Civilinė byla Nr. 2A-236/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1, 30.5, 21.4.1.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Kazio Kailiūno,
sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,
dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui S. B. ,
atsakovui N. P. , atsakovo atstovams adv. Tatjanai Kačegarovai, adv. Anatolijui Vilkui,
trečiųjų asmenų atstovams A. V., A. A.,
vertėjai Ž. T. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. P. (N. P. ) apeliacinį skundą bei atsakovo P. P. (P. P. ) prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-601-623/2008 pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro viešajam interesui apginti ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, N. P. (N. P. ) ir P. P. (P. P. ), tretieji asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, uždaroji akcinė bendrovė ,,Anrestas“, F. K. , F. L. , Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos pažymų, sprendimų panaikinimo, bei be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: panaikinti 2004 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus priimtas pažymas Nr. 515 ir 516, pasirašytas skyriaus vedėjos J. R. , kuriuose nurodyta, kad buvusi savininkė M. P. nuosavybės teisėmis valdė Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) 0,8300 ha žemės; panaikinti 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 2.4-01-2770, pasirašytą F. K. , atkurti N. P. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, suteikti neatlygintinai 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini), bei 0,1400 grąžinti natūra vėliau; panaikinti 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 2.4-01-2771 pasirašytą F. K. , atkurti P. P. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, suteikti neatlygintinai 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini), bei 0,1400 grąžinti natūra vėliau; priteisti iš N. P. ir P. P. 1 229 338 Lt į valstybės biudžetą už parduotą valstybės turtą. Ieškovas nurodė, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei kiti įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Teisingas šių teisės aktų taikymas, atkuriant piliečiams nuosavybės teises į žemę yra valstybės ir visos visuomenės reikalas, taigi viešasis interesas. Pažeisdami 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnį, 9 straipsnį, 10 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 11 p., 12 p. nuostatas, N. P. ir P. P. Vilniaus rajono Žemėtvarkos skyriui nepateikė dokumentų, patvirtinančių buvusios savininkės M. P. nuosavybės teises, remiantis kuriais jiems buvo galima atkurti nuosavybės teises į žemę. Todėl atsakovai negalėjo būti laikomi pretendentais ir jiems negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės. Sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo naikintini nesant įrodymų, kad M. P. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykdytos žemės nacionalizacijos ginčo sklypą valdė nuosavybės teisėmis. Panaikinus sprendimus, naikintinos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, tai 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimai Nr. 2.4-01-2770 ir 2.4-01-2771, kuriais N. P. ir P. P. atkurta nuosavybės teisė į 0,8300 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra N. P. ir P. P. po 0,2750 ha ploto žemės plotus (viso 0,5500 ha) (duomenys neskelbtini) bei nurodant, kad likusios dalys – po 0,1400 ha, bus grąžintos vėliau, yra prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms ir turi būti panaikinti. Vadovaujantis CK 1. 80 str. 2 d. nuostatomis turi būti taikoma restitucija. 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi N. P. ir P. P. pardavė UAB „Anrestas“ 0,3200 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 0,2300 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) už 1 250 000 Lt. Taigi ginčo žemės sklypas buvo įsigytas trečiojo asmens, kuris preziumuojama yra sąžiningas įgijėjas, todėl įvykdyti žemės sklypo grąžinimo natūra nėra galimybės. N. P. ir P. P. , kurie be teisinio pagrindo įgijo nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ir parduodami jį trečiajam asmeniui be pagrindo praturtėjo valstybės sąskaita, privalo grąžinti valstybei sumą, kurią jie gavo 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi pardavę ginčo žemę. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad parduotų pastatų kaina – 20 662 Lt, todėl šia suma mažintina pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina ir iš atsakovų valstybės naudai priteistina 1 229 338 Lt suma.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais 2004 m. rugsėjo 14 d. pažymą Nr. 515 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir šios pažymos pagrindu priimtą 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 2.4-01-2770, pasirašytą F. K. , atkurti N. P. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, suteikti neatlygintinai 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini) bei 0,1400 ha grąžinti vėliau; priteisė iš atsakovo N. P. 614 669 Lt Lietuvos valstybei už neteisėtai atkurtą nuosavybę – 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini), valstybei; pripažino negaliojančiais 2004 m. rugsėjo 14 d. pažymą Nr. 516 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir šios pažymos pagrindu priimtą 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 2.4-01-2771, pasirašytą F. K. , atkurti P. P. nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, suteikti neatlygintinai 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini) bei 0,1400 ha grąžinti vėliau; priteisė iš atsakovo P. P. 614 669 Lt už neteisėtai atkurtą nuosavybę – 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini), valstybei; priteisė iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 504 Lt žyminio mokesčio ir 11 Lt 50 ct išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei; priteisė iš atsakovų P. P. ir N. P. po 10 146,69 Lt žyminio mokesčio ir po 11,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, jog 1991 m. gruodžio 17 d. N. P. kreipėsi su prašymu į Vilniaus miesto valdybą dėl nuosavybės teisių į 0,500 ha, esančius (duomenys neskelbtini), atkūrimo. N. P. savo prašyme nurodė, kad teisę atkurti nuosavybę turi ir jo brolis P. P. (t. 1, b. l. 137). 2000 m. spalio 27 d. Vilniaus miesto komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti parengė pasiūlymą, kuriame nurodė, kad 1994 m. lapkričio 5 d. bei 1997 m. sausio 2 d. Lietuvos Centrinio Valstybės archyvo pažymėjimų bei giminystės ryšius nustatančių dokumentų dėl buvusios savininkės M. P. turėtos žemės bendro ploto 0,8300 ha, (duomenys neskelbtini), pakanka nuosavybės teisėms atkurti. Pasiūlė parengti pažymas atsakovams apie buvusios savininkės M. P. buvusioje (duomenys neskelbtini) gatvėje turėtą žemės plotą (t. 1, b. l. 109). 2003 m. lapkričio 18 d. N. P. ir P. P. pateikė prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame nurodė, jog pageidauja, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę pagal pateiktus pareiškimus – suformuojant 0,83 ha dydžio žemės sklypą natūroje viename sklype, prie 0,42 ha sklypo prijungiant 0,41 ha sklypą šalia iš laisvo valstybinio žemės fondo (t. 1, b. l. 73). 2004 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė pažymas Nr. 515 ir 516 N. P. ir P. P. dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kuriuose nurodyta, jog buvusi savininkė M. P. nuosavybės teisėmis valdė Vilniaus apskrities Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini), 0,8300 ha žemės (t. 1, b. l. 58-59). Pažymoje Nr. 515 nurodyta, kad N. P. turi nuosavybės teisę į 0,4150 žemės, o pažymoje Nr. 516 nurodyta, kad P. P. turi nuosavybės teisę į 0,4150 žemės. 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimus Nr. 2.4-01-2770 bei 2.4-01-2771, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į piliečiams N. P. bei P. P. tenkančias nekilnojamojo turto dalis po 0,1150 ha žemės, grąžinant natūra nuosavybėn po 0,1150 ha (17 379, 38 Lt vertės) žemės sklypo dalis kiekvienam, esančias 0,2300 ha ploto žemės sklype (vertė 48 360 Lt), (duomenys neskelbtini) taip pat po 0,1600 ha žemės, grąžinant natūra po 0,1600 ha (24 180 Lt vertės) žemės sklypus kiekvienam, esančius 0,3200 ha ploto žemės sklype prie (duomenys neskelbtini) bendrosios nuosavybės teise. Sprendimų 6 punktuose nurodoma, jog nuosavybės teisės į piliečiams tenkančios žemės valdos dalį 0,1400 ha žemės bus atkurtos vėliau (t. 1, b. l. 30, 31). Teismo teigimu, iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės departamento Civilinės metrikacijos skyriaus 2002 m. liepos 31 d. pažymos apie gimimo įregistravimą Nr. 1999 (t. 1, b. l. 144) matyti, jog M. B. (gim. 1903 m. liepos 4 d.) yra S. B. (S. B. ) ir J. B. duktė. M. B. S. po santuokos tapo P. (t. 1, b. l. 143). M. P. tėvas, S. B. mirė 1937 m. kovo 17 d. (Lietuvos centrinio metrikų archyvo 1996 m. lapkričio 18 d. pažymėjimas Nr. 20-1176, t. 1, b. l. 145). Iš esančio byloje gimimo liudijimo nuorašų (t. 1, b. l. 61, 141) matyti, jog N. P. (gim. 1933 m. lapkričio 1 d.) ir P. P. (gim. 1935 m. birželio 7 d.) yra M. B. S. (po santuokos P.) sūnūs. Iš mirties liudijimo nuorašo matyti, jog M. P. mirė 1985 m. gegužės 27 d. (t. 1, b. l. 142). Todėl teismas padarė išvadą, jog atsakovai N. ir P. P. būtų turėję teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę, (duomenys neskelbtini), tik tuo atveju jei po S. B. mirties (1937 m.) M. P. iki žemės nacionalizacijos buvo jos savininkė. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, o Vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“. Nuo 1997 m. nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą santykius reglamentavo 1997 m. liepos 1 d. ,,Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ įstatymas bei šį įstatymą detalizavęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“. Pagal 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 2 straipsnį, nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma buvusiam turto savininkui, o mirus buvusiam savininkui – jo vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, jei buvęs turto savininkas yra miręs. Taigi visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas iki 1940 m. liepos 22 d., kadangi šią dieną žemė buvo nacionalizuota ir jokie žemės sandoriai buvo negalimi. Teismo teigimu, atsakovai būtų turėję teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą tik tuo atveju, jei jų motina, M. P. iki 1940 m. liepos 22 d. buvo ginčo žemės sklypo savininkė. Atsakovas N. P. kaip nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl M. P. valdytos žemės (duomenys neskelbtini), pateikė 1994 m. lapkričio 5 d. ir 1997 m. sausio 2 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotus pažymėjimus Nr. 21-604-P (t. 1, b. l. 154, 146). Šiuose pažymėjimuose nėra duomenų, kad M. P. valdė ginčo žemės sklypą nuosavybės teise po S. B. mirties. 1994 m. lapkričio 5 d. Lietuvos centrinio archyvo pažymėjime nurodyta, kad ne ankstesniame kaip 1925 m. Nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų savininkų sąraše įrašytas S. B. , (duomenys neskelbtini), turėjęs 8262, 03 kv.m žemės, taip pat 1932 m. rugsėjo 22 d. Formuliare apie nekilnojamojo turto savininkus įrašytas savininkas B. Š. , turėjęs žemės – bendras plotas 1800 sieksnių (t. 1, b. l. 154). 1925 m. sąraše, priešingai nei nurodoma 1994 m. lapkričio 5 d. pažymoje, nenurodyta, jog S. B. yra ginčo žemės sklypo savininkas (pažyma F64, ap. 23, B. 728, l.30, (t. 1, b. l. 152-153). Šiame dokumente nurodyta, jog S. B. yra nekilnojamojo turto, t. y. namo, savininkas, o žemės sklypo savininkas nurodytas Vilniaus miesto magistratas (pažymos F64, ap. 23, B. 728, l.30 vertimas iš lenkų kalbos, (t. 1, b. l. 212). Iš 1932 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamojo turto ir pastatų formuliaro Nr. 32 matyti, jog Š. B. nurodytas kaip nekilnojamojo turto – pastatų, tačiau ne žemės sklypo, savininkas (pagrindas F64, ap. 20, b. 866, l. 100, (t. 1, b. l. 220). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 21-604-P kaip pagrindas, be jau minėtų dokumentų, nurodytas miesto savivaldybės archyviniame fonde esančio Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąrašo ištraukos. Pastarajame sąraše nurodomi asmenų vardai, pavardės (įskaitant M. B. ), jų adresai bei žemės plotai (pagrindas F415, ap. 4, b. 122, l. 15, (t. 1, b. l. 149). Kokiu pagrindu jie valdo žemę šiame sąraše nenurodyta, todėl negalima teigti, jog tai žemės sklypų savininkų sąrašas. Taigi 1939 m. žemės ūkio ploto sąrašas nepatvirtina, kad B. M. yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl jis negali būti vertinamas kaip nuosavybės teises į žemės sklypą patvirtinantis dokumentas. Tiek 1994 m. lapkričio 5 d., tiek 1997 m. sausio 2 d. Lietuvos centrinio archyvo pažymėjimuose nurodyta, jog daugiau žinių apie B. S. ir P. M. turėtą žemės sklypą, žinių apie žemės įgijimą nepilnai išlikusiose archyvinių fondų dokumentuose nerasta. Tai, kad ruošiant 2000 m. spalio 27 d. pasiūlymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams, duomenų dėl nuosavybės teisės patvirtinimo trūko, matyti iš VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. spalio 30 d. rašto Nr.31/00/20-1144 (t. 1, b. l. 113), kuriuo kreiptasi į atsakovą N. P. su prašymu pateikti archyvinius duomenis apie savininko turėtą žemę iki 1940 m. Piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka (1997 m. liepos 1 d. ,,Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ įstatymo 9 str. 2 d.). Tačiau nepaisant to, jog dokumentų, patvirtinančių M. P. nuosavybės teises trūko, Vilniaus apskrities viršininko administracija parengė ieškovo ginčijamas pažymas bei sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tretysis asmuo F. L. 2006 m. rugsėjo 15 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – P. G. 8262,03 kv. m žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės atsakovams, pateikė Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. birželio 28 d. pažymą Nr. R4-2597 ,,Apie nekilnojamąjį turtą“ su priedais (1 t., b.l. 178). Joje nurodoma, kad (duomenys neskelbtini), 8262,03 kv.m ploto žemės sklypas yra Vilniaus miesto magistrato nuosavybė, o S. ir M. B. bei G. P. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) nuomoja iš miesto magistrato nuo 1928 m. balandžio 14 d. ir ši nuomos sutartis pratęsta iki 1938/41 m. Kad žemės sklypą į kurį atsakovams atkurtos nuosavybės teisės, jų senelis, o po to jų motina valdė nuomos teise, teismo manymu patvirtina 1928 m. nuomos sutartis (t. 1, b. l. 184) bei Nuomojamos žemės mokesčių apskaitos 1934-1937 m. knyga (t. 1, b. l. 223). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 14 p., kai yra keli nuosavybes teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą. Teismas nurodė, kad vėliausias dokumentas – 1939 m. žemės ūkio plotų sąrašas, negali būti vertintinas kaip M. P. nuosavybės teises į žemės sklypą patvirtinantis dokumentas, o 2005 m. birželio 28 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma patvirtina, jog M. P. ginčo žemės sklypą nuomojosi ir nuomos sutartis buvo pratęsta iki 1938/41 m. Teismo teigimu, atsakovai siekdami atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turėjo pateikti būtent M. P. nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus – išrašą iš ipotekos knygų, turto perleidimo sutartį, teismų sprendimus, turto nacionalizavimo aktą, valstybinių archyvų išduotus pažymėjimus, testamentus ar kitus turimus dokumentus, nurodančius savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą (1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 13 p.), tačiau tokių dokumentų, išskyrus valstybinio archyvo išduotus pažymėjimus, kurie nepatvirtina M. P. nuosavybės teisių, byloje nėra. Atsakovo N. P. argumentą, jog jo motina M. B. (P.) 1939-1940 m. išsipirko iš Vilniaus miesto magistrato S. B. testamentu jai paskirtą žemę, o taip pat savo sesers P. B. (G.) neišpirktos žemės dalį, teismas atmetė nurodydamas, kad byloje nėra žemės išpirkimo akto. Be to, kaip matyti iš 1926 m. S. B. testamento, teisę į pusę žemės sklypo, kurį S. B. arendavo iš Vilniaus magistrato, o taip pat gyvenamąjį namą, S. B. užrašė savo dukteriai M. B. , o antrą pusę sklypo – dukteriai P. G. (t. 2, b. l. 101). Tačiau testamentu M. P. į ginčo sklypą nuosavybės teisių neįgijo, nes testamentas patvirtina, jog ginčo sklypas buvo arenduojamas (nuomojamas) iš Vilniaus magistrato. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovų į bylą pateikto pranešimo dėl ,,laisvųjų 2-os kategorijos žemių“ sklypų, esančių miesto teritorijoje, išpirkimo, nuoraše (t. 1, b. l. 184-187) aprašoma to meto žemės išpirkimo tvarka, tačiau jis neįrodo, kad M. P. ginčo žemės sklypą išsipirko. Be to, iš 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulės yra aišku, kad galutinis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo terminas buvo 1940 m. birželio 15 d., nes 1940 m. liepos 22 d. aktu žemė buvo nacionalizuota ir jokie žemės sandoriai buvo negalimi. 1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo okupuota. Todėl teismo teigimu, žinant griežtus to meto įstatymų reikalavimus žemės perleidimo sandoriams (Rusijos įstatymų sąvado X tomo I dalis, 1936 metų lapkričio 30 d. Ipotekos įstatymas, pradėjęs veikti nuo 1938 m. sausio 7 d.) darytina išvada, kad ginčo žemės sklypą M. P. po tėvo mirties iki pat žemės nacionalizacijos tik nuomojosi. Teismas sprendė, kad remiantis paminėtais dokumentais darytina išvada, jog nėra duomenų, jog atsakovų motina M. P. žemės sklypą (duomenys neskelbtini), valdė nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d., pateikti dokumentai tik patvirtina, jog atsakovų senelis S. B. iki savo mirties (1937 m.), o po jo mirties atsakovų motina M. P. nuosavybės teise valdė pastatus (duomenys neskelbtini), o 8262,03 kv. m ploto žemės sklypą Nr. 182, (duomenys neskelbtini), kuris buvo (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, nuomojosi iš Vilniaus magistrato. Taigi 8262,03 kv. m ploto žemės sklypą nuosavybės teise valdė Vilniaus miesto magistratas. Kad žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), buvo Vilniaus miesto magistrato nuosavybė, teismo manymu, patvirtina ir ankstesni dokumentai – 1909 m. rugpjūčio 10 d. kontraktas (t. 2, b. l. 122-127), kuriuo T. I. R. ginčo žemės sklypo nuomininko teises perleido S. B. ; taip pat 1909 m., 1911 m., 1913 m. Vilniaus miesto ataskaitos (t. 2, b. l. 146 - 172) kuriose surašyti Vilniaus miestui priklausantys dvarai, žemės sklypai – tarp jų ir S. B. naudotas žemės sklypas Nr. 182, buvęs (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje. Teismas konstatavo, jog 2004 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. 515 ir Nr. 516 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei šių pažymų pagrindu priimti 2004 m. lapkričio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimai 2.4-01-2770 ir 2.4-01-2771 dėl nuosavybės teisių į atkūrimo į buvusios savininkės M. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą atsakovams N. ir P. P. pripažintini niekiniais ir negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymų, reglamentavusių nuosavybės teisių atkūrimą (1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., 9 str.). Teismas nurodė, kad kitų įrodymų apie tai, jog atsakovų motina M. B. (P.) iki žemės nacionalizacijos valdė nuosavybės teise žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje byloje nėra, todėl atsakovai P. P. ir N. P. negali būti laikomi tinkamais pretendentais atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Teismas nurodė, kad turtas, į kurį atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės yra perleistas trečiajam asmeniui UAB ,,Anrestas“. 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (Reg. Nr. 1-3507) N. P. ir P. P. pardavė UAB ,,Anrestas“ abu žemės sklypus, į kuriuos jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės – 0,3200 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) prie (duomenys neskelbtini), bei 0,2300 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei pastatus už 1 250 000 Lt (t. 1, b. l. 203-208). Teismo teigimu, bylos nagrinėjimo metu UAB ,,Anrestas“ sąžiningumo prezumpcija paneigta nebuvo, taip pat nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, todėl iš UAB ,,Anrestas“ negali būti išreikalautas žemės sklypas. Byloje nustačius, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra, restitucija taikoma sumokant ekvivalentą pinigais. Kadangi teismas restituciją turi taikyti ir savo iniciatyva (ex officio) (CK 6.145 straipsnis), tai, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. Viena iš tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje yra atsakovų sąžiningumas ar nesąžiningumas, kuris yra teisiškai reikšmingas nustatant grąžintiną ekvivalentą pinigais (CK 6.147 str. 2 d.). Teismas nurodė, kad iš civilinėje byloje pateiktų nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų matyti, jog atsakovai N. P. ir P. P. tiesiogiai ar per savo atstovus aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai archyvinius dokumentus, todėl privalėdami žinoti Lietuvos Respublikos teisės aktus (1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 str., LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 13-17 p.), atsakovai N. P. ir P. P. privalėjo žinoti tai, kad jų nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra nei vieno rašytinio dokumento, patvirtinančio jų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Šios civilinės bylos nagrinėjimo metu į bylą pateikti papildomi įrodymai (t. 2, b. l. 100-187) patvirtina, kad atsakovams buvo žinomi tiek Lietuvos centriniame valstybės archyve esantys rašytiniai dokumentai, tiek atsakovų namuose laikytas testamentas bei kontraktas, kurie nebuvo pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kurie nepatvirtina atsakovų teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Todėl atsakovai galėjo ir privalėjo žinoti apie jų atžvilgių priimtų šioje byloje ginčijamų administracinių aktų neteisėtumą. Esant tokiom aplinkybėms teismas konstatavo, kad atsakovų N. P. ir P. P. sąžiningumo prezumpcija yra paneigta, todėl restitucija turi būti taikoma pinigais – atsakovai turi grąžinti didžiausią šioje byloje nustatytą turto vertę – sumą, kurią jie gavo 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (CK 6.147 str. 2 d.). Teismo teigimu, tarp turto įgijimo ir jo perleidimo praėjo nedidelis laiko tarpas, todėl turto įgijimo ir perleidimo metu reali žemės sklypų rinkos vertė iš esmės turėtų būti tapati, neatsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro statistiškai nustatytą indeksuotą žemės sklypų vertę ar vidutinę rinkos vertę, į kurią žinant realią turto rinkos vertę pagal įvykusį sandorį, neturėtų būti atsižvelgiama. Ginčijamais administraciniais aktais 2004 m. lapkričio 18 d. Nr. 2.4-01-2770 ir 2.4-01-2771 N. P. ir P. P. gavo po 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus kiekvienas, kuriuos bendrai pardavė už 1 250 000 Lt. Atsakovai trečiajam asmeniui UAB ,,Anrestas“ pardavė ne tik žemės sklypus, bet ir pastatą – gyvenamąjį namą su kitais statiniais, todėl atsižvelgdamas į šią aplinkybę teismas nurodė, kad gauta pagal 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį suma mažinama pastato ir statinių vidutine rinkos verte (20 662 Lt) (2006-12-08 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, t. 1, b. l. 23-25) ir iš atsakovų lygiomis dalimis Lietuvos valstybei priteistina 1 229 338 Lt, t. y. iš kiekvieno po 614 669 Lt.
Atsakovas N. P. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nustatė, kad 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleisti: 0,3200 ha ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. 0101/0071:305; 0,2300 ha ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. 0101/0071:305; pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. 1094-0153-4013, bendras plotas 43,06 kv. m ir kitus statinius. Tačiau šių aplinkybių teismas tinkamai neįvertino, nes nebuvo nustatyta kiekvieno parduoto nekilnojamojo daikto vertė. Toks nustatymas būtinas sprendžiant klausimą ir dėl priteistinos iš atsakovų kaip restituciją pinigų sumos, kadangi visi už bendrą kainą sutartimi parduoti nekilnojamieji daiktai, turi skirtingą statusą. Gyvenamasis namas su kiemo statiniais teisėtai priklausė atsakovams N. P. ir P. P. nuosavybės teise iki nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, valdymo teisėtumas neginčijamas. Todėl iš atsakovų priteista kaip restitucija pinigų suma nėra teisingai apskaičiuota, nes nenustatyta tiksli minėtų pastatų ir statinių rinkos vertė. Sprendžiant klausimą dėl parduoto namo ir statinių vertės, yra vadovaujamasi Nekilnojamojo turto registro statistikai nustatyta indeksuota turto verte. Parduotos žemės kaina sudaro 1 229 338 Lt. Tačiau skirtumas tarp Nekilnojamojo turto registro statistikai nustatytos vidutinės rinkos žemės sklypų vertės ir pardavimo kainos sudaro 660 748 Lt, nustatant parduotų nekilnojamųjų daiktų vertę pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis. Atsakovas N. P. yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. asmuo, turintis teisę pirkti iš valstybės naudojamą namų valdos žemės sklypą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 1.1 p. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini), atitiko minėtų taisyklių 2.1 p., t. y. galėjo būti parduotas atsakovams N. P. ir P. P. . Teismas turėjo nustatyti kokią pinigų sumą atsakovai gavo už 0,2300 ha ploto namų valdos žemės sklypą ir sumažinti šia suma iš atsakovų priteistiną tuo atveju, jeigu ieškovo reikalavimas dėl restitucijos taikymo būtų paliktas galioti.
2. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė teigia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.), tačiau teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovas pateikė pakankamai įrodymų, duodančių pagrindą visiškai tenkinti ieškinio reikalavimus ir reikalauti piniginės restitucijos iš atsakovų. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nuosavybės teisių į M. P. valdytą žemę atkūrimo procese atsakovo N. P. sąžiningumo prezumpcija yra paneigta ir, kad atsakovų nuosavybės teisių atkūrimo byloje neva nėra nei vieno rašytinio įrodymo, patvirtinančių atsakovų teisę į nuosavybės teisių į iki nacionalizacijos turėtą žemę atkūrimą. Tačiau tokius įrodymus vertino valstybės institucijos – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistai bei vadovai, Seimo kontrolierių įstaiga, Vilniaus miesto komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti, kuri priėmė pasiūlymą išduoti ginčijamas ir teismo nepagrįstai panaikintas Vilniaus žemėtvarkos skyriaus pažymas dėl nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų išdavimo. Minėtas komisijos pasiūlymas paliktas galioti ir teismo nepanaikintas. Tačiau teismas tinkamai nepagrindė ginčijamų administracinių aktų bei dokumentų negaliojimo pagrindų, o taip pat nenustatė neteisėtų atsakovo N. P. veiksmų, kurie galėtų suponuoti tariamai nepagrįstą atsakovo praturtėjimą. Teismas tinkamai neįvertino F. L. , kaip galimos pretendentės, pareiškimo pagrįstumo bei jo reikšmės atsakovų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje. Atkūrus atsakovams nuosavybės teisę ir grąžinus neatlygintinai turtą, praėjus dviems metams, F. L. prašymas grąžinti jai tą pačią žemę, turėjo būti atmestas, nes pats to prašymo turinys jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių neatskleidė, o tik dar labiau patvirtino jau esančias aplinkybes.
3. Teismas, priimdamas sprendimą, padarė klaidingą išvadą, kad jokių dokumentų, išskyrus valstybinio archyvo išduotus pažymėjimus, kurie neva nepatvirtina M. P. nuosavybės teisių, nėra, o esantis byloje vėliausias dokumentas – 1939 m. žemės ūkio plotų sąrašas, negali būti vertinamas kaip M. P. nuosavybės teisės į žemės sklypą patvirtinantis dokumentas. Teismas klaidingai vertino ir kitą oficialų dokumentą – rašytinį įrodymą – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. birželio 28 d. pažymą Nr. R4-2597 apie nekilnojamąjį turtą su priedais. Teismas nepasisakė ir nemotyvavo, kodėl atmetė kaip įrodymą pažymoje esantį oficialų įrašą, kad M. B. pagal archyvinį 1939 m. žemės ūkio plotų sąrašą (duomenys neskelbtini) Turėjo 0,83 ha žemės. Teismas nepasisakė ir nepaneigė, kad minėtoje pažymoje nurodyti duomenys - ,,turėjo 0,83 ha žemės“ reiškia nuosavybę, o ne nuomą. Šioje pažymoje taip pat nurodyta, jog iki 1939 m., t. y. 1934-1937 m. L. motina G. P. kartu su savo tėvu S. B. ir seserimi M. B. šį žemės sklypą nuomavo. Ši pažyma yra tinkamas rašytinis įrodymas, patvirtinantis S. B. valdytos 0,83 ha žemės valdymo teisės perėjimą M. B. . Be to, byloje yra duomenys apie žemės mokesčius. Lietuvoje 1939 m. galiojo nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas, kuriame mokesčio mokėtojais buvo apibrėžti tik turto savininkas ar faktinis jo valdytojas. Tai patvirtina, kad L. neturėjo ir neturi teisinio pagrindo atkurti nuosavybės teises į 0,83 ha minėtą žemės sklypą, nes šios žemės nevaldė. Teismas tinkamai nevertino ir atsakovo pateikto žemės nuosavybės atkūrimo procese Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. lapkričio 5 d. pažymėjimo Nr. 21-604.
4. Byloje nėra įrodymų dėl atsakovo N. P. nesąžiningumo ir atsakovas turtą įgijo turėdamas teisinį pagrindą. Šioje byloje nepagrįsto praturtėjimo instituto normos negali būti taikomos, nes ieškovo ginčijamos N. P. atkurtos nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos VAVA sprendimu, t. y. teisniu pagrindu.
5. Pirmosios instancijos teismo sprendime neatskleista bylos esmė, todėl yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Atsakovas P. P. pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašo atsakovo N. P. apeliacinį skundą patenkinti. Nurodo, kad sutinka su atsakovo N. P. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad teismas nagrinėdamas bylą, visapusiškai ir objektyviai neišsiaiškino visų reikšmingų bylai aplinkybių, neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str.(, netinkamai vertino esančius byloje rašytinius įrodymus, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė bei visiškai nevertino reikšmingų bylai įrodymų, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), pažeidė bei netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str., 330 str.).
Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija, tretysis asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimuose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą spendimą.
Apeliacinis skundas ir prisidėjimas prie apeliacinio skundo tenkintini iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir motyvuotai konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugsėjo 14 d. pažymos Nr. 515 ir Nr. 516 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei šių pažymų pagrindu priimti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimai Nr. 2.4-01-2770 ir Nr. 2.4-01-2771 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės M. P. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą atsakovams N. P. ir P. P. neatitiko imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų – šių sprendimų priėmimo metu nebuvo M. B. (po santuokos P.) nuosavybės teises į 0,8300 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), patvirtinančių dokumentų, kaip tai nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, todėl pagrįstai minėtus Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo sprendimus pripažintino niekiniais ir negaliojančiais.
Nuosavybės teisių atkūrimas – specifinis socialinis teisinis procesas, prasidėjęs Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“. Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kuris įsigaliojo 1991 m. rugpjūčio 1 d. ir galiojo iki 1997 sausio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo“ įsigaliojimo, o taip pat priėmus 1997 liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir poįstatyminius aktus, skirtus šiems įstatymams įgyvendinti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės l99l m. lapkričio 15 d. nutarimas Nr. 470 ,,Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“). Abu šie įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Šiais įstatymais siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t.y. savininko, teises ir interesus. Savininko nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam nuosavybės teise priklausęs turtas buvo pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Todėl nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu.
Nagrinėjamoje byloje kaip tik ir kilo klausimas, ar atsakovų motina M. P. buvo ginčo žemės sklypo savininkė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje G. L. v. L. D. G., Raseinių rajono valdyba, civilinė byla Nr. 3K-7-4-1999). Tais atvejais, kai yra keli nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, nuosavybės teisės atkuriamos pagal vėliausiai išduotą dokumentą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 14 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas N. P. kaip nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus dėl M. P. valdytos žemės (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, pateikė, 1994 m. lapkričio 5 d. ir 1997 m. sausio 2 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotus pažymėjimus Nr. 21-604-P (t. 1, b. l. 154, 146). Lietuvos centrinio archyvo 1994 m. lapkričio 5 d. pažymėjime nurodyta, kad ne ankstesniame kaip 1925 m. Nekilnojamojo turto (namų) ir žemės sklypų savininkų sąraše įrašytas S. B. (M. P. tėvas), (duomenys neskelbtini), turėjęs 8262,03 kv. m žemės, taip pat 1932 m. rugsėjo 22 d. formuliare apie nekilnojamojo turto savininkus įrašytas savininkas B. Š. , (duomenys neskelbtini) turėjęs žemės – bendras plotas 1800 sieksnių; plotas su pastatais – 20 sieksnių (t. 1, b. l. 154). Tačiau 1925 m. sąraše, priešingai nei nurodoma 1994 m. lapkričio 5 d. pažymoje, nenurodyta, jog S. B. yra ginčo žemės sklypo savininkas (pažyma F64, ap. 23, B. 728, L.30, (t. 1, b. l. 152-153, ). Šiame dokumente nurodyta, jog S. B. yra nekilnojamojo turto, t. y. namo, savininkas, o žemės sklypo savininkas nurodytas Vilniaus miesto magistratas (pažymos F.64, ap. 23, B. 728, L.30 vertimas iš lenkų kalbos, t. 1, b. l. 212). Taip pat iš 1932 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamojo turto ir pastatų formuliaro Nr. 32 matyti, jog Š. B. nurodytas kaip nekilnojamojo turto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), tačiau ne žemės sklypo, savininkas (t. 1, b. l. 219-220). Lietuvos centrinio archyvo 1994 m. lapkričio 5 d. pažymėjime taip pat nurodyta, kad žinių apie M. P. (duomenys neskelbtini) turėtą žemę bei žemės paveldėjimą iš B. S. nepilnai išlikusiuose archyvo dokumentuose nerasta.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. sausio 2 d. pažymoje Nr. 21-604-P kaip pagrindas taip pat nurodytas miesto savivaldybės archyviniame fonde esančio Vilniaus miesto žemės ūkio ploto 1939 m. sąrašo ištraukos (t. 1, b. l. 146). Minėtame sąraše, be kitų asmenų, yra nurodyta ir M. B. bei žemės plotai, tačiau nėra nurodyta kokiu pagrindu sąraše nurodyti asmenys valdo žemės sklypus (pagrindas F415, ap. 4, b. 122, l. 15, t. 1, b. l. 149). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 1939 m. žemės ūkio ploto sąrašas nepatvirtina, kad B. M. yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl jis negali būti vertinamas kaip nuosavybės teises į žemės sklypą patvirtinantis dokumentas. Lietuvos centrinio archyvo 1997 m. sausio 2 d. pažymėjime taip pat nurodyta, kad daugiau žinių apie B. S. ir P. M. (duomenys neskelbtini) turėtą žemės sklypą, žinių apie žemės įgijimą (pirkimą), nepilnai išlikusiose archyvinių fondų dokumentuose nerasta. Byloje esančioje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. birželio 28 d. pažymoje Nr. R4-2597 ,,Apie nekilnojamąjį turtą“ nurodyta, kad S. B. , (duomenys neskelbtini), 8262,03 kv.m ploto žemės sklype, priklausiusiame Vilniaus miesto magistratui, turėjo medinį namą, o žemės sklypą S. ir M. B. bei G. P. nuomojo iš miesto magistrato pagal 1928 m. balandžio 14 d. nuomos sutartį ir nuomos sutartis pratęsta iki 1938/41 m. (t. 1, b. l. 178-179, 184).
Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vėliausias dokumentas – 1939 m. žemės ūkio plotų sąrašas, negali būti vertintinas kaip M. P. nuosavybės teises į žemės sklypą patvirtinantis dokumentas, o Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. birželio 28 d. pažyma patvirtina, jog M. P. ginčo žemės sklypą nuomojosi ir nuomos sutartis buvo pratęsta iki 1938/41 m. Tai, kad minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, jog žemės ūkio plotų 1939 m. sąraše įrašyta M. B. , (duomenys neskelbtini) turėjusi 0,83 ha žemės, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindas išvadai, jog šį žemės sklypą ji turėjo nuosavybės teise.
Apelianto N. P. argumentas, jog jo motina M. B. (P.) 1939-1940 m. išsipirko iš Vilniaus miesto magistrato S. B. testamentu jai paskirtą žemę, o taip pat savo sesers P. B. (G.) neišpirktos žemės dalį ir iki nacionalizacijos ją valdė nuosavybės teise, nėra pagrįstas įrodymais todėl atmestinas. Iš byloje esančio 1926 m. vasario 18 d. S. B. testamento matyti, kad teisę į pusę žemės sklypo, kurį S. B. arendavo iš Vilniaus miesto magistrato, o taip pat gyvenamąjį namą, S. B. užrašė savo dukrai M. B. , o antrą pusę sklypo – dukrai P. G. (t. 2, b. l. 101). Taigi testamentu M. P. į ginčo sklypą nuosavybės teisių neįgijo, nes testamentas patvirtina, jog ginčo sklypas buvo arenduojamas (nuomojamas) iš Vilniaus miesto magistrato.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1204/2003; Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi N. P. ir P. P. pardavė UAB ,,Anrestas“ abu žemės sklypus, į kuriuos jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,3200 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. 4400-0458-9288) prie (duomenys neskelbtini) ir į 0,2300 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) bei į pastatus už 1 250 000 Lt (t. 1, b. l. 203-207). Minėta pirkimo-pardavimo sutartis nėra pripažinta negaliojančia. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nepaneigus UAB ,,Anrestas“ sąžiningumo prezumpcijos bei nesant aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, iš UAB ,,Anrestas“ negali būti išreikalautas žemės sklypas.
Teismas restituciją taiko atsižvelgdamas į jos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į CK 6.147 straipsnio 1 ir 2 dalis, nustatęs ir įvertinęs visas taikytinai restitucijai teisiškai reikšmingas aplinkybes. Viena iš tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje yra šalių sąžiningumas ar nesąžiningumas, kuris yra teisiškai reikšmingas nustatant restitucijos būdą (CK 6.147 str. 2 .). Sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu tai draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus ir negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti ir tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį). Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).
Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai N. P. ir P. P. aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, teikė Vilniaus apskrities viršininko administracijai archyvinius dokumentus, teikė užklausimus apie dokumentų rengimą, skundė Vilniaus apskrities viršininko administracijos pareigūnų, nagrinėjančių nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, veiksmus, todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes spręstina, kad jie privalėjo žinoti Lietuvos Respublikos teisės aktus reglamentuojančius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Atsakovams buvo žinomi Lietuvos centriniame valstybės archyve esantys rašytiniai dokumentai bei testamentas ir kontraktas, kurie nebuvo pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kurie nepatvirtina atsakovų teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Esant nurodytoms aplinkybėms teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovų N. P. ir P. P. sąžiningumo prezumpcija yra paneigta. Kita vertus tai, kad ruošiant 2000 m. spalio 27 d. pasiūlymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovams, duomenų dėl nuosavybės teisės patvirtinimo trūko. Ir tai matyti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. spalio 30 d. rašto Nr.31/00/20-1144 (t. 1, b. l. 113), kuriuo kreiptasi į atsakovą N. P. su prašymu pateikti archyvinius duomenis apie savininko turėtą žemę iki 1940 m. Tačiau neatsižvelgiant į tai, kad dokumentų, patvirtinančių M. P. nuosavybės teises trūko, Vilniaus apskrities viršininko administracija parengė ieškovo ginčijamas pažymas bei sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad neteisėtų aktų priėmimą sąlygojo ir nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių pareigūnų aplaidūs veiksmai.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikant byloje restituciją, atsakovai turi grąžinti didžiausią šioje byloje nustatytą turto vertę – sumą, kurią jie gavo 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartimi.
Ginčijamais administraciniais aktais 2004-11-18 Nr. 2.4-01-2770 ir 2.4-01-2771 N. P. ir P. P. gavo po 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus kiekvienas, kuriuos bendrai pardavė už 1 250 000 Lt. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovų už parduotą valstybės turtą po 614 669 Lt į valstybės biudžetą, įvertino tik tai, kad atsakovai trečiajam asmeniui UAB ,,Anrestas“ pardavė ne tik žemės sklypus, bet ir pastatą – gyvenamąjį namą su kitais statiniais, kuriuos įvertino 20 662 Lt remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2006 m. gruodžio 8 d. išrašo duomenimis (t. 1, b. l. 23-25). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad teismas, priteisdamas iš atsakovų už parduotą valstybės turtą pinigų sumas, nepagrįstai neįvertino kiekvieno parduoto nekilnojamojo daikto vertės.
Iš byloje esančios 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp N. P. , P. P. ir UAB ,,Anrestas“ 2.3 punkto matyti, kad pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pažymas 0,3200 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė buvo 165 600 Lt, 0,2300 ha žemės sklypo – 119 025 Lt, o gyvenamojo namo ir kitų statinių – 20 058 Lt (t. 1, b. l. 203-208). Minėta sutartimi žemės sklypai, gyvenamasis namas ir kiti statiniai buvo parduoti už 1 250 000 Lt. Todėl proporcingai įvertinus sutartimi parduotų nekilnojamųjų daiktų vidutinę rinkos vertę bei jų pardavimo kainą, nustatyta, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį 0,3200 ha žemės sklypo vertė sudarė 679 375 Lt, 0,2300 ha žemės sklypo – 488 375 Lt, o gyvenamojo namo ir kitų statinių – 82 250 Lt.
Taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. gegužės 13 d. rašte nurodyta, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 6 punktu, namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1675V ir atsakovai P. P. ir N. P. bendros dalinės nuosavybės teise turėjo teisę išsipirkti 2300 kv. m dydžio naudojamą namų valdos žemės sklypą. Minėtame rašte taip pat pažymėta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 ,,Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ už perkamą 1150 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią 2300 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini), kiekvienas bendraturtis (P. P. ir N. P. ) būtų turėję mokėti po 20 553 Lt.
Atsižvelgdama į tai, kad pagal 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį atsakovai UAB ,,Anrestas“ pardavė gyvenamąjį namą ir kitus statinius, kurių vertė pagal minėtą paskaičiavimą sudarė 82 250 Lt, bei tai, kad atsakovai turėjo teisę išsipirkti 2300 kv. m ploto naudojamą namų valdos žemės sklypą, už kurį būtų turėję sumokėti 41 106 Lt (20 553 x 2), teisėjų kolegija sprendžia, kad iš atsakovų Lietuvos valstybei priteistina 720 481 Lt (1 250 000 – 82 250 – (488 375 – 41 106)), t. y. iš kiekvieno po 360 240,5 Lt, todėl pakeičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai sumažinant priteistas sumas.
Iš dalies patenkindama apeliacinį skundą bei prisidėjimą prie apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo iš atsakovų į valstybės biudžetą priteisto žyminio mokesčio už ieškinį dydis, nuo kurio mokėjimo ieškovas atleistas, t. y. iš atsakovų valstybei priteistina po 4 774 Lt dydžio žyminio mokesčio ((16 293,38 x 58,6 / 100) / 2) (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas N. P. paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 10 146,69 Lt žyminį mokestį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad iš dalies tenkinamas atsakovo apeliacinis skundas, atsakovui turėtų būti grąžinta 4 201 Lt (10 146,69 x 41,4 / 100) sumokėto žyminio mokesčio. Taip pat iš atsakovo N. P. priteistina 40 Lt (t. 3, b. l. 26) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Atlikus nurodytų žyminio mokesčio sumų bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų įskaitymą, iš atsakovo N. P. valstybei priteistina 613 Lt (4 774 + 40 – 4 201) žyminio mokesčio valstybei.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti.
Priteistą iš atsakovo N. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos valstybei už neteisėtai atkurtą nuosavybę – 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini), sumą sumažinti iki 360 240,50 Lt (tris šimtus šešiasdešimt tūkstančių du šimtus keturiasdešimt litų, 50 ct).
Priteistą iš atsakovo P. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos valstybei už neteisėtai atkurtą nuosavybę – 0,1150 ha ir 0,1600 ha žemės sklypus atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini), sumą sumažinti iki 360 240,50 Lt (tris šimtus šešiasdešimt tūkstančių du šimtus keturiasdešimt litų, 50 ct).
Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovų P. P. ir N. P. priteista po 10 146,69 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Priteisti iš atsakovo P. P. 4 774 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt keturis litus) ir iš atsakovo N. P. 613 Lt (šešis šimtus trylika litų) žyminio mokesčio valstybei.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virginija Čekanauskaitė
Kazys Kailiūnas