Baudžiamoji byla Nr. 2K-495/2009
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.29.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Aldonos
Rakauskienės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant
Dianai Šataitytei,
dalyvaujant
prokurorui Sergejui Stulginskiui,
išteisintajam
G. S.,
išteisintojo
gynėjui advokatui Valdui Burneikiui, ,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos
vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Alfredos Sabaliauskienės kasacinį skundą
dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
balandžio 12 d. nuosprendžio byloje, kurioje:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20
d. nuosprendžiu G. S. buvo nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį laisvės
atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos
namuose;
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto
apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nuosprendis panaikintas ir G. S. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius,
jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą
patenkinti, ir išteisintojo bei jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti,
paaiškinimų,
n
u s t a t ė:
pirmosios instancijos
teismo nuosprendžiu G. S. buvo nuteistas
už tai, kad 2008 m. kovo 20 d. apie 7 val. Šiauliuose, (duomenys
neskelbtini), pagrobė G. N. Lietuvos Respublikos
piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), socialinio draudimo pažymėjimą
Nr. (duomenys neskelbtini), invalidumo pažymėjimą bei darbo pažymėjimą.
Apeliacinės instancijos teismas,
išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį
skundą, nusprendė, kad liudytojo E. D. parodymai
nenuoseklūs, nukentėjusiosios parodymai viso baudžiamojo proceso metu iš esmės
prieštaringi, be to, ji nematė, kas pavogė dokumentus, o kiti įrodymai, t. y.
akistatos protokolas, parodymų atpažinti pagal asmens nuotrauką protokolas ir
kt., kuriais nuosprendį grindė apylinkės teismas, yra tik E. D.
G. S. kaltinančių parodymų seka. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs visą bylos
medžiagą ir surinktus duomenis, papildomai ištyręs įrodymus, nenustatė byloje
naujų aplinkybių ar kitų informacijos šaltinių, galinčių padėti pašalinti
iškilusias abejones dėl G. N., liudytojo E. D. parodymų patikimumo ir nustatyti objektyvią tiesą, nes
įvykio metu buvęs D. Ž. mirė dar prieš pradedant ikiteisminį
tyrimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir
abejonėmis, o nepašalinamos abejonės turi
būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl teisėjų kolegija konstatavo,
jog G. S. dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką neįrodytas.
Kasaciniu
skundu Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotoja prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d.
išteisinamąjį nuosprendį G. S. baudžiamojoje byloje ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka.
Kasatorė
pažymi, kad baudžiamojo proceso nuostatos
įpareigoja nuosprendį pagrįsti ne tik teisinančių, bet ir kaltinančių įrodymų analize. Nesilaikydamas šio
imperatyvaus reikalavimo, apygardos teismas padarė esminius baudžiamojo proceso normų pažeidimus,
įtakojusius sprendimo teisingumą. Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendžio motyvai leidžia spręsti, jog teismas,
argumentuodamas teiginius dėl
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, padarė BPK 20 straipsnio 5
dalies, 205 straipsnio 3 dalies bei BK 2
straipsnio 3 ir 4 dalių, 14 straipsnio pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą
ir priimti teisingą sprendimą. Teismas padarė ikiteisminio tyrimo ir pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu nustatytoms bylos aplinkybėms prieštaraujančias
išvadas, vertino ne objektyvią tiesą, o tik
G. S. poziciją, iškraipė nukentėjusiosios G. N. ir liudytojo E. D. parodymų prasmę. Teismas nevertino liudytojo E. D. parodymų, kuriais objektyviai
nustatyta, kad G. S. iš spintos paėmė nukentėjusiosios G. N. dokumentus ir įsikišo į galinę
kelnių kišenę, bet interpretavo prielaidą, kad šis liudytojas negalėjo matyti, jog buvo daugiau
dokumentų, nes G. S., paėmęs dokumentus, jų neparodė. Liudytojo E. D. parodymų vertinimą
kaip nepatikimų ir nenuoseklių teismas pagrindė spėjimu, nes byloje neužfiksuota
duomenų, jog E. D. negalėjo matyti dokumentų. Be to, G. S.
negalėjo įsidėti dokumentų
į galinę kelnių kišenę jų neišėmęs iš aplanko. Aptardamas nukentėjusios G. N. parodymus teismas nevertino tų bylos duomenų, kuriuose ji buvo
įvardijusi, kad D. Ž. nurodė į G. S. ne žodžiu, o
linktelėdamas galva į jį ir į spintos
pusę. Teismo procesuose nukentėjusioji savo aiškinimus išsakė po gana ilgo
laiko tarpo nuo nusikaltimo padarymo momento, todėl logiška ir suprantama, jog smulkių įvykio detalių ji jau negalėjo
atkartoti. G. S. apklausų metu neprisipažino padaręs nusikaltimą, bet jo
parodymus reikia vertinti atsižvelgiant į objektyvius duomenis, kurių visumos
kontekste paaiškėja, jog dokumentų vagystę padarė būtent jis. Apeliacinis teismas įvertino tik G. S. parodymus apie tai,
jog apklausiamas jis neigė savo kaltę ir tvirtino, kad dokumentus galėjo
paimti E. D., tačiau įrodymų, pagrindžiančių E. D. kaltę, nei jis, nei jo
gynėjas nepateikė. Kolegija neatkreipė dėmesio į E. D. parodymus, kad jis liepė palikti dokumentus vietoje, tačiau G. S. savo veiksmų
neatsisakė, be to, siūlė
kaltę versti D. Ž., nes šis vis tiek miręs.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
skundo nenagrinėtinų argumentų
Dalis
skunde išdėstytų argumentų išreiškia kasatorės požiūrį į faktines bylos
aplinkybes, kurios, priešingai apeliacinės instancijos teismo padarytoms išvadoms,
laikomos objektyviai nustatytomis. Kasacinės instancijos teismas,
vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatomis, faktinių bylos
aplinkybių netiria ir įrodymų nevertina. Šie argumentai nesudaro bylos
nagrinėjimo kasaciniame procese dalyko.
Nuorodos
į BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalių bei 14 straipsnio pažeidimus taip pat kildinamos
iš kasatorės savaip įvertintų faktinių bylos aplinkybių. BK pažeidimai
įžvelgiami grindžiant juos teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas byloje
vertino ne objektyvią tiesą, bet vien G. S. poziciją ir
iškreiptai traktuojamus nukentėjusiosios bei liudytojo E. D. parodymus.
Kasatorės teigimu, minėtos BK nuostatos draudžia išteisinti asmenį esant
pakankamai jo kaltės įrodymų ir įpareigoja nubausti kiekvieną kaltininką. Toks
šių baudžiamojo įstatymo nuostatų aiškinimas, akcentuojantis ne jose
įtvirtintus baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, bet procesinių
sprendimų turinį, yra pernelyg laisvas ir dėl to netikslus. Be to, nuoroda į
pažeidimus aiškiai siejama su kasatorės pozicija, paneigiančia apeliacinės
instancijos teismo padarytas išvadas dėl bylai reikšmingų faktų, pagal kurią G. S. kaltės įrodymų pakanka ir jis privalo būti
nubaustas.
Šie
skundo argumentai, kaip ir deklaratyvi, visiškai nepaaiškinta nuoroda į BPK 205
straipsnio 3 dalies, reglamentuojančios objektų tyrimo tvarką, pažeidimą
paliktini nenagrinėti.
Dėl
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Skundo turinys rodo, kad jame išdėstyti tik
tam tikri, specialiai atrinkti argumentai, orientuojami į G.
S. kaltumo pagrindimą, o teisinančios šį asmenį aplinkybės nutylimos arba
sumenkinama jų reikšmė. Bylą išnagrinėjusi Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija visas aplinkybes, o ne vien tas, kurias mini
kasatorė, aiškinosi plačiau ir įvertino jų visumą. Apeliacinės instancijos
teismo 2010 m. sausio 21 d. posėdyje buvo sprendžiamas klausimas dėl įrodymų
tyrimo. Proceso dalyviai prašė jo neatlikti. Teisėjų kolegija šiame posėdyje
nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, tačiau vėliau, 2010 m. vasario 10 d.
nutartimi, nutarė įrodymų tyrimą atnaujinti ir apklausti nukentėjusiąją bei
liudytoją E. D. dėl jų parodymų prieštaringumo. 2010 m.
kovo 19 d. posėdyje, kuriame dėl ligos nedalyvavo liudytojas E.
D., proceso dalyviai prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Tokį sprendimą
teisėjų kolegija ir priėmė, o po to detaliai apklausė nukentėjusiąją. Po šios
apklausos prašymų papildyti įrodymų tyrimą nepareikšta.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje
konstatuota, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis
neatitinka įstatymo, ypač BPK 20 straipsnio 5 dalies, reikalavimų dėl to, kad
šis teismas iš esmės neatliko jokios liudytojo ir nukentėjusiosios ikiteisminio
tyrimo metu ir teisme dėstytų faktų analizės, nemotyvavo, kodėl jų abiejų prieštaringus
parodymus įvertino kaip nuoseklius ir teisingus, o kaltinamojo G.
S. stabilius parodymus pripažino tik jo gynybine versija. Apeliacinės
instancijos teismo nuosprendyje minėtų asmenų parodymai aptarti išsamiai,
apimant duotus ir atliekant ikiteisminį tyrimą, ir nagrinėjant bylą teisme.
Nukentėjusiosios parodymų visuma įvertinta kaip tokia, kuri neduoda galimybės
nustatyti tikrąją buvusių įvykių eigą. Liudytojo E. D. parodymai
pripažinti nenuosekliais ir nepatikimais. Remiantis tuo padaryta bendra išvada,
kad byloje nėra jokių besąlygiškai G. S. kaltę
patvirtinančių įrodymų. Galimybių nustatyti naujas aplinkybes ar surasti kitus
informacijos šaltinius, galinčius padėti pašalinti abejones dėl G.
S. kaltės ir nustatyti tiesą byloje, šis teismas neįžvelgė, todėl nusprendė
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. apkaltinamąjį nuosprendį
panaikinti ir G. S. išteisinti neįrodžius, kad jis padarė
nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Tokio sprendimo
argumentai išsamūs, logiški, rišlūs.
Išnagrinėjus byloje priimtą Šiaulių
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 12
d. nuosprendį darytina bendra išvada, kad, priešingai kasatorės teiginiui,
apeliacinės instancijos teismas, jį priimdamas, BPK 20 straipsnio 5 dalies
nuostatų nepažeidė.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n
u t a r i a:
Šiaulių
apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Antanas
Klimavičius
Aldona
Rakauskienė
Egidijus
Bieliūnas