Civilinė byla Nr. 2S-2524-431/2015

                                                                                               Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26006-2013-9                                                                   Procesinio sprendimo kategorija: 3.3.4.2.2.; 3.3.4.2.3.; 3.3.2.4.

(S)

      VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovams UAB „Kitoks sprendimas“, Vilniaus miesto savivaldybei dėl valstybinio sandorio, kuris yra nustatytas įstatymo, įgytos nuosavybės pripažinimo, trečiasis asmuo byloje –  A. T..

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

         I.Ginčo esmė

             Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje ir pripažinti ieškovo teisę į nekilnojamąjį daiktą – 3 kambarių butą, atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; nutraukti pažeidžiančius veiksmus, kurie trukdo naudotis turima nuosavybe. Nurodė, kad gavus 2001-2002 metais priimtus sprendimus dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo, paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios patvirtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-2352-465/2014 teismo atliktos išvados ir vertinimai dėl 1993 m. išduoto gyvenamosios patalpos orderio, kuriuo ieškovui buvo suteikta teisė apsigyventi bute, ir dėl Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 2626V bei VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. rašto Nr. 10-04-359-89, kurių pagrindu 2002 m. rugsėjo 17 d. buvo įregistruotos UAB „Dieona“ nuosavybės teisės į butą, yra neteisingos ir nepagrįstos. Naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui nebuvo žinomos. Naujai paaiškėjusios aplinkybės patvirtina, kad teismas, pripažindamas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas UAB „Dieona“ nuosavybės teises į butą, neteisingai išaiškino Vilniaus miesto savivaldybės VĮ „ Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. rašto Nr. 10-04-359-89, Vilniaus miesto valdybos 1992 m. rugsėjo 24 d. potvarkio Nr. 2626V panaudojimo paskirtį, taip pat pritaikė 1964 m. CK 255 straipsnį, pagal kurį privaloma notarinė forma įsigaliojo tik 1994 m., padarė neteisingas išvadas ir vertinimus, kurie iš esmės pažeidžia 1964 m. CK 41 straipsnyje įtvirtintą sandorių formą bei buto savininko teises. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Dieona“ nuosavybės teisės į daiktą registracijai panaudoti dokumentai – Vilniaus miesto savivaldybės VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 bei 1992 m. gruodžio 24 d. Nr. 2616V miesto (rajono) valdybos potvarkis, neturi duomenų, identifikuojančių nekilnojamąjį daiktą, todėl esami dokumentai nesudaro teisinio pagrindo pripažinti UAB „Dieona“ šių teisių turėtoja. Viešojo registro tvarkytojas 2001-2002 m. sprendimuose nustatęs, kad minėti Vilniaus miesto savivaldybės VĮ „Kapitalinė statyba“ raštas bei 1992 m. gruodžio 24 d. Nr. 2626V miesto (rajono) valdybos potvarkis, iš esmės neatitinka CK 4.256 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintų pagrindų ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo (23 straipsnio) įtvirtintų teisės aktų reikalavimų, UAB „Dieona“ 2001-2002 m. pateiktus prašymus įregistruoti UAB „Dieona“ nuosavybės teises į butą, atmetė kaip nepagrįstus, registracijos netenkino ir nurodė, kad pateiktuose dokumentuose nėra teisinio pagrindo pripažinti UAB „Dieona“ registruojamų teisių turėtoja. Vilniaus miesto valdybos Butų ir patalpų skyrius, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 828p, nustatyta tvarka, VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 10-04-359-89 gyvenamąjį plotą privalėjo perduoti UAB „Dieona“ nuosavybei, tačiau šis plotas iki šiol jai neperduotas. Vilniaus miesto savivaldybė, bandydama užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, galimai įtakojo viešojo registro tvarkytoją, kuris pažeisdamas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnį, neteisėtai panaudojęs Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 2626V, įregistravo UAB Dieona“ nuosavybės teises į kito asmens nekilnojamąjį daiktą, padarė teisinį nusižengimą.

                 Trečiasis asmuo A. T. nesutiko su proceso atnaujinimu. Nurodė, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, kad butas buvo perduotas UAB „Dieona“ nuosavybėn.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjo A. P. prašymo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. A2-2352-465/2014.

            Teismas nustatė, jog pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo iš esmės grindžia aplinkybėmis, jog iš viešų registrų buvo gauti 2001 m. ir 2002 m. sprendimai dėl daiktinių teisių, juridinių faktų registravimo ir tuo pagrindu procesas turėtų būti atnaujintas. Tačiau remiantis pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis teismas negali daryti išvados, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės jam nebuvo ir negalėjo būti žinomos nagrinėjant bylą, kad šios aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui bei jos turi esminę reikšmę bylai, tai yra jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Priešingai, Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tarka išnagrinėjęs bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, 2015 m. vasario 3 d. nutartyje pažymėjo, jog nurodyti dokumentai (VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 bei 1992 m. gruodžio 24 d. Nr. 2626V miesto (rajono) valdybos potvarkis), kurių pagrindu VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruota ginčo buto nuosavybės teisė bendrovės (UAB „Dieona“) vardu yra galiojantys ir nenuginčyti. Juose nurodyta, kad būtent komercinė firma „Dieona“ apmokėjo ginčo buto statybą ir šiam juridiniam asmeniui yra suteikiama ginčo buto nuosavybės teisė. Taip pat Vilniaus apygardos teismas minėtoje nutartyje nurodė, jog gautas orderis suteikė ieškovui teisę apsigyventi bute, bet nepatvirtino jo nuosavybės teisės atsiradimo. Taip pat Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad teismas nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su ginčo buto teisinės registracijos galiojimu, kadangi šis klausimas išspręstas įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais. Taigi, pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės yra išnagrinėtos įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose, o naujų aplinkybių, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atnaujinti procesą, pareiškėjas nepateikė, nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje buvo nurodęs šį pareiškimo trūkumą, o iš esmės pateikė savo subjektyvų aplinkybių vertinimą dėl teismo priimtų sprendimų, nesutikdamas su teismo išvadomis. Tačiau vien tai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Minėta, jog proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas taip pat grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Tačiau pareiškėjas nepateikė įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriame būtų nustatytos aplinkybės, sudarančios proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 178 straipsnis). Taigi, nenustačius sąlygų, kurių pagrindu galėtų būti atnaujintas procesas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pagrindais, prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

                                       III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas A. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.                       

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismui pateikti dokumentai atitinka CK 1.73 straipsnyje įtvirtinto rašytinio sandorio formą, todėl pirmos instancijos teismas privalėjo kvalifikuoti materialinį teisinį santykį dėl valstybinio sandorio, kuris yra nustatytas įstatymo, įgytos nuosavybės į daiktą – 3 kambarių butą, dokumentų pripažinimo. Tačiau nagrinėjamos bylos prejudiciniai faktai ir pareikštų reikalavimų teisinės prezumpcijos, priimant sprendimą, nebuvo išnagrinėtos ir turėtų būti siejamos su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis dėl bylos proceso atnaujinimo. Naujai paaiškėjusios aplinkybės patvirtina, kad pagal Nekilnojamojo turto registre UAB „Dieona“ nuosavybės teisės registracijai pateiktus dokumentus: Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 2626V ir VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. 10-04-359-89 UAB „Dieona“ nėra buto savininkas. Todėl neteisėtai įregistruota UAB „Dieona“ nuosavybės teisė į butą iš esmės pažeidžia ieškovo teises. Pagal Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkį Nr. 2626V ir jo priedėlį „Gyventojų, kuriems įmonės, įstaigos, organizacijos suteikia butus, pastatytus dalinio dalyvavimo tvarka“ butas yra suteiktas ieškovui, savo lėšomis apmokėjusiam šio buto statybą. Naujai paaiškėjusio teisinio fakto priežastinis ryšys, turintis esminę reikšmę bylos proceso atnaujinimui pagal Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybinės įmonės Vilniaus filialo 2001-2002 m. priimtus sprendimus patvirtina, kad UAB „Dieona“ nuosavybės teisės į butą registracijai pateikti dokumentai – Vilniaus miesto savivaldybės VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 ir 1992 m. gruodžio 24 d. Nr. 2626V miesto (rajono) valdybos potvarkis – neturi duomenų identifikuojančių nekilnojamąjį daiktą ir neatitinka CK 4.256 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimų. Todėl 2001 m. gruodžio 6 d. ir 2002 m. liepos 25 d. sprendimais buvo atsisakyta pripažinti UAB „Dieona“ buto savininku. Šios aplinkybės dėl buto nuosavybės teisių pripažinimo yra proceso atnaujinimo pagrindas ir turi lemiamą įtaką bylos baigčiai. Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis minėtais dokumentais, neteisėtai 2014 m. sausio 7 d. sprendimu pripažino UAB „Dieona“ nuosavybės teises į butą.

2) Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime nurodė, kad ji nėra ieškinyje nurodytų dokumentų, tai yra protokolo ar 1992 m. akcininkų susirinkimo nutarimo šalimi ir pagal juos jokių teisių ir pareigų neįgijo. Šis atsakovo paaiškinimas yra melagingas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 828p tarp statytojo (savivaldybės, įmonės) ir ūkio subjekto 1992 m. buvo pasirašyta sutartis ir 1992 m. rugsėjo 23 d. sudarytas protokolas „Dėl gyvenamiesiems namas ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai“. Atsakovo paaiškinimas, kad Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkio 2626V priedėlis ir potvarkis nėra ieškovo nuosavybės teisę į ginčo butą patvirtinantys dokumentai, yra melagingas ir iš esmės pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 2 punktą, nustatantį, kad miesto (rajono) valdyba, remdamasi asmens įmokos dydį patvirtinančiais dokumentais, turi priimti potvarkį dėl gyvenamojo namo, buto perdavimo nuosavybės teise asmeniui savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą. Taigi Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. priimtas potvarkis Nr. 2626V yra teisinis aktas, pagal kurį 1992 m. gruodžio 24 d. butas buvo suteiktas asmeniui, savo lėšomis apmokėjusiam šio buto statybą.

3) Teismo vertinimas, kad ieškovas, protokolą pasirašydamas kaip UAB „Dieona“ vadovas, pats šios sutarties šalimi netapo, yra neteisingas, kadangi protokolas pasirašytas pagal Vyriausybės 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 828p, kuris grindžiamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 383 „Dėl gyventojų lėšų panaudojimo statant gyvenamuosius namus“. Teismo vertinimas, kad 1993 m. sausio 20 d. išduotas orderis dėl buto suteikimo nepatvirtino ieškovo nuosavybės teisės į butą, yra neteisingas, kadangi orderio išdavimo pagrindas, tai yra Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 24 d. potvarkis Nr. 2626V patvirtina miesto įmonių ir organizacijų sprendimus dėl butų pastatytų dalinio dalyvavimo tvarka, suteikimo gyventojams pagal priedėlį. Teismo vertinimas, kad nuosavybės teisės perleidimo ieškovui notaro patvirtina sutartis su bendrove nebuvo sudaryta ir per tris mėnesius įregistruota registre pagal CK 255 straipsnį, yra neteisingas, kadangi butas buvo suteiktas 1992 m. gruodžio 24 d., o įstatymas įsigaliojo tik 1994 m. gegužės 17 d. Be to, toks teismo vertinimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 1-3 puntus. Pirmos instancijos teismo sprendime yra padarytos aiškios teisės normų taikymo klaidos, turinčios esminę reikšmę bylos baigčiai.

             Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ir nutartimi yra pripažinta, kad 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 ir 1992 m. gruodžio 24 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 2626V yra pakankami ir teisėti pagrindai UAB „Dieona“ nuosavybės teisėms į butą įregistruoti. Pirmos instancijos teismas skundžiama nutarimi pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra išnagrinėtos įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose, o naujų aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atnaujinti procesą, pareiškėjas nepateikė, nors teismas buvo nutartyje trūkumams pašalinti tai nurodęs. Teismas teisingai nurodė, jog 2001 m. gruodžio 6 d. ir 2002 m. liepos 25 d. sprendimai nepripažintini naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis.  Taip pat pareiškėjas nepateikė įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriame būtų nustatytos aplinkybės, sudarančios proceso atnaujinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punktą pagrindą.

                  IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su proceso atnaujinimo institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

               Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2352-465/2014 atmetė A. P. ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir UAB „Kitoks sprendimas“ bei trečiajam asmeniui A. T. dėl pripažinimo nuosavybės į trijų kambarių butą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovas pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2352-465/2014 pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, tai yra naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, bei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas.

           Ieškovas pateikė teismui Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo 2001 m. gruodžio 6 d. sprendimą dėl daiktinių teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo, kuriame nurodyta, jog pagal pateiktus dokumentus  negalima įregistruoti nuosavybės teisių į butą, kadangi Vilniaus miesto VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 10-04-359-89, lėšų  gyvenamiesiems namams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai protokole nenurodyta už kokio nekilnojamojo daikto statybą UAB KF „Dieona“ sumokėjo VĮ „Kapitalinė statyba“. Be to, Nekilnojamojo turto registre UAB KF“Dieona“ teisės į nekilnojamąjį daiktą įregistruotos nebuvo, o pateikti dokumentai, kurių pagrindu UAB KF „Dieona“ pareiškėjui perleido teises į nekilnojamąjį daiktą, neatitinka įstatymo numatytos daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo formos (t. I, b.l. 173). Taip pat ieškovas pateikė minėtos institucijos 2002 m. liepos 25 d. sprendimą, kuriame nurodyta, jog prašymo įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą tenkinimas atidedamas, kadangi pateiktame VĮ „Kapitalinė statyba“ 1992 m. rugsėjo 21 d. rašte Nr. 10-04-359-89 nėra duomenų identifikuojančių minėtą nekilnojamąjį daiktą (t. I, b.l. 175).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija dėl proceso atnaujinimo instituto paskirties ir tikslų, proceso atnaujinimo sąlygų yra suformuota ir aiški. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t. y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007, 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009).

  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje taip pat suformuluota taisyklė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios atitinka šiuos požymius: jos egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui nagrinėjant bylą iš esmės; sužinomos pareiškėjo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; joms esant galėjo būti priimtas visiškai kitoks sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje. byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2011; kt.).

               Pažymėtina, kad 2001 m. gruodžio 6 d. sprendime nurodyta, jog jis buvo skirtas asmeniškai ieškovui, A. P.. Tuo tarpu 2002 m. liepos 25 d. sprendimas skirtas UAB komercinė firma „Dieona“, kurios steigėju ir akcininku buvo ieškovas. Taigi šie dokumentai ir juose nurodytos aplinkybės ieškovui jau buvo žinomos nagrinėjant bylą iš esmės, kadangi ieškinys teismui buvo pateiktas 2013 m. rugpjūčio 6 d.  Taip pat pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovo pateiktuose dokumentuose nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog joms esant galėjo būti priimtas visiškai kitoks sprendimas. Ieškovo pateiktuose 2001 m. gruodžio 6 d.  ir 2002 m. liepos 25 d. sprendimuose nurodyta, jog jie gali būti skundžiami Centriniam registratoriui – Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonei išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Taigi šių dokumentų nustatytų aplinkybių teisėtumas gali būti ginčijamas, be to, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio 2 dalį Centrinio registratoriaus priimtas sprendimas skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, galutinį sprendimą dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisių įregistravimo priima teismas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-96-331/2009 atmetė pareiškėjo A. P. skundą atsakovams valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, valstybės įmonei Registrų centras, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tarp kurių įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, statinio savininku įregistruoti A. P.. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą, taip pat konstatavo, kad dokumentai, kurių pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos UAB „Dieona“ nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – butą, tai yra 1992 m. rugsėjo 21 d. raštas Nr. 10-04-359-89 bei 1992 m. gruodžio 24 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr. 2626V, nebuvo nuginčyti ar panaikinti įstatymų nustatyta tvarka, o pagal Registro įstatymo 4 straipsnį, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atitinkamai ir Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartyje pažymėjo, jog nurodyti dokumentai, kurių pagrindu VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruota ginčo buto nuosavybės teisė bendrovės (UAB „Dieona“) vardu yra galiojantys ir nenuginčyti, juose nurodyta, kad būtent komercinė firma „Dieona“ apmokėjo ginčo buto statybą ir šiam juridiniam asmeniui yra suteikiama ginčo buto nuosavybės teisė. Pažymėtina, kad ieškovo pateiktuose 2001 m. gruodžio 6 d. ir 2002 m. liepos 25 d. sprendimuose yra nurodytas tik Nekilnojamojo turto registrui pateiktų nuosavybės teisę patvirtinačių dokumentų vertinimas, kurio negalima pripažinti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, galinčiomis įtakoti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kadangi tik teismui yra suteikta galutinė teisė tinkamai išnagrinėti ir įvertinti visus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus.

            Pirmos instancijos teismo skundžiamoje nutartyje ieškovui buvo tinkamai išaiškinta, jog pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 3 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas. Pareiškėjas nei prašyme dėl proceso atnaujinimo, nei atskirajame skunde nenurodė jokio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriame būtų nustatytos aplinkybės, sudarančios proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 178 straipsnis). Atskirajame skunde nurodomas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime pateiktų paaiškinimų melagingumas tėra tik paties ieškovo vertinimas, bet ne teismo nuosprendžiu nustatyti melagingi šalies paaiškinimai.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo (ieškovo) atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo  2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                           Laima Gerasičkinienė