Civilinė byla Nr. e2A-958-431/2019

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15806-2017-9

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.8;

 (S)

                                                                                         2.6.10.5.1; 2.6.39.2.6.1; 3.3.1.20                

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 18 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovams R. G. ir B. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, – A. M. (A. M.),

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 10 631,37 Eur, tai yra 50 proc. draudimo išmokos, išmokėtos dėl 2016 m. balandžio 9 d. eismo įvykio sukeltos žalos, ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog atsakovas R. G. su ieškove 2016 m. sausio 8 d. sudarė transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis). Automobilis, kurio savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta, nuosavybės teise priklausė atsakovei B. S., o atsakovas R. G. ją valdė pagal panaudos sutartį. 2016 m. balandžio 9 d. įvyko eismo įvykis, dėl kurio kaltu buvo pripažintas apdrausto automobilio vairuotojas L. M. (L. M.). Eismo įvykio metu buvo apgadinta AB „SEB bankas“ priklausanti transporto priemonė bei buvo sužaloti joje važiavę asmenys. Ieškovė dėl eismo įvykio nuketėjusiems asmenims išmokėjo 21 262,74 Eur draudimo išmoką. Eismo įvykio metu apdrausto automobilio vairuotojui L. M. buvo tik 22 metai.

2.       Pagal Draudimo sutartį draudimo įmoka už draudiminę apsaugą buvo apskaičiuota, atsižvelgiant į sutartyje numatytas aplinkybes, įtakojančias rizikos laipsnį. Jei transporto priemonę vairuoja asmuo, jaunesnis nei 25 m. ar neturintis 2 m. vairavimo stažo, tikimybė įvykti draudiminiam įvykiui yra daug didesnė, todėl draudėjas turi sumokėti didesnę draudimo įmoką. Draudimo sutarties 1.5.2.6 punkte buvo numatyta, jog transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis, nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo.  Atsakovai neinformavo draudiko apie draudimo rizikos dydį įtakojančią aplinkybę, tai yra, kad automobilį vairuos jaunesnis kaip 25 metų asmuo. Pagal Draudimo sutarties sąlygas draudėjas negalėjo perduoti naudotis automobiliu jaunesniam kaip 25 m. amžiaus asmeniui. Pasibaigus panaudos sutarčiai, atsakovas R. G. perdavė automobilį savininkei kartu su Draudimo sutartimi. Atsakovė perdavė automobilį L. M.. Apie draudimo rizikos padidėjimą pareigą pranešti turėjo ir automobilio savininkė, ir draudėjas, todėl jie atsako solidariai.         

3.        Atsakovas R. G. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog nėra automobilio savininkas, jį naudojo trumpą laiką, kada teikė pavežėjimo paslaugas. Panaudos sutartį nutraukė dar iki eismo įvykio ir grąžino automobilį kartu su Draudimo sutartimi jo savininkei. Prieš eismo įvykį atsakovė B. S. buvo sudariusi automobilio panaudos sutartį su trečiuoju asmeniu.

4.       Atsakovė B. S. nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ji nebuvo sudariusi Draudimo sutarties su ieškove, taip pat eismo įvykio metu nebuvo automobilio valdytoja ar naudotoja. Atsakovė buvo tik nurodyta automobilio savininke, iš tikrųjų ji net neturinti vairavimo teisių. Atsakovė automobilį tik nuomojo, bet nuomininką surado jos vyras, kuris taip pat vertėsi taksi veikla. Su atsakovu R. G. ji buvo nuvyksi kartu tik į VĮ „Regitra“, tačiau Draudimo sutartį atsakovas sudarė vienas, neturėdamas tam atsakovės įgaliojimo. Byloje nėra duomenų, kad trečiasis asmuo vairavo automobilį, jam automobilis buvo perduotas tik naudotis. Trečiasis asmuo perdavė automobilį L. M., pažeisdamas panaudos sutarties sąlygas, nepranešęs atsakovei. Nepranešimas ieškovei apie jaunesnį nei 25 m. transporto priemonės valdytoją neturėjo įtakos draudžiamajam įvykiui. Vien jaunas automobilio vairuotojo amžius nepagrindžia reikalavimo dėl visų 50 proc. draudimo išmokos priteisimo. Pagal teismų praktiką ir byloje esančius duomenis, automobilį vairuojant jaunesniam kaip 25 m. asmeniui, draudimo rizika padidėtų nuo 281 Eur iki 519 Eur, todėl žalos dydis yra šių sumų skirtumas, tai yra 238 Eur.                                 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą už akių panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės B. S. ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ 10 631,37 Eur draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (10 631,37 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 478 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atsakovo R. G. atžvilgiu atmetė. Priteisė iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ 1 694 Eur  atstovavimo išlaidų atsakovui R. G.. Priteisė iš atsakovės B. S. valstybei  25,75 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

6.       Teismas rėmėsi Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 62.1 papunktį, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos. Pagal Taisyklių 62.2 papunktį draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

7.       Teismas nustatė, jog pagal draudimo sutarties 1.5.2.6 punktą draudimo rizika ir draudimo įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo. Taip pat transporto priemonės nevairuos asmuo, kurio vairavimo stažas vairuoti šioje sutartyje nurodytą transporto priemonę yra mažesnis nei 2 metai, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Eismo įvykis kilo dėl automobilį vairavusio L. M. kaltės, kuris tuo metu buvo 22 metų amžiaus. Tikėtina, kad jam naudotis automobiliu leido A. M., kuris remiantis 2016 m. balandžio 4 d. su atsakove sudarytos Kilnojamojo daikto (automobilio) panaudos sutarties 6 punktu neturėjo teisės perduoti automobilio trečiajam asmeniui be rašytinio panaudos davėjos sutikimo. Ieškovė nebuvo atsakovės sudarytos panaudos sutarties dalyvė, todėl ieškovei netaikytinos pagal sutartį atsiradusios teisės ar pareigos, kurios galioja tik sutarties šalims.

8.       Nepaneigta aplinkybė, kad atsakovas R. G. 2016 m. balandžio 9 d. eismo įvykio metu nebuvo automobilio valdytojas ir atsakovė B. S. iš esmės neneigė 2016 m. balandžio 4 d. sudarytos su A. M. panaudos sutarties, tai yra, kad šiam asmeniui buvo perdavusi automobilį tuo metu, kai kilo eismo įvykis. Kiekviena transporto priemonė turi būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Teismas pripažino, kad draudimo sutarties ir eismo įvykio metu automobilio savininke buvo atsakovė B. S., kuri buvo atsakinga už draudimo sutarties sudarymą ir kuri liko atsakinga už draudimo sutarties sąlygų laikymąsi, nes neinformavo draudiko apie sudarytas panaudos sutartis bei galimą draudimo rizikos padidėjimą. Atsakovės 2015 m. gruodžio 10 d. sudaryta su atsakovu R. G. automobilio panaudos sutartis leidžia teigti, kad atsakovė neprieštaravo, kad R. G. sudarytų transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Ieškovės nesaisto atsakovės sudarytų panaudos sutarčių sąlygos.

9.       Draudimo sutarties 1.5.4 punkte nurodyta, jog pagal Draudimo priežiūros komisijos patvirtintų Standartinių draudimo sutarties sąlygų VI dalies „Draudimo rizikos padidėjimas ir sumažėjimas“ 38 punktą, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Automobiliu naudotis atsakovas R. G. galėjo vėliausiai iki 2016 m. balandžio 4 d., kai atsakovė B. S. sudarė panaudos sutartį su A. M.. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas R. G. yra atsakingas už draudimo rizikos padidėjimą.

10.       Kadangi automobilio savininkė visiškai ignoravo draudimo sutarties sąlygas, nepranešė ieškovei apie automobilio perdavimą kitiems asmenims panaudos ar kitais pagrindais, teismas pripažino ją atsakinga už draudimo sutarties sąlygų pažeidimą, kuomet draudikui nebuvo pranešta apie draudimo rizikos padidėjimą. Todėl teismas ieškinį atsakovės B. S. atžvilgiu tenkino, o atsakovo R. G. atžvilgiu atmetė. Teismas pripažino, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną iš atsakovės draudimo išmoką, tai yra priteistinos draudimo išmokos dydį susieti su draudimo įmokų, kurios būtų mokamos, esant padidėjusiai draudimo rizikai, dydžiu. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neginčijo ieškovės išmokėtų draudimo išmokų dydžio.   

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.        Atsakovė B. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 10 631,37 Eur draudimo išmokos, 5 proc. palūkanų ir 478 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

11.1.                       Ieškovė reikalavimą grindė išimtinai tik 2016 m. sausio 8 d. draudimo sutarties 1.5.2.6 punktu. Byloje nėra ginčo, jog A. M., kuriam atsakovė perdavė automobilį, eismo įvykio metu jo nevairavo, o automobilį vairavo L. M.. Ieškovė teigė, kad vien faktinis transporto priemonės perdavimas jaunesniam nei 25 metų A. M. sukelia draudimo rizikos padidėjimą, apie kurį atsakovė privalėjo pranešti. Tačiau teismas nepagrįstai sutiko su tokiu draudimo sutarties aiškinimu. Pagal draudimo sutarties 1.5.3.1 punktą draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota, atsižvelgiant, kad transporto priemonė gali būti naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų.  Nesvarbu ar transporto priemonę nurodytais tikslais naudoja jos savininkas, ar kitas valdytojas (nuomininkas).

11.2.                       Draudimo sutartyje nurodytas specialus taksi automobiliams išduodamas valstybinis numeris. Atsakovės automobilis buvo naudojamas taksi veiklai. Todėl aplinkybė, kad atsakovė perdavė automobilį valdyti (ne vairuoti) A. M., negali būti vertinama kaip didinanti draudimo riziką. Pagal 2016 m. balandžio 4 d. panaudos sutarties 6 punktą panaudos gavėjas (A. M.) neturėjo teisės perduoti automobilio naudotis tretiesiems asmenims be raštiško panaudos davėjo (atsakovės) sutikimo. Atsakovė ne tik vykdė Draudimo sutartį, bet ir buvo pakankamai apdairi, panaudos sutartyje nurodydama sąlygą dėl daikto naudojimo, kad kiekvienu konkrečiu atveju galėtų įsitikinti, ar tenkinama Draudimo sutarties 1.5.2.6. punkto sąlyga.

11.3.                       Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas, atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Taisyklių 62.2. punktą draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Teismas visiškai nemotyvavo, kodėl ieškovei iš atsakovės priteista maksimali leidžiama, 50 proc. dydžio, draudimo išmokos suma. Ši teismo sprendimo dalis yra be motyvų.

11.4.                       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui, sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Nagrinėjamu atveju draudikas, vertindamas draudimo riziką, atsižvelgė, kad transporto priemonė gali būti naudojama mokamam keleivių pervežimui, tai yra kad apdraustas taksi automobilis gali būti perduodamas kito asmens valdymui taksi paslaugų tikslais.

11.5.                       Ieškovei žala kilo ne dėl to, kad atsakovė perdavė automobilį A. M., bet dėl to, kad pastarasis, neturėdamas atsakovės rašytinio sutikimo ir atsakovei nepranešęs, perdavė automobilį L. M.. Taigi atsakovės ieškovei neatskleistos aplinkybės (automobilio perdavimas A. M.) ne tik nenulėmė draudimo rizikos padidėjimo, lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurios ieškovei buvo atskleistos, bet ir šios aplinkybės nėra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (A. M. automobilio nevairavo ir nesukėlė žalos). Kadangi draudimo rizikos pasikeitimo, apie kurį ieškovė nebuvo informuota, nėra arba jis nėra žymus, konstatuotina, kad ieškovei iš atsakovės priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.

12.       Atsiliepimu į atsakovės B. S. apeliacinį skundą ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

12.1.                       Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 19 dalies, 4 straipsnį, 43 straipsnį ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatas transporto priemonės savininkas privalo apdrausti naudojamą transporto priemonę ir yra už tai atsakingas, tačiau esamas teisinis reguliavimas nenustato pareigos už draudimo sutarties sudarymą atsakingam asmeniui transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudaryti išimtinai asmeniškai. Ši sutartis gali būti sudaryta per atstovą, kuris laikomas už draudimo sutarties sudarymą atsakingų asmenų atstovu pagal įstatymą. TPVCAPDĮ suteiktų teisių (įgalinimų) ribose veikiančio atstovo atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam ir jam tiesiogiai sukuria teises ir pareigas. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui – užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą.

12.2.                       Atsižvelgiant į sutarties fiduciarinį pobūdį automobilio savininkas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Bendradarbiavimo pareigos nevykdymas, gali lemti neigiamų padarinių atsiradimą, suteikiant draudikui teisę atgręžtiniu reikalavimu iš automobilio savininko (draudėjo) reikalauti grąžinti trečiajam asmeniui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis). Automobilio panaudos sutarties 1 ir 5-6 punktai patvirtina, kad automobiliu turėjo naudotis A. M.. Todėl atsakovė turėjo informuoti ieškovę apie rizikos pasikeitimą iki perduodama automobilį A. M., nes jis buvo jaunesnis nei 25 metų. Aplinkybė, kad eismo įvykio metu automobilį vairavo L. M., kuris taip pat buvo jaunesnis nei 25 metų, atsakovės neatleidžia nuo atsakomybės, nes riziką padidino ta aplinkybė, kad draudimo sutarties galiojimo metu automobilį naudojo 25 metų neturintys asmenys.

12.3.                       Riziką sukelia naudojimosi automobiliu faktas, o eismo įvykis sukelia pasekmes. Atsakovė buvo automobilio savininkė visą Draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, automobilio perdavimo A. M. metu atsakovė buvo atsakinga už draudimo sutarties vykdymą, ji turėjo informuoti draudiką apie rizikos dydį įtakojančių aplinkybių pasikeitimą, bei sumokėti šią riziką atitinkančią draudimo įmoką. Ieškinyje nurodytu pagrindu atsakomybė kyla dėl Draudimo sutarties sąlygų nesilaikymo, informacijos draudikui nesuteikimo, bei už tai atsakingas ne automobilio vairuotojas, o draudėjas (automobilio savininkas). Be to, vairuotojas apie sutartį ir jos vykdymą turi tik tokią informaciją, kokią gauna iš automobilio savininko, nes draudėjas (automobilio savininkas) turi informuoti apdraustuosius apie rizikos dydį įtakojančias ir kitas aplinkybes. Pagal Draudimo sutarties 4.2. punktą draudėjas laikomas atsakingu už sutarties pažeidimus ir tais atvejais, kai pareigas, kylančias iš sutarties vykdymo, pažeidžia asmenys, veikiantys kaip draudėjo atstovai.

12.4.                       Jauni vairuotojai kelia daug didesnę riziką, nei labiau patyrę vyresnio amžiaus vairuotojai. Iki 25 metų amžiaus vairuotojų sukeliamų eismo įvykių dažnis yra kelis kartus didesnis. Pagal CK 6.993 straipsnio 6 dalį, jei draudėjas dėl neatsargumo nepateikė informacijos, reikšmingos rizikos dydžiui nustatyti, įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudimo išmokos dalį, proporcingą sutartos draudimo įmokos ir draudimo įmokos, kuri būtų nustatyta draudėjui suteikus teisingą informaciją, santykiui. Kadangi draudėjo sumokėtos įmokos dydis yra ženkliai mažesnis, nei turėjo būti mokama tuo atveju, jei automobiliu naudosis 25 metų neturintis asmuo, pagal analogiją taikant CK 6.993 straipsnį, ieškovė galėjo iš atsakovės reikalauti maksimalios 50 proc. dydžio sumos priteisimo. Draudimo sutarties 1.5. punkte yra nurodytos aplinkybės, į kurias atsižvelgęs draudikas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką. Teismo sprendime nurodyti ieškinio tenkinimo motyvai, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad teismo sprendimas priteisti 50 proc. dydžio draudimo išmokos sumą yra nemotyvuotas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

13.       Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo dalies, kuria iš transporto priemonės savininkės draudikui buvo priteista 50 proc. draudimo išmokos suma dėl eismo įvykio, kurį sukėlė 25 m. neturintis transporto priemonės valdytojas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

14.       Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2016 m. balandžio 9 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta AB „SEB bankas“ priklausanti transporto priemonė ir sužaloti joje važiavę asmenys. Ieškovė dėl šio eismo įvykio išmokėjo nukentėjusiems asmenims 21 262,74 Eur dydžio draudimo išmoką. Eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas L. M., kuris eismo įvykio metu neturėjo 25 metų. L. M. eismo įvykio metu vairavo automobilį, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei B. S.. Draudimo sutartį su ieškove 2016 m. sausio 8 d. sudarė atsakovas R. G., kuris automobilį naudojo pagal panaudos sutartį iki 2016 m. balandžio 4 d. Atsakovė pagal 2016 m. balandžio 4 d. panaudos sutartį automobilį perdavė trečiajam asmeniui, kuris eismo įvykio metu taip pat neturėjo 25 m.

15.       Draudimo sutarties 1.5.2.6 punkte buvo numatyta sąlyga, jog transporto priemonės nevairuos asmuo, kurios amžius mažesnis nei 25 metai, nepriklausomai nuo jo vairavimo stažo. Kadangi eismo įvykį sukėlė asmuo, neturėjęs 25 m., ieškovė pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.1-62.2 punktus pareikalavo priteisti 50 proc. draudimo išmokos iš atsakovų, tai yra Draudimo sutartį sudariusio asmens ir automobilio savininkės. Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė visą prašomą 50 proc. draudimo išmokos sumą iš transporto priemonės savininkės. Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog ji nėra už žalą ieškovei atsakingas asmuo, nei ieškovė, nei teismas nepagrindė, kodėl iš jos buvo priteista teisės aktuose numatyta maksimali 50 proc. draudimo išmokos suma.

Dėl atsakingo už žalą asmens

16.       Pagal TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalį šio įstatymo nuostatos taikomos kiekvienai privalomai registruoti motorinei transporto priemonei, skirtai važiuoti žeme, taip pat mopedams, priekaboms ir puspriekabėms, išskyrus bėgines transporto priemones. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pagal šio straipsnio 2 dalį už draudimo sutarties sudarymą šio įstatymo 43 straipsnio nustatyta tvarka atsako transporto priemonės savininkas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis).

17.       Pagal nurodytas TPVCAPDĮ nuostatas atsakovė, būdama automobilio savininke, privalėjo sudaryti Draudimo sutartį, o pastarąją sudarius pirmajam naudotojui, atsakovui R. G., atsakovė, pasibaigus jos ir atsakovo panaudos sutarties teisiniams santykiams, toliau privalėjo tęsti šios Draudimo sutarties tinkamą vykdymą ir laikytis joje nustatytų sąlygų, tarp kurių ir draudimo perduoti valdyti transporto priemonę jaunesniam, negu 25 metai. Atsakovė 2016 m. balandžio 4 d. sudarė kilnojamojo daikto (automobilio) panaudos sutartį su trečiuoju asmeniu, kuris tuo metu neturėjo 25 metų ir atsakovė šią aplinkybę žinojo (el.b., 1 t., l. 94-95). Tačiau atsakovė apie šią aplinkybę nepranešė ieškovei, neinicijavo Draudimo sutarties sąlygų pakeitimo, taip pat Panaudos sutarties sąlygose panaudos gavėjui nebuvo nustatytos jokios pareigos, susijusios su tinkamu Draudimo sutarties sąlygų vykdymu.

18.       Pagal Draudimo sutarties 1.5.3.1 punktą draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota, atsižvelgiant, kad transporto priemonė gali būti naudojama mokamam keleivių pervežimui bet kokiais maršrutais, net ir neturint tam teisę suteikiančių dokumentų. Nesvarbu, ar transporto priemonę nurodytais tikslais naudoja jos savininkas, ar kitas valdytojas (pvz., nuomininkas). Atsakovė nepagrįstai šią Draudimo sutarties sąlygą interpretuoja, kaip atleidžiančią ją nuo atsakomybės už tai, kad automobilis buvo perduotas jaunesniam, negu 25 metai asmeniui. Pagal Draudimo sutarties 4.2 punktą draudėjas laikomas atsakingu už sutarties pažeidimus ir tais atvejais, kai pareigas, kylančias iš sutarties vykdymo, pažeidžia asmenys, veikiantys kaip draudėjo atstovai. Todėl aplinkybė, jog Draudimo sutartyje buvo numatyta galimybė perduoti automobilį valdyti kitiems asmenims, neatleidžia transporto priemonės savininko nuo tinkamo visų Draudimo sutarties sąlygų vykdymo.

19.       Pagal 2016 m. balandžio 4 d. kilnojamojo daikto (automobilio) panaudos sutarties 5 punktą panaudos gavėjas įsipareigojo naudoti perduotą automobilį pagal jo paskirtį, o pagal 6 punktą panaudos gavėjas neturėjo teisės automobilį duoti neatlygintinai naudotis tretiesiems asmenims be raštiško panaudos davėjo sutikimo (el.b., 1 t., l. 94-95). Pažymėtina, jog ieškovė nebuvo šios sutarties šalimi, ji nebuvo informuota, jog transporto priemonė yra perduota naudotis kitam asmeniui, todėl panaudos sutarties sąlygos neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės ieškovei už tinkamą Draudimo sutarties vykdymą. Aplinkybe, jog trečiasis asmuo perdavė transporto priemonę eismo įvykį sukėlusiam asmeniui be atsakovės sutikimo, atsakovė galėtų remtis tik reikšdama reikalavimus trečiajam asmeniui dėl netinkamo panaudos sutarties sąlygų vykdymų. Tačiau šios aplinkybės nėra nagrinėjamos bylos objektas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų detaliau nepasisako.

Dėl priteistinos žalos dydžio

20.       Atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo priteista iš jos maksimalia 50 proc. draudimo išmokos dydžio suma, teigdama, jog sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiuo atsakovės apeliacinio skundo argumentu. Pažymėtina, jog Taisyklių 62.1 ir 62.2 punktuose numatyta, jog atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas, nuslėpęs sutarties sudarymui svarbią informaciją ar neinformavęs apie padidėjusią draudimo riziką, grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Pagal Taisyklių 63 punktą grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Sistemiškai aiškinant šias Taisyklių nuostatas, pripažintina, jog draudikas turi pagrįsti, kodėl reikalauja būtent maksimalios 50 proc. dydžio draudimo išmokos sumos.

21.       Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

22.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016, nagrinėdamas iš esmės analogišką bylą suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, jog transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas laikytini aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką, tačiau cituojamoje byloje buvo pripažinta, kad draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nebuvo žymus, todėl konstatuota, kad draudikui iš draudėjo priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016).

23.       Administracinio teisės pažeidimo protokolas patvirtina, jog eismo įvykis kilo dėl to, kad automobilį vairavęs L. M. buvo neatidus, dvipusio eismo kelyje iš keturių eismo juostų įvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su iš priešpriešinio eismo juosta važiavusius automobiliu (el.b., 1 t., l. 11). Eismo įvykio metu L. M. buvo 22 metai, taigi iki Draudimo sutartyje nustatytos 25 metų ribos, jam trūko tik 3 metų. Ginčo dėl jo vairavimo stažo galimo neatitikimo Draudimo sutarties 1.5.2.6 punkto reikalavimas byloje nekilo. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog tik trejų metų trūkumas Draudimo sutartyje numatytą draudimo riziką įtakojo tokia apimtimi, kad būtų pagrindas priteisti draudikui maksimalią 50 proc. draudimo išmokos sumos sumą.

24.       Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, tačiau nesivadovavo suformuota kasacinio teismo praktika, kuria rėmėsi ir atsakovė, ir nevertino draudimo rizikos pasikeitimo apimties ir jos atitikimo ieškovės reikalaujamai maksimaliai 50 proc. dydžio draudimo išmokos sumai. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant pirmos instancijos teismo nutartį ir sumažinant iš atsakovės priteistiną sumą iki 25 proc. ieškovės išmokėtos draudimo išmokos – tai yra iki 5 315,69 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovė byloje sumokėjo 239 Eur žyminio mokesčio už ieškinį ir 239 Eur žyminio mokesčio už prašymą atnaujinti procesą. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Kadangi pakeistu pirmos instancijos teismo sprendimu apeliacinės instancijos teismas patenkino tik 50 proc. ieškovės reikalavimų jai priteistina iš atsakovės 239 Eur žyminio mokesčio.  Taip pat iš atsakovės ir ieškovės valstybės naudai priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, tai yra po 12,88 Eur (CPK 92, 96 straipsniai).

26.       Apeliacinio proceso metu atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 239 Eur žyminio mokesčio. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas buvo tenkintas iš dalies, patenkinat 50 proc. atsakovės reikalavimo dalį, todėl atsakovei B. S. iš ieškovės priteistina 120 Eur žyminis mokestis.

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 4 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 6 d. sprendimą už akių panaikinti.

           Priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti iš dalies.

      Priteisti iš atsakovės B. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei AB „Lietuvos draudimas“, j.a.k. (duomenys neskelbtini),  5 315,69 Eur draudimo išmokos, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą (5 315,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. balandžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 239 Eur bylinėjimosi išlaidų.

      Ieškinį atsakovo R. G. atžvilgiu atmesti.

      Priteisti iš ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), 1 694 Eur  atstovavimo išlaidų atsakovo R. G., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

      Priteisti iš atsakovės B. S., a.k. (duomenys neskelbtini) ir ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), valstybei po 12,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660).

      Priteisti atsakovei B. S., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), 120 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.

Teisėjai                             Rūta Burdulienė

                                                    Laima Gerasičkinienė

                                                    Dainius Rinkevičius