Administracinė byla Nr. A602-2292/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02644-2011-3
Procesinio sprendimo kategorija 9.4; 9.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio, Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
pareiškėjo atstovei advokatei Valei Petkevičienei,
atsakovo atstovui T. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (pareiškėjas V. P., trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-179-397/10 pareiškėjas V. P. (toliau – ir V. P. ) buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalyje.
Minėtame baudžiamajame įsakyme, be kita ko, konstatuota, jog pareiškėjas neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 ir 3 punktų reikalavimus, o būtent: 2008 m. lapkričio mėn., Jonavoje, Lietuvos Respublikoje, jis susitarė su V. M., V. V. ir tyrimo nenustatytais asmenimis, Lietuvos Respublikoje įgyti ne mažiau 40 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“ pagamintų Rusijos Federacijoje, kurių vertė yra 157 481,86 Lt ir viršija 250 MGL dydžio sumą, įgytas cigaretes laikyti Jonavoje, tyrimo nenustatytoje vietoje, vėliau šias cigaretes pergabenti ir paslėpti (duomenys neskelbtini) priklausančio vilkiko „M. B.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabenti į Vokietijos Federacinę Respubliką ir jas realizuoti R. P. . V. V. ir V. M. sudarė nusikalstamos veikos planą bei paskirstė pareiškėjui ir tyrimo nenustatytiems asmenims vaidmenis bei užduotis: nurodė tyrimo nenustatytiems asmenims už piniginį atlygį neteisėtai gabenti Jonavoje įgytas cigarečių dėžes, jas pakrauti ir paslėpti „M. B. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė pareiškėjui neteisėtai laikomas cigaretes gabenti R. P. į Hanoverio miestą, Vokietijos Federacinę Respubliką. Be to, V. V., būdamas Lietuvos Respublikoje, telefonu susitarė su R. P., kurio atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą atlieka Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijos, o pastarasis pažadėjo pergabentas cigaretes įgyti Vokietijos Federacinėje Respublikoje, Hanoverio mieste. 2008 m. lapkričio 27 d., nakties metu, Jonavoje V. V. , V. M. ir tyrimo nenustatyti asmenys, veikdami pagal išankstinį susitarimą, ne mažiau kaip 40 000 pakelių cigarečių „Jin Ling“ pergabeno iš tyrimo nenustatytos laikymo vietos į (duomenys neskelbtini) teritoriją, esančią Jonavoje, (duomenys neskelbtini) g. 3A, ten perkovė ir paslėpė į vilkiko „M. B. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabę „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo 2008 m. lapkričio 27 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. pareiškėjas, tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodytą cigarečių krovinį vilkiku „M. B. “ su puspriekabe „Schmitz“ neteisėtai gabeno Lietuvos Respublikos, Lenkijos Respublikos teritorijose, Vokietijos Federacinėje Respublikoje nugabeno R. P. į Hanoverio miestą, kur 2008 m. lapkričio 28 d. krovinį iškrovė. 2008 m. lapkričio mėn., Jonavoje, V. V. sumokėjo pareiškėjui 800 eurų (2 760 litų) už neteisėto krovinio pervežimą iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką.
Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2008 m. lapkričio mėn., Jonavoje, Lietuvos Respublikoje, susitarė su V. M. , V. V. ir tyrimo nenustatytais asmenimis Lietuvos Respublikoje įgyti ne mažiau 57 400 pakelių cigarečių „Jin Ling“ pagamintų Rusijos Federacijoje, kurių vertė yra 225 986,46 Lt ir viršija 250 MGL dydžio sumą, įgytas cigaretes laikyti garaže (duomenys neskelbtini), esančiame Jonavoje, vėliau šias cigaretes pergabenti ir paslėpti (duomenys neskelbtini) priklausančio vilkiko „M. B. “, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) puspriekabėje „Schmitz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabenti į Vokietijos Federacinę Respubliką ir jas realizuoti R. P.. V. V. ir V. M. sudarė nusikalstamos veikos planą bei paskirstė pareiškėjui ir tyrimo nenustatytiems asmenims vaidmenis bei užduotis: nurodė tyrimo nenustatytiems asmenims Jonavoje įgytas cigarečių dėžes neteisėtai gabenti Jonavoje, pakrauti ir paslėpti vilkiko „M. B. “ puspriekabėje „Schmitz“, o pareiškėjui nurodė gabenti už piniginį atlygį neteisėtai laikomas cigaretes R. P. į Hanoverio miestą, Vokietijos Federacinę Respubliką. V. V., būdamas Lietuvos Respublikoje, telefonu susitarė su R. P., kurio atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą atlieka Vokietijos Federacinės Respublikos teisėsaugos institucijos, o pastarasis pažadėjo pergabentas cigaretes įgyti Hanoverio mieste. 2008 m. gruodžio 5 d., nuo 10 iki 14 val., Jonavoje, V. V. , V. M. ir tyrimo nenustatyti asmenys, veikdami pagal išankstinį susitarimą, automobiliu „VW LT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pergabeno ne mažiau 57 400 pakelių cigarečių „Jin Ling“ iš garažo (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. 3, Jonavoje, į (duomenys neskelbtini) teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini) g. 3A, Jonavoje, ir ten perkovė bei paslėpė į vilkiko „M. B. “ puspriekabę „Schmitz“. Nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 7 d. pareiškėjas, tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodytą cigarečių krovinį vilkiku „M. B. “ su puspriekabe „Schmitz“ gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje, per Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos valstybės sieną, kol 2008 m. gruodžio 7 d. Budzisko mieste, Lenkijos Respublikoje, jo vairuojamą vilkiką su neteisėtai gabenamu cigarečių kroviniu sulaikė Lenkijos muitinės pareigūnai.
II.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno AVMI), įvertinusi Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes, atliko pareiškėjo akcizo mokesčio mokėjimo pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 24 d. iki 2009 m. kovo 8 d., ir 2011 m. balandžio 26 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AK16-5 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui apskaičiavo 71 423 Lt akcizo mokesčio ir 22 933 Lt šio mokesčio delspinigių.
Kauno AVMI 2011 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (04)-K3-131 (toliau – ir Kauno AVMI 2011 m. birželio 3 d. sprendimas) savo 2011 m. balandžio 26 d. Patikrinimo aktą pakeitė, nurodydama, kad pareiškėjui papildomai apskaičiuojama 71 423 Lt cigarečių akcizo mokesčio, 26 233 Lt šio mokesčio delspinigių ir skiriama 10 proc., t. y. 7 142 Lt cigarečių akcizo bauda.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno AVMI 2011 m. birželio 3 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į centrinį mokesčių administratorių.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Kauno AVMI 2011 m. birželio 3 d. sprendimo, 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 68‑105 (toliau – ir VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimas) skundą atmetė ir Kauno AVMI sprendimą patvirtino.
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimu, su skundu kreipėsi į Mokestinę ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK; Komisija).
MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. S-232(7-190/2011) (toliau – ir MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimas) pareiškėjo skundą dėl VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimo panaikinimo tenkino – panaikino VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimą.
MGK savo sprendime padarė išvadą, jog tų valstybių narių, kuriose ginčo prekės buvo laikomos komerciniais tikslais, nagrinėjamu atveju – Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos atsakingos institucijos turi kompetenciją išieškoti akcizų mokestį, nes minėtos prekės buvo aptiktos bei sulaikytos Lenkijoje ir Vokietijoje.
III.
Atsakovas VMI su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimą bei palikti galioti VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 68-105.
Skunde paaiškino, kad nesutinka su skundžiamu Komisijos sprendimu, nes mano, jog Komisija netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Nurodė, kad VMI įvertinusi tai, jog įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. Teismo baudžiamajame įsakyme Nr. 1-179-397/10 nurodyta, jog pareiškėjas su bendrininkais organizavo neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis), t. y. dėl 2008 m. lapkričio mėn. iki 2008 m. lapkričio 28 d. neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 40 000 cigarečių „Jin Ling“ pakeliais, kurių vertė 157 481,86 Lt; dėl 2008 m. lapkričio–gruodžio mėn. neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis – 57 400 cigarečių „Jin Ling“ pakeliais, kurių vertė 225 986,46 Lt; ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 ir 3 punktų reikalavimus, konstatavo, kad patikrinimo metu visapusiškai nustatyta, jog pareiškėjas, neturėdamas tam teisės, organizavo neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis ir kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis. Pažymėjo, kad VMI ir Komisija dėl fakto klausimų sutinka, tačiau skirtingai interpretuoja teisės aktų nuostatas. VMI nesutinka su Komisijos išvada, jog užsienyje sulaikytos prekės, Europos Tarybos Direktyvos 92/12/EEB 7 ir 9 straipsnio taikymo prasme, būtent tose valstybėse narėse buvo laikomos komerciniais tikslais.
Argumentavo, jog Europos Tarybos Direktyvos 92/12/EEB (toliau – ir Direktyva) 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad akcizas tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartoti. Akcizais apmokestinamų produktų išleidimas vartoti – tai: a) bet koks šių produktų išgabenimas, įskaitant ir neteisėtą, iš laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo; b) bet kokia šių produktų gamyba, įskaitant ir neteisėtą, kitaip nei taikant šiems produktams laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą; c) šių produktų importas, įskaitant ir neteisėtą, jeigu jiems nebuvo pritaikytas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad taikomos apmokestinimo momentu valstybėje narėje, kurioje produktai išleidžiami vartoti arba nustatomi trūkumai, galiojančios apmokestinimo sąlygos ir akcizų tarifai. Akcizai apskaičiuojami ir mokami kiekvienos valstybės narės nustatyta tvarka, laikantis nuostatos, kad visos valstybės narės savo produktams bei kitų valstybių narių produktams privalo taikyti tas pačias mokesčio apskaičiavimo bei mokėjimo procedūras. Pagal Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti vartoti vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi. Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepažeidžiant Direktyvos 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinu, kai vartoti vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje. Tokiu atveju mokestį toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra produktai, moka juos laikantis asmuo. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad norint nustatyti produktų komercinę paskirtį, privalu atsižvelgti į produktus laikančio asmens komercinį statusą bei jų laikymo priežastis, produktų laikymo vietą arba, jeigu reikia, gabenimo būdą, visus su produktais susijusius dokumentus, produktų pobūdį, produktų kiekį, kurio orientacinės ribos negali būti žemesnės nei: a) cigaretėms – 800 vienetų.
Atsakovas pabrėžė, kad šio ginčo objektas – kurioje valstybėje narėje – Lietuvos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje ar Vokietijos Federacinėje Respublikoje pareiškėjui atsirado prievolė mokėti akcizų mokestį už jo ir bendrininkų Lietuvos Respublikoje neteisėtai įgytas prekes – cigaretes, o vėliau neteisėtai išgabentas iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (Lenkijos Respubliką ir Vokietijos Federacinę Respubliką) ir pastarosiose valstybėse aptiktas. Manė, kad vertinant byloje esančią medžiagą dėl pareiškėjui atsiradusios prievolės mokėti akcizų mokestį vadovaujantis Direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsnio 1 dalimi konstatuotina, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje, išleido vartoti Lietuvos Respublikoje. Minėtas akcizais apmokestinamas prekes komerciniais tikslais, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 9 straipsnį, laikė Lietuvos Respublikos teritorijoje turėdamas siekį jas realizuoti kitoje valstybėje narėje. Šias aplinkybes patvirtina tai, jog pareiškėjas Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, nes Lietuvos Respublikoje neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis; pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, akcizais apmokestinamas prekes laikė Lietuvos Respublikoje, Jonavoje, 2008 m. lapkričio–2008 m. gruodžio mėnesiais, tai yra tęstinį laikotarpį. Teismo baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad pareiškėjas pagal bendrininkų sudarytą nusikalstamos veikos planą, gabeno akcizais apmokestinamas prekes pirkėjui, o pareiškėjo bendrininkas, būdamas Lietuvos Respublikoje, telefonu susitarė su R. P. , kuris pažadėjo pergabentas prekes įsigyti Vokietijos Federacinės Respublikoje, Hanoverio mieste. Tai patvirtina, jog akcizais apmokestinamos prekės Lietuvos Respublikoje buvo laikomos komerciniais tikslais, nes būtent čia buvo organizuojama nusikalstama veika, kontaktuojama su akcizais apmokestinamų prekių įgijėjais (pirkėjais) ir organizuojama logistika (akcizais apmokestinamų prekių pakrovimas ir neteisėtas jų gabenimas į kitą bendrijos valstybę siekiant jas pristatyti ir gauti sutartą atlygį).
Atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo laikomos akcizais apmokestinamos prekės (pareiškėjo ir bendrininkų grupės) (cigaretės) „Jin Ling“ pagamintos Rusijos Federacijoje. Šie faktai patvirtina, jog akcizais apmokestinamos prekės Lietuvos Respublikoje buvo laikomos komerciniais tikslais. Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos nesiėmė jokių veiksmų, jog pareiškėjas sumokėtų muito mokestį ir akcizų mokestį už jų teritorijoje sulaikytas ir konfiskuotas akcizais apmokestinamas prekes. Manė, kad Komisija neteisingai interpretuoja Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį traktuodama, jog jeigu akcizais apmokestinamos prekės buvo išvežtos į kitą valstybę narę ir ten jos buvo sulaikytos nespėjus jų realizuoti pirkėjui, tai akcizais apmokestinamos prekės buvo laikomos komerciniais tikslais būtent tose valstybėse narėse. Komisija, vadovaudamasi Direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi ir 9 straipsniu, remdamasi ETT sprendimu byloje C-230/08, konstatavo, kad kai akcizais apmokestinamos prekės, kurios buvo išleistos vartoti vienoje valstybėje narėje, tačiau komerciniais tikslais yra laikomos kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizai apskaičiuojami toje valstybėje narėje, kurioje minėtos prekės laikomos komerciniais tikslais, tai yra Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos atsakingos institucijos turi kompetenciją išieškoti akcizų mokestį, nes minėtos prekės buvo aptiktos ir sulaikytos būtent Lenkijoje ir Vokietijoje. VMI su tokia pozicija nesutinka, nes ETT sprendimo byloje Nr. C-230/08 ir šio mokestinio ginčo faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Vienu atveju prekės buvo tiesiog pervežtos (nebuvo net pažeistos plombos), o kitu atveju įsigytos, laikytos ir išgabentos pardavimui. Pabrėžė, kad ETT savo sprendime konstatavo, jog sprendžiant akcizų apmokestinimo klausimą būtina išsiaiškinti ir nustatyti, kurioje šalyje akcizais apmokestinamos prekės buvo laikomos komerciniais tikslais, kadangi tik toje šalyje turi būti mokamas akcizas. Atsakovas taip pat rėmėsi Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 8 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 9 straipsniu, Teismų įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutarimu, Europos Tarybos Direktyva 92/12/EEB, Europos Teisingumo Teismo praktika (2009 m. balandžio 2 d. sprendimo Elshani, C-459/07, Rink. p. 1-0000, 25 punktu; 2010 m. balandžio 29 d. bylos C-230/08 Dansk Transporto g Logistik prieš Skatteministeriei 112 p.).
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo skundą prašė MGK skundžiamą sprendimą palikti galioti, o atsakovo skundą atmesti.
Paaiškino, kad akcizai mokami vieną kartą ir tik toje šalyje, kurioje akcizais apmokestinama prekė suvartojama ar paslauga suteikiama, t. y. kai ji išleidžiama vartoti. Mokesčių administratorius pareiškėjo prievolės mokėti akcizus atsiradimą sieja su Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir šio straipsnio 9 dalies numatytu tokios prievolės atsiradimo pagrindu – prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda tuo atveju, kai asmuo laiko atitinkamas prekes, skirtas parduoti Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad laikymo sąvoka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra suprantama kaip pažeidimo fakto nustatymo momentu prekių turėjimas savo žinioje, taip pat ir vežant (gabenant) transporto priemone. Šios išvados pagrįstumą patvirtina Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis, iš kurios matyti, kad jame panaudota samprata „produktų išleidimas vartoti“, su kuria siejama pareiga tokius produktus apmokestinti akcizais, apima tokių produktų gabenimą, taip pat ir neteisėtą (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis byloje Nr. A3-689/2007; 2008 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. A442-792/2008; 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis byloje Nr. A146-l502/2008; 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis byloje Nr. A146-l 829/2008; 2009 m. gegužės 28 d. nutartis byloje Nr. A442-754/2009; 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis byloje Nr. A442-939/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. A143-2007/2008; 2010 m. vasario 4 d. nutartis byloje Nr. A442-199/2010 ir kt.). LVAT bylose apmokestinimas akcizu siejamas su konkrečiai Lietuvos Respublikoje nustatytu pažeidimo (aptiktos ir sulaikytos kontrabandos) faktu, kurio metu prekės konfiskuojamos ir traktuojama, kad gabenimas ir kartu jų faktinis turėjimas savo žinioje reiškia, kad jos tuo metu buvo laikomos ir išleidžiamos vartoti. Rėmėsi Direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, LVAT 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, ETT sprendimu byloje Nr. C-230/08. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors nagrinėjamu atveju cigaretės buvo įvežtos iš Lietuvos, kurioje jos buvo tam tikrą laiką laikomos, slepiamos ir kraunamos, tačiau Europos Teisingumo Teisme, nagrinėjant akcizo mokesčio sumokėjimo klausimą, net nebuvo iškeltas klausimas, ar turėtų būti šis mokestis skaičiuojamas Lietuvoje. Byloje nustatyta ir išaiškinta, kad akcizo mokestis turi būti mokamas toje šalyje, kurioje buvo aptiktos ir sulaikytos nelegaliai įvežtos cigaretės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimu į atsakovo skundą prašė atsakovo skundą tenkinti.
IV.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu atsakovo VMI skundą patenkino ir MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimą panaikino.
Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei pažymėjo, jog ginčas tarp centrinio mokesčių administratoriaus ir MGK kilo dėl skirtingo Europos Tarybos 1992 m. vasario 25 d. Direktyvos 92/12/EEB 7 ir 9 straipsnio nuostatų interpretavimo, taigi mokesčių administratorius turėjo teisę apskųsti MGK sprendimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį. Nurodė, jog pagal Direktyvos 7 straipsnio 1 dalį, jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti vartoti vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi. Direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant Direktyvos 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinu, kai vartoti vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje. Tokiu atveju mokestį toje valstybėje narėje, kurios teritorijoje yra produktai, moka juos laikantis asmuo. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, norint nustatyti produktų komercinę paskirtį, privalu atsižvelgti į produktus laikančio asmens komercinį statusą bei jų laikymo priežastis, produktų laikymo vietą arba, jeigu reikia, gabenimo būdą, visus su produktais susijusius dokumentus, produktų pobūdį, produktų kiekį, kurio orientacinės ribos negali būti žemesnės nei: a) cigaretėms – 800 vienetų. Pažymėjo, kad su šia Direktyva yra suderintos Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo nuostatos (1 straipsnio 2 dalis). Taip pat nurodė, jog Europos Teisingumo Teismas, aiškindamas šias Direktyvos nuostatas, 2009 m. balandžio 2 d. byloje Nr. C-459/07 yra pažymėjęs, kad „neteisėtas įvežimas“ į Bendrijos muitų teritoriją įvyksta tuo momentu, kai prekės, apie jas nepranešus, pravežamos pro pirmąją minėtoje teritorijoje esančią muitinės įstaigą. Europos Teisingumo Teismas 2010 m. balandžio 29 d. byloje Nr. C-230/08 pažymėjo, jog kalbant apie kompetenciją išieškoti akcizo mokestį, Direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad jei akcizu apmokestinamos prekės, kurios jau buvo išleistos vartoti vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomos kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje kitoje valstybėje narėje. Todėl, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kurioje valstybėje narėje komerciniais tikslais buvo laikomos akcizais apmokestinamos prekės.
Apžvelgė, jog MGK skundžiamame 2011 m. spalio 17 d. sprendime konstatavo, kad ginčo prekės – 57 400 pakeliai cigarečių „Jin Ling“, išgabenti iš Lietuvos Respublikos ir sulaikyti Lenkijos Respublikoje, 40 000 pakeliai cigarečių „Jin Ling“, išgabenti iš Lietuvos Respublikos per Lenkijos Respublikos teritoriją ir palikti Vokietijos Federacinėje Respublikoje – komerciniais tikslais buvo laikomos Lenkijos Respublikoje ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl pagal Direktyvos 92/12 7 straipsnio ir 9 straipsnio nuostatas būtent šių valstybių narių atsakingos institucijos turi kompetenciją išieškoti akcizų mokestį. Tuo tarpu VMI teigė, kad pareiškėjas su bendrininkais akcizais apmokestinamas prekes (į Lenkijos Respubliką ir Vokietijos Federacinę Respubliką išgabentas (sulaikytas) cigaretes „Jin Ling“) komerciniais tikslais laikė Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su tokia centrinio mokesčių administratoriaus išvada, kuri pagrindžiama Kauno apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu 2010 m. balandžio 26 d. teismo baudžiamuoju įsakymu nustatytos faktinės aplinkybės, kuriame konstatuota, kad akcizais apmokestinamos prekės (cigaretės) komerciniais tikslais buvo laikomos Lietuvos Respublikoje, nes būtent čia buvo organizuojama nusikalstama veika, kontaktuojama su šių prekių įgijėjais (pirkėjais) ir organizuojama logistika (prekių pakrovimas ir neteisėtas jų gabenimas į kitą Bendrijos valstybę siekiant jas pristatyti ir gauti atlygį). Konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, Direktyvos 7 ir 9 straipsnių taikymo prasme Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos turi kompetenciją išieškoti akcizų mokestį, nes cigaretės komerciniais tikslais buvo laikomos Lietuvos Respublikoje.
V.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63–71), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. vasario 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir palikti galioti MGK 2011 m. spalio 17 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas VMI 2011 m. liepos 28 d. sprendimas, ir bylą V. P. atžvilgiu nutraukti.
Apeliaciniame skunde apžvelgia faktines bylos aplinkybes bei pažymi, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu akcizų mokestį reglamentuojančių teisės aktų aiškinimu. Nurodo, jog šioje byloje svarbu išsiaiškinti, kada akcizinės prekės tampa akcizų mokesčio objektu bei kurioje valstybėje narėje Lietuvos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje ar Vokietijos Federacinėje Respublikoje pareiškėjui atsirado prievolė mokėti akcizų mokestį už pareiškėjo ir bendrininkų neteisėtai išgabentas iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (Lenkijos Respubliką ir Vokietijos Federacinę Respubliką) ir pastarosiose valstybėse aptiktas akcizines prekes (cigaretes). Teigia, jog akcizai mokami vieną kartą ir tik toje šalyje, kurioje akcizais apmokestinama prekė suvartojama ar paslauga suteikiama, t. y. kai ji išleidžiama vartoti ar nustatomi trūkumai. Remiasi ginčo santykius reglamentuojančia Direktyva 92/12/EEB ir teigia, jog akcizo mokestis laikytinas konkrečios valstybės narės teritorijoje renkamu mokesčiu. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad už akcizais apmokestinamus produktus, kuriuos privatūs asmenys įsigyja ir vežasi savo reikmėms, mokestis turi būti pritaikytas toje šalyje, kurioje produktai buvo įsigyti, aktualu išsiaiškinti, ar akcizais apmokestinti produktai gabenami ir laikomi asmeniniais, ar komerciniais tikslais. Šiuos kriterijus apsprendžia Direktyvos 9 straipsnio 2 punktas, kuriame nurodyta, jog viršijus orientacinę ribą 800 vienetų cigarečių, produktų paskirtis yra komercinė. Išdėsto, jog atsižvelgiant į tai, kad cigarečių kiekis kiekvienu 2010 m. balandžio 26 d. baudžiamajame įsakyme nustatytu pažeidimo atveju buvo daug didesnis negu Direktyvoje nurodytos orientacinės ribos, vadinasi akcizinių prekių paskirtis buvo komercinė.
Taip pat remiasi Direktyvos 92/12/EEB Aštuntąja konstatuojamąja dalimi, 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 3 dalimi, 20 straipsnio 1 dalimi, cituoja baudžiamajame įsakyme nustatytas aplinkybes bei daro išvadą, jog apmokestinamų prekių (cigarečių) laikymo (išleidimo vartoti) faktas, su kuriuo direktyva sieja apmokestinimą akcizais, nagrinėjamu atveju įvyko Budzisko mieste, Lenkijos Respublikoje ir Hanoveryje, Vokietijos Respublikoje, todėl pagal direktyvos nuostatas apskaičiuoti ir išieškoti akcizo mokestį turi Lenkijos ir Vokietijos kompetentingos institucijos. Remiasi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. A3-689/2007, A143-2007/2008, A442-754/2009, A442-939/2009, A556-577/2009, A-438-1431/2010, A556-254/2011, kuriose buvo išaiškinta „laikymo“ sąvoka. Teigia, jog visose minėtose LVAT bylose nagrinėjamas akcizo sumokėjimo pagrįstumas už asmenų padarytus pažeidimus (cigarečių gabenimą ir laikymą), sulaikius juos Lietuvos kompetentingų pareigūnų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabrėžia, jog ETT byloje C-230/08 aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta ir išaiškinta, kad akcizo mokestis turi būti mokamas toje šalyje, kurioje buvo aptiktos ir sulaikytos nelegaliai įvežtos cigaretės.
Pažymi ir tai, jog V. M., V. M., V. V., solidariai kaip bendrininkams, vienu atveju yra atsiradusi prievolė skaičiuoti ir sumokėti akcizo mokestį į Lietuvos Respublikos biudžetą už pažeidimą nustatytą Lietuvos Respublikoje, t. y. už 73 180 pakelių cigarečių, kurios buvo rastos Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų 2008 m. gruodžio 7 d. Kalvarijų kelių poste sulaikytame V. M. vairuojamame vilkike. Be to, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalį apskųsti Komisijos sprendimą centrinis mokesčių administratorius turi teisę tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Komisija spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovas iš esmės kėlė ginčą dėl faktinės aplinkybės, kuri yra nustatyta ginčijamu MGK sprendimu, tuo pažeisdamas MAĮ 159 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl byla turėjo būti nutraukta. Šiuo aspektu taip pat remiasi LVAT 2012 m. vasario 14 d. administracine byla Nr. AS520-167/2012, kurioje teismas, nagrinėdamas atsakovo VMI atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo VMI skundą pareiškėjui V. V. (bendrininkui), atsakovo atskirąjį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, t. y. patvirtino, kad MGK teisingai taikė ir aiškino teisės aktų normas, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą kurio naikinti nėra pagrindo.
Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 84–88) prašo šį apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime iš esmės pakartoja motyvus, teiktus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, jog akivaizdu, kad MGK „laikymą komerciniais tikslais“ taiko ir aiškina platesne prasme traktuojant, jog komerciniais tikslais yra ir akcizais apmokestinamų prekių išgabenimas iš laikymo komerciniais tikslais vietos ir prekių sulaikymas. Atsakovo vertinimu sąvoka „laikymas komerciniais tikslais“ turėtų būti traktuojama ir suprantama siauresne prasme, taip kaip tai išaiškinta ETT sprendime minėtoje byloje, kurioje ETT pažymėjo, jog Direktyvos 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnis turi būti aiškinamos taip, kad tos valstybės narės institucijos turi kompetenciją išieškoti mokestį, jei tos prekės laikomos komerciniais tikslais (Dansk Transport og Logistik prieš Skatteministeriet 116 p.).
Taip pat nurodo, jog mokestinėje byloje pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje jau pirmuoju išleidimu vartoti, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies C punktą, 2008 m. lapkričio mėn. išleido vartoti akcizais apmokestinamas prekes, kurios viršijo Direktyvos 9 straipsnyje nustatytą ribą ir jas laikė Lietuvos Respublikos teritorijoje, kur nuosekliai akcizais apmokestinamų prekių kiekis didėjo, kol buvo išvežtas realizuoti. Nors pareiškėjas nurodo, kad akcizais apmokestinamos prekės, kurios buvo išvežtos, taip pat viršijo Direktyvoje nustatytą ribą, tačiau tai įtakos šiam mokestiniam ginčui neturi, nes jau pirmojo išleidimo vartoti metu, pareiškėjas su bendrininkais viršijo Direktyvos 9 straipsnyje nustatytą ribą, nuo kurios laikoma, jog prekės skirtos komerciniais tikslais ir jas komerciniais tikslais laikė Lietuvoje.
Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) laikymo (išleidimo vartoti) faktas, su kuriuo Direktyva sieja apmokestinimą akcizais, nagrinėjamu atveju įvyko Budzisko mieste, Lenkijos Respublikoje, ir Hanoveryje, Vokietijos Respublikoje. Todėl pagal Direktyvos nuostatas apskaičiuoti ir išieškoti akcizus turi Lenkijos ir Vokietijos kompetentingos institucijos, nes Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. Teismo baudžiamuoju įsakymu Nr. 1-179-397/10 nustatyta, jog pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, su kitais asmenimis nuo 2008 m. lapkričio mėn., kaip tai suprantama pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies C punktą, išleido vartoti akcizais apmokestinamas prekes, kurios jau pirmo išleidimo vartoti metu viršijo Direktyvos 9 straipsnyje nustatytą ribą ir jas laikė Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pabrėžia, kad įsiteisėjęs 2010 m. balandžio 26 d. teismo baudžiamasis įsakymas turi įrodomąją (neginčijamą) galią nagrinėjant šį mokestinį ginčą. Taigi, teismo baudžiamuoju įsakymu išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas laikomas išspręstu teisingai bei argumentuotai ir kitos valstybės įstaigos ir (arba) institucijos, spręsdamos su juo susijusius ginčus (šiuo atveju mokestinių prievolių vykdymo), turi remtis šiame nuosprendyje konstatuotais faktais ir teiginiais kaip teisingais, pagrįstais ir neginčytinais, t. y. negali jo kvestionuoti, o pareiškėjo pateiktos interpretacijos dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos turėtų būti vertintinos kritiškai.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. (04)-K3-131, kuriuo pareiškėjas pripažintas turinčiu 71 423 Lt akcizo nepriemoką, jam apskaičiuoti 26 233 Lt šio mokesčio delspinigių bei skirta 10 proc. mokestinės nepriemokos, t. y. 7 142 Lt, dydžio bauda. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas) 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 68‑105 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą dėl minėto vietos mokesčių administratoriaus sprendimo ir jį (sprendimą) paliko nepakeistą. Šį centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą pareiškėjas apskundė Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Mokestinių ginčų komisija), kuri 2011 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. S‑232(7‑190/2011) šį skundą tenkino ir panaikino minėtą atsakovo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą.
Atsakovas, t. y. centrinis mokesčių administratorius, nesutikdamas su tokiu Mokestinių ginčų komisijos sprendimu, jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 1–4). Atitinkamai ši procesinė aplinkybė, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia suponuoja būtinybę įvertinti, ar nagrinėjamu atveju yra tenkinama Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procesinė prielaida atsakovui su skundu kreiptis į teismą.
Minėta įstatymo nuostata įtvirtina, kad „apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas“.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pagal cituotos teisės normos turinį, centrinis mokesčių administratorius neturi teisės ginčyti Mokestinių ginčų komisijos sprendimo vien dėl to, kad nesutinka su Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tam, kad centrinis mokesčių administratorius įgytų teisę apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą, mokestiniame ginče centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos pozicijos turi išsiskirti būtent dėl tam tikrų teisės aktų aiškinimo, jų turinio suvokimo, o ne dėl faktinių bylos aplinkybių (2009 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143‑708/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438‑616/2009). Centriniam mokesčių administratoriui inicijuoti teisminį ginčą yra leista tik vieninteliu atveju, kai kyla ginčas dėl procesinės ar materialinės teisės normos taikymo (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑163/2008), o šio viešojo administravimo subjekto teismui pateikto skundo priėmimo stadijoje nenustačius, jog mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu) skirtingai aiškino teisę, centrinio mokesčių administratoriaus skundą teismas turėtų atsisakyti priimti, o šią aplinkybę nustačius bylos nagrinėjimo metu – bylą nutraukti (2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5‑236/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 7, 2005).
Išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su skundžiamu vietos mokesčių administratoriaus sprendimu ir ginčą ne teismo tvarka nagrinėjusioms institucijoms teiktuose skunduose pareiškėjo išdėstytais argumentais, sutinka su Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamas mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, kurioje Europos Sąjungos valstybėje narėje – Lietuvoje, Lenkijoje ar Vokietijoje – pareiškėjui atsirado prievolė mokėti akcizą už cigaretes, kurios buvo neteisėtai įgytos ir laikytos Lietuvoje, o vėliau išgabentos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (Lenkiją ir Vokietiją).
Apibendrinant atsakovo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo (b. l. 1–4) argumentus, matyti, kad jis, neginčydamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių, iš esmės nesutinka su Mokestinių ginčų komisija dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, su paskutiniais pakeitimais padarytais 2004 m. lapkričio 16 d. Tarybos direktyva 2004/106/EB (toliau – ir Akcizų direktyva), bei Akcizų įstatymo (toliau tekste remiamasi 2004 m. sausio 29 d. įstatymo Nr. IX‑1987 redakcija, išskyrus šiame baigiamajame teismo akte nurodytus atvejus) nuostatų aiškinimo ir taikymo, teigdamas, kad Komisija savo sprendime padarė neteisingą išvadą, jog pagal teisinį reguliavimą kompetenciją išieškoti akcizą ir su juo susijusias sumas turi ne Lietuvos, bet Lenkijos ir Vokietijos institucijos. Nurodydamas ginčo teisiniams santykiams taikytinas minėtų teisės aktų nuostatas bei išdėstydamas savo poziciją dėl jų (nuostatų) aiškinimo ir taikymo, atsakovas pateikia priešingą Mokestinių ginčų komisijai ginčo faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą (iš esmės teigia, kad nagrinėjamu atveju pagal aktualų teisinį reguliavimą, prievolė už akcizais apmokestinamųjų prekių laikymą atsiranda ten, kur prekės buvo išleistos vartoti ir faktiškai laikytos (kur buvo prekės saugomos, organizuojama nusikalstama veika ir t. t.), t. y. Lietuvos Respublikoje). Savo ruožtu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčas dėl teisinių santykių kvalifikavimo negali būti laikomas ginču dėl faktinių aplinkybių minėtų Mokesčių administravimo įstatymo nuostatų taikymo prasme (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502‑849/2010).
Šios ginčo aplinkybės leidžia pripažinti, jog nagrinėjamu atveju atsakovas į teismą kreipėsi ne dėl faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimo, o dėl skirtingo minėtų nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios nėra kvestionuojamos. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies sąlyga nagrinėjamu atveju yra tenkinama, dėl ko pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Šios išvados negali paneigti pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520‑167/2012, kuri nagrinėjamu atveju neturi res judicata galios ginčo teisiniams santykiams bei neatitinka dominuojančios administracinių teismų praktikos, kiek tai susiję su Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies taikymu.
VII.
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo prekės 2008 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais buvo neteisėtai įgytos ir laikytos Lietuvoje. 2008 m. lapkričio 27 ir 28 dienomis pareiškėjas dalį šių prekių (ne mažiau kaip 40 000 pakelių cigarečių) per Lietuvos ir Lenkijos teritorijas neteisėtai nugabeno į Hanoverio miestą (Vokietija), kur 2008 m. lapkričio 28 d. jas (prekes) iškrovė nenustatyti asmenys. Tų pačių metų gruodžio 5–7 dienomis pareiškėjas, tęsdamas nusikalstamą veiką, gabeno kitą dalį ginčo prekių (ne mažiau kaip 57 400 pakelių cigarečių) tuo pačiu maršrutu į Vokietiją, tačiau 2008 m. gruodžio 7 d. Budzisko mieste (Lenkija) jo vairuojamą vilkiką su neteisėtai gabentu kroviniu sulaikė Lenkijos muitinės pareigūnai. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra, jos yra nustatytos įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 26 d. baudžiamuoju įsakymu (MGK byla, b. l. 84–109).
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui pateikto skundo, taip pat skundžiamų vietos mokesčių administratoriaus ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo ginčo mokestinę prievolę iš esmės kildina iš Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto, nustačiusio, kad „prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už <...> laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis“, bei 9 dalies, įtvirtinusios, kad „<...> nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes“.
Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad byloje nėra ginčo, jog aptariami produktai neteisėtai, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nepaženklinus jų banderolėmis, buvo laikomi Lietuvos Respublikos teritorijoje, kas iš tiesų tokio laikymo momentu sąlygojo mokestinės prievolės atsiradimą minėtos Akcizų įstatymo nuostatos pagrindu. Tačiau taip pat būtina pabrėžti, kad šie produktai nebuvo realizuoti Lietuvoje, bet, kaip minėta, (realiai) išgabenti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (Vokietiją ir Lenkiją).
Šiuo aspektu, kiek tai susiję su teisėtai apyvartoje esančių produktų apmokestinimu akcizu, paminėtina, kad Akcizų įstatymo 17 straipsnio 5 dalis nustatė, kad, „jeigu akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai buvo sumokėti Lietuvos Respublikoje, išgabenamos į kitą valstybę narę verslo tikslais ar viešųjų juridinių asmenų reikmėms, už šias prekes sumokėti akcizai gali būti grąžinti pateikus vietos mokesčio administratoriui šio Įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje nurodytą patvirtintą supaprastinto akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumento egzempliorių ir kompetentingos kitos valstybės narės institucijos patvirtinimą, kad už šias prekes toje valstybėje narėje akcizai sumokėti, jų sumokėjimas garantuotas arba jos toje valstybėje narėje gali būti atleistos nuo akcizų <...>.“.
Pasisakant dėl anksčiau paminėtų nacionalinių nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams būtina pažymėti, kad aptariamu Akcizų įstatymu, be kita ko, į nacionalinę teisę yra perkeliamos Akcizų direktyvos nuostatos (Akcizų įstatymo 1 str. 2 d., 3 priedo 1 d. (2005 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. X-248 redakcija). Pažymėtina, kad pagal nusistovėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą pareigą aiškinti nacionalinę teisę kuo labiau atsižvelgdami į atitinkamos direktyvos turinį ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje A858‑1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑471/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756‑686/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63‑2604/2011 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju, kaip teisingai sprendė Mokestinių ginčų komisija, ginčo teisinius santykius ir jiems taikytinas nacionalinės teisės nuostatas pirmiausia būtina įvertinti minėtos direktyvos nuostatų kontekste, juolab kad pagal Akcizų direktyvos ketvirtą konstatuojamąją dalį, siekiant užtikrinti vidaus rinkos sukūrimą ir funkcionavimą, visose valstybėse narėse akcizai turi būti taikomi vienodai (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Teisingumo Teismo 2001 m. lapkričio 22 d. prejudicinio sprendimo byloje Michel SARL, C‑80/01, 18 p.; 2007 m. gruodžio 18 d. prejudicinio sprendimo byloje Société Pipeline Méditerranée et Rh?ne, C‑314/06, 22 ir 27 p.).
VIII.
Dėl Akcizų direktyvos ir jos nuostatų pirmiausia būtina priminti, kad jos (nuostatos) vienodai taikomos sprendžiant klausimus tiek dėl teisėtai, tiek dėl neteisėtai į laisvą apyvartą (vartoti) išleistų produktų apmokestinimo aptariamu mokesčiu (pvz., žr. Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 29 d. prejudicinio sprendimo byloje Salumets ir kt., C‑455/98, 19–24 p. ir juose nurodytą šio teismo praktiką).
Vadovaujantis Akcizų direktyva, akcizas tapdavo mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartoti, taikant apmokestinimo momentu valstybėje narėje, kurioje produktai išleidžiami vartoti, galiojančias apmokestinimo sąlygas ir akcizų tarifus (Akcizų direktyvos 6 str. 1 ir 2 d.). Vadovaujantis Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies 2 pastraipa, „akcizais apmokestinamų produktų išleidimas [vartoti] – tai: a) bet koks šių produktų išgabenimas, įskaitant ir neteisėtą, iš laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo; b) bet kokia šių produktų gamyba, įskaitant ir neteisėtą, kitaip nei taikant šiems produktams laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą; c) šių produktų importas, įskaitant ir neteisėtą, jeigu jiems nebuvo pritaikytas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas“.
Cituotos Akcizų direktyvos 6 straipsnio nuostatos nustato bendrąją taisyklę dėl akcizais apmokestinamų produktų apmokestinimo momento ir vietos nustatymo, numatydamos tos valstybės narės, kurioje produktai išleidžiami vartoti, kompetenciją rinkti akcizą (šiuo klausimu, be kita ko, žr. minėto Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo byloje Michel SARL 19 ir 21 punktus ir juose nurodytą šio teismo praktiką). Ir nors nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog aptariami produktai (ginčo cigaretės) buvo neteisėtai išleisti vartoti Lietuvos teritorijoje, tačiau juos pareiškėjas (veikdamas kartu su kitais bendrininkais) vėliau išgabeno į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (Vokietiją ir Lenkiją), t. y. ginčo produktai po jų išleidimo vartoti vienoje valstybėje narėje buvo išgabenti į kitas valstybes nares. Todėl nagrinėjamu atveju, be kita ko, atsižvelgiant į atsakovo bei pareiškėjo argumentus, taip pat vertinant skundžiamus Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimus, kyla klausimas, ar ginčo santykiams yra taikytini Akcizų direktyvos 7 ir 9 straipsniai.
Iš tiesų, vadovaujantis Akcizų direktyvos 7 straipsnio 1 dalimi, „jeigu akcizais apmokestinami produktai, kurie jau buvo išleisti [vartoti] vienoje valstybėje narėje, komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje, tuomet akcizas turi būti sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi“. „Šiuo tikslu, nepažeidžiant [Akcizų direktyvos] 6 straipsnio, kai vienoje valstybėje narėje jau išleisti [vartoti], kaip apibrėžta [šios direktyvos] 6 straipsnyje, produktai pristatomi, arba skirti pristatyti kitoje valstybėje narėje ar naudojami kitoje valstybėje narėje savarankiška ūkine veikla besiverčiančio prekybininko verslo reikmėms arba viešųjų įstaigų reikmėms, akcizas turi būti sumokėtas toje kitoje valstybėje narėje“ (Akcizų direktyvos 7 str. 2 d.). Minėto Akcizų direktyvos 9 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad, „nepažeidžiant [šios direktyvos] 6, 7 ir 8 straipsnių, akcizas tampa mokėtinu, kai [vartoti] vienoje valstybėje narėje skirti produktai komerciniais tikslais yra laikomi kitoje valstybėje narėje <...>“. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, „norėdamos nustatyti, ar [Akcizų direktyvos] 8 straipsnyje nurodytų produktų paskirtis yra komercinė, valstybės narės privalo, inter alia, atsižvelgti į: produktus laikančio asmens komercinį statusą bei jų laikymo priežastis; produktų laikymo vietą arba, jeigu reikia, gabenimo būdą; visus su produktais susijusius dokumentus; produktų pobūdį; produktų kiekį. Vykdydamos <...> [pastarąjį reikalavimą], valstybės narės aiškumo sumetimais gali nustatyti orientacines ribas. Šios orientacinės ribos negali būti žemesnės nei: a) tabako produktams: cigaretėms – 800 vienetų, <...>“.
Pasisakant dėl šių nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams, pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ir atsakovas šiam teismui pateiktame skunde nepagrįstai Lietuvos kompetenciją rinkti akcizą už ginčo produktus kildino iš minėtų Akcizų direktyvos 7 ir 9 straipsnių, teigdami, kad šie produktai komerciniais tikslais, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, buvo laikomi Lietuvos Respublikoje. Iš tiesų nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Lietuva aptariamų nuostatų (Akcizų direktyvos 7 ir 9 str.) taikymo prasme yra laikytina valstybe nare, kurioje prekės buvo išleistos vartoti, kaip tai suprantama pagal Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalį (ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra, byloje nėra pateikta jokių duomenų, leidžiančių teigti priešingai šiuo konkrečiu atveju). Atitinkamai, kaip matyti iš cituotų Akcizų direktyvos 7 ir 9 straipsniuose įtvirtintų nuostatų loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat atsižvelgiant į tai, kad produktai (po jų išleidimo vartoti) iš Lietuvos buvo išgabenti į kitas valstybes nares (Lenkiją ir Vokietiją), akivaizdu, kad ginčo atveju iš šių nuostatų negalima kildinti Lietuvos teisės išieškoti aptariamą akcizą. Kitaip tariant, šiomis nuostatomis galima būtų remtis tik tokiu atveju, jei ginčo produktai, juos prieš tai išleidus vartoti kitoje valstybėje narėje, būtų atgabentos į Lietuvą ir joje laikomos „komerciniais tikslais“ jau po jų išleidimo vartoti pirmojoje valstybėje narėje. Nei atsakovas, nei vietos mokesčių administratorius, kuriems tenka pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d.), nenurodo, jog minėta aplinkybė egzistavo. Todėl nagrinėjamu atveju aptariama Lietuvos institucijų kompetencija rinkti akcizą už ginčo produktus galėtų būti kildinama iš minėtos Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies, tačiau tik tuomet, jei nagrinėjamu atveju būtų pripažinta, kad ginčo mokestiniai teisiniai santykiai nepatenka į šios direktyvos 7 ir (ar) 9 straipsnių, numatančių išimtį iš bendros taisyklės dėl apmokestinimo vietos nustatymo, taikymo sritį.
IX.
Iš prieš tai cituotos Akcizų direktyvos 9 straipsnio 2 dalies yra aišku, kad šis straipsnis galėjo būti taikomas tik šios direktyvos 8 straipsnyje numatytiems produktams, t. y. akcizais apmokestinamiems produktams, kuriuos įsigijo ir gabeno pats privatus asmuo asmeniniam (individualiam) naudojimui. Tai reiškia, kad, sprendžiant klausimą dėl šios nuostatos (Akcizų direktyvos 9 str.) taikymo, nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina įvertinti, ar ginčo teisiniai santykiai pateko į Akcizų direktyvos 8 straipsnio reglamentavimo sritį.
Šis straipsnis nustatė, kad, „laikantis vidaus rinkos reguliavimo principų, akcizai privačių asmenų asmeniniam naudojimui įsigyjamiems bei jų gabenamiems produktams turi būti pritaikyti toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai įsigyjami.“
Aiškindamas šią nuostatą Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad, siekiant taikyti Akcizų direktyvos 8 straipsnį, akcizais apmokestinamus produktus turi įsigyti „privatūs asmenys“ „asmeniniam naudojimui“, o juos gabenti turi „patys“ privatūs asmenys. Šios sąlygos turi leisti nustatyti griežtai individualų (asmeninį) akcizais apmokestinamų produktų, kurie įsigyjami vienoje valstybėje narėje, o vėliau išgabenami į kitą, įsigijimo pobūdį (šiuo klausimu žr. Teisingumo Teismo 1998 m. balandžio 2 d. prejudicinio sprendimo byloje EMU Tabac ir kt., C‑296/95, 25 ir 26 p.). Kaip yra pažymėjusi ši Europos Sąjungos teisminė institucija, iš Akcizų direktyvos 8 straipsnio matyti, kad ji nustato, jog produktai turi būti skirti individualiam juos įsigijusių privačių asmenų naudojimui, ir todėl ji neapima produktų, kuriuos įsigijo privatus asmuo ir kurie yra skirti kitų privačių asmenų naudojimui. Iš tiesų neturėtų būti manoma, kad tokių produktų laikymas yra griežtai individualaus (asmeninio) pobūdžio juos įsigijusio privataus asmens atžvilgiu (Teisingumo Teismo 2006 m. lapkričio 23 d. prejudicinio sprendimo byloje Joustra, C‑5/05, 35 p.). Be to, Teisingumo Teismas minėto sprendimo EMU Tabac ir kt. 37 ir 40 punktuose jau yra nusprendęs, kad ši direktyvos nuostata netaikoma, jei akcizais apmokestinamų produktų pirkimas ir (ar) gabenimas atliekamas per atstovą.
Nėra ginčo, jog aptariamas prekes pareiškėjas, veikdamas kartu su kitais bendrininkais, gabeno ne savo, bet kitų asmenų naudojimui (poreikiams), kas savaime sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, jog Akcizų direktyvos 8 straipsnis nėra taikytinas nagrinėjamu atveju. Pripažinus, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas nepatenka į Akcizų direktyvos 8 straipsnio reguliavimo sritį, atitinkamai konstatuotina, jog ginčo teisiniams santykiams taip pat nėra taikytinas ir šio teisės akto 9 straipsnis (šiuo klausimu žr. minėto Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo byloje Joustra 50 punktą).
X.
Dėl Akcizų direktyvos 7 straipsnio taikymo primintina, kad Teisingumo Teismas iš esmės yra pripažinęs, jog Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalis ir 7 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinamos taip, kad valstybės narės, kur prekės buvo aptiktos, sulaikytos ir konfiskuotos, muitinės įstaigos turi kompetenciją išieškoti akcizus, net jei šios prekės į Sąjungos teritoriją buvo įvežtos per kitą valstybę narę, jei tos prekės laikomos siekiant komercinių tikslų, o tai turi nustatyti nacionalinis teismas (2010 m. balandžio 29 d. prejudicinio sprendimo byloje Dansk Transport, C‑230/08, 112–116 p.; 2012 m. kovo 8 d. nutarties byloje Febetra, C-333/11, 43 p.).
Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl to, jog šios Europos Sąjungos teisminės institucijos suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės dėl kompetencijos rinkti akcizą yra taikytinos ne tik neteisėto akcizais apmokestinamų produktų įvežimo (importo) į Europos Sąjungos teritoriją atveju, bet ir kai šie produktai pripažįstami išleistais vartoti kitais Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.
Iš tiesų Akcizų direktyvos 7 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė bendrą tvarką, pagal kurią produktai, kuriems nustatomas akcizas, išleisti vartoti vienoje valstybėje narėje, bet laikomi komerciniais tikslais kitoje valstybėje narėje, turi būti apmokestinami toje valstybėje narėje, kurioje šie produktai yra laikomi. Tokiu būdu apmokestinama yra toje valstybėje narėje, kurioje produktas bus naudojamas, o ne toje, kurioje produktas buvo išleistas vartoti (Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. prejudicinio sprendimo byloje Meiland Azewijn, C‑292/02, 35 p.).
Neabejotina, kad neteisėtai išleistų vartoti produktų atveju, kaip yra nagrinėjamoje byloje, paprastai gali būti sudėtinga nustatyti, kokioje konkrečioje valstybėje narėje jie (produktai) bus naudojami. Dėl vidaus sienų kontrolės nebuvimo rizika, kad jos (nesumokėjus akcizo) galės būti parduotos galutiniams vartotojams kyla visoje Europos Sąjungos teritorijoje. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kol šie produktai nekirto vidaus sienos, ji (rizika) yra didžiausia toje valstybėje narėje, kurioje produktai neteisėtai buvo išleisti vartoti. Todėl, vadovaujantis Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, akcizas tokiu atveju turėtų būti sumokėtas būtent šioje valstybėje narėje. Kita vertus, jei šie produktai po išleidimo vartoti komerciniais tikslais per Sąjungos vidaus sieną pervežami į kitą valstybę narę, akcizais apmokestinamų produktų keliama grėsmė, kad jie bus parduoti galutiniams vartotojams, taip pat persikelia į šią (kitą) valstybę narę. Todėl, vadovaujantis, be kita ko, Akcizų direktyvos 7 straipsniu (taip pat šio teisės akto 9 ir 10 straipsniais) ir prieš tai paminėta Teisingumo Teismo praktika, akcizo mokėjimas irgi persikelia į ją (akcizais apmokestinamų produktų importo valstybę narę).
Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad, remiantis kartu skaitomomis Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis, rinkti akcizo mokestį pagal šiai bylai aktualius teisės aktus pirmiausia buvo kompetentingos valstybės narės, kurioje akcizu apmokestinami produktai buvo įvežti ir laikomi komerciniais tikslais, institucijos, nepriklausomai nuo to, kad šie produktai jau buvo išleisti vartoti kitoje (prekių išgabenimo į kitą valstybę narę) valstybėje narėje, kaip tai suprantama pagal Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalį. Pastebėtina ir tai, kad, kaip aiškiai matyti iš minėtų Akcizų direktyvos nuostatų ir nurodytos Teisingumo Teismo praktikos, esant aptariamos direktyvos 7 straipsnio 1 dalyje numatytam atvejui, akcizas tampa mokėtinu paskutinėje valstybėje narėje, kurioje prekės laikomos „komerciniais tikslais“, nepriklausomai nuo to, kad šie produktai, po jų išleidimo vartoti, kaip tai suprantama pagal Akcizų direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, kirto (buvo gabenami per) kelių kitų valstybių narių teritorijas (sienas).
Toliau vertinant, ar pagal šioje administracinėje byloje nustatytas ginčo teisiniams santykiams aktualias faktines aplinkybes ginčo produktai gali būti pripažinti laikytais komerciniais tikslais Lenkijoje ir Vokietijoje Akcizų direktyvos 7 straipsnio 1 dalies prasme, pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra pripažinęs, jog Akcizų direktyva yra pagrįsta tuo, kad produktai, kurie nėra laikomi asmeniniais tikslais (asmeniniams (individualiems) poreikiams tenkinti), turi būti būtinai pripažinti laikomais komerciniais tikslais (žr. minėto Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo byloje Joustra 51 p.).
Šiame baigiamajame teismo akte jau buvo konstatuota, jog ginčo prekės nebuvo laikomos asmeniniais tikslais, tai akivaizdžiai patvirtina baudžiamojoje byloje nustatytos ir minėtame teismo baudžiamajame įsakyme konstatuotos faktinės ginčo produktų išleidimo vartojimui, gabenimo, pristatymo bei sulaikymo aplinkybės. Be to, ypač didelis neteisėtai į apyvartą išleistų cigarečių kiekis (ne mažiau, kaip 97 400 vnt. pakelių) leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog šios prekės buvo skirtos realizuoti, o ne privačių asmenų asmeniniams (individualiems) poreikiams tenkinti.
Esant išdėstytoms aplinkybėms ir remiantis šiame baigiamajame teismo akte pateiktomis teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su Mokestinių ginčų komisijos vertinimu, kad Lietuva nėra kompetentinga išieškoti akcizą už ginčo produktus. Kadangi nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinės teisės aktų nuostatas privalo atsižvelgti į jais įgyvendinamas (perkeliamas) Europos Sąjungos normas bei šios Sąjungos teisminių institucijų praktiką, ginčo teisiniams santykiams taikytinos Akcizų įstatymo nuostatos šiuo konkrečiu atveju taip pat turi būti aiškinamos, kaip nesudarančios pagrindo Lietuvą pripažinti ginčo produktų apmokestinimo akcizu vieta. Vien atsakovo nurodoma aplinkybė, jog nėra duomenų apie tai, kad Vokietijos ir (ar) Lenkijos kompetentingos institucijos galimai nėra pradėjusios atitinkamų procedūrų dėl akcizo už ginčo produktus surinkimo, savaime negali paneigti tokio vertinimo dėl apmokestinimo vietos nustatymo. Paminėtina, kad atsakovas, kaip centrinis mokesčių administratorius, pagal savo kompetenciją bendradarbiauja su Europos Sąjungos valstybių narių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) (Mokesčių administravimo įstatymo 29 str. 1 d.), be kita ko, be išankstinio šių institucijų prašymo siunčiant jam (centriniam mokesčių administratoriui, nagrinėjamu atveju – atsakovui) žinomą informaciją, inter alia kai kitoje valstybėje narėje mokestis gali būti nesumokėtas arba sumokėtas neteisingai (Mokesčių administravimo įstatymo 29 str. 2 d. 5 p.).
Šiomis aplinkybėmis spręstina, jog patenkindamas atsakovo skundą pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės nuostatas, todėl jo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą.
Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo nurodytame baudžiamajame teismo įsakyme nebuvo sprendžiamas klausimas, kuri valstybė narė yra kompetentinga išieškoti akcizą už ginčo prekes pagal Akcizų įstatymą ir Akcizų direktyvą. Vadinasi, šis baigiamasis teismo aktas niekaip nepaneigia baudžiamuoju įsakymu nustatytų faktinių aplinkybių ir pritaikytos baudžiamosios atsakomybės, nes ginčo faktines aplinkybes įvertina tik mokesčių teisės požiūriu.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Stasys Gagys
Romanas Klišauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius