Administracinė byla Nr. A-966-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02498-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 11 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 4 d. teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 18 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–2).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų. Nurodė, kad kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerose bloga ventiliacija, didelė drėgmė, maži staliukai, veisiasi tarakonai, kartu laikomi rūkantys asmenys, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, higienos priemonės netinkamos kokybės. Dėl to pareiškėjas patyrė fizinių nepatogumų, diskomfortą, pablogėjo jo sveikata. Mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atlyginti patirtą neturtinę žalą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 12–21).
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas, jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas. Langai pritaikyti vėdinimui, o asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi bėdų dėl pelėsio ar drėgmės. Pagal nustatytas normas asmenims kas mėnesį išduodamos higienos priemonės. Asmenys į kameras paskirstomi atsižvelgus į jų prašymus laikyti atskirai nuo rūkančiųjų. Suimtieji turi teisę į pasimatymus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu, pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas be fizinio kontakto. Lukiškių TI-K nėra įrengti ilgalaikių pasimatymų kambariai, šių pasimatymų suteikimo tvarka nenumatyta teisės aktuose. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, neįrodo patirtos žalos, todėl jos priteisti nėra pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur. neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 98–103).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d. buvo laikomas šiose kamerose: 7,49 kv. m. ploto kameroje Nr. 116 (4 asm.), 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 176 (2–4 asm.), 7,82 kv. m. ploto kameroje Nr. 280 (3–4 asm.), 7,08 kv. m. ploto kameroje Nr. 285 (3–4 asm.), 7,92 kv. m. ploto kameroje Nr. 278 (3–4 asm.), 7,70 kv. m. ploto kameroje Nr. 287 (1–4 asm.), 7,45 kv. m. ploto kameroje Nr. 299A (2–4 asm.), 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 181 (3–4 asm.), 7,00 kv. m. ploto kameroje Nr. 210 (1 asm.), 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 105 (1 asm.), 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 173 (3–4 asm.), 7,87 kv. m. ploto kameroje Nr. 128 (3–4 asm.), 7,71 kv. m. ploto kameroje Nr. 335 (2 asm.), 7,71 kv. m. ploto kameroje Nr. 335 (3 asm.), 7,56 kv. m. ploto kameroje Nr. 150 (2 asm.), 7,78 kv. m. ploto kameroje Nr. 289 (2–3 asm.), 7,84 kv. m. ploto kameroje Nr. 344 (2–3 asm.), 8,08 kv. m. ploto kameroje Nr. 296 (1–3 asm.), 7,78 kv. m. ploto kameroje Nr. 319 (1 asm.), 7,75 kv. m. ploto kameroje Nr. 323 (1–3 asm.). Taigi, dalį pareiškėjo kalinimo laikotarpio plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. (b. l. 12–16). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau, nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat pasisakė dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo drėgna, bloga ventiliacija, veisėsi tarakonai, įrengti maži staliukai, patalpose rūkoma, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o higienos priemonės netinkamos kokybės.
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vadovaudamasis bylos medžiaga nustatė, kad Lukiškių TI-K mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus (b. l. 36). Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitiko HN 76:2010 24 punkto keliamus reikalavimus, todėl atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl nešvaros ir buitinių parazitų yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, išskyrus kamerą Nr. 296, kurioje pažeidimų nenustatyta, tikrintos nebuvo (b. l. 38–64). Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų sutartys (b. l. 65–77). Teismas akcentavo, jog kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 25–26). Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui teigti, kad šiuo atveju nebuvo nustatytas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje civilinė atsakomybė nekilo. Dėl kamerų įrengimo pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.6 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad baldai įrengiami atsižvelgiant į miegamąsias vietas, o dėl kamerų nedidelio ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Kamerose tvirtinamo stalo išmatavimai nereglamentuojami, taigi teismas vertino, kad byloje nėra objektyvių įrodymų dėl netinkamo kamerų įrengimo. Dėl pareiškėjo teiginių, jog jis nerūkantis, tačiau turėjo būti kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu 2013 m. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį apgyvendinti kartu su nerūkančiais asmenimis, jo prašymas buvo patenkintas jį perkeliant į atitinkamą kamerą (b. l. 32). Atkreipė dėmesį, kad 2015 m. administracijai teiktame prašyme pareiškėjas nurodė, jog yra rūkantis, prašė jį perkelti su rūkančiais asmenimis (b. l. 37). Teismas nusprendė, kad į pareiškėjo prašymus buvo atsižvelgta, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos. Dėl ilgalaikių pasimatymų, pirmosios instancijos teismas įvertinęs teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad suimtieji (pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo laikomas suimtuoju) nustatyta tvarka turi teisę pasimatyti su giminaičiais, o pasimatymas trunka ne ilgiau kaip dvi valandas ir vyksta be fizinio kontakto. Pabrėžė, kad teisę į pasimatymą suimtiesiems suteikia baudžiamąją bylą tiriantis pareigūnas arba baudžiamąją bylą nagrinėjantis teisėjas. Kadangi Lukiškių TI-K nėra kompetentingas suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl pasimatymų suteikimo, šiuose veiksmuose neteisėtumas nenustatytas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas V. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 110–113).
Apeliantas nurodo, kad įrodinėjimo naštą sudaro du susiję aspektai. Pirmasis, pareiga pateikti įrodymus, kuri tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pabrėžia, kad šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra ir teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Antrasis, tokie atvejai, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodytų aplinkybų. Šiais atvejais sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai tenka neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Analogiško pobūdžio bylose pareiga paneigti pareiškėjo teiginius, susijusius su teisės aktų pažeidimais, tenka atsakovui. Nurodo, kad šioje byloje atsakovas nepaneigė jo teiginių dėl inventoriaus trūkumų kamerose, nebuvo apklausta pareiškėjo žmona, išreikalauta medicininė kortelė, kurioje matyti, kad pablogėjo pareiškėjo sveikata. Akcentuoja, kad teisėjai, nagrinėjant administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai objektyviai jas ištirti.
Pažymi, kad Lietuvos valstybė nuolatos pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Atkreipia dėmesį, kad pateikė skundą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d. tuo tarpu atsakovo neteisėti veiksmai įrodomi analogiškomis jau išspręstomis administracinėmis bylomis (administracinės bylos Nr. I-701-426/2014; Nr. I-768-580/2015; I-6877-580/2015).
Apeliaciniame skunde nurodo, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, būti atskiroje patalpoje. Dėl to sanitarinio mazgo plotas negali būti įskaičiuojamas į asmeninį kameroje skiriamą plotą. Kadangi sanitarinis mazgas nėra atskirtas atskiroje patalpoje, pareiškėjui teko tuštintis kitų asmenų akivaizdoje.
Taip pat akcentuoja ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 2008 m. balandžio 21 d. pranešimą, kuriame rekomenduojama Lietuvos valstybei spręsti kalinimo vietų perpildymo, kalinių skaičiaus didėjimo, užimtumo organizavimo problemas. Teigia, kad Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamosios patalpos ploto ribos, dirbtinio apšvietimo, remonto būtinumo, aprūpinimo būtinais baldais, užimtumo organizavimo.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Prašo taikyti 4 kv. m. minimalaus ploto standartą, neįskaičiuojant kameros baldų užimamo ploto. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti (b. l. 124–127).
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad duomenų, dėl kameros ploto normos vienam asmeniui, negalima vertinti vienareikšmiškai, dėl asmenų kamerose didelės kaitos (dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius, o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje kinta keletą kartų). Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio, galimai mažesnio kameros ploto nereikėtų vertinti kaip tęstinio ir intensyvaus pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Akcentuoja, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, kad nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, todėl teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, taigi ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas V. A. kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d., Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 2 000 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad teismas nedalyvavo byloje aktyviai tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, kadangi byloje nebuvo apklausta pareiškėjo žmona, išreikalauta asmens sveikatos istorija.
Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu iš dalies sutinka.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino, be kita ko, iš faktinės ažplinkybės, kad jam nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona (b.l. 1). Be to iš pareiškėjo 2016 m. sausio 14 d. pateikto rašto matyti, kad jis teikė prašymą teismui apklausti jo buvusią sutuoktinę dėl aplinkybių, susijusių su teisės į ilgalaikius pasimatymus, pažeidimu (b.l. 92–94). Pareiškėjas teigė, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. – 2014 m. birželio 10 d. laikotarpiu jam esant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, dėl to nutrūko šeimos santykiai su žmona, pridėjo 2015 m. kovo 17 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvo nutraukta pareiškėjo ir jo žmonos santuoka (b.l. 82-84).
Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus pareiškėjo, kaip įkalinimo įstaigoje esančio asmens padėtį, t. y. jam kylančius sunkumus rinkti ir pateikti įrodymus, būtina atsižvelgti į įrodinėjimo specifiką tokio pobūdžio bylose. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) tokiose bylose atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (2013 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). EŽTT savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Įrodinėjimo prasme tokio pobūdžio bylose, pirmiausia, remiamasi nacionaliniais įrodinėjimo standartais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apibendrindamas formuojamą praktiką, yra nurodęs, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu suformuluoti reikalavimai apsprendžia ginčo administracinėje byloje ribas (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012; 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Teismas administraciniame procese turi būti aktyvus. Tai matyti iš proceso teisės normų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, ypač iš tų, kurios numato administracinio teismo įgaliojimus renkant, tiriant ir vertinant įrodymus (ABTĮ 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs. Nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Prireikus teismas gali pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomų įrodymų, šių asmenų arba savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (ABTĮ 57 str. 4 d.). Taigi, siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis pripažįsta teismas, siekdamas nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).
Byloje vertinamu atveju pareiškėjas nurodė, kad dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų nutrūko šeimos santykiai su sutuoktine. Kaip minėta, šiam teiginiui pagrįsti pareiškėjas pateikė 2015 m. kovo 17 d. Varėnos rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo bendru sutarimu nutraukta tarp pareiškėjo ir jo sutuoktinės sudaryta santuoka t. y. bylai aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo sudaręs santuoką (b.l. 82–84). Iš pateiktų paaiškinimų ir byloje esančių duomenų darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu egzistavo objektyvios prielaidos pareiškėjui reikalauti ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine. Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė pareiškėjo prašymų ir skundų, adresuotų Lukiškių TI-K direktoriui ir atsakymų į juos kopijas dėl laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2015 m. balandžio 21 d. (b.l. 27–37), tačiau šiuose pateiktuose raštuose nebuvo duomenų apie tai, ar pareiškėjas apskritai kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių (trumpalaikių) pasimatymų suteikimo, nevertinta faktinė aplinkybė, ar jis naudojosi teise gauti trumpalaikius pasimatymus su žmona, ar prokuroras ar teismas buvo apribojęs pareiškėjo teisę į pasimatymus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė ir nevertino, ar realiai pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus buvo pažeista.
Pirmosios instancijos teismas sprendime apsiribojo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės) normų įvardijimu bei padarė išvadą, jog Lukiškių TI-K nėra kompetentingas suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl pasimatymų suteikimo.
Vis dėlto teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 str.) dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (žr., pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (aiškiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.). Konvencija įpareigoja valstybes – dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimą byloje PMarckx v. Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).
SVĮ (2009 m. balandžio 1 d. redakcija, aktuali ginčo laikotarpiui) 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip 2 valandas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sisteminė šių teisės aktų analizė duoda pagrindą daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus suimtiesiems asmenims galėjo būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams.
Pažymėtina, kad šiuo klausimu aktualus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Varnas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas). EŽTT šioje byloje paminėjo, kad Konvencija nėra aiškinama taip, jog susitariančios valstybės privalo numatyti ilgalaikius pasimatymus, tai yra sritis, kurioje susitariančios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius. Tačiau EŽTT pažymėjo, kad kardomasis asmens kalinimas gali būti laikomas asmens patekimu į skirtingą teisinę padėtį, kuri nors gali būti taikoma priverstinai ir paprastai nustatoma laikinai, yra neatsiejamai susijusi su atskiro asmens aplinkybėmis bei jo egzistavimu. Tam, kad šis klausimas būtų nagrinėjamas pagal 14 straipsnį, turi būti skirtingai traktuojami asmenys, esantys analogiškoje arba palyginti panašioje padėtyje (žr., pvz., EŽTT 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, Nr. 57325/00). Reikalavimas įrodyti „analogišką padėtį“ nereiškia, kad lyginamos grupės turi būti identiškos. Tai, kad pareiškėjo padėtis nėra visiškai analogiška nuteistųjų padėčiai, bei tai, jog įvairios grupės skiriasi pagal tai, kokiu tikslu atimta jų laisvė, netrukdo taikyti 14 straipsnio. Turi būti įrodyta, kad, atsižvelgiant į jo skundo esmę, pareiškėjas atsidūrė palyginti panašioje padėtyje kaip ir tie, su kuriais elgiamasi kitaip. EŽTT konstatavo, kad skirtingas traktavimas yra diskriminuojantis, jei tokiam traktavimui nėra objektyvaus ir pagrįsto pagrindimo; kitaip tariant, jei tokiu traktavimu nesiekiama teisėto tikslo arba jei ar tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo nėra proporcingumu pagrįsto ryšio. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje Varnas prieš Lietuvą EŽTT nustatė, jog Lietuvos teisės aktai iš esmės riboja kardomajame kalinime esančių asmenų teises į pasimatymus labiau negu nuteistų asmenų, laikomų pataisos namuose, kaip ir pareiškėjo atveju, todėl toks ribojimas galimas tik išimtiniais atvejais. Kadangi EŽTT nenustatė pateisinamų skirtingo traktavimo pagrindų, buvo konstatuotas EŽTK 8 ir 14 straipsnių pažeidimas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į minėtą EŽTT sprendimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad pirmiau minėtos SVĮ 22 straipsnio nuostatos tiek, kiek jose nenustatyta suimtųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus ir šios teisės įgyvendinimo tvarka, neatitinka Konvencijos nuostatų (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-343-858/2016). Taigi nagrinėjamoje byloje susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėtina, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, suponuojančias kalinimo įstaigos administracijai pareigą imtis pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimų, ar buvo priežasčių dėl kurių pareiškėjui objektyviai negalėjo būti suteikti ilgalaikiai pasimatymai t. y. ar prokuroras arba teismas buvo apribojęs pareiškėjo teisę į pasimatymus. Bylai svarbios ir kitos aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjo ryšius su sutuoktine (pvz., ar pareiškėjas naudojosi SVĮ suteikta teise gauti trumpalaikius pasimatymus su žmona), kurios taip pat nebuvo nustatytos.
Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl galimai suvaržytos pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus pirmosios instancijos teismas, nurodęs tik nacionalinį teisinį reglamentavimą, tačiau nenustatęs reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo kreipimusi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių (trumpalaikių) pasimatymų suteikimo, netinkamai taikė materialiąsias ir proceso teisės normas (ABTĮ 81 str.) t. y. nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė. Pažymėtina ir tai, kad šių aplinkybių nustatymui byloje turi būti renkami nauji įrodymai (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).
Be to atkreiptinas dėmesys, kad konstatuodamas pažeidimą pirmos instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, tačiau nenustatė tikslios pažeidimo trukmės, skaičiuojamos paromis. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo EŽTK 3 straipsnio pažeidimas pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); LVAT 2017 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1077-858/2017).
Pabrėžtina, jog apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė