Civilinė byla Nr. 3K-3-14/2009
Procesinio sprendimo kategorija 60
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. sausio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Krautoma“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. įmonės „Vilija“ ieškinį atsakovui UAB „Krautoma“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl to, ar yra teisinis pagrindas taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą prailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurio taikymo sąlyga – atsakovo tyčiniai veiksmai, tuo atveju, kai ieškinį pareiškė vežėjas, prašydamas priteisti jam atlyginimą už krovinio pervežimą.
Ieškovas V. J. įmonė „Vilija“ 2007 m. spalio 18 d. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo UAB „Krautoma“ 71 207 Lt skolos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. lapkričio-2004 m. sausio mėn. jis suteikė atsakovui vežimo paslaugas pagal aštuonias krovinio vežimo sutartis už 71 207 Lt, tačiau atsakovas su juo neatsiskaitė. 2005 m. vasario 28 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo atsakovas pripažino savo skolą. Atsakovo veiksmai, vengiant atsiskaityti, laikytini tyčiniais, todėl ieškovo reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalį.
Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, ieškovo (vežėjo) ieškiniui dėl reikalavimo sumokėti jam vežimo mokestį taikytina CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata, pagal kurią ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl vežimų, taikant šią konvenciją, pareikšti yra vieneri metai. Kadangi ieškinio reikalavimas grindžiamas 2003 m. lapkričio 10 d.–2004 m. sausio 5 d. ieškovo ir atsakovo sudarytais tarpusavio užsakymais, patvirtinančiais krovinio vežimo sutarties sudarymą, tai akivaizdu, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytas tyčinių veiksmų atveju taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas sietinas su 29 straipsniu, reglamentuojančiu vežėjo atsakomybę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 71 207 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2007 m. spalio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5836,21 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad pagal atsakovo pateiktus Transporto užsakymus (pirmasis – 2003 m. lapkričio 10 d., paskutinysis – 2004 m. sausio 5 d.) šalys buvo sudariusios aštuonias krovinio vežimo sutartis, kurių pagrindu ieškovas suteikė atsakovui transportavimo paslaugas ir atliko krovinių pervežimą keliais maršrutais Lietuva-Turkija-Lietuva. Sutarčių sudarymą patvirtina CMR važtaraščiai Nr. 0000316, Nr. 0000483, Nr. 0000319, Nr. 0000444, Nr. 0000451, Nr. 0000455, Nr. 0000356, Nr. 0000355, Nr. 0000258, Nr. 0000479, Nr. 0000482, Nr. 0000354, Nr. 0000353, Nr. 0000318, Nr. 0000357, Nr. 0000480, Nr. 0000481, Nr. 0000152, Nr. 0000484, Nr. 0000481, Nr. 0000426, Nr. 0000336, Nr. 0000251, Nr. 0000131, Nr. 0000252, Nr. 0000338, Nr. 0000339, Nr. 0000249, Nr. 0000514, Nr. 0000476, Nr. 0000477 ir Nr. 0000456. Ieškovas apmokėti už vežimo paslaugas pateikė atsakovui PVM sąskaitas–faktūras 2003 m. gruodžio 9 d. LGA Nr. 5261677, 2003 m. gruodžio 29 d. LGA Nr. 5261691, LGA Nr. 5261690, LGA Nr. 5261692, 2003 m. gruodžio 30 d. LGA Nr. 5261693, 2004 m. sausio 23 d. LGA Nr. 5261699, 2004 m. sausio 29 d. LGA Nr. 5261708 ir LGA Nr. 5261705, iš viso 71 207 Lt sumai, tačiau atsakovas šios nesumokėjo, nors pagal transporto užsakymuose nurodytas sąlygas, pateikus CMR važtaraščių originalus su gavėjų spaudais, apmokėjimas turėjo būti atliktas per dvidešimt darbo dienų. Teismas nurodė, kad kroviniai buvo gabenami tarptautiniais maršrutais Lietuva-Turkija-Lietuva kelių transporto priemonėmis, o jų siuntėjas ir gavėjas buvo skirtingų šalių teritorijose, todėl šalių ginčui (t. y. ieškovo (vežėjo) reikalavimui priteisti atlyginimą už pervežimą), kilusiam iš krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais civilinių teisinių santykių, taikytina 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (Konvencijos 1 straipsnio 1 dalis). Teismas nustatė, kad atsakovas neginčija skolos fakto ir dydžio, tačiau prašo ieškovo reikalavimams taikyti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kurį šis yra praleidęs. Teismas nurodė, kad CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatyti du ieškinio senaties terminai – vienerių ir trejų metų. Trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju (CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktas). Teismas nustatė, kad atsakovo pasikartojantis neatsiskaitymas už suteiktas paslaugas, esant ilgalaikiams, tarpusavio pasitikėjimu pagrįstiems šalių sutartiniams santykiams, akivaizdžiai neatitinka geros verslo praktikos. Iš 2005 m. vasario 28 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto matyti, kad atsakovas pripažino susidariusią skolą, be to, nors tuo pačiu metu, kai ieškiniu prašomas priteisti įsiskolinimas ieškovui didėjo, atsakovas vykdė mokėjimus ieškovui pagal kitus mokėjimo dokumentus. Byloje įrodyta, kad atsakovas pažeidė su ieškovu sudarytas transporto sutartis, nes nesilaikė jose nustatytų apmokėjimo sąlygų, dėl to ieškovas patyrė 71 207 Lt nuostolių. Atsakovas suklaidino ieškovą, sudarydamas ilgalaikio bendradarbiavimo įspūdį bei apgaulingai deklaruodamas, kad skola bus sumokėta, todėl ieškovas turėjo pagrindą manyti, jog sutarys bus vykdomos geranoriškai. Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė atsakovo veiksmų tyčinį pobūdį, todėl ieškovo reikalavimams turi būti taikomas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. CMR konvencijoje nesant nuostatų dėl terminų, nustatytų 32 straipsnyje, atnaujinimo, nutraukimo, taikytini Lietuvos CK nustatyti ieškinio senaties nutraukimo ar atnaujinimo pagrindai. Pagal CK 1.130 straipsnio 2 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę. Atsakovas dar nepasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui sudarė su ieškovu tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriuo faktiškai pripažino prievolę (skolą už 2003-2004 metus) ieškovui, todėl tokie jo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą. Nuo 2005 m. vasario 28 d. trejų metų ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo ir buvo nutrauktas tik 2007 m. spalio 18 d. ieškovui kreipusis į teismą su ieškiniu (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Teismas konstatavo, kad ieškovas nepraleido CMR konvencijos 32 straipsnyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino, todėl, atsižvelgdamas į byloje esančius dokumentus ir į tai, jog atsakovas pripažįsta skolą, ieškinį patenkino.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos pagrįstai taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto normą, kurioje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl vežimų pagal šią konvenciją pareikšti tyčinių veiksmų atveju. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovo veiksmai dėl 71 207 Lt skolos nesumokėjimo yra tyčiniai. Atsakovas su ieškovu nustatytais terminais neatsiskaitė. Nei įsiskolinimo faktas, nei skolos dydis nebuvo ginčijamas. Atsakovo argumentas dėl ieškovo (vežėjo) veiksmų, nuo 2003 metų nesiimant priemonių savo pažeistoms teisėms apginti, neturi reikšmės siuntėjo prievolės atsiskaityti su vežėju už suteiktas krovinių vežimo paslaugas egzistavimui, ši aplinkybė neatleidžia atsakovo nuo prievolių pagal sudarytas vežimo sutartis tinkamo įvykdymo. Vežėjui tinkamai įvykdžius savo prievoles, siuntėjui teko pareiga atsiskaityti už suteiktas vežimo paslaugas. Ieškovas gali ginti savo pažeistas teises kreipdamasis į teismą per CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą terminą. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, CMR konvencijoje nesant nuostatų dėl terminų, nustatytų 32 straipsnyje, nutraukimo arba atnaujinimo, šiems santykiams taikytini CK nustatyti ieškinio senaties termino nutraukimo arba atnaujinimo pagrindai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RAB „Tair-novyje technologičeskije sistemy“v. UAB „Gaudvija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Haidaja“, bylos Nr. 3K-3-64/2008). Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino 2005 m. vasario 28 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą kaip prievolės pripažinimą patvirtinančius skolininko veiksmus, kurie nutraukia ieškinio senaties terminą, ir pagrįstai laikė, kad nuo 2005 m. vasario 28 d. ieškinio senaties terminas prasidėjo iš naujo (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas, 2007 m. spalio 18 d. kreipdamasis į teismą, nepraleido CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino, todėl, nustačius atsakovo prievolės atsiskaityti su ieškovu už suteiktas vežimo paslaugas nevykdymo faktą, buvo pagrindas ieškinį tenkinti bei priteisti susidariusią skolą ir palūkanas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Krautoma“ prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas laikytinas bendrąja taisykle, o prailgintas trejų metų terminas – išimtimi, taikytina esant ypatingoms aplinkybėms. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 45 punkte išaiškinta, kad ieškovas, prašydamas taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, turi teismui pateikti įrodymus dėl atsakovo tyčinių veiksmų ar šiurkštaus aplaidumo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsakovo veiksmus dėl neatsiskaitymo už krovinio pervežimą vertino kaip tyčinius, kartu nurodydami, kad atsakovo argumentai dėl to, jog ieškovas nuo 2003 ir 2007 metų nesiėmė priemonių savo pažeistoms teisėms apginti, neturi reikšmės atsakovo prievolės ieškovui egzistavimui bei neatleidžia atsakovo nuo prievolių pagal vežimo sutartį įvykdymo, ir tuo pagrindu taikė prailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Tokiais argumentais ne tik paneigiama ieškinio senaties instituto reikšmė (siekis garantuoti turtinių santykių stabilumą ir aiškumą), bet formuojama netinkama praktika, kad, ieškovui konstatavus, jog jis pagrįstai tikėjosi gauti užmokestį už vežimą ir dėl to nesiėmė priemonių per CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą apginti savo pažeistų interesų, reikalavimams dėl atsiskaitymo už pervežimą pagal CMR konvenciją bus imtas taikyti trejų metų ieškinio senaties terminas, laikant, kad prievolė buvo pažeista dėl atsakovo tyčinių veiksmų.
CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas esant tyčiniams veiksmams, tiesiogiai sietinas su CMR konvencijos 29 straipsniu, kuriame nustatyti vežėjo atsakomybės ypatumai, esant vežėjo tyčiniams veiksmams. Šį teiginį patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 37 punktas), ir teisinė literatūra (D. Ambrasienė, E. Sinkevičius. Vežėjo atsakomybė pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją ir jos draudimas). Piniginės prievolės, kylančios iš vežimo sutarties, nevykdymo (termino praleidimo) atveju nei CMR konvencija, nei nacionaliniai įstatymai nesieja civilinės atsakomybės su konkrečia kaltės forma. Taigi remiantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto aiškinimu, atsižvelgiant į CMR konvencijos sistemą, struktūrą ir reglamentavimo tikslus bei teismų praktikos suformuotas CMR konvencijos taikymo taisykles, nėra teisinio pagrindo taikyti prailgintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl vežimo užmokesčio priteisimo. Teismai netinkamai taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 31 suformuluotų CMR konvencijos taikymo taisyklių.
2. Abiem šalims turi būti taikomos tos pačios sąlygos tyčiniams veiksmams nustatyti ir jų pasekmėms taikyti. Vežėjo tyčiniai veiksmai vertinami remiantis CMR konvencijos 29 straipsnio nuostatomis. Dėl šių nuostatų taikymo pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „L&P“ v. Lietuvos ir Rusijos UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-1024/2003). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. G. IĮ v. UAB „SBA Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-328/2004, pasisakyta dėl CMR konvencijos 29 straipsnio taikymo ypatumo: turi būti vertinami ir kitos šalies veiksmai, nustatinėjama, ar jie negali būti vertinami kaip tyčiniai, nes, nustačius abiejų šalių veiksmuose tyčią, negalimas 29 straipsnio taikymas. Taigi, taikant CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir vertinant atsakovo (pervežimo užsakovo) veiksmus, turėjo būti analizuojami ir vertinami ir ieškovo veiksmai, jo prisidėjimas dėl atsiskaitymo už pervežimus prievolės nevykdymo. Jei ieškovas nesiėmė priemonių savo pažeistiems interesams apginti, nepareiškė reikalavimų atsakovui per įstatymo nustatytus terminus, t. y. yra paties ieškovo kaltės dėl prievolės neįvykdymo, tai atsakovo veiksmai negali būti vertinami kaip tyčiniai. Teismai, neįvertindami fakto, kad ieškovas nuo 2003 iki 2007 metų nesiėmė jokių priemonių savo interesams apginti, bei konstatuodami, kad ši aplinkybė neturi reikšmės atsakovo prievolės egzistavimui ir pareigai šią prievolę įvykdyti, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies normą, reglamentuojančią įrodymų vertinimą. Dėl šios pažaidos teismai nepagrįstai konstatavo atsakovo tyčinius veiksmus ir šiuo pagrindu taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostatą dėl prailginto trejų metų senaties termino taikymo esant tyčiniams veiksmams.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas V. J. įmonė „Vilija“ prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasatoriaus teiginys, kad CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino taikymas sietinas su 29 straipsnio nuostatomis, nepagrįstas. Analizuojant CMR konvencijos tekstą, darytina išvada, kad CMR konvencijos 29 straipsnyje nustatytų neigiamų teisinių pasekmių taikymo privaloma sąlyga yra vežėjo tyčinis ar tyčiai prilygintais veiksmais (neveikimu) žalos padarymas, tuo tarpu 32 straipsnio 1 punkte nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino taikymo sąlyga yra krovinio vežimo sutarties šalies (o ne tik vežėjo) tyčiniai ar tyčiai prilyginti veiksmai, neįvykdant ar netinkamai įvykdant sutartines prievoles. Be to, CMR konvencijos 29 straipsnis nesusijęs su nagrinėjama byla, nes jame reglamentuojami ne senaties terminai, o vežėjui suteiktų privilegijų ir imunitetų panaikinimas. Tai, kad tyčiniai gali būti ne tik vežėjo, bet ir siuntėjo veiksmai, patvirtina sisteminis CMR konvencijos 7 ir 10 straipsnių aiškinimas. Kasatoriaus nurodytoje teisinėje literatūroje nagrinėjami tik vežėjo civilinės atsakomybės klausimai, todėl ji šiai bylai, kurioje pareikštas vežėjo ieškinys siuntėjui, neaktuali.
CMR konvencijos 32 straipsnio 3 punkte nustatyta galimybė teismams, remiantis nacionaline teise, taikyti ieškinio senaties nutraukimo ar sustabdymo institutą. Šią normą teismai taikė tinkamai ir, remdamiesi nacionaline teise, kasatoriui skolų suderinimo aktu pripažinus skolą, pagrįstai laikė senaties terminą nutrūkusiu. Tai atitinka teismų praktiką, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje RAB „Tair-novyje technologičeskije sistemy“v. UAB „Gaudvija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Haidaja“, bylos Nr. 3K-3-64/2008.
Teismų sprendimai neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 išaiškinimams. Kasatoriaus nurodytuose Nutarimo punktuose buvo analizuojami kiti klausimai nei šioje byloje.
2. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas gynėsi tik ieškinio senaties termino pasibaigimu ir visiškai neginčijo aplinkybių, susijusių su ieškovo suklaidinimu, sudarant ilgalaikio bendradarbiavimo įspūdį bei apgaulingai deklaruojant, jog skola bus sumokėta ir dėl to ieškovas turėjęs pagrindą manyti, kad sutartys bus vykdomos geranoriškai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytu tyčiniu kasatoriaus veiksmų pobūdžiu ir tai motyvavo tuo, kad šalis siejo ilgalaikiai pasitikėjimo santykiai, o atsakovas, žinodamas apie savo prievolės egzistavimą, ją pripažindamas ir neginčydamas, sąmoningai vengė ją įvykdyti. Atsakovo veiksmų pripažinimas tyčiniais pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą visiškai nepriklauso nuo to, ar ieškovas ėmėsi kokių nors priemonių savo pažeistoms teisėms ginti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo nesiėmimas savo pažeistų teisių gynimo teismine tvarka nesusijęs su kasatoriaus tyčiniu prievolės nevykdymu priežastiniu ryšiu, nes kreditoriaus pasyvus elgesys įvyko jau po kasatoriaus tyčinių veiksmų.
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad prievolės įvykdymo termino praleidimas nesietinas su skolininko kalte (tyčia ar neatsargumu). Termino praleidimas yra sutarties neįvykdymas, sukeliantis sutartinę civilinę atsakomybę, o pagal įstatymą kaltė, kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 straipsnio 1, 2 dalys). CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytas prailgintas trejų metų ieškinio senaties terminas taip pat siejamas su skolininko kaltės forma – tyčia.
3. Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo nepagrįsti. Teismai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes remdamiesi pateiktais įrodymais, jų vertinimu. Kasatoriaus veiksmų pripažinimas tyčiniais teismų sprendime ir nutartyje yra aiškiai motyvuotas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino
Visi kasacinio skundo teisiniai argumentai susiję su CMR konvencijos 32 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties terminus, taikymu. Šis klausimas nagrinėjamoje byloje yra pagrindinis, nes vienintelis kasatoriaus (atsakovo) gynimosi nuo ieškinio argumentas buvo, jo teigimu, praleistas ieškinio senaties terminas, nustatytas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama kasaciniame skunde iškeltus teisės klausimus, pasisako dėl CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo.
CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas pagal šią Konvenciją yra vieneri metai, o tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – treji metai. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad ieškovo, kaip vežėjo, ieškiniui dėl atlyginimo už vežimą pareikšti taikytinas bendrasis vienerių metų ieškinio senaties terminas. Kasatoriaus teigimu, CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata, įtvirtinanti trejų metų ieškinio senaties taikymo sąlygas, aiškintina sistemiškai su 29 straipsniu, reglamentuojančiu tam tikrus vežėjo civilinės atsakomybės aspektus, susijusius su jo sąmoningais ar tyčiniais veiksmais, t. y. trejų metų ieškinio senatis taikytina tik pareiškiant ieškinį vežėjui, esant jo tyčiniams arba jiems prilygintiems veiksmams, bet ne vežėjo ieškiniui dėl atlyginimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus siūlomas aiškinimas neturi pagrindo, ir vadovaujasi tokiais argumentais. Pirma, Konvencijos tekste nėra nuorodos į tai, kad 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikytina tik pareiškiant ieškinį vežėjui, bet ne kitoms vežimo sutarties šalims (skirtingai nuo kasatoriaus nurodyto 29 straipsnio, kuriame aiškiai reglamentuoti būtent vežėjo atsakomybės ypatumai). Antra, Konvencijos 29 straipsnis įdėtas IV skyriuje, kuris vadinasi „Vežėjo atsakomybė“, tuo tarpu 32 straipsnis yra V skyriaus dalis. Šio skyriaus pavadinimas „Pretenzijos ir ieškiniai“ teikia pagrindą išvadai, kad jame reglamentuojami visų vežimo sutarties šalių teisės į gynybą pagal šią Konvenciją įgyvendinimo būdai ir tvarka. Trečia, toks Konvencijos 32 straipsnio 1 punkto aiškinimas, kokį siūlo kasatorius, reikštų nepagrįstą vienos iš vežimo sutarties šalių (vežėjo) teisių į gynybą suvaržymą ir kartu šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą. Darytina išvada, kad Konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikytina bet kurios iš vežimo sutarties šalių ieškiniui, jeigu konstatuojami atsakovo tyčiniai veiksmai. Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnyje, reglamentuojančiame kaltę kaip civilinės atsakomybės sąlygą, kaltės forma nesiejama su tuo, ar asmens veiksmai pasireiškia veikimu, ar neveikimu. Lietuvos teisėje pripažįstamas tiek tyčinis veikimas, tiek tyčinis neveikimas (CK 6.246 straipsnis). Taigi CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino aiškintina kaip taikytina tiek tyčinio neteisėto veikimo, tiek tyčinio neteisėto neveikimo, pripažįstamų tyčiniais neteisėtais veiksmais pagal CK 6.246 ir 6.248 straipsnius, atveju. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalis siejo ilgalaikiai pasitikėjimu pagrįsti sutartiniai santykiai, kasatorius žinojo apie savo prievolę ir jos dydį, ją pripažino pasirašydamas su ieškovu tarpusavio skolų suderinimo aktą ir neginčijo, tačiau sąmoningai vengė vykdyti. Bylos nagrinėjimo metu kasatorius gynėsi tik ieškinio senatimi, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, kurios būtų trukdžiusios jam laiku ir tinkamai įvykdyti prievolę ieškovui. Tokie kasatoriaus veiksmai – sąmoningas vengimas atsiskaityti – pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą vertintini kaip tyčinis neveikimas ir yra pagrindas taikyti Konvencijoje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pažymėtina, kad kasatorius savo poziciją dėl trejų metų ieškinio senaties termino taikymo ieškinio pareiškimo tik vežėjui atveju nepagrįstai grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ išaiškinimais ir kasaciniame skunde nurodyta teisine literatūra. Pirma, kasacinio teismo Senato nutarimai (kaip ir teisės mokslininkų darbai) nėra nei tiesioginis teisės šaltinis, nei teismų praktikos formavimo ar kryptingo plėtojimo instrumentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), antra, kasatoriaus nurodytuose šaltiniuose analizuojami ne šioje byloje aktualūs siuntėjo (vežimo organizatoriaus) atsakomybės dėl atsiskaitymo ne laiku ir vežėjo pažeistų teisių gynimo, bet vežėjo atsakomybės klausimai, taigi pirmiau minėta metodinė bei doktrininė medžiaga yra nesusijusi su nagrinėjama byla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 45 punkte pasisakyta dėl trejų metų ieškinio senaties taikymo, tačiau analizuoti ne subjektai, o kaltės forma ir jos įrodinėjimo taisyklės. Dėl to kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo pirmiau nurodytų šaltinių plačiau nenagrinėtini.
Pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 3 punktą bylą nagrinėjantis teismas, nepažeisdamas Konvencijos 32 straipsnio 2 punkto nuostatų, turi teisę sustabdyti arba nutraukti senaties terminą, taikydamas nacionalinę teisę. Lietuvos Respublikos CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatoriaus (atsakovo) prievolė atsiskaityti už vežimo paslaugas atsirado pagal aštuonias krovinių vežimo sutartis, sudarytas 2003 m. lapkričio-2004 m. sausio mėnesiais. Senaties termino eiga prievolei pagal kiekvieną iš sutarčių pagal Konvencijos 32 straipsnio 1 punkto c papunktį prasidėjo praėjus trims mėnesiams po atitinkamos vežimo sutarties pasirašymo. 2005 m. vasario 28 d. šalys pasirašė tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktą, kuriuo kasatorius pripažino savo prievolę ieškovui. Jau minėta, kad šioje byloje ieškovo (vežėjo) ieškiniui pareikšti taikytinas CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, taigi suderinimo akto pasirašymo metu senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs, o kasatoriaus veiksmai, liudijantys prievolės pripažinimą, šį terminą nutraukė, ir jo eiga prasidėjo iš naujo (CK 1.130 straipsnio 3 dalis). Ieškinys šioje byloje pareikštas 2007 m. spalio 18 d., t. y. nuo 2005 m. vasario 28 d. nepraėjus trejiems metams. Tai reiškia, kad ieškovas senaties termino nepraleido, o kasatoriaus argumentai, susiję su senaties termino praleidimo pasekmių taikymu, atmestini kaip nepagrįsti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė pirmiau analizuotas teisės normas ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl to, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškinio senaties termino pasibaigimo iki ieškinio padavimo teismui ir taikyti ieškovui atitinkamas neigiamas pasekmes.
Kasaciniame skunde kasatorius taip pat nurodo, kad teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su kasatoriaus tyčiniais veiksmais, nes neatsižvelgė į ieškovo veiksmus (neveikimą). Šis kasacinio skundo argumentas yra visiškai nepagrįstas. Visų pirma kasatoriaus argumentai dėl jo kaltės formos nustatymo susiję su materialinės teisės normų, reglamentuojančių civilinės atsakomybės sąlygas, taikymu, bet ne su proceso teisės normomis, apibrėžiančiomis teismo teises ir pareigas vertinant byloje surinktus įrodymus. Kasacinio skundo teiginiai dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo yra deklaratyvūs ir teisiškai neargumentuoti, todėl neanalizuotini. Sprendžiant ieškovo veiksmų (neveikimo) įtakos kasatoriaus kaltės formai (ir atitinkamai – ieškinio senaties termino trukmei pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktą) klausimą, konstatuotina, kad kasatoriaus prievolė atsiskaityti yra vienašalė ir kokie nors ieškovo priešpriešiniai veiksmai jai įvykdyti nebūtini. Be to, byloje nenustatyta jokių ieškovo veiksmų, kurie būtų trukdę kasatoriui įvykdyti jo prievolę atsiskaityti. Kasatoriaus nurodytas ieškovo neveikimas, t. y. nesiėmimas priemonių savo teisėms apginti, visų pirma yra paremtas klaidingu faktų interpretavimu, nes vien tik 2005 m. vasario 28 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto pasirašymas rodo, kad ieškovas ėmėsi priemonių savo teisėms ginti ir pareikalavo iš atsakovo įvykdyti jam priklausančią prievolę. Be to, aplinkybės, susijusios su ieškovo veiksmais ginant savo kaip kreditoriaus teises, šiuo atveju neturi nieko bendra su kasatoriaus prievolės vykdymu, tiksliau – su jos nevykdymo priežastimis. Kasatoriaus tyčinis neveikimas byloje konstatuotas ne dėl to, kad ieškovas tam tikrą laiką nesikreipė į teismą, o savarankiškai vertinant paties kasatoriaus veiksmus: prievolės fakto ir dydžio pripažinimą, tačiau vengimą atsiskaityti be jokių konkrečių priežasčių, motyvuojant vien tik praleistu terminu pareikalauti atsiskaitymo. Šioje byloje pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos nustatytas aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, kasatoriaus teigimu, prisidėjo prie jo prievolės atsiskaityti neįvykdymo, dėl to šis kasacinio skundo argumentas atmestinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis remiasi kasatorius, pasisakyta dėl CMR konvencijos 29 straipsnio, kuris šioje byloje netaikytinas, todėl kasacinio skundo argumentas dėl nukrypimo nuo teismų praktikos atmestinas.
Byloje nustatyta, kad kasatorius nustatytu terminu su ieškovu neatsiskaitė ir taip pažeidė savo sutartinę prievolę (CK 6.63 straipsnis). Pažymėtina, kad kasatorius bylos nagrinėjimo teisme metu pripažino ir neginčijo nei prievolės fakto, nei pagrindo, nei dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, teisėtai ir pagrįstai nutarė palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys dėl atlyginimo už krovinių vežimą priteisimo buvo patenkintas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinio skundo argumentus, nenustatė teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Juozas Šerkšnas
Česlovas Jokūbauskas
Algis Norkūnas