Administracinė byla Nr. A-928-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00587-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 28.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-289-414/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundą atsakovui Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litesko“ 2011 m. liepos 25 d. kreipėsi su skundu (t. I, b. l. 6-19) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2011 m. birželio 23 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-1727(M11) (toliau – ir Aktas).

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar 2010 m. lapkričio 15 d. Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus įsakymo Nr. V-107 „Dėl matavimo priemonių su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimo metrologinio įteisinimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1, 2, 3 punktai, nustatantys metrologinę kontrolę nuotoliniam duomenų perdavimo kanalui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo (toliau – ir Metrologijos įstatymas, MĮ) 15 ir 16 straipsniams, 2 straipsnio 7 ir 15 dalims.

Pareiškėjas nurodė, kad Skyrius, 2011 m. birželio 23 d. atlikęs UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ MĮ ir kitų teisės aktų laikymosi kontrolę, surašė skundžiamą Aktą, kuriame pareiškėjui nurodė laikytis teisinės metrologijos reikalavimų, nustatytų MĮ 17 straipsnyje bei Valstybinės metrologijos tarnybos (toliau – ir VMT) direktoriaus Įsakyme, taip pat sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį nenaudoti: karšto vandens skaitiklių be galiojančios patikros; butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenų duomenų, nuskaitytų ir perduotų šiluminės įrangos reguliavimo ir nuotolinio duomenų perdavimo automatinės sistemos „Rubisafe“ nuotoliniu (telemetriniu) būdu. Teigė, kad skundžiamame Akte esantys nurodymai pareiškėjui turi būti panaikinti kaip neatitinkantys teisės aktų reikalavimų, faktinės situacijos ir kaip objektyviai negalintys būti įgyvendinti dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių. Paaiškino, kad pareiškėjas nevykdo (ir negali vykdyti) jam nepriklausančių karšto vandens skaitiklių metrologinės patikros ir negali būti laikomas atsakingu už šių skaitiklių atitikimą teisės aktų reikalavimams. UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ yra karšto vandens tiekėjas 241 daugiabučių namų buitiniams vartotojams, kurie pasirinko apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju. Šiuose namuose pareiškėjas karšto vandens skaitiklius įrenginėja nustatyta tvarka, pagal su Marijampolės bei Kazlų Rūdos rajono savivaldybėmis suderintus karšto vandens skaitiklių įrengimo planus. Šiuo metu įrengti 383 karšto vandens skaitikliai, kurie yra metrologiškai patikrinti ir įvertinti, o kiti, pareiškėjo dar nepakeisti karšto vandens skaitikliai nuosavybės teise priklauso vartotojams. Už pastarųjų skaitiklių metrologinę patikrą pareiškėjas nėra atsakingas, todėl skundžiamo Akto nurodymas tokių skaitiklių atžvilgiu neteisėtas.

Teigė, kad gyventojams priklausančių skaitiklių metrologinės patikros vykdymui būtinos išlaidos nenumatytos jokiose valstybės reguliuojamose kainose, todėl tokios veiklos sąnaudos nėra ir negalėtų būti padengiamos jokiomis valstybės reguliuojamomis kainomis, kas prieštarautų imperatyvioms Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas), Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) nuostatoms. Savo poziciją grindė VMT direktoriaus 2006 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-31 patvirtintu Matavimo priemonių techniniu reglamentu (toliau – ir Reglamentas), Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-105 patvirtinta Atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokesčio skaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), Šilumos ūkio įstatymo bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų 2010 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Taisyklės) bei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-255, nuostatomis.

Skyrius, Akte vertindamas gyventojų priimtus sprendimus pasirinkti aprūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, nepagrįstai taiko Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d.  įsakymu Nr. 1-297 patvirtintas Taisykles, tokiu būdu pažeisdamas principą, numatantį, kad teisės aktas negalioja atgal. Nurodė, jog gyventojai aprūpinimo karštu vandeniu būdą pasirinko galiojant 2009 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-255 patvirtintoms Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėms.

Akto dalis, kuria nurodoma, kad pareiškėjas sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį nenaudotų karšto vandens skaitiklių be galiojančios patikros žymenų įgyvendinimas objektyviai neįmanomas, pažeidžia tiek vartotojų, tiek pareiškėjo interesus. Dėl finansinių priežasčių pareiškėjas negali vienu metu pakeisti visų karšto vandens skaitiklių jo aptarnaujamuose daugiabučiuose. Tokiems pakeitimams pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas bei Marijampolės ir Kazlų Rūdos savivaldybių tarybų sprendimus bei patvirtintus karšto vandens skaitiklių įrengimo/keitimo planus numatytas trejų metų laikotarpis, kuris skundžiamo Akto priėmimo metu nebuvo suėjęs. Kadangi pareiškėjas skundžiamu Aktu įpareigotas vienu metu pakeisti visus karšto vandens skaitiklius to padaryti negali, tačiau šiame Akte taip pat nurodyta, kad sąskaitos gali būti išrašomos ir su vartotojais atsiskaitoma tik pagal patikrintų skaitiklių duomenis, tiems vartotojams, kurie nepateiks įrodymų apie savo skaitiklio metrologinę patikrą, karšto vandens kiekis turėtų būti apskaičiuojamas ne pagal jų deklaruojamą karšto vandens kiekį, o pagal Vandens vartojimo normoje RSN 26-90 nustatytą normatyvą – 92 l. per parą vienam žmogui. Taip būtų pažeidžiami vartotojų interesai mokėti už suvartotą vandens kiekį.

Skundžiamame Akte pareiškėjui pateiktas nurodymas nenaudoti sąskaitoms išrašyti butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenų duomenų, nuskaitytų ir perduotų šiluminės įrangos reguliavimo ir nuotolinio duomenų perdavimo automatinės sistemos „Rubisafe“ nuotoliniu (telemetriniu) būdu, priimtas vadovaujantis Įsakymu, kuris prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms – MĮ 15 ir 16 straipsniams, todėl toks nurodymas negali būti vykdomas. Šiuo aspektu paaiškino, kad nuotolinio duomenų perdavimo kanalas yra naudojamas tik matavimo priemone (skaitikliu) išmatuotų duomenų perdavimui iš metrologiškai kontroliuojamų skaitiklių ir neatlieka jokios matavimo funkcijos ar matavimo veiksmo, todėl tokiam objektui negali būti taikomas teisinis metrologinis reglamentavimas. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašo ištirti, ar Įsakymas neprieštarauja MĮ 15 ir 16 straipsniams, 2 straipsnio 7 ir 15 dalims. Akte suformuotas nurodymas objektyviai negali būti įgyvendinamas taip pat ir dėl to, kad nėra nustatyta/sureguliuota Įsakymo įgyvendinimo tvarka ir metodai, kurie būtų taikomi matavimo priemonių su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija tipo patvirtinimui ir bandymų atlikimui, todėl kol įgalioti viešojo administravimo subjektai neįgyvendins jiems įstatymais pavestų pareigų – neparengs Įsakymo reikalavimus įgyvendinti reikalingus teisės aktus ir tvarkas, minėtas nurodymas pareiškėjo negali būti įgyvendintas dėl objektyvių ne nuo jo valios priklausančių priežasčių.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyrius atsiliepime į skundą (I t., b. l. 101-104) nurodė, kad su skundu nesutinka.

Atsakovas teigė, kad Skyrius, įgyvendindamas teisės aktais jam suteiktą kompetenciją, visus nurodymus dėl teisinės metrologijos reikalavimų vykdymo pareiškėjo atžvilgiu priėmė teisėtai ir pagrįstai. Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad karšo vandens apskaitai naudojami 18345 karšto vandens skaitikliai, iš kurių tik 296 turi galiojančius patikros žymenis. Apie kitų 18049 naudojamų skaitiklių, kurių rodmenys naudojami sąskaitoms išrašyti, metrologinę patikrą pareiškėjas duomenų nepateikė. Patikrinus 17 karšto vandens skaitiklių, kurių rodmenys naudojami sąskaitoms išrašyti, nustatyta, kad 9 iš jų naudojami be galiojančių patikros žymių, nors visi tikrinti karšto vandens skaitikliai užplombuoti pareiškėjo plombomis. Taip pat buvo nustatyta, kad pas gyventojus įrengti ZR RUBIKON ETWM ir WFH36 tipo karšto vandens skaitikliai, kurie sukonstruoti su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija, perduodami nuotoliniu būdu naudojant automatinę „Rubisafe“ sistemą, kuri metrologiškai neįteisinta. Minėtos sistemos nuskaityti ir nuotoliniu (telemetriniu) būdu perduoti karšto vandens skaitiklių rodmenų duomenys naudojami sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį. Nurodė, kad Akto pirmojo nurodymo vykdymas susijęs su MĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 163 punkto nuostatomis, pagal kurias karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Taisyklių 173 punktas įpareigoja karšto vandens tiekėjus prižiūrėti vartotojams nuosavybės teise priklausančius skaitiklius. Rėmėsi LVAT praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog vartotojams, kurie nepateiks įrodymų apie savo skaitiklio metrologinę patikrą, karšto vandens kiekis turėtų būti apskaičiuojamas ne pagal jų deklaruojamą karšto vandens kiekį, o pagal Vandens vartojimo normoje RSN 26-90 nustatytą normatyvą – 92 l. per parą vienam žmogui, kadangi Taisyklių 177 punktas nedraudžia naudotis vartotojams nuosavybės teise priklausančių skaitiklių duomenimis. Pažymėjo, jog antrasis nurodymas pareiškėjui pateiktas vadovaujantis MĮ 17 straipsnio 2 dalimi, bei Įsakymo nuostatomis. Atkreipė dėmesį, jog metrologinio laidavimo politikos uždavinius formuoja ir jų įgyvendinimą organizuoja Valstybinė metrologijos tarnyba, o Valstybinė metrologijos inspekcija atlieka tik teisinę metrologinę priežiūrą ir su tuo susijusią rinkos priežiūrą.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu (t. II, b. l. 38-45) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Šilumos ūkio įstatymo, Taisyklių nuostatomis, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad gyventojai, kurie pasirinko antrąjį karšto vandens tiekimo būdą, nėra tinkamai įgyvendinę sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu antru karšto vandens tiekimo būdu, todėl apsirūpinimas karšto vandeniu vyksta pirmu karšto vandens tiekimo būdu iš karšto vandens tiekėjo – pareiškėjo, kadangi už sunaudotą karštą vandenį vartotojai atsiskaito pagal butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenis būtent su pareiškėju. Todėl teismas atmetė nurodytą argumentą, kad gyventojai, kurie pasirinkę apsirūpinimo karštu vandeniu antrą būdą yra patys atsakingi už tinkamų naudoti apskaitos prietaisų įsigijimą, sumontavimą, metrologinę patikrą ir pan. Remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių (redakcija buvusi skundžiamo Akto priėmimo metu) 173-175 punktais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausančių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklius. Bet kokiu atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. ir vartotojams nuosavybės teise priklausančius, ir savo įrengtus karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti pareiškėjas. Pažymėjo, jog tokią išvadą padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A525-1340/2012 (2012 m. lapkričio 21 d. nutartis).

Teismas, pažymėjo, jog LVAT 2012 m. liepos 9 d., išnagrinėjęs norminę administracinę bylą, konstatavo, jog matavimo priemonė su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija (tais atvejais, kai tokią funkciją ketinant naudoti, prie matavimo priemonės prijungiama tam tikra papildoma įranga) laikytina matavimo sistema, t. y. matavimo priemone Metrologijos įstatymo prasme, todėl akivaizdu, kad tokiai matavimo sistemai taikytini ir atitinkami Metrologijos įstatymo reikalavimai, inter alia reikalavimai dėl matavimo priemonių teisinio metrologinio patvirtinimo – matavimo priemonės tipo įvertinimo ir patvirtinimo, bei matavimo priemonės patikros (Metrologijos įstatymo 17 str. 1 d., 18 str., 19 str.).

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, įtvirtintą MĮ 15, 16, 17 straipsniuose, Įsakyme, minėtoje LVAT nutartyje, teismas sprendė, kad nuotolinio duomenų surinkimo ir perdavimo sistema „Rubisafe“ yra matavimo sistema, kuriai taikytini reikalavimai dėl matavimo priemonių teisinio metrologinio patvirtinimo – matavimo priemonės tipo įvertinimo ir patvirtinimo, bei matavimo priemonės patikros.

Teismas pažymėjo, jog patikrintuose daugiabučiuose namuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisai ZR RUBIKON ETWM yra metrologiškai patikrinti, turi tipo patvirtinimą, tačiau sistema „Rubisafe“ patikrinimo metu nebuvo metrologiškai įteisinta, t. y. neatliktas jos tipo įvertinimas bei patvirtinimas. Iš to darė išvadą, kad matavimo sistema „Rubisafe“, kuri sukonstruota su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija, tačiau kurių tipai patvirtinti be šios funkcijos įvertinimo, negali būti naudojama nuotoliniam (telemetriniam) duomenų perdavimui ir sąskaitoms už patiektą šilumą bei karštą vandenį išrašyti.

Pažymėjo ir tai, kad patikrinimo Akte įrašyti nurodymai duoti vadovaujantis Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2011 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 4-264, 11.5 punktu, todėl ginčijamame Akte buvo nurodyta iki nustatyto termino informuoti Skyrių ne apie jau įvykdytus nurodymus, o apie nurodymų vykdymo eigą, t. y. iš pareiškėjo nėra reikalaujama iš karto pakeisti visus nurodytus karšto vandens skaitiklius, o reikalaujama iki nustatyto termino informuoti, kaip pareiškėjas planuoja pašalinti nustatytus pažeidimus. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1340/2012 išaiškino, kad nurodymas informuoti atsakovą apie patikrinimo akte nurodytų pažeidimų pašalinimą taip pat laikytinas teisėtu, nes vieno mėnesio terminas laikytinas protingu ir pakankamu laiko tarpu sprendimams dėl užfiksuotų pažeidimų pašalinimo priimti.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas darė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai įpareigojo pareiškėją atlikti skundžiamame Akte įtvirtintus nurodymus. Pažymėjo, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl atmetė skunde nurodytus argumentus, jog nurodymo pareiškėjui sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį nenaudoti karšto vandens skaitiklių be galiojančios patikros žymenų įgyvendinimas yra objektyviai neįmanomas bei pažeidžia vartotojų bei tiekėjo interesus, o nustatytas nurodymas pareiškėjui nenaudoti nuotoliniu būdu perduodamų karšto vandens bei šilumos apskaitos prietaisų rodmenų iki kol nebus patikrinti/įvertinti nuotolinio duomenų perdavimo kanalai ir/ar įrenginiai, pažeidžia teisinio saugumo principą, o tuo pačiu į tokios įrangos įsigijimą bei įrengimą investavusių asmenų teises ir teisėtus interesus.

III.

Pareiškėjas UAB „Litesko“ pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 50-59), kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, nurodo:

1. Teismas nepagrįstai laiko atsakovo pareiškėjui UAB „Litesko“ duotus nurodymus tik įspėjimais dėl padarytų pažeidimų. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas minėtais nurodymais uždraudė pareiškėjui naudoti karšto vandens skaitiklius su pasibaigusia metrologine patikra. Tokiais veiksmais atsakovas viršijo savo kompetenciją, MĮ 22 straipsnio 2 dalyje jam numatytas teises, kadangi prieš duodamas privalomus vykdyti nurodymus atsakovas turėjo nustatyti terminą nustatytiems pažeidimams ištaisyti.
2. Atsakovas neatsižvelgė į tai, jog patikrinimo metu dar nebuvo suėjęs su Marijampolės ir Kazlų Rūdos savivaldybėmis suderintas patvirtinto karšto vandens skaitiklių įrengimo/pakeitimo laikotarpis. Ši aplinkybė lemia tai, kad pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad patikrinimo metu dar nebuvo pakeisti visi vartotojams priklausantys karšto vandens skaitikliai.
3. Skundžiamas aktas neatitiko individualiam aktui keliamų reikalavimų, nes yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir nėra aiškiai suformuluotos juo nustatomos ar suformuluojamos teisės ir pareigos. Nors patikrinimo metu buvo patikrinti dešimt karšto vandens skaitiklių, nurodymai priimti/duoti ne tik patikrintų, bet visų Telšiuose esančių skaitiklių atžvilgiu, nors jų atžvilgiu pažeidimai nebuvo tirti ir nustatyti. Toks Skundžiamo akto neapibrėžtumas/neaiškumas, užkirto kelią į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti daugiabučių namų bendrasavininkius, nors pagal teismų praktiką, jie turėjo būti įtraukti, kadangi jų suvartojamas vandens kiekis nustatomas Lietuvos metrologijos inspekcijos uždraustais naudoti apskaitos prietaisais ar nuotolinio duomenų valdymo sistema, tad inspekcijos draudimai turi tiesioginės įtakos minėtų namų gyventojų teisėms ir pareigoms.
4. Nepritaria teismo padarytai išvadai, jog gyventojai, kurie pasirinko antrąjį karšto vandens tiekimo būdą, nėra tinkamai įgyvendinę sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu antru karšto vandens tiekimo būdu, todėl apsirūpinimas karšto vandeniu vyksta pirmu karšto vandens tiekimo būdu iš karšto vandens tiekėjo – pareiškėjo. Pažymi, jog gyventojų sprendimai buvo priimti iki įsigaliojant teismo sprendime minimoms Taisyklėms, įskaitant ir jų 185 punkte įtvirtintas nuostatas. Be to, tvirtina, kad gyventojai buvo tinkamai įgyvendinę Taisyklių 185.1-185.3. punktuose įtvirtintas nuostatas. Gyventojams, kurie yra pasirinkę antrąjį karšto vandens tiekimo būdą, pareiškėjas karšto vandens neparduoda, o įrengti karšto vandens skaitikliai naudojami tik suvartotos šilumos kiekio paskirstymui pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintus šilumos paskirstymo metodus bei nuosavybės teise priklauso karšto vandens vartotojams. Šie skaitikliai nėra laikomi atsiskaitomaisiais karšto vandens skaitikliais. Plombos buvimas ant skaitiklių nepatvirtina, jog jie priklauso pareiškėjui, kadangi remdamasis Taisyklių nuostatomis pareiškėjas privalo užplombuoti visus daugiabučių namų butuose įrengtus skaitiklius.
5. Teismo sprendimas tiesiogiai turi įtakos daugiabučių namų gyventojams, pasirinkusiems antrąjį karšto vandens tiekimo būdą, kadangi teismui nusprendus, jog jų sprendimas įgyvendintas netinkamai ir, kad apsirūpinimas karšto vandeniu vyksta pirmu karšto vandens tiekimo būdu iš karšto vandens tiekėjo – pareiškėjo, šiems gyventojams turės būti perskaičiuotos už karštą vandenį mokėtinos sumos, kas reikš reikšmingą šių gyventojų mokėtinų sumų padidėjimą. Tai akivaizdžiai pažeistų gyventojų, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą, interesus.
6. Akto surašymo metu nebuvo nustatyta/sureguliuota Įsakymo įgyvendinimo tvarka ir metodai, kurie būtų taikomi matavimo priemonių su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija tipo patvirtinimui ir bandymų atlikimui, todėl kol įgalioti viešojo administravimo subjektai neįgyvendino jiems įstatymais pavestų pareigų – neparengė Įsakymo reikalavimams įgyvendinti reikalingų teisės aktų ir tvarkų, pareiškėjas negalėjo įgyvendinti atsakovo reikalavimų dėl objektyvių ne nuo jo valios priklausančių priežasčių.
7. Pažymi, jog beveik analogiškoje LVAT nagrinėjamoje byloje Nr. A858-239/2013 yra sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Atsižvelgdamas į tai, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra keliamas analogiškas klausimas kaip ir paminėtoje LVAT byloje dėl kai kurių tikrintų karšto vandens skaitiklių rodmenų perdavimo nuotoliniu būdu, naudojant matavimo ir duomenų perdavimo sistemas RIS, kurioms nėra atlikta metrologinė patikra, pareiškėjas mano, jog tikslinga sustabdyti bylos nagrinėjimą iki LVAT nagrinėjamoje byloje Nr. A858-239/2013 bus priimtas sprendimas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Atsakovas Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 92-100) prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apelianto apeliacinį skundą atmesti.

Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1. Pažymi, kad nurodymas sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį nenaudoti karšto vandens skaitiklių be galiojančių patikros žymenų yra įspėjimas apie tai, kad apeliantas pažeidžia MĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Skundžiamu Aktu pareiškėjui buvo nustatytas terminas ne pašalinti nustatytus pažeidimus, o informuoti atsakovą apie priimtus sprendimus dėl nustatytų pažeidimų pašalinimo. Akto nurodymai suformuluoti taip, kad jie neprieštarauja savivaldybių tarybų tvirtinamiems apskaitos prietaisų įrengimo planams, kadangi nereikalauja nurodymų įvykdyti iš karto.
2. Teigia, jog apelianto pateiktas karšto vandens skaitiklių įrengimo planas neturėjo suderinimo su Marijampolės savivaldybe žymos.
3. Tvirtina, jog pareiškėjas nėra pateikęs duomenų apie karšto vandens naudotojo sutikimą, kad karšto vandens tiekėjas atsiskaitymams naudotų vartotojui priklausančio metrologiškai nepatikrinto karšto vandens skaitiklio rodmenis, kol nebus įrengti nauji karšto vandens skaitikliai, o toks sutikimas pagal MĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 17 straipsnio 2 dalį yra būtina sąlyga.
4. Atkreipia dėmesį, kad iki naujos redakcijos Taisyklių įsigaliojimo norminiai teisės aktai nenustatė tvarkos, kaip turėtų būti realizuojamas gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu. Ši tvarka nustatyta tik naujos redakcijos Taisyklių 185 punktu.
5. Pažymi, jog metrologinio laidavimo politikos uždavinius formuoja ir teisinį metrologinį reglamentavimą atlieka VMT, Valstybinė metrologijos inspekcija atlieka teisinę metrologinę priežiūrą ir savo veikloje privalo vadovautis visais VTM priimtais MĮ įgyvendinančiais teisės aktais, kurių pagrįstumo neturi teisės vertinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčo aplinkybės

Pareiškėjas UAB „Litesko“ byloje ginčija Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyriaus 2011 m. birželio 23 d. teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktą Nr. PA-1727 (M11), kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį nenaudoti:

1. Karšto vandens skaitiklių be galiojančių patikros žymenų;
2. Butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenų duomenų, nuskaitytų ir perduotų šiluminės įrangos reguliavimo ir nuotolinio duomenų perdavimo automatinės sistemos „Rubisafe“ nuotoliniu (telemetriniu) būdu.

Apie priimtus sprendimus dėl pažeidimų pašalinimo buvo nurodyta iki 2011 m. liepos 26 d. raštu informuoti LMI Marijampolės apskrities skyrių.

Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyrius surašė pareiškėjui aktą vykdydamas jo, kaip karšto vandens Marijampolės ir Kazlų Rūdos mieste esantiems gyvenamiesiems namams tiekėjo, planinį patikrinimą; buvo patikrinti daugiabučių namų, esančių Marijampolėje, Vilkaviškio g. 70, 72, V. Kudirkos g. 1, Gėlių g. 14, Vaičaičio 31 šilumos punktuose šilumos skaitikliai ir karšto vandens skaitikliai, kurių rodmenys naudojami sąskaitoms parengti.

Dėl nurodymo nenaudoti karšto vandens skaitiklių be galiojančių patikros žymenų

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimus dėl Akto nurodymų pirmojo punkto, kuriuo pareiškėjui nurodyta sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį nenaudoti karšto vandens skaitiklių be galiojančių patikros žymenų, panaikinimo, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose suformuota praktika – 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi byloje A-525-1340/2012, taip pat kitose analogiškose bylose Nr. A-492-1722/2012, A-261-2249/2012, A-261-1585/2012. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai yra saistomi panašiose bylose suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 d.), tai reiškia, jog bylos, kurių faktinės aplinkybės yra tokios pačios ar labai panašios, turi būti sprendžiamos vienodai.

Nagrinėjamose bylose ginčo dalyką sudarė kompetentingos institucijos (Lietuvos metrologijos inspekcijos) nurodymas pareiškėjams, vadovaujantis Metrologijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir 17 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsiskaitymams su vartotojais naudoti tik karšto vandens skaitiklius su galiojančia metrologine patikra.

Minėtose bylose pažymėta, kad, remiantis Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo – vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams.

Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punktu nustatyta šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareiga užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus. Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, nustatytą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. Šilumos ūkio įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareiga užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus. Šilumos įstatymo 16 straipsnio 5 dalis nustato, jog atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d įsakymu Nr. 1-297, 163 punktas nustato, jog karšto vandens tiekėjas savo lėšomis įrengia, prižiūri karšto vandens skaitiklius ir atlieka jų metrologinę patikrą. Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų, patvirtintų Lietuvos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 (redakcija, galiojanti nuo 2007 m. birželio 22 d.) 28.5 punktu taip pat nustatyta, jog šilumos tiekėjas <...> organizuoja atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų patikrą, o 31.4 punktas nustato, jog karšto vandens tiekėjas <...> užtikrina atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, reikalaujamą matavimų tikslumą, organizuoja patikrą. Taisyklių 8 punktas nustato, kad atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas – vartotojui patiektos šilumos kiekio matavimo prietaisas, pagal kurio rodmenis atsiskaitoma su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą.

Nagrinėjamu atveju vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai laikytini atsiskaitomaisiais, kadangi jie naudojami atsiskaitymui su karšto vandens tiekėju, o ne karšto vandens išdalijimo proporcijoms nustatyti (neatsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1178/2010). Vandens skaitiklis turi būti su galiojančia metrologine patikra, už kurios organizavimą yra atsakingas karšto vandens tiekėjas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1288/2012).

Taisyklių 174 punktas nustato, jog pastato buto ar kitų patalpų savininkui <...> iki Taisyklių įsigaliojimo priklausantys karšto vandens skaitikliai, kurių metrologinė patikra nepasibaigusi, perduodami (parduodami) karšto vandens teikėjų nuosavybėn. Vartotojui atsisakius perduoti (parduoti) karšto vandens skaitiklį su galiojančia metrologine patikra, karšto vandens tiekėjas privalo įrengti savo karšto vandens skaitiklį (Taisyklių 175 p.). Įsigaliojus šioms Taisyklėms, karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius prižiūri karšto vandens tiekėjai (Taisyklių 173 p.).

Pagal ginčijamo akto priėmimo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, šilumos tiekėjas iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausiusių skaitiklių nuosavybę arba įrengti savo karšto vandens skaitiklį. Bet kuriuo atveju nuo 2010 m. lapkričio 1 d. karšto vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius bei savo įrengtus karšto vandens skaitiklius turi prižiūrėti karšto vandens tiekėjas.

Teisėjų kolegija, remdamasi minėto teisinio reglamentavimo sistemine analize, daro išvadą, jog butuose esantys skaitikliai yra atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Byloje nustatyta, kad už karšto vandens tiekimą atsiskaitoma pagal šių prietaisų rodmenis (pareiškėjas pripažįsta skaitiklius, įrengtus tikrintuose namuose, kaip atsiskaitymui už karštą vandenį naudojamą matavimo priemonę), todėl už jų įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas – pareiškėjas.

Šilumos ūkio įstatymo 5 dalis numato, kad atsiskaitomieji šilumos ir karšto vandens apskaitos, taip pat pristatomo į pastato šilumos punktą šilumnešio parametrus registruojantys prietaisai yra valstybinės metrologinės matavimo priemonių kontrolės objektas. Todėl atsakovas turėjo pareigą tikrinti ar naudojamų skaitiklių metrologinė patikra yra atlikta. Metrologijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos metrologijos inspekcijos pareigūnai, nustatę teisinės metrologijos reikalavimų pažeidimą, turi teisę raštu apie tai įspėti tikrinamus ūkio subjektus ir įpareigoti juos per nustatytą laiką pašalinti pažeidimą. Lietuvos metrologijos inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 139 (2006 m. lapkričio 14 d. įsakymo Nr. 1R-400 redakcija) 10.1 punktas numato, kad Lietuvos metrologijos inspekcija prižiūri, kaip gamintojai, pardavėjai ir naudotojai laikosi Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo ir kitų teisinės metrologijos reikalavimų; pagal savo kompetenciją tiria ir nagrinėja Metrologijos įstatymo pažeidimus; šių nuostatų 11.5 punktas numato, kad Lietuvos metrologijos inspekcija, įgyvendindama jai pavestus uždavinius ir funkcijas, turi teisę duoti privalomus vykdyti nurodymus dėl nustatytų Metrologijos įstatymo reikalavimų pažeidimų ir reikalauti, kad tie nurodymai būtų laiku ir tiksliai įvykdyti. Metrologijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas. Pagal Taisyklių 177.4 punktą draudžiama naudoti karšto vandens skaitiklio rodmenis, kai karšto vandens teikėjo įrengtas karšto vandens skaitiklis naudojamas be patikros ar viršytas naudojimo iki eilinės patikros laikas pagal Valstybinės metrologijos tarnybos nustatytą apskaitos prietaiso patikros periodiškumą.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo bei Taisyklių pakeitimus nuo 2011 m. lapkričio 1 d. pareiškėjas formaliai nebegali būti karšto vandens tiekėju. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Aktas priimtas 2011 m. rugpjūčio 9 d. Šiuo Aktu pareiškėjas įpareigotas ištaisyti pažeidimus, padarytus iki apeliaciniame skunde nurodomų teisės aktų pakeitimų įsigaliojimų. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodomi teisės aktai nėra aktualūs ir negali būti taikomi. Be to, sistemiškai analizuojant Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. 1-265 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ 1 punkto turinį, matyti, kad karšto vandens tiekimo veiklą, iki kol bus įgyvendintas teisėtas šilumos ir karšto vandens ruošimo įrenginio valdymo būdas, vykdo tuo metu ja užsiimantis asmuo, šiuo atveju – pareiškėjas.

Atsakovo patikrinimo akto aptariama dalis yra pagrįsta teisės normomis, jo turinys atitinka teisės aktų reikalavimus bei keliamus tikslus. Patikrinimo akto nurodymas – informuoti atsakovą apie Patikrinimo akte nurodytų pažeidimų pašalinimą iki 2011 m. liepos 26 d. taip pat laikytinas teisėtu, nes vieno mėnesio terminas laikytinas protingu ir pakankamu laiko tarpu sprendimui dėl užfiksuotų pažeidimų pašalinimo priimti. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus ir suformuotą teismų praktiką. Todėl apeliacinis skundas dėl 2011 m. birželio 23 d. patikrinimo akto Nr. PA-1727 (M11) nurodymų punkto, kuriuo pareiškėjui buvo nurodyta sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį nenaudoti karšto vandens skaitiklių be galiojančių patikros žymenų, netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas.

Dėl duomenų, perduotų automatinės sistemos nuotoliniu (telemetriniu) būdu naudojimo

Kitas nagrinėjamoje byloje ginčijamas Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyriaus 2011 m. birželio 23 d. teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akto Nr. PA-1727 (M11), nurodymas, išdėstytas 2 punkte, yra reikalavimas atsakovui nenaudoti butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenų duomenų, nuskaitytų ir perduotų šiluminės įrangos reguliavimo ir nuotolinio duomenų perdavimo automatinės sistemos „Rubisafe“ nuotoliniu (telemetriniu) būdu.

Patikrinimo aktu nustatyta, kad filiale „Marijampolės šiluma“ 361 daugiabučių namų šilumos punktuose yra sumontuotos šilumos įrangos reguliavimo ir nuotolinio duomenų perdavimo automatinės sistemos „Rubisafe 1“, „Rubisafe 2“, „Rubisafe 3“, kurios nuskaito įvadinių šilumos skaitiklių bei 6 (iš minėtų) namuose (268 butai) 377 karšto vandens skaitiklių bei 990 daliklių indikatorių duomenis ir juos perduoda GSM tinklu į duomenų surinkimo pultą (kompiuterį, esantį šilumos įmonėje). Minėtos sistemos „Rubisafe“ nuskaityti ir perduoti nuotoliniu būdu karšto vandens skaitiklių rodmenų duomenys  naudojami sąskaitoms išrašyti ir atsiskaityti su vartotojais už sunaudotą karštą vandenį. Akto nurodymas grindžiamas Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-107 „Dėl matavimo priemonių su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu metrologinio įteisinimo“ 2 punktu, kuriame nurodyta, kad „matavimo priemonė su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu yra vertinama kaip matavimo sistema ir todėl metrologinė patikra turi būti atliekama kaip matavimo sistemai, atitinkamai įforminant patikros rezultatus. Įsakymo V-107 3 punktu nustatyta, kad teisinei metrologijai priskirtos matavimo priemonės, kurios sukonstruotos su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija, tačiau kurių tipai patvirtinti be šios funkcijos įvertinimo, negali būti naudojamos nuotoliniam (telemetriniam) duomenų perdavimui.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo argumentus, pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, kuriame įtvirtintas aktyvaus teismo principas, nagrinėdami administracines bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-88/2012).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog metrologijos teisiniai santykiai yra reguliuojami tiek nacionaliniu, tiek Europos Sąjungos lygmeniu. Matavimo priemonių tiekimą rinkai ir jų naudojimą, teisinę metrologinę priežiūrą, fizinių ir juridinių asmenų teises ir pareigas su matavimais susijusiose veiklos srityse nacionalinėje teisėje reglamentuoja Metrologijos įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad „matavimo priemonė – įrankis, prietaisas, sistema, skirti matuoti savarankiškai arba kartu su kitais papildomais įtaisais“, o to paties straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad „matavimo sistema ­ kartu sujungtų matavimo priemonių ir kitokių įrenginių grupė tam tikriems matavimams atlikti.“ Metrologijos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisinio metrologinio reglamentavimo objektai yra matavimo priemonės, priskirtos teisinei metrologijai. Teisinis metrologinis reglamentavimas taikomas matavimo priemonėms, kurios naudojamos, be kita ko, nustatant prekių, energijos, paslaugų kiekį ir vertę tiesioginio pardavimo sandoriuose tarp pirkėjo ir pardavėjo bei atsiskaitant už suteiktas paslaugas ir prekes, kai nuo jų kiekio matavimo priklauso kaina (Metrologijos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p.). Pagal Metrologijos įstatymo 17 straipsnį, matavimo priemonių teisinį metrologinį patvirtinimą sudaro: 1) matavimo priemonės tipo įvertinimas ir patvirtinimas; 2) matavimo priemonės patikra (pirminė, periodinė, neeilinė, atrankinė); 3) kiti veiksmai, numatyti techniniuose reglamentuose ir kituose teisės aktuose (Metrologijos įstatymo 17 str. 1 d.). Juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie patiekia rinkai, įrengia bei naudoja matavimo priemones, kurios yra teisinio metrologinio reglamentavimo objektai, yra atsakingi už tai, kad būtų laiku atliktas techninių reglamentų ar kitų teisės aktų nustatytas metrologinis patvirtinimas (Metrologijos įstatymo 17 str. 2 d.).

Nagrinėjamo ginčo kontekste aktualus Valstybinės metrologijos tarnybos direktoriaus 2010 m. lapkričio 15 d. įsakymas Nr. V-107 „Dėl matavimo priemonių su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu metrologinio įteisinimo“, kurio preambulėje nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Metrologijos įstatymo 9 straipsnio 3 punkto 2 dalimi, taip pat įgyvendinant Direktyvos 2004/22/EB 1 priedo „Esminiai reikalavimai” 10.4 ir 10.5 punktus, nustatančius, kad tiesioginio pardavimo prekybiniams sandoriams skirta matavimo priemonė turi būti suprojektuota taip, kad, įrengus ją pagal paskirtį, matavimo rezultatas būtų pateiktas abiem sandorio šalims, o matavimo priemonės displėjaus rodmuo yra matavimo rezultatas, pagal kurį nustatoma mokama kaina, todėl nuotolinio duomenų perdavimo kanalas, naudojamas atsiskaitymo duomenų surinkimui, turi būti metrologiškai kontroliuojamas. Įsakymas reglamentuoja, jog: matavimo priemonių su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija tipas turi būti patvirtintas tik atlikus reikiamus bandymus ir įsitikinus, kad telemetrinio kanalo duomenys visiškai atitinka matavimo priemonės parodymus (1 punktas), matavimo priemonė su nuotoliniu (telemetriniu) duomenų perdavimu yra vertinama kaip matavimo sistema ir todėl metrologinė patikra turi būti atliekama kaip matavimo sistemai, atitinkamai įforminant patikros rezultatus (2 punktas); teisinei metrologijai priskirtos matavimo priemonės, kurios sukonstruotos su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo funkcija, tačiau kurių tipai patvirtinti be šios funkcijos įvertinimo, negali būti naudojamos nuotoliniam (telemetriniam) duomenų perdavimui (3 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-46/2014 (ankstesnis Nr. A858-239/2013), kurioje nagrinėtas ginčas dėl to, ar matavimo prietaisas (karšto vandens skaitiklis), sujungtas su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo prietaisu –šiluminės įrangos reguliavimo ir duomenų perdavimo automatine įranga „Rubisafe“ – vertintina kaip matavimo sistema, kuriai privaloma atlikti metrologinę patikrą, atitinkamai įforminant patikros rezultatus, kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, klausdamas, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 34 straipsnis ir/ar Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva 2004/22/EB dėl matavimo priemonių (toliau – ir Direktyva 2004/22/EB, Direktyva) turi būti aiškinami kaip draudžiantys tokį nacionalinį reguliavimą ir praktiką, pagal kurį visus Direktyvos 2004/22/EB reikalavimus atitinkantis karšto vandens skaitiklis, sujungtas su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo prietaisu, yra laikomi matavimo sistema, ir dėl šios aplinkybės toks karšto vandens skaitiklis negali būti naudojamas pagal paskirtį, kol jam kartu su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo prietaisu nebus atlikta metrologinė patikra kaip matavimo sistemai.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu byloje dėl prejudicinio sprendimo Vilniaus energija, C-423/13 nusprendė, jog SESV 34 straipsnis ir Direktyva 2004/22/EB turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamas toks nacionalinis reguliavimas ir praktika, pagal kuriuos visus šios direktyvos reikalavimus atitinkantis karšto vandens skaitiklis, sujungtas su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo įtaisu, yra laikomas matavimo sistema ir dėl šios aplinkybės negali būti naudojamas pagal paskirtį, kol jam kartu su šiuo įtaisu nebus atlikta metrologinė patikra kaip matavimo sistemai.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. kovo 31 d. direktyva 2004/22/EB dėl matavimo priemonių pagal jos 1 straipsnį, apibrėžiantį Direktyvos taikymo sritį, taikoma įtaisams ir sistemoms, turintiems matavimo funkciją, apibrėžtą atskiruosiuose matavimo priemonių prieduose, skirtuose vandens skaitikliams (MI-001), dujų skaitikliams ir tūrio perskaičiavimo įtaisams (MI-002), aktyviosios elektros energijos skaitikliams (MI-003), šilumos skaitikliams (MI-004), skysčių, išskyrus vandenį, nepertraukiamo ir dinaminio matavimo sistemoms (MI-005), automatinėms svarstyklėms (MI-006), taksometrams (MI-007), matams (MI-008), matmenų matavimo priemonėms (MI-009) ir išmetamųjų dujų analizatoriams (MI-010). Pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, matavimo priemonė turi atitikti esminius reikalavimus, nustatytus I priede ir atitinkamame atskirajame matavimo priemonės priede.

Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime aiškindamas, ar Direktyva 2004/22/EB taikytina karšto vandens skaitikliui, sujungtam su nuotolinio duomenų perdavimo įtaisu, rėmėsi Direktyvos I priedo 8.1 ir 10.5 punkto nuostatomis (33 punktas), kaip minėta, taikytinomis visiems Direktyvoje nurodytiems matavimo prietaisams.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino, kad karšto vandens skaitiklis sujungtas su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo įtaisu patenka į Direktyvos taikymo sritį (prejudicinio sprendimo 35 punktas), tačiau pats nuotolinio duomenų perdavimo įtaisas kaip nesantis „įtaisas, turintis matavimo funkciją“ į Direktyvos taikymo sritį nepatenka (36 punktas). Taip pat, ESTT sprendė, jog Direktyva netaikoma sistemai, apimančiai patį skaitiklį ir nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo įtaisą. Pažymėjo, jog Direktyvos MI-005 priede dėl matavimo sistemų, skirtų nepertraukiamam ir dinaminiam skysčių, išskyrus vandenį, kiekiui matuoti sąvoka „matavimo sistema“ apibrėžiama kaip „sistema, sudaryta iš paties skaitiklio ir visų įtaisų, kurie yra reikalingi tiksliam matavimui užtikrinti arba skirti matavimo operacijoms lengvinti“, o Direktyvos priede MI-001 dėl vandens skaitiklių jokios nuorodos į minėtą matavimo sistemos sąvoką nėra. Pasisakė, kad į Direktyvos taikymo sritį patenkantis vandens skaitiklis yra suprojektuotas kaip vientisa matavimo priemonė, kuriai nereikia kitų įtaisų, kad galėtų jau kaip sistema, užtikrinti tikslų matavimą ar palengvinti matavimo operacijas (37 punktas).

ESTT remdamasis Direktyvos 8 straipsnio 1 dalies nuostata, jog valstybės narės turi netrukdyti dėl nuostatų, paminėtų šioje Direktyvoje, pateikti į rinką ir (arba) pradėti naudoti kurią nors matavimo priemonę, turinčią „CE“ ženklą ir papildomą metrologinį ženklą pagal 7 straipsnį, ir atsižvelgęs į 8 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas, sprendė, jog byloje aptariamu nacionaliniu reguliavimu ir praktika trukdoma naudoti visus Direktyvos reikalavimus atitinkantį karšto vandens skaitiklį, sujungtą su nuotolio (telemetrinio) duomenų perdavimo įtaisu, nes reikalaujama atlikti tokio skaitiklio metrologinę patikrą (41-46 punktai).

Be to, ESTT pasisakė, jog reikalavimas atlikti Direktyvos reikalavimus atitinkančio karšto vandens skaitiklio, sujungto su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo įtaisu, nauja patikra yra nebūtina vartotojų apsaugos tikslui pasiekti (54 punktas). Šis tikslas gali būti pasiektas mažiau ribojančiomis priemonėmis nei tomis, kurių imtasi pagal nacionalinį reguliavimą ir praktiką, pavyzdžiui vien nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo įtaiso metrologine patikra.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi aptartas ESTT išvadas ir Direktyvos 2004/22/EB nuostatas, kuriomis rėmėsi ESTT, pasisako, jog nėra pagrindo dėl reikalavimo atlikti kaip matavimo sistemos karšto vandens skaitiklio, sujungto su nuotolinio (telemetrinio) duomenų perdavimo įtaisu, metrologinę patikrą spręsti kitaip nei pagal minėtus ESTT išaiškinimus.

Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C-403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011).

Kaip minėta, skundžiamame Akte konstatuoti Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies ir Įsakymo 2 punkto pažeidimai. Atsižvelgiant į tai, jog Įsakymu, kaip anksčiau nurodyta, įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja Europos Sąjungos teisės aktams, todėl šio Įsakymo nuostatų pažeidimo konstatavimas bei šio Įsakymo pagrindu Akte duotas nurodymas negali būti laikomi teisėtais. Atsižvelgiant į tai, skundžiama Akto dalis naikintina.

Pažymėtina, jog tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos poziciją, išdėstytą 2015 m. sausio 5 d. sprendime  administracinėje byloje Nr. A858-46/2014, kurioje, kaip minėta, nagrinėtas iš esmės analogiškas ginčas.

Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo susirašinėjimą su atsakovu, tačiau šie duomenys nenagrinėtini byloje, nes susirašinėjimas vyko po ginčijamo akto priėmimo (II t., b. l. 59-73). Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiamas ir pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinamas ginčijamo akto nurodymų 2 punktas, kuriuo nurodyta atsakovui nenaudoti butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenų duomenų, nuskaitytų ir perduotų šiluminės įrangos reguliavimo ir nuotolinio duomenų perdavimo automatinės sistemos „Rubisafe“ nuotoliniu (telemetriniu) būdu (ABTĮ 143 str.). Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį, kuria atmestas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ skundas dėl atsakovo Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyriaus 2011 m. birželio 23 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akto Nr. PA-1727(M11) nurodymų 2 punkto panaikinimo ir pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies, panaikinti atsakovo Lietuvos metrologijos inspekcijos Marijampolės apskrities skyriaus 2011 m. birželio 23 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akto Nr. PA-1727(M11) 2 punktą, kuriuo nurodyta atsakovui nenaudoti butuose įrengtų karšto vandens skaitiklių rodmenų duomenų, nuskaitytų ir perduotų šiluminės įrangos reguliavimo ir nuotolinio duomenų perdavimo automatinės sistemos „Rubisafe“ nuotoliniu (telemetriniu) būdu.

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.