Civilinė byla Nr. e2A-165-516/2014

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00245-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 24.; 43.2.; 73.2.13.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, vykdančio veiklą per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3518-653/2014 pagal ieškovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškinį atsakovui Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group (trečiasis asmuo – bankrutavusi akcinė bendrovė bankas Snoras) dėl indėlio draudimo išmokos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl draudimo paslaugas teikiančios įmonės indėlių draudimo galimybių, indėlio draudimo išmokos išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo bei ieškinio senaties termino taikymo.

Ieškovas valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvoje veikiančio per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, neteisėtai pastarajam išmokėtą 345 280 Lt išmoką. 

Ieškovas nurodė, kad atsakovas su akcine bendrove (toliau – ir AB) banku Snoras 2011 m. sausio 31 d. sudarė terminuotojo indėlio sutartį. Ieškovas, atsižvelgęs į draudžiamąjį įvykį, t. y. banko veiklos licencijos atšaukimą, gavęs iš banko duomenis apie indėlininkus ir jiems išmokėtinas draudimo išmokų sumas, 2011 m. gruodžio 14 d. išmokėjo atsakovui 345 280 Lt indėlio draudimo išmoką. Tvarkydamas duomenis, ieškovas atsitiktinai 2013 m. spalio 2 d. nustatė, kad atsakovui draudimo išmoka neturėjo būti išmokėta, nes atsakovas turi leidimą ne gyvybės draudimo veiklai vykdyti ir yra laikytinas pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą (toliau – ir Draudimo įstatymas) veikiančia draudimo įmone, taigi pagal tesės aktų nuostatas atsakovo indėlis negalėjo būti draudimo objektu.

Ieškovas taip pat prašė atnaujinti senaties terminą dėl svarbių priežasčių, nurodydamas, kad termino atnaujinimas susijęs su viešuoju interesu. Ieškovas pažymėjo, kad įvykęs draudimo įvykis neturėjo analogų, be to draudimo išmokos turėjo būti išmokėtos per itin trumpą terminą, buvo išmokėta didelė draudimo išmokų suma, 2013 m. sausio 24 d. įvyko dar du draudžiamieji įvykiai – šios aplinkybės neleido ankščiau patikrinti su AB banko Snoras draudžiamuoju įvykiu susijusių draudimo išmokų teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, ieškovas neturėjo pareigos tikrinti draudėjo pateiktų duomenų, už jų teisingumą atsako draudėjas. Kita vertus, ieškovo nuomone, jis nepraleido ieškinio senaties termino, nes apie savo pažeistas teises sužinojo ne draudimo išmokos išmokėjimo dieną, o tik 2013 m. spalio 2 d. Be to, nagrinėjamu atveju taikytinas ne 1 metų ieškinio senaties terminas, o bendras 10 metų terminas.  

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui iš atsakovo be pagrindo išmokėtą 345 280 Lt draudimo išmoką bei 2 541 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Teismas konstatavo, kad tarp AB banko Snoras ir atsakovo sudarytos 2011 m. sausio 31 d. terminuoto indėlio sutarties 11 punkto nuostata, kurioje nustatyta, jog indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nereiškia, kad indėlis buvo apdraustas, nes indėlio draudimas sutartyje buvo susietas su įstatymo taikymu.  

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 3 straipsnio 4 dalies nuostatas, inter alia 2 punktą, kuriame nurodyta, kad draudimo objektu negali būti draudimo įmonės indėliai, priėjo išvadą, jog norma yra vienareikšmė ir kategoriška ir pripažino, kad toks įstatyme numatytas draudimas yra imperatyvaus pobūdžio ir šalys negali jo pakeisti tarpusavio susitarimu.

Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas yra kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonės filialas Lietuvoje, vykdantis draudimo veiklą Draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 69 straipsnio pagrindu ir patenkantis į IĮIDĮ numatytą asmenų, kurių indėliai negali būti draudimo objektu, sąrašą. Teismo įsitikinimu, ieškovas išmokėjo draudimo išmoką asmeniui, kuris pagal įstatymo imperatyvią normą neturėjo teisės šios išmokos gauti, ir šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl atsakovo ir trečiojo asmens teisinių santykių sudarant terminuoto indėlio sutartį.

Teismas priėjo išvadą, kad ieškinys pareikštas dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, todėl šalių nesieja draudimo teisiniai santykiai ir netaikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris ieškovo nėra praleistas. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal Draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką būtent draudėjas buvo atsakingas už pateiktų duomenų teisingumą, o ieškovas neturėjo pareigos šių duomenų tikrinti. Teismas nustatė, kad apie tai, jog atsakovui be teisinio pagrindo buvo išmokėta draudimo išmoka, ieškovas sužinojo tik 2013 m. liepos 23 d., o ieškinys teismui pateiktas 2014 m. vasario 3 d., todėl nei dešimties metų, nei vienerių metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.

Teismas taip pat pažymėjo, kad įvertinus draudžiamojo įvykio pobūdį ir mąstą, taip pat paties atsakovo veiksmus, darytina išvada, jog ieškovas dėl svarbių priežasčių negalėjo laiku nustatyti, kad draudimo išmoka atsakovui išmokėta neteisėtai, todėl tuo atveju, jei šalių santykiams taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo draudimo išmokos išmokėjimo datos, ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas.             

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvoje veikiantis per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialas, sudaręs terminuoto indėlio sutartį, nelaikytinas draudimo įmone IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto prasme, nes yra būtent užsienio draudimo įmonės filialas, veikiantis Lietuvos Respublikoje. IĮIDĮ punktas, ribojantis teisę gauti draudimo išmoką, negali būti aiškinamas plečiamai, todėl turi būti vadovaujamasi tiesiogiai jame nurodytu sąrašu subjektų, kurių indėliai nėra draudžiami. Tokiais subjektais laikytinos tik Lietuvoje įsteigtos ir Lietuvos Respublikos atsakingų institucijų draudimo veiklos licencijas gavusios įmonės.
2. Apelianto indėlis buvo apdraustas, todėl nėra pagrindo grąžinti išmoką. Terminuoto indėlio sutartyje nustatyta, kad indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, be to, trečiasis asmuo savo 2014 m. birželio 10 d. rašte patvirtino, kad mokėjo draudimo įmoką už apelianto indėlį, o ieškovas šią įmoką priėmė. AB bankas Snoras pateikė ieškovui sąrašą apdraustųjų, tarp kurių buvo ir atsakovas, o ieškovas išmokėjo atsakovui draudimo išmoką. Bylos aplinkybės patvirtina, kad apeliantas susitarė su trečiuoju asmeniu, jog atsakovo indėlis bus apdraustas. Prieš terminuoto indėlio sutarties pasirašymą, trečiasis asmuo siūlė atsakovui įsigyti indėlių sertifikatus, bet atsakovas, siekdamas apsaugoti draudėjų lėšas, nurodė, kad jam yra būtina, jog jo padėta pinigų suma būtų apdrausta pagal IĮIDĮ. Atsakovas veikė sąžiningai ir turėjo pagrįstus lūkesčius tikėtis, kad jo indėlis yra apdraustas. Draudimo išmokos mokėjimo metu ieškovui buvo pateikti visi duomenys (jis nebuvo klaidinamas, nuo jo nebuvo slepiama informacija), kurių pagrindu ieškovas savarankiškai priėmė sprendimą mokėti išmoką, taip patvirtindamas apelianto teisę ją gauti. Ieškovui keliami rūpestingumo, atidumo ir apdairumo reikalavimai įpareigoja jį mokėti draudimo išmoką tik įsitikinus, kad tam yra pagrindas.
3. Visos aplinkybės patvirtina, kad šalys susitarė netaikyti IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties. IĮIDĮ buvo priimtas, įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, taip pat ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB (toliau – ir Direktyva), kuri nustatė ne pareigą įtvirtinti išimtis, o valstybių teisę susitarti, kad draudimo įmonių indėliai yra nedraudžiami. Taigi ši nuostata nėra imperatyvi ir tokia negali būti laikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 2 punkto sąlyga. Net jeigu teismas nuspręstų, kad minėta norma yra imperatyvi, o šalių susitarimas jos netaikyti yra negaliojantis ab initio, turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 4 dalis, nes nėra pagrindo išreikalauti išmoką iš sąžiningo trečiojo asmens (apelianto).
4. Teismas nepagrįstai taikė nepagrįsto praturtėjimo institutą ir netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius. Pats ieškovas pripažino, kad jo išmokėta pinigų suma laikytina draudimo išmoka, taigi apelianto turto įgijimas yra pagrindžiamas teisės aktu bei sandoriu ir negali būti išreikalautas nepagrįsto turto gavimo instituto pagrindu. Savo ruožtu nėra pagrindo taikyti ir 10 metų ieškinio senaties terminą.
5. Taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Išmokėta suma yra draudimo išmoka, kuri priskaičiuota pagal specialų įstatymą (IĮIDĮ), reguliuojantį draudimo teisinius santykius ir iš jų kylančius reikalavimus. Teismo nurodytame AB banko Snoras 2013 m. liepos 23 d. rašte ieškovui nebuvo pateikti jokie papildomi, nauji duomenis, kurie būtų sudarę galimybę tik tuo metu nustatyti aplinkybes, kuriomis ieškovas grindė savo ieškinį, taip pat ir tai, kad atsakovas yra draudimo įmonės filialas. Ieškovas jau 2011 m. gruodžio 14 d. turėjo visus duomenis apie atsakovą ir jo indėlį. Ieškovas negali teisintis, kad neatliko išsamaus duomenų patikrinimo, ar kad tokio tyrimo neturėjo atlikti. Ieškovo elgesys, kai jis tik atsitiktinai nustatė, kad atsakovui draudimo išmoka, ieškovo manymu, išmokėta nepagrįstai, negali būti vertinamas kaip atidaus, rūpestingo asmens elgesys analogiškoje situacijoje.
6. Nurodytos neva svarbios aplinkybės senaties terminui atnaujinti, nepateisina ieškovo neveikimo ir delsimo daugiau nei 2 metus kreiptis į teismą. Ieškovas, kaip rinkos profesionalas įsteigtas konkrečiam tikslui, negali remtis aplinkybe, kad nebuvo pasiruošęs draudžiamajam įvykiui ir su tuo susijusiems darbo krūviams. Be to, iki ieškovo nurodomų 2013 m. sausio 24 d. draudžiamųjų įvykių praėjo daugiau nei vieneri metai, taigi ieškovas turėjo visas galimybes patikrinti išmokų dėl AB banko Snoras bankroto mokėjimo pagrįstumą.

Ieškovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantas yra draudimo įmonė, Lietuvoje savo veiklą vykdanti pagal Draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus. Filialas yra juridinio asmens struktūrinis padalinys, už kurio prievoles atsako juridinis asmuo ir kuris atsako pagal juridinio asmens prievoles. Nesvarbu, kas sudarė terminuoto indėlio sutartį, laikytina, kad sutartis sudaryta su pačiu juridiniu asmeniu.
2. Nuostata, kad draudimo objektu negali būti draudimo įmonės indėliai yra kategoriška. Minėtas draudimas yra imperatyvaus pobūdžio ir šalys negali jo pakeisti tarpusavio susitarimu. Aplinkybė, kad AB bankas Snoras mokėjo draudimo įmokas už apelianto indėlį, šiuo atveju laikytina nereikšminga, nes, nesvarbu įmoka mokama ar ne, draudimo išmoka atsakovui nepriklauso, kadangi tai draudžia imperatyvi įstatymo norma.
3. Ieškovas negrindė ieškinio ta aplinkybe, kad bankas ir apeliantas sudarė imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį dėl apelianto indėlio draudimo ir išmokos išmokėjimo. Teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas CK 1.80 straipsnį, paminėjo tik galimas pasekmes, jei toks susitarimas būtų sudarytas. Taigi teismas pagrįstai netaikė CK 1.80 straipsnio 4 dalies. Kita vertus, draudimo išmokos išmokėjimą sąlygojo ir atsakovo, draudimo verslo profesionalo, nesąžiningi veiksmai.
4. Apeliantas draudimo išmoką gavo nesant teisinio pagrindo. Gavus lėšas, kuomet įstatymas draudžia tą daryti, jos laikytinos įgytos nepagrįstai ir be teisinio pagrindo.
5. Ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti laikomas būtent tas momentas, kada ieškovas sužinojo apie savo teisės pažeidimą, t.y. 2013 m. liepos 23 d. Nei vienerių, nei 10 metų senaties terminas nebuvo praleistas.

Trečiasis asmuo bankrutavusi AB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

1. Draudimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis nustato, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės Lietuvos Respublikoje turi teisę steigti dukterines draudimo įmones, teikti paslaugas arba steigti filialą. Atsakovas veiklą vykdo per Lietuvos filialą, todėl laikytina, kad apeliantas yra draudimo įmonė, veikianti pagal Draudimo įstatymą.
2. Apeliantas melagingai nurodo, kad jis ir trečiasis asmuo susitarė, jog apelianto indėlis bus draudžiamas pagal IĮIDĮ. Jokios derybos dėl draudimo nevyko, tai nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai. Terminuoto indėlio sutarties 11 punkto nuostata laikytina blanketine sutarties sąlyga, nukreipiančia į IĮIDĮ. Apeliantui, kaip draudimo rinkos profesionalui, yra suprantamos banketinių normų ypatybės ir žinoma, kad bet koks draudimas turi tam tikras sąlygas, ribas, mokėjimo apribojimus. Minėta sutarties nuostata atsakovo tikrai nebuvo suprantama kaip besąlyginis įsipareigojimas. Net ir pripažinus, kad apeliantas ir trečiasis asmuo susitarė dėl IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto pakeitimo (dėl to trečiasis asmuo kategoriškai nesutinka), toks šalių susitarimas būtų laikomas niekiniu, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
3. Apeliantas nepagrįstai gavo draudimo išmoką iš ieškovo, todėl teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius ir taikė 10 metų ieškinio senaties terminą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamas pagal atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group, Lietuvoje veikiančio per Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group Lietuvos filialą, apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Dėl IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto taikymo atsakovui

Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punktą draudimo objektas negali būti pagal Draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių indėliai ar įsipareigojimai joms.

Draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik: 1) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės, šio įstatymo nustatyta tvarka gavusios draudimo veiklos licenciją; 2) kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės, įgyvendinančios steigimosi teisę ir (ar) teisę teikti draudimo ar perdraudimo, draudimo tarpininkavimo paslaugas; 3) Lietuvos Respublikoje įsteigti užsienio valstybių draudimo įmonių filialai, šio įstatymo nustatyta tvarka gavę leidimus filialo draudimo veiklai. Pažymėtina, kad to paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog visiems kitiems šiame įstatyme nenurodytiems asmenims draudžiama vykdyti draudimo veiklą Lietuvos Respublikoje, išskyrus priežiūros institucijos nustatytas išimtis. Kitaip tariant, Lietuvos Respublikoje draudimo veikla gali užsiimti tik pagal vieną iš Draudimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytų punktų veikiantys subjektai.

Būtent pagal Draudimo įstatymo nuostatas, konkrečiai 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą, detalizuojamą Draudimo įstatymo 69 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonės Lietuvos Respublikoje turi teisę steigti dukterines draudimo įmones, teikti paslaugas arba steigti filialą, veikia ir atsakovas. Taigi ta aplinkybė, kad atsakovui, kaip Europos Sąjungos kitos valstybės narės draudimo įmonei, licencija suteikta ne pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir ne Lietuvos Respublikos atsakingų institucijų, savaime nereiškia, jog atsakovas neveikia pagal Draudimo įstatymą, nes nesant Draudimo įstatymo pirmiau paminėtų normų (3 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio), kurių pagrindu ir veikia atsakovas, pastarasis apskritai negalėtų vykdyti draudimo veiklos Lietuvoje (Draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina ir tai, kad paties atsakovo filialo nuostatų 1.5 punkte įtvirtinta, jog filialas neribotam laikui yra įsteigtas ir veikia vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais bei šiais nuostatais. Filialas yra bendrovės struktūrinis padalinys (nuostatų 1.2 punktas), atsakantis pagal visas bendrovės prievolės, o bendrovė atsako pagal visas filialo prievoles (nuostatų 1.3 punktas), todėl šiuo atveju ir atsakovas, kuris teikia draudimo paslaugas Lietuvoje per savo filialą, laikytinas pagal Draudimo įstatymą veikiančia draudimo įmone, kuriai taikytinas IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punktas. Atkreiptinas dėmesys, kad jau pati IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto formuluotė (t. y. pagal Draudimo įstatymą veikiančios, o ne „įsteigtos“ ar „taip, kaip jos apibrėžtos Draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje“, draudimo įmonės) leidžia daryti išvadą, jog įstatymo leidėjas siekė, kad ši išimtis būtų taikoma visoms Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą vykdančioms įmonėms ir nė viena draudimo įmonė nebūtų privilegijuota vien todėl, jog jai licencija suteikta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.

Remiantis tuo, kas nurodyta pirmiau, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, Lietuvoje veikiantis per filialą, patenka į IĮIDĮ nustatytą sąrašą subjektų, kurių indėliai negali būti draudimo objektu. Tačiau, nepaisant tinkamos ir teisėtos pirmosios instancijos teismo išvados, svarbu atkreipti dėmesį, kad atsakovui taikytina būtent IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostata, o ne 2 punktas, kuris, atsižvelgiant į sisteminę šio įstatymo normų analizę, inter alia ir į IĮIDĮ 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąvokos apibrėžimą, taikytinas tik pačiai VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Manytina, kad IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto formuluotė taip pat paaiškinama siekiu atriboti pagal IĮIDĮ veikiančią draudimo įmonę (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) nuo visų kitų draudimo įmonių (veikiančių pagal Draudimo įstatymą), o tai tik dar kartą patvirtina atsakovo pozicijos nepagrįstumą. Pažymėtina, kad pirmiau paminėtas pirmosios instancijos teismo argumentacijos netikslumas (2, o ne 5 punkto įvardijimas) nekeičia sprendimo esmės ir jo pagrįstumo bei teisėtumo, kadangi, kaip jau minėta, atsakovo indėlis apskritai negali būti draudimo objektu, nes patenka į IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą išimtį, kuria nuo pat bylos pradžios rėmėsi ir ieškovas.

Dėl atsakovo pareigos grąžinti be pagrindo gautą pinigų sumą

Apeliantas visiškai pagrįstai pastebėjo, kad 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 2 dalis suteikia valstybėms narėms teisę nustatyti, jog tam tikriems indėlininkams ar indėliams garantijos būtų netaikomos arba jiems būtų numatytos mažesnės garantijos. Tarp tokių valstybėms narėms leidžiamų įtvirtinti išimčių Direktyvos I priede nurodyti draudimo įmonių indėliai. Tačiau akcentuotina, kad ta aplinkybė, jog Direktyva neįpareigoja valstybių narių įtvirtinti savo nacionaliniuose įstatymuose šių išimčių, savaime nereiškia, kad valstybės narės (pasinaudojusios Europos Sąjungos teisinio reglamentavimo jai suteikta galimybe) teisės aktuose ši išimtis negali būti suformuluota kaip imperatyvi, kategoriška nuostata.

Savo ruožtu, atsižvelgdama tiek į pačią IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostatą, nenustatančią jokių išimčių ar papildomų sąlygų šiai daliai taikyti, bet tik aiškiai išvardinančią subjektų, kurių indėliams nėra taikomas draudimas, ratą, tiek į viso įstatymo turinio bei tikslų analizę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ši norma yra vienareikšmė, imperatyvi ir šalys negali tarpusavio susitarimu atsisakyti ją taikyti ar kitaip ją pakeisti (CK 6.157 straipsnis). Esant kategoriškai normai, pagal kurią indėlio draudimo teisiniai santykiai negali susiklostyti tuo atveju, kai indėlis priklauso pagal Draudimo įstatymą veikiančiai draudimo įmonei, visos apelianto nurodomos papildomos aplinkybės, inter alia tai, kad bankas sumokėjo draudimo įmoką, jog 2013 m. gruodžio 11 d. rašte bankas patvirtino, kad informacija apie atsakovo turimą indėlį perduota ieškovui, o ieškovas nepagrįstai išmokėjo apeliantui ginčo objektu esančią pinigų sumą, neturi teisinės reikšmės ir savaime negali atleisti atsakovo nuo pareigos grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą, nes net banko ir / ar ieškovo suklydimas ir tuo labiau susitarimas netaikyti IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytos išimties (nors atsakovas neįrodė šio susitarimo buvimo fakto) neįteisina susiklosčiusios imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančios situacijos.

Terminuoto indėlio sutarties (kurios šalimi gali būti įvairūs subjektai, tarp jų ir tie, kurie nepatenka į IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje išvardytą sąrašą ir kuriems turėtų būti mokama draudimo išmoka) 11 punktas, nustatantis, kad indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra tik blanketinė norma, kuri atsakovui, kaip juridiniam asmeniui, savaime nesudaro pagrįsto lūkesčio tikėtis, jog jo indėlis apdraustas. Savo ruožtu apelianto nurodomos aplinkybės apie trečiojo asmens (banko) ir paties ieškovo veiksmus nepatvirtina pastarųjų susitarimo netaikyti IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkto, o tik parodo minėtų asmenų padarytą klaidą, dėl kurios atsakovui be teisėto pagrindo buvo išmokėta jam nepriklausanti suma. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CK 1.80 straipsnio 4 dalį, ypač atsižvelgus į tai, kad atsakovas, kaip juridinis asmuo, savo veikloje susiduriantis ir veikiantis pagal įvarius teisės aktus bei puikiai suvokiantis blanketinių normų esmę (draudimo sutartyse taip pat paprastai būna nuoroda (blanketinė norma) į tai draudimo rūšiai taikomas draudimo įmonės standartines taisykles ir pan.), negali būti laikomas sąžiningai nežinančiu, tuo labiau negalinčiu žinoti visiems prieinamo įstatymo nustatytos išimties. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantas, siekdamas CK 1.80 straipsnio 4 dalies taikymo, vienu atveju teigia, jog įstatymo normoms prieštaraujantis susitarimas buvo sudarytas būtent tarp draudiko (ieškovo) ir draudėjo (banko), tačiau kitu atveju, dėstydamas Terminuoto indėlio sutarties sudarymo aplinkybes, apeliantas iš esmės pripažįsta, kad būtent jis tarėsi su banku dėl jo indėlio draudimo pagal IĮIDĮ, taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės siekė imperatyvioms normoms prieštaraujančio susitarimo sudarymo. Pirmiau paminėti apeliacinio skundo argumentai, nors atsakovas neįrodė imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio susitarimo (nei tarp draudiko ir draudėjo, nei tarp atsakovo ir banko) buvimą, iš esmės paneigia CK 1.80 straipsnio 4 dalies taikymo galimybę, kadangi sąmoningai tardamasis su banku dėl imperatyvioms normoms prieštaraujančios sąlygos, apeliantas negali būti laikomas sąžiningu trečiuoju asmeniu ir tariamo susitarimo tarp draudiko (ieškovo) ir draudėjo (banko) atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pinigų suma atsakovui buvo išmokėta nesant tam jokio teisėto pagrindo, atsakovas pagal CK 6.237 straipsnį privalo šią sumą grąžinti ieškovui. Priešingai nei teigia apeliantas, šios sumos išmokėjimas negali būti grindžiamas nei Terminuoto indėlio sutartimi, nei teisės aktu, kadangi sutartyje nėra įtvirtintas besąlyginis banko įsipareigojimas apdrausti atsakovo indėlį ir atsakovo teisė gauti draudimo išmoką, taip pat ir jokia IĮIDĮ norma nenustato ieškovo teisės ir / ar pareigos išmokėti draudimo išmoką subjektui, kurio indėlis negali būti draudimo objektu.

Dėl ieškinio senaties

Kadangi pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies 5 punkte įtvirtintą imperatyvią normą atsakovo indėlis negalėjo būti indėlio draudimo objektu, tarp šalių šiuo atveju negalėjo susiklostyti draudimo teisiniai santykiai, todėl, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo taikyti sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, o taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pinigų suma atsakovui nepagrįstai išmokėta 2011 m. gruodžio 14 d., o ieškinys teismui pateiktas 2014 m. vasario 3 d., t. y. šiuo atveju dešimties metų ieškinio senaties terminas akivaizdžiai nėra praleistas, nepriklausomai nuo to, nuo kada iš tikrųjų (pinigų sumos pervedimo momento ar nuo 2013 m. liepos 23 d. banko rašto ieškovui) ieškovas sužinojo ir / ar turėjo sužinoti apie tai, kad ginčo lėšas jis išmokėjo atsakovui be teisinio pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nebėra teisiškai reikšmingi apelianto nurodomi argumentai dėl ieškovo nepakankamo rūpestingumo, atidumo ir kitų aplinkybių, atsakovo nuomone, liudijančių, jog senaties terminas negali būti atnaujintas, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Remdamasi išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos ginčo šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas bei jų dydį (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos                                                                                                                       Rasa Gudžiūnienė

       Danguolė Martinavičienė

       Egidija Tamošiūnienė