Administracinė byla Nr. eA-1869-1047/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00242-2025-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Beatos Martišienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas R. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 24S49685 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2027 m. vasario 11 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi, taip pat nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungos nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis teritorijoje nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2027 m. vasario 11 d.
2. Pareiškėjas nurodė, kad:
2.1. Jis buvo gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, tačiau įmonė nesuteikė jam darbo vietos, nurodydama, kad įmonėje nėra darbo. Pareiškėjo vertinimu, panaikinus leidimą laikinai gyventi, atsakovas turi teisę, o ne pareigą įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad jam pritaikytos poveikio priemonės yra neteisingos ir neproporcingos, o atsakovas savo pasirinkimo taikyti priemonę tinkamai nemotyvavo.
2.2. Įvedant perspėjimą į SIS II, taikomas proporcingumo reikalavimas, išnagrinėjant, ar konkretus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS II. Nagrinėjamu atveju atsakovas net neturėjo teisės priimti sprendimą dėl perspėjimo įtraukimo, kadangi nebuvo nustatyta jokios grėsmės, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, ir kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti asmeniui tokių padarinių, dėl kurių būtų ribojamas jo judėjimas visoje Europos Sąjungoje.
3. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.
4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad:
4.1. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas po to, kai Migracijos departamentas 2024 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 24S21482 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi nustatęs, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta.
4.2. Pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi ir nesudaręs darbo sutarties su darbdaviu, galimai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas kitą tikslą, nei nurodė, prašydamas leidimo laikinai gyventi arba per Nepalo išorės paslaugų teikėją atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas galimai atvyko į Europos Sąjungą, tačiau neatvyko į Lietuvą. Priimdamas sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, kurio pareiškėjas neskundė, Migracijos departamentas vertino turimą informaciją, pateiktą teikusio tarpininkavimo raštą darbdavio, kuris informavo, kad užsienietis neatvyko dirbti.
4.3. Pagal Lietuvos migracijos politikos gaires svarbu užtikrinti efektyvų teisėtos veiklos, taip pat ir savarankiškos ekonominės veiklos srityje, teisinio reglamentavimo įgyvendinimą, kad nebūtų piktnaudžiaujama leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema ir atvykstantys gyventi į Lietuvą užsieniečiai imtųsi realios teisėtos veiklos, kuri yra pelninga arba naudinga (kai nesiekiama pelno), arba dirbtų pagal darbo sutartį.
4.4. \Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi gavo pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra pakankamas pagrindas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas gali ir ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimo, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje ir to galima išvengti tik įvedant perspėjimą į SIS.
4.5. Sprendime tinkamai pagrįstas taikomos poveikio priemonės proporcingumas, jis yra pakankamai motyvuotas, paremtas individualių aplinkybių vertinimu, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, nustatytos faktinės aplinkybės susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
II.
5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino; panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. 24S49685. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento 222,50 Eur (dviejų šimtų dvidešimt dviejų eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
6.1. Migracijos departamentas 2024 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S21482 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Pareiškėjas šio Migracijos departamento sprendimo neskundė.
6.2. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 24S49685 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai priklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), nes pareiškėjo leidimas gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a papunkčiu ir 2 dalies c papunkčiu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 14 punktu.
7. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu, Taisyklių 15 punktu, Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 Dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS Reglamentas), 24 straipsnio 1 dalies a papunkčiu ir 2 dalies c papunkčiu, ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taikant paminėtas teisės aktų nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024), pažymėjo, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu tokiu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą.
8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas dėl draudimo atvykti priimtas iš esmės vadovaujantis Migracijos departamento 2024 m. sausio 18 d. sprendimu, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas gyventi Lietuvoje. Konkrečiai, buvo atsižvelgiama į šiame sprendime nurodyta leidimo panaikinimo pagrindą, įtvirtintą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą).
9. Teismas sprendė, kad nors Migracijos departamento 2024 m. sausio 18 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nebuvo apskųstas ir nėra ginčo dalyku nagrinėjamoje byloje, tačiau vertinant Sprendimo dėl draudimo atvykti pagrįstumo ir pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti ir įtraukimo į SIS proporcingumo klausimus, negalima ignoruoti nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme atsakovas, prieš priimdamas sprendimą pirmiau nurodytu pagrindu, turėjo pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekiant gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, tik pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).
10. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju buvo apsiribota vien potencialaus darbdavio informacija dėl sutarties nesudarymo ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, tačiau vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas neatvyko ir neįsidarbino, nėra pakankama padaryti išvadą, kad ginčo situacija atitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį.
11. Vertindamas atsakovo nurodytas aplinkybes nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste teismas konstatavo, kad jos nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasi dėl leidimo išdavimo, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją; byloje taip pat nėra kitų duomenų, kurie leistų daryti tokią išvadą, taigi, nagrinėjamu atveju nėra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą) nurodyto pagrindo, o tai savo ruožtu reiškia, kad Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktas ir Taisyklių 15 punktas nagrinėjamu atveju nėra aktualūs ir 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įrašymo į SIS terminas negali būti taikomas, nes tam nėra faktinio pagrindo.
12. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas dėl draudimo atvykti nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, jame nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti ir įtrauktas perspėjimas į SIS yra adekvatus ir proporcingas.
13. Teismas, be kita ko, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024, sprendė, kad Migracijos departamento Sprendimas dėl draudimo atvykti neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl šis Sprendimas naikintinas.
III.
14. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
15. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. Vertindamas galiojančiu Migracijos departamento sprendimu nustatytas aplinkybes, dėl kurių tarp šalių nėra ginčo, pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas.
15.2. Kadangi Migracijos departamentas įsiteisėjusiu sprendimu 2024 m. sausio 18 d. Nr. 24S21482 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, tai turėjo teisę ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
15.3. Teismas neįvertino, kad pareiškėjas turėjo pareigą informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusias aplinkybes dėl išduoto leidimo laikinai gyventi, tačiau tokios informacijos nepateikė. Pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui duomenų apie savo išvykimą iš Lietuvos, todėl Migracijos departamentas neturi pagrindo vertinti, kad pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kai užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, nes užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje, turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Taigi, atsižvelgdamas į šias aplinkybes Migracijos departamentas turėjo pagrindą vertinti, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, nebuvo sąžiningas, nes darbo sutarties sudaryti nesiekė, o tik turėjo tikslą patekti į Šengeno erdvę.
15.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (užsieniečiui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nes buvo panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi dėl to, kad asmuo nesudarė darbo sutarties ir pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kurio asmuo taip pat neskundė) yra suformavęs aiškią praktiką, jog Migracijos departamento sprendime, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi, nurodytos priežastys sudarė pagrindą vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1236-629/2025; 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1372-629/2025; 2025 m. kovo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1503-789/2025; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2332-575/2024 ir kt.).
15.5. Ginčijamame Sprendime yra pažymėta, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl vertintina, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nepateikė įrodymų, o pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių aplinkybių, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką taip esmingai suvaržytų pareiškėjo teises, kad galėtų būti vertinamas kaip neproporcingas. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje negyveno, socialinių-ekonominių ir šeiminių ryšių Lietuvos neturi, todėl draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas.
15.6. Lietuvos Respublika yra Šengeno zonos dalis, o kiekviena Šengeno zonos valstybė yra atsakinga už Šengeno zoną, t. y. kiekviena valstybė turi užtikrinti saugumą, užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir piktnaudžiavimui migracinėmis procedūromis visoje zonoje. Leidimas gyventi net ir jį panaikinus, tuo atveju, kai užsienietis jo negrąžina Migracijos departamentui, lieka pas užsienietį ir kitų valstybių pareigūnai neturi realios galimybės patikrinti, ar minėtas dokumentas dar yra galiojantis, kas nesąžiningiems užsieniečiams suteikia galimybes naudotis tuo ir vykdyti nelegalią migraciją.
16. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
17. Pareiškėjas atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
17.1. Atsakovas priėmė Sprendimą tuo pagrindu, jog asmens leidimas gyventi buvo panaikintas ir laikosi skunde nurodytos pozicijos, kad vien leidimo gyventi panaikinimas negali lemti atsakovo sprendimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą. Pareiškėjas pažymi, kad leidimas gyventi gali būti panaikintas įvairiais pagrindais, t. y. padarant nusikalstamą veiką, pateikiant suklastotus oficialius dokumentus arba tiesiog nutraukus darbo sutartį ir pan., todėl Įstatymo 133 straipsnis numato tik atsakovo teisę asmeniui įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikindamas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjo vertinimu, pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos ir nelogiškos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai, t. y šiuo atveju nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai, kurie sudarytų pagrindą palikti galioti Sprendimą. Pareiškėjas akcentuoja gero administravimo principo, proporcingumo principo reikšmę, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis panašaus pobūdžio bylose, pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024.
17.2. Atsakovas priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė Įstatymą, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasči,ų dėl kurių atsakovo sprendimas galėtų likti galioti, todėl akivaizdu, kad Sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti teismo sprendimą.
IV.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Sprendimas dėl draudimo atvykti nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, jame nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti ir įtrauktas perspėjimas į SIS yra adekvatus ir proporcingas.
20. Atsakovo įsitikinimu, vertindamas galiojančiu Migracijos departamento sprendimu dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo nustatytas aplinkybes, dėl kurių tarp šalių nėra ginčo, pirmosios instancijos teismas peržengė skundo ribas. Atsakovo teigimu, jis, atsižvelgdamas į tai, kad leidimas pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi turėjo teisę uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką; pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, todėl jis ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra priimta vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, kad įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentas turi diskreciją šiuo klausimu (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).
23. LVAT yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014 ir kt.).
25. Bylos duomenimis pareiškėjui 2023 m. gegužės 24 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento 2014 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 24S21482 buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktų pagrindais, motyvuojant tuo, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nebuvo sudaryta darbo sutartis. Šio sprendimo teisinė kvalifikacija buvo pagrįsta faktais, kad bendrovė, kurioje ketino dirbti užsienietis nesudarė darbo sutarties, nes pareiškėjas, atsiėmęs leidimą laikinai gyventi per Nepalo išorės paslaugų teikėją, neatvyko į Lietuvą dirbti, nesudarė darbo sutarties. Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą motyvavo tuo, kad užsienietis nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Iš šio sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. sausio 18 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis.
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad vien ta aplinkybė, jog užsienietis nesudarė darbo sutarties, nes jis neatvyko dirbti ir neatvyko į Lietuvą, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis (žr., pvz., LVAT 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025).
27. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
28. Teisėjų kolegijos nuomone, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nenustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, darytina išvada, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Sprendime dėl draudimo atvykti nėra pateikta savarankiškų argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, todėl pagrįstai panaikino Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.
30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovo sprendimo dėl draudimo atvykti, gali atlikti savarankišką aplinkybių, susijusių su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, vertinimą (žr., LVAT 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/2025), todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su leidimo laikinai gyventi panaikinimu, nors šis sprendimas nebuvo ginčijamas, išėjo už nagrinėjamo ginčo ribų, atmestini kaip nepagrįsti.
31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, neteisėtumo ir nepagrįstumo.
32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į [Europos] Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ([Europos Sąjungos pagrindinių teisių] Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose ES valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir pan. (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/202).
33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl įvesto perspėjimo į Šengeno informacinę sistemą dėl pareiškėjo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, o motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, stokojantys Migracijos departamento sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami neatitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Todėl skundžiama Sprendimo dalis dėl įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta neteisėta.
34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė materialiosios teisės normas, rėmėsi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Rytis Krasauskas
Beata Martišienė