Byla Nr. ATP-128-593/2015;

Teisminio proceso Nr. 4-13-3-01138-2013-0;

Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4.4.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 19 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Jankauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutarties R. K. administracinio teisės pažeidimo byloje,

n u s t a t ė :

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 52N-17719133-14 R. K. buvo pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 127 str. 2 d., ir nubaustas 150 litų (43 Eur) bauda.  Jis nubaustas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 23 d., apie 7 val. 50 min., Alytuje, Pramonės gatvėje, vairuodamas automobilį ,,Kia Sephia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir važiuodamas prie priešingus eismo srautus skiriančios kelio ženklinimo linijos savo krypties eismo juostoje keisdamas judėjimo kryptį (judėdamas link dešinio eismo juostos krašto), neįsitikino, kad tai daryti saugu, nežiūrėjo per galinio vaizdo dešinio šono veidrodį ir susidūrė su ta pačia kryptimi jam iš dešinės važiavusiu automobiliu ,,Opel Movano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamu V. Š.. Eismo įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Šį nutarimą R. K. apskundė Alytaus rajono apylinkės teismui.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartimi R. K. skundas buvo atmestas ir 2014 m. rugsėjo 3 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko nutarimas paliktas nepakeistas.

Apeliaciniame skunde R. K. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti. Skunde nurodo, kad teismo sprendimas nėra teisingas ir pagrįstas, priimtas iš esmės neįvertinus visų byloje pateiktų įrodymų (eismo įvykio schemų ir jose užfiksuotų pėdsakų atitikimo tikrovei, suinteresuotų šalių parodymų, autotechninės ekspertizės paskyrimo teisėtumo bei autotechninės ekspertizės pagrįstumo ir kt.) objektyviai nenustačius visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, o išvadas grindžiant tik prielaidomis. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą iš esmės pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, įtvirtintas LR ATPK 57 straipsnyje, niekaip nevertino ir nepasisakė dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-11-12 bei Kauno apygardos teismo 2014-01-14  ištirtų įrodymų ir padarytų išvadų šioje administracinės teisės pažeidimo byloje; nevertino ir nepasisakė dėl 2014-07-25 Alytaus rajono apylinkės teismo nutarties atnaujinti administracinės teisės pažeidimo bylą vadovaujantis LR ATPK 30217 str. 1 d. 4 p.; nevertino ir nepasisakė dėl autotechninei ekspertizei pateiktų duomenų atitikimo tikrovei. Taip pat teismas neobjektyviai vertino ir pasisakė dėl nutarimo skirti autotechninę ekspertizę teisėtumo bei dėl pačių autotechninės ekspertizės išvadų.

Skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai savo nutartyse aiškiai pasisakė dėl šio eismo įvykio aplinkybių ir įvardijo šio eismo įvykio priežastis. Teismų nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados yra išdėstytos teismų įsiteisėjusiose nutartyse ir yra nepaneigtos. Būtina pažymėti, kad teismo sprendimas (nutarimas, nutartis) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamoje dalyje išdėstytais argumentais (LR ABTĮ 87 str.). Todėl viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, privalo atsižvelgti ne tik į teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytas išvadas, tačiau ir į motyvuojamoje teismo sprendimo dalyje nurodytus argumentus dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų ar neveikimo. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res iudicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui. Siekiant užtikrinti teisės ir teisinių santykių stabilumą, taip pat gerą teisingumo administravimą, yra svarbu, kad teismo sprendimai, kurie išnaudojus visas galimas teisių gynimo priemones arba pasibaigus pasinaudojimo jomis numatytiems terminams tampa galutiniai, nebegalėtų būti ginčijami. Teismas nenurodė argumentų ir motyvų, kodėl ir kas šioje administracinės teisės pažeidimo byloje teismo nutartis yra paneigę bei nenurodė, kodėl šiuose teismuose ištirti įrodymai ir teismų padarytos išvados, kurios buvo įgavę res iudicata galią, tapo negaliojančiomis.

Skunde taip pat nurodoma, kad Alytaus AVPK Kelių policijos skyriui 2014-02-07 V. Š. pateikė prašymą „Dėl autotechninės eismo įvykio ekspertizės Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinio teisės pažeidimo byloje nr. 52N-3010267-13“, tačiau šis prašymas byloje pateiktas po teismų nutarčių įsiteisėjimo. V. Š. nekėlė autotechninės ekspertizės būtinumo klausimo nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teismo metu, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo metu, nors tokią galimybę turėjo. Policijos pareigūnas ignoruodamas Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-11-12 nutartį ir Kauno apygardos teismo 2014-01-14 nutartį, jo atžvilgiu bylos nenutraukė, o priėmė nutarimą skirti eismo įvykio ekspertizę ir nuobaudos skyrimo terminą pratęsė iki 2014-09-23. Tokiais savo veiksmais kelių policijos pareigūnas Rimantas Platūkis akivaizdžiai pažeidė LR ABTĮ 14 str., kur yra reglamentuojamas teismo sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumas.

Skunde apeliantas teigia, kad jis su 2014-02-25 Alytaus AVPK Kelių policijos skyriaus nutarimu „Dėl eismo įvykio įvykusio Alytaus mieste, Pramonės gatvėje“ supažindintas nebuvo, dėl tokių vyresniojo specialisto Rimanto Platūkio veiksmų iš jo neteisėtai buvo atimta teisė į gynybą, taip pat atimta teisė užduoti klausimus ekspertui ir pateikti papildomą turimą medžiagą eismo įvykio ekspertizei, taip pat iš jo neteisėtai buvo atimta teisė apskųsti šį vyresniojo specialisto priimtą nutarimą teismui, kadangi šį nutarimą viešojo administravimo subjektas nuo jo nuslėpė. Tokiais savo veiksmais kelių policijos pareigūnas Rimantas Platūkis akivaizdžiai pažeidė LR ATPK 286 str. 4 d., kurioje yra įsakmiai nurodyta, kad asmeniui turi būti išaiškinta procesinio sprendimo, priimto jo atžvilgiu, apskundimo tvarka ir terminas. Tai, kad jis nebuvo supažindintas su 2014-02-25 Alytaus AVPK su nutarimu, t. y. procesiniu dokumentu, kuris tiesiogiai liečia jo teises, įrodo datos, kai vyresnysis specialistas surašė nutarimą dėl eismo įvykio ekspertizės ir kai ekspertas gavo užduotį, su visa byla, atlikti ekspertizę. Nutarimas yra datuotas ir pasirašytas 2014-02-25, o ekspertas iš Alytaus AVPK gavo užduotį su medžiaga atlikti ekspertizę jau 2014-02-27 (po dviejų dienų). Šie faktai aiškiai įrodo, kad pareigūnas priėmęs nutarimą ir surašęs procesinį dokumentą, jį iškarto išsiuntė į ekspertizės įstaigą ir su procesiniu dokumentu šalių nesupažindino. Policijos pareigūnas nesupažindino jo su 2014-02-25 nutarimu, t. y. procesiniu dokumentu, skirti autotechninę ekspertizę, todėl neturėjo jokios galimybės užduoti ekspertui savo klausimus ir pateikti papildomą medžiagą ekspertizei. Teismo teigimas, kad jis buvo pasirašytinai supažindintas su V. Š. prašymu, todėl turėjo galimybę pateikti savo klausimus ir pareikšti nuomonę dėl ekspertizės skyrimo, yra niekuo nepagrįstas, kadangi V. Š. prašymas buvo adresuotas Alytaus VPK Kelių policijos skyriui tuo metu, kai teismų sprendimai jau buvo įsiteisėję ir byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta; šis prašymas nėra joks procesinis dokumentas, kuris galėjo ar turėjo sukelti jam kokias nors teises ar pareigas; taip pat jam nebuvo pranešta, kad šis prašymas buvo tenkintas ir kad jo pagrindu priimtas nutarimas skirti eismo įvykio ekspertizę.

Teismas nutartyje teigė, kad visa autoįvykio situacija detaliai aptarta ekspertizės akte, kurio objektyvumu abejoti teismas neturi jokio pagrindo, tačiau šis teismo teiginys yra niekuo nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės. Pareigūnas Rimantas Platūkis, žinodamas, kad eismo įvykio schemos juodraštyje ir eismo įvykio schemoje kai kurie esantys esminiai duomenys neatitinka tikrovės, vis tiek juos teikė ekspertui. Apeliantas nurodo faktus, kurie akivaizdžiai rodo, kad ekspertizei buvo pateikti neteisingi ir nepilni duomenys, todėl ekspertizė yra neišsami, vienašališka ir nepagrįsta. Kad ekspertizės įstaigai Alytaus AVPK Kelių policijos pareigūnas pateikė tikrovės neatitinkančius bei nepilnus duomenis, teismas žinojo iš pateikto skundo su priedais, tačiau šių duomenų teismas visiškai nevertino ir niekaip nepasisakė ir nemotyvavo dėl nurodytų rašytinių įrodymų nevertinimo.

Skunde nurodoma, kad Alytaus AVPK 2014-07-10 kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą su prašymu „Dėl administracinio teisės pažeidimo bylos atnaujinimo“, tačiau teismui nepateikė jokių naujų aplinkybių, kurios atitiktų bent vieną iš LR ATPK 30217 str. 1 d., nurodytų aplinkybių ir sąlygų, o pateikė neteisėtai paskirtos ir nepagrįstos ekspertizės aktą. Šiuo konkrečiu atveju nei teismas, nei proceso šalys, nei viešojo administravimo subjektas ekspertizės klausimo bylos nagrinėjimo metu nekėlė, nes ir taip buvo aiškios šio eismo įvykio kilimo priežastys ir kas kaltas dėl administracinės teisės pažeidimo. Todėl teigti, kad po įsiteisėjusio teismo sprendimo, atlikus ekspertizę paaiškėjo naujos aplinkybės, nėra jokio pagrindo. Šiuo konkrečiu atveju teismas priėmė neskundžiamą nutartį atnaujinti administracinės bylos tyrimą neva paaiškėjus naujoms aplinkybėms, tačiau visiškai neatsižvelgė į tai, kaip pati ekspertizė buvo atlikta ir kokie duomenys buvo pateikti ekspertui. Visiškai neatsižvelgė į tai, kad dėl šio administracinės teisės pažeidimo aplinkybių aiškias išvadas buvo padarę pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai.

Teigia, kad jeigu teismas būtų atidžiai išanalizavęs eismo įvykio nuotraukas, taip pat kelio ruožo nuotraukas, kurios buvo pateiktos su skundu, ir jas sulyginus su nubraižyta eismo įvykio schema, tai tikrai būtų pamatęs, kad eismo įvykio schema neatitinka tikrovės. Nuotraukose aiškiai matyti, kad kelio ruožas, kuriuo važiavo apeliantas, yra suskirstytas juostomis (dešinėje pusėje yra pagreitėjimo juosta). Ši pagreitėjimo juosta yra tarsi neužbaigta, ją žymintis paskutinis baltų dažų punktyras, nuo kelkraščio bortelio yra 1,2 m atstumu. Eismo įvykio schemoje pagreitėjimo juostos pabaiga yra nubraižyta kitaip, t.y. neatitinkant tikrovės – pagreitėjimo juosta yra pažymėta arčiau kelio krašto. „Opel Movano“ judėjimo pėdsako pradžia yra užfiksuota nuo dešinės kelio pusės krašto 1,2 m atstumu. Minėtas pėdsakas buvo aptiktas būtent ant paskutinio baltų dažų punktyro, skiriančio pagrindinę kelio juostą nuo pagreitėjimo juostos. Šis pėdsakas akivaizdžiai parodo, kad automobilis Opel Movano buvo kirtęs pagreitėjimo juostą, tai yra šis automobilis važiavo ar buvo įvažiavęs į pagreitėjimo juostą. Kodėl policijos pareigūnai eismo įvykio schemoje pagreitėjimo juostą nubraižė kitaip nei yra tikrovėje ir kodėl nepažymėjo ridos pėdsako ant pagreitėjimo linijos punktyro yra iki šios dienos neaišku, kaip ir neaišku ar tai policijos pareigūno subraižiusio eismo įvykio schemą klaida ar suinteresuotumas. V. Š. jo vairuojamą automobilį pradėjo apvažinėti (iš dešinės pusės) dar pačios sankryžos pradžioje kur kelias yra suskirstytas eismo juostomis. Nuo sankryžos pradžios iki automobilių susidūrimo vietos automobiliai važiavo beveik greta vienas kito, t. y. jo vairuojamą automobilį prisivijęs iš galo ir kirsdamas kairėje pusėje esančią pagreitėjimo juostos ribą, bandė aplenkti V. Š. vairuodamas „Opel Movano“. Todėl teigimas, kad jis privalėjo važiuoti arčiau dešinio kelio krašto yra niekuo nepagrįstas, nes jis taip važiuoti neturėjo nei pareigos, nei fizinės galimybės (greta jo vairuojamo automobilio jį prisivijęs iš galo ir pradėjęs apvažinėti iš dešinės pusės, važiavo automobilis „Opel Movano“, vairuojamas V. Š.).

Apeliantas taip pat nurodo, kad jis nesiruošė niekur sukti, nes ryte važiavo į darbą, o darbo vieta nuo eismo įvykio vietos yra dar už kelių kilometrų. Teismas šią prielaidomis pagrįstą išvadą padarė vadovaudamasis vien tik eismo įvykio vietos schema, kuri nevisiškai atitinka tikrovę. Tačiau jeigu teismas būtų atidžiai išnagrinėjęs automobilių apgadinimo žymes, kurios yra pateiktos fotonuotraukose su skundu, būtų supratęs, kad būtent automobilis „Kia Sephia“ važiavo tiesiai, o automobilis „Opel Movano“ apvažinėdamas „Kia Sephia“ iš dešinės pusės ir keisdamas važiavimo kryptį iš dešinės į kairę, kaire priekinio bamperio dalimi apgadino automobilio „Kia Sephia“ dešinės pusės priekinį sparną ir priekines dureles, dešinės pusės galines durelės bei dešinės pusės galinį šoną (galinį sparną). Teismas visiškai neatsižvelgė į šios ekspertizės atlikimo aplinkybes (ekspertizės atlikimo laiką, šalių supažindinimą su nutarimu skirti ekspertizę), teismui visiškai buvo nesvarbu, kokie duomenys buvo pateikti ekspertui, ar tie duomenys atitinka tikrovę, ar ekspertizei pateikti visi reikalingi duomenys. Su ekspertizės išvadomis jis kategoriškai nesutinka, nes ekspertizė atlikta tiriant eismo įvykio schemas, kurios neatitinka tikrovės bei ekspertui buvo pateiktos ne visos automobilių apgadinimo nuotraukos, todėl tinkamai nebuvo galima nustatyti automobilių išsidėstymo vienas kito atžvilgiu, eismo įvykio metu. Tačiau dėl objektyvumo analizuojant ekspertizės išvadas aiškiai matyti, kad išvadoje ekspertas nurodo, kad <...> Automobilio „Opel Movano“ vairuotojas V. Š., iškilus grėsmei eismo saugumui (priekyje kairiau važiavusiam automobiliui ,,Kia Sephia“ keičiant judėjimo kryptį į dešinę) privalėjo stabdyti savo vairuojamą automobilį „Opel Movano“ <...>, tačiau teismas šios išvados kažkodėl visai nevertino, o rėmėsi tik kitais autotechninės ekspertizės išvados punktais, nors ekspertas juos yra įvertinęs tik kaip tikėtinus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

R. K. apeliacinis skundas tenkintinas.

LR ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 str. matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog R. K. kaltė dėl LR ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo yra įrodyta bylos duomenimis.

Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą, užtraukia administracinę atsakomybę. Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti, jog buvo padarytas minėtas administracinis teisės pažeidimas, asmuo turi būti padaręs su įvykiu susijusius KET pažeidimus.

R. K. buvo nubaustas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 23 d., apie 7 val. 50 min., Alytuje, Pramonės gatvėje, vairuodamas automobilį nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir važiuodamas prie priešingus eismo srautus skiriančios kelio ženklinimo linijos savo krypties eismo juostoje keisdamas judėjimo kryptį (judėdamas link dešinio eismo juostos krašto), neįsitikino, kad tai daryti saugu, nežiūrėjo per galinio vaizdo dešinio šono veidrodį ir susidūrė su ta pačia kryptimi jam iš dešinės važiavusiu automobiliu, tuo pažeidė KET 9, 106, 125, 132 punktus.

KET (redakcija, galiojusi iki 2014-10-11) 106 punktas nustato, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. Teismas padarė išvadą, kad

R. K., vairuodamas automobilį ir ketindamas sukti į kairę, persirikiavo į kairę prie linijos skiriančios priešingus eismo srautus, tačiau atsisakęs manevro į kairę ir ketindamas įsilieti į transporto srautą, pasidavė kiek į dešinę, neįsitikinęs, kad tai daryti saugu, ir susidūrė su jam iš dešinės tiesiai važiavusiu ,,Opel Movano“ automobiliu. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone ši išvada nepagrįstai jokiais objektyviais bylos duomenimis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad R. K. rodė posūkio signalą, kad savo vairuojamą automobilį buvo sustabdęs ir kad ruošėsi manevrui į kairę. Taip pat jokie duomenys nepatvirtina ir to, kad jis buvo išsukęs iš eismo juostos, kurioje įvyko eismo įvykis. Šiuos faktus nurodo tik „Opel Movano“ vairuotojas V. Š., taigi neaišku, kodėl pareigūnai, surašę protokolą ir priėmę nutarimą, dėl šios aplinkybės vadovavosi tik „Opel Movano“ vairuotojo parodymais. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei R. K. iš tiesų rodė posūkio signalą, buvo sustojęs, tačiau nebuvo išvažiavęs iš eismo juostos, kuria iki tol važiavo, V. Š. neturėjo teisės R. K. vairuojamo automobilio apvažiuoti iš dešinės pusės, kadangi eismui šia kryptimi minėtoje vietoje yra tik viena eismo juosta, o apvažiuoti automobilį iš dešinės draudžia KET. Tokiu atveju V. Š. privalėjo laukti, kol R. K. atlaisvins eismo juostą, kuria iki tol važiavo, ir tik tuomet važiuoti tiesiai. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus suinteresuoto asmens V. Š. parodymus, kad R. K. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs iš eismo juostos į salelę (beje, šios aplinkybės V. Š. savo pirminiuose parodymuose taip pat nenurodo) ir vėliau bandė grįžti į eismo juostą, kuria važiavo V. Š.. Fakto, kad R. K. iš tiesų stovėjo įjungęs kairės pusės posūkio signalą salelėje ir vėliau šio sumanymo atsisakė, nepatvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktas, dėl kurio ir buvo atnaujinta ši administracinio teisės pažeidimo byla. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad byloje nėra patvirtinta aplinkybė, jog R. K. prieš nagrinėjamą eismo įvykį pradėjo važiuoti, persirikiavo ar kitaip keitė važiavimo kryptį, byloje esantys duomenys niekaip nepaneigia fakto, kad R. K. važiavo tik viena eismo juosta ir iš jos išsukęs nebuvo, taigi vien tai, kad eismo įvykis įvyko pravažiavus pagreitėjimo juostą, niekaip nepatvirtina aplinkybės, kad V. Š. turėjo pirmumo teisę R. K. atžvilgiu.

KET (redakcija, galiojusi iki 2014-10-11) 125 punktas nustato, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad R. K. teismui nieko negalėjo paaiškinti kodėl nevažiavo arčiau dešinės pusės krašto, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės, bet buvo kairėje pusėje, prie pat linijos skiriančios priešingus eismo srautus. Tačiau KET reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešinės pusės krašto eismo juostoje, kurioje transporto priemonė važiuoja, nėra. Šis reikalavimas yra taikomas tuomet, kai kelią sudaro daugiau nei viena eismo juosta, tokiu atveju KET 125 nustato, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo dešiniau. Jeigu eismas ta kryptimi vyksta viena eismo juosta, Kelių eismo taisyklės nenumato reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešinio krašto – svarbu, kad vairuotojas neišvažiuotų iš eismo juostos ribų. Tokią išvadą galima padaryti ir sistemiškai aiškinant kitus susijusius KET punktus, kuriuose kalbama apie transporto priemonių išsidėstymą kelyje. Akcentuotina, kad vien tai, jog vairuotojas konkrečioje eismo juostoje važiuoja labiau jos kairėje pusėje nei dešinėje, nesuteikia teisės kitoms transporto priemonėms apvažiuoti jo vairuojamos transporto priemonės iš dešinės pusės.

Ekspertizės akto Nr. 11-593(14) išvada, kad eismo saugumui užtikrinti buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Kia Sephia“ vairuotojas R. K. savo važiavimo krypties eismo juostoje privalėjo važiuoti arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto yra neteisinga, nes tokios pareigos vairuotojams KET nenumato. Tame pačiame išvados punkte nurodoma, jog R. K. keisdamas važiavimo kryptį privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tačiau ši išvada taip pat yra klaidinga, kadangi remiasi pirmiau padaryta klaidinga prielaida, jog R. K. privalėjo važiuoti arčiau dešiniojo eismo juostos krašto. Aukštesnysis teismas pažymi, kad iš tiesų pagal KET vairuotojai keisdami važiavimo kryptį privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, tačiau nagrinėjamu atveju nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog R. K. keitė važiavimo kryptį. Ekspertizės akto išvados 2 punkte nurodoma, kad R. K. vairuojamas automobilis judėjo į dešinę važiuojamosios dalies juostą, tačiau kaip matyti iš pateiktos schemos ir nuotraukų, šiame kelyje yra vienintelė eismo juosta, kurioje eismas vyksta ta kryptimi, todėl iš šios išvados nėra suprantama, iš kokios eismo juostos R. K. galėjo persirikiuoti į vadinamąją „dešinę“ eismo juostą. Išvados 3 punkte vėlgi klaidingai nurodoma, kad R. K. keitė judėjimo kryptį, ir tai techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Konstatuotina, kad nors R. K. ir keitė savo automobilio poziciją eismo juostoje, kurioje važiavo, tačiau tai negali būti laikoma judėjimo krypties keitimu KET prasme. Atsižvelgiant į tai, kad minėto ekspertizės akto išvados prieštarauja Kelių eismo taisyklėse nustatytiems reikalavimams ir sąlygoms, šis ekspertizės aktas negali būti laikomas objektyviu, vieninteliu ir pakankamu įrodymu, kuris pagrįstų R. K. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. Kaip jau buvo nustatę ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai bylą nagrinėję pirmą kartą, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių R. K. kaltę, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009). Taip pat pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartis byloje Nr. N663-156/2007).

Atsižvelgus į aptartas aplinkybes ir įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes, kad R. K., vairuodamas automobilį, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu ir atsitrenkė į V. Š. vairuojamą automobilį. Pagal byloje surinktus įrodymus negalima daryti kategoriškos ir pagrįstos išvados, kad R. K. yra kaltas dėl įvykusio eismo įvykio, todėl negalėjo būti pripažintas kaltu padarius LR ATPK 127 str. 2 d. nurodytą pažeidimą.

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, netinkamai taikė įstatymo nuostatas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, todėl R. K. apeliacinis skundas tenkintinas, Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartis bei Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimas naikinti ir administracinio teisės pažeidimo byla R. K. atžvilgiu nutrauktina, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 30212 str. 1 d. 2 p.,

n u t a r i a:

R. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 12 d. nutartį bei Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininko 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 52N-17719133-14 panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo R. K. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėja                                                        Daiva Jankauskienė