Civilinė byla Nr. e2-1336-881/2019
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00381-2019-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.2; 3.6.1.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ferteksos transportas“ ieškinį atsakovei ribotos atsakomybės bendrovei OOO „Benefis“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Ferteksos transportas“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės OOO „Benefis“ 66 769,82 Eur nuostolių. Ieškinyje nurodė, kad 2003–2004 metais pagal atsakovės Rusijos Federacijoje registruoto juridinio asmens OOO „Benefis“ paraiškas teikė konteinerių su keraminėmis plytelėmis ekspedijavimo iš Ispanijos į Rusijos Federaciją jūrų ir geležinkelių transportu paslaugas. 2003 m. gruodžio mėnesį ir 2004 m. balandžio mėnesį iš Ispanijos į Klaipėdos uostą buvo atgabenti atsakovės įsigyti 9 jūriniai konteineriai, kuriuose buvo 144 paletės su keraminėmis plytelėmis. Atsakovė tinkamai neatsiskaitė už suteiktas paslaugas, liko skolinga 182 217,34 Lt, todėl ieškovė, pasinaudojusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.69 straipsnyje įtvirtinta sulaikymo teise, sulaikė visus 9 atsakovės jūrinius konteinerius su 144 paletėmis keraminių plytelių. Nors informavo atsakovę apie krovinio sulaikymą ir atsakovė 2004 m. kovo 30 d. raštu patvirtino skolą, prašė minimizuoti mokėjimo sumą už konteinerių prastovas Klaipėdos uoste, taigi, sutiko apmokėti krovinio saugojimo išlaidas ir dalį skolos sumokėjo, o ieškovė išsiuntė atsakovei 3 jūrinius konteinerius (48 paletes) su keraminėmis plytelėmis, kitų mokėjimų atsakovė nebeatliko, į raginimus nereagavo, pretenzijų dėl sulaikyto krovinio nereiškė, todėl iki šiol ieškovė 6 jūrinius konteinerius su 96 paletėmis keraminių plytelių yra sulaikiusi ir kiekvieną mėnesį patiria jų saugojimo išlaidų, kurios nuo 2004 m. gegužės 18 d. iki ieškinio pareiškimo sudarė 65 808,28 Eur, ir patyrė 961,54 Eur krovinio transportavimo iš vieno muitinės sandėlio į kitą išlaidų. Teigė, jog realizuoti krovinį neturi teisės, o jį išsiuntusi atsakovei greičiausiai netektų galimybės atgauti sumokėtas saugojimo išlaidas, todėl prašo taikyti atsakovės civilinę atsakomybę už padarytą žalą ir priteisti patirtų nuostolių atlyginimą. Anot ieškovės, žala atsirado ir patirta Lietuvoje, pagrindas, iš kurio kildinamas žalos atlyginimas, nėra atsiradęs iš sutarties, todėl pagal 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarptautinės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – ir Tarptautinė sutartis) 40 straipsnio 3 punktą būtent Lietuvos teismas yra kompetentingas nagrinėti šį ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą tam teismui.
3. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu, konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta krovinio ekspedijavimo sutartis, pagal kurią atsakovė neįvykdė savo prievolės – neatsiskaitė už ieškovės pagal sutartį suteiktas krovinio ekspedijavimo paslaugas, todėl ieškovė pasinaudojo CK 6.69 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ieškovės ekspedijuojamo atsakovei priklausančio krovinio sulaikymo teise, iki atsakovė įvykdys savo prievolę – atsiskaitys už ekspedijavimo paslaugas. Pagal CK 4.233 straipsnio 1 dalį, jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos. Iš šios teisės normos matyti, jog sulaikyto daikto išlaikymo išlaidos, nagrinėjamu atveju – saugojimo išlaidos, nėra kildamos iš daikto savininko neteisėtų veiksmų taip, kaip jie suprantami sprendžiant civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimus (CK 6.245–6.249 straipsniai).
4. Sulaikyto daikto išlaikymo išlaidas, anot teismo, lėmė būtent sulaikyto daikto savininko sutartinės prievolės nevykdymas, šiuo atveju – neatsiskaitymas už ekspedijavimo paslaugas, ir šių išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja specialioji teisės norma – minėtas CK 4.233 straipsnis. Ieškovės teisė reikalauti atlyginti sulaikyto daikto saugojimo išlaidas kilo iš jos, preliminariai vertinant, atlikto teisėto veiksmo – daikto sulaikymo atsakovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, taigi, teismo vertinimu, sprendžiant dėl bylos teismingumo, nėra teisinio pagrindo taikyti Tarptautinės sutarties 40 straipsnio 3 punktą.
5. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant teismo jurisdikcijos klausimą taikytinas Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 punktas, iš esmės atitinkantis bendrąjį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 29 straipsnyje įtvirtintą principą, jog ieškinys turėtų būti reiškiamas pagal atsakovės buveinės vietą, t. y. Rusijos Federacijos teisme. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti šią civilinę bylą, todėl ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Ferteksos transportas“ prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartį (atskirajame skunde – Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartį). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nepagrįstai konstatavo, kad apeliantės patiriamų saugojimo išlaidų atlyginimas už apeliantės sulaikyto krovinio saugojimą nėra kildinamas iš daikto savininko neteisėtų veiksmų taip, kaip jie suprantami sprendžiant civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo klausimus. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neįvertino, jog CK 6.245 straipsnyje neteisėti veiksmai, kurių pagrindu atsiranda civilinė atsakomybė, yra ne vien tik neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), tačiau taip pat pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Apeliantės teisė į CK 4.233 straipsnio 1 dalyje numatytą patirtų saugojimo išlaidų atlyginimą kyla būtent dėl atsakovės atliekamų neteisėtų veiksmų, kai ši pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai nesiima jokių veiksmų, kad apeliantė nepatirtų nuostolių už atsakovei priklausančio krovinio saugojimą.
6.2. Teismas priimtoje nutartyje konstatavo, kad apeliantę ir atsakovę siejo sutartiniai santykiai, tačiau neįvertino, jog tarp apeliantės ir atsakovės nebuvo įtvirtintas joks susitarimas, kuriuo apeliantei būtų buvusi suteikta teisė sulaikyti atsakovės krovinį. Apeliantė atsakovės krovinį sulaikė vadovaudamasi teisės aktuose įtvirtinta teise.
6.3. Kadangi apeliantė reiškiamu reikalavimu prašo iš atsakovės, Rusijos Federacijoje registruoto juridinio asmens, atlyginti apeliantės patiriamus nuostolius, turi būti taikomi Tarptautinės Sutarties 40 straipsnio 1 dalies ir 3 dalies punktai, ir pareikštas ieškinys nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
8. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą tam teismui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
9. Pareikštu ieškiniu apeliantė prašo priteisti iš atsakovės – Rusijos Federacijoje registruoto juridinio asmens – išlaidas, kurias, pasinaudojusi daikto sulaikymo teise (CK 6.69 straipsnis), patyrė saugodama atsakovei priklausantį krovinį (CK 4.233 straipsnio 1 dalis).
10. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareikšto ieškinio teismingumas turi būti nustatomas pagal dvišalės Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalį, pagal kurią toks ieškinys yra teismingas atsakovės buveinės vietos, t. y. Rusijos Federacijos, teismui. Apeliantė su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad jos reikalavimas priteisti iš atsakovės krovinio saugojimo išlaidas yra reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, todėl ieškinys, remiantis minėtos tarptautinės sutarties 40 straipsnio 1 ir 3 dalimis, gali būti pareiškiamas žalos atsiradimo vietos, t. y. Lietuvos Respublikos, teisme.
11. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalės sutarties 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Pagal šios sutarties 40 straipsnio 1 dalį, prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Taigi byloje spręstinas klausimas, ar apeliantės reikalavimas atlyginti sulaikyto daikto saugojimo išlaidas (CK 4.233 straipsnis) kvalifikuotinas kaip reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, nesusijusią su sutartiniais santykiais, kurio teismingumui nustatyti skirtas Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalės sutarties 40 straipsnis.
12. CK 6.69 straipsnyje įtvirtinta daikto sulaikymo teisė yra toks kreditoriaus teisių gynybos būdas, kuriuo jis turi teisę naudotis tol, kol skolininkas įvykdo savo prievolę kreditoriui. CK 6.69 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato daiktinę teisę reglamentuojančios teisės normos (CK 4.229–4.235 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad sulaikymo teisė gali būti vertinama kaip daiktinis teisinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Daikto sulaikymo teisė yra laikino pobūdžio teisė, t. y. kreditorius turi teisę sulaikyti daiktą tik tol, kol skolininkas patenkina kreditoriaus reikalavimą arba pateikia adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, arba kreditorius praranda valdymo teisę į daiktą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008).
13. Remiantis CK 4.229 straipsnio 1 dalimi daikto sulaikymo teisė atsiranda tais atvejais, kai kreditorius įgyja reikalavimo teisę į skolininką ir valdo skolininko daiktą. Kiti įstatymai gali nustatyti kitokias daikto sulaikymo taisykles (CK 4.229 straipsnio 3 dalis). CK 4.229 straipsnio 1 dalies nuostatos patvirtina, kad daikto sulaikymo teisę turi kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, kreditoriaus teisė sulaikyti daiktą neatskiriama nuo skolininko prievolės kreditoriui, nes daikto sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti tik tada, kai skolininkas neįvykdo prievolės kreditoriui ir tik jei yra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. Svarbiausia aplinkybė yra reikalavimo teisės vykdytinumas bei skolininko prievolės nevykdymas arba netinkamas įvykdymas (žr. minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2008).
14. CK 4.233 straipsnio 1 dalyje, kuria apeliantė grindžia savo ieškinio reikalavimą, numatyta, kad jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos.
15. Įvertinęs pirmiau nurodytą daikto sulaikymo teisės teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius, o apeliantė, teigdama, kad jos teisė į CK 4.233 straipsnio 1 dalyje numatytą patirtų saugojimo išlaidų atlyginimą kyla dėl atsakovės atliekamų neteisėtų veiksmų, kai ši pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai nesiima jokių veiksmų, kad apeliantė tokių išlaidų (nuostolių už atsakovei priklausančio krovinio saugojimą) nepatirtų, netinkamai aiškina atsakovės atliekamų veiksmų pobūdį.
16. Kaip minėta, pagal nustatytą teisinį reguliavimą daikto sulaikymo teise kreditorius gali pasinaudoti tik tada (ir tik tol), kai (kol) skolininkas neįvykdo prievolės kreditoriui. Taigi ir kreditoriaus teisė į sulaikyto daikto saugojimo išlaidų atlyginimą pirmiausia kyla dėl netinkamo skolininko prievolių vykdymo. Todėl, priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio teismingumo klausimą, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad šalis siejo sutartiniai santykiai ir būtent atsakovės sutartinės prievolės netinkamas vykdymas, pagal apeliantės įrodinėjamas aplinkybes, lėmė apeliantės nurodomas išlaidas.
17. Taigi šiuo atveju apeliantės nurodomos išlaidos yra susijusios su šalių sutartiniais santykiais, dėl to atsakovės veiksmai civilinės teisės prasme negalėtų būti laikomi pažeidžiančiais bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir atitinkamai atsakovei tuo pagrindu negalėtų būti taikoma deliktinė civilinė atsakomybė, kuriai skirtas apeliantės nurodomas Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos dvišalės sutarties 40 straipsnis.
18. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apeliantės ieškinį kaip neteismingą tam teismui, teisingai aiškino ir taikė aktualias tarptautinio civilinio proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Vilija Mikuckienė