Civilinė byla Nr. eB2-230-940/2024

                       Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00030-2023-9

          Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

          3.4.3.7.1; 3.4.3.7.4; 1.1.6.1; 1.3.2.1; 2.1.2.1;

          2.1.2.4.1; 2.1.2.4.1.2; 2.1.2.4.1.3

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. birželio 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė,

sekretoriaujant Linai Stankūnaitei,

dalyvaujant kreditoriui A. C. (prisijungė nuotoliniu būdu), 

bankrutuojančios viešosios įstaigos „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo administratorei Rasai Židonytei (prisijungė nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl ginčijamo A. C. finansinio reikalavimo patvirtinimo bankrutuojančios viešosios įstaigos „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje.

Teismas

n u s t a t ė :

1.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. balandžio 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą viešajai įstaigai (toliau – VšĮ) „Teisės ir psichologijos institutas“ (toliau – įmonė, įstaiga), įstaigos nemokumo administratore paskyrė Rasą Židonytę (toliau – nemokumo administratorė).

2.       Kreditorius A. C. nemokumo administratorei pateikė prašymą patvirtinti jo 16 368,05 Eur dydžio finansinį reikalavimą, kurį sudaro 10 196,20 Eur neišmokėtas darbo užmokestis (atskaičius mokesčius) (1 473,15 Eur už 2023 m. sausio mėnesį; 5 vidutinių darbo užmokesčių dydžio (7 365,75 Eur, toliau – VDU) išeitinė kompensacija, 1 357,30 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas) ir 6 171,85 Eur netesybos (už 53 darbo dienas).

3.       Panevėžio apygardos teismo 2023 m. gegužės 26 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios VšĮ (toliau – BVšĮ) „Teisės ir psichologijos institutas“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. Ta pačia nutartimi teismas pareiškėjo A. C. 16 368,05 Eur kreditorinį reikalavimą išskyrė į atskirą bylą.

4.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. lapkričio 28 d. nutartimi 2023 m. sausio 16 d. susitarimą tarp VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir A. C. dėl darbo santykių pabaigos, piniginių sumų, bei kompensacijų išmokėjimo pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos. Taip pat atsisakė tvirtinti pareiškėjo A. C. 16 368,05 Eur finansinį reikalavimą VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje.

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2023 m. lapkričio 28 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6.       Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo kreditorius A. C. 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi teismo nustatytu terminu jokių papildomų paaiškinimų, įrodymų neteikė.

7.       Teismo posėdžio metu A. C. prašė patvirtinti jo kreditorinį reikalavimą pilna apimtimi, kurį sudaro 10 196,20 Eur pirmos eilės pirmo etapo ir 6 171,85 Eur pirmos eilės antro etapo kreditoriniai reikalavimai. Palaikė savo anksčiau bylos nagrinėjimo teisme metu duotus paaiškinimus. Pažymėjo, kad per Užimtumo tarnybą VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ieškojo darbuotojo, jam buvo pasiūlytas vadybininko darbas. Jis pats gyvena (duomenys neskelbtini), o įstaiga veiklą vykdė (duomenys neskelbtini). Susitarė dėl nuotolinio darbo. Paaiškino, kad darbo sutartis buvo sudaryta 2022 m. vasario 28 d., dirbti turėjo pradėti 2022 m. kovo 1 d., tačiau susirgo Covid-19, vėliau buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) liga, dėl ko buvo nedarbingas beveik metus laiko. 2023 m. sausio mėn. vykdė darbines funkcijas ir dirbo institute. Pažymi, kad nemokumo administratorė nurodo duomenis apie įstaigos finansinius duomenis, rezultatus, tačiau kreditorius nebuvo įstaigos dalininkas, vadovas ar finansininkas, buvo samdomas darbuotojas pagal darbo sutartį, todėl tokių duomenų neturėjo. Jam taip pat nebuvo žinoma sunki įmonės finansinė padėtis.   

8.       Nesutikdamas su nemokumo administratorės pozicija ir dėstomomis aplinkybėmis paaiškino, jog jis 2023 m. sausio mėn. viduryje su BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kuriame yra nurodytas priskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis ir kitos išmokos (darbo užmokestis už 2023 m. sausio mėn., kompensacija už nepanaudotas atostogas, išeitinė kompensacija). A. C. mano, jog įgijo teisę į kasmetines atostogas už 2022 m., nes dirbo institute, tačiau buvo laikinai nedarbingas dėl ligos. Pažymėjo, kad laikino nedarbingumo laikotarpis yra įskaitomas į laikotarpį už kurį priklauso kasmetinės atostogos, todėl jam priklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas.

9.       Dėl konkrečios veiklos ir darbo funkcijų nurodė, kad į darbą grįžo 2023 m. sausio viduryje. Negali tiksliai nurodyti dienos, bet pamena, kad tai buvo sausio viduryje, darbo sutartis nutraukta 2023 m. sausio 31 d. Dar nepradėjus dirbti, bet jau baigiantis jo nedarbingumo laikotarpiui, jis vadovės klausinėjo, ką konkrečiai reikės dirbti, bet jo buvo paprašyta parašyti prašymą išeiti iš darbo, nes tiek darbo nėra. Pavyko su direktore suderinti tai, kad darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu. Šios derybos vyko telefonu ir el. paštu, šalys susitarė dėl neišmokėtos atlyginimo dalies, 5 VDU dydžio išeitinės kompensacijos, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Susitarimo sąlygas pasiūlė įstaigos vadovė. Teigia, kad susitarimas dėl darbo santykių pabaigos ir su darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimo buvo sudarytas pasibaigus jo laikinajam nedarbingumui. Kodėl susitarime nurodyta data 2023 m. sausio 16 d. paaiškinti negali.

10.       Pasibaigus nedarbingumui pas atsakovę tikrai dirbo, 2023 m. sausio mėn. įstaigos vadovės prašymu vežė į Vilnių pinigus sumokėti už advokatės paslaugas. Advokatei perdavė 2100 Eur savo asmeninių lėšų. Taip pat tvarkė įstaigos „Facebook“ paskyrą, atliko kitas darbo funkcijas susijusias su informacinėmis technologijomis. Aplinkybė, kad nemokumo administratorė nerado įstaigos paskyros „Facebook“ nepaneigia, jo vykdytų darbo funkcijų, nes paskyra galėjo būti ištrinta. Susitarė su įstaigos vadove I. S., kad nutrauks darbo sutartį bendru sutarimu ir kad jam atsakovė sumokės aptartas susitarime sumas, bet liko apgautas. Mano, jog atliko tiek darbo funkcijų, kiek buvo sutarta, todėl turi teisėtą pagrindą reikalauti sutartų lėšų.

11.       Nemokumo administratorė prašo (1) netenkinti A. C. prašymo patvirtinti jo kaip pirmos eilės kreditoriaus pirmo etapo 10 196,20 Eur ir antro etapo 6171,85 Eur dydžio finansinio reikalavimo; (2) pripažinti 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį (toliau – Darbo sutartis), sudarytą tarp A. C. ir VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo dienos; (3) pripažinti 2023 m. sausio 16 d. susitarimą tarp VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir A. C. dėl darbo santykių pabaigos, piniginių sumų, bei kompensacijų išmokėjimo niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos.

12.       Procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžio metu BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo administratorė, nesutikdama su A. C. reikalavimu, nurodė, kad A. C. pateikė nemokumo administratorei Darbo sutartį, sudarytą 2022 m. vasario 28 d., kurioje nurodyta, kad A. C. pradeda dirbti įmonėje 2022 m. kovo 1 d. vadybininko pareigose ir jam nustatomas 3,05 MMA dydžio darbo užmokestis. Patikrinus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis buvo nustatyta, kad A. C. iš viso nebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis už 2022 metus. Be to A. C. buvo nedarbingas nepertraukiamai nuo 2022 m. vasario 22 d. iki 2023 m. sausio 18 d. Su A. C. darbo teisiniai santykiai buvo nutraukti 2023 m. sausio 31 d. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateikta informacija, kad atleidžiant asmenį jam nebuvo priskaičiuotas darbo užmokestis nei išeitinė kompensacija, nei nepanaudotų atostogų kompensacija. Nemokumo administratorei nebuvo pateiktas BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraštis, iš kurio būtų galima matyti apie šio asmens dirbtą laiką.

13.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartis, sudaryta tarp A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ yra negaliojanti. Sudaryta sutartimi šalys net nesiekė sukurti jokių darbo teisinių santykių, o išskirtinai siekė pasipelnyti Garantinio fondo lėšomis, kas yra konstatuota ir įsiteisėjusioje 2024 m. vasario 20 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-129-425/2024, kuria VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankrotas pripažintas tyčiniu kaltais buvusių vadovų I. S. ir J. T. veiksmais.

14.       2023 m. balandžio 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimu buvo konstatuota, kad įmonė nevykdo veiklos nuo 2023 m. sausio 1 d. remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Nėra jokių kitokių įrodymų, kad įmonė veiklą vėlesniu laikotarpiu vykdė. Priešingai, 2023 m. sausio 31 d. kreditoriams buvo išsiųsti pranešimai dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo ir neteisminio bankroto inicijavimo. Taigi įmonei veiklos nevykdant, nėra jokių duomenų, kad A. C. atliko kokias nors darbo funkcijas.

15.       Pareiškėjas A. C. prašo BVšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje patvirtinti 5 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kuri, jo skaičiavimu, sudaro 12 810 Eur. Nemokumo administratorė nesutinka su tokiu pareiškėjo reikalavimu, nes A. C. nepagrindė kokiu pagrindu jam buvo nustatyta tokio dydžio išeitinė kompensacija, kai asmuo nevykdė savo darbo funkcijų nei vieną mėnesį.

16.       Nurodė, kad A. C. kreipėsi dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, remiantis jo ir įmonės sudarytu 2023 m. sausio 16 d. susitarimu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Vėliau pateikė 2023 m. vasario 23 d. pažymą, kurią pasirašė direktorė I. S., tačiau pažymoje nurodyti duomenys nesutampa su sumomis nurodytomis susitarime. Pareiškėjas negali konkrečiai nurodyti kokias funkcijas atliko, pozicija nėra nuosekli. Abejonių kelia pareiškėjo paaiškinimai, kad tvarkė įstaigos paskyrą socialiniuose tinkluose, nes tokios paskyros rasti nepavyko. Pirmą kartą nagrinėjant bylą pareiškėjas nurodė, kad atliko kitas darbo funkcijas, nei nurodo dabar.  

17.       Kreditorius neįrodė, kodėl turi būti išmokėti būtent 5 VDU, nes joks atlyginimas jam niekada nebuvo priskaičiuotas ir išmokėtas. Pažymi, kad ne tik darbo sutartis, bet ir pats susitarimas buvo sudarytas tuo metu kai A. C. buvo nedarbingas.

18.       Duomenys dokumentuose nesutampa – susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo sudarytas 2023 m. sausio 16 d., darbo sutartyje nurodyta, kad darbo sutartis nutraukiama nuo 2023 m. sausio 19 d., „Sodros“ duomenimis pareiškėjo draudiminis laikotarpis baigėsi 2023 m. sausio 31 d. Nėra aišku kaip apskaičiuota A. C. prašoma patvirtinti kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. 2023 m. vasario 23 d. pažymoje nurodyta, kad kompensaciją sudaro 5056,84 Eur neatskaičius mokesčių, o 2023 m. sausio 16 d. susitarime – 2360,52 Eur. Nemokumo administratorė nesutinka su tokiu reikalavimu ir tuo pagrindu, kad asmuo nevykdė jokių darbo funkcijų 2022 metais, jis buvo laikinai nedarbingas, todėl jam nebuvo priskaičiuojamas darbo užmokestis. DK 126 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad darbuotojams suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Iš A. C. pateiktos pažymos nėra aišku už kiek dienų jam priskaičiuota kompensacija.

19.       Pažymi, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą įtvirtintą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 126 straipsnio 1 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje, 127 straipsnio 4 dalies 1 punkte ir į tai, kad A. C. neatliko jokių veiksmų įmonėje 2022 metais ir iki 2023 m. sausio 18 d., kol tęsėsi jo nedarbingumas, laikytina, kad asmeniui nepriklauso kompensacija už nepanaudotas atostogas.

20.       A. C. pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad A. C. priskaičiuotas 6753,68 Eur dydžio priedas už rezultatus, o 2023 m. sausio 19 d. susitarime nurodyta, kad asmeniui neva turi būti išmokėta 5 VDU dydžio 12810 Eur dydžio išeitinė kompensacija. Nėra aišku, kokius rezultatus asmuo neveikiančioje įmonėje pasiekė, jei A. C. nedarbingumas tęsėsi iki 2023 m. sausio 18 d., o jau 2023 m. sausio 31 d. įmonės vadovė kreipėsi į kreditorius dėl bankroto bylos iškėlimo.

21.       A. C. nepateikė jokių įrodymų, kad atiko kokius nors darbus, pasiekė kokius nors darbo rezultatus, dėl šios priežasties nemokios įmonės sudarytas 2023 m. sausio 16 d. susitarimas su A. C. dėl priedo išmokėjimo turi būti panaikintas kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai, gerai moralei ir pažeidžiantis visų kitų kreditorių interesus, o darbo sutartis sudaryta tik dėl akių neketinant jos vykdyti, todėl taip pat turi būti pripažinta negaliojančia. A. C. prašo patvirtinti 6171,85 Eur dydžio netesybas nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. balandžio 18 d. Nemokumo administratorei nėra pateiktas netesybų apskaičiavimą patvirtinantis koks nors dokumentas. Nežinant, o A. C. nenurodžius, kaip buvo gauta tokia suma, finansinis reikalavimas netvirtintinas bankroto byloje kaip neįrodytas ir nepagrįstas, juo labiau, kad A. C. net nepriklausė išmokėti nei jokio darbo užmokesčio, nei kokio nors priedo.

22.       Nemokumo administratorės vertinimu, A. C. neįrodė savo finansinio reikalavimo pagrįstumo, todėl nemokumo administratorės ginčijamas finansinis reikalavimas bankroto byloje neturėtų būti tvirtinamas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Esminės faktinės aplinkybės

23.       2019 m. rugpjūčio 21 d. Juridinių asmenų registre įregistruota VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, vienintelis dalininkas – J. T., įstaigos vadove nuo 2022 m. vasario 15 d. buvo paskirta I. S..

24.       Bylos duomenimis A. C. laikino nedarbingumo pažymėjimai buvo išduodami nepertraukiamai nuo 2022 m. vasario 22 d. iki 2023 m. sausio 18 d. imtinai. Ginčo dėl aplinkybių, kad nurodytu ir ginčo sprendimui aktualiu laikotarpiu A. C. buvo laikinai nedarbingas byloje nėra.

25.       Nustatyta, kad VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ darbo sutartis su A. C. buvo sudaryta 2022 m. vasario 28 d. A. C. buvo įdarbintas vadybininko pareigose ir jam nustatytas 3,05 MMA darbo užmokestis per mėnesį, tačiau darbo užmokestis už 2022 metus A. C. nebuvo priskaičiuojamas, nes jis 2022 metais dėl laikino nedarbingumo VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nedirbo, jam nebuvo priskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis. Taip pat nustatyta, kad faktiškai įstaiga jokių išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, pareiškėjui nebuvo mokėjusi.

26.       2023 m. sausio 16 d. susitarimu dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ direktorė I. S. ir A. C. susitarė nutraukti darbo sutartį pagal DK 54 straipsnio 1 dalį nuo 2023 m. sausio 31 d., užbaigiant ir perduodant darbus administracijai 2023 m. sausio 31 d. Šalys susitarė, kad A. C. ne vėliau kaip atleidimo dieną išmokamas 2023 m. sausio mėn. darbo užmokestis – 2562,00 Eur, 5 (penkių) VDU dydžio išeitinė kompensacija – 12 810 Eur dydžio išeitinė kompensacija, bei 2360,52 Eur dydžio kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

27.       VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ vadovė 2023 m. sausio 31 d. kreditoriams išsiuntė pranešimus dėl kreditorių susirinkimo sušaukimo ir neteisminio bankroto inicijavimo, o 2023 m. vasario 28 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos įstaigai iškėlimo.

28.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. balandžio 7 d. nutartimi nutarė iškelti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto bylą, nemokumo administratore paskirti Rasą Židonytę. Teismas konstatavo, kad įstaiga yra nemoki, nes nebegali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimai 45 kartus viršija įstaigos balanse apskaityto turto vertę. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. balandžio 19 d. 

29.       Panevėžio apygardos teismo 2024 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB-129-425/2024, įstaigos bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. gegužės 9 d.

30.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl kreditoriaus A. C. finansinio reikalavimo, kildinamas iš darbo teisinių santykių tvirtinimo. Tarp šalių kyla ginčas ne tik dėl paties darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų priklausymo fakto, tačiau taip pat nesutariama ir dėl tvirtintinų sumų dydžio.

Dėl darbo teisinių santykių ir kreditorinio reikalavimo (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

31.       Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis buvo tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditoriaus reikalavimas gali būti tvirtinamas tik patikrintas; pirminį kreditorių pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankroto administratorius ir (arba) teikia teismui tvirtinti konkretų reikalavimą arba jį ginčija teisme; nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių reikalavimų, teismas taip pat tvirtina kreditoriaus reikalavimą tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

32.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).

33.       Faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju nemokumo administratorė prašo pripažinti 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį negaliojančia remiantis šio sandorio tariamumu (CK 1.86 straipsnis), o 2023 m. sausio 16 d. susitarimą pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.81 straipsnį, kaip prieštaraujantį viešajai tvarkai ir gerai moralei, ir tuo pagrindu įmonės bankroto byloje netvirtinti pareiškėjo kreditorinio reikalavimo.

34.       Darbo teisiniai santykiai, visų pirma, yra sutartiniai teisiniai santykiai, jų atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo suderinta valia, kuri yra išreikšta ir įforminta darbo sutartyje (DK 32 straipsnis). Darbo teisinius santykius reglamentuoja DK, kuriame taip pat numatyti darbo sutarties pasibaigimo pagrindai.

35.       Darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį (DK 32 straipsnio 1 dalis). Darbo sutarties sąlygos yra būtinosios ir papildomos. Būtinosios darbo sutarties sąlygos – sąlygos (darbo funkcija, darbo apmokėjimo sąlygos ir darbovietė), dėl kurių susitarus laikoma, kad darbo sutartis yra sudaryta (DK 33 straipsnio 1 ir 2 dalys). Kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės. Darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše (DK 34 straipsnis).

36.       Darbo sutarties pasibaigimas reiškia, kad pasibaigia jos šalių teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarties vykdymu, tačiau tai nereiškia, jog, pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi ir visos jos šalis siejusios, iš darbo teisinių santykių kilusios teisės ir pareigos, pavyzdžiui, teisė ir pareiga dėl atsiskaitymo, išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką ir kt. Pastarosios teisės ir pareigos būdingos visiems DK reguliuojamiems darbo santykiams, taigi ir atsiradusiems darbo sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 53 punktas).

37.       CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad CK normas darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji įstatymai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.78 – 1.96 straipsniuose nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai taikomi ir darbo sutarčiai, atsižvelgiant į šios sutarties specifiką, kartu aiškinant darbo sutarties turinį, sutarties sudarymo vykdymo ir keitimo tvarką ir sąlygas bei atsižvelgiant į tai, kad darbo teisėje restitucija negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009; 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015). Restitucijos negalimumas darbo teisėje kartu reiškia ir tai, kad darbo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo dienos, įpareigojant šalis grąžinti visa, ką jos yra gavusios vykdydamos sutartį, įskaitant ir darbuotojo gautą darbo užmokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2015). Tačiau tai nereiškia, kad sandorio negaliojimo institutas apskritai negali būti taikomas darbo teisiniuose santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 53, 70 punktai).

38.       CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas savo iniciatyva taiko niekinio sandorio teisines pasekmes tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus ir šis sandoris tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113-701/2015).

39.       Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės „viešoji tvarka“ ar „gera moralė“ turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, jog pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019 51 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40.       CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinio teismo praktika dėl šio sandorių negaliojimo pagrindo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi trūkumų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-1075/2022, 37 punktas).

41.       Sprendžiant byloje kilusi ginčą dėl pareiškėjo kreditorinio reikalavimo, kildinamo iš darbo teisinių santykių, pagrįstumo, pirmiausia pažymėtina tai, kad pats pareiškėjas A. C. viso proceso metu teikė nenuoseklius ir prieštaringus paaiškinimus tiek dėl darbo sutarties sudarymo aplinkybių, tiek dėl vykdytų darbo funkcijų pasibaigus laikinajam nedarbingumui.

42.       Nustatyta, kad A. C. nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas 2022 m. vasario 21 d. nuo 2022 m. vasario 22 d. ir nedarbingumas buvo tęsiamas nepertraukiamai iki 2023 m. sausio 18 d. Taigi, akivaizdu, kad tiek darbo sutartis (2022 m. vasario 28 d.), tiek ir ginčijamas susitarimas dėl darbo santykių pabaigos (2023 m. sausio 16 d.) buvo sudaryti A. C. esant laikinai nedarbingam. Bylos faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, asmuo sudarydamas darbo sutartį neketino pradėti darbo teisinių santykių ir neketino jų vykdyti, kadangi A. C. tiek iki darbo sutarties 2022 m. vasario 28 d. sudarymo, tiek visus metus po šios darbo sutarties sudarymo, buvo nedarbingas dėl ligos, taigi žinojo, kad darbo funkcijų realiai nuo 2022 m. kovo 1 d. neatliks. A. C. paaiškinimai, kad jei nebūtų susirgęs 2022 m. vasario 28 d. Covid-19, tai būtų 2022 m. kovo 1 d. pradėjęs dirbti dar esant laikinajame nedarbingume, tiesiog už tas dienas nebūtų gavęs išmokų iš „Sodros“ stokoja tiek teisinio, tiek faktinio pagrįstumo. 

43.       Nagrinėjant kreditorinį reikalavimą pirmą kartą teisme, pareiškėjas teigė, kad 2023 m. sausio mėn. ne tik nuvežė pinigus advokatei, bet taip pat skambino, rašė elektroninius laiškus klientams, laikraščiams, tačiau įrodymų pateikti negali, nes jų neturi, laiškai nėra išsaugoti. Šios bylos nagrinėjimo teisme metu teigė, kad atliko įvairius darbus informacinių technologijų srityje, tvarkė įstaigos „Facebook“ paskyrą. Tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtančių šiuos teiginius nepateikė. Kritiškai vertintini ir A. C. paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu, kad jis 2023 m. sausio mėn. pasibaigus laikinajam nedarbingumui dirbo – nuvežė 2 100 Eur įstaigos vadovės paliepimu advokatei į Vilnių. Iš duomenų esančių VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankroto byloje nustatyta, kad 2023 m. lapkričio 21 d. nutartimi buvo patvirtintas A. C. 2100 Eur finansinis reikalavimas, remiantis 2022 m. lapkričio 11 d. Pinigų priėmimo kvitu Nr. 861477, pagal kurį A. C. už VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ sumokėjo advokatei E. L. 1500 Eur, bei remiantis 2022 m. gruodžio 5 d. Pinigų priėmimo kvitu Nr. 861479, pagal kurį A. C. už VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ sumokėjo advokatei E. L. 600 Eur. Taigi, nurodyti duomenys paneigia pareiškėjo paaiškinimus dėl 2023 m. sausio mėn. atliktų darbo funkcijų – 2023 m. sausio mėn. perduotų pinigų advokatei, kadangi pagal pinigų priėmimo kvitų datas, akivaizdu, kad pinigai buvo perduoti ne pareiškėjo nurodytu laiku, o 2022 m. lapkričio ir gruodžio mėn.

44.       Be kita ko, paties pareiškėjo byloje pateikta pažyma apie išduotus nedarbingumo pažymėjimus paneigia jo paaiškinimus duotus teismo posėdžio metu, kad jis tapo laikinai nedarbingas tik po darbo sutarties sudarymo. Teismo vertinimu pareiškėjui A. C. sudarant darbo sutartį buvo puikiai žinoma, kad jis 2022 m. kovo 1 d. negalės pradėti dirbti, dėl tuo metu išduoto nedarbingumo pažymėjimo, kas tik sustiprina teismo įsitikinimą dėl pareiškėjo nesąžiningumo byloje.

45.       Byloje taip pat nustatyta, kad nemokumo administratorei nebuvo pateikti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ darbuotojų darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, iš kurių būtų galima matyti apie A. C. dirbtą laiką. Nėra jokių duomenų, kad A. C. atliko kokias nors darbo funkcijas 2023 metų sausio mėnesį, už kurį prašo patvirtinti finansinį reikalavimą. Be to, byloje nėra jokiais objektyviais duomenimis pagrįsta, kad A. C., kaip buvo numatyta 2023 m. sausio 16 d. susitarime, darbo santykių nutraukimo metu perdavė kokius nors darbus įstaigai. Įvertintina ir tai, kad 2023 m. balandžio 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimu remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 3 punktu buvo konstatuota, kad įmonė nevykdo veiklos nuo 2023 m. sausio 1 d.

46.       A. C. pateikė 2023 m. vasario 23 d. direktorės I. S. pasirašytą pažymą už 2023 metų sausio mėnesį, kurioje nurodyta, kad A. C. už 2023 metų sausio mėnesį priskaičiuotas darbo užmokestis 5922 Eur neatskaičius mokesčių, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas sudaro 5056,84 Eur ir priedas už darbo rezultatus – 6753,68 Eur (atskaičius mokesčius bendra suma yra 10 196,20 Eur). Pažymėtina, kad A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ 2023 m. sausio 16 d. susitarime ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ vadovės I. S. elektroniniu parašu pasirašytoje darbo užmokesčio A. C. priskaičiavimo pažymoje už 2023 metų sausio mėnesį yra nurodomos skirtingos piniginės sumos. 2023 m. vasario 23 d. pažymoje nurodyta, kad kompensaciją sudaro 5056,84 Eur neatskaičius mokesčių, o 2023 m. sausio 16 d. susitarime – 2360,52 Eur. Teismo posėdžio metu A. C. nurodė, kad iš dalies sutinka su nemokumo administratorės pozicija, tačiau negalėjo nurodyti su kuriais konkrečiai argumentais, taip pat negalėjo pagrįsti prašomų priteisti sumų dydžio ir pagrįstumo. Pateiktuose procesiniuose dokumentuose ir prašyme patvirtinti kreditorinį reikalavimą A. C. nurodo, jog neišmokėtas darbo užmokestis atskaičius mokesčius yra 10 196,20 Eur, tačiau taip pat prašo patvirtini ir reikalavimą dėl 6 171,85 Eur dydžio netesybų nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. balandžio 18 d. Bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas negalėjo objektyviai paaiškinti šių neatitikimų bei prašomų patvirtinti sumų dydžio apskaičiavimo bei pagrįstumo (DK 147 straipsnis). 

47.       Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas A. C. jokių konkrečių aplinkybių dėl jam nesumokėtų netesybų nenurodė, taip pat nei teismui, nei nemokumo administratorei nepagrindė, kokiu pagrindu bei kokia tvarka yra apskaičiuojamos jo prašomos patvirtinti netesybos.

48.       Įstaigai faktiškai nevykdant jokios veiklos, pareiškėjui nepateikus jokių konkrečių įrodymų, pagrindžiančių jo darbo realumą, apimtį ir intensyvumą, kai jo paties nedarbingumas buvo baigtas tik 2023 m. sausio 18 d., nors už sausio mėnesio darbą jam dar yra papildomai apskaičiuotas 5922 Eur darbo užmokestis, nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad kreditoriaus reikalavimas dėl atlyginimo už 2023 m. sausio mėnesį patvirtinimo yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas. Kartu tai neleidžia pripažinti pagrįstu ir reikalavimo dėl priedo už rezultatus už 2023 m. sausio mėnesį, kadangi A. C. nepateikė nei nemokumo administratorei, nei teismui jokių įrodymų, kad būtų atlikęs kokius nors darbus ar pasiekęs kokius nors ypatingus darbo rezultatus veiklos nevykdančioje įstaigoje, įvertinant ir tokį trumpą laikotarpį, kai 2023 m. sausio 16 d. buvo sudarytas susitarimas dėl darbo santykių pabaigos 2023 m. sausio 31 d., o pareiškėjas iki 2023 m. sausio 18 d. buvo nedarbingas.

49.       Ištyręs ir įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas sprendžia, kad nei 2023 m. vasario 23 d. pažymoje nurodytas 5922 Eur darbo užmokesčio dydis, nei 2023 m. sausio 16 d. susitarime nurodytas 2562 Eur darbo užmokesčio dydis A. C. nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs net tik aukščiau išdėstytas byloje nustatytas aplinkybes, bet ir tai, kad pareiškėjui darbo sutartimi buvo nustatytas 3,05 MMA darbo užmokestis (pastebėtina, kad 2022 m. MMA buvo 730 Eur, neatskaičius mokesčių, 2023 m. – 840 Eur, o pareiškėjas iki 2023 m. sausio 18 d. imtinai buvo laikinai nedarbingas), o nutarties 42 – 45 punktuose teismo konstatuota, kad realiai įmonėje 2023 m. sausio mėn. jokių darbo funkcijų A. C. neatliko. Dėl nurodytų priežasčių teismui pagrįstų abejonių kelia nurodytų sumų realumas ir pagrįstumas, įskaitant ir sumas už darbo rezultatus.

50.       DK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. DK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės privalo kreiptis per tris mėnesius, o neteisėto nušalinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir kolektyvinės sutarties pažeidimo atvejais, – per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad nei DK, nei bankroto teisinius santykius reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ) nėra nustatyta išimčių, kad darbo ginčai, kylantys iš darbo teisinių santykių, kurių šalimi yra bankrutuojantis juridinis asmuo, turėtų būti nagrinėjami kitokia nei DK nustatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1590-790/2020, 21 punktas).

51.       DK 146 straipsnio 2 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad su atleidžiamu iš darbo darbuotoju turi būti visiškai atsiskaityta, t. y. sumokamos visos su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojo atleidimo dieną, jeigu teisės aktais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka.

52.       Pareiškėjas A. C. nei teismui, nei nemokumo administratorei nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jis po atleidimo iš darbo 2023 m. sausio 31 d., būtų kreipęsis į įmonę, teikęs konkrečius prašymus dėl vėlavimo su juo atsiskaityti ar būtų realiai ketinęs kreiptis dėl jo, kaip darbuotojo, teisių pažeidimo į atitinkamą darbo ginčų subjektą (DK 220 straipsnio 1 dalis), nors susitarime su VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ buvo nurodyta, jog atsiskaitymo diena yra ne vėliau nei atleidimo diena, tai yra 2023 m. sausio 31 d. Bylos duomenimis, nuo 2023 m. sausio 31 d. iki įmonės bankroto iškėlimo teisme, tai yra iki 2023 m. balandžio mėn., A. C. neatliko jokių konkrečių aktyvių veiksmų, kad apgintų savo, kaip pareiškėjas teigia pažeistas, darbuotojo teises, nors darbuotojų teisių gynimo terminai yra pakankamai trumpi (trys mėnesiai) ir šis terminas pareiškėjui puikiai buvo žinomas. Pažymėtina ir tai, kad įsiteisėjusioje 2024 m. vasario 20 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-129-425/2024, kuria VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ bankrotas pripažintas tyčiniu kaltais buvusių vadovų I. S. ir J. T. veiksmais, konstatuota, kad įstaigos veikla buvo organizuota netinkamai ir ekonomiškai nenaudingu būdu, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, išimtinai siekiant gauti subsidijas darbo užmokesčiui, o vėliau ir Garantinio fondo lėšas. VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės dėl tyčinio bankroto bei didžiosios daugumos darbuotojų formalaus įdarbinimo, sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pats kreditorius A. C. jam neišmokėtų piniginių lėšų sumos nesiekė prisiteisti bei nesiekė apginti tokį savo interesą, kas taip pat teismui sudaro pagrindą abejoti tokių reikalavimų realumu bei pagrįstumu. 

53.       Pasyvus pareiškėjo elgesys –  iki bankroto bylos iškėlimo įmonei nereiškiant jokių pretenzijų, aplinkybės, kai esant itin sudėtingai įmonės finansinei padėčiai, susitarime numatytą atsiskaitymo ir darbo sutarties nutraukimo dieną (2023 m. sausio 31 d.) pati įstaigos vadovė kreipiasi į kreditorius dėl bankroto bylos kėlimo, reikšmingos tuo aspektu, kad sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, jog 2023 m. sausio 16 d. susitarimo sudarymo metu pareiškėjui buvo žinomos aplinkybės dėl įstaigos sudėtingos finansinės padėties. Tai yra aplinkybės,  kad įstaiga yra faktiškai nemoki ir negalės jam išmokėti 2023 m. sausio 31 d. susitarime nurodytų sumų. 2024 m. birželio 17 d. teismo posėdžio metu A. C. nurodyti argumentai, kad reikalavimui pateikti buvo trys mėnesiai, todėl iš karto nesikreipė nei į įmonę, nei į darbo ginčus nagrinėjančius subjektus dėl neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, nagrinėjamos bylos kontekste vertintini kritiškai. Akivaizdu, kad pareiškėjas A. C. suprato, jog darbo užmokestis ir kitos išmokos bus sumokėtas tik įstaigai bankrutavus iš Garantinio fondo skiriamų lėšų (CPK 185 straipsnis).

54.       Nagrinėjamu atveju įvertinus ir ištyrus byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, pateiktus įrodymus, byloje dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: (1) ginčijama darbo sutartis buvo sudaryta A. C. esant laikinai nedarbingam, kai bylos duomenimis nedarbingumas nuo 2022 m. vasario 22 d. be pertraukos buvo tęsiamas iki 2023 m. sausio 18 d., o darbo sutarties pasirašymo dieną (2022 m. vasario 28 d.) nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas iki 2022 m. kovo 3 d., nors šalys darbo sutartyje sutarė, kad A. C. pradeda dirbti 2022 m. kovo 1 d.; (2) A. C. nuo pat darbo sutarties sudarymo faktiškai neatliko jokių realių darbo funkcijų VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“; (3) A. C. prieš nutraukiant darbo santykius su įstaiga, kurios finansinė būklė labai sudėtinga ir kuri neturėjo jokių realių galimybių įvykdyti susitarimą buvo susitarta dėl išmokų; (4) su pareiškėju nebuvo atsiskaitoma darbo sutarties nutraukimo dieną, o A. C. reikalavimai dėl iš darbo santykių kylančių išmokų buvo pareikšti tik įstaigai iškėlus bankroto bylą; (5) pareiškėjas A. C. nepagrindė savo, kaip darbuotojo teisių negynimo iki bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo; (6) tokių buvusių darbuotojų savo teisių negynimo iki bankroto bylos iškėlimo atvejų, įstaigos bankroto bylos duomenimis buvo ne vienas; (7) prieš nutraukiant darbo santykius su įstaiga, susitariama pareiškėjui išmokėti ženklias, objektyviais įrodymais ir skaičiavimais nepagrįstas su darbo santykiais susijusias sumas, nors realiai pareiškėjas jokių darbo funkcijų neatliko. 

55.       Darbo teisinių santykių pagrindas yra fizinio asmens veiksmų atlikimas kito asmens naudai už atitinkamą piniginį atlygį. Vien tai, kad egzistuojančios faktinės aplinkybės formaliai atitinka darbo teisinius santykius, esant ginčui tarp darbuotojo ir bankroto administratorius, o taip pat įstaigai esant iškeltai nemokumo bylai bei egzistuojant eilei panašių situacijų dėl darbuotojų įdarbinimo ir atleidimo su jais neatsiskaičius, tačiau nustačius itin dideles darbo užmokesčio, priedų bei kompensacijų išmokas, automatiškai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog faktiniai darbo santykiai susiklostė ir asmuo įgijo teisę reikšti reikalavimą dėl visų iš to kylančių teisinių pasekmių. Byloje esanti įrodymų visuma ir nustatytos aplinkybės (nutarties 54 punktas) teikia pagrindą spręsti, kad darbo santykiai tarp šalių nagrinėjamu atveju apskritai nebuvo susiklostę.

56.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta ir įvertinus aptartas byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartimi, sudaryta tarp A. C. ir VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ šalys nesiekė sukurti jokių darbo teisinių santykių, o bylos duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad buvo išskirtinai siekta pasipelnyti Garantinio fondo lėšomis. Teismas sprendžia, kad realiai sudaryta darbo sutartis nebuvo vykdoma, o tai reiškia, kad darbo sutartis buvo sudaryta realiai neketinant sukurti darbo teisinių santykių.

57.       CK 1.95 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl momento, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu. Pagal jas pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), o jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ab initio, tai konstatuojamas faktas, kad šalių nesiejo prievoliniai santykiai, o kai sandoris pripažįstamas negaliojančiu ex nunc (nuo dabar; ateityje), konstatuojama, kad iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šalis siejo teisinis santykis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Šioje byloje, atsižvelgus į jos aplinkybes dėl ginčijamos darbo sutarties vykdymo, sutarties turinį, spręstina, kad Darbo sutartis gali būti pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis išdėstytu 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartis, sudaryta tarp A. C. ir VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento, kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai, ir gerai moralei ir kaip sudaryta dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.81 straipsnis, 1.86 straipsnis).

58.       Pripažinus, kad darbo sutartis yra niekinė ir negaliojanti, 2023 m. sausio 16 d. susitarimas tarp VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ ir A. C. dėl darbo santykių pabaigos, piniginių sumų, bei kompensacijų išmokėjimo taip pat pripažįstamas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.81 straipsnis),  kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes vienintelis susitarimo šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam tiek VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ turtiniams interesams, tiek viešajai tvarkai ar gerai moralei pasiekti, bei buvo skirtas išimtinai A. C. nepagrįstų turtinių interesų tenkinimui iš Garantinio fondo biudžeto skirtų sumų bankrutavusių įmonių darbuotojų finansinių reikalavimų iš darbo santykių tenkinimui. 2023 m. sausio 16 d. susitarimu nesant teisinio ir ekonominio pagrindo nepagrįstai buvo sukurtas pareiškėjo A. C. 16 368,05 Eur kreditorinis reikalavimas, kuris būtų galimai patenkinamas tik Garantinio fondo lėšomis, nes VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ tokios galimybės neturėjo. 2023 m. sausio 16 d. susitarimas akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes šiuo sandoriu buvo siekiama sudaryti pareiškėjui sąlygas nepagrįstai įgyti teisę į Garantinio fondo išmokas. 

59.       Teisė pasinaudoti dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas DK nustatytu atveju) atsiranda, kai darbuotojas įgauna teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas (DK 127 straipsnio 2 dalis). Darbo metai, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, prasideda nuo darbuotojo darbo pagal darbo sutartį pradžios. Į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių, be kita ko įskaitomos ir darbo dienos, kuriomis nedirbta dėl darbuotojo laikinojo nedarbingumo (DK 127 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, teisė pasinaudoti dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) atsiranda, kai darbuotojas įgauna teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas. Vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu nėra pagrindo sutikti su nemokumo administratorės pozicija, kad kompensacija už nepanaudotas atostogas nepriklauso, nes pareiškėjas įmonėje 2022 metais ir iki 2023 m. sausio 18 d., kol tęsėsi jo nedarbingumas, jokių funkcijų neatliko. Tačiau pripažinus darbo sutartį ir 2023 m. sausio 16 d. susitarimą niekiniais ir negaliojančiais, konstatavus, kad darbo santykiai realiai tarp šalių nesusiklostė, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo patvirtinti pareiškėjo reikalavimo dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas ir pirmiau išdėstytas aplinkybes, į tai, kad faktiniai darbo santykiai, kokie buvo įtvirtinti šalių sudaryta sutartimi ir susitarimu, realiai nebuvo susiklostę ir nebuvo vykdomi, teismas taip pat neturi pagrindo patvirtinti ir kreditoriaus reikalavimo dėl netesybų.

60.       Vadovaujantis išdėstytais motyvais ir argumentais, darbo sutartį ir susitarimą pripažinus niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.81 straipsnis, 1.86 straipsnis), pareiškėjui A. C. neįrodžius darbo funkcijų atlikimo realumo ir tikrumo, tai yra to, kad jis atitinkamai įvykdė savo pareigas, jo, kaip darbuotojo, interesai įstaigos bankroto byloje negali būti ginami. Konstatuotina, kad A. C. neįgijo teisės reikšti finansinį reikalavimą, kildinamą iš darbo teisinių santykių, todėl jo reikalavimas patvirtinti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje 16 368,05 Eur finansinį reikalavimą atmestinas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais,

n u t a r i a :

pripažinti 2022 m. vasario 28 d. darbo sutartį, sudarytą tarp A. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, kodas 305232297, niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo dienos.

Pripažinti 2023 m. sausio 16 d. susitarimą, sudarytą tarp VŠĮ „Teisės ir psichologijos institutas“, kodas 305232297, ir A. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, piniginių sumų, bei kompensacijų išmokėjimo, niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos.

Atsisakyti tvirtinti VšĮ „Teisės ir psichologijos institutas“ nemokumo byloje pareiškėjo A. C. 16 368,05 Eur finansinį reikalavimą.

Nutarties patvirtintą kopiją siųsti nemokumo administratorei Rasai Židonytei ir A. C..

Nutarties patvirtintą kopiją ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jos įsiteisėjimo dienos išsiųsti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Garantinio fondo administratoriui.

Nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui atskirąjį skundą paduodant per Panevėžio apygardos teismą.  

Teisėja                                                                                                 Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė