Civilinė byla Nr. 2A-552-330/2016

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00276-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2.; 2.1.5.4.

2.5.10.5.2.17.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotopus“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-238-278/2015 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Autotopus“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Kelias“ ir N. S. dėl žalos atlyginimo priteisimo; trečiasis asmuo – „Swedbank lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bankroto administratorės atstovaujama ieškovė BUAB „Autotopus“ pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė solidariai priteisti iš atsakovų UAB „Kelias“ ir N. S. 1 384 761,59 Lt (401 054,68 Eur) nuostoliams atlyginti bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Nurodė, kad  ieškovė UAB „Autotopus“, atsakovė UAB „Kelias“ ir „Swedbank lizingas“, UAB 2009 m. birželio 18 d. sudarė sutartį dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perkėlimo. Šios sutarties pagrindu UAB „Kelias“ iš UAB „Autotopus“ perėmė visas lizingo sutarties pagrindu kilusias teises ir pareigas.  Nurodė, jog nors lizingo objektu buvusio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), savininke  ieškovė  nebuvo, tačiau turėjo turtines teises ir šios turtinės teisės bei pareigos turėjo savo vertę. Nurodė, kad UAB „Kelias“ yra vienintelė ieškovės akcininkė ir ginčo sandorio metu buvo nesąžininga, nes žinojo neatlygintinai perimanti didelės vertės turtą, taip pažeisdama UAB „Autotopus“ kreditorių interesus bei bendrovei padarydama žalą. Ieškovės nuomone, šis sandoris buvo nuostolingas ir priešingas bendrovės veiklos tikslams. Nurodė, kad atsakovas N. S., būdamas ieškovės vadovu sandorio sudarymo metu, nepasirūpino, kad bendrovei būtų sumokėta kompensacija už pervestas sumas pagal lizingo sutartį. Ieškovės nuomone, už teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perkėlimu padarytą žalą turi atlyginti už žalos padarymą atsakingi asmenys – atsakovai.  Dėl aplinkybės, jog ieškiniu prašoma žalos atlyginimo, neginčijant paties sandorio, ieškovė nurodė, kad bendrovės bankroto administratorius turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą.

Atsakovė UAB „Kelias“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir pateiktą praleidus ieškinio senaties teminą. Nurodė, kad sandorio sudarymo metu turtas buvo perleistas už didesnę kainą nei tuomet buvusi turto vertė. Paaiškino, kad ieškovė nebuvo pajėgi vykdyti įsipareigojimų pagal lizingo sutartį, o finansinės krizės metu realizuoti turtą už kainą, kuri būtų didesnė nei ieškovės įsipareigojimų suma, buvo objektyviai neįmanoma. Tvirtino, kad teisių ir pareigų perleidimo sutartis buvo naudinga tiek ieškovei, tiek jos kreditoriams. Nurodė, kad sandorio turinys BUAB „Autotopus“ bankroto administratorei buvo žinomas dar 2011 metais.

Atsakovas N. S. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovė naudojosi ginčo pastatu, tačiau nebuvo jo savininkė, todėl teisių ir pareigų perleidimo sandoris nepadarė žalos ieškovei ir jos kreditoriams, o priešingai – leido išvengti galimų papildomų nuostolių, nes įmonė dėl finansinių sunkumų negalėjo vykdyti įsipareigojimų pagal lizingo sutartį. Tvirtino, kad sandoris buvo sudarytas siekiant išvengti vienašališko sutarties nutraukimo ir iš to kylančių neigiamų pasekmių. Nurodė, kad pasaulinės krizės metu nebuvo galimybių parduoti turtą už didesnę kainą. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra sąlygų bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti.

Trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė neturėjo galimybių įvykdyti savo įsipareigojimų pagal lizingo sutartį, todėl teisių ir pareigų perleidimas buvo naudingas tiek ieškovei, tiek jos kreditoriams. Trečiojo asmens vertinimu, ieškovė neįrodė atsakovų atliktų veiksmų neteisėtumo, visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimo, netinkamai skaičiuoja tariamai patirtos žalos dydį, o reikšdama ieškinį dėl nuostolių atlyginimo yra praleidusi ieškinio senaties terminą  ir atnaujinti šio termino neprašo. Trečiojo asmens nuomone, įstatymas bankroto administratoriui priskiria pareigą ginčyti bendrovės sudarytus sandorius, todėl ieškovė pasirinko netinkamą būdą savo teisėms ginti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu ieškovės BUAB „Autotopus“ ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nesutiko su atsakovų ir trečiojo asmens argumentais, jog bankrutavusi įmonė neturi teisės reikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą ieškovas gali pasirinkti savo pažeistos teisės gynimo būdą.

Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ieškiniams dėl žalos atlyginimo pareikšti nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, pagal kurį bankroto administratoriaus sužinojimas apie administruojamos įmonės sudarytus sandorius sutampa su įmonės dokumentų jam perdavimu, sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog įmonės kreditoriai įpareigojo bankroto administratorę peržiūrėti įmonės sandorius, sudarytus su UAB „Kelias”, todėl laikėsi nuostatos, kad bankroto administratorė turėjo pareigą nedelsiant įvertinti teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perkėlimo sandorį ir įmonės vardu pareikšti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui reikšmingas įmonės bankroto proceso aplinkybes, padarė išvadą, kad tokį ieškinį administratorė turėjo pareikšti dar 2010 m. birželio mėnesį, o vėliausiai – 2010 m. lapkričio mėnesį, kai šiuo atveju ieškinys buvo pareikštas tik 2014 m. liepos 29 d.

Vertindamas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo galimybę, teismas nenustatė svarbių aplinkybių, sudarančios pagrindą šį terminą atnaujinti. Teismas akcentavo aplinkybę, jog įmonę atstovavo savo srities profesionalė – bankroto administratorė, kuriai ginčo sandorio sudarymas tapo žinomas dar įmonės dokumentų perėmimo metu. Teismas rėmėsi ir tuo, jog administratorė yra atsakinga visiems kreditoriams. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog pagal patvirtintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bankrutavusios įmonės akcininkės ir atsakovės UAB „Kelias” finansinis reikalavimas sudaro daugiau nei 40 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos, nėra reikšminga, kadangi UAB „Kelias” negalėjo daryti įtakos bankroto administratorės apsisprendimui dėl savalaikio ieškinio pareiškimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktą, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą tiek sandoriui ginčyti, tiek pareikšti ieškiniui dėl žalos atlyginimo, konstatavo esant savarankišką pagrindą ieškovės ieškinį atmesti. Nors ir konstatavęs tokį pagrindą, pirmosios instancijos teismas dar atliko ir ieškinio materialinio pagrįstumo vertinimą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė jau 2008 metais buvo nemoki, vėlavo mokėti įmokas pagal lizingo sutartį, todėl, siekdama išvengti vienašališko lizingo sutarties  nutraukimo bei tai sąlygojančių neigiamų padarinių, ieškovė su atsakove bei trečiuoju asmeniu sudarė  trišalę sutartį, kurios pagrindu atsakovė perėmė 1 844 771,21 Lt  (534 282,67 Eur) dydžio UAB „Autotopus“ įsipareigojimų. Teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo metu lizingo objekto vertė buvo 1 600 000 Lt (463 392,03 Eur). Pažymėjo, kad ši vertė buvo mažesnė už sandorio sudarymo metu šalių nustatytąją. Teismas sprendė, jog atsižvelgiant į ieškovės mokumo situaciją, pasaulinės ekonominės krizės įtaką, vienašalis lizingo sutarties nutraukimas, kurį sąlygotų netinkamas jos vykdymas, ieškovei būtų labiau nuostolingas. Nors dėl teisių ir pareigų perleidimo įmonė patyrė nuostolių, teismo vertinimu, šis sandoris įmonei buvo ekonomiškai naudingas ir iš esmės neišvengiamas. Nors UAB „Autotopus” neteko teisės įsigyti turtą, tačiau išvengė žymesnių nuostolių, įgijo didesnę galimybę vykdyti atsiskaitymus su kitais kreditoriais ir mažinti įsiskolinimą. Teismas akcentavo aplinkybę, jog sudarius trišalę sutartį, UAB „Autotopus” ir toliau naudojosi nekilnojamuoju turtu ir vykdė ūkinę veiklą. Nors lizinguojamas turtas buvo perleistas vienintelei įmonės akcininkei, tačiau, teismo vertinimu, byloje nepaneigti atsakovo N. S. teiginiai, jog į teiktus pasiūlymus perimti įmonės įsipareigojimus pageidavimų nebuvo gauta. Pirmosios instancijos teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog UAB „Kelias” perėmė UAB „Autotopus” įsiskolinimus ir neįvykdytus įsipareigojimus, likusią neišmokėtą pastatų vertę, kuri sandorio metu buvo nustatyta didesnė nei reali verslo objekto rinkos vertė. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog lizingo sutartis buvo perleista įmonės akcininkei, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti nesąžiningus, neteisėtus šalių veiksmus, ar kitų kreditorių interesų pažeidimą. Teismas nenustatė atsakovo N. S., kaip įmonės vadovo, veiksmų neteisėtumo. Pažymėjo, kad sudarytu sandoriu įmonė išvengė rizikos, jog po vienašalio lizingo sutarties nutraukimo bei priverstine tvarka realizavus turtą, gauta suma būtų mažesnė nei UAB „Autotopus” skola lizingo bendrovei ir įmonei tektų padengti susidariusį skirtumą, tuo padidinant įmonės kreditorinius įsiskolinimus. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, jog ginčo sandoriu buvo perleistos turtinės teisės, turėjusios vertę, tačiau įvertinęs turto pardavimo 2009 metais sąlygas, nusprendė, kad ieškovė neįrodė, ar šias teises ji būtų pardavusi kitokia suma nei nurodyta kaina.  Teismas nepagrįstais pripažino ieškovės argumentus, jog 2006 m. liepos 12 d. sudaryta sutartis dėl papildomo finansavimo laikytina atskira paskolos sutartimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė BUAB „Autotopus“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų patenkintas. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.  Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog bankroto administratorė ir kreditoriai buvo labai aktyvūs spręsdami, ar nėra pagrindo kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, jog šis klausimas taip pat buvo sprendžiamas kreditorių susirinkimuose, buvo kreiptasi į profesionalius teisininkus. Teismas įvertinęs šias aplinkybes bei tai, jog ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, o byloje vyrauja viešasis interesas, turėjo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

2. Šalių sudarytas sandoris dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perkėlimo yra nuostolingas ir priešingas įmonės veiklos tikslams. Teismas nevertino aplinkybės, jog sudariusi sandorį ieškovė negavo atlygio, prarado ne tik sumokėtas įmokas bet ir galimybę įgyti nuosavybės teises į ginčo patalpas, kurios didžiąja dalimi jau buvo išpirktos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad trišaliu sandoriu atsakovė UAB „Kelias“ perėmė 1 844 721,21 Lt (534 268,18 Eur) ieškovės įsipareigojimų. Pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė perėmė 66 614 Eur įsipareigojimų.

3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įmonės vadovo N. S. veiksmus sudarant sutartį dėl teisių ir pareigų perleidimo. Dėl įmonės vadovo veiksmų įmonė patyrė 348 139,77 Eur nuostolių. Šis sandoris turėjo įtakos įmonės nemokumui ir negalėjimui atsiskaityti su kreditoriais. Be to, sandoris prieštaravo įmonės pagrindiniam veiklos tikslui siekti pelno. Teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovė sandorį sudarė su juridiniu asmeniu, kuris yra vienintelis ieškovės akcininkas.

Atsakovas N. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Ieškovė BUAB „Autotopus“ pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškusi prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Ieškovė, pažeisdama įstatymo draudimus, pareiškė naują reikalavimą atnaujinti ieškinio senaties terminą.

2. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl kreditorių aktyvumo. Bankroto administratoriaus pareigos bendrovės vardu pareikšti ieškinius neriboja kreditorių susirinkimas. Ieškovės nurodytos priežastys nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovės argumentai dėl būtinybės atnaujinti ieškinio senaties terminą prieštarauja teisingumo principui.

3. Ieškovės reikalavimas priteisti žalą grindžiamas iškraipant bylos faktines aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad lizingo objektas ir šiuo metu dar nėra išpirktas, neperėjo atsakovės nuosavybėn, įsipareigojimai lizingo bendrovei siekia 360 335 Eur. Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje nurodyta, kad jos sudarymo metu atsakovė UAB „Kelias“ perėmė įsipareigojimų už 467 668,68 Eur.

4. Ieškovė neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Pirmosios instancijos teismo atliktas civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas yra pagrįstas.

           Trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

            1. Ieškovė pripažįsta, kad ieškinys pareikštas praleidus senaties terminą, neginčija teismo išvadų ieškinio senaties termino klausimu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią ir pagrįstai praleisto termino neatnaujino. Ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde nurodytos termino praleidimo priežastys jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teisme.  

           2. Ieškovė neteisingai ir nepagrįstai skaičiuoja įsipareigojimų lizingo bendrovei dydžius. Ieškovė pripažįsta trečiojo asmens pateiktų duomenų dėl įsipareigojimų dydžio teisingumą. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė, norėdama tapti ginčo turto savininke, turėjo ne tik sumokėti 457 688,08 Eur įmokų, bet ir grąžinti 289 620,02 Eur paskolą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė perėmė 1 844 771,21 Lt įsipareigojimus. Bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad sandoris buvo naudingas ieškovei ir jos kreditoriams.

          3.  Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovė apeliaciniame skunde pateikė naują nuostolių apskaičiavimą, kuris laikytinas nauju įrodymu.

           Atsakovė UAB „Kelias“ atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

            1.  Ieškovė apeliaciniame skunde pareiškė naują reikalavimą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įmonės kreditoriai, būdami aktyvūs, negalėjo sutrukdyti bankroto administratorei pareikšti ieškinio. Sprendimą dėl ieškinio pareiškimo galėjo priimti tik administratorė. Ieškovė nenurodė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą.  

           2. Ieškovė be jokio paaiškinimo apeliaciniame skunde sumažino ieškinio reikalavimus. Ieškovės pateiktas žalos dydžio apskaičiavimas nepagrįstas, neatitinka bylos duomenų. Teisių ir pareigų perleidimo sutartyje aiškiai nurodyta perleidžiamo įsipareigojimo suma. Byloje atliktos ekspertizės pagrindu padaryta pagrįsta išvada, jog lizingo objektas perleistas už didesnę kainą nei tuo metu buvo jo vertė.

          3.  Ieškovė, akcentuodama sandorio turinį, ignoruoja pasekmes, galėjusias kilti, jeigu nebūtų sudaryta teisių ir pareigų perleidimo sutartis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

            Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

           Iš bylos duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 19 d. nutartimi  UAB „Autotopus“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto lyderiai“. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2011 m. vasario 26 d. Bankroto administratorei perėmus įmonės turtą ir dokumentus, nustatyta, kad 2003 m. vasario 5 d. trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB (ankstesnis pavadinimas UAB „Hansa lizingas“) ir UAB „Smėlynės autocentras“ sudarė grįžtamojo lizingo sutartį Nr. 3030025 dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), lizingo. Sutarties sąlygos eilę kartų buvo keičiamos šalims sudarant sutarties pakeitimus ir papildymus. Po UAB „Smėlynės autocentras“ reorganizavimo visus įsipareigojimus pagal lizingo sutartį vykdė UAB „Autotopus“. Ieškovei susidūrus su finansiniais sunkumais bei neturint galimybių vykdyti įsipareigojimų trečiajam asmeniui – lizingo bendrovei „Swedbank lizingas“, UAB, ieškovė pateikė prašymą sudaryti sutartį dėl teisių ir pareigų, kildinamų iš lizingo sutarties, perleidimo atsakovei UAB „Kelias“. Ieškovė UAB „Autotopus“, vienintelė UAB „Autotopus“ akcininkė UAB „Kelias“ ir trečiasis asmuo „Swedbank lizingas“, UAB 2009 m. birželio 18 d. sudarė sutartį „Dėl teisių ir pareigų pagal Lizingo sutartį Nr. 3030025 perleidimo“, kurios pagrindu ieškovė perleido atsakovei UAB „Kelias“ visas iš lizingo sutarties, papildomų susitarimų ir iš sutarties dėl papildomo finansavimo atsiradusias teises ir pareigas. Sudarius šią sutartį, atsakovei buvo perduotas visas lizingo sutarties pagrindu valdytas turtas (lizingo objektas – pastatai, esantys (duomenys neskelbtini)). Bankroto administratorės atstovaujama ieškovė pareiškė ieškinį dėl šiuo sandoriu ieškovei padarytos žalos atlyginimo. Ieškovės nuomone, įmonė sudarė nuostolingą ir įmonės veiklos tikslams prieštaraujantį sandorį, dėl to patyrė finansinius nuostolius. Nurodė, kad UAB „Kelias“, perėmusi ieškovės įsipareigojimus pagal lizingo sutartį, ieškovei nesumokėjo jokio atlygio ar kompensacijos, nors, sudariusi šį sandorį, ieškovė prarado už lizingo objektą sumokėtas lėšas, neteko teisės lizingo objektą įsigyti nuosavybės teise. Ieškovės nuomone, lizingo objektas didžiąja dalimi jau buvo išpirktas. Be to, sudarius teisių ir pareigų perleidimo sandorį, žymiai pablogėjo ieškovės turtinė padėtis, sumažėjo įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybės. Atsakovai ir trečiasis asmuo prašė ieškinį, kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, atmesti. Nurodė, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikytinas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, yra praleistas, o teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo sandoris, įvertinus prognozuotinas pasekmes dėl lizingo įmokų nemokėjimo ir vienašalio lizingo sutarties nutraukimo, buvo teisėtas ir naudingas ieškovei bei jos kreditoriams.

            Dėl ieškinio senaties taikymo

Pagal galiojantį ir ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o tokia teisė atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, išskyrus CK ar kituose įstatymuose nustatytas išimtis iš šios taisyklės (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Viena tokių išimčių (specialus teisinis reguliavimas) yra nustatyta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), kurio 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei įsiteisėjimo metu), kuriame nurodyta, kad bankroto administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareiškia ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, šiuo atveju laikant, kad administratorius apie sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Taigi, įstatymų leidėjo valia administratoriaus sužinojimas apie sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusius lemti, kad įmonė negali atsiskaityti su savo kreditoriais, siejamas būtent su dokumentų apie juos gavimu, o ne su kitomis aplinkybėmis. Kaip minėta, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą, o administratoriaus pareiga perimti įmonės turtą ir dokumentus atsiranda nuo bankroto bylos įmonei iškėlimo ir nutarties dėl jo paskyrimo administruoti įmonę įsiteisėjimo; administratoriui nuo šio momento taip pat atsiranda pareiga atlikti faktiškai perduoto arba neperduoto jam turto ir dokumentų patikrą bei įstatymo nustatytu terminu pareikšti reikalavimus teisme. Analogiškai senaties termino eigos pradžia nustatytina ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą.

Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamu atveju įmonės dokumentai BUAB „Autotopus“ bankroto administratorei buvo perduoti dar 2010 m. kovo 4 d. Tokią išvadą suponuoja pačios bankroto administratorės veiklos ataskaita už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2010 m. birželio 3 d., kur nurodyta būtent tokia dokumentų perdavimo data. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiga administratorei perduoti bankrutuojančios įmonės dokumentus būtų buvusi įvykdyta netinkamai (nėra duomenų, kad nebuvo perduoti ginčo sandorio įvertinimui būtini dokumentai, nenustatytos ir kitos aplinkybės apsunkinusios galimybę atlikti ginčo sandorio teisinį vertinimą). Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, šios aplinkybės pagrindu teisingai nustatė bankroto administratorės sužinojimo apie 2009 m. birželio 18 d. įvykusį teisių ir pareigų perleidimo sandorį momentą. Nors administratorės veiklos pirmosios  ataskaitos turinys neleidžia daryti išvados, jog jos parengimo metu administratorė jau buvo atlikusi išsamų įmonės sudarytų sandorių, be kita ko, ir 2009 m. birželio 18 d. teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo sutarties, teisinį vertinimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo sprendžiamam klausimui aktualias faktines aplinkybes. UAB „Autotopus” kreditoriai 2010 m. birželio 3 d., 2011 m. vasario 15 d. ir 2011 m. kovo 10 d. susirinkimuose įpareigojo bankroto administratorę peržiūrėti ieškovės UAB „Autotopus“ ir atsakovės UAB „Kelias“ sudarytus sandorius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog aplinkybės, kad bankroto administratorei buvo žinomas 2009 m. birželio 18 d. sutarties sudarymo faktas, o kreditoriai dar pirmajame kreditorių susirinkime įpareigojo peržiūrėti  konkrečius sandorius, suponuoja išvadą, jog administratorė, siekdama ginčo sandorio teisėtumo įvertinimo, turėjo nedelsiant inicijuoti teisinį tyrimą, o esant reikalui – ir teisminį procesą.  Bankroto administratorės ataskaitoje už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2012 m. kovo 28 d. nurodyta, kad įmonė negalėjo vykdyti įsipareigojimų lizingo bendrovei ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad 2009 m. birželio 18 d. sandoriu buvo padaryta žala bendrovei ir jos kreditoriams. Kolegija pažymi, jog tokia aplinkybė patvirtina, kad šios administratorės ataskaitos parengimo metu jau buvo atliktas išsamus ginčo sandorio teisinis įvertinimas. Be to, sandorio teisinis vertinimas buvo atliekamas ir vykdant vėlesnius kreditorių susirinkimo nurodymus – toks vertinimas atliktas pasitelkiant advokatą. Ir tik vėliau, nepaisant tokios bankroto administratorės nuomonės, kreditorių susirinkimas, priimdamas 2013 m. vasario 22 d. ir 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimus,  įpareigojo pateikti ieškinį dėl 2009 m. birželio 18 d. sandorio. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškinį šioje byloje UAB „Autotopus“ pareiškė 2014 m. liepos 29 d. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju buvo praleistas. Atsižvelgiant į ieškinio pareiškimo datą, ieškinio senaties termino praleidimo faktas konstatuotinas ieškinio senaties termino pradžios atskaitos tašku pasirinkus tiek objektyvų kriterijų – bankrutuojančios įmonės dokumentų perdavimo administratorei momentą, tiek subjektyvų kriterijų – realų suvokimą, kad toks sandoris iš tiesų buvo sudarytas, kad jo teisėtumo įvertinimo atskirai pageidauja įmonės kreditoriai. Iš bylos duomenų nustatyta, kad bankroto administratorė visą laikotarpį nuo įmonės dokumentų jai perdavimo iki pat ieškinio pareiškimo dienos nelaikė 2009 m. birželio 18 d. sandorio ir šalių veiksmų jį sudarant neteisėtais, nors šio sandorio sudarymo aplinkybės ir pasekmės administratorės buvo žinomos ir teisiškai įvertintos. Administratorės valią pareikšti ieškinį, labiau tikėtina, lėmė ne jos suvokimas, kad ieškovės teisės yra pažeistos, o bankroto procese suformuluoti kreditorių susirinkimo nurodymai. Senaties termino eigai neturi įtakos nei kreditorių susirinkimo įpareigojimai, nei asmens (aptariamu atveju – ieškovės bankroto administratorės) nenoras suprasti jo teisių pažeidimo arba pašalinti kilusias abejones dėl teisių pažeidimo. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą, kuriuo konstatuotas ieškininio senaties termino praleidimas, ieškovė apeliaciniame skunde neskundžia išvadų nei dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, nei dėl šio termino praleidimo fakto. Priešingai, apeliaciniame skunde ieškovė pripažįsta šį terminą praleidusi ir prašo jį atnaujinti (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, reikšmingas ieškinio senaties termino eigai nustatyti, apeliacinio skundo argumentus, kuriais ieškovė pripažįsta ieškinio senaties termino praleidimo faktą, aplinkybę, jog apeliaciniame skunde nepateikiami argumentai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, neturi pagrindo pakartotinai nagrinėti tų pačių aplinkybių.  Be to, pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisėjų kolegiją įtikino, jog nagrinėjamu atveju buvo praleistas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikytinas ieškiniams dėl žalos atlyginimo.

Dėl pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti nustatymo

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenurodo aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, tokių aplinkybių nustatymas bei įvertinimas priskirtas teismų diskrecijai, atsižvelgiant ir į teismų praktikoje suformuotus jų nustatymo kriterijus. Pripažįstama, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007; 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-449/2009). Toks teisinis reguliavimas ir jo aiškinimas kasacinio teismo praktikoje suponuoja išvadą, jog praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas ex officio, t. y. neatsižvelgiant į tai, ar šalis pareiškė prašymą praleistą terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, kas pažymėta, teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytus argumentus dėl pažeistų draudimų apeliaciniame skunde reikšti naujus reikalavimus ir dėstyti naujus argumentus. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus teisingai pastebėta, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovė nereiškė konkretaus prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tačiau, atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą ir jo aiškinimą teismų praktikoje, teisėjų kolegija turi pagrindą konstatuoti tik formalų šio pažeidimo pobūdį. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas ex officio ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą visgi sprendė. Be to, buvo vertinamos iš esmės tos pačios aplinkybės, kuriomis ieškovė apeliaciniame skunde grindžia prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Todėl atsiliepimuose į apeliacinį skundą naujais įvardijami apeliantės reikalavimas ir argumentai dėl ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybių, pripažintini apeliacinio skundo argumentais dėl teismo išvadų ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimu.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, nenustatė svarbių aplinkybių, sudarančios pagrindą šį terminą atnaujinti. Teismas akcentavo aplinkybę, jog ieškovę atstovavo savo srities profesionalė – bankroto administratorė, kuriai ginčo sandorio sudarymas tapo žinomas dar įmonės dokumentų perėmimo metu. Teismo vertinimu, kreditorės UAB „Kelias” pozicija negalėjo lemti administratorės apsisprendimo dėl savalaikio ieškinio pareiškimo.

Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009). Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą bankroto byloje, prioritetas turėtų būti teikiamas bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių bei teisėtų interesų gynybai, o ne civilinių santykių stabilumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, savo iniciatyva (be ieškovės prašymo) analizuodamas galimybę atnaujinti praleistą terminą, ne tik nurodė aktualias teismų suformuotas taisykles, tačiau tinkamai jas pritaikė, taigi vien apeliantės akcentuojamas būtinumas ginti išimtinai bankrutuojančios bendrovės bei jos kreditorių interesus negali paneigti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ar pats savaime lemti termino atnaujinimą, nenustačius tam jokių svarbių aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Nagrinėju atveju tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Kaip patvirtina bylos duomenys, įmonės vadovo pareiga perduoti administratorei bankrutuojančios įmonės dokumentus, buvo įvykdyta tinkamai ir laiku. Taip pat nenustatytos objektyvios kliūtys, trukdžiusios bankroto administratorei atlikti ginčo sandorio teisinį vertinimą ir nustatyti aplinkybes, kuriomis nagrinėjamu atveju buvo grindžiamas atsakovams pareikštas ieškinys. Priešingai, kaip minėta ankstesnėje nutarties dalyje, senaties termino eigai neturi įtakos asmens nenoras suvokti galimo jo teisių pažeidimo. Ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo termino praleidimą laikyti pateisinamu ir jį atnaujinti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo sprendžiamam klausimui reikšmingą aplinkybę – specifinį bankroto administratoriaus statusą. Bankroto administratorius pagal tuo metu galiojusią tvarką buvo teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs ĮBĮ ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. Bankroto administratoriui keliami specialūs, atitinkamai – ir aukštesni atidumo reikalavimai, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog savalaikis ir tinkamas ieškinio parengimas bei pateikimas teismui priklausė tik nuo paties bankroto administratoriaus valios, tinkamai organizuoto ir operatyvaus darbo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama aplinkybė, jog vertinant ginčo sandorį labai aktyvūs buvo įmonės kreditoriai. Nors nurodytą argumentą patvirtina byloje surinkti duomenys, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, jog sprendimas inicijuoti šį teisminį procesą galėjo priklausyti tik nuo kreditorių valios (minėta, kad kreditorių susirinkimas eilę kartų įpareigojo administratorę atlikti ginčo sandorio teisinį įvertinimą, priėmė nutarimus, įpareigojančius kreiptis į teismą ginčijant šį sandorį).

Bankroto administratoriaus funkcijos yra nustatytos ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje. Viena iš įstatyme nustatytų administratoriaus funkcijų yra ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas). Atlikdamas savo funkcijas bankroto procese, administratorius privalo vykdyti teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo bei komiteto sprendimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas). Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punkto nuostatą, administratorius atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad administratorius nėra nei konkretaus kreditoriaus, nei kreditorių visumos, veikiančios per kreditorių susirinkimą ar kreditorių komitetą, atstovas. Administratoriaus pareiga ginti visų įmonės kreditorių interesus turi būti derinama su pareiga ginti bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Administratorius, vykdydamas ĮBĮ nustatytas funkcijas, privalo tinkamai organizuoti bankrutuojančios įmonės veiklą, sukaupti kuo daugiau bankrutuojančios įmonės turto, iš kurio būtų tenkinami kreditorių reikalavimai. Administratorius tai daro ginčydamas kreditorių interesus pažeidžiančius bankrutuojančios įmonės sandorius, imdamasis priemonių skoloms iš įmonės skolininkų išieškoti, organizuodamas bankrutuojančios įmonės ūkinę komercinę veiklą ir pan. Taigi, bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas, nes įstatymo nuostatas atitinkantis bankroto administravimas sudaro sąlygas įmonei didesne apimtimi atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Kasacinis teismas yra taip pat išaiškinęs, jog kreditorių susirinkimas (kreditorių komitetas) neturi teisės įsiterpti į administratoriaus kompetenciją, kuri įstatymu yra priskirta jam, o ne kreditorių susirinkimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nurodyta, kad bankroto administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tokio teisinio reguliavimo kontekste daroma išvada, jog teisė ir kartu pareiga pareikšti ieškinius yra bankroto administratoriaus kompetencijos ribose. Šios administratoriaus funkcijos vykdymo negali nulemti kreditorių susirinkimas. Tokioje situacijoje priimti kreditorių susirinkimo nutarimai atlieka labiau patariamąją funkciją. Kita vertus, nagrinėjamu atveju susiklostė iš esmės priešinga situacija – kreditorių susirinkimas administratorės valios ginčyti konkretų sandorį nevaržė, priešingai – ieškinio senaties termino eigoje skatino atlikti išsamų ginčo sandorio teisinį vertinimą, vėliau – pareikšti ieškinį. Taigi, administratorės valia buvo ne varžoma, o skatinama. Administratorė turėjo ginti įmonės ir kreditorių visumos interesus, todėl ta aplinkybė, jog vienas kreditorius reiškė pritarimą ginčo sandoriui, negalėjo nulemti administratorės apsisprendimo inicijuoti teisminį procesą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju turėtų būti atsižvelgta ir į ieškinio senaties termino praleidimo laikotarpį. Ieškinys pareikštas praėjus daugiau nei vieneriems metams po senaties termino pabaigos. Toks laikotarpis negali būti pripažintas nežymiu ar nereikšmingu. Juolab, kaip jau ir minėta, byloje nenustatytos objektyvios (t. y. nuo administratorės valios nepriklausiusios) kliūtys savalaikiam ieškinio pareiškimui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad svarbių aplinkybių praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimui šioje byloje nėra. Tokios išvados nepaneigia ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai.

Dėl ieškinio senaties, kaip savarankiško pagrindo ieškiniui atmesti

Ieškinio senatis – materialiosios civilinės teisės institutas, tai – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant ieškinio senatį turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Atsižvelgiant į tai, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kuomet teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas taikant ieškinio senatį, todėl šiame teisme atliktas 2009 m. birželio 18 d. teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perkėlimo sandorio teisėtumo vertinimas, egzistuojant savarankiškam ieškinio atmetimo pagrindui – ieškinio senaties termino pasibaigimui, yra perteklinis, neturintis prasmės. Byloje nėra aktualu vertinti ginčo sandorio (ne) teisėtumo, ar šiuo sandoriu tikėtinai padarytos žalos atlyginimo klausimų, nes net ir nustačius pažeidimą, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl ieškinio senaties taikymo, neturėjo analizuoti bei pasisakyti dėl ieškovės reikalavimo esmės. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija šalina pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, susijusius su ginčo sandorio teisėtumo ir atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimu.

Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, byloje priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškinys buvo pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, taikė ieškinio senatį ir dėl to atmetė ieškinį, ir nors ginčo sandorio teisėtumo bei atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimą atliko nebesant tam pagrindo, visgi ši aplinkybė nelemia kitokios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atsakovų N. S. ir UAB „Kelias“ prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinami, kadangi teismui nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).   

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                      Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                                                                                                   Konstantinas Gurinas

                                                                                                                   Gintaras Pečiulis