Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-309/2012

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00671-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1., 1.1.7.2.5., 1.1.8.1., 1.2.4.8.1., 2.1.15.1.2., 2.4.7.

(S)

                                    ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

                                                        N U T A R T I S

                   LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                           2012 m. vasario 8 d.

                                                        Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,  

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,

dalyvaujant prokurorui Viktorui Roščenkovui,

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. L. atstovei pagal įstatymą R. L.,

gynėjui advokatui Modestui Švažui,

nuteistajam R. D.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. ir mokytis.

Priteista iš R. D. nukentėjusiojo J. L. naudai 2000 (du tūkstančiai) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

R. D. nuteistas už tai, kad 2011-05-05 apie 13.00 val. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ties rūbine, tyčiniu įžūliu elgesiu, rankos delnu sudavė vieną smūgį J. L. į nosį, taip sukėlė nukentėjusiajam J. L. fizinį skausmą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistasis R. D. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-11-16 nuosprendį ir jo veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio l dalį; sumažinti neturtinės žalos atlyginimo sumą, o nesant perkvalifikavimo pagrindų sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo jo veiką pagal BK 284 straipsnio l dalį ir teigia, kad jo tikslas nebuvo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Tai, pasak nuteistojo, įrodo tai, kad teismo posėdžio metu jis parodė, kad prie rūbinės sutiko J. L. ir apžiūrėjęs, kad niekas nemato, priėjo prie jo ir trenkė jam į nosį. Taip pat nurodo, kad norint kvalifikuoti veiką pagal šį BK straipsnį turi atsirasti padariniai (sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka), tai, nuteistojo nuomone, šiuo atveju nustatyta. Nurodo, jog specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam J. L. sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas, ir tai, pasak apelianto, reiškia tik fizinio skausmo sukėlimą. Toliau, plėtodamas savo argumentus, nuteistasis vadovaujasi LAT baudžiamąja byla Nr. 2K-159/2009, kurioje teismas yra pažymėjęs, kad „Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytu, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų“. Taigi apeliantas mano, kad šie argumentai nulemia jo padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinio ieškinio apeliantas nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu priteista 2000 Lt suma nukentėjusiajam, ir mano, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, neįvertino jo socialinės padėties. Nurodo, kad jis yra pirmo kurso studentas, nedirba, pajamų neturi, nekilnojamojo turto neturi ir teigia, kad jam pačiam reikalinga parama. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad sužalojimai nėra tęstinio pobūdžio, o nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis.

Dėl jam skirtos bausmės nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas, todėl prašo dar kartą įvertinti jį charakterizuojančią medžiagą, atsižvelgti į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę, todėl prašo sutrumpinti laisvės apribojimo bausmės terminą.

Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. L. atstovė pagal įstatymą R. L. prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio nekeisti.

Atsiliepime nurodo, kad R. D. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl veikos perkvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio l dalį prieštarauja galiojančiai teisei, Aukščiausiojo teismo praktikai. Nurodo, jog R. D. minima LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2009 tik įrodo Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžio teisingumą, pripažįstant R. D. kaltu pagal BK 284 straipsnio l dalį. Taip pat nurodo, kad byloje nustatyta, kad tuo metu, kai R. D. sumušė J. L., su juo buvo bendraklasiai E. K. ir E. o jo elgesys nebuvo provokuojantis, kaip pažymima apeliaciniame skunde. Civilinio ieškovo J. L. atstovės pagal įstatymą R. L. teigimu, R. D. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymas nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio l dalį neatitinka galiojančių tiesės normų, prieštarauja galiojančiai teisei. Dėl priteisto civilinio ieškinio nurodo, kad jo civilinį ieškinį Šiaulių miesto apylinkės teismas sumažino, atsižvelgdamas į R. D. turtinę bei socialinę padėtį ir padarė teisėtą sprendimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad R. D. nusikaltimą padarė būdamas pilnametis prieš nepilnametį, niekada neatsiprašė ir nesidomėjo jo savijauta, nusikaltimą įvykdė tyčiniais veiksmais viešoje vietoje, jo draugų akivaizdoje. Dėl nuteistajam skirtos bausmės nurodo, kad R. D. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje nebuvo teigiamai charakterizuojamas, metų laikotarpiu tris kartus baustas už administracinės teisės pažeidimus, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą  tenkinti, prokuroras, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. L. atstovė pagal įstatymą R. L. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kiti nuosprendyje sprendžiami klausimai pagrįsti išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, ir daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė jam tinkamą bausmę bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo ir kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai.

Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis atliko dienos metu, gimnazijos patalpose, kurių priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia. Iki įvykio nuteistasis R. D. gimnazijos valgykloje, kurioje budėtoju buvo nukentėjusysis, provokavo konfliktą, ant stalo išpylė stiklinę su vandeniu. Po to gimnazijos patalpose, matant kartu su nukentėjusiuoju buvusiems dviems asmenims, naudojo prieš nukentėjusįjį smurtą, dėl to nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, patyrė neigiamas emocijas, pajuto grėsmę sau. 

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo R. D. veiksmuose nustatyti visi būtinieji viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymiai, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, esą jis neturėjo tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, yra deklaratyvūs ir prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms, kurios patvirtina būtent tokią jo kaltės formą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti konkrečiai nenurodydamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009 ir kt.). Nuteistasis R. D. savo veiksmais provokavo konfliktą, po to kitų asmenų akivaizdoje naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, suprato, kad tokiais veiksmais pažeidžia viešąją tvarką, ir to norėjo.

Atsakant į nuteistojo teiginį, kad specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiajam J. L. sveikatos sutrikdymo mastas nenustatomas, tai, pasak apelianto, reiškia tik fizinio skausmo sukėlimą, pažymėtina, kad nustačius visus būtinus viešosios tvarkos pažeidimo sudėties požymius, ši aplinkybė nuteistojo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi tiek fizinio skausmo sukėlimas, tiek nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 straipsnio 1 dalis), padaryti pažeidžiant viešąją tvarką, atskirai neinkriminuojami, nes juos apima viešosios tvarkos pažeidimo norma (BK 284 straipsnio 1 dalis).

Kitas apelianto skunde nurodytas teiginys, kad jis nukentėjusiajam J. L. trenkė į nosį apsižvalgęs, ar niekas nemato, ir jo tikslas nebuvo sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, neatitinka byloje esančių aplinkybių bei prieštarauja teismų praktikai, kadangi būtent smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai ir laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis.

Dėl visų išdėstytų aplinkybių kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantas betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymius, kurie, be kita ko, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl pakeisti šią nuosprendžio dalį ir jo veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio l dalį, kaip to prašo R. D., nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės nuteistajam R. D.

            Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

                        Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. D. bausmę pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad R. D. anksčiau neteistas, teisiamas pirmą kartą, jog metų laikotarpiu tris kartus baustas administracine tvarka, nedirbantis, darbo biržoje neregistruotas, tačiau studijuoja universitete, yra pirmo kurso studentas, kad jo padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis 4 dalis). Teismas pripažino nuteistojo R. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalis 2 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.

            Už Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymo sankcijoje numatytos penkių rūšių bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas. Iš to, kas paminėta, matyti, kad laisvės apribojimas – nėra pati griežčiausia iš Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių. 

Be to, kaip matyti iš nuteistajam paskirto laivės apribojimo bausmės dydžio (už Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą jam skirtas laisvės apribojimas devyniems mėnesiams), paskirto laisvės apribojimo dydis taipogi nelaikytinas per dideliu, kadangi jis yra mažesnis negu laisvės apribojimo už nesunkaus nusikaltimo padarymą vidurkį (laisvės apribojimo už nesunkaus nusikaltimo padarymą vidurkis (1 metai 1 mėnuo 15 dienų), dėl to pirmosios instancijos teismo paskirto laisvės apribojimo dydis taipogi nelaikytinas per griežtu.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad jis teisiamas pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę, jau yra įvertinti pirmosios instancijos teismo skiriant jam bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas tais pačiais pagrindais negali skirti švelnesnės bausmės nuteistajam ar, kaip to prašo nuteistasis, sutrumpinti jam skirtos laisvės apribojimo bausmės terminą.

           Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad, nustatydamas paskirtos bausmės rūšį ir dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti turinčias reikšmės aplinkybes, todėl R. D. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ar dar labiau ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl neturtinės žalos

Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka ir su jam priteista 2000 Lt suma nukentėjusiajam neturtinei žalai atlyginti, tačiau kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas civilinio ieškinio dėl nukentėjusiajam J. L. padarytos neturtinės žalos klausimą išsprendė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 115 straipsnio ir CK 6.250 straipsnio reikalavimų, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė) ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). 

Vadovaujantis CK 6.250 straipsniu – neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, kurių sąrašas nėra baigtinis. Pagal minėtą normą teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas privalo argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis J. L. dėl nuteistojo R. D. neteisėtų veiksmų patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus, tiek sukrėtimus ir nepatogumus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsiradusios pasekmės ir žalą padariusio asmens kaltė yra svarbiausi kriterijai, ir mažiau svarbus kaltininko turtinės padėties kriterijus.

            Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatant neturtinės žalos dydį ir jo priteisimą nukentėjusiajam, teismas pakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikšmingus kriterijus, CK 6.282 straipsnio 3 dalies reikalavimus, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, bet ir į kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, vertino aplinkybių visumą. Todėl kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymų reikalavimų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose nepažeidė, todėl keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra jauno amžiaus, nedirba, mokosi, neturi nekilnojamojo turto ir jam pačiam reikalinga parama, nėra pagrindas mažinti priteistos neturtinės žalos atlyginimą. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų nedarbingas, iš ko seka, kad baigęs mokslus ir įgijęs specialybę, nuteistasis turės visas galimybes atlyginti priteistą neturtinę žalą.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a:

            Nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                          Zigmas Kavaliauskas              

Teisėjai                                                                                        Raimundas Jurgaitis

                                                                                                Vidmantas Mylė