Civilinė byla Nr. e2A-1003-661/2022
Teisminio proceso 2-68-3-37101-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.29.4; 3.3.1.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Andriaus Ignoto ir Vaclovo Pauliko, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo G. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. F. ieškinį atsakovui UAB „Admita“ dėl skolos priteisimo,
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 13 598,23 Eur skolos, 6 389,30 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinį grindė tuo, jog jis nuo 2009 m. gegužės 26 d. dirbo UAB „Admita“ komercijos vadovo pareigose. Prieš įsidarbinant pas atsakovą, jo vadovas R. B. siūlė pas jį dirbti ir vėliau tapti partneriais. Įmonei trūko apyvartinių lėšų, todėl siekiant neprarasti klientų, atsakovas pasiūlė ieškovui investuoti į įmonę savo lėšas, kurios vėliau bus užskaitytos kaip įnašas į įmonę, paskaičiuojant palūkanas. Nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. ieškovas savo lėšomis apmokėjo 197 sąskaitas už 13 598,23 Eur sumą už atsakovą tretiesiems asmenims. Ieškovui paprašius pagal susitarimą spręsti dėl įmonės akcijų dalies įsigijimo už susidariusią skolą, atsakovo direktorius nurodė, jog kartu nevykdys verslo ir pažadėjo skolą grąžinti su procentais. Šios pažado jis neįvykdė. Įmonėje nebuvo jokios tvarkos, pagal kurią įmonės darbuotojai savo lėšomis mokėtų už įmonę, o vėliau jiems būtų grąžinamos lėšos. Kiti įmonės darbuotojai už įmonę nemokėjo. Ieškovas mokėjo savo noru pagal susitarimą su įmonės vadovu, nes tuo metu turėjo pakankamai didelę pinigų sumą. Jokio pavaldumo sprendžiant investicijų klausimą tarp šalių nebuvo, o buvo tariamasi kaip su būsimu partneriu. Atsakovo sąskaitas ieškovas apmokėjo asmeninėmis lėšomis grynais pinigais ir tai patvirtina pateikti čekiai. Ieškovas yra apmokėjęs didesnį kiekį sąskaitų savo lėšomis, bet jos apmokėtos prieš daugiau kaip 10 metų, todėl dėl 10 metų senaties termino nereiškia reikalavimų dėl skolos priteisimo. CK 6.50 straipsnyje yra numatyta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką ir tokiu atveju trečiajam asmeniui įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Ieškovas įvykdė prievolę už atsakovą, todėl regreso tvarka įgijo teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti jo sumokėtą skolą. Ieškovas 5 proc. tarifu nuo paskutinės sąskaitos apmokėjimo dienos, t. y. 2010 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. balandžio 17 d. (9 metai 145 dienos) apskaičiavo mokėtinas 6 389,30 Eur palūkanas.
3. Atsakovas UAB „Admita“ atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog apmokėjo nurodytas sąskaitas. Ieškovo parašas sąskaitose pagrindžia, jog jis gavo prekes ir sąskaitą. Byloje Nr. 2-1653-819/2011 buvo analizuojamos aplinkybės apie ieškovo nurodytų sąskaitų apmokėjimą ir buvo nustatyta, jog neįrodyta, jog ieškovas jas apmokėjo savo lėšomis. Šioje byloje pateiktos sąskaitų kopijos buvo gautos iš anksčiau paminėtos civilinės bylos, t. y. ieškovas neturi jų originalų. Jeigu tarp šalių būtų ieškovo nurodytas susitarimas, ieškovas turėtų turėti sąskaitų ir kitų dokumentų originalus. Sąskaitos buvo apmokėtos grynais pinigais išduotais iš įmonės kasos atsakovo vadovui. Tokia buvo įmonės praktika ir pats vadovas pinigus perduodavo darbuotojams. Pinigų perdavimas ieškovui nebuvo fiksuojamas jokiais dokumentais. Darbuotojai taip pat gautus pinigus perduodavo vadovui. Tik vadovas pildė avanso apyskaitas. Ieškovas turėjo grynuosius pinigus, kuriuos jam duodavo įmonės vadovas prekių pirkimui bei pinigus gautus iš klientų. Pinigų gautų iš klientų perdavimas taip pat nebuvo niekaip įforminamas. Ieškovo sukurta versija apie investavimą yra nepagrįsta, nenuosekli, prieštarauja logikos dėsniams, o be to, tokiu atveju ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. Atsakovas ginčo laikotarpiu buvo patikima skolinimuisi reikalingą reitingą turinti įmonė, kurią finansavo SEB bankas, todėl lėšas imdavo iš kredito linijos, o ne skolindamasis iš darbuotojų. Atsakovo nurodytų sąskaitų apmokėjimui ieškovas turėtų išleisti vidutiniškai 4 000 Lt per mėnesį, o jo darbo užmokestis buvo mažesnis.
5. Atsakovas UAB „Admita“ prašė taikyti ieškinio senatį. Ieškovas prekes pirko darbo santykių galiojimo metu ir kurios reikalingos atsakovo veiklai. Įmonėje buvo praktika, jog darbuotojai vykdydami pareigas, pirkdavo įmonei prekes ir paslaugas ir už jas apmokėdavo iš direktoriaus gautais pinigais. Ieškovas sumažinęs ieškinio sumą pripažino, jog apmokėjimo pareiga atsirado iš karto po sąskaitos išrašymo, o ne vėliau, ir tai paneigia investavimo susitarimą. Pareikštas reikalavimas dėl palūkanų yra nepagrįstas dėl to, jog reiškiant šį reikalavimą nepasinaudota privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, toks gynybos būdas nebuvo numatytas 2002 m. Darbo kodekse bei ieškovas praleido ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismas sprendė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog viena iš ieškovo darbo funkcijų buvo atsakovo veikloje būtinų prekių ir paslaugų pirkimas. Ieškovas Darbo sutarties galiojimo metu nuo darbo teisinių santykių pradžios 2009 m. gegužės 26 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d. iš trečiųjų asmenų pirko prekes ir paslaugas atsakovui pagal 197 sąskaitas (toliau - Sąskaitos) už jas atsiskaitydamas su trečiaisiais asmenimis grynais pinigais. Byloje iš esmės nekilo ginčo, jog pagal šias Sąskaitas pirktos prekes buvo perduotos atsakovui ir atsakovas šias Sąskaitas apskaitė savo finansinėje apskaitoje.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas įrodinėjo, jog tarp ieškovo ir atsakovo vadovo buvo susitarimas dėl investavimo, taip pat aplinkybes dėl trečiojo asmens įvykdytos prievolės už skolininką. Byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog tarp šalių buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai, kuriems reglamentuoti turi būti taikomos šių santykių buvimo metu galiojančios 2002 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) normos.
9. Reikalavimą dėl skolos priteisimo ieškovas iš esmės grindė papilomai tarp šalių susiklosčiusiais civiliniais teisiniais santykiais dėl investavimo ir neigė šioje dalyje darbo teisinių santykių buvimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė, kad tarp jo ir atsakovo vadovo buvo sudarytas susitarimas dėl investavimo į įmonę, nes išskyrus paties ieškovo paaiškinimus, byloje nėra jokių įrodymų pagrindžiančių tokio susitarimo buvimą. Tam, kad įvyktų susitarimas dėl investavimo, tarp šalių turėjo būti sutartos esminės tokios susitarimo sąlygos – investuojama suma, investavimo laikotarpis, perleidžiamų akcijų data, kiekis ir jų vertė. Ieškovas tokių aplinkybių nenurodė.
10. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad byloje pateikti Juridinio asmens registro išrašai pagrindžia, jog atsakovo akcininku buvo jo vadovas R. B. ir atsakovo akcijos jam priklausė, todėl netgi esant susitarimui dėl investavimo ir akcijų perleidimo, ieškovo reikalavimai dėl tokio susitarimo turėtų būti reiškiami ne atsakovui, o R. B., tačiau ieškovas nesutiko byloje atsakovu laikyti R. B.. Teismas įvertino ir tai, jog aplinkybes apie susitarimą dėl investavimo ieškovas nurodė tik galutiniame patikslintame ieškinyje, t. y. nebuvo nurodęs kitoje byloje teismui teiktame patikslintame ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-1653-819/2011, šioje byloje teiktame pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo, pirminiame ieškinyje pateiktame po gautų prieštaravimų. Taigi, tai papildomai pagrindžia, jog tarp šalių nebuvo sudaryto susitarimo dėl investavimo iš kurio ieškovas šioje byloje grindžia savo reikalavimus.
11. Pirmosios instancijos teisme taip pat nustatyta, jog, ieškovui ginčijant jam atsakovo perduotų pinigų faktą, atsakovas šias aplinkybes įrodinėjo netiesioginiais rašytiniais įrodymais - kasos išlaidų orderiais pagrindžiančiais, jog grynieji pinigai iš įmonės kasos buvo perduodami įmonės vadovui R. B. ir jo žodiniais paaiškinimais, jog jis pinigus perduodavo ieškovui. Pinigų iš įmonės kasos perdavimas R. B., pats savaime neįrodo, jog jis šiuos pinigus perdavė ieškovui. Ieškovas pripažino, jog atleidus jį iš darbo, jis pats nežinojo kokia yra jo apmokėtų sąskaitų suma, ir neturėjo Sąskaitų ir jų apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų originalų, o šiuos dokumentus gavo tik juos išreikalavęs iš atsakovo. Taigi, laikoma įrodyta, jog Sąskaitų apmokėjimui atsakovo vadovas R. B. perdavė ieškovui pinigines lėšas, todėl ieškovo reikalavimas dėl 13 598,23 Eur priteisimo laikomas nepagrįstu.
12. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
13. Ieškovas G. F. (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; skirti žodinį teismo posėdį; priimti Ieškovo G. F. pateiktus naujus įrodymus (garso įrašus ir jų stenogramas).
14. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:
14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė Ieškovo ir Atsakovo pokalbių garso įrašų, kaip įrodymo, motyvuodamas, jog juos bus galima pateikti su apeliaciniu skundu.
14.2. Nagrinėjamu atveju Ieškovo ir Atsakovo pokalbių įrašai ir stenogramos buvo pateiktos iki baigiamųjų kalbų, todėl teismas nepagrįstai atsisakė šiuos įrodymus priimti. Šie įrodymai yra esminiai ir įrodo, kad Atsakovo atstovai melavo teisme ir, kad Ieškovo ieškinys visiškai pagrįstas. Garso įrašai aiškiai įrodo, kad Ieškovas su Atsakovo direktoriumi buvo susitarę dėl pinigų į įmonę investavimo.
14.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip darbo, o ne civilinius. Ieškovo nuomone, tarp šalių susidariusių teisinių santykių negalima laikyti darbo santykiais, nes: UAB „ADMITA“ niekada nebuvo tvarkos ar darbo praktikos, kad darbuotojai mokėtų savo lėšomis už prekes, o vėliau jiems būtų grąžinti sumokėti pinigai. Ieškovas tris mėnesius iki priimant jį į darbą UAB „ADMITA“, apmokėdavo dalį prekių, kurios buvo naudojamos Atsakovo klientų automobiliuose ir gaudavo tam tikrą procentą nuo Atsakovo gauto pelno. Iš 2010 m. lapkričio 24 d. garso įrašo stenogramos akivaizdu, kad Ieškovas ir su Atsakovo direktoriumi, kaip įmonės atstovu, buvo susitaręs dėl Ieškovo lėšų investavimo į įmonę.
14.4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Atsakovas perdavė Ieškovui pinigines lėšas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių netiesioginių rašytinių įrodymų ir teismo nustatytų aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, jog byloje laikoma įrodyta, jog Sąskaitų apmokėjimui atsakovo vadovas R. B. perdavė ieškovui pinigines lėšas, todėl ieškovo reikalavimas dėl 13 598,23 Eur priteisimo laikomas nepagrįstu ir teismas jo netenkina.
14.5. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina patikslintame ieškinyje nurodytus argumentus, susijusius su PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimu (tiek bankiniais pavedimais, tiek ir grynais pinigais). Jie patvirtina, kad ieškovas disponavo didele pinigų suma ir paneigė atsakovo argumentus apie tai, kad Ieškovas neturėjo pakankamai lėšų. Tai, kad Ieškovas turėjo pakankamai lėšų apmokėti už prekes pripažino sprendime ir pats pirmosios instancijos teismas. Kuris taip pat pripažino, kad Atsakovo finansinė padėtis 2009 - 2010 metais buvo pakankamai sunki, nors Atsakovas bandė įrodyti priešingai.
14.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš Ieškovo priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas Atsakovo naudai.
15. Atsakovas UAB „Admita“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė:
15.1. Apeliacinis skundas grindžiamas naujais įrodymais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas privalo atsisakyti priimti, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.).
15.2. Ieškovo prašomi priimti garso įrašai neturės įtakos sprendžiant šalių ginčą, nes juose nėra nei vienos frazės apie tariamai Ieškovo lėšomis apmokėtas Atsakovo sąskaitas ir su tuo susijusią tariamą Atsakovo skolą Ieškovui.
15.3. Ieškinyje pateikta versija apie žodžiu sudarytą susitarimą dėl investavimo į įmonę / įmonės akcijų įsigijimo (ir tuo tikslu PVM sąskaitų apmokėjimą savo lėšomis), taip pat apeliaciniame skunde naujai kuriama versija apie, tariamai, iki darbo santykių pradžios sudarytą paskolos / finansavimo susitarimą, yra neįrodytos.
15.4. Byloje nesant įrodymų, kad Ieškovas disponavo nuosavų grynųjų pinigų suma, pakankama 72 150 Lt sąskaitų sumai apmokėti, nėra net teorinės galimybės pripažinti, kad Ieškovas galėjo apmokėti Atsakovo sąskaitas už tokią sumą.
15.5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Atsakovas disponavo grynųjų pinigų suma, reikalinga ginčo sąskaitoms apmokėti. Bylos esantys apskaitos dokumentai ir Ieškovo direktoriaus paaiškinimai, liudytojos parodymai patvirtina, kad Ieškovas ginčo sąskaitas apmokėjo grynais pinigais, gautas iš Atsakovo direktoriaus.
15.6. Ieškinio reikalavimas dėl 5 proc. palūkanų nuo tariamos skolos sumos už laikotarpį nuo 2010-11-23 iki 2020-04-17 atmestinas tuo pagrindu, kad, pirma, Atsakovas Ieškovui nėra skolingas, antra, 2002 m. DK nebuvo numatytas toks pažeistų darbuotojų teisių gynimo būdas kaip palūkanos, trečia, Ieškovas nereiškė Atsakovui reikalavimo dėl palūkanų privaloma išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka, ketvirta, Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme
17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018 54–55 punktus).
19. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus: lentelę „Apyvartos iki 2009.07-31 ADMITA-GF- su priedais...-s0210“, dokumentą „Apyvartos iki 2009.07-31 ADMITA-GF- su priedais... meta duomenys -s0210“, tris pokalbių tarp Ieškovo ir Atsakovo vadovo R. B. garso įrašus, galimai įrašytus 2010-11-24 ir 2010-12-28, paties Ieškovo sudarytas šių garso įrašų stenogramas.
20. Apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad garso įrašus, lentelę „Apyvartos iki 2009.07-31 ADMITA-GF- su priedais...-s0210“ turėjo, tačiau jų nepateikė kartu su ieškiniu. Apeliantas, teikdamas ieškinį ir patikslintą ieškinį – 2021-04-28, 2021-06-28, 2021-09-28, 2021-11-10 vykusiuose teismo posėdžiuose, t. y. iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, neprašė pridėti turimus garso įrašus ar siekį juos gauti ir pateikti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmą kartą apie turimus garso įrašus apeliantas paminėjo tik 2021-12-22 teismo posėdyje, kuriame turėjo būti sakomos baigiamosios kalbos. Todėl teismas pagrįstai netenkino Ieškovo prašymo, kaip nesavalaikio.
21. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad ieškovo ir Atsakovo pokalbių įrašai ir stenogramos buvo teikiamos pirmosios instancijos teisme ir pateiktos iki baigiamųjų kalbų, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šiuos įrodymus priimti. Iš elektroninės bylos medžiagos matyti, kad šie įrodymai teismui nebuvo pateikti, o 2021-12-22 teismo posėdžio informacinė pažyma parodo, kad Ieškovo advokatas prašo sudaryti ieškovui galimybę pateikti garso įrašą ir atidėti teismo posėdį, ir teismas šio prašymo netenkino, kaip nesavalaikio. Taigi, matyti, kad Ieškovas garso įrašų į bylą nebuvo pateikęs, o paskutiniame teismo posėdyje tik prašė atidėti bylos nagrinėjimą prašant suteikti Ieškovui tokią galimybę.
22. Prašomi pridėti garso įrašai buvo padaryti 2010-11-24 ir 2010-12-28, o lentelė „Apyvartos iki 2009-07-31 ADMITA-GF- su priedais...-s0210“ sudaryta 2009-08-04. Kolegija sutinka su atsakovo pozicija, jog apeliantas itin ilgą laiką šiais garso įrašais ir lentele disponavo. Apeliacinio skundo teiginys, kad apeliantui garso įrašus, lentelę pavyko surasti ir atkurti tik pasikreipus į kompiuterių meistrą, nepagrįsti jokiais įrodymais.
23. Kolegija, apibendrindama, nurodytus argumentus sprendžia, jog apeliantas turėjo objektyvią ir niekuo nevaržomą galimybę visus kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus įrodymus pateikti į bylą pirmosios instancijos teisme kartu su ieškiniu ar, vėliausiai, rengiantis bylos nagrinėjimui, o tokio prašymo patenkinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą ir pažeistų rungimosi principą (CPK 12 str.). Todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti su apeliaciniu skundu teikimus įrodymus (CPK 314 str.).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
24. CPK 321 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).
26. Apeliantas savo prašymą nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proceso tvarka motyvuoja tuo, kad bylos aplinkybės yra sudėtingos, dėl to jas tikslinga detaliau paaiškinti žodinio teismo posėdžio metu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teismo posėdžiuose apeliantas pats dalyvavo, jam buvo suteikta teisė pasisakyti, visos bylos aplinkybės įrodinėjamos rašytiniais įrodymais, šalys pateikė išsamius rašytinius paaiškinimus procesiniuose dokumentuose, netenkina apelianto prašymo.
Dėl ieškinio esmės
27. Apeliantas byloje siekia įrodyti, jog jis apmokėdamas už įmonę, kurioje dirbo, sąskaitas už prekes ir paslaugas, įgyvendino išankstinį žodinį susitarimą, sudarytą tarp apelianto ir įmonės akcininko, kad apelianto mokėjimai bus užskaitomi, kaip investicija į įmonės akcijas.
28. Byloje nustatyta, jog atsakovas pareiškė, kad jokių apelianto (Ieškovo) minimų žodinių susitarimų su Atsakovu nesudarinėjo, apmokėti savo lėšomis įmonės sąskaitų niekada neprašė ir pinigų iš apelianto niekada nesiskolino.
29. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Darbo santykiai tarp šalių prasidėjo 2009 m. gegužės 26 d. darbo sutarties Nr. 151 (toliau – Darbo sutartis), pagal kurią Ieškovas Atsakovo įmonėje buvo priimtas dirbti komercijos vadovu, pagrindu ir pasibaigė 2010 m. lapkričio 24 d. pagal 2002 m. DK 127 str. 1 d. (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu). Atsakovo įmonėje komercijos vadovo pareiginė instrukcija nebuvo patvirtinta, tačiau byloje nėra ginčo, kad Ieškovas pagal savo darbo pobūdį nuolat pirko prekes, reikalingas Atsakovo veikai (automobilių signalizacijų įrengimui), ir jas apmokėdavo grynaisiais pinigais (ginčas yra dėl to, ar šiems mokėjimams Ieškovas panaudojo nuosavus ar darbdavio pinigus).
30. LITEKO duomenimis nustatyta, jog Vilniaus mieto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 6 d. priėmė sprendimą, civilinėje byloje Nr. 2-1653-819/2011, pagal ieškovo G. F. ieškinį dėl neteisėto darbo santykių nutraukimo, darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, nesumokėto darbo užmokesčio ir kitų išmokų priteisimo bei neturtinės žalos priteisimo, pareikštą atsakovui UAB „Admita“, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Admita“ 282,67 Lt delspinigių, 3444,06 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 1166,67 Lt bylinėjimosi išlaidų.
31. Taigi apelianto įrodinėjamo įsiskolinimo susidarymo metu jį ir atsakovą saistė darbo sutartis, t. y. jis buvo darbuotojas, o atsakovas – darbdavys. Todėl subjektų aspektu ginčas atitinka individualaus darbo ginčo reikalavimus. Tačiau ieškinyje apeliantas nieko nenurodo apie egzistavusius kitokius,nei darbo, teisinius santykius, to nepatvirtina ir su ieškiniu pateikti įrodymai.
32. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK, yra ta, kad, vadovaujantis rungimosi principu, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai), o šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigos paskirstymo tvarką negu nustatyta CPK 178 straipsnyje, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
33. Pirmosios instancijos teisme nustatyta, jog visos ginčo sąskaitos buvo išrašytos ir apmokėtos galiojant darbo sutarčiai, t. y. apeliantui (Ieškovui) vykdant savo darbo pareigas (automobilių signalizacijų įrengimui reikalingų prekių užpirkimą). Pažymėtina, kad apeliacinio skundo teiginiai, kad apeliantas (Ieškovas), tariamai, dar iki darbo santykių pradžios savo lėšomis apmokėdavo Atsakovo sąskaitas, nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme ir tokios aplinkybės byloje iš viso nebuvo nustatinėjamos, o apeliaciniame skunde jos niekaip nepagrindžiamos. Pažymėtina ir tai, jog prejudicinę reikšmę turinčioje išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1653-819/2011, Apeliantas nekėlė atsakovui reikalavimų dėl skolos priteisimo už pirktas ginčo prekes ir paslaugas.
34. Apelianto reikalavimas dėl jo patirtų išlaidų apmokant Atsakovui išrašytas sąskaitas kildinami iš darbo teisinių santykių, nes ginčo šalis siejo darbo santykiai, o tariamas išlaidas Ieškovas patyrė įgyvendindamas savo darbo pareigas, nes apeliantas (Ieškovas) nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių kitokius, ne darbo, teisinius santykius. Apelianto argumentai apie investavimo susitarimą pagrįstai pripažinti neįrodytais.
35. Be to, apeliantas visuose savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose tiek civilinėje byloje Nr. 2-1653-819/2011, tiek šioje civilinėje byloje, tiek 2021-06-28 parengiamajame teismo posėdyje nuosekliai teigė, kad trečiųjų asmenų Atsakovui išrašytas sąskaitas savo lėšomis jis apmokėdavo tik iš lojalumo darbdaviui, vykdydamas savo pareigas ir nenorėdamas, kad sustotų vykdomi darbai. Visos ginčo sąskaitos buvo išrašytos ir apmokėtos galiojant Darbo sutarčiai, Ieškovui einant savo darbo pareigas. Taigi išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu ir Ieškovui neįrodžius tarp šalių buvus susitarimą dėl sąskaitų apmokėjimo Ieškovo lėšomis, nėra pagrindo ginčo teisinius santykius kvalifikuoti kitaip nei kaip darbo teisinius santykius.
36. Byloje pateikti Juridinio asmens registro išrašai pagrindžia, jog atsakovo akcininku buvo jo vadovas R. B. ir atsakovo akcijos jam priklausė, todėl esant susitarimui dėl investavimo ir akcijų perleidimo, ieškovo reikalavimai dėl tokio susitarimo turėtų būti reiškiami ne atsakovui, o R. B., o ieškovas nesutiko byloje atsakovu laikyti R. B..
37. Apeliantas (ieškovas) pripažino, jog iš atsakovo klientų gaudavo pinigines lėšas už suteiktas paslaugas ir jas perduodavo įmonės vadovui, bei tai, jog byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų pagrindžiančių, jog finansinės operacijos tarp vadovo ir darbuotojo buvo atitinkamai fiksuojamos. Taigi teismo nustatytos aplinkybės pagrindžia, jog ieškovas dirbo atsakovo įmonėje apie 18 mėnesių ir per šį laikotarpį nurodė, jog apmokėjo savo lėšomis mažiausiai 13 598,23 Eur, kas sudaro vidutiniškai 755 Eur per mėnesį ir viršija jam mokėtą darbo užmokestį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų pagrindžiančių, jog dėl tokių ieškovui nemažų sumų apmokėjimo ieškovas būtų reiškęs pretenzijas darbo santykių metu, būtų kreipęsis į atsakovą patvirtinti skolos dydį. Byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog iki pat darbo santykių pabaigos ieškovas toliau pirko prekes ir paslaugas atsakovo naudai, todėl toks apelianto (ieškovo) elgesys, jeigu jam nėra apmokėta už ankstesnes išlaidas, negali būti laikomas atitinkančiu protingumo reikalavimus. Juo labiau apeliantas (ieškovas) pats pripažino, jog atleidus jį iš darbo, jis pats nežinojo kokia yra jo apmokėtų sąskaitų suma, ir neturėjo Sąskaitų ir jų apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų originalų, o šiuos dokumentus gavo tik juos išreikalavęs iš atsakovo.
38. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje pritaikė ieškinio senatį. DK 141 straipsnyje nustatyta darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantas buvo atleistas iš darbo 2010 m. lapkričio 24 d., todėl byloje neįrodžius kitokio susitarimo, laikytina, jog atsakovui nuo šios datos kilo pareiga atsiskaityti su ieškovu ir ieškovui apie tai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma. Ieškovas teisme šioje byloje pareiškė reikalavimus 2019 m. gruodžio 11 d., t. y. reikšmingai praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą ir neprašė termino atnaujinti bei teismas nenustatė jokių pakankamai ilgą termino praleidimą pagrindžiančių svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindu atnaujinti terminą.
39. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Iš atsakovo atstovo pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas matyti, kad jis rengėsi bylos nagrinėjimui ir rinko įrodymus daugiau kaip 30 val., o bendrai sąskaita išrašyta 44,5 val. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į įrodymų kiekį, Ieškovo nuomone, Atsakovui priteista 4307,60 Eur bylinėjimosi išlaidų suma prieštarauja sąžiningumo, teisingumo principams. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka.
40. Pažymėtina, kad ši byla nėra didelės apimties ar sudėtinga, nes joje nebuvo nagrinėjami retai pasitaikantys teisiniai klausimai, reikalaujantys išsamios teismų praktikos analizės, įrodymų vertinimo ir kt. Priešingai – byloje buvo nagrinėjami gan dažnai teismų praktikoje pasitaikantys klausimai – dėl skolos priteisimo, kai šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Įvertinus bylos apimtį, byloje esančius įrodymus ir kt., darytina išvada, kad darbo ir laiko sąnaudos tikėtinai buvo mažesnės nei nurodė atsakovo advokatas. Nors šioje byloje įvyko keli teismo posėdžiai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, nėra pagrindo tikėti, kad atsakovo atstovas kiekvieną kartą ruošdamasis teismo posėdžiui sugaišdavo nurodytą valandų kiekį. Atsiliepimas į ieškinį parengtas 2021 m. kovo 7 d. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis (2015 m. kovo 20 d. redakcija) maksimalus advokato atlygis už atsiliepimo į ieškinį parengimą tuo metu buvo 3637 Eur. Kaip minėta, ši byla nėra sudėtinga, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), sprendžia, kad nurodyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į ieškinį parengimą turėjo visiškai pakakti visoms advokato išlaidoms apmokėti. Dėl šios priežasties yra pagrindas sumažinti atsakovui priteistinas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme nuo 4307,60 Eur iki 3637 Eur.
Dėl bylos baigties
41. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, išskyrus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistas, pakeičiant tik jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų.
42. Kiti apeliacinio skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
43. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93 straipsnyje, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 302 straipsnis). Šiuo atveju sprendimą iš esmės palikus nepakeistą, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovas pateikė duomenis apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios yra 1197,90 Eur. Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 įsakymu patvirtintose rekomendacijose (2015 m. kovo 20 d. redakcija) nurodyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą todėl visa iš ieškovo priteisiama atsakovui.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, pakeičiant jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir iš ieškovo G. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Admita“ (į. k. 125323158) priteisti 3637 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo G. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Admita“ (į. k. 125323158) 1197,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Alvydas Barkauskas
Andrius Ignotas
Vaclovas Paulikas