Civilinė byla Nr. e2A-327-1059/2025

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-05586-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.13.1.4.; 1.2.4.6.; 3.2.4.11.; 3.3.1.19.1.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 18 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Laimanto Misiūno, Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės ir Igno Totilo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), veikdama Klaipėdos apygardos teismo vardu,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivekta“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rivekta“ ieškinį atsakovei T. M. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Rivekta“ (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) ieškiniu prašė pripažinti, kad T. M. 2024 m. balandžio 16 d. į darbą UAB „Rivekta“ atvykusi nebuvo ir spręsti, jog 2024 m. balandžio 16 d. buvo pravaikšta; atmesti atsakovės T. M. reikalavimą priteisti iš UAB „Rivekta“ 28, 58 Eur darbo užmokesčio sumą atskaičius mokesčius už 2024 m. balandžio 16 darbo dieną; netenkinti atsakovės T. M. reikalavimo įpareigoti UAB „Rivekta“ pranešti valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) administravimo įstaigai teisingus duomenis apie ieškovės atleidimą, nurodant teisingą atleidimo datą 2024 m. balandžio 16 d.; netenkinti atsakovės T. M. reikalavimo priteisti iš UAB „Rivekta“ 545,68 Eur, atskaičius mokesčius, už pavėluotai išmokėtus atostoginius už atostogų laikotarpį nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 15 d. imtinai; netenkinti atsakovės T. M. reikalavimo iš UAB „Rivekta“ priteisti 49,25 Eur nepriemokos atskaičius mokesčius, už suteiktas atostogas už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.; netenkinti atsakovės T. M. reikalavimo priteisti iš UAB „Rivekta“ netesybas, mokamas nuo 2024 m. balandžio 16 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, po 47,45 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną per šį laikotarpį, bet ne daugiau kaip už 6 mėn.; priteisti ieškovės naudai iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisija (toliau– ir Darbo ginčų komisija, ir DGK) 2024 m. liepos 23 d. sprendimu darbo byloje Nr. APS-131-15705/2024 nusprendė iš dalies tenkinti T. M. prašymą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė į darbą 2024 m. balandžio 16 d. atvykusi nebuvo, jokie įrodymai, kad atsakovė buvo darbe į darbo bylą pateikti nebuvo.

3.       Atostoginių įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. neturi, o atostoginiai už atostogų laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 18 d. paskaičiuoti tinkamai. Teigė, kad 2024 m. liepos 23 d. DGK sprendime nėra nurodyti jokie įrodymai, skaičiavimai, kurie pagrįstų T. M. pateiktų atostoginių skaičiavimų pagrįstumą. Pažymėjo, kad ji turėjo teisę skirti atsakovei – darbuotojai atostogas, kadangi darbuotoja turėjo sukaupusi didelį nepanaudotų atostogų skaičių. Ieškovė nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 130 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi atostoginiai už kasmetines atostogas buvo išmokėti pirmą atostogų dieną 2024 m. kovo 18 d. Atostoginiai, kurie viršijo 20 darbo dienų atostogas, buvo išmokėti darbuotojui atostogų metu darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais. Ieškovė manė, kad atsakovė be teisinio pagrindo reikalauja, kad jai būtų priskaičiuota 545,68 Eur, atskaičius mokesčius už pavėluotai išmokėtus atostoginius už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d. manė, kad netenkinus aukščiau nurodytų atsakovės reikalavimų, nėra pagrindo netesybų priteisimui iš ieškovės UAB „Rivekta“.

4.       Atsakovė T. M. atsiliepime su ieškiniu nesutiko, pažymėjo, kad darbo sutartis su ja nutraukta 2024 m. kovo 12 d. įsakymo pagrindu. Šiame įsakyme nurodyta atleisti bendrovės buhalterę T. M. iš užimamų buhalterės – vadybininkės pareigų remiantis DK 57 straipsnio 1 dalimi nuo 2024 m. balandžio 16 d. ir išmokėti jai jos dviejų darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Šią dieną ji atvyko į darbą apie 8 valandą ryto ir darbe išbuvo visą savo darbo dieną, t. y. 4 darbo valandas.

5.       Dėl atostoginių nepriemokos atsakovė nurodė, kad UAB „Rivekta“ 2023 m. sausio 30 d. įsakymu įmonės darbuotojams buvo išmokėtos vienkartinės vieno atlyginimo dydžio metinės premijos. Pagal šį įsakymą atsakovei buvo išmokėta 1044 Eur metinė premija, todėl ši premija turėjo būti įtraukta į vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojant atostoginius už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d. Atsakovės paskaičiavimu už šį laikotarpį ieškovė (darbdavys) turėjo priskaičiuoti 1110,26 Eur (neatskaičius mokesčių) atostoginių, tuo metu ieškovė atostoginius paskaičiavo be metinės premijos, t. y. 1024,60 Eur (512,30 Eur + 512,30 Eur), todėl liko skolinga atsakovei 85,66 Eur (neatskaičius mokesčių) atostoginių, atskaičius mokesčius, nepriemoka yra 49,25 Eur.

6.       Ieškovės teiginiai, kad atostoginiai už atostogų laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 18 d. paskaičiuoti tinkamai, yra deklaratyvūs bei prieštarauja byloje pateiktiems duomenims. UAB „Rivekta“ 2024 m. sausio 17 d. įsakymo pagrindu atsakovei suteikus 20 darbo dienų apmokamas kasmetines atostogas nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d. įskaitytinai, atostoginiai turėjo būti išmokėti paskutinę darbo dieną iki atostogų termino pradžios. Kadangi ieškovė atostoginius atsakovei išmokėjo tik 2024 m. vasario 15 d., t. y. 20 darbo dienų vėliau, tokios pat trukmės atostogos turėjo būti pridėtos prie kitų kasmetinių atostogų, ko atsakovė ir prašė ieškovės.

7.       Teigė, kad nutraukus darbo sutartį šios atostogos liko nepanaudotos ne dėl atsakovės kaltės, todėl ji įgijo teisę į piniginę kompensaciją (DK 127 straipsnio 6 dalis). Atsakovės paskaičiuota piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas – 949,06 Eur neatskaičius mokesčių, o atskaičius mokesčius – 545,68 Eur, yra teisinga ir pagrįsta. Atleidimo dieną ieškovė išmokėjo atsakovei tik dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 1200,60 Eur, jokių kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, ieškovė atsakovei nesumokėjo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8.       Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. vasario 4 d. sprendimu priėmė ieškovės UAB „Rivekta“ dalies ieškinio reikalavimų atsakovei T. M. atsisakymą ir civilinę bylą dalyje dėl pirmo ir trečio ieškinio reikalavimų, t. y. dėl 2024 m. balandžio 16 d. laikymo pravaikšta, 28,58 Eur darbo užmokesčio už 2024 m. balandžio 16 d. darbo dieną nepriteisimo, pranešimo VSDFV administravimo įstaigai apie atleidimo datą ir dėl 49,25 Eur atostoginių nepriemokos nutraukė, dėl šios dalies laikė Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2024 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. DGKS-5638 darbo byloje Nr. APS-131-15705/2024 įsiteisėjusiu. Likusią dalį ieškovės UAB „Rivekta“ ieškinio teismas atmetė, priteisė atsakovei T. M. iš ieškovės UAB „Rivekta“ 545,68 Eur (atskaičius mokesčius) kompensaciją už 20 darbo dienų nepanaudotas atostogas, įgytas dėl 20 darbo dienų pavėluotai išmokėtų atostoginių už atostogų laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d., 3470,99 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų ir 1900 Eur bylinėjimosi išlaidų. Į sprendimu atsakovei T. M. priteistas sumas įskaitė ieškovės UAB „Rivekta“ sumokėtas sumas, vykdant Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2024 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. DGKS-5638 darbo byloje Nr. APS-131-15705/2024.

9.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atostoginių sumokėjimo ir (ne)tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju bei su tuo susijusių netesybų. Taip pat nustatė, kad atostoginiai už atostogų laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d. (20 darbo dienų) atsakovei buvo išmokėti 2024 m. vasario 15 d., t. y. jau po atostogų. Ieškovės (jos atstovo) teigimu minėtu laikotarpiu atsakovei buvo suteiktos ne kasmetinės atostogos, o atostogos už praeitą laikotarpį (sukauptos atostogos), todėl ieškovė atostoginius mokėjo darbo užmokesčio mokėjimo terminais. Tokius ieškovės argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus ir nurodė, kad DK 125 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai apibrėžtos atostogų rūšys: kasmetinės, tikslinės ir pailgintos, papildomos. Įstatymas nenumato, kad sukauptos nepanaudotos kasmetinės atostogos praranda kasmetinių atostogų statusą.

10.       Pasak teismo, teisinis reglamentavimas suponuoja, kad nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas kasmetines atostogas išnaudoja iš karto visas, dalimis ar jas sukaupia, šios atostogos yra kasmetinės. Atsižvelgęs į tai, darė išvadą, kad UAB „Rivekta“ 2024 m. sausio 17 d. įsakymu atsakovei suteiktos 20 darbo dienų atostogos nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d. už darbo laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d. buvo kasmetinės atostogos ir atostoginiai atsakovei turėjo būti mokami DK 130 straipsnyje nustatyta atostoginių išmokėjimo tvarka ir terminais. Kadangi atsakovei 2024 m. sausio 17 d. įsakymu suteiktos atostogos neviršijo 20 darbo dienų (suteikta lygiai 20 darbo dienų atostogų), atostoginiai atsakovei turėjo būti išmokėti ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš kasmetinių atostogų pradžią, t. y. 2024 m. sausio 17 d. (DK 130 straipsnio 2 dalis), o ieškovė atostoginius išmokėjo tik 2024 m. vasario 15 d., t. y. jau po atostogų.

11.       Teismas vertino, kad ieškovė klaidingai interpretuoja minėtame DK straipsnyje numatytą atostoginių mokėjimo tvarką bei terminus ir nepagrįstai teigia, kad už ankstesnį darbo laikotarpį atsakovės sukauptos atostogos nėra kasmetinės atostogos. Nors ieškovė teigia, kad atsakovei buvo suteiktos 60 darbo dienų atostogos paeiliui, todėl remiantis DK 130 straipsnio 2 dalimi ieškovė esą galėjo mokėti atostoginius atsakovei darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais, teismas atkreipė dėmesį, kad atostogos atsakovei buvo suteiktos atskirais ieškovės įsakymais ir dalimis, kurių nė viena neviršijo 20 darbo dienų, be to, atostogos suteiktos nesant darbuotojos prašymo nei dėl pačių atostogų suteikimo, nei mokėti atostoginius įprasta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka (DK 130 straipsnio 3 dalis). Sprendė, kad nesant atsakovės prašymo mokėti atostoginius įprasta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka, atostoginiai už pirmąsias 20 darbo dienų atostogų bet kuriuo atveju turėjo būti išmokėti ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš kasmetinių atostogų pradžią (2024 m. sausio 17 d.) ir tik už 20 darbo dienų viršijančią atostogų dalį atostoginiai galėjo būti mokami atostogų metu darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais.

12.       Teismas konstatavo, kad ieškovė DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatytos atostoginių išmokėjimo tvarkos ir terminų nesilaikė, todėl atsakovė pagrįstai, vadovaudamasi DK 130 straipsnio 4 dalimi, nepraleisdama DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino, 2024 m. vasario 15 d. pateikė ieškovei prašymą pridėti 20 darbo dienų (kiek buvo uždelsta atsiskaityti už kasmetines atostogas) prie kitų kasmetinių atostogų, tačiau ieškovė suteikė atsakovei be jos prašymo dar 20 darbo dienų apmokamas kasmetines atostogas nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 15 d., kurios buvo sukauptos per darbo laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Nutraukus darbo sutartį šios atostogos liko nepanaudotos ne dėl atsakovės kaltės, todėl atsakovė įgijo teisę į piniginę kompensaciją (DK 127 straipsnio  6 dalis).

13.       Teismas paskaičiavo, kad atleidimo dieną ieškovės atsakovei nesumokėta suma sudarė 1084,43 Eur (49,71 Eur + 85,66 Eur + 949,06 Eur) neatskaičius mokesčių, nustatė, kad atsakovės vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis 2024 m. (ir atleidimo dienai) buvo 47,45 Eur neatskaičius mokesčių, kas atitinkamai sudarė 991,71 Eur neatskaičius mokesčių per mėnesį (47,45 Eur × 20,9 darbo dienos). Ieškovės uždelsta suma (1084,43 Eur) yra didesnė negu atsakovės vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis (991,71 Eur). 

14.       Sprendė, kad ieškovė atsakovės kaltės dėl susidariusios atostoginių nepriemokos neįrodė, be to, ieškovė atleidimo dieną atsakovei nesumokėjo ne tik 85,66 Eur atostoginių nepriemokos, bet ir 49,71 Eur darbo užmokesčio už paskutinę atsakovės darbo dieną bei 949,06 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas, įgytas dėl pavėluotai išmokėtų atostoginių. Konstatavo, kad pastarųjų sumų nesumokėjimą lėmė pačios ieškovės klaidingas DK normų interpretavimas, o ne kokie nors atsakovės kalti veiksmai. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, nustatęs, kad ieškovė 2024 m. rugpjūčio 1 d. pervedė atsakovei 623,51 Eur sumą (28,58 Eur + 545,68 Eur + 49,25 Eur) pagal DGK 2024 m. liepos 23 d. sprendimą, teismas sprendė, kad yra pagrindas priteisti atsakovei iš ieškovės netesybas, t. y. atsakovės vidutinį darbo užmokestį per mėnesį – 991,71 Eur neatskaičius mokesčių už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2024 m. balandžio 16 d. iki 2024 m. rugpjūčio 1 d. (už tris su puse mėnesio), kas sudaro 3470,99 Eur neatskaičius mokesčių (991,71 Eur × 3,5 mėn.).

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esminiai argumentai

15.       Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 4 d. sprendimą iš dalies pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta priteisti atsakovei T. M. iš ieškovės UAB „Rivekta“ 545,68 Eur (atskaičius mokesčius) kompensaciją už 20 darbo dienų nepanaudotas atostogas, įgytas dėl 20 darbo dienų pavėluotai išmokėtų atostoginių už atostogų laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d.; 3 470,99 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybų ir 1 900 Eur bylinėjimosi išlaidų, o likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas.

15.1.                      Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šiai civilinei bylai nagrinėti reikšmingos faktinės aplinkybės, kad ieškovės padarytos klaidos skaičiuojant atostoginius ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas kilo dėl atsakovės kaltų veiksmų – jos neperdavimo buhalterinės apskaitos duomenų ieškovei, nors darbo teisėje yra įtvirtintas principas, kad darbdavys moka netesybas, jei su darbo santykiais susijusios išmokos yra pavėluojamos sumokėti ne dėl darbuotojo kaltės. Atsakovei neperdavus ieškovei bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, ieškovė buvo priversta kreiptis dėl buhalterinės apskaitos duomenų atstatymo ir įtraukimo į kompiuterinę buhalterinės apskaitos programą. Neturint tikslių duomenų, buvo padarytos tam tikros buhalterinės skaičiavimo klaidos, nebuvo galima nustatyti koks tikslus susikaupusių neišnaudotų atostogų dienų skaičius priklauso atsakovei. Dėl šios priežasties apeliantė nurodo, kad atsakovė, būdama buhaltere, ir žinodama, kad neperdavus buhalterinės apskaitos dokumentų ieškovė patirs sunkumų bei bus sutrikdyta įprastinė normali bendrovės veikla, sąmoningai neperdavė buhalterinės apskaitos dokumentų bei buhalterinės apskaitos duomenų kompiuterinėje programoje.

15.2.                      Ieškovė nurodo, kad atsakovė dėl galimai klaidingo apskaičiavimo į ieškovę nesikreipė ir darbdavio atstovo neinformavo. Šios faktinės aplinkybės patvirtina ieškovės teiginius, kad atsakovei neperdavus buhalterinės apskaitos dokumentų bei kompiuterinės laikmenos, buvo sutrikdyta įprastinė normali ieškovės veikla, buhalterinę apskaitą tvarkančios bendrovės darbuotoja neturėjo pilnos informacijos apie 2024 metais sausio mėnesį atsakovei išmokėtą premiją. Ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė, neturėjo visos reikiamos ir pilnos informacijos, kuri buvo būtina tinkamai apskaičiuoti visas su darbo santykiais susijusias išmokas atsakovei.

15.3.                      Apeliantės nuomone, aukščiau aptariamos aplinkybės sudaro pagrindą netenkinti atsakovės prašymo dėl netesybų priteisimo, nes atsakovė pati yra kalta dėl tam tikrų išmokų išmokėjimo uždelsimo.

15.4.                      Apeliantė pažymi, kad šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas yra atostoginių išmokėjimas už atostogų laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d., o ne nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 15 d., kaip nurodyta teismo sprendime. Mano, kad teismas netinkamai nustatė šios civilinės bylos faktines aplinkybes, kas lėmė iš dalies neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

15.5.                      Apeliantė nurodo, kad atsakovė neginčija faktinės aplinkybės, kad jai priklausė 60 darbo dienų nepanaudotų atostogų, tačiau reikalauja, kad už visas atostogas jai atostoginiai būtų sumokėti paskutinę darbo dieną prieš atostogas. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė turėjo 60 darbo dienų nepanaudotų atostogų, kurios ieškovės buvo skirtos atsakovei ir buvo suteiktos paeiliui. Tačiau anot teismo, ieškovė atostoginius visada turėjo mokėti paskutinę darbo dieną prieš atostogas, kas, apeliantės nuomone, prieštarauja DK 130 straipsnio 2 daliai.

15.6.                      Apeliantė nesutinka su teismo DK 130 straipsnio 2 dalies taikymu, nes pirmosios instancijos teismo suformuota praktika visiškai eliminuoja darbdaviui teisę taikyti įstatymo leidėjo įtvirtintą galimybę DK 130 straipsnio 2 dalyje atostoginius, už atostogų dalį, viršijančią dvidešimt darbo dienų, mokėti darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais.

15.7.                      Apeliantė atkreipia dėmesį, kad atsakovei priklausančios 60 darbo dienų atostogos buvo nepertraukiamos, tačiau išdėstytos 3 skirtingais įsakymais, kadangi nauja buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė, dėl jai atsakovės neperduotų dokumentų, neturėjo galimybės iš karto nustatyti, koks tikslus nepanaudotų atostogų dienų skaičius priklausė atsakovei. Dėl šios priežasties, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai šioje byloje taikė materialinę teisės normą – DK 130 straipsnio 2 dalį, dėl ko iš dalies priėmė neteisėtą bei nepagrįstą teismo sprendimą.

15.8.                      Dėl atostogų sąvokos ir trukmės apeliantė nurodo, kad kasmetinės atostogos turi apibrėžtą kalendorinių dienų skaičių, kadangi DK 126 straipsnio „Kasmetinių atostogų sąvoka ir trukmė“ 2 dalis nustato, kad darbuotojams, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus darbuotojus, suteikiamos ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Dėl šios priežasties ieškovė nurodo, kad kasmetinių atostogų trukmė yra 20 darbo dienų arba 24 darbo dienos.

16.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

16.1.                      Nurodo, kad kadangi ieškovė ignoravo visus atsakovės prašymus suteikti atostogas už pavėluotai sumokėtus atostoginius, darbdaviui nutraukus darbo sutartį šios atostogos liko nepanaudotos ne dėl atsakovės kaltės, todėl ji įgijo teisę į piniginę kompensaciją DK 127 straipsnio 6 dalies pagrindu. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, atsakovės reikalavimas priteisti iš darbdavio 545,68 Eur piniginę kompensaciją, atskaičius mokesčius, yra teisingas ir pagrįstas, todėl teismas pagrįstai priteisė šią sumą iš ieškovės.

16.2.                      Teigia, kad šioje byloje nebuvo nagrinėjamas atsakovės kaltės (dėl duomenų nesuvedimo/neperdavimo ieškovei, dokumentų neperdavimo) klausimas, tai nėra ginčo dalykas. Ieškovė nereiškė reikalavimo dėl atsakovės atsakomybės jai neva neperdavus darbdaviui buhalterinių dokumentų bei jų neįrodinėjo darbo ginčą nagrinėjant ir Klaipėdos DGK. Be to, visi darbdavio priimti įsakymai (įskaitant 2024 m. sausio 17 d. įsakymą dėl 20 d. d. atostogų) nėra buhalteriniai dokumentai, jie buvo darbdavio žinioje; bankinių sąskaitų prisijungimo duomenis turi įmonės vadovas, visi mokėjimai iš įmonės sąskaitų atliekami su darbdavio žinia bei jo patvirtinti. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl atsakovės, neva, neperduotų duomenų apskaitą tvarkantį nauja įmonė laiku nepateikė kokių nors duomenų Sodrai, VMI ir kt.

16.3.                      Kita vertus, atsakovė nurodo, kad net ir neturint tikslių duomenų apie atsakovei priklausančias neišnaudotas kasmetines atostogas, ieškovė privalėjo išmokėti atsakovei atostoginius už 20 darbo dienų DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

16.4.                      Nors apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, pati ieškovė ieškinio reikalavimo 2 punkte nurodė neteisingą atsakovės reikalavimo formuluotę, atsakovės reikalavimas DGK buvo susijęs su pavėluotai išmokėtais atostoginiais už laikotarpį nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d., o ne už laikotarpį nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 15 d.

16.5.                      Pasak atsakovės, pagal teisinį reglamentavimą, nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas kasmetines atostogas išnaudoja visas iš karto, dalimis ar jas sukaupia, sukauptos atostogos kasmetinių atostogų statuso nepraranda. 

16.6.                      Mano, kad apeliantė neteisingai vertina bylos duomenis, klaidingai interpretuoja minėtame DK straipsnyje numatytą atostoginių mokėjimo tvarką ir terminus, iškraipo sprendimo turinį ir esmę. Deklaratyvūs apeliantės argumentai, kad atsakovei priklausančios 60 darbo dienų atostogos buvo nepertraukiamos, tačiau išdėstytos 3 skirtingais įsakymais, kad dėl atsakovės neperduotų ieškovei dokumentų neva nauja buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė neturėjo galimybės iš karto nustatyti, koks tikslus nepanaudotų atostogų dienų skaičius priklausė atsakovei, nagrinėjamos bylos atveju neturi teisinės reikšmės, nes vėlesniais įsakymais suteiktos atsakovei atostogos neatleido ieškovės nuo prievolės už 20 darbo dienų atostogų pagal 2024 m. sausio 17 d. įsakymą atostoginius atsakovei išmokėti ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš atostogas.

16.7.                      Teigia, kad atsakovės kaltė dėl išmokų su darbo santykiais išmokėjimo uždelsimo nenustatyta, o netesybų skaičiavimo ir jų dydžio apeliantė neginčija, todėl pagrindo naikinti sprendimo dalį dėl atsakovei priteistų netesybų nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18.       Apeliacijos objektas nagrinėjamoje byloje – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalių, kuriomis atmesti ieškovės (darbdavio) ieškinio reikalavimai atsakovei – buvusiai darbuotojai, susiję su kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas mokėjimu, netesybų (ne) priteisimu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19.       Apeliaciniu skundu ieškovė nesutinka su teismo sprendimu priteisti netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, teigdama, kad tik dėl pačios atsakovės, t. y. buvusios darbuotojos – buhalterės, kaltės nebuvo tiksliai apskaičiuotos išmokos atsakovei atleidžiant ją iš darbo, be to, teigia, kad atsakovei buvo suteiktos daugiau nei 20 darbo dienų atostogos, todėl ieškovė neprivalėjo atostoginių išmokėti iki atostogų pradžios.

Dėl DK 130 straipsnio taikymo

20.       Byloje nustatyta, kad UAB „Rivekta“ 2024 m. sausio 17 d. įsakymu atsakovei buvo suteiktos 20 darbo dienų apmokamos atostogos už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., atostogų terminą pradedant skaičiuoti nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d. įskaitytinai; grįžti į darbą numatyta 2024 m. vasario 15 d. Šiame įsakyme taip pat nurodyta, jog, įvertinus, kad buhalterė T. M. 2023 metais buvo atostogose, atostoginius išmokėti darbuotojai nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais. Atostoginiai kartu su priskaičiuotu darbo užmokesčiu už 2024 m. sausio mėn., iš viso 671 Eur už šias atostogas atsakovei buvo sumokėti 2024 m. vasario 15 d.

21.       UAB „Rivekta“ 2024 m. vasario 14 d. priėmė įsakymą iš karto po prieš tai buvusių atostogų atsakovei skirti 20 darbo dienų apmokamas atostogas už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., atostogų terminą pradedant skaičiuoti nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 14 d. įskaitytinai; grįžti į darbą 2024 m. kovo 15 d. Šiame įsakyme taip pat nurodyta, jog, įvertinus, kad buhalterė T. M. 2023 metais buvo atostogose, atostoginius išmokėti darbuotojai nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais. Pagal šį įsakymą atostoginiai (602,26 Eur) atsakovei buvo išmokėti 2024 m. vasario 20 d.

22.       Atsakovė 2024 m. vasario 15 d. pateikė darbdaviui prašymą dėl atostoginių už 2024 m. sausio 17 d. įsakymu suteiktas atostogas išmokėjimo vėlavimo pridėti 20 darbo dienų (kiek buvo uždelsta atsiskaityti už kasmetines atostogas) prie kitų kasmetinių atostogų, atostogų terminą pradedant skaičiuoti nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 12 d. įskaitytinai, atostoginius išmokant DK 130 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Šiame prašyme atsakovė taip pat nurodė, kad gauti atostoginius pavėluotai ji nesutinka.

23.       UAB „Rivekta“ 2024 m vasario 20 d. įsakymu patikslino 2024 m. vasario 14 d. įsakymą ir nurodė atsakovei skirti 20 darbo dienų apmokamas atostogas už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., atostogų terminą pradedant skaičiuoti nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 15 d. įskaitytinai; grįžti į darbą 2024 m. kovo 18 d.; atostoginius išmokėti darbuotojai nustatyta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais. Be to, šiuo įsakymu atsakovei skirtos dar 20 darbo dienų apmokamos kasmetinės atostogos už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., atostogų terminą pradedant skaičiuoti nuo 2024 m. kovo 18 d. iki 2024 m. balandžio 15 d. įskaitytinai; nurodyta grįžti į darbą 2024 m. balandžio 16 d.; atostoginius išmokėti 2024 m. kovo 18 d.

24.       UAB „Rivekta“ 2024 m. vasario 20 d. įsakymu netenkino atsakovės 2024 m. vasario 15 d. prašymo (patikslinto 2024 m. vasario 19 d.) skirti 20 darbo dienų apmokamas atostogas DK 130 straipsnio 4 dalies pagrindu už pavėluotą atostoginių išmokėjimą, o suteikė atsakovei be jos prašymo apmokamas kasmetines atostogas, kurios buvo sukauptos per laikotarpį nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.

25.       2024 m. kovo 14 d. atsakovė pakartotinai kreipėsi į ieškovę su prašymu prie suderintų kasmetinių atostogų nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 15 d. iš sukauptų atostogų pridėti jai priklausančias pagal DK 130 straipsnio 4 dalį 20 darbo dienų atostogas už vėlavimą išmokėti atostoginius už ankstesnes atostogas. 

26.       UAB „Rivekta“ įgaliotas asmuo V. R. 2024 m. kovo 12 d. priėmė įsakymą atleisti bendrovės buhalterę T. M. iš užimamų buhalterės – vadybininkės pareigų remiantis DK 57 straipsnio 1 dalimi nuo 2024 m. balandžio 16 d. ir išmokėti jai jos dviejų darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką 2024 m. balandžio 16 d., išmokėta 1200,60 Eur atskaičius mokesčius.

27.       Byloje nekilo ginčo, kad ieškovei nuo 2024 m. sausio 17 d. priimant įsakymus dėl atostogų atsakovei suteikimo, atsakovė buvo sukaupusi 60 darbo dienų atostogų, šią aplinkybę ieškovė patvirtina ir apeliaciniame skunde. 2024 m. sausio 17 d., 2024 m. vasario 14 d. bei 2024 m vasario 20 d. darbdavės įsakymais atsakovei buvo suteikta po 20 darbo dienų kasmetinių atostogų už laikotarpius nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. Nors apeliantė teigia, kad atsakovei 3 atskirais įsakymais buvo suteiktos nepertraukiamos 60 darbo dienų atostogos, byloje esantys rašytiniai įrodymai šios aplinkybės nepatvirtina.

28.       Priešingai, minėtuose įsakymui aiškiai nurodyta atostogų pradžia ir pabaiga, data kada atsakovė turėjo grįžti į darbą. 2024 m. sausio 17 d. įsakyme buvo nurodyta, kad atostogų termino pradžia – 2024 m. sausio 18 d., pabaiga – 2024 m. vasario 14 d. įskaitytinai, o grįžimo į darbą data – 2024 m. vasario 15 d. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovei minėtu įsakymu buvo suteiktos konkrečiu terminu nustatytos 20 darbo dienų atostogos, o tai reiškia, kad pagal DK 130 straipsnio 2 dalį, atostoginiai atsakovei turėjo būti išmokėti ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš kasmetinių atostogų pradžią, t. y. 2024 m. sausio 17 d., ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. 

29.       Atsakovė, 2024 m. vasario 15 d. pateikusi darbdavei prašymą dėl papildomų kasmetinių atostogų pridėjimo prie kitų atostogų dėl uždelsimo atsiskaityti, tinkamai pasinaudojo DK 130 straipsnio 4 dalyje darbuotojui suteikta teise, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė šio atsakovės prašymo nepatenkino ir vietoj to, kad prie kitų kasmetinių atostogų pridėtų papildomas 20 darbo dienų atostogų, atsakovei suteikė atostogas iš jos jau sukauptų atostogų dienų. Tokiu atveju, susiklostė situacija, kad atleidžiant atsakovę iš darbo ir išmokant jai visas priklausančias sumas, ieškovė neišmokėjo atsakovei kompensacijos už jai priklausančias papildomas 20 darbo dienų kasmetinių atostogų.

30.       Ieškovės argumentai, kad atsakovė, neginčydama faktinės aplinkybės, kad jai priklausė 60 darbo dienų nepanaudotų atostogų, reikalauja, kad už visas atostogas jai atostoginiai būtų sumokėti paskutinę darbo dieną prieš atostogas, nėra pagrįsti, kadangi atsakovė tokio reikalavimo nereiškė. Atsakovės DGK teikto pareiškimo motyvacija ir pozicija šioje civilinėje byloje patvirtina, kad atsakovė reikalavo kompensacijos už tai, kad ieškovė vėlavo jai išmokėti atostoginius pagal 2024 m. sausio 17 d. įsakymą už 20 darbo dienų.

31.       Nors apeliantė teigia, kad teismas šioje byloje neteisingai nustatė faktines aplinkybes apie šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyką – atostoginių išmokėjimą už atostogų laikotarpį nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. kovo 15 d., šie apeliantės argumentai taip pat nėra pagrįsti, nes tokios aplinkybės sprendime nėra konstatuotos. Priešingai, teismas sprendime nurodė, kad sprendime pasisakys ir spręs dėl ieškovės atsakovei sumokėtų atostoginių už laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 18 d. iki 2024 m. vasario 14 d. atsakovei suteiktas atostogas, nes būtent to reikalavo atsakovė pareiškime DGK ir būtent tai yra bylos nagrinėjimo dalykas.

32.       Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo suformuota praktika visiškai eliminuoja darbdaviui teisę taikyti įstatymo leidėjo įtvirtintą galimybę DK 130 straipsnio 2 dalyje atostoginius už atostogų dalį, viršijančią dvidešimt darbo dienų, mokėti darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tokio teisinio vertinimo teismo sprendime nepateikta.

33.       Nagrinėjamoje byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl atostoginių, kai atostogos viršija 20 dvidešimt darbo dienų, mokėjimo, darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais. Byloje teismas konstatavo, kad atsakovė nuo 2024 m. sausio 18 d. buvo išleista 20 darbo dienų, o ne ilgesnių atostogų, todėl DK 130 straipsnio 2 dalyje numatytos darbdavio teisės dėl atostoginių mokėjimo darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais teismas nevertino ir šiuo aspektu savo išvadų neteikė.

34.       Nors apeliantė taip pat teigia, kad nauja buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė dėl jai atsakovės neperduotų dokumentų neturėjo galimybės iš karto nustatyti, koks tikslus nepanaudotų atostogų dienų skaičius priklausė atsakovei, teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovės argumentai nepaneigia ieškovės pareigos laiku išmokėti atostoginius, o to nepadarius, pridėti darbuotojui papildomas atostogų dienas prie kitų kasmetinių atostogų. 

35.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini ir ieškovės argumentai dėl kasmetinių atostogų sąvokos, nes apeliantė nepagrįstai interpretuoja įstatymo nuostatas sau naudinga linkme. Apeliantė teigia, kad kasmetinių atostogų trukmė yra 20 darbo dienų arba 24 darbo dienos, tai yra, pasak apeliantės, įstatyme apibrėžtas terminas, pagal kurį atostogos laikomos kasmetinėmis. Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo argumentų, ieškovė mano, kad 20 darbo dienų viršijančios ir praeitais laikotarpiais sukauptos ir darbuotojo nepanaudotos atostogos nelaikytinos kasmetinėmis, todėl išleisdamas darbuotoją sukauptų atostogų, pasak apeliantės, darbdavys atostoginius moka darbo užmokesčio mokėjimo tvarka ir terminais. 

36.       Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės teisės normų aiškinimais nesutinka, nes įstatymas nenumato papildomo atostogų rūšių skirstymo, nei numatytas DK 125 straipsnio 1 dalyje, o DK 126 straipsnis aiškiai numato, kad kasmetinės atostogos – kai mokami atostoginiai ir darbuotojui kasmet suteikiama ne mažiau kaip dvidešimt darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip dvidešimt keturių darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę). Be to, kasmetinės atostogos suteikiamos ne kartą į metus, o bent kartą į metus (DK 128 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad darbuotojas gali eiti sukauptų kasmetinių atostogų dalimis, kelis kartus į metus, jos gali būti trumpesnės ar ilgesnės nei 20 darbo dienų, tačiau tokios atostogos vis tiek laikomos kasmetinėmis atostogomis su visomis iš to išplaukiančiomis darbuotojo teisėmis ir darbdavio pareigomis. 

37.       Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovei už 2024 m. sausio 17 d. įsakymu suteiktas atostogas atostoginiai turėjo būti išmokėti ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš kasmetinių atostogų pradžią, t. y. 2024 m. sausio 17 d. Išmokėjusi juos tik po atostogų – 2024 m. vasario 15 d., ieškovė privalėjo, vadovaudamasi DK 130 straipsnio 4 dalimi, esant atsakovės prašymui, uždelsto laiko atsiskaityti trukmės atostogas pridėti prie kitų atsakovės kasmetinių atostogų. Kadangi nutraukus darbo sutartį šios atostogos liko nepanaudotos ne dėl atsakovės kaltės, teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė įgijo teisę į piniginę kompensaciją (DK 127 straipsnio 6 dalis).

Dėl netesybų priteisimo

38.       Ieškiniu ieškovė prašė netenkinti atsakovės T. M. reikalavimo priteisti iš UAB „Rivekta“ netesybas, mokamas nuo 2024 m. balandžio 16 d. iki visiško atsiskaitymo dienos, po 47,45 Eur (neatskaičius mokesčių) už kiekvieną darbo dieną per šį laikotarpį, bet ne daugiau kaip už 6 mėn., ir teigė, kad atsakovės prašymas dėl netesybų priteisimo turi būti atmestas, nes ieškovė su atsakove atleidimo dieną buvo visiškai atsiskaičiusi.

39.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme neginčijamai nustatyta, jog ieškovė vėlavo atleidimo dieną sumokėti atsakovei 49,71 Eur su mokesčiais (28,58 Eur atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio už 2024 m. balandžio 16 darbo dieną, 85,66 Eur su mokesčiais (49,25 Eur atskaičius mokesčius) atostoginių nepriemokos, nes reikalavimų dėl šių sumų nepriteisimo teisme ieškovė atsisakė, byla dėl šios dalies buvo nutraukta, Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos darbo ginčų komisijos 2024-07-23 sprendimas Nr. DGKS-5638 darbo byloje Nr. APS-131-15705/2024 dėl šių reikalavimų patenkinimo įsiteisėjo. Byloje taip pat konstatuota, kad ieškovė atsakovės atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo atsakovei kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas.

40.       Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino šiai civilinei bylai nagrinėti reikšmingos faktinės aplinkybės, kad ieškovės padarytos klaidos skaičiuojant atostoginius ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas kilo dėl atsakovės kaltų veiksmų – jos neperdavimo buhalterinės apskaitos duomenų ieškovei. Pasak apeliantės, būtent dėl atsakovės kaltės buvo uždelsta atsiskaityti, todėl netesybos pagal DK 147 straipsnio 2 dalį neturėtų būti priteisiamos.

41.       DK

42.       Nors ieškovė deklaruoja atsakovės kaltę dėl tinkamai jai neišmokėtų visų piniginių lėšų atleidžiant ją iš darbo, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakovės kaltė nebuvo įrodyta (CPK 178 straipsnis). 2025 m. sausio 8 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovas aiškino, kad dėl to, jog atsakovė nebuvo perdavusi ieškovei visų buhalterinių dokumentų, visų buhalterinių duomenų suvedimas naujai buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei atėmė daug laiko sąnaudų, tačiau į bylą neteikė tokius argumentus patvirtinančių rašytinių įrodymų. Byloje nėra duomenų, kad buhalterines paslaugas teikianti įmonė susidūrė su sunkumais dėl to, kad neturėjo visų reikiamų duomenų tinkamam atostoginių apskaičiavimui, juo labiau, kad apie atostoginių neatitikimą buhalterines paslaugas teikiančią įmonę atsakovė pati informavo jau 2024 m. vasario 23 d., todėl iki jos atleidimo ieškovė turėjo pakankamai laiko teisingai suskaičiuoti atsakovei priklausančias sumas.

43.       Be to, nagrinėjamu atveju, akivaizdu, kad 49,71 Eur su mokesčiais (28,58 Eur atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio už 2024 m. balandžio 16 darbo dieną ir kompensacijos už nepanaudotas 20 darbo dienų kasmetines atostogas ieškovė nesumokėjo atsakovei ne dėl to, kad atsakovė nevykdė savo pareigos perduoti dokumentus ieškovei, bet dėl to, kad ieškovė apskritai nesutiko su tuo, kad 2024 m. balandžio 16 d. atsakovė dirbo ir nemanė turinti pareigą nei suteikti atsakovei papildomas 20 darbo dienų kasmetinių atostogų, nei už jas sumokėti kompensaciją atsakovę atleidžiant iš darbo.

44.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės nepagrindžia apeliacinio skundo dėl netesybų (ne)priteisimo pagrįstumo, tačiau patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovė atsakovės kaltės dėl susidariusios atostoginių nepriemokos neįrodė, o darbo užmokesčio už paskutinę atsakovės darbo dieną bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas, įgytas dėl pavėluotai išmokėtų atostoginių, nesumokėjimą lėmė ne atsakovės kalti veiksmai, bet pačios ieškovės klaidingas darbo teisės normų interpretavimas.

45.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės argumentai dėl neteisingai priteistų netesybų yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Dėl bylos procesinės baigties

46.       Remdamasi aptartu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas dėl kompensacijos ir netesybų priteisimo iš ieškovės yra pagrįstas ir teisėtas, jo panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

47.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). 

48.       Atsakovė, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, pateikė įrodymus apie patirtas 800 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kadangi šios išlaidos advokato pagalbai neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, nustatytų maksimalių įkainių, išlaidos yra pagrįstos, todėl atsakovei iš ieškovės priteistinos 800 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei T. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Rivekta“, juridinio asmens kodas 140926658, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.