Civilinė byla Nr. 2A-517/2011

             Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2;126.8

                                                                                                                                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-624-194/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vėjūna“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovo BUAB „Vėjūna“ bankroto administratorius ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. G. 22 175,81 Lt skolą bei 266,81 Lt delspinigių. Nurodė, kad teismo 2008 m. gruodžio 18  d. nutartimi UAB „Vėjūna“ iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad jam neperduota ir trūksta įmonės balanse nurodytų medžiagų, t. y. trumpalaikio turto už  23 131,63 Lt. Pareigą perduoti šį turtą turėjo buvęs įmonės vadovas A. G.. Jis skolą dėl medžiagų neperdavimo pripažino ir su administratoriumi susitarė, kad neperduotų medžiagų vertė bus sumokėta pinigais dalimis per 6 mėnesius. Tokiam susitarimui patvirtinti buvo sudaryta rašytinė  pinigų sumokėjimo už prarastą trumpalaikį turtą sutartis Nr. 01/27. Ja A. G. pripažino, kad prarasto turto vertė - 23 131,63 Lt ir įsipareigojo šią sumą sumokėti bankrutuojančiai įmonei per 6 mėnesius po 4 000 Lt kas mėnesį. Dalį skolos – 3 767,90 Lt jis sumokėjo, o likusios skolos dalies nemoka. Be to, atsakovas neperdavė bankroto administratoriui betono maišyklės, tankinimo mašinos ir dokumentų spintos, kurių visų vertė – 2 812,08 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškovo BUAB „Vėjūna“ bankroto administratoriaus ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo A. G. 19 630, 54 Lt žalos atlyginimo ir 26,81 Lt palūkanų. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas nurodė, kad UAB „Vėjūna“ direktoriumi dirbo atsakovas A. G.. Byloje pateikti medžiagų apyskaitos lapai, pažymos ir UAB „Vėjūna“ ilgalaikio kilnojamo turto sąrašas bei pranešimas įrodo, jog nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną administratoriui liko neperduotas  trumpalaikis turtas už 23 131,63 Lt. Tokia pat neperduoto turto suma nurodyta ir pinigų sumokėjimo už prarastą trumpalaikį turtą sutartyje Nr. 01/27. Sutartį pasirašė administratorius A. G. ir buvęs įmonės direktorius A. G.. Sutartimi atsakovas pripažino 23 131,63 Lt skolą už neperduotą turtą, pasirašė sutartyje dėl jos sumokėjimo išdėstymo, todėl tai yra skolos pripažinimas, kuris nereikalauja papildomo įrodinėjimo. Dalį skolos - 3 767,90 Lt pagal skolos pripažinimo sutartį atsakovas yra sumokėjęs, todėl reikalavimas dėl likusios skolos dalies - 19 630,54 Lt tenkintas. Teismo įsitikinimu, sutartyje nustatytos palūkanos - 0,2 procento yra neprotingai didelės. Teismas nurodė, kad pagal Aukščiausiojo Teismo praktiką protinga palūkanų norma yra 0,02 procento dydžio, todėl ieškinio dalis dėl palūkanų tenkintina iš dalies ir iš atsakovo priteistina 26,68 Lt palūkanų.

Teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš A. G. neperduoto turto vertę pinigais už betono maišyklę, tankinimo mašiną ir dokumentų spintą. Byloje yra vienintelis įrodymas - paties atsakovo pranešimas administratoriui, kuriuo pranešta, kur ir pas ką yra minėtas administratoriui neperduotas turtas (betono maišyklė, tankinimo mašina ir dokumentų spinta). Nurodyta, kad tas turtas saugomas pas bendrovės akcininką S. D., kuris turtą grąžins administratoriui pareikalavus. Kadangi minėtas turtas perduotas kitam tos bendrovės akcininkui, atsakovas už tą turtą, kuris perduotas saugoti kitam asmeniui pagal darbo santykius, negali būti atsakingas. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas buvo juridinio asmens valdymo organo narys. Pagal UAB „Vėjūna“ įstatus įmonės vadovas yra materialiai atsakingas už įmonės turto tinkamą išsaugojimą ir jo tinkamą perdavimą, jei tik tas turtas nebuvo patikėtas kitam asmeniui ar perduotas valdyti kitam asmeniui patikėjimo teise.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš esmės. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas nurodė, kad darbų užsakovui S. J., kuriam buvo atliekami stogo dangos keitimo ir pastato renovacijos darbai, buvo nupirktos statybinės medžiagos, žodžiu aptarta darbų eiga ir apmokėjimo tvarka. Kai buvo atlikti renovacijos darbai, užsakovas nesuspėjo pabaigti pastato privatizavimo proceso, todėl negalėjo parodyti, kad to pastato renovacijai sunaudotos statybinės medžiagos, kurias nupirko iš savo lėšų UAB „Vėjūna“. Dėl šios priežasties UAB „Vėjūna“ buhalteriniuose dokumentuose liko statybinių medžiagų likučiai pagal Medžiagų apyskaitą Nr. 2. Atsakovui pavyko susisiekti su užsakovu S. J., kurio užsakymu buvo atlikti pastato renovacijos darbai. Užsakovas raštiškai paliudijo, kad dabar jam jau priklausančiame nuosavybės teise pastate, esančiame Statybininkų 3A, Telšių mieste, UAB „Vėjūna“ atliko renovacijos darbus ir sunaudojo statybines medžiagas pagal Medžiagų apyskaitą Nr. 2. Pastato, esančio Statybininkų 3A, Telšių mieste, renovavimo darbams buvo sunaudota statybinių medžiagų už 20 539,65 Lt. 
2. Atsakovas nurodo, kad atsiliepime paaiškino, jog kiliminė danga už 422,60 Lt, durys už 1 779,66 Lt ir gipso plokštės už 111,76 Lt buvo sunaudotos patalpų remontui, kuriose komandiruotės metu gyveno UAB „Vėjūna“ darbuotojai. Šių statybinių medžiagų bendra suma 2 314,02 Lt.
3. Atsakovas nurodo, kad jam būnant užsienyje buvo pareikštas ieškinys, bet procesinių bylos dokumentų niekas neįteikė. Procesinius dokumentus atsitiktinai paėmė giminaičiai ir jam perdavė, todėl procesiniai dokumentai įteikti netinkamai, o atsakovas neturėjo galimybės tinkamai apsiginti. Būdamas užsienyje atsakovas neturėjo galimybės susitikti su užsakovu S. J., kuris paliudytų, kad tikrai jam priklausančiame nuosavybės teise pastate, esančiame Statybininkų 3A, Telšių mieste, UAB „Vėjūna“ atliko renovacijos darbus ir sunaudojo statybines medžiagas pagal Medžiagų apyskaitą Nr. 2.
4. Atsakovas nurodo, kad iš jo priteista 19 657,35 Lt, o teismo išduotame vykdomajame rašte nurodyta suma - 22 442,62 Lt.

Ieškovo BUAB „Vėjūna“ bankroto administratorius atsiliepime prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime pažymima, kad skunde atsakovas nurodo visiškai kitas žalos atsiradimo aplinkybes negu buvo nurodęs atsiliepime į ieškinį. Atsakovas, prašydamas panaikinti teismo sprendimą, nepateikia buhalterinių ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų jo teiginius. Bankroto administratorius, patikrinęs buhalterinius dokumentus, sutarčių ar kitokių dokumentų dėl pastato renovacijos nerado, todėl pateiktas S. J. liudijimas yra nepagrįstas. 

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005). 

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2008 m. gruodžio 18 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Vėjūna“, taip pat pavedė bankroto administratoriui atlikti veiksmus, numatytus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 ir 4 punktuose (2 b. l.). A. G. 2009 m. sausio 26 d. prašyme nurodydamas, kad negali atsiskaityti už UAB „Vėjūna“ priklausantį trumpalaikį turtą, kuris yra prarastas, o jo vertė 23 131 Lt, prašė leisti jam sumokėti už šį turtą dalimis per 6 mėnesius, sudarant pinigų sumokėjimo už prarastą trumpalaikį turtą sutartį (3 b. l.). BUAB „Vėjūna“ (pinigų priėmėjas) ir A. G. (pinigų mokėtojas) 2009 m. sausio 27 d. sudarė pinigų už prarastą trumpalaikį turtą grąžinimo sutartį Nr. 01/27. Šia sutartimi pinigų mokėtojas įsipareigojo sumokėti pinigų priėmėjui už prarastą bendrovei priklausantį turtą 23 131,63 Lt (1.1., 1.2 p.). Pinigų mokėtojas įsipareigojo nuo sutarties pasirašymo mokėti pinigų priėmėjui kas mėnesį dalimis po 4 000 Lt, o iki 2009 m. birželio 27 d. visiškai atsiskaityti už prarastą trumpalaikį turtą (2.1. p.). Sutartyje numatyta, kad už kiekvieną pradelstą mėnesį iki visos skolos sumokėjimo „pinigų mokėtojui“ būtų skaičiuojamos 0,2 procento dydžio palūkanos (3.3 p.) (4 b. l.). Pagal šią sutartį A. G. yra sumokėjęs 3 767,90 Lt (5 b. l.). Iš BUAB „Vėjūna“ 2009 m. sausio 14 d. pažymos matyti, kad UAB „Vėjūna“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dieną trumpalaikio turto pagal medžiagų apyskaitą buvo už 24 353,49 Lt sumą. A. G. perdavė bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui trumpalaikį turtą už 1 221,86 Lt sumą (15 b. l.). Į bylą pateiktas ir BUAB „Vėjūna“ ilgalaikio kilnojamojo turto sąrašas (16 b. l.). A. G. 2009 m. sausio 14 d. pranešime nurodė, kad turtas: betono maišyklė, tankinimo mašina, dokumentų spinta yra saugomas pas bendrovės akcininką S. D., kuris juos grąžins pareikalavus (17 b. l.).          

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos numato, kad  priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (6 p.). ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas numato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Administratorius imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas). Įstatymas reikalauja, kad kiekvienas asmuo, kuris turi verslą, privalo tvarkyti savo turtą ir visą kitą, kas susiję su jo verslu, saugoti turimus dokumentus tokiu būdu, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas (CK 2.4 straipsnio 3 dalis). Atsakovas A. G. iki UAB „Vėjūna“ bankroto buvo šios bendrovės vadovas. CK 2.82 straipsnio 3 dalis numato, kad juridinio asmens organas atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas A. G. turėjo įvykdyti pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą, tačiau šią pareigą įvykdė ne iki galo. Nevykdant įstatymuose ar įstatuose numatytų pareigų arba netinkamai jas vykdant, juridinio asmens vadovui atsiranda civilinė teisinė atsakomybė, kuri pasireiškia prievole atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą. Neteisėti veiksmai įstatyme apibrėžiami kaip įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas) arba veiksmų, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti, atlikimas (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CPK 6.246 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Žala juridiniam asmeniui atlyginama visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Teisiniu ir faktiniu bylos įrodymų pagrindu darytina išvada, jog už įmonei padarytų nuostolių atlyginimą yra atsakingas atsakovas, kaip įmonės vadovas, todėl aukščiau nurodytos sumos turi būti priteisiamos būtent iš jo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas A. G. neperdavė bankroto administratoriui turto už 19 630,54 Lt. Bylos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę atsakovui A. G. (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Šiuo atveju yra nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (CK 6.246-6.249 straipsnių nuostatos). Todėl pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies ir iš atsakovo A. G. priteisti 19 630,54 Lt nuostolių atlyginimą pagal neperduoto turto vertę (CK 6.263 straipsnis), taip pat teismas turėjo teisinį pagrindą priteisti iš atsakovo 26,81 Lt palūkanų. Taigi įmonės direktorius – atsakovas neįvykdė įstatymais (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies nuostatos) nustatytų pareigų, padarė įmonei žalą neperduodamas bankrutuojančios įmonės bankroto administratoriui turto už 19 630,54 Lt sumą, kuri gali būti panaudojama tenkinant bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas įvertinęs padarė įrodymais pagrįstas išvadas (CPK 178, 185 straipsnis), tarp jų dėl atsakovo atsakomybės sąlygų, susijusių su įstatymo įpareigojimų nevykdymu, taip pat tinkamai aiškino bei taikė civilinio proceso ir materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo (apelianto) skundo argumentais, daro išvadą, jog jie nesudaro pagrindo ieškovo pareikštą ieškinį bei pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti nepagrįstais. Atsakovo teiginiai, kurie siejami su užsakovui S. J. atliktais darbais bei dėl to UAB „Vėjūna“ buhalteriniuose dokumentuose likusių statybinių medžiagų likučiais pagal Medžiagų apyskaitą Nr. 2., nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. 2008 m. rugpjūčio mėn. Medžiagų apyskaitoje Nr. 2 nurodytos medžiagos (18 b. l.) laikytinos įmonės turtu, kuris teisės aktų nustatyta tvarka atsispindi bei turi atsispindėti įmonės finansiniuose bei buhalteriniuose dokumentuose. Atsakovo pateiktas S. J. 2010 m. rugsėjo 15 d. liudijimas apie panaudotas statybines medžiagas ir jų sumą - 20 539,65 Lt (63 b. l.) negali būti laikomas tinkamu įrodymu, paneigiančiu atsakovo pareigą perduoti turtą. Toks pateiktas liudijimas neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų. Įrodymų leistinumas yra bylos aplinkybių įrodinėjimas tiktai įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Šiuo atveju medžiagų panaudojimo faktas tinkamai galėtų būti įrodytas tik finansinės veiklos bei buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie parengti teisės aktų nustatyta tvarka, o ne trečiojo asmens teikiamu raštu apie medžiagų panaudojimą. Tokios pačios nuostatos taikytinos ir atsakovo įrodinėjamoms aplinkybėms dėl kiliminės dangos už 422,60 Lt, durų už 1 779,66 Lt ir gipso plokštės už 111,76 Lt sunaudojimą patalpų, kuriose komandiruotės metu gyveno UAB „Vėjūna“ darbuotojai, remontui, t. y. tokios aplinkybės galėtų būti įrodytos tik įmonės finansinės veiklos bei buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie parengti teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi atsakovas, būdamas atsakingas už įmonės ūkinę, finansinę veiklą bei buhalterinės apskaitos organizavimą, bankroto administratoriui ar teismui nepateikė jokių tinkamų bei įstatymo reikalavimus atitinkančių įrodymų apie bankroto administratoriui neperduoto turto panaudojimą, kuris paneigtų jo pareigą perduoti šį turtą bankroto administratoriui. 

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pats atsakovas A. G. pripažino savo įsiskolinimą, kuris siejamas su bankroto administratoriui neperduotų daiktų verte (4 b. l.), sumokėdamas dalį skolos (5 b. l.).

Nors, kaip teigia atsakovas, jis ieškinio pareiškimo bei bylos nagrinėjimo metu buvo užsienyje, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, turėjo visas galimybes naudotis procesinėmis teisėmis. Į bylą gautas atsakovo atsiliepimas į ieškinį (23-25 b. l.), o susirašinėjimas su atsakovu dėl tolesnio bylos nagrinėjimo vyko elektroniniu paštu, atsakovas sutiko, kad bylos nagrinėjimas vyktų jam nedalyvaujant (34-36 b. l.), atsakovui elektroniniu paštu išsiųstas teismo sprendimas (54 b. l.) ir pan. Teisėjų kolegija, vertindama bylos medžiagą bei atsakovo faktinį naudojimąsi procesinėmis teisėmis byloje, neturi pagrindo sutikti su jo argumentais, kad procesiniai dokumentai buvo įteikti netinkamai, kad atsakovas neturėjo galimybės tinkamai apsiginti. Atsakovas žinojo apie prieš jį inicijuotą teisminį procesinį, todėl turėjo visas procesines galimybes paskirti byloje atstovą, tačiau tokia teise nepasinaudojo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad iš jo priteista 19 657,35 Lt, o teismo išduotame vykdomajame rašte nurodyta suma - 22 442,62 Lt. Atsakovas prie apeliacinio skundo nepateikė įrodymų apie tokius teiginius, todėl teisėjų kolegija neturi objektyvių galimybių juos įvertinti. Be to, ši aplinkybė neturi įtakos byloje nagrinėjamam teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes šioje apeliacijoje vertinamas ne įrašų vykdomajame rašte teisingumas, o teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Dėl teismo nutarties išduoti ar atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti paduotas atskirasis skundas (CPK 646 straipsnio 3 dalis).

Remiantis išdėstytais argumentais atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, nes apelianto motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti ginčijamą teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos numato, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai yra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Šiuo atveju byloje ieškovu yra BUAB „Vėjūna“, t. y. įmonė, kuriai iškelta bankroto byla. Esant tokioms aplinkybėms apeliantas A. G. neturėjo teisinės pareigos už apeliacinį skundą mokėti žyminį mokestį, todėl jo sumokėtas 589,72 Lt dydžio žyminis mokestis grąžintinas.

             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 589,72 Lt (penki šimtai aštuoniasdešimt devyni litai ir 72 ct) žyminį mokestį, sumokėtą 2010 m. spalio 14 d. mokėjimo nurodymu Nr. 384749 už apeliacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                               Danutė Milašienė

Gintaras Pečiulis 

                                    Vigintas Višinskis