Administracinė byla Nr. eA-2312-82/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01052-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. D. (S. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja S. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundais, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52561, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas 1) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą iš naujo; 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 25S65623, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas 2). Pareiškėja taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėja nurodė, kad atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, kadangi jos sutuoktinis A. D. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėja 2025 m. vasario 24 d. MIGRIS informacinėje sistemoje gavo Sprendimą 1, kuriuo atsisakyta jai išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Pareiškėjos valstybės saugumui keliama grėsmė grindžiama vieninteliu jos praeities biografiniu faktu – darbu Baltarusijos Respublikos Minsko regioninėje muitinėje. Valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2024 m. gruodžio 23 d. pateikė išvadą Nr. 18-11843 (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi asmuo Klausimyne nurodė, kad 1995–2023 m. dirbo Baltarusijos Respublikos Minsko regioninėje muitinėje, taip pat turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija.

3.       Pareiškėjos teigimu, Sprendimas 1 priimtas formaliai vadovaujantis vien Išvada, neatlikus kitų su ja susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jos situacijos, neįvertinus aplinkybės, kad jos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio giminės gyvena Lietuvoje, jog jis pats gyvena ir dirba Lietuvoje, o jos sūnus D. D. yra Lietuvos ir Baltarusijos pilietis, gyvenantis bei studijuojantis Lietuvoje. Taip pat nebuvo vertintos jos darbo muitinėje funkcijos, jų pobūdis, politinės pažiūros, parama Ukrainai, atsakymai į Klausimyno 10 ir 11 kausimus. Sprendimas 1 priimtas nesivadovaujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika analogiško pobūdžio bylose, tinkamai nemotyvuotas bei neįvertintas proporcingumo bei adekvatumo aspektu.

4.       Pareiškėja paaiškino, kad 2025 m. sausio 23 d. buvo atlikta jos apklausa, tačiau išsamūs bei detalūs jos paaiškinimai nebuvo tinkamai įvertinti, priimant Sprendimą 1 į juos nebuvo atsižvelgta. Ji aiškiai nurodė, kad nesutinka su Baltarusijos režimu, nepalaiko valdžios, tačiau Sprendimu 1 jai inkriminuojamas lojalumas esamai Baltarusijos valdžiai. Teigė, kad jos darbo funkcijos buvo susijusios su keleivių, bagažo įforminimu salėje, su kroviniais ji nedirbo. Nors ji ilgai dirbo muitinėje, jai nebuvo keliamas reikalavimas rodyti ar jausti lojalumą valdžiai, šio lojalumo ji ir nerodė, net atsisakė dalyvauti prezidento palaikymo akcijoje. Jokių ryšių su valdžios institucijomis ji neturi.

5.       Nurodė, kad 2015–2022 m. jai buvo išduotos trys Šengeno vizos šeimos ar draugų lankymui. Jau kurį laiką su sutuoktiniu ir sūnumi po 2020 m. įvykių norėjo kraustytis į Lietuvą, tačiau dėl 2014 m. paimto kredito namo statybai, ji negalėjo išeiti iš darbo, nes tuomet būtų nepajėgi mokėti kredito. 2018 m. išmokėjus kreditą greičiau, jiems vis tiek galiojo apribojimas parduoti namą, nes bankas neformino jiems nuosavybės teisės į namą. Tik 2023 m. buvo registruota jų nuosavybė, po to ji su sutuoktiniu iš karto sudarė sutartį su agentūra dėl namo pardavimo. Pardavus namą, ketina pirkti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Taip pat ketindama vykdyti individualią veiklą Lietuvoje, ji pabaigė kirpėjų kursus. Anksčiau negalėjo išvykti ir dėl tėvo ligos bei mirties (duomenys neskelbtini).

6.       Pareiškėja pažymėjo, kad tiek ji, tiek jos visa šeima yra opozicinių pažiūrų, nepalaiko karo, agresyvios politikos, Baltarusijos diktatoriaus. Jos sutuoktinis jau 2018 m. persikėlė į Lietuvą, Baltarusijoje lankydavo ją bei sergantį brolį, kuriam (duomenys neskelbtini) mirus, po laidotuvių nė karto nebuvo Baltarusijoje dėl ideologinių priežasčių. Jos sūnus, prasidėjus karui, nutraukė studijas universitete ir irgi persikėlė gyventi į Lietuvą, įstojo į aukštąją mokyklą – (duomenys neskelbtini), po to nė karto nebuvo nuvykęs į Baltarusiją taip pat dėl ideologinių priežasčių. Jos sutuoktinis turi beveik 3 metus veikiančią mažąją bendriją (duomenys neskelbtini) (toliau – Bendrija), ir yra jos savininkas ir direktorius. Bendrija sėkmingai veikia, jos pardavimo pajamos ir pelnas kiekvienais metais auga. Sūnus jau antrus metus studijuoja, nuomojasi butą Vilniuje ir dirba virėju.

7.       Pareiškėja teigė, kad prasidėjus karui jos šeima atliko du pinigų pavedimus Ukrainos palaikymui – 500 Eur ir 300 Eur dydžio mokėjimus, taip išreikšdami palaikymą Ukrainai ir jos žmonėms. Ji nepalaiko Rusijos agresyvios politikos. Pareiškėjos šeima gyvena Lietuvoje, čia įsikūrė, tačiau ji negali pasinaudoti teise į šeimos susijungimą dėl praeityje dirbto darbo, ją pripažinus keliančia grėsmę valstybės saugumui formaliu pagrindu. Atsakovas priėmė sprendimus, vadovaudamasis vien VSD Išvada, ją formaliai perkeldamas į savo sprendimus, tačiau neatliko savarankiško aplinkybių visumos vertinimo, o tai yra būtina, vadovaujantis LVAT praktika, siekiant pripažinti Migracijos departamento sprendimus teisėtais bei pagrįstais.

8.       Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 981 straipsnio bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatomis. Nurodė, kad leidimo laikinai gyventi neišdavimas turės neigiamos įtakos ne tik jos, bet ir jos šeimos narių teisėms bei interesams. Jos santykiai su sutuoktiniu yra labai artimi: ji ištekėjusi jau virš (duomenys neskelbtini) metų, turi sūnų, pasistatė kartu gyvenamąjį namą, kurį parduoda tam, kad Lietuvoje įsigytų nekilnojamojo turto, pagrindo abejoti jų šeimyniniu gyvenimu nėra.

9.       Pareiškėja taip pat rėmėsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 20 straipsnio nuostata ir teigė, kad tyrimas ir vertinimas šios nuostatos taikymo aspektu, t. y. ar pareiškėjos ir jos sutuoktinio, Europos Sąjungos piliečio, egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjos sutuoktinis būtų priverstas lydėti pareiškėją ir išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos, nėra atliktas.

10.       Pareiškėja nurodė, kad iš Sprendimo 1 turinio matyti, jog atsakovas tinkamai nevykdė įrodinėjimo pareigos, nebuvo atliktas išsamus pareiškėjos grėsmės saugumui tyrimas – aplinkybės dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvo tinkamai įvertintos kartu su kitomis nustatytomis individualiomis aplinkybėmis, o tai sudaro pagrindą panaikinti tokį sprendimą, kuris, be kita ko, orientuotas ne į tai, ar Migracijos departamentas įrodė / nustatė tam tikrų aplinkybių egzistavimą, o į tai, kad pareiškėja nepaneigė jai inkriminuotos valstybės saugumui keliamos grėsmės prezumpcijos, tai šiuo atveju parodo ydingą įrodinėjimo naštos paskirstymą. 

11.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundus prašė juos atmesti. 

12.       Atsakovas nurodė, kad skundžiamuose Sprendimuose 1 ir 2 išsamiai išdėstytos ir įvertintos visos su pareiškėja susijusios individualaus vertinimo aplinkybės. Migracijos departamentas vadovavosi ne tik VSD Išvada, bet ir pareiškėjos 2025 m. sausio 23 d. atliktos apklausos metu pateikta informacija, įvertino jos socialinius (nenustatyti), ekonominius (nenustatyti) ir šeiminius ryšius (nustatyti). Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis asmuo Lietuvoje lankėsi Šengeno vizų galiojimo laikotarpiu nuo 1 iki 3 kartų per metus, o sutuoktinis ir pilnametis sūnus periodiškai vyko į Baltarusiją, paskutinį kartą Baltarusijoje lankėsi 2023 m. Tai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis, savaime nesuteikia pareiškėjai teisės gauti leidimą laikinai gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.

13.       Atsakovas rėmėsi Konvencijos 8 straipsnio 2 dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika. Teigė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs aplinkybių visumą (nėra duomenų apie tai, kad asmens sutuoktiniui būtų uždrausta vykti į Baltarusiją, tuo labiau, jog jis ilgą laiko tarpą gyveno ir dirbo Baltarusijoje su leidimu gyventi, jo darbo laikotarpis Lietuvoje nebuvo nepertraukiamas, jis nuo 2024 m. gruodžio 31 d. iki šiol nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje), vertino, kad atsisakius pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjos sutuoktiniui nebūtų kliūčių kartu su pareiškėja gyventi ir dirbti Baltarusijoje ar periodiškai vykti pas pareiškėją į Baltarusiją. Pareiškėjos pilnametis sūnus, kuris yra Lietuvos ir Baltarusijos pilietis, anot pareiškėjos, į Lietuvą atvyko prasidėjus neramumas Ukrainoje, Lietuvoje dirba ir studijuoja, gyvenamąjį būstą nuomojasi su kitais studentais, t. y. atskirai nuo tėvo. Tačiau gyvenamosios vietos Lietuvoje jis nėra deklaravęs, tai rodo, kad sūnaus ilgalaikiai ryšiai su Lietuva nesieja, t. y. jam taip pat nebūtų kliūčių periodiškai vykti į Baltarusiją ar gyventi Baltarusijoje. Nėra pagrindo vertinti, kad leidimo laikinai gyventi neišdavimas gali turėti neigiamos įtakos pareiškėjos sūnui.

14.       Atsakovas teigė, kad tai, jog pareiškėjos šeimos nariai į Lietuvą atvyko prieš keletą metų (sutuoktinis 2017 m., sūnus 2022 m.), tačiau pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tik 2024 m. rugsėjo 19 d. ir šiuo metu yra Baltarusijoje, rodo, jog pareiškėjos interesų centras yra Baltarusija ir jos ryšiai su kilmės valstybe nėra nutrūkę iki šiol.

15.       Pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis, o pareiškėja – Lietuvos piliečio sutuoktinė, todėl SESV 20 straipsnis ir Įstatymo 981 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikomi. Duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis būtų pasinaudojęs laisvo judėjimo teise, nėra.

16.       Atsakovas akcentavo, kad LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjos atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) bei 2025 m. sausio 23 d. apklausos metu išsakytas požiūris dėl Baltarusijos režimo nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos ilgalaikiais (pareiškėja 28 metus dirbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje) darbo santykiais, ypač atsižvelgiant į tai, kad darbo santykius asmuo nutraukė palyginti neseniai (2023 m.).

17.       Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjos paaiškinimas, jog ji visą laiką dirbo nacionaliniame Minsko oro uoste keleivių skyriuje ir tai nebuvo kabinetinis darbas, o darbas su keleiviais (keleivių, pilotų, jų bagažo bei lėktuvo įforminimas), jog ji neformino krovinių, ir tai, kad turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, taip pat darbo laikotarpiu kilo karjeros laiptais (nuo inspektoriaus iki skyriaus viršininko pareigų, kurio pavaldume buvo 18 darbuotojų, su viena kolege asmuo bendrauja iki šiol), kaip valstybės tarnautojas privalėjo dalyvauti prezidento rinkimuose, po to, kai 2020 m. asmuo nedalyvavo Baltarusijos prezidento palaikyme, jo iš darbo neatleido, ir darbo santykius nutraukė tik tada, kai įgijo teisę į valstybinę pensiją, patvirtina jos lojalumą ir patikimumą Baltarusijos valdžiai. Aplinkybė, kad pareiškėja šiuo metu nedirba, nesudaro pagrindo paneigti jos galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu. Tai savaime nereiškia, kad grėsmė dėl pareiškėjos tarnybos ryšių yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga, sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste šie ryšiai gali aktualizuotis.

18.       Pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja ketina įsigyti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, nesudaro pagrindo vertinti jos ekonominius ir turtinius interesus aukščiau viešojo intereso užtikrinti nacionalinį saugumą.

19.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD su skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

20.       Nurodė, kad ginčijami Sprendimai 1 ir 2 yra priimti pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

21.       Teigė, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2024 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 18-11843 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėja (Baltarusijos pilietė), pildydama Migracijos departamento Klausimyną, pažymėjo, kad 1995–2023 m. dirbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje, taip pat turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. VSD vertinimu, pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Pareiškėjos asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II.

22.       Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52561, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei 2025 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 25S65623, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ir įpareigojo Migracijos departamentą pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 6 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2409-LLG-2136 išnagrinėti iš naujo. Taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1 645 Eur bylinėjimosi išlaidų.

23.       Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Baltarusijos Respublikos pilietė, kuriai 2015–2022 m. buvo išduotos trys Lietuvos Respublikos Šengeno vizos šeimos ar draugų lankymui.

24.       Pareiškėja 2024 m. rugsėjo 6 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nurodydama, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis, kuris yra Lietuvos pilietis. Pildydama Migracijos departamento Klausimyną pareiškėja nurodė, kad 1995–2023 m. dirbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje inspektore, vyresniąja inspektore, vyriausiąja inspektore, skyriaus viršininke bei turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija.

25.       VSD pateikė Išvadą, kurioje nurodyta, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi asmuo Klausimyne nurodė, kad 1995–2023 m. dirbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje, taip pat turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje ir turėdama leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

26.       Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą bei 2025 m. sausio 23 d. atliktos apklausos duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė Sprendimą 1, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui. Nustatyta, kad asmens sutuoktinis yra Lietuvos pilietis (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) Baltarusijoje), gyvenamąją vietą Lietuvoje su pertraukomis buvo deklaravęs iki 2024 m. gruodžio 31 d., nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2021 m. kovo 22 d. dirbo Lietuvos įmonėse, o 2021 m. buvo įregistravęs individualią veiklą ir turėjo verslo liudijimų. Pareiškėjos sutuoktinis nuo 2022 m. gegužės 26 d. yra Bendrijos narys (savininkas), įdarbintas direktoriumi. Lietuvos Respublikoje nuo 2024 m. lapkričio 21 d. dirba asmens pilnametis sūnus, kuris yra Lietuvos ir Baltarusijos pilietis, nuo 2018 m. liepos 2 d. turintis Lietuvos pasą, tačiau gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravęs. Migracijos departamentas duomenų apie asmens nepilnamečius vaikus, jiems išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvoje, neturi. Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenimis, asmuo Lietuvoje lankėsi Šengeno vizų galiojimo laikotarpiu nuo 1 iki 3 kartų per metus. Pareiškėjos sutuoktinis ir asmens pilnametis sūnus periodiškai vyko į Baltarusiją, paskutinį kartą Baltarusijoje lankėsi 2023 m.

27.       Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, 2025 m. kovo 9 d. priėmė Sprendimą 2, kuriuo pareiškėjai uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

28.       Teismas vadovavosi Įstatymo 4, 35, 40, 43, 98, 981 straipsnių nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.  

29.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju VSD Išvada ir skundžiami Sprendimai 1 ir 2 iš esmės grindžiami dvejomis aplinkybėmis: pareiškėjos 1995–2023 m. darbu Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje bei pareiškėjos turėtu leidimu dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija.

30.       Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjos darbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje. Tačiau pareiškėja teigia, kad jos darbo funkcijos buvo susijusios su keleivių ir bagažo įforminimu salėje. Nors ji ilgai išdirbo muitinėje, jai nebuvo keliamas reikalavimas rodyti ar jausti lojalumą valdžiai. Iš Klausimyno matyti, jog ji nurodė, kad dirbo Minsko nacionalinio oro uosto Keleivių skyriaus inspektore, vyr. inspektore, viršininke. Jos darbo funkcijos buvo – įforminti keleivius, jų bagažą, lakūnų bagažą ir orlaivį. Tai paneigiančių duomenų atsakovas teismui nepateikė.

31.       Teismas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) Baltarusijoje), gyvenamąją vietą Lietuvoje su pertraukomis buvo deklaravęs iki 2024 m. gruodžio 31 d., nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2021 m. kovo 22 d. dirbo Lietuvos įmonėse, o 2021 m. buvo įregistravęs individualią veiklą ir turėjo verslo liudijimų. Nuo 2022 m. gegužės 26 d. yra Bendrijos narys (savininkas), įdarbintas direktoriumi. Lietuvos Respublikoje nuo 2024 m. lapkričio 21 d. dirba pareiškėjos pilnametis sūnus (Lietuvos ir Baltarusijos pilietis), nuo 2018 m. liepos 2 d. turintis Lietuvos Respublikos pasą, tačiau gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravęs. Pareiškėjos sūnus nuo 2024 m. rugsėjo mėn. studijuoja Lietuvoje.

32.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio, kuris yra Lietuvos pilietis, santuoka būtų nutraukta. Migracijos departamentas tokio pobūdžio aplinkybių net nesiaiškino (pvz. neapklausė pareiškėjos sutuoktinio), todėl vertino, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

33.       Kadangi Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė, todėl Europos Sąjungos valstybės narės piliečiams suteikiamos teisės turi būti taikomos ir Lietuvos Respublikos piliečių atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis, jos atveju aktuali yra Įstatymo 981 straipsnio 1 dalis, pagal kurią keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas turi būti grindžiamas tik jos elgesiu, kuris turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę.

34.       Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nelaikytina, jog VSD Išvadoje yra pakankamai individualizuojama konkrečiai pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui, joje tik formaliai nurodoma apie pareiškėjos darbą Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje bei apie tai, kad ji turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Egzistuojant nurodytoms faktinėms aplinkybėms (pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus yra Lietuvos piliečiai), VSD turėtų atlikti kruopštų asmens tyrimą, o teikiama individualizuota išvada dėl tokio asmens grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimo turėtų būti išsami, sudaranti galimybę daryti pagrįstą išvadą, ar asmuo, dėl kurio leidimo laikinai gyventi yra sprendžiama, kelia realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. VSD nepateikus išsamios individualizuotos išvados apie užsienietį, Migracijos departamentas turi pareigą pakartotinai kreiptis į VSD dėl tokios išvados pateikimo. Byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, kurios neabejotinai tvirtintų pareiškėjos akivaizdų Baltarusijos politikos palaikymą. Priešingai, iš pareiškėjos Klausimyno ir 2025 m. sausio 23 d. Migracijos departamento atliktos apklausos matyti, kad pareiškėja kategoriškai pasisakė prieš Baltarusijos režimą, nepalaiko Rusijos karo Ukrainoje ir pagal galimybes remia Ukrainą. Kadangi surinkti įrodymai nėra pakankami vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjos keliamos grėsmės egzistavimą ar akivaizdumą, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad jos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

35.       Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjos biografijos faktas apie 1995–2023 m. darbą Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje bei jos turėtas leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija gali būti vertinamas kaip potencialus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau vien šios aplinkybės nesuteikia teisės Migracijos departamentui neįrodinėti aplinkybių, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir negali būti vertinami atsietai nuo kitų su pareiškėja susijusių duomenų. Todėl Sprendimuose 1 ir 2 padaryta išvada dėl pareiškėjos galimos grėsmės valstybės saugumui gyvenant Lietuvoje yra itin formali, iš esmės grindžiama bendrąja prevencija.

36.       Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai. Skundžiami Sprendimai 1 ir 2 sukelia pasekmes ne tik pačiai pareiškėjai, bet ir jos šeimos nariams (sutuoktiniui ir pilnamečiui vaikui, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai), tačiau šios pasekmės Sprendimuose nėra įvertintos.

37.       Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis, tačiau jo interesai išsaugoti šeimą neturėtų būti traktuojami kaip mažiau svarbūs, negu užsieniečių, kurie nėra Europos Sąjungos piliečiai, interesai. Kaip 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 straipsnio 3 dalį piliečio buvimas savo šalyje visada yra teisėtas. Tuo tarpu užsieniečio ar asmens be pilietybės atvykimo ir išvykimo bei buvimo šalyje teisėtumo sąlygas nustato valstybės vidaus teisė (1995 m. sausio 24 d. išvada). Vertintina, kad pareiškėjos sutuoktinio buvimas Lietuvoje yra teisėtas, todėl atsakovo argumentai dėl pareiškėjos sutuoktinio intereso gyventi būtent Lietuvoje, atmestini kaip nepagrįsti.

38.       Teismas sprendė, kad skundžiami Sprendimai 1 ir 2 yra neproporcingi, nes nustatyta pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei dėl Sprendimų priėmimo pareiškėjos ir jo sutuoktinio teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai.

39.       Teismas konstatavo, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo bei dėl uždraudimo atvykti, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į skundžiamus Sprendimus buvo perkelta VSD Išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant sprendimų proporcingumo principo aspektu. Skundžiami Sprendimai 1 ir 2 neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

40.       Teismas skundžiamus Sprendimą 1 ir 2 panaikino ir įpareigojo atsakovą pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo. Taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1 645 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

41.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.  

42.       Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas netinkamai vertino byloje esančią medžiagą, bei remdamasis pareiškėjos pateikta informacija nepagrįstai vertino, jog Migracijos departamentas neatliko pareiškėjos individualaus vertinimo, priimant ginčijamus Sprendimus pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

43.       Atsakovo nuomone, teismo sprendime motyvai išdėstyti apsiribojant ir nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.

44.       Atsakovas teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į faktines aplinkybes, jog pareiškėja turėjo leidimą dirbti su slapta informacija bei į tai, kad ji darbo metu darė sėkmingą karjerą, dirbo vyr. inspektore ir viršininke. Teismas nepagrįstai ignoravo susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neatsižvelgė į tai, jog panašaus pobūdžio bylose remiamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime padarytomis išvadomis. Teismas neatsižvelgė į naujausią LVAT praktiką dėl Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimo.

45.       Migracijos departamento nuomone, siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju Migracijos departamentas neviršijo savo įgaliojimų, spręsdamas, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti tikslinga uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas neturi pareigos surinkti duomenis, kad pareiškėja kelia realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. VSD yra kompetentinga institucija, kuri atlieka užsieniečių vertinimą dėl galimos grėsmės, kurios išvada atsakovas neturi pagrindo abejoti. Priimant ginčijamus Sprendimą 1 ir 2 buvo vadovaujamasi ne tik VSD Išvada, bet ir pareiškėjos individualiu vertinimu.

46.       Migracijos departamentas teigia, kad teismas nepagrindė išvados dėl Sprendimo 1 ir 2 neproporcingumo, nes nenurodė pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisinei padėčiai kylančių neigiamų padarinių, kurie yra svarbesni už viešąjį interesą užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

47.       Migracijos departamentas įvertino visas aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas neįvertino individualios pareiškėjos situacijos ir galinčių kilti pareiškėjai ir jos sutuoktiniui padarinių. Vertinant pareiškėjos ryšius su šiuo metu Lietuvoje galbūt gyvenančia jos šeima (šeimos nariai nėra deklaravę gyvenamosios vietos Lietuvoje), atsakovas pažymi, kad pareiškėja su vyru ir sūnumi gyveno ne Lietuvoje, o Baltarusijoje, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad draudimas pareiškėjai atvykti sukelia padarinius jos ar sutuoktinio teisinei padėčiai.

48.       Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus pareiškėjos individualaus vertinimo, kadangi ginčijamuose Sprendimuose 1 ir 2 atliktas pareiškėjos individualus vertinimas – įvertinti darbo, šeiminiai ir socialiniai ryšiai, VSD Išvada. Nėra pagrindo vertinti, kad vieno Lietuvos Respublikos piliečio interesas gyventi su savo žmona Lietuvoje yra prioritetinis ir labiau reikšmingas nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Ginčijami Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomos poveikio priemonės tinkamai motyvuotos, todėl jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui ir nėra jokio pagrindo jų naikinti.

49.       Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne faktinėmis bylos aplinkybėmis arba teisės aktų nuostatomis ir aktualia teismų praktika, o išimtinai pareiškėjos paaiškinimais, kurie ne tik nepaneigia, bet kaip tik patvirtina Migracijos departamento išvadas dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Šiuo atveju buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia teigti, jog asmens interesas atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje negali būti vertinamas labiau reikšmingu nei Lietuvos valstybės saugumo užtikrinimas. Uždraudimas pareiškėjai atvykti į Lietuvą laikytinas proporcinga priemone siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

50.       Migracijos departamento nuomone, teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.

51.       Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

52.       Pareiškėja, pakartodama faktines aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais skunduose pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas netinkamai įvertino jos darbo pobūdį, funkcijas muitinėje. Byloje nustatyta, kad, nors ji ir dirbo Baltarusijos muitinėje, tačiau jos darbo funkcijos buvo susijusios su keleivių, bagažo įforminimu salėje, su kroviniais ji nedirbo, jai nebuvo keliamas reikalavimas rodyti ar jausti lojalumą valdžiai, jokių ryšių su valdžios institucijomis ji neturi. Tad darbas bei jos atliktos funkcijos savaime neindukuoja jos pavojingumo valstybės saugumui, neatlikus visapusiško su ja susijusių aplinkybių įvertinimo. Aplinkybė, kad turėjo teisę susipažinti su slapta informacija niekaip savaime neindikuoja jos pavojingumo. Teismas vertino darbo muitinėje trukmę, taip pat leidimo susipažinti su įslaptinta informacija turėjimą, kitas aplinkybes ir priėjo prie pagrįstos išvados, kuri atitinka ir LVAT praktiką. Šiuo atveju atsakovas ginčijamą Sprendimą 1 priėmė remdamasis vien tik VSD Išvada, ją automatiškai perkeldamas į sprendimą. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad šiuo atveju nevertinant aplinkybių visumos, pripažinta pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui yra itin formali bei grindžiama tik bendrąja prevencija.

53.       Pareiškėja teigia, kad nors atsakovas tvirtina, kad Įstatymo 981 straipsnis šiuo atveju netaikomas, jis niekaip nepagrindžia, kodėl šuo atveju neturi būti taikomos kitos teisės normos, ginančios teisę į šeiminį gyvenimą. Akcentuoja, kad šiuo atveju akivaizdu, jog jos ir sutuoktinio santykiai yra šeimyniniai ir labai artimi – jie jau virš (duomenys neskelbtini) vedę, turi sūnų, pasistatė kartu gyvenamąjį namą, kurį parduoda tam, kad Lietuvoje įsigytų nekilnojamojo turto, pagrindo abejoti jų šeimyniniu gyvenimu nėra. Todėl Sprendimas 1 nėra proporcingas, juo pažeidžiamas Konvencijos 8 straipsnis.

54.       Pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju tyrimas ir vertinimas SESV 20 straipsnio nuostatų taikymo aspektu, t. y. ar pareiškėjos ir jos sutuoktinio, Europos Sąjungos piliečio, egzistuoja toks priklausomumo ryšys, dėl kurio pareiškėjos sutuoktinis būtų priverstas lydėti pareiškėją ir išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos, nėra atliktas. Byloje nėra duomenų, jog Migracijos departamentas būtų apklausęs / pasiūlęs pateikti pareiškėjai ir / ar jos sutuoktiniui duomenis dėl juos siejančių ryšių pobūdžio.

55.       Pareiškėja teigia, kad taip pat LVAT ne kartą akcentavo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą savo formuojamoje praktikoje. Pareiškėja prašė išduoti leidimą laikinai gyventi būtent šeimos susijungimo pagrindu, todėl Sprendimas 1 atsisakyti išduoti tokį leidimą turi būti proporcingas bei adekvatus bei pateikiami to motyvai, tai šiuo atveju padaryta nebuvo. Leidimo laikinai gyventi neišdavimas turės neigiamos įtakos ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių teisėms bei interesams. Atsakovas neigė tik vienos teisės normos taikymo pagrįstumą, tačiau ankščiau nurodytų teisės normų bei teismų praktikos taikymo nekvestionavo, kai nurodytos teisės normos bei teismų praktika akcentuoja teisės į šeimos gyvenimą gynimą.

56.       Pareiškėja nurodo, jog visas aplinkybes, susijusias su gyvenimu Baltarusijoje, nekilnojamojo turto įsigijimu, išvykimu iš Baltarusijos, vyro darbu ir sūnaus mokslu buvo nurodžiusi skunduose teismui. Akcentuoja, kad su sutuoktiniu atliko ir tebeatlieka persikėlimui į Lietuvą būtinus veiksmus – parduoda nekilnojamąjį turtą, domisi, kur galima būtų dirbti Lietuvoje. Jos sutuoktinis turi 3 metus veikiančią Bendriją, kuri sėkmingai veikia, jos pardavimo pajamos ir pelnas kiekvienais metais auga. Pareiškėjos sūnus jau antrus metus studijuoja (duomenys neskelbtini), nuomojasi butą Vilniuje bei dirba virėju. Taigi šios aplinkybės patvirtina tiek pareiškėjos sutuoktinio bei jų sūnaus ryšius su Lietuvos valstybe tiek ir paaiškina, dėl kokių priežasčių pareiškėja tik 2024 metais kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje jai išdavimo, o visos minėtos aplinkybės patvirtintos pridėtais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjos sūnus po karo nutraukė studijas ir išvyko studijuoti į Lietuvą, po išvykimo nė karto nebuvo grįžęs. Pareiškėjos sutuoktinis dar 2018 metais išvyko į Lietuvą, dirba, o nuo 2023 metų nebuvo Baltarusijoje. Jie nevyksta į Baltarusiją dėl ideologinių priežasčių (pareiškėjos šeima remia Ukrainą finansiškai), tad vienintelė valstybė, kur visa šeima galėtų susijungti yra Lietuva.

57.       Teismas pagrįstai nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į minėtas aplinkybes bei Sprendimai nebuvo vertinami proporcingumo aspektu ne tik pareiškėjos, bet ir jos šeimos narių atžvilgiu.

58.       Pareiškėja taip pat nurodo, kad prašė apklausti teismo posėdyje jos sutuoktinį, tačiau jis dėl ligos negalėjo atvykti ir buvo skubiai paguldytas į ligoninę. Sutuoktinio sveikatos būklė yra sunki, todėl Sprendimai 1 ir 2 turės neigiamos įtakos ir jo interesams.

59.       Pareiškėja akcentuoja, kad atsakovas tinkamai nevykdė įrodinėjimo pareigos, priimant Sprendimus 1 ir 2, nebuvo atliktas išsamus pareiškėjos grėsmės saugumui tyrimas – aplinkybės dėl jos keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvo tinkamai įvertintos kartu su kitomis nustatytomis individualiomis aplinkybėmis, tai sudaro pagrindą panaikinti Sprendimus. Skundžiami Sprendimai orientuoti ne į tai, ar Migracijos departamentas įrodė / nustatė tam tikrų aplinkybių egzistavimą, o į tai, kad pareiškėja nepaneigė jai inkriminuotos valstybės saugumui keliamos grėsmės prezumpcijos, tai rodo ydingą įrodinėjimo naštos paskirstymą šiuo atveju.

60.       Migracijos departamentas netinkamai atliko su pareiškėja susijusių aplinkybių vertinimą, rėmėsi išimtinai VSD Išvada, kuri nėra pakankamai individualizuojama konkrečiai pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui, joje tik formaliai nurodoma apie jos darbą Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje bei apie tai, kad ji turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Kaip pažymėjo teismas, egzistuojant nurodytoms faktinėms aplinkybėms (pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus yra Lietuvos piliečiai), VSD turėtų atlikti kruopštų asmens tyrimą, o teikiama individualizuota išvada dėl tokio asmens grėsmės nacionaliniam saugumui įvertinimo turėtų būti išsami, sudaranti galimybę daryti pagrįstą išvadą, ar asmuo, dėl kurio leidimo laikinai gyventi yra sprendžiama, kelia realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. VSD nepateikus išsamios individualizuotos išvados apie užsienietį, Migracijos departamentas turi pareigą pakartotinai kreiptis į VSD dėl tokios išvados pateikimo.

61.       Teismas pagrįstai akcentavo, kad šiuo atveju Migracijos departamentas privalėjo kreiptis į VSD dėl individualaus vertinimo atlikimo, nes pateikta išvada nebuvo pakankamai individualizuota, buvo pernelyg formali, o ne dėl to, kad buvo neaiški ar Migracijos departamentui kiltų papildomų klausimų. Atsakovas, kaip subjektas, priimantis šiuo atveju galutinį sprendimą, galėtų remtis tik individualizuota VSD išvada, o ne formalia ir abstrakčia, kokia ji buvo šioje byloje. Tačiau atsakovas formaliai pasirėmė tokia nepakankamai individualizuota VSD Išvada, neatlikęs visų aplinkybių vertinimo, dėl to priėmė neteisėtus, nepagrįstus ir neproporcingus sprendimus.

62.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes, todėl Migracijos departamento apeliacinis skundas yra pagrįstas.

63.       VSD paaiškina, kad teismas, panaikindamas atsakovo Sprendimus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nesilaikė teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas neatsižvelgė į Baltarusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybingumui, tinkamai neįvertino Baltarusijos ir Rusijos bendradarbiavimo neišprovokuotos Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą kontekste, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams.

64.       VSD, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, jog Baltarusijos valdžios institucijose dirbančių / dirbusių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, kad tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir jog pareiškėja, turėdama teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Baltarusijos Respublikos ir (ar) Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Apie potencialų pareiškėjos pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos valstybės žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu leidžia spręsti ir tai, kad atitinkamos institucijos disponuoja asmenine ir profesine informacija apie pareiškėją, jos kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, jog nuo pareiškėjos darbo Baltarusijoje pabaigos (2023 m.) praėjo itin trumpas laiko tarpas, šiame geopolitiniame kontekste iš pareiškėjos darbo kylantys ryšiai gali aktualizuotis, nes Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos potencialiai gali siekti verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Teismas nepagrįstai neįvertino fakto, kad pareiškėja ilgą laiką – nuo 1995 m. iki 2023 m., t. y. net 28 metus, dirbo Baltarusijos Respublikos Minsko regioninėje muitinėje. Teismas nepagrįstai neįvertino ir to, kad pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Respublikos Minsko regioninėje muitinėje, turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, o tai patvirtina, jog ji buvo laikoma patikima ir lojalia darbuotoja, kuriai galima patikėti ir itin jautrią informaciją. Pareiškėjos lojalumą ir patikimumą Baltarusijos Respublikos valdančiajam režimui patvirtina ir pareiškėjos paaukštinimai pareigose.

65.       Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas turi pareigą pakartotinai kreiptis į VSD dėl išsamios individualizuotos išvados apie užsienietį. Priešingai nei nurodo teismas, Migracijos departamentas neturi pareigos kreiptis į VSD, kadangi priimdamas galutinį sprendimą įvertina visą turimą informaciją. Migracijos departamentas gali kreiptis į VSD, jeigu jam kyla papildomų klausimų vertinant užsienietį dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Nagrinėjamuoju atveju iš Sprendimų 1 ir 2 turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjos individualią situaciją, t. y. įvertino jos socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, nustatytus Lietuvos ir Baltarusijos išorinės sienos kirtimo atvejus. Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta Išvada, todėl konstatuotina, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą ir priėmė skundžiamus Sprendimus 1 ir 2.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

66.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 25S52561, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, bei 2025 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 25S65623, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, pagrįstumo ir teisėtumo.

67.        Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Sprendimą 1 ir Sprendimą 2. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus individualaus pareiškėjos vertinimo, į skundžiamus Sprendimus buvo perkelta VSD Išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus duomenų visumos, taip pat Sprendimai yra neproporcingi, nes nustatyta pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė yra kur kas mažesnė, nei dėl Sprendimų priėmimo pareiškėjos ir jos sutuoktinio teisinei padėčiai kylantys neigiami padariniai.

68.        Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovo vertinimu, teismas netinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo.

69.        Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

70.       Įstatymo 25 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-220 redakcija) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

71.        Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. To paties straipsnio 5 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų (nagrinėjamu atveju aktuali institucija – VSD) įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų (nagrinėjamu atveju aktualios institucijos – VSD) išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.

72.        Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija), nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

73.        Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos sujungimo pagrindu. Pildydama Klausimyną pareiškėja nurodė, kad 1995–2023 m. dirbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje inspektoriumi, vyresniuoju inspektoriumi, vyriausiuoju inspektoriumi, skyriaus viršininku, bei turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. 2024 m. gruodžio 23 d. VSD pateikė išvadą Nr. 18-11843, kurioje nurodyta, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi asmuo 1995–2023 m. dirbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje, taip pat turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Pareiškėja, dirbdama Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje ir turėdama leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjai išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsakovas, įvertinęs VSD Išvadą bei 2025 m. vasario 20 d. atliktos pareiškėjos apklausos duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Sprendimu 1 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Atsakovas taip pat vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi ir Sprendimu 2, uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

74.        Kaip matyti iš ginčijamų Sprendimų, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra grindžiamas pareiškėjos keliama grėsme nacionaliniam saugumui ir šiuo aspektu teisės aktuose įtvirtintu teisiniu pagrindu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

75.        Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

76.        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2552-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024; kt.) yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą (nagrinėjamu atveju ir Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį) be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.

77.        Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

78.        Pažymėtina, jog asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023).

79.        Iš Migracijos departamento apeliacinio skundo argumentų matyti, jog iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant faktines bylos aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

80.        Byloje esančiais dokumentais nustatyta, kad pildydama Migracijos departamento Klausimyną pareiškėja nurodė, kad 1995–2023 m. dirbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje inspektoriumi, vyresniuoju inspektoriumi, vyriausiuoju inspektoriumi, skyriaus viršininku, taip pat turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Tarnybą pareiškėja baigė 2023 m., kai įgijo teisę gauti valstybinę pensiją.

81.        Tai, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes, jog pareiškėja 1995–2023 m. dirbo Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje. Teisėjų kolegija, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su skundžiamo Sprendimo 1 išvada, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ši išvada pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, atlikus nustatytų pareiškėjos ryšių perspektyvinį vertinimą, įvertinus bylos duomenimis patvirtintus pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės institucijomis bei šios valstybės veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, taip pat atsižvelgus į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Federacijos politinio režimo, kurį palaiko ir Baltarusijos Respublikos valdžia, priešiškumą Lietuvos Respublikai tiek kaip suvereniai šaliai, tiek kaip NATO ir Europos Sąjungos narei. 

82.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti pareiškėjos ryšiai su kilmės valstybės valdžios institucijomis, pareiškėjai 1995–2023 m. dirbus Baltarusijos Minsko regioninėje muitinėje, tarnybos metu nuosekliai kilus karjeros laiptais ir užėmus vadovaujamas pareigas (2025 m. sausio 23 d. apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad jos pavaldume buvo 18 žmonių), taip pat įvertinus ir tai, kad pareiškėja turėjo leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija (kas leidžia spręsti, jog buvo laikoma patikima ir lojalia darbuotoja). Po 2020 m. Baltarusijoje įvykusių prezidento rinkimų kilusio pilietinio pasipriešinimo, pareiškėja ir toliau tęsė tarnybą Baltarusijos muitinėje ir neišreiškė jokio nesutikimo su vykdoma politika. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjos akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, atsižvelgusi į geopolitinį kontekstą (2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacijos pajėgos pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Baltarusijos Respublika vykdo agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui). Nors pareiškėja apklausos metu teigė, kad 2020 m. ji nedalyvavo Baltarusijos prezidento palaikyme, tačiau iš darbo pareiškėja nebuvo atleista, tarnybą pareiškėja baigė tik 2023 m., kai įgijo teisę į valstybinę pensiją, kuri jai mokama ir šiuo metu (kas taip pat leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjos pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu). Nagrinėjamu atveju VSD ir Migracijos departamento surinkti duomenys sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjos ryšius su kilmės valstybės institucijomis ir jos pažeidžiamumą, kurie nebuvo niekaip paneigti. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, aplinkybė, kad pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydama pateiktą privalomą klausimyną ir teikdama paaiškinimus apklausos metu, o jos šeima remia Ukrainą, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimo 1 neteisėtu ir nepagrįstu.

83.       Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Taigi, pareiškėjos teiginiai, kad dirbdama Minsko oro uoste keleivių skyriuje ji dirbo su keleiviais, neformino krovinių, nepriiminėjo valstybei reikšmingų sprendimų, nepaneigia VSD atlikto perspektyvinio vertinimo ir padarytos išvados, jog išdavus jai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijai valdžiai asmuo ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui.

84.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje yra aktuali Įstatymo 981 straipsnio 1 dalis, pagal kurią keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas turi būti grindžiamas tik jos elgesiu, kuris turi kelti realią, akivaizdžią ir pakankamai rimtą grėsmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad, skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymima, kad ši nuostata taikoma ne Lietuvos Respublikos piliečiams, jų sutuoktiniams, o kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams ir jų sutuoktiniams (žr. pvz., 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-904-815/2025), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje taikė minėtą Įstatymo nuostatą.

85.        Vertindamas pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėjai 2015–2022 m. buvo išduotos trys Lietuvos Respublikos Šengeno vizos šeimos ar draugų lankymui, Lietuvoje pareiškėja lankėsi Šengeno vizų galiojimo laikotarpiu nuo 1 iki 3 kartų per metus. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos pilietis (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) Baltarusijoje), pareiškėja su sutuoktiniu ir sūnumi gyveno Baltarusijoje (pareiškėjos sutuoktinis gyveno ir dirbo Baltarusijoje su leidimu gyventi, gyvenamąją vietą Lietuvoje iki 2024 m. gruodžio 31 d. buvo deklaravęs su pertraukomis, nuo 2017 m. balandžio 25 d. iki 2021 m. kovo 22 d. dirbo Lietuvos įmonėse, o nuo 2022 m. gegužės 26 d. yra (duomenys neskelbtini) narys (savininkas), direktorius). Pareiškėjos pilnametis sūnus (Lietuvos ir Baltarusijos pilietis) šiuo metu studijuojantis ir dirbantis Lietuvoje. Šiame kontekste pažymėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Migracijos departamentas įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos šeiminiais ryšiais, faktą, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos piliečiu, su kuriuo ilgą laiką gyveno Baltarusijoje. Įvertinus bylos duomenis, taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėja niekada negyveno Lietuvoje, prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja pateikė tik 2024 m. rugsėjo mėnesį, pareiškėjos šeimos nariai į Lietuvą atvyko prieš keletą metų (sutuoktinis – 2017 m., sūnus – 2022 m), tačiau čia nėra deklaravę gyvenamosios vietos, pareiškėjos sutuoktinis periodiškai vykdavo į Baltarusiją, kur gyvena pareiškėja. Visa tai vertinant kartu su pareiškėjos paminėtomis aplinkybėmis, kad Baltarusijoje likęs šeimos nekilnojamasis turtas, pareiškėjai mokama valstybinė pensija ir pan., patvirtina, jog pareiškėja turi stiprius ryšius su Baltarusija. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad stiprius ryšius su Baltarusija turinčios pareiškėjos, kurios atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui, interesas gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien tuo faktu, kad Lietuvoje šiuo metu gyvena jos sutuoktinis ir pilnametis sūnus.

86.        Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu 1 teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Sprendime pagrįstai konstatuota, kad susiklosčiusių egzistencinių išorinių grėsmių Lietuvos valstybingumui kontekste pareiškėjos, kuri dėl jos ryšių su Baltarusijos valstybės institucijomis, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalus ir patikimas asmuo, gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.

87.        Vertindama Sprendimą 2 ir juo pareiškėjai nustatytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

88.         Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37 punkte nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ir esamus užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Tvarkos 39 punktas nustato, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje.

89.        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).

90.        Minėta, kad pareiškėjai 2015–2022 m. buvo išduotos trys Lietuvos Respublikos Šengeno vizos šeimos ar draugų lankymui. Taip pat byloje nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis ir pilnametis sūnus (Lietuvos Respublikos piliečiai) šiuo metu dirba ir mokosi Lietuvos Respublikoje (nors jų gyvenamoji vieta Lietuvoje nėra deklaruota), į bylą pateiktas 2025 m. birželio 17 d. Diagnostinio tyrimo aprašymas leidžia spręsti apie sudėtingą pareiškėjos sutuoktinio sveikatos būklę. Pareiškėjos teigimu dėl skundžiamo Sprendimo 2 ji negali atvykti į Lietuvą ir pasimatyti su savo sutuoktiniu bei pilnamečiu sūnumi, dėl to sprendimas turės neigiamos įtakos ir pareiškėjos sutuoktinio interesams.

91.        Teisėjų kolegija Sprendimą 2 įvertinusi nustatytų faktinių aplinkybių (pareiškėja santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarė dar (duomenys neskelbtini), pareiškėjos sutuoktinis ir sūnus šiuo metu dirba ir mokosi Lietuvoje, pareiškėjos sutuoktiniui įtariama sunki liga) kontekste sprendžia, jog ginčijamas Sprendimas 2, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą 30 mėn., yra neproporcingas, nes nustatyta pareiškėjos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybė jai epizodiškai lankantis Lietuvoje yra mažesnė, nei dėl Sprendimo 2 priėmimo pareiškėjai ir jos šeimos nariams (sutuoktiniui) kylantys neigiami padariniai, todėl siekdama suderinti kylančius interesus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje ginčijamo Sprendimo 2 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą poveikis pareiškėjos ir jos sutuoktinio interesams yra neproporcingas.

92.        Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą Sprendimą 2.

93.        Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti šalių procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

94.        Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad tikrinamas teismo sprendimas tik iš dalies gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Įvertinus tai, atsakovo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, pareiškėjos skundas dėl Sprendimo 1 panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 6 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2409-LLG-2136 išnagrinėti iš naujo  atmetamas, o kitoje dalyje (dėl Sprendimo 2) pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

95.        Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

96.        Nagrinėjamu atveju galutinis teismo sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjos naudai (patenkintas 50 proc.), todėl ji įgijo teisę į pusę bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

97.        Pareiškėja pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje, ji patyrė 1 600,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ir sumokėjo 45,00 Eur žyminio mokesčio. Įvertinus tai, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjai iš atsakovo priteistinas 822,50 Eur išlaidų atlyginimas. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos pateikta sąskaita ir apmokėjimo dokumentai patvirtina pareiškėjos patirtas 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidas. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (aktuali redakcija) nustatyto dydžio, todėl atsižvelgiant į pareiškėjos patenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjai iš atsakovo priteistina 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Iš viso pareiškėjai iš atsakovo priteistina 1 422,50 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 25S52561, kuriuo atsisakyta pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir atsakovas įpareigotas pareiškėjos 2024 m. rugsėjo 6 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2409-LLG-2136 išnagrinėti iš naujo, ir šią pareiškėjos S. D. (S. D.) skundo dalį atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas pareiškėjos S. D. (S. D.) skundas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 25S65623, kuriuo pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, panaikinimo palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai S. D. (S. D.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 422,50 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Dalia Višinskienė