Administracinė byla Nr. I-8124-580/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02585-2014-0

                                                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija 18.3; 70.1; 73

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Andriui Šedžiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos liaudies partijos skundą atsakovui Vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėja Lietuvos liaudies partija prašo panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2014-04-25 raštą Nr. 2-529(2.10.EP).

Paaiškino, kad atsakovas 2014-04-17 sprendimu Nr. Sp-128 atsisakė registruoti Lietuvos liaudies partijos iškeltų kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą. Pareiškėjos atstovai 2014-04-24 kreipėsi į Komisiją ir prašė grąžinti rinkimų užstatą, tačiau atsakovo 2014-04-25 raštu Nr. 2-529(2.10.EP) buvo informuoti, kad Lietuvos liaudies partijos sumokėtas rinkimų užstatas nebus grąžintas vadovaujantis Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 3 punktu. Pareiškėjas su šiuo sprendimu nesutinka, jam kyla abejonių dėl Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijai. Lietuvos liaudies partijos nuomone, minėta Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostata neatitinka Konstitucijos 1 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies bei 7 straipsnio 1 dalies nuostatų. Pažymėjo, kad Konstituciniame Teisme buvo nagrinėjama byla Nr. 21/2010-30/2010, kurioje, spręstas klausimas dėl Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2008-05-08 redakcijos) 40 straipsnio sąlygos, susiejančios rinkimų užstato grąžinimą su rinkimų rezultatais, atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2012-03-29 nutarime šioje byloje konstatavo, kad teisinis reglamentavimas pasikeitė ir bylos dalis buvo nutraukta.

Nurodė, kad rinkimų užstatas yra kandidatų sąrašo įregistravimo sąlyga, o užstato sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, drauge su kitais Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 39 straipsnio 1 dalyje nurodytais dokumentais, yra pareiškinis dokumentas, kurį būtina pateikti Vyriausiajai rinkimų komisijai norint dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Atsakovas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio normas aiškina pažodžiui, nekreipdamas dėmesio nei į jos loginę prasmę, nei sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo normomis. Pasak Komisijos, rinkimams neregistruotas kandidatų sąrašas rinkimuose nedalyvauja, todėl nebegali įvykdyti Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimo dėl 3 procentų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų surinkimo ir savaime praranda teisę į užstato susigrąžinimą, tačiau toks įstatymo aiškinimas kertasi su to paties įstatymo 45 straipsnio nuostatomis. Net atšaukus pareiškinius dokumentus, užstatas gali būti grąžinamas ir įstatymas to nesieja su tam tikro balsų skaičiaus surinkimu (pareiškinius dokumentus atšaukus rinkėjų balsų nebus surinkta, tačiau pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 45 straipsnio 1 dalį užstatas gali būti grąžinamas). Lietuvos liaudies partijos kandidatų sąrašas neregistruotas partijai nesurinkus 10 000 ją remiančių rinkėjų balsų, kaip nustatyta Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 4 dalyje. Pagal Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 39 bei 40 straipsnius, partiją remiančių rinkėjų parašai (parašų rinkimo lapai) nėra pareiškiniai dokumentai, o tik įstatymo nustatyta papildoma sąlyga kandidatų sąrašui įregistruoti, todėl reikalingo rinkėjų palaikymo nebuvimo faktas nors ir užkerta galimybę registruoti kandidatų sąrašą, tačiau nedraudžia grąžinti rinkimų užstato.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija prašė pareiškėjos skundą atmesti. Paaiškino, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 45 straipsnio 1 dalis reglamentuoja rinkimų užstato grąžinimą atšaukus pareiškinius dokumentus ir to paties įstatymo 42 straipsnio nuostatoms neprieštarauja, bet jas papildo, nurodydama, kad rinkimų užstatas nebus grąžintas ir tais atvejais, kai kandidatų sąrašo registracija yra panaikinta, kandidatų sąrašas neįregistruotas dėl pareiškinių dokumentų trūkumo ar pavėluotai pateiktų pareiškinių dokumentų. Komisija 2014-04-17 priėmė sprendimą Nr. Sp-128 atsisakyti registruoti Lietuvos liaudies partijos iškeltų kandidatų sąrašą rinkimams į Europos Parlamentą. Teisinis reglamentavimas nenustato teisinio pagrindo grąžinti rinkimų užstatą pareiškėjai.

Pažymėjo, kad Lietuvos liaudies partijos atstovė su 2014-04-24 raštu kreipėsi į Komisiją ir prašė pateikti išvadą dėl užstato rinkimams į Europos Parlamentą grąžinimo. Atsakovas 2014-04-25 rašte Nr. 2-529(2.10.EP) nurodė, kad rinkimų užstatas negali būti grąžintas įstatyme nustatyta tvarka. Šis raštas nėra Komisijos sprendimas, tai tik atsakymas į Lietuvos liaudies partijos pateiktą klausimą. Galutinį sprendimą dėl užstato grąžinimo atsakovas galės priimti tik tada, kai bus suėję Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatyti terminai.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012-03-29 nutarime konstitucinės justicijos byloje Nr. 21/2010-30/2010 Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto konstitucingumo nevertino, tačiau yra pasisakęs dėl Respublikos Prezidento rinkimų užstato ir pripažinęs, kad Prezidento rinkimų įstatymo (2008-06-12 redakcija; Žin., 2008, Nr. 71-2721) 36 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, jog turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 5 dydžių užstatą, taip pat tiek, kiek joje nustatyta, kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra nurodyta, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatos dėl rinkimų užstato gali prieštarauti Konstitucijai. Rinkimų užstato institutas Respublikos Prezidento rinkimuose buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta per EPP.

Byla nutrauktina.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014-04-25 rašto Nr. 2-529(2.10.EP), kuriame nurodytos Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto sąlygos dėl rinkimų užstato grąžinimo.

Nustatyta, kad Lietuvos liaudies partija su 2014-04-24 prašymu kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją ir prašė pateikti išvadą dėl užstato rinkimams į Europos parlamentą grąžinimo (b. l. 28). Atsakovas 2014-04-25 rašte Nr. 2-529(2.10.EP) paaiškino pareiškėjai rinkimų užstato grąžinimo tvarką ir nurodė, kad neregistruotas kandidatų sąrašas rinkimuose nedalyvauja, todėl neįvykdžius Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 3 punkto sąlygos, rinkimų užstatas negali būti grąžintas įstatyme nustatyta tvarka (b. l. 29).

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra asmens teisė, kuri pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šios teisės normos numato būtinąsias sąlygas kreipimuisi į teismą – asmens atžvilgiu turi būti priimtas sprendimas, kuris laikytinas administraciniu aktu, galinčiu pakeisti besikreipiančiojo teisių ir pareigų apimtį.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-05-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012, 2011-03-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-511/2010 ir kt.). Taigi administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės, t. y. tokių teisės aktų ar veiksmų, kurie sukuria asmenims nepagrįstas pareigas ar riboja teises.

Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnis išskiria tris kreipimosi į valstybės institucijas formas – prašymą (kai prašoma priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, nesiejant to su asmens teisių pažeidimu), skundą (kai kreipiamasi nurodant pažeistas teises ir prašant jas apginti) bei pranešimą (kai kreipiamasi dėl kito asmens teisių apsaugos). Priklausomai nuo kreipimosi klasifikacijos numatoma skirtinga prašymų nagrinėjimo forma. Skundai nagrinėjami taikant administracinę procedūrą ir laikantis Viešojo administravimo įstatymo 19–36 straipsnių tvarkos, o prašymai – pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai, tiesiogiai taikomi Europos Sąjungos teisės aktai, ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba vadovaujantis šiais teisės aktais priimti kiti teisės aktai (Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 buvo patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės (toliau – Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės). Šios taisyklės ir taikytinos prašymų nagrinėjimui. Prašymai pateikti informaciją turi būti sprendžiami laikantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės įstaigų įstatymo reikalavimų.

Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 41 punktas papildomai išskiria skirtingas prašymų grupes ir išaiškina, kokį sprendimą dėl prašymo reikia priimti, priklausomai nuo prašymo turinio:

41.1. į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys;

41.2. į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys;

41.3. į prašymą priimti administracinį sprendimą – įsakymą, potvarkį ar nustatytąja tvarka kitą nustatytosios formos dokumentą, kuriame išreikšta institucijos valia, – atsakoma pateikiant atitinkamo dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys;

41.4. į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu.

Pareiškėjos pateikto prašymo turinys ir reikalavimai iš esmės rodo, kad juo neprašoma priimti su Lietuvos liaudies partijos teisėmis susijusio administracinio sprendimo, taigi šio punkto reikalavimas vertinamas kaip prašymas, į kurį, remiantis Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 41.4 punktu,  turi būti atsakyta laisvos formos raštu. Laisvos formos raštas nėra administracinių teismų nagrinėjimo dalykas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).  Bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas yra pateiktas Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje. Tarp šių bylų galima ir administracinė byla dėl administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, tačiau, kaip jau minėta, tik tokių teisės aktų ir veiksmų, kurie sukelia teisines pasekmes atitinkamiems asmenims. Pareiškėjos Komisijai pateiktas 2014-04-24 prašymas yra laisvos formos raštas, jame neprašoma priimti administracinio sprendimo, o prašoma pateikti išvadą dėl užstato rinkimams į Europos parlamentą grąžinimo. Atsakovo 2014-04-25 raštu Nr. 2-529(2.10.EP) Lietuvos liaudies partijai nesukuriamos jokios teisės ar pareigos, todėl byla dėl šio rašto panaikinimo negali būti nagrinėjama administraciniuose teismuose.

Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užstatas grąžinamas per 40 dienų pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui. Pagal Politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, politinės kampanijos laikotarpis – tai laikotarpis, kuris prasideda įstatymų nustatyta tvarka paskelbus rinkimų datą arba Vyriausiojoje rinkimų komisijoje įregistravus piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, arba pateikus Seimui Seimo narių grupės siūlymą paskelbti referendumą ir baigiasi praėjus 100 dienų nuo rinkimų (pakartotinių rinkimų) ar referendumo galutinių rezultatų paskelbimo dienos arba Vyriausiajai rinkimų komisijai įstatymų nustatyta tvarka priėmus sprendimą pripažinti referendumo paskelbimo iniciatyvą nutraukta ir (ar) pripažinti parašų rinkimą nutrauktu. Priimant prašomą panaikinti raštą, dar nebuvo pasibaigę rinkimai į Europos parlamentą, nekalbant apie politinės kampanijos pabaigą, taigi tuo metu negalėjo būti priimtas teisines pasekmes sukeliantis sprendimas dėl užstato grąžinimo / negrąžinimo, tačiau tik tokį sprendimą Lietuvos liaudies partija galėtų ginčyti.

Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsnis numato, kad įgyvendindama savo įgaliojimus, Vyriausioji rinkimų komisija leidžia aktus – sprendimus. Juos pasirašo komisijos pirmininkas. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai skelbiami įstatymų nustatyta tvarka. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Iš skundžiamo dokumento matyti, kad jis neatitinka sprendimo formos, kuri naudojama kituose atsakovo sprendimuose (pavadinimas, dėstymo būdas, žyma, kad sprendimą priėmė Vyriausioji rinkimų komisija), o taip pat sprendimo priėmimo tvarkos. Skundžiamas sprendimas nėra priimtas komisijos narių balsavimu, o parengtas dokumento rengėjo. Be to, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014-04-25 raštas Nr. 2-529(2.10.EP) nėra paskelbtas, skirtingai nei kiti Vyriausiosios rinkimo komisijos sprendimai. Nors skundžiamame akte aiškiai nurodoma teisės norma, kuri galėtų būti taikoma Vyriausiajai rinkimų komisijai priimant sprendimą dėl rinkimų užstato grąžinimo, kas galėtų lemti užstato negrąžinimą, tačiau vien toks išdėstymas negali būti pagrindu laikyti šį raštą sutinkamai su Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 12 straipsniu priimtu sprendimu.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašomas panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos 2014-04-25 raštas Nr. 2-529(2.10.EP) pagal turinį bei priėmimo tvarką negali būti laikomas aktu, kuriuo pareiškėjai nustatomos papildomos pareigos ar ribojamos teisės. Tai informacinio, konsultuojamojo pobūdžio raštas. Jis pagal turinį nėra individualūs administracinis sprendimas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Lietuvos liaudies partija neturėjo procesinės teisės kreiptis į teismą dėl minėto rašto panaikinimo. Kadangi nurodytos aplinkybės paaiškėjo nagrinėjant bylą iš esmės, byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies  4 punkte nustatyta, kad bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme, grąžinamas sumokėtas žyminis mokestis. Byloje esantis 2014-05-06 įmokos mokėjimo kvitas (b. l. 4) patvirtina, kad Lietuvos liaudies partija sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Kadangi byla nutraukiama, kaip nenagrinėtina teisme, pareiškėjai grąžintinas už skundo padavimą sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 105–106 straipsniais, 149 straipsnio 2 dalimi,

  n u t a r ė:

Bylą nutraukti.

Grąžinti Lietuvos liaudies partijai Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį (AB Swedbank 2014-05-06 mokėjimo nurodymas Nr. 45 į sąskaitą (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660). Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.

Nutartis per septynias dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                                                             Rytis Krasauskas

                                 Mefodija Povilaitienė

    Jūra Marija Strumskienė