Civilinė byla Nr.2S-1768-259/2010
(Proceso Nr. 2-05-3-11025-2010-2)
Pirmos instancijos teismo teisėja Diana Labokaitė
(S)
Procesinio dokumento kategorija 110.1, 121.14, 122.4
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 6 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arvydo Žibo, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio, Algimanto Kukalio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Helvetika“ atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-16540-638/2010, kuria iš dalies patenkintas ieškovės J. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui UAB „Helvetika“ dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, kitų su darbo santykiai susijusių išmokų ir neturtinės žalos priteisimo ir
n u s t a t ė :
Kauno miesto apylinkės teismas 2010-06-23 nutartimi (b.l.71-72) iš dalies tenkino ieškovės J. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovo UAB „Helvetika“ 15 000 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždrausdamas šiuo turtu disponuoti, o šio turto nesant ar esant nepakankamai - trūkstamai sumai nutarė areštuoti atsakovo pinigines lėšas, uždrausdamas jomis disponuoti, tačiau leisdamas atsakovui iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbuotojams darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei.
Teismas nustatė, kad ieškinio suma (33 817,73 Lt) yra didelė, atsakovas atsiskaityti vengia. Atsižvelgdamas į tai, kad įmonė kaltinama neatsiskaičiusi su atleidžiamu darbuotoju, o Darbo kodeksas už tokį neatsiskaitymą numato kur kas griežtesnes finansines sankcijas negu kitų civilinių prievolių neįvykdymo atvejais, teismas sprendė, jog įmonės turtinė padėtis nėra gera. Tačiau vadovaudamasis teisingumo, proporcingumo principais bei atsižvelgdamas ir į atsakovo interesus, teismas pripažino, jog areštavus ieškinio sumos dydžio atsakovo turtą ir lėšas, būtų sutrikdyta normali bendrovės ūkinė-finansinė veikla, atsiskaitant su valstybės biudžetu ir įmonės dirbančiaisiais, todėl teismas nutarė areštuotiną sumą sumažinti iki 15 000 Lt.
Atskiruoju skundu (b.l.76-78) atsakovas UAB „Helvetika“ su teismo nutartimi nesutiko, prašė nutartį panaikinti ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti, dėl šių motyvų:
1) LAT yra ne kartą pažymėjęs, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, preliminariai atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neanalizuoja ir nevertina ieškinio pagrįstumo – teismas vertina tik aplinkybes, susijusias su būsimo teismo sprendimo įvykdymo grėsmės egzistavimo tikimybe. Tačiau teismas, nurodydamas, kad įmonė kaltinama neatsiskaičiusi su atleidžiamu darbuotoju, o Darbo kodeksas už tokį neatsiskaitymą numato kur kas griežtesnes finansines sankcijas negu kitų civilinių prievolių neįvykdymo atvejais, ir tokiu būdu nuspręsdamas, jog įmonės padėtis nėra gera, visiškai nepagrįstai pasisakė dėl ieškinio pagrįstumo, vadovavosi prielaidomis dėl įmonės turtinės padėties, kas reiškia bylos išsprendimą iš esmės arba teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, dėl ko skundžiama nutartis naikintina;
2) taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neatsižvelgė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.), patvirtinančių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl nutartis yra šališka ir neobjektyvi. LAT yra ne kartą pažymėjęs, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik jei teismui yra pateikiami įrodymai, patvirtinantys grėsmę, kuri nurodoma prašymu areštuoti turtą (2003-04-22 konsultacija A3-82, „Teismų praktika“ Nr. 19, psl. 251);
3) didelė skolos suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi esminę reikšmę šis kriterijus turi tuo atveju, kai atsakovo nuosavybės teise valdomas turtas yra žymiai mažesnis už ieškinio sumą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus skolininko finansines galimybes įvykdyti reikalaujamą prievolę, į tai, ar reikalavimo suma jam yra didelė, ar ne. Šioje byloje atsakovas yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (IĮ įstatymo 2 str. 1 d.) ir už savo prisiimtas prievoles atsako visu savo turtu. Byloje nėra duomenų, kad skolos suma atsakovui būtų didelė ir jis su ieškove neatsiskaitys, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad reikalavimo suma gali padidinti būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovo balansas (b.l.80) patvirtina, kad įmonės finansinė padėtis yra stabili, įmonė eilę metų dirba pelningai (b.l.81), todėl grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymui nėra;
4) skundžiama nutartis pažeidžia atsakovo teises, kadangi teismo nutartimi buvo areštuotos atsakovo sąskaitos, kuriose yra laikomos įmonės apyvartinės lėšos. Įmonė šiomis sąskaitomis naudojasi, vykdydama sutartinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims, mokėdama atlyginimus darbuotojams, pirkdama žaliavas, atnaujindama nusidėvėjusius įrengimus, pervesdama lėšas kreditoriams. Todėl areštavus sąskaitas, įmonės normali darbinė bei ūkinė veikla yra visiškai paralyžiuota, o toks teisių suvaržymas yra žalingas ir nesuderinamas su teisingumo ir protingumo principais. Areštavus atsakovo sąskaitas, įmonė neturi galimybių tinkamai įvykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams. Nevykdant sutartinių įsipareigojimų, bus skaičiuojami delspinigiai, dėl ko įmonė gali patirti nuostolių. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat preliminariai įvertinus ieškovės reiškiamus reikalavimus bei jų faktinį pagrindimą, akivaizdu, kad šiuo atveju pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių pasekmės atsakovui yra ypač žalingos. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju būtent dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pablogėjusi atsakovo finansinė padėtis gali apsunkinti teismo sprendimo vykdymą. Interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principai suponuoja išvadą, jog teisminio proceso pradžioje taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tokios, kad iš esmės nestabdytų ir netrikdytų komercinės-ūkinės veiklos, t. y. komercinė-ūkinė veikla negali nukentėti dėl pradėtų teisminių procesų. Todėl teismai, ypač pradiniame teisminio proceso etape ir nesant objektyvių duomenų apie tai, jog atsakovas imasi veiksmų, kuriais siekiama vengti teismo sprendimo įvykdymo, tik esant ypatingoms aplinkybėms gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis gali būti sutrikdyta normali komercinė-ūkinė veikla. Tokios praktikos laikosi LAT. Tačiau teismas net ir nesant faktinio pagrindo, laikinąsias apsaugos priemones taikė. Darytina išvada, kad teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, įrodymus vertino atskirai ir tokiu būdu pažeidė CPK 12 str., 178 str. ir 185 str.;
5) LAT ne kartą yra pažymėjęs, kad bet kokios valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui bei turi atitikti siekiamus teisėtus tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (LAT 2002-01-21 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-146/2002). Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo atsakovo teises ir teisėtus interesus, kadangi atsakovas neturi galimybės laisvai disponuoti jam priklausančiomis lėšomis. Reikalavimo užtikrinimo klausimas negali būti sprendžiamas vienai šaliai sudarant išskirtines sąlygas. Tačiau šio ginčo atveju teismas gynė tik ieškovės teises, nepaisydamas šalių interesų pusiausvyros, prioritetiškai apsaugodamas tik vienos iš teisinio santykio šalių interesus ir tuo pačiu pažeisdamas LR CPK 6 str. įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą bei LR Konstitucijos 29 straipsnį, numatantį, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Atsiliepime į atskirąjį skundą (b.l.84-88) ieškovė J. K. su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą, dėl šių motyvų:
1) atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai pasisakė dėl ieškinio pagrįstumo, vadovavosi prielaidomis dėl įmonės turtinės padėties, kas reiškia bylos išsprendimą iš esmės arba teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, dėl ko teismo nutartis naikintina. Prielaida, kad įmonės padėtis nėra gera, neatspindi ieškinio pagrįstumo ir negali reikšti bylos išsprendimo iš esmės. Ieškiniu ieškovė prašė panaikinti keturias atsakovo skirtas drausmines nuobaudas, priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, priteisti išmoką už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, priteisti kompensaciją už nepanaudotas atostogas, priteisti išeitinę išmoką ir penkių procentų dydžio metines palūkanas. Teismas skundžiama nutartimi nė vieno ieškovės prašymo neaptarė ir sprendimo nei dėl vieno prašymo nepriėmė, taigi, bylos iš esmės neišsprendė;
2) atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl nutartis yra šališka ir neobjektyvi. Įrodymai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, byloje pateikti. Kadangi atsakovas neteisėtai atleido ieškovę iš darbo, jis, vadovaujantis LR DK, privalėjo visiškai su ieškove atsiskaityti. Kartu su ieškiniu buvo pateikti ieškovės prašymai atsakovui visiškai atsiskaityti (b.l.51, 54), kuriuos atsakovas gavo. Tačiau atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, su ja neatsiskaitė. Todėl yra didelė tikimybė, kad ieškovei priklausančios sumos dėl atsakovo veiksmų nebus sumokėtos ir pagal būsimą teismo sprendimą, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovo nenorą sumokėti ieškovei priklausančių sumų taip pat įrodo bylinėjimasis su ieškove dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais. Be to, atsakovas skunde konkrečiai neįvardina, kokius šiuo atveju duomenis ir įrodymus ieškovė turėtų pateikti;
3) atsakovas nepagrįstai nurodo, jog jis yra neribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo (IĮ įstatymo 2 str. 1 d.) ir už savo prisiimtas prievoles atsako visu savo turtu. Iš tikrųjų atsakovas yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys yra individuali (personalinė) įmonė ir ūkinė bendrija (LR CK 2.50 str. 4 d.). Atsakovas taip pat nepagrįstai nurodo, jog byloje nėra duomenų, kad skolos suma atsakovui būtų didelė ir jis su ieškove neatsiskaitys. Priešingai, atsakovas nepateikė jokių įrodymų (ilgalaikio turto įsigijimo sutarčių, ilgalaikio turto apskaitos kortelių, kasos knygos kopijos, sąskaitų išrašų ir kt.), jog ieškovės prašoma priteisti suma atsakovui šiuo metu nėra ir ateityje nebus didelė. Taip pat atsakovas nepagrįstai nurodo, jog bendrovės balansas patvirtina, kad jo finansinė padėtis yra stabili, įmonė eilę metų dirba pelningai, todėl grėsmės galimo teismo sprendimo įvykdymui, jei ieškinys būtų tenkintas, nėra. Atsakovo pateiktas balansas sudarytas 2009 m., todėl iš jo visiškai neaiški bendrovės finansinė padėtis 2010 m., kuomet vyksta teisminis ginčas. Be to, teisminis ginčas gali užsitęsti ir vykti kitais - 2011 m., todėl balansas už 2009 m. yra netinkamas įrodymas, kad įmonė bus finansiškai pajėgi atsiskaityti su ieškove, įsiteisėjus teismo sprendimui;
4) atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai varžo jo teises ir teisėtus interesus, kadangi jis neturi galimybės laisvai disponuoti įmonei priklausančiomis lėšomis. Iš tikrųjų atsakovo sąskaitos nėra areštuotos, ką patvirtina antstolio 2010-07-26 pažyma „Apie atliktus vykdymo veiksmus“ (b.l.90). Iš pažymos matyti, jog yra areštuota tik atsakovui priklausanti transporto priemonė Mercedes Benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovas laiku neinformavo teismo, kad apribojimai jo sąskaitoms yra panaikinti.
5) skundo teiginiai, jog skundžiama nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra neproporcinga (neadekvati) teisės pažeidimui, varžo atsakovą labiau negu reikia, nepagrįsti. Areštuota atsakovui priklausanti transporto priemonė yra pas atsakovą, jis transporto priemone naudojasi be jokių apribojimų, todėl turto areštas atsakovo nevaržo.
Atskirasis skundas atmestinas.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, nustato ir šių priemonių taikymo sąlygą bei esminį apribojimą: laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Teisėjų kolegija laiko, jog byloje yra faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien didelė reikalavimų suma yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė reiškia atsakovui reikalavimą priteisti sumą, kuri yra 33817, 73 litai (b.l. 2-1). Atsakovas jau ilgą laiką vengia atsiskaityti su ieškove, todėl spręstina, kad byloje pareikštų reikalavimų suma yra didelė, sudaranti CPK 144 str. 1 d. numatytą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Kadangi teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, atsakovo atskirojo skundo argumentai dėl realios grėsmės ir pakankamo pagrindo laikinosioms priemonėms taikyti nebuvimo yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas byloje laikinąsias apsaugos priemones, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina ieškovės bei atsakovo teisėtų interesų pusiausvyrą, kadangi atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto areštas, uždraudžiant turtu disponuoti, neatima iš atsakovo teisės minėtais daiktais naudotis, o nutartyje nurodytas piniginių lėšų areštas taikytinas tik tuo atveju, kai atsakovo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto nebus ar bus nepakankamai arešto sumai. Net ir areštavus atsakovo pinigines lėšas 15000 Lt sumai, atsakovo veikla nebūtų suvaržyta, nes jam palikta teisė iš šių piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, mokėti darbuotojams darbo užmokestį, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei. Be to, skundžiama nutartimi nebuvo suvaržytos atsakovo teisės daugiau nei būtina ieškinio užtikrinimui.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentais, jog skundžiama nutartimi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra neproporcinga (neadekvati) teisės pažeidimui, varžo atsakovą labiau negu reikia, nepagrįsti. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą lemia ne menamas teisių pažeidimas byloje, teismas nevertina šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pateiktų įrodymų dėl ieškinio aplinkybių ir jų pagrįstumo.
Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija laiko, kad atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama apeliacine tvarka teismo nutartis paliktina nepakeista.
Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2, 3 dalys).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
atskirąjį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2010-06-23 nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Arvydas Žibas
Kolegijos teisėjai Raimondas Buzelis
Algimantas Kukalis