Civilinė byla Nr. 3K-3-22/2011

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.2.7

 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. sausio 31 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Lakis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tefire“ ieškinį atsakovams UAB „Lakis“, V. R., A. M., P. J. ir J. K. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuostolių, padarytų nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

           

 

Ginčo nagrinėjamoje byloje esmė yra restitucijos taikymo, pripažinus sandorį negaliojančiu dėl piktavališko šalies atstovo ir kitos šalies susitarimo, sąlygų ir restitucijos apimties aiškinimas (CK 1.91 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančia ieškovo ir UAB „Lakis“ 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį, taikyti vienašalę restituciją ir priteisti iš UAB „Lakis“ viską, ką šis gavo pagal nurodytą sutartį, iš viso – 1 189 100 Lt. Nesant galimybės visiškai ar iš dalies įvykdyti restituciją, priteisti iš atsakovų UAB „Lakis“ ir V. R. solidariai 1 189 100 Lt nuostolių; 2) pripažinti negaliojančiais ieškovo ir UAB „Lakis“ 2006 m. spalio 2 d.–2006 m. lapkričio 10 d. sudarytus ieškovo ilgalaikio materialaus turto pardavimo sandorius. Taip pat priteisti iš atsakovų UAB „Lakis“, V. R. ir J. K. solidariai 103 085,78 Lt nuostolių, patirtų sudarant neteisėtus turto pardavimo sandorius; 3) priteisti ieškovui iš atsakovų UAB „Lakis“, V. R., A. M., P. J. ir J. K. solidariai 32 586 Lt nuostolių, patirtų dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, atlyginimo.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2002 m. spalio 25 d.–2007 m. kovo 5 d. atsakovas V. R. ėjo ieškovo direktoriaus pareigas. Atsakovai A. M. ir P. J. iki 2007 m. kovo mėn. pabaigos dirbo ieškovo administracijos padalinių – regionų – vadovais, atsakovas J. K. – ieškovo projektų vadovu. Atsakovai V. R., A. M., P. J. ir J. K. 2006 m. kovo 6 d. įsigijo po 25 proc. atsakovo UAB „Lakis“ akcijų. Atsakovai A. M. ir J. K., dirbdami pas ieškovą, tapo ir atsakovo UAB „Lakis“ darbuotojais: A. M. – komercijos direktoriumi, o J. K. – direktoriumi. Atsakovai (fiziniai asmenys), eidami ieškovo ir atsakovo įmonėse pirmiau nurodytas pareigas, tapę atsakovo UAB „Lakis“ akcininkais, veikdami tiek ieškovo, tiek atsakovo UAB „Lakis“ vardu, sudarė ieškovui nuostolingus sandorius, perviliojo į UAB „Lakis“ beveik visus ieškovo darbuotojus, todėl, nesąžiningai konkuruodami su ieškovu, padarė šiam žalos. Ieškovas, atstovaujamas vadovo V. R., ir UAB „Lakis“, atstovaujamas vadovo J. K., kartu ėjusio ir ieškovo projektų vadovo pareigas, 2006 m. gegužės 2 d. sudarė ilgalaikę rangos sutartį, kuria atsakovas UAB „Lakis“ įsipareigojo savo jėgomis ir priemonėmis atlikti darbus su ieškovu suderintuose objektuose pagal ieškovo užsakymą ir suderintas sąlygas, o ieškovas – priimti darbų rezultatą ir už juos sumokėti. Ieškovas įsipareigojo pirkti iš atsakovo rangos darbus, kurių atlikimas yra pagrindinė paties ieškovo veiklos sritis (įvairių darbų, susijusių su atsparumu ugniai ir apsauga nuo ugnies). Ieškovo teigimu, ginčijamos rangos sutarties sąlygos jam nenaudingos, nes sutarties sudarymo metu ieškovas, turėdamas trisdešimt darbuotojų ir penkerių metų darbo patirtį atliekant darbus, dėl kurių susitarta sutartyje, buvo pajėgus pats savarankiškai įvykdyti su užsakovais sudarytas sutartis, todėl pirkti ginčijamoje sutartyje nurodytus darbus iš UAB „Lakis“, be kita ko, neturėjusio reikiamos patirties ir pakankamai darbuotojų šiems darbams atlikti, jam nereikėjo. Pagal ginčijamą sandorį ieškovas atsakovui UAB „Lakis“ sumokėjo 1 189 100 Lt. Ieškovo veiklos 2004–2006 m. ir 2007 m. pirmųjų dviejų mėnesių finansinio patikrinimo duomenimis, ieškovas 2006 m. nuostolingai pardavė atsakovui UAB „Lakis“ ilgalaikį materialų turtą – parduoto turto likutinė vertė buvo 87 463,35 Lt, o turtas parduotas už 44 601 Lt. Ieškovui 2007 m. kovo 5 d. atleidus atsakovą V. R. iš direktoriaus pareigų, 2007 m. kovo 21–27 d. prašymus atleisti iš darbo nuo 2007 m. kovo 27–30 d. pateikė dauguma ieškovo darbuotojų. Visi darbo sutartis su ieškovu nutraukę darbuotojai 2007 m. kovo–balandžio mėn. įdarbinti UAB „Lakis“. Iš viso į UAB „Lakis“ perėjo dirbti dvidešimt žmonių.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų ir kasacinio teismo sprendimų bei nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino: 1) priteisė ieškovui iš atsakovų UAB „Lakis“ ir V. R. solidariai 42 862,35 Lt žalos dėl ilgalaikio turto pardavimo; 2) priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Lakis“ 32 586 Lt žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais; 3) kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad ginčijama ilgalaikė rangos sutartis sudaryta nesant piktavališko ieškovo atstovo V. R. ir UAB „Lakis“ susitarimo, sutartis neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes ieškovas neturėjo pakankamai pajėgumų savarankiškai užsisakyti ir atlikti sutartyje nurodytus darbus, sutarties sąlygos buvo naudingos ir jų vykdymas nenuostolingas ieškovui, nes pagal sutartį darbų kainos kiekvienu atveju galėjo būti koreguojamos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo darbų kaina buvo nustatyta prieš ieškovui sudarant susitarimą su konkrečiu užsakovu ir visais atvejais buvo mažesnė už kainą, nurodytą ieškovo pasiūlymuose užsakovams. Atsakovo V. R. veiksmus, kuriais 2006 m. spalio 2 d.–2006 m. lapkričio 10 d. atsakovui UAB „Lakis“ perleistas ieškovo turtas, teismas pripažino pažeidžiančiais ieškovo vadovo pareigą elgtis sąžiningai ir protingai, nes turtas parduotas už mažesnę negu jo vertė kainą. Teismas nurodė, kad atsakovai V. R. ir UAB „Lakis“ yra solidariai atsakingi už ieškovui padarytą 42 562,53 Lt žalą, nes UAB „Lakis“, įgydamas turtą, žinojo, kad sandorius sudarantys asmenys naudojasi savo padėtimi ir įgaliojimais. Teismas konstatavo, kad UAB „Lakis“ privalo atlyginti ieškovui 32 586 Lt negautų pajamų, kurias šis būtų gavęs 2007 m. kovo 30 d.–2007 m. birželio 30 d., jeigu UAB „Lakis“ nebūtų atlikęs nesąžiningos konkurencijos veiksmų: šis atsakovas kartu su kitais atsakovais organizavo ieškovo darbuotojų išėjimą iš ieškovo darbovietės, darbo sutarys nutrauktos be svarbių priežasčių, darbuotojams iš karto sudarytos sąlygos įsidarbinti UAB „Lakis“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 29 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir iš dalies patenkino atsakovų apeliacinį skundą, pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo dalį dėl negautų pajamų priteisimo: ieškovui iš UAB „Lakis“ 32 586 Lt priteistą sumą sumažino iki 14 682,50 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi: 1) panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 29 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai dėl ilgalaikės rangos sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo; 2) pripažino negaliojančia ieškovo ir UAB „Lakis“ 2006 m. gegužės 2 d. ilgalaikę rangos sutartį; 3) bylos dalį dėl vienašalės restitucijos taikymo, priteisiant ieškovui  iš UAB „Lakis“ 1 189 100 Lt,  perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas konstatavo, kad byloje yra pagrindas ginčijamą rangos sutartį pripažinti negaliojančia (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). 2006 m. gegužės 2 d. sutartį teismas kvalifikavo kaip statybos rangos sutartį ir, išanalizavęs atsakovų santykius ieškovo ir UAB „Lakis“ bendrovėse, padarė išvadą, kad nurodyta sutartis nenaudinga ieškovui ir sudaryta ieškovo vadovui V. R. piktavališkai susitarus su UAB „Lakis“.  Sutarties nenaudingumą ieškovui teismas grindė tuo, kad ja atsakovui UAB „Lakis“ ir jo akcininkams sudarytos palankios sąlygos ieškovo, kuriam realiai nenustatyta sutarties vykdymo kontrolė, sąskaita siekti pelno. Kasacinis teismas nurodė, kad, pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu dėl ieškovo atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, UAB „Lakis“ privalo grąžinti ieškovui visa, ką jis yra gavęs pagal sandorį (CK 1.91 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad nurodytoje teisės normoje nenustatyta nukentėjusios šalies pareigos grąžinti kaltajai šaliai visa, ką ji gavo. Nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti. Nukentėjusios šalies negautos pajamos neatlyginamos, nes jų atlyginimo prievolės nenustatyta įstatyme. Kasacinis teismas sprendė, kad bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kokią sumą ieškovas sumokėjo atsakovui UAB „Lakis“, todėl šiuo tikslu perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 21 d. nutartimi, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl restitucijos taikymo ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą: taikė vienašalę restituciją ir priteisė ieškovui iš UAB „Lakis“ 1 189 100 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vienašalė restitucija, nes nenustatyta nukentėjusios šalies pareigos grąžinti kaltajai šaliai visa, ką ji gavo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovo nurodyta restitucijos apimtimi, neįrodė tokio nesutikimo pagrindo. Dėl to teismas rėmėsi ieškovo pateiktais įrodymais ir jo prašomą priteisti sumą pagrindžiančiais rašytiniais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pagal byloje pateiktas atsakovo UAB „Lakis“ išrašytas ieškovui PVM sąskaitas–faktūras bendra apmokėti pateikta suma yra 4 590 709,4 Lt, o iš viso sumokėta – 1 189 100 Lt, kurie ir priteistini. Teismas neatsižvelgė į UAB „Lakis“ patirtas sąnaudas, atliekant darbus pagal nuginčytą sutartį (medžiagų sunaudojimą, darbuotojų darbo apmokėjimą, mokestinių prievolių vykdymą), nes byloje taikoma vienašalė, bet ne dvišalė restitucija. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo posėdyje atsakovo atstovas abstrakčiai nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu ieškinys reiškiamas PVM mokėtojui, sumos priteisimas su PVM vertintinas kaip ieškovo nepagrįstas praturtėjimas. Tačiau atsakovas nepateikė konkretaus kasacinio teismo praktikos pavyzdžio šiam teiginiui patvirtinti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas priteisė tokią sumą, kurią ieškovas sumokėjo atsakovui kartu su šio apmokėti pateiktose PVM sąskaitose–faktūrose nurodytu 18 proc. PVM mokesčiu. Pritaikius restituciją, ieškovui kils pareiga perskaičiuoti sumokėtus mokesčius, patikslinti mokesčių deklaracijas ir įvykdyti mokestines prievoles.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Lakis“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.   Dėl restitucijos apimties. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo restitucijos esmės – šalies gražinimo į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, nes po restitucijos taikymo ieškovo padėtis nepagrįstai pagerėjo, o kasatoriaus – pablogėjo. Teismas pažeidė CK 6.145 straipsnio 2 dalį, pagal kurią restitucijos būdas keistinas arba ji apskritai netaikytina, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Vykdydamas sutartį, ieškovas gavo kasatoriaus atliktų darbų rezultatą ir jį už didesnę kainą perleido tretiesiems asmenims – gavo pelno. Be to, ieškovas, kaip privalantis mokėti PVM ir pelno mokestį subjektas, juos sutaupo kasatoriaus ir valstybės biudžeto sąskaita. Dėl to ieškovo padėtis, tiesiogiai pritaikius restituciją, be pagrindo pagerėja (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad, pritaikius restituciją, kasatoriaus padėtis pablogėja, nes jam neatlyginamos būtinosios sutarties vykdymo išlaidos (CK 6.151 straipsnio 2 dalis). Dėl to, kasatoriaus vertinimu, restitucija pritaikyta neteisingai. Dėl šių priežasčių, taikant restituciją, ieškovo reikalauta suma turėjo būti mažinama tomis sumomis, kurias jis gavo kaip naudą arba sutaupė kitos šalies (kasatoriaus) sąskaitą taip pat suma, kurią sudarė kasatoriaus būtinosios sutarties vykdymo išlaidos.

2.   Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl CK 6.145 straipsnio 2 dalies ir 6.151 straipsnio 2 dalies santykio ir sisteminio taikymo aspektų, būtent kad, taikant restituciją, būtina įvertinti turtą grąžinančios šalies (kasatoriaus) būtinąsias išlaidas, patirtas vykdant sutartį, bei turtą atgaunančios šalies pajamas, gavus įvykdymą pagal sutartį ir jį pelningai perleidus. Teismas be svarių motyvų atmetė šiuos kasatoriaus argumentus, kad jo patirtas išlaidas, vykdant darbus pagal sutartį, būtina atimti iš ieškovui priteistinos sumos, ypač įvertinant ieškovo pajamas, gautas perleidus kasatoriaus darbais sukurtą rezultatą užsakovams. Teismui neįvertinus šių aplinkybių ir nemažinus ieškovo reikalaujamos sumos, pritaikytos restitucijos negalima laikyti teisinga ir sąžininga.

3.   Dėl restitucijos ir PVM santykio. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino kasacinio teismo praktikos analogiškoje pagal teisinę prigimtį situacijoje, t. y. kad, sprendžiant dėl PVM mokėtojo pareikšto reikalavimo, reiktų įvertinti tokio subjekto jau gautą naudą (susigrąžintą iš biudžeto PVM), to nepadarius, atsiranda nepagrįstas praturtėjimas susigrąžinto PVM suma. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Esviga“ v. draudimo UAB „Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-381/2006). Dėl to, kasatoriaus nuomone, ieškovo nepagrįsto praturtėjimo aplinkybės turėjo būti vertinamos, mažinant jam priteistiną sumą PVM suma, bet apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui sumą kartu su PVM.

4.   Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismo atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas ir bylos faktinių aplinkybių nustatymas neatitinka įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijų, būtent kad įrodinėjimas civiliniame procese remiasi įrodymų pusiausvyros principu. Jį taikant, kai ieškovas nepaneigė kitų jo pareigų mokėti kasatoriui (ne tik pagal Sutartį) buvimą, nepašalinus abejonių dėl ieškovo atliktų mokėjimų paskirties, sumokėtos pagal sutartį sumos dydžio, mokėjimų atlikimo į kitą sąskaitą negu šalys susitarė ir byloje esant rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems kitus kasatoriaus ir ieškovo sutartinius santykius, teismas turėjo padaryti išvadą, kad ieškovas neįrodė 1 189 100 Lt mokėjimo, ir atmesti šį reikalavimą. Kasatoriaus nuomone, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ginčo šalims, todėl pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, t. y. nepagrįstai perkėlė kasatoriui ieškovo patirtų išlaidų, vykdant sutartį, įrodinėjimo pareigą, nors faktą, kad ieškovas atliko mokėjimus pagal sutartį, bet ne vykdydamas kitus įsipareigojimus kasatoriui, taip pat faktą, kad ieškovas neįgijo (negavo) kitų sumų dėl sutarties sudarymo ir vykdymo, turėjo įrodyti pats ieškovas, kaip šias aplinkybes nurodžiusi šalis ir šalis, kuriai tą padaryti lengviau (CPK 178 straipsnis).

 

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai įvertino restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas aplinkybes – kasatoriaus piktavališkumą ir nesąžiningumą, kuris yra esminė CK 1.91 straipsnio taikymo sąlyga. Dėl to teismas priėmė pagrįstą sprendimą netaikyti CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties.

2. Restitucijai tinkamai taikyti mokestiniai sandorio negaliojimo aspektai nereikšmingi, todėl kasacinio skundo argumentai, susiję su mokestiniais sandorio negaliojimo aspektais, nepagrįsti. Ieškovo pelno mokestis (jei toks būtų mokėtinas) nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas ir pelno gavęs ieškovas turi pareigą sumokėti pelno mokestį VMI. PVM yra netiesioginis mokestis, kuris sumokamas paskutinėje prekių tiekimo ar paslaugų grandinėje, todėl pats kasatorius yra susigrąžinęs PVM ir kasaciniu skundu siekia išsaugoti savo neteisėtų veiksmų pagrindu iš valstybės biudžeto gautą PVM atskaitą.

3. Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė dėl visų kasatoriaus išdėstytų argumentų, o kasatoriaus argumentai dėl CK 6.151 straipsnio 2 dalies yra nepagrįsti.

4. Kasatorius, ginčydamas tariamai netinkamai pritaikytą įrodymų pusiausvyros principą ir netinkamai paskirstytą įrodinėjimo pareigą, iš esmės ginčija faktinį byloje pateiktų įrodymų vertinimą, tai viršija kasacijos ribas.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

Jau kartą šią bylą nagrinėjęs kasacinis teismas: panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo bei nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti ilgalaikę rangos sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją; pripažino negaliojančia ieškovo UAB „Tefire“ ir atsakovo UAB „Lakis“ 2006 m. gegužės 2 d. sudarytą ilgalaikę rangos sutartį; bylos dalį dėl vienašalės restitucijos taikymo perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tefire“ v. UAB „Lakis“ ir kt., byla Nr. 3K-3-555/2009). Taip padarydamas, kasacinis teismas nurodė, kad vienašalei restitucijai taikyti būtina nustatyti, kokią sumą kasatorius pervedė atsakovui UAB „Lakis“ pagal negaliojančia pripažintą rangos sutartį. Taigi šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas yra materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos tvarką, aiškinimo ir taikymo klausimai. Nutartyje teisėjų kolegija pasisako tik šiais teisės klausimais.

 

Dėl CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatytos restitucijos pobūdžio

 

Sandorių negaliojimo instituto tikslas – apsaugoti nukentėjusią sandorio šalį, užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą, teisingumą, sąžiningumą ir protingumą, kartu išsaugoti ir civilinių teisinių santykių stabilumą. Tai ne kartą savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“, byla Nr. 3K-3-905/2000; 2007 m. lapkričio mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje bendra Lietuvos–JAV įmonė UAB „Sanitex“ v. UAB „Šalvis“, byla Nr. 3K-3-501/2007). Negaliojančio sandorio teisinis padarinys yra restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Ji taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas jos taikymo sąlygas ir bylos aplinkybes. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant restitucijos taisykles. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad restitucija taikoma ne mechaniškai, bet atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio  23 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. K. K. ir kt., byla Nr. 3K-3-452/2009).

CK 6.145 straipsnyje reglamentuojami bendrieji restitucijos taikymo klausimai. Kai sandoris negalioja, tai įstatyme atskiriems sandoriams gali būti nustatytos restitucijos taikymo sąlygos atskirais atvejais. Antai CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas.

Nagrinėjamu atveju sandoris pripažintas negaliojančiu vienos iš CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių pagrindu – dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi. Šiuo atveju pagal pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką yra pagrindas remtis CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatytomis restitucijos taisyklėmis. Jeigu yra piktavališkas susitarimas, tai reiškia, kad vienos sandorio šalies atstovas ir kita sandorio šalis veikė nesąžiningai ir neteisėtai, todėl iš savo neteisėtų veiksmų neturi gauti naudos (ex dolo malo non oritur actio). Tai išaiškinta kasacinio teismo ankstesnėje nutartyje šioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tefire“ v. UAB „Lakis“ ir kt., byla Nr. 3K-3-555/2009). Nagrinėjamo ginčo atveju kasatorius pripažintas nesąžiningu, nes piktavališku susitarimu su ieškovo atstovu sudarė teismo negaliojančia pripažintą ilgalaikės rangos sutartį, todėl jam tenka CK 1.92 straipsnio 2 dalyje nustatytos vienašalės restitucijos taikymo neigiami turtiniai padariniai. Taikant vienašalę restituciją pagal CK 1.91 straipsnio 2 dalį, siekiama piktavališkai veikusiam nesąžiningam asmeniui apriboti galimybę turėti bet kokios naudos iš jo tokio pobūdžio veiksmų. Iš jo turi būti paimta visa, kas jam perduota pagal įvykdytą ir negaliojančiu pripažintą sandorį. Tokia yra CK 1.91 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos vienašalės restitucijos esmė. Nurodytoje teisės normoje nenustatyta, kad nesąžiningai sandorio šaliai iš kitų asmenų būtų grąžinama tai, ką jiems yra perdavęs neteisėtai veikęs, t. y. piktavališką susitarimą sudaręs asmuo. Sutarties, pagal įstatymą priskiriamos nuginčijamų sutarčių kategorijai, pripažinimas negaliojančia yra santykinio sutarčių negaliojimo atvejis, kuris skirtas sąžiningo asmens privatiems interesams apginti (CK 6.225 straipsnio 3 dalis, 6.227 straipsnio 3 dalis). Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl tariamai netinkamo restitucijos taikymo yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmetami.

 

Dėl restitucijos santykio su PVM ir būtinosiomis kasatoriaus išlaidomis

 

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes ieškovui priteistą sumą turėjo sumažinti PVM suma. Nusprendus priešingai, ieškovas nepagrįstai praturtėjo (t. y. turi teisę PVM už nurodytą sumą susigrąžinti iš valstybės biudžeto ir tą patį PVM dar jam iš kasatoriaus priteisė teismas). Kasatorius remiasi kasacinio teismo išaiškinimais, išdėstytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Esviga“ v. draudimo UAB „Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-381/2006.

Įvertinusi nurodytą kasacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija sprendžia, kad jis nepagrįstas. Nagrinėjamos bylos atveju negalima daryti išvados, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas kasacijos pagrindas konstatuojamas, jeigu skunde įvardytų bylų, kuriose kasacinis teismas pasisakė dėl tam tikrų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, faktinės aplinkybės (ratio decidendi) yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimti teismų sprendimai skundžiami kasacine tvarka, ir akivaizdu, kad suformuotos teisės normos aiškinimo ir taikymo taisyklės pažeidimas galėjo turėti esminės reikšmės priimant skundžiamus sprendimus. Kasatoriaus nurodomos kasacinės bylos ir šios bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Esviga“ v. draudimo UAB „Baltijos garantas“, byla Nr. 3K-3-381/2006, spręstas ginčas, kilęs iš visai kitokių, negu nagrinėjamoje byloje, santykių. Joje buvo nagrinėtas iš draudimo civilinių teisinių santykių kilęs ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo draudėjui ir jos dydžio. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiamas vienašalės restitucijos, kaip CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu negaliojančia pripažintos sutarties padarinio, taikymo klausimas, bet ne dėl civilinės atsakomybės draudimo pagrindu išmokamų sumų. Restitucija paprastai yra grąžinimas visko, kas perduota vienos šalies kitai, t. y. perduotų lėšų ar daiktų grąžinimas atgal. Tai nėra nuostolių atlyginimas, negautas pelnas ar kitos sumos, kurios priteisiamos taikant civilinę atsakomybę. Jeigu restitucijos taikymo tvarka sprendžiama dėl atsiskaitymo ar mokėjimo pagal sutartį sumos grąžinimo, tai restitucijos tvarka grąžinama visa sumokėta suma. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje kasatoriaus nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai netaikytini dėl to, kad jie padaryti esant visiškai skirtingoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad CK 1.91 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto specialaus vienašalės restitucijos esmė yra piktavališkai veikusiam nesąžiningam asmeniui apriboti galimybę turėti bet kokios naudos iš jo nesąžiningų veiksmų. Dėl to pagal nurodytą teisės normą iš tokio asmens turi būti paimta visa, kas jam perduota pagal įvykdytą ir negaliojančiu pripažintą sandorį. Toks asmuo negali būti visa apimtimi ar iš dalies atleidžiamas nuo nesąžiningai įgytų lėšų ar daiktų grąžinimo (fraus et dolus nemini patrocinari debent). Taip pat nesąžiningas santykių dalyvis negali tikėtis pasilikti bet kokias jam sąžiningos sutarties šalies perduotas lėšas ar jų dalį. Priešingu atveju, t. y. pritaikius vienašalę restituciją ne visa apimtimi, bet tik iš dalies, piktavališkai veikusi šalis iš savo nesąžiningų veiksmų gautų naudos, o tai neatitiktų CK 1.91 straipsnio 2 dalyje nustatytos vienašalės restitucijos tikslo ir paneigtų bendruosius teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Dėl tokių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė ieškovui iš kasatoriaus priteisti 1 189 100 Lt, įskaitant PVM.

Remiantis tais pačiais motyvais nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai dėl ieškovui priteistinos sumos mažinimo pelno mokesčiu ir kasatoriaus būtinomis išlaidomis, patirtomis sukuriant darbų rezultatą, kuris perduotas ieškovui.

 

 

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidimo

 

Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės reglamentuotos CPK 176–185 straipsniuose. Dėl jų pasisakyta gausioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, byla Nr. 3K-3-260/2001; 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. UAB „Arijus“, byla Nr. 3K-3-423/2010; kt.). Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai byloje surinktus įrodymus analizavo pagal CPK reikalavimus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims, todėl nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą. Pažymėtina, kad kasacinio skundo argumentais dėl neva teismo padarytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, kasatorius kelia iš esmės fakto klausimus, t. y. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė ieškovui priteistiną sumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas netiria pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių, yra jų saistomas ir negali nustatyti naujų faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties. Ši nutartis priimta tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vienašalės restitucijos taikymą, pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnyje nustatytais pagrindais, nepažeidus proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Byloje nenustatyta nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, kaip pagrindo apskųstai teismo nutarčiai naikinti. Dėl to kasacinis skundas atmestinas, o Lietuvos apeliacinio teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi kasatoriui atidėtas dalies žyminio mokesčio už kasacinį skundą (15 591 Lt) mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Atmetus kasacinį skundą, nesumokėtas 15 591 Lt žyminis mokestis už kasacinį skundą priteistinas iš kasatoriaus.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 95,25 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos iš kasatoriaus.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo UAB „Lakis“ (juridinio asmens kodas 300011416) 15 591 (penkiolika tūkstančių penkis šimtus devyniasdešimt vieną) Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 95,25 Lt (devyniasdešimt penkis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai	Dangutė Ambrasienė
	Janina Januškienė
	Algis Norkūnas