurio nuosprendis nebuvo priimtas.

Iš BPK 256 straipsnio turinio matyti, jog teismas gali nagrinėti kitą kaltinimą tik gavęs nukentėjusiojo rašytinį prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą arba kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Naujas kaltinimas turi atitikti BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimus - jame turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas (veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. svarbios aplinkybės), nes jis turi būti įteiktas kaltinamajam, kad šis žinotų, kuo kaltinamas, ir turėtų galimybę nuo naujai pateikto kaltinimo gintis. Minėto BPK 256 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kaltinimo pakeitimą teisme, neleidžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajam kaltinimą sunkesniu. Nukentėjusiojo atstovas, manydamas, kad šioje byloje E. J. veika turėjo būti papildomai kvalifikuojama, inkriminuojant jam organizuotos grupės požymį, turėjo teismui raštu pateikti BPK 219 ir 256 straipsnius atitinkantį kaltinimą, tačiau to nei pirmosios instancijos teisme, nei nagrinėjant skundą apeliacinėje instancijoje nepadarė. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad teismas, nuteisęs E. J. pagal kaltinimą, nurodytą prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą (b. l. 65, t. 3), esminių BPK pažeidimų nepadarė.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 1 d. 2 p.)

Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmos instancijos teismas negalėjo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad E. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines veikos kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės bylos Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuteistasis E. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino, jog pavogė kaltinime nurodytą automobilį „VW Touareg“, viso proceso metu nurodė analogiškas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Tai, kad nuteistasis negali nurodyti kitų nusikalstamos veikos padaryme dalyvavusių asmenų, nepaneigia fakto, kad kvalifikacijai svarbias objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes jis pripažino, todėl teisėjų kolegija nuteistojo prisipažinimu ir nuoširdžiu gailėjimusi abejoti neturi jokio pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiojo atstovas šį skundo argumentą grindžia tik deklaratyviais teiginiais ir spėliojimais, kad nuteistasis slepia tikrąsias įvykio aplinkybes, jog jam buvo pateiktas originalus pagrobto automobilio raktelis, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, todėl nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįstai pripažintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės atmetamas.

Dėl bausmės

Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusiojo atstovas apeliaciniuose skunduose nesutinka su nuteistajam paskirta bausme, nuteistasis E. J. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, o nukentėjusiojo atstovas prašo nuteistajam paskirti griežtesnę bausmę.

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui sistemą.

BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas E. J. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, vadovavosi BK 41 straipsnio nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, kurias subendrino, nepažeisdamas BK 63 straipsnio nuostatų.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susidariusi. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad E. J. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, ir tai pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad E. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Pirmos instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad E. J. teisiamas šeštą  kartą, iš jų ne kartą už nusikaltimus nuosavybei, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, nepraėjus nė metams po bausmės atlikimo, paskirto 2008-04-28 nuosprendžiu (bausmę atliko 2014-05-13), padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus, veikdamas tiesiogine tyčia, į tai, kad nusikalstamos veikos baigtos, kad jis baustas administracine tvarka (teismų informacinė sistema LITEKO) ir, įvertinęs reikšmingas skiriamos bausmės individualizavimui aplinkybes, apibūdinančias E. J. padarytas nusikalstamas veikas, jo asmenybę, už abi padarytas nusikalstamas veikas skyrė terminuoto laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis nustatytas mažesnis, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis, kurias, nepažeisdamas bausmių subendrinimo taisyklių, numatytų BK 63 straipsnio 4 dalyje, subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 3 metams 7 mėnesiams. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), E. J. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga, per švelni ar per griežta, jos griežtinti ar švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Byloje nėra aplinkybių visumos, kurios sudarytų pagrindą svarstyti galimybę skirti nuteistajam švelnesnes, negu įstatymo numatytas, bausmes (BK 62 straipsnis) ar išimtinių aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų paskirti švelnesnes bausmes (BK 54 straipsnio 3 dalis). 

Nukentėjusiojo atstovas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netaikė E. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 3 dalyje, buvo padaryta iš savanaudiškų paskatų, tačiau su tokiu skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas įvardija dvi atskiras atsakomybę sunkinančias aplinkybes, iš kurių viena yra savanaudiškos paskatos. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekis gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti materialinių išlaidų. Pažymėtina, kad kai kuriose BK specialiojoje dalyje įtvirtintose nusikalstamų veikų sudėtyse savanaudiškos paskatos ar turtinė nauda yra nustatytos kaip pagrindinis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį būtina įrodyti kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą straipsnį. Tokiu atveju teismas į tokią aplinkybę, kuri numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis, skirdamas bausmę neatsižvelgia (BK 60 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu kitos nusikalstamos veikos savo esme yra savanaudiškos, jas darydamas asmuo siekia praturtėti, gauti turtinę naudą, todėl asmeniui skiriant bausmę už šias veikas savanaudiškų paskatų kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės papildomai nustatyti nereikia. Akivaizdu, kad nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, pats savo esme yra savanaudiškas, kadangi vykdomas dėl materialinės naudos, paprastai siekiant gauti neteisėtą atlygį. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas savanaudiškų paskatų sunkinančia nuteistojo E. J. atsakomybę aplinkybe, tinkamai taikė BK bendrosios dalies normą.

Nesutiktina ir su nuteistojo E. J. skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, jo prisipažinimo ir gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kaip jau minėta, į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir į šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir jas įvertino skundžiamame nuosprendyje, todėl aukštesnysis teismas nesutikti su E. J. paskirta bausme ir ją keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais neturi pagrindo.

Pažymėtina ir tai, jog bausmės tikslas nėra vien nubaudimas, ja siekiama prevencijos tikslų – apriboti nusikaltusiam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, tačiau šiuo atveju, atsižvelgus į E. J. ankstesnį nusikalstamą elgesį, nėra pagrindo manyti, kad tokie tikslai gali būti pasiekti švelnesnio pobūdžio, nei realus laisvės atėmimas, bausme. Bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir tikimybę būti nubaustam laisvės atėmimu, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis prašymas negali būti patenkintas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visų aplinkybių reikšmę, nustatydamas bausmės rūšį ir dydį, tinkamai įvertino nuteistojo pavojingumą ir pagrįstai skyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Paskirtos bausmės rūšis ir dydis nėra aiškiai per griežti, yra teisingi ir tinkami užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.

BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas.

Be to, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau nuteistojo asmenybė, pavojingumas, padarytos veikos pobūdis nesuteikia pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš bylos duomenų matyti, kad E. J. teisiamas jau šeštą kartą, dvi tyčines baigtas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, naujus nusikaltimus padarė nepaėjus nė metams po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nuteistajam ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas, todėl manyti, jog nuteistasis laikysis įstatymų, nebenusikals ir kad paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, t. y. taikant BK 75 straipsnio nuostatas, nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su priteistais civiliniais ieškiniais, prašo juos atmesti arba mažinti, priteisiant tik pagrįstus rašytiniais įrodymais civilinius ieškinius.

BPK 115 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, o BPK 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.288 straipsnio 1 dalį, žala atlyginama nuo jos padarymo dienos. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas.

Atsižvelgiant į tai, jog aukščiau aptartais argumentais nustatyta, kad apelianto kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, įrodyta, veika kvalifikuota teisingai, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad jis yra atsakingas už nukentėjusiajam D. J. ir UAB ,,E.“ padarytą žalą. Nors nuteistasis nesutinka su pagrobtame automobilyje buvusiu daiktų kiekiu ir jų verte, tačiau pats pripažino, jog automobilio ir jo bagažinės neapžiūrėjo ir negali nurodyti, kad civiliniame ieškinyje išvardintų daiktų automobilyje nebuvo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nuosprendyje konstatavo, kad nukentėjusiojo D. J. civilinis ieškinys pagrįstas paties nukentėjusiojo parodymais, kuriuose paaiškinta, dėl  kokių aplinkybių civiliniame ieškinyje nurodyti daiktai buvo padėti automobilyje, nurodyta, kaip tie daiktai atrodė, kokiomis aplinkybėmis buvo įsigyti, pateiktas paaiškinimas dėl 2015-03-17 pavogtų daiktų kartu su automobiliu „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 79-72), nurodyta, kokios kainos yra naujų daiktų ir kiek jis įvertino pavogtus daiktus. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusiojo civilinis ieškinys taip pat pagrįstas nukentėjusiojo D. J. civiliniu ieškiniu ir jame esančiu pagrobtų daiktų verčių sąrašu (t. 3, b. l. 18-22), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiojo D. J. nurodytos pagrobtų daiktų vertės laikytinos atitinkančiomis daiktų rinkos kainas. Dėl UAB „E.“ civilinio ieškinio pažymėtina, jog civilinis ieškinys įrodytas UAB „E.“ pateiktais dokumentais (t. 1, b. l. 18-22), kurie yra pakankami pagrįsti patirtos žalos dydį, be to, pažymėtina, jog AAS „G. B.“ draudimo išmoka UAB „E.“ buvo sumažinta 10 % (frančizės suma, kurios draudimas neatlygina), pavogtos transporto priemonės vertė buvo nustatyta – 25 379,00 Eur, todėl, atsižvelgiant į tai, UAB „E.“ neišmokėta 10 % dydžio išskaita nuo paskaičiuotos automobilio vertės iš nuteistojo E. J. priteista pagrįstai.

CK 6.250 straipsnyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis dėl šio įvykio nejaukiai jaučiasi, palikdamas automobilį nesaugomose vietose, sugaišto laiko, jis patiria nesaugumo jausmą, neturėjo kuo važinėti, todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas  pagrįstai įvertino nukentėjusiojo patiriamus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo pareikštas ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atitinka sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus, todėl jį tenkino ir nukentėjusiajam priteisė 445 eurų neturtinės žalos atlyginimui.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, civilinio ieškinio klausimas išspręstas tinkamai, todėl nuteistojo E. J. ir nukentėjusiojo D. J. atstovo advokato G. Černiausko apeliaciniai skundai atmetami, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo E. J. ir nukentėjusiojo D. J. atstovo advokato Gintaro Černiausko apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkė              Jūratė Jakubonienė

Teisėjai              Arūnas Paštuolis

              Algerdas Urbšys