Civilinė byla Nr. 3K-3-275/2006
Procesinio sprendimo kategorijos: 87; 114.11; 121.13
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. gegužės 2 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja)
ir Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
Latvijos bendrovės JSC „Latvijas Balzams“ atstovų advokatų Gedimino Buloto,
Redos Žabolienės, Linos Meškauskienės kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18
d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Latvijos bendrovės
„Latvijas Keramika A“ SIA ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybiniam
patentų biurui ir Latvijos bendrovei JSC „Latvijas Balzams“ dėl Valstybinio
patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
:
n u s t a t ė:
I.
Ginčo esmė
Ieškovas
– Latvijos bendrovė „Latvijas Keramika A“ SIA - nurodė, kad Valstybinio
patentų biuro (toliau – VPB) Apeliacinis skyrius 2004 m. balandžio 20 d.
sprendimu Nr. 2Ap-691 (toliau – Sprendimas Nr. 2Ap-691) patenkino Latvijos
bendrovės JSC „Latvijas Balzams“ 2002 m. vasario 25 d. paduotą protestą Nr.
1122 ir pripažino negaliojančia ieškovui priklausančio erdvinio prekių ženklo
(reg. Nr. 43948), skirto žymėti 33 klasės prekėms „svaigieji gėrimai (išskyrus
alų)“ ir 35 klasės paslaugoms „prekių sukaupimas (išskyrus vežimą) kitiems,
teikiantis pirkėjams galimybę patogiai apžiūrėti ir įsigyti tų prekių“,
registraciją. VPB Apeliacinis skyrius sprendė, kad šio prekių ženklo
registracija neatitinka 1993 m. Prekių ir paslaugų ženklų įstatymo (toliau –
1993 m. PPŽĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinto vieno iš absoliučių reikalavimų
prekių ženklui (t.y. žymuo nepripažįstamas ženklu, jeigu jis gali suklaidinti
visuomenę). VPB Apeliacinis skyrius Sprendime Nr. 2Ap-691 konstatavo, kad
ieškovui priklausantis erdvinis prekių ženklas (reg. Nr. 43948) neatlieka
ženklo funkcijos – atskirti vieno gamintojo prekes nuo kito gamintojo prekių, nes
vartotojas šį ženklą sieja ne su ieškovu, bet su atsakovu, t. y. Latvijos
bendrove JSC „Latvijas Balzams“, taigi klaidingai orientuoja vartotoją dėl
ženklo savininko. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, protestuodamas ieškovui
priklausančio prekių ženklo registraciją, nebuvo nuoseklus. Pradinis protestas,
paduotas 2002 m. vasario 25 d., buvo grindžiamas 2000 m. Prekių ženklų įstatymo
(toliau – 2000 m. PŽĮ) 7 straipsnio 1 dalies 3 bei 6 punktuose įtvirtintomis
teisės normomis, nurodant, kad būtent atsakovas yra tikrasis erdvinio prekių
ženklo kūrėjas bei produkcijos gamintojas, ir atsakovo butelis, kurio vaizdas
atitinka ieškovui priklausantį erdvinį prekių ženklą (reg. Nr. 43948), yra
plačiai žinomas Lietuvos Respublikoje. Vėliau, t.y. 2002 m. vasario 27 d.,
atsakovas pateikė protesto patikslinimą (buvo patikslintas juridinis protesto
pagrindas, nurodant 1993 m. PPŽĮ 4 straipsnio 2 ir 5 punktus, nors faktinis
pagrindas išliko toks pats). 2003 m. gruodžio 9 d. atsakovas protestą papildė
nauju pagrindu, t. y. 1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinta teisės
norma. Galiausiai 2004 m. kovo 29 d. VPB Apeliacinės komisijos posėdžio metu
atsakovas atsisakė dalies protesto pagrindų (t. y. įtvirtintų 1993 m. PPŽĮ 4
straipsnio 2 ir 5 punktuose), nurodydamas, kad protestą grindžia tik 1993 m.
PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinta teisės norma. Taigi protestas buvo
išnagrinėtas ir Sprendimas Nr. 2Ap-691 priimtas ne tuo pagrindu, kurie buvo
nurodyti pateikiant protestą 1993 m. PPŽĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatytu
terminu (Prekių ir paslaugų ženklų registracijos Lietuvos Respublikoje
taisyklių ZR/01/93, patvirtintų Valstybinio patentų biuro 1993 m. spalio 15 d.
įsakymu Nr. 15 (toliau – Taisyklės ZR/01/93) 20.3.4, 20.4 punktai). Galutinai
protesto pagrindai buvo suformuluoti tik 2004 m. kovo 29 d., o Sprendimas Nr.
2Ap-691 buvo priimtas 2004 m. balandžio 20 d. (taigi nesilaikant Taisyklių
ZR/01/93 20.4 punkte nustatyto trijų mėnesių termino). Ieškovas, nesutikdamas
su Sprendimu Nr. 2Ap-691 dėl erdvinio prekių ženklo (reg. Nr. 43948)
registracijos neatitikties 1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam
reikalavimui prekių ženklui, nurodo, kad nurodytasis prekių ženklas nėra
informatyvus, jame nėra teksto, grafinių ar kitokių simbolių, todėl šis ženklas
per se negali suklaidinti vartotojo nei dėl prekių, nei dėl prekių
gamintojo (Taisyklių ZR/01/93 18.3.4 punktas). Pagrindinė atsakovo gaminamų
prekių – alkoholinio gėrimo „Rygos juodasis balzamas“ – atribojimo nuo kitų
prekių priemonė yra prekių etiketė. Atsakovas Lietuvoje yra įregistravęs prekių
ženklą „Rigas Melnais Balzams“ (lietuviškai „Rygos juodasis balzamas“) (w.
fig.) (reg. Nr. 35918) 33 klasės prekėms „balzamas“ žymėti. Ieškovas taip pat
nurodė, kad atsakovo į protesto medžiagą pateikti Visuomenės nuomonės ir rinkos
tyrimų centro „Vilmorus“ 2004 m. vasario 5-8 d. atlikto visuomenės nuomonės
tyrimo rezultatai negalėjo būti pakankamas įrodymas protestui tenkinti (vartotojams
buvo užduotas metodologiškai ydingas klausimas apie nuotraukoje pateikiamos erdvinės
formos - butelio - savininką; nuotraukoje pateiktos erdvinės formos – butelio
vaizdas skiriasi nuo ieškovui priklausančio erdvinio prekių ženklo (reg. Nr.
43948) vaizdo). Kitų įrodymų, patvirtinančių pareikšto protesto pagrįstumą 1993
m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkto pagrindu, nebuvo pateikta. Ieškovas nurodė, kad
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos (toliau
– LAT CBS) 2002 m. balandžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB
„AAA“ v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002, pateikti
išaiškinimai, kuriais rėmėsi VPB Apeliacinė komisija, priimdama Sprendimą Nr.
2Ap-691, per se nepatvirtina ginčijamo sprendimo pagrįstumo. Ieškovas
taip pat nurodė, kad šiuo atveju, t. y. kai ginčijamas VPB Apeliacinio skyriaus
sprendimas, VPB yra tinkamas atsakovas. Ieškovas prašė teismo panaikinti VPB
Apeliacinio skyriaus 2004 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 2Ap-691.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos
teismas 2005 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovo
Latvijos bendrovės JSC „Latvijas Balzams“ naudai 4924 Lt bylinėjimosi išlaidų
bei 18,50 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Teismas, sutikdamas su
Sprendime Nr. 2Ap-691 nurodytais motyvais, konstatavo, kad ieškovo erdvinis
prekių ženklas (reg. Nr. 43948) (molinis butelis) yra žinomas visuomenei ir
asocijuojamas kartu su gėrimu „Rygos juodasis balzamas“, kurį gamina atsakovas
ir kuris tradiciškai yra pilstomas į tokį molinį butelį. Nurodytu prekių ženklu
pažymėtas alkoholinis gėrimas turi senas pardavimo tradicijas („Rygos juodasis
balzamas“ yra gaminamas nuo 1951 metų, ir nuo tada jis yra pilstomas į tokį
molinį butelį), toks ženklas vartotojams asocijuosis būtent su seniai žinomo
gamintojo gaminama preke (LAT CBS 2000 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch Incorporated v. Čekijos įmonė
Budejovicky Budvar N.P., bylos Nr. 3K-3-554/2000). Teismas taip pat
pažymėjo, kad kiekvienas prekių ženklas, nepriklausomai nuo to, ar jis turi
žodinių, grafinių simbolių, ar jų neturi, turi atlikti ženklo funkciją ir
atitikti prekių ženklui keliamus reikalavimus. Teismas, inter alia remdamasis
2004 m. lapkričio 11-14 d. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro
„Vilmorus“ atlikto visuomenės nuomonės tyrimo rezultatais (62,9 proc. Lietuvos
gyventojų nurodė, kad, jų nuomone, nuotraukoje parodytas keramikinis butelis
yra „Latvijas balzams“ butelis), 2005 m. vasario mėn. Rinkos ir viešosios
nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikto visuomenės nuomonės
tyrimo rezultatais (30 proc. iš respondentų, ką nors žinojusių apie šį butelį,
jį susiejo su Latvijoje gaminamu balzamu), konstatavo, kad Lietuvos gyventojai,
ką nors žinantys apie šį butelį, esantį ieškovo erdviniu prekių ženklu (reg.
Nr. 43948), jį pirmiausia sieja su atsakovu (LAT CBS 2003 m. sausio 7 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Zakrytoje akcionernoje obščestvo
“TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A.
SMIRNOVA” (Rusijos Federacija) v. GUINESS UDV NORTH AMERICA,
Inc.) (Jungtinės Amerikos Valstijos), bylos Nr. 3K-3-167/2003). VPB
Apeliacinio skyriaus Sprendime Nr. 2Ap-691 teisingai nurodoma, kad vartotojas
erdvinį prekių ženklą (reg. Nr. 43948) sieja ne su ieškovu, bet su atsakovu,
taigi toks ženklas, registruojamas ieškovo vardu, klaidingai orientuoja vartotoją
dėl ženklo savininko. Teismas taip pat sutiko su Spendime Nr. 2Ap-691 nurodytu
argumentu, kad erdvinis prekių ženklas (reg. Nr. 43948) klaidina vartotojus ir
dėl prekių, kurioms žymėti ženklas yra registruojamas, gamintojo. Ieškovas nėra
svaigiųjų gėrimų gamintojas (tuo tarpu ženklas registruojamas 33 klasės prekėms
„svaigieji gėrimai (išskyrus alų)“ bei tiesiogiai susijusioms 35 klasės
paslaugomis „įvairių prekių sukaupimas (išskyrus gabenimą) kitiems, įgalinantis
pirkėjus apžiūrėti ir įsigyti tų prekių“ žymėti). Teismas taip pat nurodė, kad protesto
padavimo metu galiojusios Apeliacijų ir protestų nagrinėjimo taisyklės nedraudė
patikslinti ar papildyti protesto, paduoto 1993 m. PPŽĮ 12 straipsnio 2 dalyje
nustatytu terminu, pagrindus. Nagrinėjant pareikštą protestą, 2004 m. kovo 29
d. VPB Apeliacinės komisijos posėdis buvo atidėtas, nes buvo pateiktas
patikslintas protestas. Kitas posėdis, kuriame ir buvo priimtas ginčijamas
Sprendimas Nr. 2Ap-691, įvyko 2004 m. balandžio 20 d. Remiantis Apeliacijų ir
protestų nagrinėjimo taisyklių AP/01/2002, patvirtintų Valstybinio patentų
biuro direktoriaus 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 126 (toliau – Taisyklės
AP/01/2002), 47 punktu, nustatančiu, kad rašytiniai įrodymai gali būti
pateikiami ne vėliau kaip likus keturiolika kalendorinių dienų iki Apeliacinės
komisijos posėdžio datos, atsakovas galėjo teikti įrodymus. Patikslinus ir papildžius
protesto pagrindus, priešingai šaliai buvo suteikta pakankamai laiko savo
pozicijai parengti. Be to, ieškovas dėl paskirtos posėdžio datos (2004 m.
balandžio 20 d.) neprieštaravo, neprašė atidėti protesto nagrinėjimo.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka
pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2005 m. spalio 18 d. sprendimu Vilniaus
apygardos teismo 2005 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują
sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino; panaikino VPB Apeliacinio skyriaus 2004 m.
balandžio 20 d. sprendimą Nr. 2Ap-691 ir Latvijos bendrovės JSC „Latvijas Balzams“
2002 m. vasario 25 d. protestą Nr. 1122, pateiktą VPB dėl Latvijos bendrovės
„Latvijas Keramika A“ SIA erdvinio prekių ženklo (reg. Nr. 43948) registracijos
pripažinimo negaliojančia, atmetė; priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 13
025,69 Lt bylinėjimosi išlaidų bei 42,50 Lt pašto išlaidų valstybei. Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos
teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą
ir nepagrįstą sprendimą. Visų pirma kolegija nurodė, kad 1993 m. PPŽĮ 12
straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas, per kurį suinteresuoti asmenys turi
teisę pareikšti protestą dėl ženklo registracijos, turi keletą tikslų. Šis terminas
nustatytas tam, kad būtų sudaryta galimybė visiems suinteresuotiems asmenims
išreikšti savo poziciją dėl ženklo registracijos, taip pat leidžia išvengti
teisinio neapibrėžtumo, kuris galėtų atsirasti, jeigu terminas protestui
pareikšti nebūtų nustatytas. Nustatytu terminu pareiškus protestą, sustabdoma
ženklo registracijos procedūra (1993 m. PPŽĮ 12 straipsnis) ir VPB Apeliacinis
skyrius pradeda nagrinėti suinteresuotų asmenų pareikštus protestus dėl ženklo
registracijos. Vėlesnio protesto argumentų papildymo įstatymas nedraudžia. Be
to, kolegijos nuomone, protesto papildymas atitinka tiek 1993 m. PPŽĮ 12
straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos, įstatymo (1993 m. PPŽĮ) tikslus.
Kolegija pažymėjo, kad ieškovas turėjo galimybę atsikirsti į visus atsakovo
argumentus tiek nagrinėjant ginčą VPB Apeliaciniame skyriuje, tiek teisme. Kolegija,
nesutikdama su Sprendime Nr. 2Ap-691 bei pirmosios instancijos teismo sprendime
pateiktas argumentais dėl 1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkto taikymo šio ginčo
atveju, pažymėjo, kad aplinkybė, jog „Rygos juodasis balzamas“ yra fasuojamas į
keraminę tarą, nedaro nei šios taros, nei balzamo išskirtinių (atsakovo
gaminamas „Rygos juodasis balzamas“ taip pat fasuojamas ne tik į molinius
butelius, bet ir į stiklinius butelius, taigi pirkėjas tą patį gėrimą gali
įsigyti įvairioje taroje). Kolegija pažymėjo, kad vartotojas, pirkdamas gėrimą
„Rygos juodasis balzamas“, pirmiausia siekia įsigyti gėrimą, o ne tarą, į kurią
jis yra pilstomas. Pirkėjas šiuo atveju yra gėrimo, o ne taros vartotojas.
Kolegija pažymėjo, kad prekes visų pirma identifikuoja jos etiketėje nurodyta
informacija, o ne tara. Nors gaminio tara turi reikšmės, sprendžiant apie
vartotojo suklaidinimo galimybę, esminę reikšmę turi etiketės duomenys, kuriais
identifikuojamas gaminys. Tara šiuo atveju atlieka tik pagalbinį vaidmenį.
Esant informatyviai prekių etiketei, vartotojo galimas suklydimas dėl gėrimo
taros yra gerokai mažesnis. Kolegija nurodė, kad 2004 m. vasario 5-8 d. atlikto
visuomenės nuomonės tyrimo rezultatais negalima vadovautis, nes respondentams
nuotraukoje buvo pateiktas akivaizdžiai kitokios erdvinės formos butelis, negu
tas, kuris buvo registruotas kaip ieškovo erdvinis prekių ženklas (reg. Nr.
43948). 2004 m. lapkričio 11-14 d. atlikto visuomenės nuomonės tyrimo
rezultatai taip pat yra ydingi (1-asis klausimas „Ar, jūsų nuomone, šis
keraminis butelis yra „Latvijas Balzams“ butelis?“, yra menamas; klausimas
nekorektiškas, nes atsakovas butelių negamina; klausimo formuluotė suponuoja
teigiamą, nors ir neteisingą, respondentų atsakymą). Kolegija taip pat pažymėjo,
kad klausimas pateiktas siejant jį ne su gėrimu „Rygos juodasis balzamas“, o su
šio gėrimo gamintoju, tačiau nėra jokių duomenų, ar vartotojai žino, kas yra
„Rygos juodojo balzamo“ gamintojas. Minėtų tyrimų rezultatus iš dalies paneigia
2005 m. vasario mėn. atlikto visuomenės nuomonės tyrimo rezultatai, iš kurių
matyti, jog tik apie 3-4 proc. visų respondentų ieškovo butelį sieja su
atsakovu. Tai nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad ieškovo registruojamas
erdvinis prekių ženklas gali klaidinti visuomenę. Kolegija taip pat pažymėjo,
kad įstatymai nereikalauja, jog asmuo, registruojantis prekių ženklą, gamintų
atitinkamas prekes, kurioms žymėti jis ženklą registruoja. Suprantama, kad
ieškovas, gamindamas tarą alkoholiniams gėrimams, siekia, kad į tokią tarą kiti
gamintojai nepilstytų kitų gaminių: paprastai tara registruojama tam, ką
rengiamasi į jas talpinti. Kolegija nurodė, kad šiuo atveju, t.y. kada VPB tarp
šalių prasidėjęs procesas tęsiamas teisme, procesinės pareigos nesikeičia, nors
ir pasikeičia šalių procesinis pavadinimas. (LAT CBS 2005 m. balandžio 25 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Paletti“ v. UAB „Ajonda“ ir VPB,
bylos Nr. 3K-3-256/2005), taigi ir įrodinėjimo našta, kad ginčijamasis prekių
ženklas (reg. Nr. 43948) gali klaidinti visuomenę, tenka atsakovui. Kolegija
sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia to, kad atsakovo ženklas gali
suklaidinti visuomenę, taigi ieškinys yra tenkintinas, o pirmosios instancijos
teismo sprendimas naikintinas. Šiuo atveju, kaip pažymėjo kolegija, turi būti
išspręstas klausimas ir dėl pareikšto protesto, nors tokio ieškininio
reikalavimo ir nėra suformuluota. Priešingu atveju lieka neaiškus pareikšto
protesto teisinis likimas (protestas atmestinas).
III.
Kasacinio skundo dalykas ir pagrindai bei atsiliepimo į kasacinį skundą
argumentai, nurodymas apie prisidėjimą prie kasacinio skundo
Kasaciniu skundu atsakovo
Latvijos bendrovės JSC „Latvijas Balzams“ atstovai advokatai Gediminas
Bulotas, Reda Žabolienė, Lina Meškauskienė prašo Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. sprendimą
panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 18 d.
sprendimą. Aukščiausiajam Teismui 2006 m. balandžio 7 d. pateiktu prašymu
atsakovo atstovai prašo priteisti iš ieškovo atsakovo naudai pastarojo turėtas
bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme – 5458,88 Lt. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais pagrindais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė 1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą
tesiės normą, neteisingai ją aiškindamas ir taikydamas, ir tai turėjo įtakos
neteisėto procesinio sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas
nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos minėtos materialinės
teisės normos taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas nepagrįstai susiaurino
1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinto vieno iš absoliutaus reikalavimo,
keliamo prekių ženklams, turinį bei taikė jį, neatsižvelgdamas į pagrindinę
ženklo funkciją – suteikti vartotojui atitinkamu prekių ženklu pažymėtų prekių
identiškumo garantiją (t. y. individualizuoti prekę), kuri leistų vartotojui
neklystant atskirti vieno gamintojo prekes nuo kitų gamintojų prekių. Teismas
nepagrįstai sumenkino erdvinės formos galimybę būti prekių ženklu ir erdvinės
formos, kaip prekių ženklo, galimybę identifikuoti gaminį, dėl to padarė
nepagrįstą išvadą, kad vartotojo suklydimas dėl taros visais atvejais yra
mažesnis (1993 m. PPŽĮ 2 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas, LAT CBS 2005
m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Unilever N.V. (Olandija)
v. UAB „Varta“, bylos Nr. 3K-3-150/2005, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis,
priimta byloje UAB „AAA“ v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr.
3K-3-569/2002, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – ETT) 2004 m. spalio
7 d. sprendimas, priimtas byloje Mag Instrument Inc. v. Vidaus rinkos
harmonizavimo tarnyba (prekių ženklai ir dizainas) (toliau – VRHT), bylos
Nr. C-136/02 P, Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo (toliau – PIT)
2004 m. lapkričio 24 d. sprendimas, priimtas byloje Henkel KGaA v. VRHT,
bylos Nr. T-393/02). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tara, kaip prekių
ženklas, atlieka pagalbinį vaidmenį. Kasaciniame skunde nurodoma, kad tara, kaip
prekių ženklas, turi atlikti tas pačias ženklo funkcijas. Šiuo atveju galima
būtų atsižvelgti tik į tai, kad, vertinant erdvinius prekių ženklus, vartotojui
yra sunkiau įvertinti prekių, žymimų tuo ženklu, kilmės šaltinį. Dėl to negalima
atmesti vartotojų įvertinimo vien todėl, kad yra vertinama prekių pakuotė be
etiketės, nes vartotojai sugeba įvertinti prekių kilmę ir pagal prekių pakuotę
(erdvinę formą). Byloje pateikti vartotojų nuomonių tyrimo rezultatai būtent ir
patvirtino tai, kad ginčijamas ieškovo registruotas erdvinis prekių ženklas (reg.
Nr. 43948) vartotojų yra siejamas su atsakovu. Pagal pateiktų visuomenės
nuomonių tyrimo rezultatus, nei vienas iš apklaustų respondentų nesiejo
nurodyto butelio su ieškovu. Kasaciniame skunde pažymima, kad vien tai, jog
erdvinis prekių ženklas bus ar gali būti naudojamas su papildomais elementais,
neatmeta galimybės, kad toks erdvinis ženklas gali suklaidinti vartotojus:
erdvinis ženklas per se taip pat gali suklaidinti vartotojus. Be to,
apeliacinės instancijos teismas padarė tik prielaidą, kad ginčijamas prekių
ženklas bus naudojamas su etikete, nors byloje nėra jokių įrodymų dėl etiketės
naudojimo. Kita vertus, vertinant etiketės naudojimo įtaką vartotojų
suklaidinimo galimybei, turėjo būti vertinama etiketė tokia, kokia yra
naudojama. Tačiau apeliacinės instancijos teismas etiketę vertino net
nežinodamas, kokia etiketė yra naudojama ir ar apskritai šiuo metu kokia nors
etiketė yra naudojama ant aptariamojo butelio. Kasatoriaus teigimu, etiketė ant
ginčijamo butelio tik dar labiau sustiprintų vartotojų suklaidinimo tikimybę, nes
joje yra nurodytas (gali būti nurodytas) gėrimo gamintojas, kuriuo yra
atsakovas, bet ne ieškovas. Tiek VPB, tiek pirmosios instancijos teismas
pagrįstai sprendė, kad atsakovo registruojamas erdvinis prekių ženklas (reg.
Nr. 43948) klaidingai orientuoja vartotoją dėl ženklo savininko ir kartu neįgyvendina
ženklo funkcijos.
2. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė ir procesinės teisės normas, nes peržengė
apeliacinio skundo bei ieškinio ribas, neištyrė visų byloje esančių įrodymų,
juos netinkamai vertino, nepagrindė savo padarytų išvadų (CPK 183, 185, 263,
265, 320 straipsniai). Šie pažeidimai turėjo įtakos neteisėto procesinio
sprendimo priėmimui. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą
sprendimą, vertino tokias aplinkybes, kurios apeliaciniu skundu net nebuvo
ginčijamos ir dėl kurių nebuvo pateikta jokių įrodymų (teismas vertino, ar
ginčijama erdvinė forma (butelis) yra išskirtinė, kas yra fasuojama į tokią
tarą, pan.). Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad „Rygos juodojo balzamo“ tara
nėra išskirtinė, nes į į keraminę tarą fasuojami ir kiti alkoholiniai gėrimai,
o ne tik gaminami atsakovo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybė, jog
ieškovo erdvinis prekių ženklas (reg. Nr. 43948) nėra išskirtinis, reikštų, kad
toks ženklas neatitinka kitų prekių ženklams keliamų reikalavimų (1993 m. PPŽĮ
3 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį,
ir spręsdamas, kad VPB pareikštas protestas turi būti atmestas, peržengė tiek
ieškinio, tiek apeliacinio skundo ribas, nes tokio reikalavimo nebuvo pareikšta
(CPK 265 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
atmetė 2004 m. lapkričio 11-14 d. atlikto visuomenės nuomonės tyrimo rezultatus.
Kasaciniame skunde teigiama, kad šiuo atveju nesvarbu, ką gamina atsakovas,
taip pat nesvarbu, ar vartotojai žino, kas yra „Rygos juodojo balzamo“
gamintojas. Šiuo atveju yra svarbu, ar vartotojai nėra klaidingai orientuojami
dėl ženklo savininko. Be to, klausimas dėl gamintojo buvo formuluojamas ir
atliekant 2005 m. vasario mėn. visuomenės nuomonės tyrimą (juo nustatytus
rezultatus į bylą pateikė ieškovas): pastarojo tyrimo rezultatus teismas
vertino. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priimdamas ginčijamą
sprendimą, netinkamai vertino minėto visuomenės nuomonės tyrimo rezultatus, iš
kurių matyti, kad 30 proc. iš tų respondentų, kurie ką nors žinojo apie
aptariamą butelį (35 proc. 15-74 metų Lietuvos gyventojų), šį siejo su
Latvijoje gaminamu balzamu. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo
atsisakė vertinti 2004 m. vasario 5-8 d. atlikto visuomenės nuomonės tyrimo
rezultatus (atliekant šį tyrimą nuotraukoje rodomas butelis nuo ginčijamo
butelio skyrėsi tik neesminiais požymiais) (1993 m. PPŽĮ 24 straipsnio 2 dalies
1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra
jokių duomenų, ar vartotojai žino, kas yra „Rygos juodojo balzamo“ gamintojas,
prieštarauja pateiktiems įrodymams, be to, teismas nevertino atsakovo pateiktų
įrodymų, patvirtinančių, jog Lietuvos vartotojams atsakovo gaminamas gėrimas
„Rygos juodasis balzamas“ bei jo keraminis butelis yra neišvengiamai susiję ir
žinomi.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovo Latvijos bendrovės „Latvijas Keramika A“ SIA atstovai
advokatas Vygantas Barkauskas ir patentinis patikėtinis Leonas
Antanas Kučinskas prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. sprendimą
palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš atsakovo ieškovo naudai pastarojo turėtas
bylinėjimosi išlaidas kasacinės instancijos teisme. Atsiliepime į kasacinį
skundą nurodomi šie argumentai:
1. Apeliacinės
instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė
materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės
aiškinimo bei taikymo praktikos, taip pat tinkamai taikė procesinės teisės
normas ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos
teismas erdviniam prekių ženklui šiuo atveju netaikė skirtingų registrabilumo
reikalavimų, bet tik atsižvelgė į tokio prekių ženklo specifiką. Nors visų
prekių ženklų registracijai yra taikomi tie patys reikalavimai, tačiau tai
nereiškia, kad šie reikalavimai turi būti taikomi formaliai, neatsižvelgiant į
konkretaus prekių ženklo specifiką, ypatybes ir pan. Be to, kasaciniame skunde
yra tam tikrų prieštaravimų, nes reikalavimas prekių ženklui turėti skiriamąjį
požymį (1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 1 punktas) (apie ką inter alia yra
argumentuojama kasaciniame skunde) ir reikalavimas neklaidinti visuomenės (1993
m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punktas, Taisyklių ZR/01/93 18.3.4 punktas) yra
skirtingi ženklams keliami absoliutūs reikalavimai. Atsiliepime nurodoma, kad
nagrinėjamo ginčo ir ginčo, kuriame buvo priimta LAT CBS 2005 m. kovo 23 d.
nutartis (civilinė byloje Unilever N.V. (Olandija) v. UAB „Varta“, bylos
Nr. 3K-3-150/2005), ratio decidendi tam tikru aspektu nesutampa. Šios
bylos atveju buvo lyginamos dvi erdvinės formos (pakuotės), tuo tarpu nagrinėjamos
bylos atveju erdvinį prekių ženklą – išskirtinį alkoholinių gėrimų butelį –
gamina ir yra įregistravęs tik ieškovas, o atsakovas gamina alkoholinius
gėrimus, kuriuos pilsto būtent į ieškovo gaminamą butelį. Erdvinis prekių
ženklas per se negali suteikti žinių apie prekes ar paslaugas (Taisyklių
ZR/01/93 12 punkto 4 papunktis, Lietuvos Respublikoje parduodamų daiktų
(prekių) ženklinimo ir kainų nurodymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos
Respublikos ūkio ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 170), taigi ir
suklaidinti nei dėl pačių prekių, nei dėl prekių gamintojo. Dėl pakuotės, kaip
prekių ženklo, tam tikro „silpnumo“ yra pasisakyta ir anksčiau nurodytoje LAT
CBS 2002 m. kovo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Unilever N.V.
(Olandija) v. UAB „Varta“, bylos Nr. 3K-3-150/2005, bylos Nr. 3K-3-150/2005
(kolegija inter alia rėmėsi ir PIT 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimu
byloje Henkel KgaA v. VRHT, bylos Nr. T-393/02, kuriuo yra remiamasi ir
kasaciniame skunde). Alkoholiniai gėrimai negali būti parduodami nesupakuoti, o
pakuotė – atitinkamai paženklinta. Prekes visų pirma identifikuoja jos
etiketėje nurodyta informacija, o ne tara. Vidutinis vartotojas paprastai
neturi įgūdžių spręsti apie prekių kilmę pagal pačių prekių ar jų pakuočių
išvaizdą, kai nėra jokių žodinių ar vaizdinių elementų, dėl ko visuomenė
erdvinius prekių ženklus dėl jų specifikos vertina nebūtinai taip pat kaip
žodinius ar vaizdinius prekių ženklus (ETT 2004 m. balandžio 29 d. sprendimas
byloje Procter & Gamble Company v. VRHT, bylos Nr. C-468/01 P – C-472/01
P). Atsiliepime nurodoma, kad su retomis išimtimis, alkoholinių gėrimų,
alaus ar gaivinamųjų gėrimų gamintojai ir prekių ženklų – atitinkamų etikečių
savininkai nėra taros gamintojai ir erdvinių ženklų savininkai. Ieškovas,
būdamas išskirtinės keraminės taros gamintojas, registruodamas aptariamą butelį
kaip savo erdvinį prekių ženklą atitinkamoms 33 klasės prekėms bei susijusioms
35 klasės paslaugoms žymėti, siekė apsisaugoti nuo to, kad šio butelio
analogiškoms prekėms ir paslaugoms prieš ieškovo valią nepanaudotų tretieji
asmenys. Ši registracija nėra nukreipta prieš atsakovą, nes būtent atsakovas į
šiuos butelius pilsto savo gaminamą balzamą. Kasacinio skundo argumentas, kad
tai, jog erdvinio prekių ženklo – butelio - savininkas ir butelio gamintojas
bei prekių ženklo – etiketės - savininkas ir alkoholinio gėrimo gamintojas yra
skirtingi asmenys, per se gali suklaidinti visuomenę, yra nepagrįstas. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad sprendžiant dėl
ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia dėl ženklo neatitikties ženklui
keliamiems reikalavimams (taigi ir reikalavimui, įtvirtintam 1993 m. PPŽĮ 3
straipsnio 4 punkte), tai, be kita ko, turi būti įvertinama ir per ženklo
funkcijos prizmę (1993 m. PPŽĮ 2 straipsnio 1 dalis). Be to, apie vartotojų
suklaidinimo tikimybę turi būti sprendžiama ne abstrakčiai ar hipotetiškai, o
kiekvienu atveju ši tikimybė turi būti įrodyta. Tuo tarpu tokių įrodymų byloje
nėra pateikta.
2. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad kasacijos pagrindu
nurodant procesinių teisės normų pažeidimą, nepakanka išvardyti CPK straipsnius
ar jų turinį deklaruojant, kad procesinių teisės normų pažeidimai gali turėti
įtakos vienodam teisės aiškinimui bei taikymui ir kad tai galėjo turėti įtakos
neteisėto procesinio sprendimo priėmimui, bet reikia nurodyti, kokią reikšmę
tie teisės normų pažeidimai gali turėti vienodam teisės aiškinimui bei taikymui
ir kokią įtaką konkretūs pažeidimai turėjo, kasatorių teigimu, neteisėto
sprendimo priėmimui. Atsiliepime nurodoma, kad pareikštu ieškiniu ieškovas iš
esmės ginčijo protesto pagrįstumą, taigi apeliacinės instancijos teismas padarė
pagrįstą išvadą, jog, tenkinant ieškinį, turi būti išspręstas klausimas dėl
pareikšto protesto, nors toks ieškinio reikalavimas ir nebuvo suformuluotas. Taigi
apeliacinės instancijos teismas, inter alia atmesdamas ieškovo protestą,
neišėjo už ieškinio ir (arba) apeliacinio skundo ribų. Kita vertus, netgi
pašalinus iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo revoliucinės dalies
išvadą dėl protesto atmetimo, tai neturėtų įtakos kitos apeliacinės instancijos
teismo sprendimo dalies pagrįstumui. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės
instancijos teismas padarė tinkamas išvadas dėl byloje pateiktų 2004 m. vasario
5-8 d., 2004 m. lapkričio 11-14 d., 2005 m. vasario mėn. atliktų visuomenės
nuomonės tyrimų rezultatų ir jų vertinimo. Atsiliepime į kasacinį skundą taip
pat pažymima, kad apeliaciniame skunde nebuvo keliami klausimai, susiję su
pakartotiniu įrodymų apie gėrimo „Rygos juodasis balzamas“ žinomumą ir
vartojimą Lietuvoje vertinimu, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo
procesinio poreikio iš naujo aptarti visus byloje esančius įrodymus. Be to,
apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovai neprašė teismo
pakartotinai ar papildomai tirti šiuos įrodymus, nors turėjo teisę tai
padaryti.
Prisidėdamas prie
atsakovo Latvijos bendrovės JSC „Latvijas Balzams“ atstovų advokatų
Gedimino Buloto, Redos Žabolienės, Linos Meškauskienės kasacinio skundo,
atsakovas VPB nurodo, kad kasacinis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Sutikdamas
su kasaciniame skunde nurodytais argumentais, prisidėjime prie kasacinio skundo
atsakovas Valstybinis patentų biuras pažymi, kad apeliacinės instancijos
teismas neįsigilino į tai, jog erdvinė forma – keraminis butelis, esantis
ieškovo prekių ženklu (reg. Nr. 43948), galutiniame realizavimo etape buvo
pateikiamas (nuo 1951 metų) tik su atsakovo etikete. Į nurodytą butelį yra
pilstomas tik atsakovo gaminamas alkoholinis gėrimas „Rygos juodasis balzamas“,
jokio kito alkoholinių gėrimų gamintojo gaminamas gėrimas nėra ir nebuvo
pilstomas. Ieškovas, registruodamas erdvinę formą – butelį – kaip savo prekių
ženklą (reg. Nr. 43948), turėtų siekti, kad jis būtų išskirtas kaip butelių
gamintojas tarp kitų butelių gamintojų. Tuo tarpu, registruodamas ženklą
prekėms bei paslaugoms, kurių jis negamina ir neteikia, ieškovas teikia
klaidingą informaciją apie prekes ar paslaugas, tikrąjį jų gamintoją (teikėją).
Prekių ženklas yra neatskiriamas ne tik nuo pareiškėjo, bet ir nuo prekių ir
paslaugų, kurioms žymėti jis yra registruojamas, visi šie elementai yra
tiesiogiai glaudžiai tarpusavyje susiję. Atsakovas taip pat pažymi, kad,
atsižvelgiant į 1993 m. PPŽĮ 12, 27 straipsniuose, 2000 m. PŽĮ 18, 49
straipsniuose įtvirtintas teisės normas, teismai turi spręsti dėl VPB
Apeliacinio skyriaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ne dėl pareikšto
protesto. Teismas neturi spręsti dėl protesto tenkinimo ar atmetimo, nes PŽĮ
tai priskiria VPB Apeliacinio skyriaus kompetencijai. Bylą nagrinėję pirmosios
bei apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į LAT CBS 2005 m. balandžio 25
d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Paletti“ v. UAB „Ajonda“, VPB,
bylos Nr. 3K-3-256/2005, pateiktus išaiškinimus dėl VPB procesinės padėties, kai
teismui yra apskundžiamas VPB Apeliacinio skyriaus sprendimas, priimtas
išnagrinėjus protestą, t.y. tarp dviejų subjektų kilusį ginčą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Byloje nustatyta, kad
ieškovas – Latvijos bendrovė „Latvijas Keramika A“ SIA - yra Valstybiniame
patentų biure įregistruoto erdvinio prekių ženklo (butelio erdvinė forma) (reg.
Nr. 43948), skirto žymėti 33 klasės prekėms „svaigieji gėrimai (išskyrus alų)“
ir 35 klasės paslaugoms „prekių sukaupimas (išskyrus vežimą) kitiems,
teikiantis pirkėjams galimybę patogiai apžiūrėti ir įsigyti tų prekių“,
savininkas Lietuvoje (b. l. 18 - 25). Paraiška šiam ženklui registruoti Lietuvoje
buvo pateikta 1998 m. rugsėjo 21 d., paraiškos Nr. 43948. Šią bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad butelis, kurio erdvinė forma įregistruota kaip ieškovo
erdvinis prekių ženklas (reg. Nr. 43948), tradiciškai ilgą laiką (nuo 1951 m.)
buvo naudojamas atsakovo – Latvijos bendrovės JSC „Latvijas Balzams“ gaminamam
alkoholiniam gėrimui „Rigas Melnais Balzams“ (lietuviškai „Rygos
juodasis balzamas“) pilstyti. Šią bylą nagrinėję teismai byloje surinktų
duomenų pagrindu, inter alia atsižvelgdami į minėtą aplinkybę dėl
bylos šalių ilgamečio bendradarbiavimo (kurios šalys byloje ir neginčijo), skirtingai
vertino ir sprendė dėl ieškovo įregistruoto erdvinio prekių ženklo atitikties
absoliutiems prekių ženklui keliamiems reikalavimams, konkrečiai – įtvirtintam
1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą kasacinis teismas, neperžengdamas
kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės
taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų nustatytų aplinkybių.
Šioje byloje kilęs
esminis teisės klausimas yra susijęs su vieno iš absoliučių reikalavimų prekių
ženklui, įtvirtinto 1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte, taikymu. Minėtoje
teisės normoje nustatyta, kad žymuo nepripažįstamas ženklu, jeigu jis gali
suklaidinti visuomenę.
1. Prekių ženklo
registracijai yra keliami dvejopo pobūdžio ir skirtingos teisinės esmės
reikalavimai. Visų pirma prekių ženklas turi atitikti absoliučius reikalavimus
prekių ženklui (1993 m. PPŽĮ 3 straipsnis, 2000 m. PŽĮ 6 straipsnis, 1988 m.
gruodžio 21 d. Pirmosios Tarybos Direktyvos 89/104/EEB dėl valstybių narių
prekių ženklų įstatymų derinimo (toliau – Direktyva 89/104/EEB) 3 straipsnis, 1993
m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo
(toliau – Reglamentas 40/94) 7 straipsnis). Antra, prekių ženklas turi atitikti
vadinamuosius kitus (arba dar kitaip vadinamus santykinius, reliatyvius) reikalavimus
prekių ženklui (1993 m. PPŽĮ 4 straipsnis, 2000 m. PŽĮ 7 straipsnis, Direktyvos
89/104/EEB 4 straipsnis, Reglamento 40/94 8 straipsnis). Ženklo neatitiktis
absoliutiems arba kitiems reikalavimams, keliamiems prekių ženklui, yra
pagrindas to ženklo registraciją pripažinti negaliojančia (1993 m. PPŽĮ 23
straipsnis, 2000 m. PŽĮ 46 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad tiek
absoliutūs, tiek kiti reikalavimai prekių ženklui nėra savitiksliai, bet
išplaukia iš prekių ženklo sampratos (1993 m. PPŽĮ 2 straipsnio 1 dalis, 2000
m. PŽĮ 2 straipsnio 1 dalis) ir pagrindinės funkcijos – suteikti vartotojui juo
pažymėtų prekių ir (arba) paslaugų identiškumo garantiją (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės
17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser – Busch
Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P., bylos Nr. 3K-3-554/2000; 2001 m.
lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV įmonė Anheuser-Busch
Incorporated v. Čekijos įmonė Budejovicky Budvar N.P, bylos Nr.
3K-3-969/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr.
3K-3-569/2002; 2003 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Zakrytoje
akcionernoje obščestvo “TORGOVYJ DOM POTOMKOV POSTAVŠČIKA DVORA EGO
IMPERATORSKOGO VELIČESTVA P.A. SMIRNOVA” (Rusijos Federacija) v. GUINESS
UDV NORTH AMERICA, Inc.) (Jungtinės Amerikos Valstijos), bylos Nr.
3K-3-167/20032006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Prancūzijos
bendrovė Sanofi-Synthelabo v. Vengrijos bendrovė Egis Gyogyszergyar RT,
bylos Nr. 3K-3-202/2006; kt.).
2. Teisė į
prekių ženklą - kaip ir apskritai pramoninė nuosavybė - reiškia išimtines
teises, tarp kurių yra ir teisė drausti kitiems asmenims be jo sutikimo savo
komercinėje veikloje naudoti tokį patį ar klaidinamai panašų ženklą (1993 m.
PPŽĮ 20 straipsnis, 2000 m. PŽĮ 38 straipsnis). Išimtinės teisės į prekių
ženklus paprastai yra įgyjamos registracijos administracine procedūra
tvarka. Taigi teisės aktai, reglamentuojantys ženklo registracijos procedūrą,
nustato ir atitinkamus reikalavimus ženklui, kurie, minėta, yra absoliutūs ir
kiti (santykiniai, reliatyvūs) reikalavimai prekių ženklui. Nors tiek
absoliutūs, tiek kiti reikalavimai prekių ženklui išplaukia iš prekių ženklo
sampratos ir pagrindinės ženklo funkcijos, tačiau, minėta, jie yra skirtingo
pobūdžio ir skirtingos teisinės esmės, tai ir lemia, kad teisės aktai juos
išskiria ir atskirai sugrupuoja.
Absoliutūs
reikalavimai prekių ženklui yra reikalavimai prekių ženklui kaip tokiam per
se. Sprendžiant dėl prekių ženklo atitikties absoliutiems reikalavimams,
nėra vertinamos trečiųjų asmenų turimos ankstesnės (ar kitos sąžiningos)
teisės, kurias gali pažeisti (ar pažeidžia) tam tikro prekių ženklo
registracija (pvz., teisės į anksčiau įregistruotą ar pareikštą registruoti
prekių ženklą, juridinio asmens pavadinimą, dizainą, autorių teisių objektą,
geografinę nuorodą, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje JAV
įmonė Anheuser – Busch Incorporated v. Budejovicky Budvar N.P., bylos Nr.
3K-3-554/2000). Šie klausimai tampa reikšmingi, vertinant prekių ženklo atitiktį
kitiems (santykiniams, reliatyviems) reikalavimams prekių ženklui. Galima
sakyti, kad absoliutūs reikalavimai prekių ženklui yra skirti patikrinti, ar
apskritai toks ženklas per se galėtų pretenduoti į apsaugą išimtinėmis
teisėmis, jeigu, esant teigiamam atsakymui, jis nepažeistų taip pat ir kitų
trečiųjų asmenų turimų ankstesnių (ar kitų sąžiningų) teisių. Esant neigiamam
atsakymui, t. y. nustačius, kad ženklas kaip toks per se negali
pretenduoti į apsaugą išimtinėmis teisėmis, jo santykis su kitų asmenų
turimomis ankstesnėmis (ar kitomis sąžiningomis) teisėmis tampa neaktualus.
3. Vienas iš
teisės aktuose įtvirtintų absoliučių reikalavimų prekių ženklui yra tai, kad
nepripažįstamas ženklu žymuo, jeigu jis gali suklaidinti visuomenę (1993
m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punktas, 2000 m. PŽĮ 6 straipsnio 1 dalies 5 punktas,
Direktyvos 89/104/EEB 3 straipsnio 1 dalies (g) punktas, Reglamento Nr. 40/94 7
straipsnio 1 dalies (g) punktas). Klaidinimo (suklaidinimo) kategorija
naudojama ir teisės aktų nuostatose, reglamentuojančiose kitus (santykinius,
reliatyvius) reikalavimus prekių ženklui (pvz., 2000 m. PŽĮ 7 straipsnio 1
dalies 2, 3, 4, 5, 6, 7 punktai, Direktyvos 89/104/EEB 4 straipsnio 1 dalies
(b) punktas, Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies (b) punktas).
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija pažymi, kad suklaidinimo teisinė kategorija, naudojama
kalbant apie vieną iš absoliučių reikalavimų prekių ženklui, ir klaidinimo
(suklaidinimo) teisinė kategorija, naudojama kalbant apie kitus
reikalavimus prekių ženklui, pagal teisinę esmę nėra sutampančios,
persidengiančios, viena kitą detalizuojančios, paaiškinančios ar pan. Suklaidinimo
teisinė kategorija, naudojama kalbant apie vieną iš absoliučių reikalavimų
prekių ženklui, turi būti suprantama kaip ženklo per se teikiama tam
tikra klaidinanti informacija. Klaidinimo (suklaidinimo) teisinė
kategorija, naudojama kalbant apie kitus reikalavimus prekių ženklui, reiškia
klaidinimą dėl dviejų skirtingiems asmenims priklausančių teisių, kurias
visuomenė (pvz., dėl dviejų prekių ženklų tapatumo ar panašumo) dėl vienokių ar
kitokių priežasčių gali sieti su vienu ir tuo pačiu asmeniu. Galima atkreipti
dėmesį į tai, kad teisės aktuose, teisinėje literatūroje anglų kalba šioms
dviem teisinėms kategorijoms įvardyti paprastai yra vartojami skirtingi
terminai. Suklaidinimas kaip absoliutus pagrindas paprastai įvardijamas deceptiveness
(deceptive, deception), t. y. kaip ženklo apgaulingumas
(melagingumas). Klaidinimas (suklaidinimas), kalbant apie
kitus reikalavimus prekių ženklui, paprastai įvardijamas confusion, t.
y. kaip painiava (pvz., Reglamentas Nr. 40/94 (angl. Council
Regulation (EC) No 40/94 of 20 December 1993 on the Community trade mark);
Direktyva 89/104/EEB (angl. First Directive 89/104/EEC of the Council, of 21
December 1988, to Approximate the Laws of the Member States Relating to Trade
Marks) (žr. Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos (prekių ženklai ir
dizainas) interneto svetainė http://oami.eu.int/); Pasaulio
intelektinės nuosavybės organizacijos parengtas Intelektinės nuosavybės
vadovas: politika, teisė ir naudojimas (angl. WIPO Intellectual Property
Handbook: Policy, Law and Use (Pasaulio intelektinės nuosavybės
organizacijos interneto svetainė http://www.wipo.org/ ; Anglų kalbos
mokomasis žodynas, Kernerman Semi-Bilingual Dictionaries, Alma litera, Vilnius,
1997). Antai minėtame Pasaulio intelektinės nuosavybės organizacijos parengtame
Intelektinės nuosavybės vadove pabrėžiama, kad suklaidinimas (angl. deception),
kaip absoliutaus reikalavimo ženklui testas, turi būti aiškiai atskirtas nuo klaidinimo
(suklaidinimo) (angl. confusion) dėl dviejų prekių ženklų tapatumo
ar panašumo tapačioms ar panašioms prekėms, t. y. nuo klaidinimo
(suklaidinimo), naudojamo kalbant apie kitus reikalavimus prekių ženklui (p.
76, 2.377 punktas).
4. Atsižvelgdama
į tai, kas buvo nurodyta anksčiau, kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su
apeliacinės instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovo įregistruotas
erdvinis prekių ženklas – butelio erdvinė forma (reg. Nr. 43948), skirtas
žymėti 33 klasės prekėms „svaigieji gėrimai (išskyrus alų)“ ir 35 klasės
paslaugoms „prekių sukaupimas (išskyrus vežimą) kitiems, teikiantis pirkėjams
galimybę patogiai apžiūrėti ir įsigyti tų prekių“, kaip toks per se neprieštarauja
1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam absoliučiam reikalavimui prekių
ženklui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priešingai, t. y. kad minėtas
ženklas neatitinka 1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinto reikalavimo
ženklui, tai iš esmės motyvavo argumentais, kurie savo esme yra susiję ne su suklaidinimu
kaip ženklo kaip tokio per se apgaulingumu (melagingumu), bet su klaidinimu
(suklaidinimu), kaip painiava, t.y. jog dėl ilgamečio ginčo šalių
bendradarbiavimo vartotojai butelį, kuris įregistruotas kaip ieškovo erdvinis
prekių ženklas (reg. Nr. 43948), sies ne su ieškovu, bet su atsakovu –
alkoholinio gėrimo, kuris yra pilstomas į šį butelį, gamintoju. Tokia pirmosios
instancijos teismo išvada rodo, kad teismas, šiuo atveju spręsdamas dėl to, ar
ieškovui priklausantis erdvinis prekių ženklas (reg. Nr. 43948) gali
suklaidinti visuomenę (1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punktas), tai vertino tam tikra
prasme taip, tarsi atsakovas – gėrimo gamintojas - taip pat turi teisę į minėtą
butelio erdvinę formą, t.y. aptariama butelio erdvinė forma asocijuojasi su
atsakovu – gėrimo gamintoju, taigi niekas kitas negali įgyti į šią erdvinę
formą išimtinių teisių, nes tai gali suklaidinti visuomenę. Kasacinės
instancijos teismas pažymi, jog toks pirmosios instancijos teismo vertinimas
nėra susijęs su ginčijamojo prekių ženklo per se apgaulingumu
(melagingumu) ir nėra tinkamas pagrindas pripažinti nurodyto prekių ženklo
registraciją negaliojančia pagal 1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punktą. Šiuo
atveju pirmosios instancijos teismas savo priimtą sprendimą grindė argumentais,
kurie nėra tinkami sprendžiant ginčą Latvijos bendrovės JSC „Latvijas Balzams“
pasirinktu erdvinio prekių ženklo (reg. Nr. 43948) ginčijimo pagrindu (neatitiktis
vienam iš absoliučių reikalavimų prekių ženklui), bet, minėta, kurie pagal savo
esmę yra susiję su ženklo atitikties kitiems reikalavimams, keliamiems prekių
ženklui, vertinimu.
Iš VPB Apeliaciniame
skyriuje nagrinėto protesto Nr. 1122 medžiagos matyti, kad Latvijos bendrovė
JSC „Latvijas Balzams“ gana ilgai nebuvo „išgryninusi“ savo pozicijos, kodėl, jos
nuomone, ieškovo - Latvijos bendrovės „Latvijas Keramika A“ SIA erdvinio prekių
ženklo (reg. Nr. 43948) registracija turi būti pripažinta negaliojančia. Iš
pradžių protestas buvo grindžiamas tik teisės normomis, reglamentuojančiomis
kitus reikalavimus prekių ženklui (1993 m. PPŽĮ 4 straipsnio 2, 5 punktai)
(nurodant, kad būtent atsakovas yra tikrasis erdvinio prekių ženklo kūrėjas bei
produkcijos gamintojas, ir atsakovo butelis, kurio vaizdas atitinka ieškovui
priklausantį erdvinį prekių ženklą (reg. Nr. 43948), yra plačiai žinomas
Lietuvos Respublikoje). Tik vėliau – 2003 m. gruodžio 9 d. protestas buvo
papildytas teisės norma, įtvirtinančia vieną iš absoliučių reikalavimų prekių
ženklui (1993 m. PPŽĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintu pagrindu), galiausiai 2004
m. kovo 29 d. VPB Apeliacinės komisijos posėdžio metu apskritai buvo atsisakyta
ankstesnių pagrindų, įtvirtintų 1993 m. PPŽĮ 4 straipsnio 2 ir 5 punktuose.
5. Taip pat
būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tiek Europos Bendrijų Teisingumo Teismo,
tiek Europos Bendrijų pirmosios instancijos teismo jurisprudencijoje yra ne
kartą pažymėta, kad erdviniai prekių ženklai pasižymi tam tikra specifika, į
kurią būtina atsižvelgti taip pat ir vertinant erdvinės formos galimybę būti
prekių ženklu, t. y. vertinant tokio žymens atitiktį absoliutiems prekių
ženklams keliamiems reikalavimams (Europos Bendrijų Pirmosios instancijos
teismo 2003 m. gruodžio 3 d. sprendimas byloje Nestle Waters France v.
Vidaus rinkos harmonizavimo tarnyba (Prekių ženklai ir dizainas) (OHIM), bylos
Nr. T-305/02; 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Henkel KGaA v.
Vidaus rinkos harmonizavimo tarnyba (Prekių ženklai ir dizainas) (OHIM), bylos
Nr. T-393/02). Į šią specifiką būtina atsižvelgti taip pat ir vertinant
visuomenės nuomonių tyrimo rezultatus (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo
Teismo 2004 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Procter & Gamble
Company v. Vidaus rinkos harmonizavimo tarnyba (Prekių ženklai ir
dizainas) (OHIM); sujungtos bylos Nr. C-468/01P – C-472/01P). Tai jokiu
būdu nereiškia, kaip kad teigiama kasaciniame skunde, kad apeliacinės
instancijos teismas sumenkino erdvinės formos galimybę būti prekių ženklu ir
erdvinės formos, kaip prekių ženklo, galimybę identifikuoti gaminį. Tai
reiškia, kad, vertinant žymens atitiktį absoliutiems reikalavimams prekių
ženklui, būtina inter alia atsižvelgti ir į ženklo rūšį, ir į jos
specifiką (pvz., vertinant žodinio prekių ženklo ir spalvinio prekių ženklo
atitiktį prekių ženklui keliamiems reikalavimams tam tikri aspektai, į kuriuos
yra būtina atkreipti dėmesį, be abejonės, skirsis).
Be to, kai
kalbama apie erdvinius prekių ženklus, tokius kaip atitinkamos pakuotės,
talpyklos ir pan., kaip kad yra ginčijamojo erdvinio prekių ženklo atveju,
būtina turėti omenyje tai, kad vartotojas paprastai yra produkto,
esančio toje pakuotėje ar talpykloje, vartotojas. Jam šiuo atveju būtent
produktas yra svarbiausia. Bet tai per se nereiškia, kad tokiu atveju,
jeigu talpyklos ar pakuotės gamintojas ir produkto gamintojas nesutampa,
talpyklos ar pakuotės gamintojo siekis įsiregistruoti tą talpyklą ar pakuotę
kaip jam priklausantį erdvinį prekių ženklą savaime reikš, kad toks erdvinis
prekių ženklas neatitinka absoliutaus reikalavimo prekių ženklui, t. y. toks
ženklas per se gali klaidinti visuomenę.
6. Pažymėtina ir
tai, kad pati savaime aplinkybė, kad ginčijamasis erdvinis prekių ženklas
įregistruotas žymėti 33 klasės prekėms „svaigieji gėrimai (išskyrus alų)“ ir 35
klasės paslaugoms „prekių sukaupimas (išskyrus vežimą) kitiems, teikiantis
pirkėjams galimybę patogiai apžiūrėti ir įsigyti tų prekių“, per se taip
pat nereiškia, kad dėl šios aplinkybės aptariamas erdvinis prekių ženklas
neatitinka vieno iš absoliučių reikalavimų prekių ženklui, t.y. gali
suklaidinti visuomenę. Ženklo atitiktis prekių ženklui keliamiems reikalavimams
yra tikrinamas inter alia santykyje su prekėmis arba paslaugomis,
kurioms žymėti jis yra registruojamas. Tačiau aplinkybė, kad ženklo savininkas
nėra prekių arba paslaugų, kurioms žymėti jis registruoja ženklą, gamintojas ar
teikėjas, savaime taip pat nereiškia ženklo, kaip tokio, apgaulingumo
(melagingumo). Prekių ženklų teisinę registraciją reglamentuojančiuose
teisės aktuose nėra įtvirtina imperatyvo (kaip absoliutaus reikalavimo ženklui),
kad ženklas gali būti registruojamas išimtinai tik toms prekėms arba paslaugoms
žymėti, kurias ženklo savininkas tiesiogiai gamina arba teikia.
7. Teismas
išsprendžia tokį ginčą, kokį inicijuoja ieškovas, pareikšdamas atsakovui
materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio dalykas) pagal faktines aplinkybes,
kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą (ieškinio
pagrindas). Teismui netenkinus ieškinio ieškovo nurodytu ieškinio pagrindu, tai
neužkerta galimybės ieškovui ateityje vėl kreiptis į teismą dėl to paties
dalyko, tačiau kitu pagrindu (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 293
straipsnio 2 punktas).
Kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamu
sprendimu pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo
ieškinys dėl VPB Apeliacinio skyriaus sprendimo panaikinimo buvo atmestas. Pirmosios
instancijos teismo sprendimu konstatuotos aplinkybės nesudarė pakankamo pagrindo
spręsti, kad ginčijamo erdvinio prekių ženklo (reg. Nr. 43948) registracija
neatitinka vieno iš absoliučių reikalavimų prekių ženklui, t. y. kad šis prekių
ženklas, kaip toks, per se gali suklaidinti visuomenę (1993 m. PPŽĮ 3
straipsnio 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį,
šią materialinės teisės normą išaiškino ir taikė teisingai. Atsižvelgiant į
tai, kad jau buvo nurodyta anksčiau, kartu pažymėtina, kad apeliacinės
instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė kasaciniame
skunde nurodomų procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymus civiliniame
procese (CPK 183, 185 straipsniai) (inter alia tinkamai vertino ir byloje
pateiktus visuomenės nuomonės tyrimo rezultatus), reikalavimus sprendimo
teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 263 straipsnis), klausimus, kuriuos išsprendžia
teismas, priimdamas sprendimą (CPK 265 straipsnis), bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Be to, kasacinis teismas pažymi,
jog tai, kad teismas, pateikdamas byloje susiklosčiusių aplinkybių teisinį vertinimą
ir motyvuodamas priimtą procesinį sprendimą, nurodo argumentus, kurių šalys
bylos nagrinėjimo metu tiesiogiai taip, kaip tai įvardija teismas, nebuvo
nurodžiusios, nereiškia proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ar
reikalavimus teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, pažeidimo. Kasacinis
teismas taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu sprendimu
tenkindamas ieškinį ir panaikindamas VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą,
pagrįstai išsprendė ir protesto, dėl kurio ir buvo priimtas panaikintas VPB
Apeliacinio skyriaus sprendimas, teisinio likimo klausimą, t. y. protestą
atmetė (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas,
3 straipsnio 6 dalis). Tai nelaikytina byloje pareikšto ieškinio (panaikinti
VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą, kuriuo protestas dėl erdvinio prekių ženklo
(reg. Nr. 43948) registracijos pripažinimo negaliojančia buvo patenkintas) ar
apeliacinio skundo ribų peržengimu, bet yra akivaizdi ir neatskiriama procesinė
pasekmė. Dėl VPB prisidėjime prie kasacinio skundo nurodomo argumento,
susijusio su VPB procesine padėtimi, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi,
kad prisidėjime prie paduoto kasacinio skundo prisidedantis asmuo negali
pareikšti savarankiškų apskųsto procesinio sprendimo peržiūrėjimo kasacine
tvarka pagrindų bei savarankiškų reikalavimų (CPK 348 straipsnio 1 dalis).
8. Remiantis
tuo, kas išdėstyta, kasacinis skundas yra atmetamas, o apeliacinės instancijos
teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (359 straipsnio 1 dalies 1
punktas). Kadangi kasacinis skundas yra atmetamas, iš kasatoriaus (atsakovo) –
Latvijos bendrovės JSC „Latvijas Balzams“, ieškovo – Latvijos bendrovės
„Latvijas Keramika A“ SIA naudai priteistinos pastarojo turėtos bylinėjimosi
kasaciniame teisme išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98
straipsnio 1, 3 dalys). Iš atsakovo ieškovo naudai priteistina ne 2762,24 Lt
(kaip kad yra prašoma 2006 m. balandžio 11 d. Aukščiausiajame Teisme gautame
ieškovo atstovo advokato Vyganto Barkausko pareiškime dėl bylinėjosi išlaidų
priteisimo), bet 1100 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Rekomendacijų dėl
civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos
Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, 7,
8.14 punktai). Ieškovo atstovo advokato Vyganto Barkausko pareiškime dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodyta Teismų veiklos statistinių rodiklių
skaičiavimo metodika, patvirtinta Teismų tarybos 2004 m. spalio 8 d. nutarimu
Nr. 276, kuria yra remiamasi prašant priteisti 2762,24 Lt sumą, reglamentuoja
kitus (teismų veiklos statistinių rodiklių skaičiavimo), bet ne bylinėjimosi
išlaidų dydžio ar šių išlaidų priteisimo klausimus.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK
98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo
JSC „Latvijas Balzams“ (Latvijos Respublikos įmonių registro Nr. 000303187)
ieškovo SIA „Latvijas Keramika A“ (Latvijos Respublikos įmonių registro Nr.
360301347) naudai 1100 Lt (vieną tūkstantį šimtą litų) bylinėjimosi kasaciniame
teisme išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai: Česlovas
Jokūbauskas
Dangutė
Ambrasienė
Algimantas
Spiečius