Administracinė byla Nr. A-1348-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02879-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Ukmergės rajono policijos komisariato (toliau – ir Ukmergės RPK), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.  

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. jis periodiškai buvo laikomas Ukmergės areštinėje, kurioje nuolat buvo pažeidžiamas jo orumas, kadangi atvykus į areštinę kratos metu pareigūnai liepdavo nusirengti nuogai ir daryti pritūpimus. Be to areštinės kamerose sanitariniai mazgai yra seni, neuždari, jais naudojantis pareigūnai bei kiti, esantys kameroje asmenys, gali matyti, unitazai „nesėdimi“. Pareiškėjas prašė jį kameroje laikyti vieną, tačiau kameroje jam pradėjo vaidentis. Pareiškėjo teigimu, į Ukmergės areštinę atvykstantys asmenys nėra apžiūrimi, netikrinama, ar jie neserga užkrečiamomis ligomis. Dėl netinkamų jo laikymo sąlygų areštinėje, jis patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, sutriko pareiškėjo sveikata – išbėrė ir užsikrėtė grybeliu, dėl to patirtą neturtinę žalą vertina 500 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Ukmergės areštinėje buvo laikomas penkis kartus, laikotarpiais: nuo 2013 m. spalio 5 d. iki 2013 m. spalio 7 d., nuo 2015 m. sausio 19 d. iki 2015 m. sausio 22 d. trivietėje kameroje Nr. 3, kurios plotas - 16,81 kv. m, kameroje buvo dar vienas asmuo, o nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. sausio 26 d. buvo laikomas su dar dviem asmenimis; nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. vasario 24 d. buvo laikomas dvivietėje kameroje Nr. 9, kurios plotas - 10,94 kv. m, kameroje buvo dar vienas asmuo, o nuo 2015 m. gegužės 11 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. buvo laikomas vienas; nuo 2015 m. sausio 5 d. iki 2015 m. sausio 12 d. buvo laikomas vienas vienvietėje kameroje Nr. 14, kurios plotas – 8,23 kv. m; nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. vasario 2 d. buvo laikomas kameroje Nr. 8, kurios plotas – 11,01 kv. m, kameroje laikomas vienas. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista, pareiškėjui tekdavo daugiau nei 5 kv. m ploto. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas vieną valandą per parą buvo išvedamas pasivaikščioti. Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo kameros gyvenamojo ploto atskirtas 120–130 cm aukščio sienele ir toks įrengimas atitinka Higienos normos HN 37:2009 (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus. Sutinka, kad tam tikra privatumo stoka yra, tačiau tai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Švaros ir tvarkos palaikymu rūpinasi areštinės darbininkė. Visose areštinės kamerose yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose taip pat yra orlaidės, oro temperatūra kamerose, santykinė oro drėgmė atitinka Higienos normos reikalavimus. Pareiškėjui buvo suteikta teisė pasinaudoti dušu, jo teisė nebuvo suvaržyta.

Atsakovas taip pat nurodė, kad visi į areštinę atvykstantys asmenys yra apžiūrimi, jiems suteikiama medicininė pagalba. Pareiškėjui, kai jis kreipėsi, buvo suteikta medicininė pagalba, tačiau grybelis jam nebuvo nustatytas. Pažymėjo, kad pareiškėjas žodinių ar rašytinių skundų, prašymų ar pretenzijų administracijai nereiškė. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nėra jokių areštinės neteisėtų veiksmų, kuriais būtų pažeistos pareiškėjo teisės ar jam padaryta žala. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK Ukmergės RPK, 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjas buvo laikomas Ukmergės areštinės kamerose Nr. 3 (plotas 16,81 kv. m), Nr. 8 (plotas 11,01 kv. m), Nr. 9 (plotas 10,94 kv. m) ir Nr. 14 (plotas 8,23 kv. m). Atsakovo atstovas, kurio teiginiais teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime nurodė, kad kameroje Nr. 3 laikomi trys asmenys, vienam asmeniui tenka 5,6 kv. m, kameroje Nr. 8 laikomi du asmenys, vienam asmeniui tenka 5,51 kv. m, kameroje Nr. 9 laikomi du asmenys, vienam asmeniui tenka 5,47 kv. m, kameroje Nr. 14 laikomi du asmenys, vienam asmeniui tenka 4,12 m2. Teismo vertinimu, kadangi asmeniui kameroje teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas Taisyklių 111.2. punktas, nustatantis, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisės aktuose nenumatyta, kad asmenis draudžiama kalinti laikant juos po vieną, pareiškėjas pats kreipėsi į areštinės administraciją, prašydamas jį laikyti vieną, todėl teisės aktų pažeidimas šiuo atveju nenustatytas.

Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl į areštinę atvykstančių asmenų apžiūros, nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 153.1 p. nustatyta, jog suimtųjų ir nuteistųjų krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atsakovo atstovas nurodė, kad visi į areštinę atvykstantys asmenys yra apžiūrimi, jiems suteikiama medicininė pagalba. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad, kiekvieną kartą atvykstant į areštinę, buvo atliekama apžiūra, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad areštinė nevykdė Instrukcijos reikalavimų. Dėl pareiškėjo teiginių, kad jis buvo išbertas ir užsikrėtė grybeliu teismas pažymėjo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuota, jog 2015 m. sausio 26 d. pareiškėjas buvo išbertas, bėrimas neryškus, neniežtintis, pareiškėjui paskirtas gydymas. Tačiau sveikatos istorijoje jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas užsikrėtė grybeliu, nėra. Pagal bylos duomenis teismas taip pat nustatė, kad Ukmergės areštinė yra sudariusi patalpų valymo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atliekami ir areštinės tvarkymo darbai, todėl vertino, jog areštinė siekia užtikrinti tinkamas higienos sąlygas areštinėje. Teismas sprendė, kad pareiškėjo išbėrimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti areštinės neteisėtą veikimą, juolab Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Kiti pareiškėjo sveikatos sutrikimai neįrodyti, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus areštinės veiksmus šiuo atžvilgiu.

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo apžiūros atlikimo pažeidžiant jo orumą, kad pareiškėjas turėjo nusirengti ir daryti pritūpimus, nurodė, kad Instrukcijos 153.1 p., suimtųjų ir nuteistųjų krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Pagal LVAT praktiką, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, iš pareiškėjų reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjas šiuo atveju aiškiai nurodė, kad dėl asmens apžiūros būdo buvo pažemintas jo orumas, todėl pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie šio argumento (ne)pagrįstumą tenka areštinei. Atsakovo atstovas atsiliepime nenurodė, kokios priemonės taikomos atliekant asmens kratą, nenurodė, ar asmenys turėjo nusirengti, atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus, todėl atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su orumą pažeidžiančiomis kratomis, teismas laikė juos nustatytais.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su kamerose įrengtais sanitariniais mazgais ir jų įrenginiais, kurie yra seni ir „nesėdimi“, tualetai neuždari, nurodė, kad tualetai yra atitverti 120-130 cm aukščio pertvara, tačiau pažymėjo, jog atsakovas nenurodė, kokio tipo tualetai įrengti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ne tik dėl tualetų atitvėrimo, bet ir dėl to, kad jie yra „nesėdimi“. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 p., sanitariniame mazge turi būti unitazas. LVAT praktikoje konstatuota, kad sąvoka „unitazas“ nėra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ 3.4 p., unitazas – tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Atsižvelgiant į tai, kad areštinė nenurodė, kokio tipo tualetai įrengti kamerose, o pareiškėjas skunde teigė, kad tualetai yra „nesėdimi“, teismas sprendė, kad sanitariniai mazgai kamerose neatitiko Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatų, todėl pripažino, kad pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog areštinė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo suteikiamas minimalus plotas vienam asmeniui, tam tikri kalinamųjų neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 150 Eur suma, kuri yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašomą priteisti 500 Eur sumą nelaikė adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

III.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinį skundą atsakovo atstovas grindžia iš esmės atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad policijos įstaigų areštinės nėra tapačios Kalėjimų departamentui pavaldžioms laisvės atėmimo įstaigoms, kuriose laikomi įtariamieji ir kaltinamieji asmenys baudžiamojo proceso eigoje ir nuteistieji po nuosprendžio įsiteisėjimo. Tiek policijos areštinės, tiek laisvės atėmimo vietos yra skirtos izoliuoti asmenis nuo visuomenės, laikinai apriboti jų judėjimo laisvę ir bendravimą su kitais asmenimis, tačiau policijos areštinės numatytos ir pritaikytos asmenis laikyti žymiai trumpesnį laiką - iki 30 parų, o suimtus asmenis - iki 15 parų. Todėl areštinės asmenų laikymo sąlygos gali šiek tiek skirtis nuo tų, kurios yra sudarytos suėmimo vykdymo arba laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose. Akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į atsiliepime pateiktus paaiškinimus, neatkreipė dėmesio į areštinių skirtingą žinybingumą, t. y. Policijos areštinių, priklausančių Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apskričių policijos komisariatams ir Pataisos įstaigų areštinių, priklausančių Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, bei veiklą ir sutapatino Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio ­10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtintą Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukciją su Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V- 362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, Policijos areštinėms taikomą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V- 820 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ su Higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ be to, atsakovo atstovo nuomone, teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintos higienos normas HN-55-2001 „Viešieji tualetai“.

Pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma priteisti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Teismas, netinkamai taikydamas kai kurias teisės normas, priėmė nepagrįstą sprendimą, kurį prašo panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Ukmergės areštinės veiksmų laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2015 m. gegužės 18 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti jam 500 Eur dydžio neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2015 m. gegužės 18 d. dėl Ukmergės RPK neteisėtų veiksmų, t. y. laikant jį Ukmergės areštinės kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas naudojimosi sanitariniais įrenginiais privatumas, sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tualetas „nesėdimas“, be to, pažeistas pareiškėjo orumas atliekant jo apžiūrą.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino dalyje ir nustatęs, kad ginčijamu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė dėl naudojimosi sanitariniais įrenginiais bei pažeistas orumas atliekant jo apžiūrą, priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su jo susirgimais, atvykstančių asmenų apžiūra, vertino kaip nepagrįstus.

Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas netinkamai taikė teisės aktus bei faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pareiškėjas skunde iš esmės reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindė tuo, kad jam būnant Ukmergės areštinėje, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, t. y. tualetas „nesėdimas“, neuždaras, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas juo naudojantis bei pažeistas jo orumas atliekant asmens kratą, kadangi jis buvo išrengtas nuogai ir turėjo daryti pritūpimus, be to, atvykstantys asmenys nėra apžiūrimi, netikrinama, ar jie neserga užkrečiamomis ligomis, todėl pareiškėjui būnant areštinėje su kitais asmenimis, jis buvo išbertas ir užsikrėtė grybeliu. Jokių kitų pažeidimų pareiškėjas nenurodė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vertino kameros ploto normos atitikimą teisės aktų reikalavimams, kadangi pareiškėjas skunde šio reikalavimo nekėlė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčo laikotarpiu jam būnant Ukmergės areštinėje, kamerose sanitarinis mazgas įrengtas pažeidžiant tiesės aktų reikalavimus, tualetas „nesėdimas“, sanitarinis mazgas nėra uždaras, todėl juo naudojantis buvo pažeistas pareiškėjo privatumas.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės nustato teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką. Į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pagal Taisyklių 7.13 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis kaip reikalaujama pagal HN 37:2009 reikalavimus ir ginčo byloje dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sanitarinio mazgo įrengimo areštinėje atitikimą teisės aktų reikalavimams, kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tačiau, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde teigia atsakovo atstovas, Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios Higienos normos 20 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Teismas sprendime nustatė, kad atsakovo atstovas pareiškėjo nurodytų teiginių dėl sanitarinio mazgo įrengimo, „nesėdimo“ tualeto nepaneigė, todėl, nors ir vadovavosi netinkama Higienos norma, tačiau iš esmės pagrįstai sprendė, kad sanitariniai mazgai areštinės kamerose neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl pripažino, kad pareiškėjo teisė buvo pažeista. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į Higienos normoje įtvirtintą reikalavimą sanitariniame mazge įrengti unitazą, atsakovui nepateikus konkretesnių duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą (įrengtas unitazas, sanitarinis įrenginys grindyse ar kt.), yra pagrindas vertinti, kad Ukmergės areštinės kamerų sanitarinių mazgų (įrenginių) įrengimas neatitiko Higienos normų reikalavimų. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinį mazgą nuo kameros patalpos skiria 120–130 cm aukščio sienelė, todėl yra pagrindas teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, ką skunde nurodė ir pareiškėjas. Nors pirmosios instancijos teismas dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo skundžiamame sprendime ir nepasisakė, tačiau, kaip galima spręsti iš teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių vertinimo visumos, konstatuodamas pareiškėjo teisių pažeidimą dėl sanitarinio mazgo įrengimo, į šią aplinkybę atsižvelgė. Todėl atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl sanitarinio mazgo įrengimo atitikimo teisės aktų reikalavimams yra nepagrįsti, kadangi atsakovo atstovas pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl sanitarinio mazgo įrengimo iš esmės nepaneigė.

Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 (toliau – ir Instrukcija) nustato vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse (toliau – policijos areštinės) dirbančių policijos pareigūnų teises ir pareigas, taip pat į policijos areštines uždarytų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką. Šios Instrukcijos 3 punkte nustatyta, kad visa asmens krata – į policijos areštinę uždaromų, iš areštinės paleidžiamų, konvojuojamų ir joje laikomų asmenų drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų ir kūno apieškojimas išrengiant, siekiant surasti draudžiamus asmenims turėti daiktus. Instrukcijos 14 punkte nustatyta, kad asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visa asmens krata ir surašomas asmens kratos protokolas. Taip pat atliekama jo turimų daiktų apžiūra. Šiems asmenims policijos areštinėje draudžiami turėti daiktai paimami, tai pažymima asmens kratos protokole. Asmeniui atsisakius pasirašyti protokole, policijos pareigūnas, atlikęs asmens kratą, apie tai pažymi asmens kratos protokole ir nurodo asmens atsisakymo pasirašyti priežastis, jei tokios priežastys išsakomos. Atlikti asmens kratą ir dalyvauti jos metu gali tik tos pačios lyties pareigūnai.

Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo atstovas nei atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl į Ukmergės areštinę atvykstančių asmenų kratos atlikimo tvarkos ir pan. nenurodė, pareiškėjo teiginių nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo teiginius laikė įrodytais.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde atsakovo atstovo nurodyti argumentai, susiję su ploto vienam asmeniui kamerose ir higienos reikalavimų užtikrinimu, maitinimu ir pan. nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, kadangi pareiškėjas jokių reikalavimų dėl to nereiškė, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako ir nevertina.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Nors atsakovo atstovas apeliaciniame skunde ir nekvestionuoja pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat įvertinęs valstybėje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pagrįstai priteisė pareiškėjui 150 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės nepagrįstai vadovavosi Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija bei Lietuvos higienos norma 76:2010, nustatančia laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, kuriuose, be kita ko, reikalavimai asmenų kratai bei sanitarinių mazgų kamerose įrengimui yra iš esmės analogiški kaip ir Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuojančiose taisyklėse bei Lietuvos higienos normoje HN 37:2009, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                   Artūras Drigotas

Dainius Raižys

                                                                                                                Virginija Volskienė