Civilinė byla Nr. e2A-1011-460/2023
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02214-2022-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.1.5.1.2.7; 2.6.4; 3.3.1.18.4
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 16 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei L. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė atnaujinti praleistą 3 metų terminą kreiptis į teismą, priteisti iš atsakovės L. B. valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT), naudai 174 496,14 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Paaiškino, kad reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. liepos 30 d.), kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojas turi atlyginti tiesioginę tikrąją žalą, padarytą dėl jo tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar šiurkštaus aplaidumo atliekant pareigas, kai institucija ar įstaiga teismo sprendimu turėjo atlyginti žalą, taip pat dėl veiksmų, kurie neatitinka suteiktų įgaliojimų ar prieštarauja institucijos ar įstaigos, įgaliojusios jį atstovauti valstybės ar savivaldybės kapitalui, vadovo sprendimams, bet ne daugiau kaip paskutiniųjų 6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio. Žala, padaryta dėl tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar valstybės tarnautojo, su kuriuo sudaryta rašytinė sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės, šiurkštaus aplaidumo, taip pat padaryta nusikaltimu žala atlyginama visu teismo nustatytu dydžiu. Visiška materialinė atsakomybė taikoma ir tada, kai esant nusikaltimo sudėčiai atsisakoma iškelti baudžiamąją bylą arba kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Klaipėdos rajono savivaldybė 2022 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. AA1-194 (7.1.22 E) „Dėl B. (S.) L. darbo užmokesčio“ pateikė duomenis apie atsakovės vidutinį darbo užmokestį, kuris L. B. buvo mokamas nagrinėjamam atvejui aktualių veiksmų atlikimo metu (bendras 1999-2000 m. vidutinis vienos dienos priskaičiuotas darbo užmokestis buvo 12,14 Eur (41,91 Lt)). Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 ieškovės Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai, L. B. (S), T. S. patenkino ir: pripažino negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 1573 „Dėl Klaipėdos rajono Judrėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria L. S. (B) Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuoti perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems du miško sklypai, kurių bendras plotas 12,35 ha; pripažino negaliojančia Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymo Nr. 2575 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiems žemės sklypus Klaipėdos rajone“ dalį, kuria L. S. (B) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini) perduodant neatlygintinai nuosavybėn 12,35 ha ploto miško žemės sklypą (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m, lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 55/6449 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei L. S.“, kuriuo L. S. (B) buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos žemės (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 12,35 ha miško žemės sklypą (duomenys neskelbtini).; pripažino negaliojančiomis Klaipėdos miesto 4-ajame notarų biure 2002 m. gruodžio 18 d. L. B. ir T. S. sudarytas Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. 5622 ir Nr. 5620, kuriomis L. B. pardavė T. S. 9,4 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2,95 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini); grąžino valstybei miškų ūkio paskirties žemės sklypus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas - 9,4 ha bei unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2,95 ha, esančius Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini); taikė restituciją ir įpareigojo L. B. grąžinti T. S. 20 000 Lt, gautų pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Klaipėdos apygardos teismas sprendime nustatė, kad Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūroje atlikus tyrimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo L. B. teisėtumo (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 68-1-00445-04, baudžiamoji byla Nr. 1-14-586/2011) nustatyta, kad atsakovė L. B. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko V. B. turėtą žemę (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus jai atkurtos panaudojant suklastotą dokumentą. Minėtame teismo sprendime nustatyta ne tik tai, kad L. B. nepatenka į asmenų, išvardytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje ir turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko valdytą žemę, bet nustatytos ir kitos aplinkybės, kurios liudija apie tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei procedūra apskritai negalėjo būti pradėta. Teismas nurodė, kad L. S. (B) žemėtvarkos skyriui nebuvo pateikusi jokio prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jos vardu nebuvo parengta jokia išvada dėl perdavimo jai neatlygintinai nuosavybėn žemės (miško) sklypo; išvadų registracijos žurnaluose nebuvo registruota 1999 m. gruodžio 30 d. išvada Nr. 4887, tokiu numeriu buvo registruota 2001 m. sausio 29 d. išvada, kuri remiantis 2001 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 187, buvo parengta P. K.. Minėtame teismo sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-940/2013), be kita ko, konstatuota, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas L. B., tuo metu dirbusiai Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje, buvo atliktas remiantis suklastota Išvada Nr. 4887, kurią, žinodama apie joje esančių duomenų neatitikimą tikrovei, atsakovė panaudojo pateikdama žemėtvarkos skyriui ir jos pagrindu buvo priimti Klaipėdos apskrities viršininko administraciniai aktai, kurių pagrindu L. B. įregistravo nuosavybės teises į ginčo sklypus. Be to, teismai atkreipė dėmesį į tai, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi baudžiamąjį procesą nutraukė nereabilituojančiu pagrindu, t. y. nustatęs aplinkybes, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas - suėjęs baudžiamosios atsakomybės už dokumentų klastojimą senaties terminas. Pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1- 14-586/2011, L. B., dirbusi Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje specialiste žemės reformai (duomenys neskelbtini) nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 29 d., buvo kaltinama tuo, kad ji apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. L. B. žinodama, kad neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko V. B. valdytą 19,78 ha žemės plotą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims suklastojus Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. išvadą Nr. 4887 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad L. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į V. B. priklausiusį 19,78 ha žemės sklypą, šią žinomai suklastotą išvadą 2000 m. kovo 15 d. pateikė Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), specialistui. Klaipėdos apskrities viršininkas 1999 m. gruodžio 30 d. patvirtino išvadą Nr. 4887 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau– ir Išvada), kurioje nurodyta, kad L. B. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 19,78 ha žemės, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, užimtai asmeninio ūkio žeme. Išvada persiųsta į Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini). Tyrimo metu nustatyta, kad Išvadoje įrašytos aiškiai melagingos žinios apie tai, kad L. S. (B) turi teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią dalį - 19,78 ha buvusio savininko V. B. nuosavybės teisėmis valdytos 22,78 ha žemės ir 1,18 ha miško (duomenys neskelbtini); suklastotas ją turėjusio pasirašyti asmens - Išvadą parengusio projekto autoriaus - R. M. parašas bei Išvados blankas. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2005 m. lapkričio 23 d. specialisto išvadoje Nr. 11K-194(05) konstatuota, kad parašą R. M. vardu L. B. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančioje Išvadoje pasirašė ne projekto autorius technikas R. M., o kitas asmuo. Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūroje ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 68-1-00445-04 buvo nutrauktas 2007 m. spalio 5 d. nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus darbuotojų - B. K. ir L. B. kaltę dėl piktnaudžiavimo, o dėl dokumentų (išvados) klastojimo, išnagrinėjus baudžiamąją bylą, Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi konstatavo, kad kaltinamajai L. B. negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, todėl baudžiamasis procesas nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio l dalies 2 punkto pagrindu. Pareiškėjai N. S. ir T. S. (toliau - ir Pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, priteisti 175 506,43 Eur turtinei ir 43 443,00 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjai nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012 konstatavo, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2000 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 1573, 2000 m. lapkričio 3 d. įsakymas Nr. 2575 bei sprendimas Nr. 55/6449, kurių pagrindu L. B. Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini) buvo suprojektuoti neatlygintinai nuosavybėn perduotini miško sklypai ir įregistruotos nuosavybės teisės Nekilnojamojo turto registre, yra neteisėti ir negaliojantys nuo jų priėmimo. Tuo pačiu teismo sprendimu pripažinus negaliojančiomis žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias T. S. įgijo žemės sklypus nuosavybėn iš L. B. bei grąžinus šiuos žemės sklypus valstybei, pareiškėjai patyrė žalą, kurią sudaro netekto turto vertė, turėtos išlaidos ir negautos pajamos. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-38-609/2018 pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, priteisė 234,27 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuotinas nuo 2016 m. gruodžio 15 d., taip pat priteisė 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuotinas nuo 2016 m. gruodžio 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir – LVAT) 2019 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019 Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2018-12-18 d. sprendimą pakeitė ir N. S. bei T. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, priteisė 150 841,87 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų, jas skaičiuojant nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija 2019 m. birželio 17 d. raštu Nr. (1.81.)7R-3728 „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“ Tarnybą informavo apie tai, kad vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3645- 438/2019, N. S. ir T. S. 2019 m. gegužės 8 d. pervedė 174 496,14 Eur žalos atlyginimo ir 639 Eur bylinėjimosi išlaidų. Be to, Teisingumo ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodė spręsti klausimą dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo. Nacionalinė žemės tarnyba, 2019 m. birželio 17 d. sužinojusi apie žalos atlyginimo faktą, 2022 m. kovo 21 d. raštu Nr. 1SS-421-(3.5.) ,,Dėl žalos atlyginimo“ kreipėsi į atsakovę, prašydama sumokėti valstybei atsiradusią žalą, padarytą dėl jos neteisėtų veiksmų, tačiau L. B. atsisakė tai padaryti 2022 m. balandžio 28 d. raštu. 2022 m. gegužės 31 d. buvo kreiptasi į teismą su pareiškimu, tačiau dėl trūkumų buvo nustatytas terminas jiems pašalinti. Nepašalinus nurodytų trūkumų, pareiškimas buvo grąžintas. 2022 m. rugpjūčio 23 d. vėl pateiktas pareiškimas ir jis teismo priimtas. Ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai – šiek tiek daugiau nei du mėnesiai, todėl prašė terminą atnaujinti.
2. Atsakovė L. B. ieškinio nepripažino, prašė jį atmesti ir paaiškino, kad yra nenormalu, kai ji šitiek laiko yra tampoma po teismus. Nelabai atsimena aplinkybes, nes visa tai buvo seniai. Ji dirbo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje specialiste žemės reformai (duomenys neskelbtini) nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 29 d. Jos darbas pagrinde buvo išrašyti pažymas, sutvarkyti patalpas. Jokių sprendimų ji nepriiminėjo. Nežino, ar kas nors suklastojo dokumentus, ji pati nieko nedarė. Išvadą ji gavo jau pasirašytą. Atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį ieškinio reikalavimams dėl žalos atlyginimo ir ieškinį atmesti; nepritaikius ieškinio senaties, ieškinį atmesti visa apimtimi kaip nepagrįstą ir neįrodytą; priteisti iš ieškovės L. B. naudai visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas; skirti ieškovei iki 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovei ir paaiškino, kad ieškovė yra akivaizdžiai praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą ir nors prašo jį atnaujinti, atstovo nuomone, tam nėra jokių objektyvių priežasčių, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas. Teismų yra išaiškinta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Pagrindinė prievolė šiuo atveju yra įvykdyta 2019 m. gegužės 8 d., todėl nuo to momento prasideda 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė turėjo pakankamai laiko paruošti ieškinį ir kreiptis į teismą nepraleidusi termino, tačiau dėl aplaidumo to nepadarė. Tuo pagrindu prašo ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad ieškovė ieškinio teismingumą administraciniam teismui grindė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 17 str. 1 d. 5 p., kuriame nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės tarnautojas ar pareigūnas, taip pat ginčų, kylančių dėl materialinės atsakomybės ir regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės įgyvendinimo pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą. Taip pat ieškovė ieškinio materialinius reikalavimus grindė VTĮ (redakcija, galiojusi nuo 1999 m. liepos 30 d.) 45 str. 1 d., pagal kurią valstybės tarnautojas turi atlyginti tiesioginę tikrąją žalą, padarytą dėl jo tyčinių neteisėtų sprendimų, pareigų neatlikimo ar šiurkštaus aplaidumo atliekant pareigas, kai institucija ar įstaiga teismo sprendimu turėjo atlyginti žalą, taip pat dėl veiksmų, kurie neatitinka suteiktų įgaliojimų ar prieštarauja institucijos ar įstaigos, įgaliojusios jį atstovauti valstybės ar savivaldybės kapitalui, vadovo sprendimams, bet ne daugiau kaip paskutiniųjų 6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi konstatuota, kad ginčo šalis siejo ne valstybės tarnybos, o darbo teisiniai santykiai, t. y. civilinė byla kvalifikuota darbo byla. Ieškovė šios nutarties neskundė. Siekdama žalos atlyginimo, ieškovė privalo įrodyti atsakovės darbo pareigų pažeidimą, kaip konkrečios įstaigos darbuotojos neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp darbuotojos neteisėtų veiksmų ir žalos (DK 151 straipsnis). Ieškovė šių aplinkybių net neįrodinėja, todėl ieškinys vien šiuo pagrindu atmestinas kaip akivaizdžiai nepagrįstas ir neįrodytas. Ieškovė nenurodo ir neįrodinėja nei vieno atsakovės, kaip valstybės tarnautojos, juolab kaip darbuotojos priimto neteisėto sprendimo, pareigų neatlikimo ar aplaidumo atliekant pareigas atvejo, darbo pareigų pažeidimo, ignoruoja aplinkybę, kad atsakovė teisiniame santykyje, iš kurio kildinama žala, veikė kaip privatus asmuo, kuriam ieškovės (jos tarnautojų) neteisėtais pripažintais administraciniais aktais buvo atkurta nuosavybės teisė. Ieškovė klaidina teismą ir atsakovę teigdama, kad atsakovė tariamai buvo karjeros valstybės tarnautoja. Nepriklausomai nuo to, ar atsakovė dirbo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje pagal darbo sutartį, ar kaip valstybės tarnautoja, ginčo teisiniame santykyje, iš kurio nagrinėjamu atveju ieškovė kildina neteisėtais pačios ieškovės - Nacionalinės žemės tarnybos tarnautojų veiksmais padarytą žalą nukentėjusiesiems, atsakovė veikė kaip privatus asmuo, gaunantis administracinę paslaugą. Nors laikotarpiu nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 29 d. L. B. dirbo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje specialiste žemės reformai (duomenys neskelbtini), tai yra, kitoje vietovėje, nei objektai, dėl kurių priimti teismų neteisėtais pripažinti administraciniai sprendimai, tačiau kaip žemėtvarkos skyriaus specialistė (darbuotoja) nedalyvavo priimant ir nepriėmė jokių administracinių teisės aktų ar sprendimų ir neatliko administracinių veiksmų, juolab darbo funkcijų, kurie teismo buvo pripažinti neteisėtais ar su jais susiję ir teismo nustatytu priežastiniu ryšiu lėmė žalos atlyginimą nukentėjusiesiems. Tai patvirtina ir ieškovė. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovė Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje dirbo pagal terminuotą darbo sutartį. Ieškovė žinomai klaidina ir teismą, ir atsakovę, kad ji buvo karjeros valstybės tarnautoja ir išimtinai šia aplinkybe grindžia ieškinio reikalavimus. Įsakymuose dėl atsakovės atleidimo iš darbo Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriuje tiesiogiai nurodyta, kad atsakovė buvo priimta į darbą pagal terminuotas darbo sutartis ir atleista vadovaujantis Darbo sutarties įstatymo, ne VTĮ pagrindu. Įvertinant tai, kad pagal VTĮ (redakcija nuo 1999 m. liepos 30 d.) 5 str. 1 d. su viešojo administravimo valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos, galima teigti, kad atsakovė nurodomu laikotarpiu nebuvo viešojo administravimo valstybės tarnautoja. Taigi, atsakovės atstovo nuomone, atsakovės atžvilgiu apskritai netaikomas VTĮ, įskaitant VTĮ 45 str. 1 d. (VTĮ 4 str.), kuria reikalavimus grindžia ieškovė. Atstovo nuomone, neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis pagrindas nukreipti regresinį reikalavimą dėl pačios NŽT (anksčiau - Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus) tarnautojų neteisėtais veiksmais padarytos ir nukentėjusiesiems valstybės atlygintos žalos atlyginimo į L. B.. Pirma, teisės doktrinoje išaiškinta, kad regreso teisė - tai atgręžtinis reikalavimas, kai trečiasis asmuo už skolininką visiškai ar iš dalies įvykdo skolininko prievolę ir tokiu būdu perima kreditoriaus teises ta apimtimi, kuria buvo įvykdyta prievolė. CK 6.280 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Taigi, pateikta regreso teisės definicija suponuoja, kad regreso teisei atsirasti reikalingi trys asmenys - kreditorius, skolininkas ir trečiasis asmuo. Pateikta regresinio reikalavimo samprata leidžia pagrįstai teigti, kad NŽT regresinį reikalavimą į L. B. galėtų įgyti tik tuo atveju, jei būtų atlyginusi žalą kaip trečiasis asmuo už skolininką L. B.. Nagrinėjamu atveju, NŽT įsiteisėjusiais teismų sprendimais tiesiogiai ir pagrįstai pripažinta skolininku (žalą neteisėtais veiksmais padariusiu asmeniu) kreditorių N. S. ir T. S. atžvilgiu, todėl vien šiuo pagrindu regresinis reikalavimas į neteisėtų kaltų veiksmų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su žalos padarymu nukentėjusiesiems neatlikusią L. B. (trečiąjį asmenį), neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pagal CK 6.111 straipsnį reikalavimas regreso tvarka gali pereiti trečiajam asmeniui dviem būdais: pirma, rašytinės sutarties ir antra - įstatymo pagrindu. Sutartiniai teisiniai santykiai tarp NŽT ir L. B., iš kurių galėtų būti kildinama NŽT regreso teisė, neegzistavo ir neegzistuoja. Savo ruožtu, valstybės regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį asmenį įstatymo pagrindu reglamentuota Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo (toliau - Žalos atlyginimo įstatymas) 5 str., kurio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė, atlyginusi dėl kitų valdžios institucijų pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų kaltų veiksmų (aktų) atsiradusią žalą, įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę, kurią įgyvendindama privalo teismo tvarka išieškoti iš šių asmenų tiek, kiek ji sumokėjo, bet ne daugiau kaip 9 vidutinius jų darbo užmokesčius, o jeigu žala padaryta tyčia, - tiek, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo. Sisteminis CK 6.111 str., 6.280 str. ir Žalos atlyginimo įstatymo 5 str. 1 dalies aiškinimas suponuoja, kad valstybė regresinį reikalavimą įstatymo pagrindu įgyja tik į valdžios institucijų pareigūnus, valstybės tarnautojus ar kitus darbuotojus, kurių kalti veiksmai atliekant pareigas sukėlė žalą, kurią atlygino valstybė. Darbo kodekso 151 str., nustatančiame žalos atlyginimo sąlygas, numatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Ieškovė atsakovės, kaip darbuotojos darbo pareigų pažeidimo, kaltės ir kitų su darbo pareigų pažeidimu susijusių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų šioje byloje apskritai neįrodinėja. Todėl, atsižvelgiant į regresinio reikalavimo instituto esmę ir teisinį reguliavimą, pagrįstai konstatuotina, kad NŽT (valstybė) nei sutartiniu, nei įstatymo pagrindu nėra įgijusi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisės į L. B., o regresinį reikalavimą galėtų nukreipti nebent į atsakingus NŽT (anksčiau - Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus) tarnautojus, priėmusius teismų neteisėtais pripažintus administracinius sprendimus, priežastiniu ryšiu lėmusius žalos atsiradimą nukentėjusiesiems. Antra. Tam, kad asmeniui galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė, būtina nustatyti visas kumuliatyvias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y., asmens neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą (nuostolius) ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių). Nagrinėjamu atveju priešingai, nei deklaratyviai (iškraipant teismų ankstesniais sprendimais nustatytus faktus ir pateikiant jų subjektyvias interpretacijas) teigiama ieškinyje, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nenustatytos ir apskritai neegzistuoja civilinės atsakomybės taikymo L. B. atžvilgiu sąlygos. Nesutiktina su ieškinyje nurodytu deklaratyviu teiginiu, kad L. B. neteisėti veiksmai tariamai buvo konstatuoti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-586/2011 bei Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012. Tokia ieškovės pozicija akivaizdžiai stokoja faktinio ir teisinio pagrįstumo. ABTĮ 57 str. 4 d. (neįrodinėtinos aplinkybės ir faktai) nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Savo esme analogiška nuostata įtvirtinta CPK 182 str. 3 punkte, kur nustatyta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Nagrinėjamu atveju, baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-586/2011 teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. priėmė nutartį (ne apkaltinamąjį nuosprendį), kuriuo baudžiamasis procesas buvo nutrauktas. Nutartimi jokios baudžiamosios bylos faktinės aplinkybės, išskyrus kiek susiję su bylos nutraukimo pagrindais, teisiniu požiūriu baudžiamojoje byloje nebuvo tirtos ir nustatytos. Šiame kontekste pažymėtina, kad dar 2007 m. spalio 5 d. Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 68-1-00445-04 buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių L. B. kaltę dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 228 str. 2 d. padarymo. Tai suponuoja, kad teismo nutartyje aprašomojoje dalyje aprašytos iš kaltinamojo akto perkeltos aplinkybės (teisme netirtos ir neįrodytos) bet kuriuo atveju, net ir nenutraukus baudžiamojo proceso, stokoja faktinio pagrindimo. Taigi, teismui baudžiamojoje byloje nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio, negalint nustatyti ir nenustačius (net netyrus) nusikalstamų veikų padarinių, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartyje nurodytos aplinkybės (iš esmės perrašant kaltinamajame akte deklaratyviai išdėstytas, tačiau netirtas ir neįrodytas aplinkybes) teisės požiūriu nėra ir negalėtų būti laikomos prejudiciniais faktais reiškiant reikalavimus L. B. dėl žalos atlyginimo. Todėl ieškinyje nurodytos aplinkybės remiantis tik baudžiamosios bylos nutartimi ir nepateikiant jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, šioje byloje laikytinos neįrodytomis. Civilinėje byloje Nr. 2-95-538/2012, kurioje priimtas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimas ir kuriuo remiasi ieškovė, bylos nagrinėjimo dalyką sudarė reikalavimai pripažinti Klaipėdos apskrities viršininko įsakymus ir sprendimą, žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis negaliojančiomis ir taikyti restituciją bei vindikaciją. Administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019, kurioje priimta 2019 m. kovo 20 d. LVAT nutartis, bylos nagrinėjimo dalyką sudarė reikalavimas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai NŽT, atlyginti neteisėtais NŽT (Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus) veiksmais nukentėjusiesiems padarytą žalą. Pastarojoje byloje teismas, be kita ko, tiesiogiai nurodė, kad CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra svarbu, kas suklastojo Išvadą 4887, nes valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, kaltės elementas nereikalingas. Taigi akivaizdu, kad minėtose bylose nebuvo nagrinėjamos L. B. civilinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, tariamai pagrindžiančios atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas šioje byloje. Kadangi anksčiau nagrinėtų bylų ir šiuo ieškiniu reiškiamo reikalavimo L. B. regreso tvarka atlyginti žalą nagrinėjimo dalykas ir įrodinėtinos aplinkybės iš esmės skiriasi, atsižvelgiant į aukščiau aptartą kasacinio teismo praktiką, teismų sprendimuose ir nutartyse ankstesnėse civilinėse ir administracinėse bylose nurodytos aplinkybės, kiek susiję su L. B. veiksmais (neveikimu), neturi teisinės prejudicijos sprendžiant dėl L. B. civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Juolab, kad ir teismų civilinėje ir administracinėje byloje nurodytos aplinkybės iš esmės be aiškaus pagrindimo tiesiog perkeltos iš prejudicijos nesukuriančios aukščiau aptartos nutarties baudžiamojoje byloje. Tokiu būdu, atsakovės atstovo nuomone, ieškinyje išdėstyti deklaratyvūs, be to, subjektyviai iškraipyti teiginiai apie tariamai teismų sprendimais nustatytus L. B. neteisėtus veiksmus ir (ar) kaltę, yra akivaizdžiai nepagrįsti jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir pagal ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą laikytini neįrodytais ir atmestini. NŽT siekdama žalos atlyginimo iš L. B. privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia tariamai egzistuojančias L. B. civilinės atsakomybės sąlygas ir jas įrodyti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis bendra tvarka (CPK 178 str.). Trečia, vertinant ieškinyje minimų įsiteisėjusių teismų sprendimų turinį, matyti, kad nėra nustatytas ne tik L. B. veiksmų neteisėtumas, kaltė, tačiau taip pat nenustatytas ir neegzistuoja ir priežastinis ryšys tarp nukentėjusiesiems padarytos žalos ir L. B. veiksmų. Priešingai, teismai įsiteisėjusiuose sprendimuose aiškiai pabrėžė, kad nėra nustatyta, kas suklastojo Klaipėdos apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 30 d. išvadą Nr. 4887, nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo L. B. procedūra apskritai negalėjo būti pradėta, t. y. būtent išimtinai dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (NŽT, jos tarnautojų) neteisėtų veiksmų priimti neteisėti administraciniai sprendimai, kurie lėmė žalos padarymą nukentėjusiesiems. Pačios ieškovės (jos tarnautojų) veiksmų neteisėtumą nurodo ir ieškovės atstovas teigdamas, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija galimai tinkamai neįvertino jos pateiktų dokumentų. Savo ruožtu, ieškovės samprotavimai apie tariamą atsakovės įtaką ieškovės tarnautojams priimant sprendimus, nepagrįsti jokiais įrodymais. Nurodytos aplinkybės, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (NŽT) tarnautojai veikė ne tik neteisėtai, tačiau ir ypatingai aplaidžiai, t. y., kad ieškovė yra pati atsakinga už nukentėjusiesiems padarytą ir atlygintą žalą, kartu sudaro teisinį pagrindą bet kuriuo atveju atleisti L. B. nuo civilinės atsakomybės taikymo CK 6.253 str. pagrindu. Ketvirta. Reikalaujamą atlyginti 174 496,14 Eur žalą sudaro 150 841,87 Eur turtinės žalos atlyginimas, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas bei 5 proc. dydžio metinės (procesinės) palūkanos nuo priteistų sumų nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (18 654,27 Eur). Net jei egzistuotų kitos L. B. civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, ieškinyje nurodomas žalos dydis yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl reikalavimas ją atlyginti laikytinas nepagrįstu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu ieškinys atmestas. Teismas nusprendė priteisti iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsakovei L. B. 9 730,30 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Sprendimui įsiteisėjus, nutarė panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi paskirtą atsakovei L. B. priklausančio turto ir piniginių lėšų areštą 174 496,14 Eur apimtyje. Pagrindiniai teismo argumentai:
3.1. Teismas sprendė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas prasidėjo 2019 m. gegužės 9 d., tai yra kitą dieną po žalos N. S. ir T. S. sumokėjimo ir baigėsi 2022 m. gegužės 9 d. Nurodė, jog terminas kreiptis į teismą praleistas tris su puse mėnesio.
3.2. Teismas pažymėjo, kad ieškovės atstovas savo prašymą atnaujinti praleistą terminą motyvuoja vienintele aplinkybe – dideliu darbo krūviu, dėl kurio negalėjo laiku – trejų metų bėgyje priimti sprendimą kreiptis į teismą bei paruošti teismui atitinkamus dokumentus. Tokia priežastis, o galimai ir kitos - darbuotojų trūkumas, įstaigų reorganizacijos, komunikacijos stoka ir pan., teismo vertinimu, niekaip negali būti laikomos svarbiomis, dėl kurių reikėtų atnaujinti terminą. Nebuvo jokių ekstraordinarių aplinkybių, NŽT dirba profesionalūs specialistai, kurie privalo žinoti elementarias teisės normas, teismų praktiką, atskirų veiksmų atlikimo ir neatlikimo pasekmes. Treji metai tikrai yra pakankamas laikotarpis paruošti ieškinį teismui.
3.3. Teismas konstatavo, jog praleistas senaties terminas negali būti atnaujintas, dėl to ieškinį atmetė.
3.4. Teismas, vertindamas ieškovės elgesį proceso nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Negalima teigti, kad ieškovė pateikė nepagrįstą ieškinį, kadangi iš esmės ieškinys nenagrinėtas. Tuo labiau nėra pagrindo teiginiui, kad ieškinį ieškovė pareiškė nesąžiningai.
3.5. Atsakovės atstovas prašė priteisti iš ieškovės 14 520,04 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Iš šios sumos 12 727,18 Eur išlaidų pirmojoje instancijoje ir 1 730,30 Eur apeliacinėje instancijoje. Teismas šį prašymą tenkino iš dalies (CPK 98 str.). Teismo vertinimu pagrįsta priteisti atsakovei 8 000 Eur pagal ankstesnį prašymą bei 1 730,30 Eur pagal 2023 m. liepos 26 d. prašymą išlaidų atlyginimą, iš viso – 9 730,30 Eur.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4.
4.1. Tarnybos nuomone senaties terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – TM) 2019 m. birželio 17 d. rašto Nr. (1.81)7R-3730 „Dėl valstybės regreso tesisės įgyvendinimo“ gavimo dienos – 2019 m. birželio 17 d., o ne nuo apmokėjimo datos, kadangi Tarnyba (būdama nepavaldi TM bei nedisponuodama tomis pačiomis dokumentų valdymo ar apskaitos informacinėmis sistemomis) neturėjo jokios galimybės anksčiau, nei gavo TM 2019 m. birželio 17 d. raštą, sužinoti apie 2019 m. gegužės 8 d. mokėjimo pavedimą.
4.2. Tarnybos nuomone teismas netinkamai nustatė momentą, nuo kurio ieškovė galėjo sužinoti ir jai turėjo būti žinoma apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovė sieja savo teisių pažeidimą. Tarnybos nuomone, ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, be to, nežymiai.
4.3. Aplinkybė, kad Tarnyba, nors ir turėdama tokią teisę, ne iš karto kreipėsi į teismą, bandydama sureguliuoti žalos atlyginimo klausimą ne teismo keliu, iš pradžių raštu kreipėsi į atsakovę, įrodo, kad Tarnyba elgėsi sąžiningai, vadovavosi proceso ekonomiškumo ir šalių bendradarbiavimo principais (CPK 3 str. 1 d., 7, 8 str.). Ši aplinkybė taip pat laikytina svarbia, teismui sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
4.4. Tarnyba 2022 m. gegužės 31 d. pareiškimu Nr. 1SD-1378-(3.7 E.) „Dėl žalos atlyginimo regreso tvarka“ kreipėsi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Įvertinus tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba apie žalos sumokėjimą sužinojo tik 2019 m. birželio 17 d., darytina išvada, kad 2022 m. gegužės 31 d. pareiškimas buvo pateiktas laiku arba nežymiai praleidus ieškinio senaties terminą. Tačiau teismas priėmė nagrinėti vėlesnį Nacionalinės žemės tarnybos 2022 m. rugpjūčio 22 d. pareiškimą Nr. 1SD-2095-(3.8 E.) „Dėl žalos atlyginimo regreso tvarka“.
4.5. Tarnybos nuomone, ieškinio senaties termino praleidimą lėmė daug sudėtingų ir išskirtinių aplinkybių. Pabrėžia, kad laikotarpiu nuo žalos apmokėjimo iki ieškinio pateikimo momento Lietuvoje buvo ir COVID-19 epidemija, ir nepaprastoji padėtis dėl karo Ukrainoje, o taip pat pačios Tarnybos reorganizacija. Esant šioms išskirtinėms (sudėtingoms, nepaprastoms) sąlygoms, pakito tiek darbo organizavimas, tiek nusistovėjusi darbų organizavimo bei vykdymo tvarka, buvo atvejų, kai iš vis ilgą laiką nebuvo vykdoma jokia veikla ne dėl nuo Tarnybos priklausančių aplinkybių. Aptariama situacija neabejotinai turėjo įtakos ne tik Tarnybos, bet ir kitų asmenų darbo organizavimui, darbuotojų krūviams bei užimtumui ir pan.
4.6. Tarnybos nuomone, teismas nusprendė priteisti per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą atsakovei, nes nevertino ir neanalizavo bylos sudėtingumo, darbo ir laiko sąnaudų, į bylą pateiktų prašymų, darbų ataskaitų, sąskaitų faktūrų ar mokėjimo dokumentų, nepasisakė dėl užmokesčio dydžio. Nutartis šioje dalyje iš esmės nemotyvuota, išlaidų pagrįstumas nevertintas, o tik formaliai įvardytos CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatos. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš ieškovės priteisė neprotingai dideles bylinėjimosi išlaidas, nevertindamas jų pagrįstumo ir būtinumo.
5. Atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą atsakovė su juo nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
5.1. Neginčytinai konstatuotina, kad 3 metų ieškinio senaties terminas ieškinio reikalavimams teisme pareikšti prasidėjo 2019 m. gegužės 9 d. (kitą dieną valstybei sumokėjus žalą nukentėjusiesiems) ir baigėsi 2022 m. gegužės 9 d. Ieškinys teismui paduotas tik 2022 m. rugpjūčio 23 d., t. y. akivaizdžiai praleidus 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 4 d.).
5.2. Atsakovė pastebi, kad ieškovės su ieškiniu pateiktas kitas (vėlesnis) Teisingumo ministerijos 2020 m. liepos 23 d. raštas Nr. (1.81E) 7R-4414 „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“ ir pridėti mokėjimo nurodymai nėra susiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes nurodo į žalos atlyginimą kitose, su nagrinėjama byla nesusijusiose administracinėse bylose.
5.3. Pažymi, jog ieškinį ieškovė pareiškė tik 2022 m. rugpjūčio 23 d., t. y. praleidusi ieškinio senaties terminą daugiau kaip 2 mėnesius net ir skaičiuojant nuo Teisingumo ministerijos rašto dienos (2019 m. birželio 17 d.).
5.4. Atsakovės įsitikinimu, nei viena iš ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių nelaikytina svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi.
5.5. Pažymi, jog atstovavimas atsakovės interesams byloje, be kita ko, atsižvelgiant į byloje keliamus sudėtingus teisinius žalos priteisimo, teisinių santykių kvalifikavimo, teismingumo ir kitus klausimus, nemažą bylos apimtį, poreikį įvertinti prieš daugiau nei 20 metų vykusius įvykius, archyvinius duomenis, išanalizuoti didelės apimties ankstesnius teismų sprendimus, kuriais deklaratyviai grįstas ieškinys, aplaidų ieškovės procesinį elgesį, be kita ko, pateikiant aiškiai nepagrįstą ieškinį, nesilaikant teismingumo, praleidus ieškinio senaties terminus ir pan., pareikalavo didelių atsakovė atstovaujančio advokato ir, pagal poreikį, kitų Kontoros advokatų pastangų, laiko bei specifinių teisinių žinių. Dokumentų analizei, situacijos įvertinimui, procesinių dokumentų rengimui, atstovavimui, informacijos rinkimui bei kitoms su bylos nagrinėjimu pirmąja instancija susijusioms teisinėms paslaugoms suteikti iš viso iki šiol buvo skirta ne mažiau kaip 84,2 val. Atsakovės nuomone, šioje byloje, esant poreikiui, privalu nukrypti nuo 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
7. Teisėjų kolegija, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
8. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
9. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019, N. S. ir T. S. 2019 m. gegužės 8 d. pervedė 174 496,14 Eur žalos atlyginimą. Apie žalos atlyginimo faktą ir prašymą spręsti klausimą dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo Teisingumo ministerija NŽT informavo 2019 m. birželio 17 d. raštu Nr. (1.81.)7R-3730 „Dėl valstybės regreso teisės įgyvendinimo“.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
10. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo šalis siejo žalos teisiniai santykiai, nusprendė, jog byloje pareikštam ieškinio reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas, ir, nustatęs, jog ieškinys paduotas praleidus šį terminą be svarbių priežasčių, ieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu.
11. Apeliantės apeliaciniame skunde nurodoma, jog Nacionalinė žemės tarnyba apie žalos atlyginimą sužinojo iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. birželio 17 d. rašto Nr. (1.81)7R-3730 „Dėl valstybės regreso tesisės įgyvendinimo“, iš kurio matyti, kad TM 2019 m,. gegužės 8 d. mokėjimo pavedimu Nr. 861 N. S. ir T. S. pervedė 174 496,14 Eur žalos atlyginimo vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019). TM raštas Nacionalinės žemės tarnybos dokumentų valdymo sistemoje užregistruotas 2019 m. birželio 17 d., reg. Nr. 1GD-1529. Apeliantės nuomone laikytina, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo minėto rašto gavimo dienos – 2019 m. birželio 17 d., o ne nuo apmokėjimo datos, kadangi Tarnyba (būdama nepavaldi TM bei nedisponuodama tomis pačiomis dokumentų valdymo ar apskaitos informacinėmis sistemomis) neturėjo jokios galimybės anksčiau, nei gavo TM 2019 m. birželio 17 d. raštą, sužinoti apie 2019 m. gegužės 8 d. mokėjimo pavedimą. Akivaizdu, kad Nacionalinė žemės tarnyba sužinojo ar turėjo galimybę sužinoti apie žalos sumokėjimą tik gavusi pirmiau minėtą raštą, todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytina TM 2019 m. birželio 17 d. rašto gavimo Tarnyboje data. Apeliantės nuomone, ši aplinkybė laikytina svarbia ieškinio senaties praleidimo priežastimi. Apeliantė mano, kad sprendime nepagrįstai nurodyta, kad praleistas ieškinio senaties terminas negali būti atnaujintas, nes teismas nenustatė svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Pažymi, kad senaties termino praleidimą lėmė Covid-19 pandemija, karas Ukrainoje, NŽT reforma, dėl to pakito tiek darbo organizavimas, tiek nusistovėjusi darbų organizavimo bei vykdymo tvarka, buvo atvejų, kai iš vis ilgą laiką nebuvo vykdoma jokia veikla ne dėl nuo Tarnybos priklausančių aplinkybių.
12. Kaip žinoma, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis), ieškinio termino praleidimas yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu kita ginčo šalis to reikalauja ir teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126, 1.131 straipsniai).
13. Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 69 punktas).
14. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis).
15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3645-438/2019, N. S. ir T. S. 2019 m. gegužės 8 d. pervedė 174 496,14 Eur žalos atlyginimą. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia prasidėjo nuo nurodytos žalos sumokėjimo (kitos dienos) – 2019 m. gegužės 9 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis, CK 1.127 straipsnio 4 dalis).
16. Aktualu pažymėti, jog CK 1.130 straipsnyje reglamentuojami pagrindai, kuriems esant ieškinio senaties terminas nutraukiamas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Taip pat ieškinio senaties terminą nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę (to paties straipsnio 2 dalis). Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą (to paties straipsnio 3 dalis).
17. Iš aptartos normos matyti, kad ieškinio senaties terminą nutraukia dvi aplinkybių grupės – skolininko veiksmai šiam pripažįstant skolą bei suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą dėl savo teisių gynimo.
18. Pagal kasacinio teismo praktiką, skolininko veiksmais, nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą, laikomi veiksmai, kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus, akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2008; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-168-687/2019, 34 punktas).
19. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad antroji ieškinio senaties terminą nutraukianti aplinkybių grupė – kreipimasis su ieškiniu į teismą (CK 1.130 straipsnio 3 dalis) – neturėtų būti aiškinama gramatiškai, kaip apimanti tik teisminę gynybą stricto sensu (siaurąja reikšme), bet atsižvelgiant į šios normos tikslą, kad ieškinio senaties terminą gali nutraukti suinteresuoto asmens veiksmai, kurie sukelia teisinius padarinius, analogiškus kreipimuisi į teismą (teisių pripažinimą). Pavyzdžiui, byloje, kurioje reikalavimas dėl skolos ir delspinigių išieškojimo buvo įgyvendintas ne teismo tvarka, bet paduodant notarui prašymą dėl vykdomojo dokumento išdavimo, kasacinis teismas nusprendė, kad CK 1.130 straipsnyje reglamentuojamos ieškinio senaties termino nutraukimo taisyklės taikytinos ir paduodant prašymą notarui dėl vykdomojo dokumento išieškoti skolą ir delspinigius išdavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022, 39 punktas). Kitoje civilinėje byloje ieškovė 2020 m. sausio 27 d. kreipėsi į teismą ir prašė teismo išreikalauti iš atsakovo (teisėto įgijėjo) anksčiau (2017 m. sausio 21 d.) pavogtą jos automobilį ir jį priteisti ieškovei. Buvo nustatyta, kad ieškovės atstovė kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūrą su prašymu sulaikytą automobilį grąžinti jos teisėtai savininkei ir šis prašymas Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2018 m. rugsėjo 11 d. nutarimu buvo tenkintas, tačiau atsakovas apskundė šį nutarimą. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi panaikino Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį ir priėmė naują sprendimą: panaikino Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros 2018 m. rugsėjo 11 d. nutarimą grąžinti automobilį ieškovei, atitinkamai panaikino Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės vyriausiojo prokuroro 2018 m. spalio 8 d. nutarimą. Kauno apygardos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodė, kad tiek ieškovė, tiek sąžiningas įgijėjas atsakovas šiame ikiteisminiame tyrime yra pareiškę prašymus dėl automobilio grąžinimo, t. y. tarp automobilio savininkės ir sąžiningo įgijėjo yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas. Daikto savininkas, norėdamas išsireikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo, turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Kilus civiliniam ginčui dėl teisės į ikiteisminio tyrimo metu paimtus daiktus, jie nėra grąžinami nė vienai iš šalių, kol neįsiteisės civilinio proceso tvarka priimtas sprendimas. Ikiteisminis tyrimas 2019 m. lapkričio 22 d. nutarimu buvo nutrauktas nurodant, kad ginčas dėl automobilio nuosavybės nustatymo turi būti sprendžiamas taikant civilinės teisės ir civilinio proceso teisės normas. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes kasacinis teismas konstatavo, kad savininko kreipimasis ikiteisminio tyrimo metu (2018 m. ) į prokuratūrą su prašymu grąžinti pavogtą daiktą ir prokuratūrai šį prašymą tenkinus, tokie savininko veiksmai savo padariniais prilyginami ieškinio pareiškimui CK 1.130 straipsnio 3 dalies prasme ir todėl nutraukia ieškinio senaties terminą. Papildomai šią išvadą pagrindžia ir tai, kad civilinių teisių įgyvendinimas ir gynimas paprastai vyksta laikantis subsidiarumo principo, todėl nepagrįsta būtų reikalauti iš civilinių teisinių santykių subjektų siekti savo pažeistų teisių gynybos vienu metu keletu alternatyvių būdų, ypač įvertinus aplinkybę, kad, esant sprendimui grąžinti ginčo automobilį ieškovei, nebuvo net teisinio pagrindo kreiptis su vindikaciniu ieškiniu į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-1120/2023).
20. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad esant senaties termino pradžiai (2019 m. gegužės 9 d.), ieškovė su 2021 m. kovo 21 d. prašymu – nepraleidusi ieškinio senaties termino – kreipėsi į atsakovę ir prašė sumokėti 175 135,14 Eur žalą, kurią, ieškovės nuomone, patyrė valstybė savo buvusios darbuotojos (atsakovės) veiksmais. Akcentuotina, tai, kad ieškovė minėtame rašte suteikė atsakovei vieno mėnesio terminą nuo 2021 m. kovo 21 d. rašto gavimo dienos sumokėti žalos atlyginimą, rašte buvo paaiškinta, kad to nepadarius (žalos nesumokėjus), ieškovė kreipsis į teismą. Atsakovė, 2019 m, balandžio 28 d. atsakyme dėl žalos atlyginimo, nurodžiusi, kad ieškovės 2019 m. kovo 21 d. raštą gavo 2019 m. kovo 31 d., nepraleisdama nustatyto atsakovei vieno mėnesio termino, teigė ir tai, kad ieškovės 2019 m. kovo 21 d. rašte išdėstytas siūlymas yra neteisėtas ir nepagrįstas bei nebus vykdomas.
21. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio teismo praktiką, pagal kurią, kaip minėta, CK 1.130 straipsnio 1 dalies norma aiškinama ne gramatiškai, o atsižvelgiant į šios normos tikslą, sprendžia, kad šiuo atveju ieškovės 2019 m. kovo 21 d. kreipimasis į atsakovę su prašymu sumokėti žalos atlyginimą geranoriškai, bet atsakovei šį prašymą atmetus, tokie ieškovės veiksmai (alternatyvus veiksmas ieškinio pareiškimui) savo padariniais prilyginamas ieškinio pareiškimui CK 1.130 straipsnio 3 dalies prasme ir todėl nutraukia ieškinio senaties terminą. Pridėtina, kad jeigu atsakovė po ieškovės kreipimosi būtų geranoriškai sumokėjusi žalą, šio bei ankstesnio teisminių proceso nebūtų.
22. Taigi, konstatuotina, kad nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. balandžio 28 d. ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas, o prasidėjo iš naujo nuo 2019 m. balandžio 29 d. (CK 1.118 straipsnio 1 dalis). Iš viso senaties terminas šiuo laikotarpiu buvo nutrūkęs 39 kalendorines dienas.
23. Dera pažymėti, kad ieškovė į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su pareiškimu / ieškiniu atsakovei dėl žalos atlyginimo regreso tvarka kreipėsi 2019 m. gegužės 31 d. (administracinė byla Nr. eI2-6519-609/2022). Spręstina, kad atsižvelgus į tai, jog laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. balandžio 28 d. senaties terminas buvo nutrauktas dėl aktyvių ieškovės veiksmų, jis iš naujo prasidėjo nuo 2019 m. balandžio 29 d., ieškovė nepraleido trijų metų ieškinio senaties termino (CK 1.129 straipsnio 9 dalis). Kolegija konstatuoja, kad ieškovės 2019 m. gegužės 31 d. inicijuotas teisminis procesas vėl nutraukė ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 1 dalis).
24. Matyti, kad ieškovei su pareiškimu 2022 m. gegužės 31 d. kreipusis į administracinį teismą, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. birželio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-6519-609/2022, atsižvelgę į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 5 straipsnio 1 dalis galima iš asmens išieškoti ne daugiau kaip 9 vidutinius jų darbo užmokesčius, o jeigu žala padaryta tyčia, – tiek, kiek ji sumokėjo žalos atlyginimo, konstatavo, kad pareiškime nėra pateikti duomenys apie vidutinį darbo užmokestį, kuris atsakovei L. B. buvo mokamas nagrinėjamam atvejui aktualių veiksmų atlikimo metu bei nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti iki 2022 m. birželio 10 d., vėliau iki 2022 m. birželio 30 d. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. liepos 4 d. nutartimi pareiškimą laikė nepaduotu nepateikus atlyginimo užmokesčio. Ieškovė neskundė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. liepos 4 d. nutarties tikėtina dėl to, kad duomenų gavimas apie vidutinį darbo užmokestį, kuris atsakovei L. B. buvo mokamas nagrinėjamam atvejui aktualių veiksmų atlikimo metu (atsakovė NŽT dirbo nuo 1999 m. birželio 1 d. iki 2000 m. gruodžio 29 d.), buvo susijęs su archyvine paieška ir ieškovė pati tokių duomenų neturėjo bei kuo trumpesniu laikotarpiu negalėjo pateikti.
25. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė kreipėsi į valstybės institucijas dėl atsakovės darbo užmokesčio, gauto 1999 m. – 2000 m. Pastebėtina, kad Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (Bendrųjų reikalų skyriaus archyvarė), reaguodama į ieškovės prašymą, 2022 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. AA1-194 (7.1.22 E) pateikė duomenis apie atsakovės 1999 m. – 2000 m. gautą darbo užmokestį.
26. Žinoma, jog ieškovė 2022 m. rugpjūčio 23 d. dar kartą kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su pareiškimu / ieškiniu dėl žalos iš atsakovės atlyginimo ir prie jo, be kitko, pridėjo duomenis apie atsakovės 1999 m. – 2000 m. gautą darbo užmokestį. Taip 2022 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimu administraciniam teismui dar kartą buvo inicijuotas administracinės bylos nagrinėjimas. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-9016-438/2022 buvo patenkintas pareiškėjos / ieškovės prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo - areštuotas atsakovei priklausantis turtas bei piniginės lėšos pareikšto reikalavimo apimtyje, t. y. ne daugiau kaip už 174 496,14 Eur. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2022 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-745-415/2022 nepaisant to, kad atsakovė skunde įtikinėjo, kad praleistas trijų metų ieškinio senaties terminas, Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį paliko nepakeistą.
27. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nustatė ir tai, jog Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui, nes byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. spalio 5 d. nutartimi perdavė bylą nagrinėti Tauragės apylinkės teismui, kadangi buvo nustatyta, jog tarp pareiškėjos / ieškovės ir atsakovės žalos padarymo metu buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai (atsakovė nebuvo valstybės tarnautoja ar pareigūnė) ir ieškinio reikalavimai yra kildinami iš darbo teisinių santykių. Dėl to byla toliau buvo nagrinėjama ne apygardos administraciniame teisme, o apylinkės teisme. Pastebėtina ir tai, kad Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-476-513/2023 Tauragės apylinkės teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas konstatavus, kad ieškovė nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, panaikino ir byla perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-476-513/2023 konstatavo, kad vertimas ieškovę kreiptis į darbo ginčų komisiją vien tam, kad formaliai būtų pasinaudota išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka, tik užvilkintų kilusio ginčo tarp šalių išsprendimą ir nepasiektų išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka tikslų; nepagrįstai apsunkintų procesą, pailgintų bylinėjimosi trukmę ir negarantuotų operatyvaus galbūt pažeistų teisių gynimo bei greitesnės teisinės taikos atkūrimo, ypač įvertinus tai, kad ieškinys pareikštas dar 2022 m. rugpjūčio 23 d., buvo priimtas, administracinio teismo perduotas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (nutarties 37, 38 punktai).
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylai reikšmingas faktines aplinkybes, įstatymų leidėjo reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką nusprendžia, kad ieškovės / pareiškėjos 2019 m. gegužės 31 d. (administracinė byla Nr. eI2-6519-609/2022) kreipimasis į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su pareiškimu / ieškiniu, kitas ieškovės / pareiškėjos 2022 m. rugpjūčio 23 d. kreipimasis į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus su pareiškimu / ieškiniu dėl žalos iš atsakovės atlyginimo (administracinė byla Nr. eI2-9016-438/20220 bei tolesnė ši civilinė byla yra vientisas teisminis procesas, kurį ieškovė / pareiškėja inicijavo 2019 m. gegužės 31 d. – nepraleidusi įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino. Kolegija nenustatė ieškovės kaltės ar piktnaudžiavimo požymių inicijuojant teisminius procesus.
29. Akcentuotina, kad pakartotinis 2022 m. rugpjūčio 23 d. ieškovės kreipimasis į Regionų apygardos administracinį teismą vyko tik dėl to, kad reikėjo gauti duomenis apie atsakovės 1999 m. – 2000 m. gautą darbo užmokestį, tokiais duomenimis ieškovė nedisponavo, o jų gavimas Klaipėdos rajono savivaldybėje archyvo skyriuje užtruko daugiau nei mėnesį (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-6519-609/2022 pareiškimo / ieškinio laikymas nepaduotu dėl to, kad pareiškėja / ieškovė objektyviai neturėjo duomenų apie atsakovės 1999 m. – 2000 m. gautą darbo užmokestį nereiškė, kad byla išnagrinėta ir / ar priimtas teismo sprendimas. Tai (toks institutas) reiškė, kad teismo atsisakymas priimti skundą (prašymą, pareiškimą) / skundo (prašymo, pareiškimo) laikymą nepaduotu nekliudo vėl kreiptis į teismą su tuo pačiu skundu (prašymu, pareiškimu), jeigu yra pašalintos arba išnyko aplinkybės, kliudžiusios priimti skundą (prašymą, pareiškimą) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1, 4 dalys; CPK 115 straipsnio 3 dalis, CPK 137 straipsnio 4 dalis, CPK 138 straipsnis).
30. Svarbu ir tai, kad jeigu hipotetiškai spręsti, kad ieškovė / pareiškėja, 2019 m. gegužės 31 d. kreipusi į teismą (administracinė byla Nr. eI2-6519-609/2022), šiam priėmus 2022 m. birželio 6 d. nutartį bei pareiškėjai / ieškovei nustačius terminą pareiškimo trūkumams pašalinti (atsakovės darbo užmokesčiui nurodyti), pareiškėja nebuvo aktyvi ir 2022 m. liepos 4 d. nutarčiai įsiteisėjus (2022 m. liepos 13 d.) praleido senaties terminą dėl to, kad pernelyg ilgai delsė gauti atsakovės duomenis dėl atlyginimo (kreipėsi į savivaldybę jau kitą dieną po minėtos nutarties įsiteisėjimo), praleido senaties terminą dėl to, kad pernelyg ilgai delsė pateiki ieškinį / pareiškimą (pateikė jau ketvirtą dieną po duomenų gavimo iš savivaldybės), teisėjų kolegijos vertinimu toks laikas būtų itin trumpas (keletas dienų) bei nebūtų pagrindas neatnaujinti ieškinio senaties termino dėl svarbių priežasčių ir praleidus terminą itin trumpai / nežymiai (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Viena iš svarbiausių priežasčių yra ta, kad ieškovė dar baigiantis senaties terminui 2022 m. kovo 21 d. raštu suteikė galimybę atsakovei geranoriškai sumokėti žalos atlyginimą ir taip išvengti teisinių procesų ir bylinėjimosi išlaidų. Tik atsakovei nesutikus dėl to, kad ji mano, jog neegzistuoja regresinio ieškinio sąlygos, kad ji jokios žalos ieškovei nepadarė, procesas buvo perkeltas į teismą.
31. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo teigti, kad ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.
32. Pabrėžtina tai, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys teisme gautas 2022 m. rugpjūčio 23 d. Teismas nusprendė, kad ieškinio senaties terminas praleistas tris ir pusė mėnesio ir dėl ieškovės, nerūpestingumo, aplaidumo. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad pirmą kartą pareiškimas administraciniam teismui buvo pareikštas ne 2022 m. rugpjūčio 23 d., o 2022 m. gegužės 31 d. Kolegijos vertinimu, jeigu teismas ir suklydo dėl senaties termino nutraukimo ieškovei 2022 m. kovo 21 d. kreipusis į atsakovę, turėjo atkreipti dėmesį į ieškovės 2022 m. gegužės 31 d. pareiškimą administraciniam teismui ir šį veiksmą analizuoti senaties termino aspektu, tačiau to nebuvo padaryta. Jeigu teismas būtų pasisakęs dėl 2022 m. gegužės 31 d. pareiškimo, būtų neabejotinai nustatyta, kad ir šiuo momentu senaties terminas nebuvo praleistas, net ir teismui nenustačius senaties termino nutraukimo nuo 2022 m. kovo 21 d. iki 2022 m. balandžio 28 d.
33. Teisėjų kolegijos manymu, analizuojant pirmosios instancijos teismo atliktą senaties termino (ne)atnaujinimo klausimą, svarbu tai, jog pirminis 2022 m. gegužės 31 d. ir / ar vėlesnis 2022 m. rugpjūčio 23 d. pareiškimo / ieškinio pateikimas netinkamos kompetencijos teismui savaime nėra svarbi priežastis atsisakyti atnaujinti ieškinio senaties terminą, pareiškimo / ieškinio teikimo eiga patvirtina, kad ieškovė aktyviai siekė apginti savo galbūt pažeistas teises. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovės elgesys atitinka bendruosius teisės principus. Pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, siekiantis pažeistų subjektinių teisių gynybos, teikia visas pastangas, kad išsiaiškintų informaciją, be kita ko, ir dėl procedūrinių (procesinių) ieškinio reikalavimų aspektų, reikalingą savo teisėms bei teisėtiems interesams apginti, ir, tokią informaciją gavęs, nedelsdamas pareiškia ieškinį teisės aktų nustatyta tvarka. Būtent tai gali būti vertinama kaip svarbi priežastis atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl nesutiktina su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada vertinant ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės, susijusios su valstybės institucijos – NŽT ir jos darbuotojos galbūt neteisėtais veiksmais yra išskirtinės, tai tikėtina galėjo suklaidinti ieškovę dėl teikiamų dokumentų apimties bei ieškinio rūšinio teismingumo. Juo labiau kad, kaip jau minėta, ieškovė, išsiaiškinusi procedūrinius pareiškimo / ieškinio teikimo aspektus, Regionų apygardos administraciniam teismui liepos 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-6519-609/2022 laikius, kad pareiškimas nepaduotas, nes nepateiktas atsakovės gaunamas darbo užmokestis, minėtai nutarčiai įsiteisėjus, jau kitą dieną nedelsdama kreipėsi į Klaipėdos rajono savivaldybę dėl duomenų pateikimo bei juos gavusi, jau ketvirtą dieną 2022 m. rugpjūčio 23 d. pateikė patikslintą pareiškimą administraciniam teismui. Pažymėtina, kad kasacinis teismas savo praktikoje tai pat yra nurodęs, jog svarbu kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti aplinkybes dėl netinkamo kreipimosi į teismą įgyvendinimo bei atsižvelgiama į teisingumo principo reikšmę. Pvz., yra išaiškinta, kad netinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas gali būti pripažintas svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, jei ieškovas sąžiningai ir neaplaidžiai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2007).
34. Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių reikšmės, neteisingai ir nevisapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų kontekste. Teismas visiškai neįvertino pirminio 2022 m. gegužės 31 d. pareiškimo reikšmės senaties termino institutui. Įvertinus šias aplinkybes būtų teismui būtų buvęs pagrindas kitaip vertinti, ar egzistuoja pagrindas ieškovės nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis. Kaip jau nurodyta, atsižvelgiama ne tik į ginčo esmę, turėjo būti vertinamas ieškovės elgesys, jos nuoseklus siekis ginti savo pažeistą teisę bei vadovaujamasi ir bendraisiais protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, įsitikinant, ar šioje situacijoje yra nustatytos svarbios priežastys ieškinio senaties terminui atnaujinti (CK 1.5 straipsnis). Vertinant svarbias priežastis, turi būti nustatoma pusiausvyra tarp šioje byloje susiklosčiusių išskirtinių faktinių aplinkybių bei realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos, atsižvelgiant ir į ieškinio senaties teisinio instituto esmę.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai dėl atsakovės civilinės atsakomybės gali būti tenkinami tik nustačius visas būtinas šios specialios civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas. Skundžiamo sprendimo turinys leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes, visiškai nevertino ir neanalizavo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovės žalą (ne)pagrįstumas negali būti iš esmės išnagrinėtas apeliacinės instancijos teisme.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
36. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnis, 7 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
Dėl bylos procesinės baigties
37. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, tačiau netinkamai taikė ieškinio senaties termino nutraukimą reglamentuojančias normas ir nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad šis terminas buvo nutrauktas teismas neįvertino 2022 m. gegužės 31 d. pareiškimo reikšmės.
38. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, visiškai nevertino ir neanalizavo, ar yra visos sąlygos, būtinos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovės reikalavimų (ne)pagrįstumas negali būti išspręstas apeliacinės instancijos teisme, nes dėl tirtinų aplinkybių pobūdžio ir apimties byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi. Tokia situacija pažeistų šalies, kuri nesutiktų su apeliacinės instancijos teismo pirmą kartą atliktu ginčo faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu, teisę į apeliaciją. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, pripažinus, kad ieškovė ieškinį pateikė nepraleidusi ieškinio senaties termino ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,
n u t a r i a:
panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Teisėjos Raimonda Andrulienė
Irma Čuchraj
Aušra Maškevičienė