Nuorašas

Baudžiamoji byla Nr. 1-252-891/2015

Proceso Nr. 1-01-2-00048-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.15.2.

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Budrys,

sekretoriaujant Agnei Sarnačinskaitei,

dalyvaujant prokurorei Julijai Jolitai Kryževičienei,

civilinio ieškovo UAB „L. b.“ atstovams advokatui Dariui Sauliūnui ir J. M.,

gynėjui advokatui Aurimui Gasiūnui,

specialistui Antonui Ilgevičiui,

ekspertei Jadvygai Volkovskai,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje J. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis UAB „R.“ generaliniu direktoriumi, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 192 straipsnio 1 dalį.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

J. A. buvo kaltinamas pagal BK 192 straipsnio 1 dalį tuo, kad platino ir laikė neteisėtas literatūros kūrinių kopijas, t. y. jis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir  73 straipsnio nuostatas, neturėdamas atitinkamų sutarčių su autoriumi Allen Carr, jo teisių perėmėjais ar jų tinkamai įgaliotų asmenų leidimo laikomoms literatūros kurinių neteisėtoms kopijoms, turėdamas vieningą komercijos tikslą, nuo ikiteisminio tyrimo nenustatytos datos iki 2010-05-21 iki 10 val., kol ši jo neteisėta veika buvo užkardyta policijos pareigūnų, įmonėms UAB „R“ ir UAB „K. e.“, kurių savininku yra pats J. A. (100 proc. akcininku), priklausančiuose knygynuose laikė ir platino komercijos tikslais Allen Carr kūrinių „Lengvas būdas mesti rūkyti“ (toliau – LBMR), „Lengvas būdas sulieknėti“ (toliau – LBS) 854 vnt. neteisėtų kopijų, kurių bendra vertė pagal atgamintų kūrinių originalų kainas mažmenines kainas (vieneto mažmeninė kaina parduotuvėje yra 32 Lt) yra 27 328 Lt (7914,74 €). UAB „R.” knygynuose laikė: (duomenys neskelbtini)– 47 knygos LBMR, 35 knygos LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini)– 1 knygos LBMR, 2 knygos LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini)– 3 knygos LBMR, 3 knygos LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 118 knygų LBMR, 30 knygų LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 34 knygos LBMR, 29 knygos LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 30 knygų LBMR, 30 knygų LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 36 knygos LBMR, 24 knygos LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 28 knygos LBMR, 22 knygos LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 56 knygos LBMR, 61 knygos LBS neteisėtas kopijas. UAB ,,K. e.“ knygynuose laikė: (duomenys neskelbtini) – 10 knygų LBMR, 27 knygos LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 26 knygos LBMR, 31 knygos LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 14 knygų LBMR, 10 knygų LBS neteisėtas kopijas; (duomenys neskelbtini) – 17 knygų LBMR, 23 knygų LBS neteisėtas kopijas. J. A. ĮĮ knygyne (duomenys neskelbtini), laikė 52 knygos LBMR ir 45 knygos LBS neteisėtas kopijas. IĮ „K.“ knygyne (duomenys neskelbtini), laikė 3 knygos LBMR ir 7 knygos LBS neteisėtas kopijas.

Teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasi J. A. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir paaiškino, jog Allen Carr knygos LBMR ir LBS buvo gaunamos į UAB „R. k. c.“, kurios vadovu tuo metu buvau jis – J. A., sandėlį. Jis buvo UAB „R. k. c.“ direktorius, akcijos priklausė UAB „R.“, jas UAB „R.“ pirko iš UAB „V. p.“. Jis buvo ir UAB „R.“ akcininkas. UAB „K. e.“ akcijos priklausė jam, įmonės direktorius – R. M.. UAB „L. b.“ sudarė konsignacijos sutartį su UAB „R. k. c.“. Kai UAB „R. k. c.“ knygas parduodavo, jis duodavo ataskaitą UAB „L. b.“, tada UAB „L. b.“ išrašydavo sąskaitą-faktūrą už parduotas knygas, o UAB „R. k. c.“ ją apmokėdavo. Mažmeninės minėtų knygų pardavimo kainos nebuvo sutartos. Su UAB „L. b.“ pirkimo kainos buvo nurodytos sutarties priede. 2009 m. buvo krizė, UAB „R. k. c.“ ėjo link bankroto, buvo areštuotos sąskaitos. Tiekėjai pradėjo bijoti, kad UAB „R. k. c.“ neatsiskaitys. Ieškant išeities, jis žiūrėjo, kaip reikėtų atsiskaityti: arba minėtas knygas grąžinti UAB „L. b.“, arba nupirkti per kitas įmones. Tuo metu knygos buvo UAB „R. k. c.“ sandėlyje ir knygynuose. Kad nevežioti knygų, nusprendė, kad UAB „K. e.“ nupirks knygas, nes dalis jų ir taip UAB „K. e.“ knygynuose realiai buvo. Taip supirkus knygas buvo padengtos UAB „R. k. c.“ skolos su UAB „L. b.“. Taip UAB „K. e.“ nupirko atspausdintas knygas iš UAB „L. b.“ pagal sąskaitą faktūrą už 79 000 Lt, kurios realiai buvo UAB „R. k. c.“ ir knygynuose. Yra patvirtinimai, kad apmokėta per kelis kartus. Po to UAB „K. e.“ jas perdavė į prekybą. Knygos buvo perduotos į kelis UAB „K. e.“ ir į UAB „R.“ knygynus. Pagal 2009-09-09 sąskaitą faktūrą UAB „K. e.“ nupirko 1612 vnt. „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 2101 vnt. „Lengvas būdas sulieknėti“ knygų. Prieš tai yra gautas patvirtinimas su J. M. parašu ir antspaudu, kad 1933 vnt. „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 2270 vnt. „Lengvas būdas“ sulieknėti“ knygų yra sandėlyje. Jie apmokėjo sąskaitą faktūrą, knygas pasiėmė ir perdavė į prekybą. Jo nedomino, kas spausdino knygas, kurias UAB „K. e.“ pirko iš UAB „L. b.“. Knygos buvo UAB „R. k. c.“ sandėlyje, iš to sandėlio jie pasiėmė knygas. Policijos rastos 854 knygos yra iš UAB „R. k. c.“ sandėlio. Už vieną knygą mokėjo 15 Lt, pardavinėjo įvairiomis kainomis. Buvo laikas, kai pardavinėjo ir už mažesnę kainą nei pirko, nes neturėjo apyvartinių lėšų. Tiksliai negali pasakyti, kiek iš viso knygų pardavė. UAB „K. e.“ ir UAB „R.“ yra veikiančios įmonės. Kadangi jie nusipirko knygas iš UAB „L. b.“, tai galėjo jas pardavinėti, nes knygos tapo jų nuosavybe. Jie taip pat ir patys knygas leidžia, bet tai daugiausia specializuotos knygos. Visas knygas jie pirko iš UAB „L. b.“, iš UAB „R. k. c.“ nepirko, tik jų pirktos knygos buvo jų sandėlyje. Ten pateikė sąskaitą faktūrą ir pasiėmė knygas. UAB „R. k. c.“ su UAB „L. b.“ dirbo konsignacijos sutarties pagrindu. Jie nupirko knygas, pateikė sąskaitą faktūrą iš UAB „R. k. c.“ sandėlio pasiėmė knygas. Sąskaitą faktūrą išrašė UAB „L. b.“, ji buvo apmokėta. Knygas vežė vadybininkas R. M.. Tuo metu UAB „K. e.“ dirbo apie 10 žmonių. UAB „R. k. c.“ platino knygas, jis buvo didmenininkas. Jie knygas pirko iš UAB „L. b.“, nes jis yra knygų savininkas ir leidėjas, taip pigiau ir lengviau pirkti. UAB „L. b.“ atveždavo knygas. Jis nežino, kur knygos buvo spausdinamos. Dėl LBMR ir LBS knygų kopijų nieko negali pasakyti, jis ne specialistas, negali pasakyti jos kopijos ar ne. Jis pats yra įmonės direktorius, pats knygų neėmė, knygas ėmė vadybininkai. Jis nežino, kiek buvo knygų. UAB „L. b.“ išrašė sąskaitą-faktūrą, jie knygas pasiėmė, realaus knygų kiekio jis netikrino. Pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo, buvo tik sąskaita faktūra. Dėl knygų pirkimo tarėsi R. M. ir J. M.. Knygos buvo pasiimtos tik su sąskaita faktūra, važtaraščio nebuvo. Važtaraščio buvimas priklauso nuo vairuotojo. Jiems sąskaita faktūra yra pagrindinis dokumentas. UAB „R. k. c.“ turto likutis ir balansas nustatyti, įmonė seniai likviduota. Įmonės direktoriumi buvo jis, vėliau buvo kitas asmuo. Jo vadovavimo metu įmonė ir buvo likviduota. UAB „R. k. c.“, po to kai parduoda knygas knygynams, sudaro parduotų knygų ataskaitą, o knygų tiekėjas UAB „R. k. c.“ išrašo sąskaitą faktūrą. Konsignacijos sutartis buvo tarp UAB „L. b.“ ir UAB „R. k. c.“. Jei UAB „R. k. c.“ UAB „L. b.“ mokėjo pinigus, tai gavo ataskaitą. UAB „L. b.“ nesiūlė UAB „R. k. c.“ grąžinti knygas. UAB „L. b.“ taip pat reikėjo pinigų. Jis negali pasakyti, kiek LBMR knygų buvo parduota. Buvo suvestinė, kiek knygų yra UAB „R. k. c.“. Konsignacijos sutartyje buvo nurodyta, kad knygas reikėtų atiduoti UAB „L. b.“, bet grąžinimas labai sudėtingas. Kai kurias knygas UAB „K. e.“ buvo geriau nupirkti. Atsižvelgiant į naudingumą, buvo priimtas sprendimas, kurias knygas grąžinti, o kurias nupirkti. UAB „K. e.“ nupirko knygas iš UAB „L. b.“ per 4 kartus. Kaina buvo vienoda – 15 Lt. Sąskaita faktūra yra viena, o mokėjimas išdėstytas per kelis kartus. 2009 m. LBMR buvo populiari knyga, jie tikėjosi ją parduoti. Jis negali pasakyti ar neteisėtos kopijos atsirado dėl knygų populiarumo. 854 knygos yra tos, kurios buvo paimtos iš UAB „R. k. c.“. Iš kitur jos negalėjo atsirasti.

Civilinio ieškovo UAB „L. b.“ atstovas J. M. paaiškino, kad jis yra buvęs UAB „L. b.“ direktorius. Dabar įmonėje dirba, bet ne direktoriumi. UAB „L. b.“ ir UAB „R. k. c.“ buvo partneriai, pasirašę konsignacijos sutartį, nes per UAB „R. k. c.“ buvo lengviausias kelias patekti į populiariausias prekybos vietas. UAB „L. b.“ jiems tiekdavo LBMR ir LBS bei kitas knygas, o UAB „R. k. c.“ pardavinėdavo, tiekdavo ataskaitas, tuomet UAB „L. b.“ jiems išrašydavo sąskaitas faktūras. UAB „L. b.“ vienintelis galėjo leisti LBMR ir LBS knygas. Iš pradžių partnerystė buvo nepriekaištinga. Vėliau, apie 2008 m. gruodį, pradėjo strigti mokėjimai, jie paprašė griežtesnių ataskaitų: kiek knygų parduota, kiek liko neparduota. Tuomet iš viso ataskaitos ir mokėjimai sustojo. Buvo žinoma tik knygų kiekis, esantis UAB „R. k. c.“ žinioje, bet nebuvo aišku, kur tos knygos fiziškai yra. Vėliau buvo pasirašyta sąskaita faktūra su UAB „K. e.“, kuri perpirko knygas. Knygas, priešingai nei minėjo J. A., nebuvo sunku atiduoti, jie visada jas paimdavo. Sutarties dėl knygų išpirkimo nebuvo, buvo tik sąskaita faktūra. Buvo pasirašyta, kad UAB „R. k. c.“ visą kiekį, nurodytą sąskaitoje faktūroje, grąžina UAB „L. b.“ konsignacijos pagrindu. Juridiškai įforminta, kad knygos grąžinamos UAB „L. b.“, bet realiai UAB „L. b.“ jų negavo. Su pinigų grąžinimo aktu jie pasirašė, kad knygos atitenka UAB „K. e.“. Tuomet UAB „K. e.“ įsipareigoja UAB „L. b.“ atsilyginti už knygas. Knygas spausdino „(duomenys neskelbtini)“ spaustuvė, „(duomenys neskelbtini)“. Buvo dar UAB „P.“, kuri padėjo su leidybos paslaugomis, ji bendradarbiavo su minėtomis spaustuvėmis. UAB „R. k. c.“ pasiimdavo knygas iš UAB „P.“ sandėlių. Jis gaudavo žinią, kad jiems reikia pvz. 1000 knygų, UAB „P.“ ir UAB „M. k.“ paruošdavo knygas, UAB „R. k. c.“ jas pasiimdavo. Kiekį matydavo tik popieriuje. Jie mokėdavo spaustuvėms už knygų spausdinimą. Nežino, kaip knygos atvykdavo į UAB „P.“. „(duomenys neskelbtini)“ spaustuvė ir „(duomenys neskelbtini)“ nurodo, kad knygų kopijos – ne jų darbas. Jis negali garantuoti, kad tai ne jų spausdintos knygos, tačiau knygos, paimtos iš UAB „R.“, vizualiai skiriasi nuo spaustuvėse spausdintų. Matosi, kad nukentėjusi knygų vizualinė kokybė. Spaustuvės turi uždarus PDF failus, iš kurių gali spausdinti tos pačios kokybės knygas. Atspausdintos knygos važiuoja iš spaustuvės sandėlio į UAB „M. k.“ sandėlius, tada į UAB „R. k. c.“ sandėlius ir iš ten keliauja nežinia kur. Fiziškai knygų, skirtų UAB „R. k. c.“ ir UAB „K. e.“, jis nematydavo. Knygų partijas patikrindavo UAB „P.“ patalpose. Jis žinojo, kaip atrodo originalas. Buvo atspausdinta apie 30 000 vnt. LBMR ir apie 20 000 vnt. LBS knygų. Tik dalis jų buvo platinta per UAB „R. k. c.“. Fiziškai knygų UAB „L. b.“ neperdavė UAB „K. e.“ ir UAB „R.“. Jis nežino, ar UAB „R. k. c.“ pardavė knygas UAB „K. e.“, kokias perdavė ir koks jų kiekis. 2010 m. vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje jis pamatė, kad UAB „R.“ stende yra daug anksčiau minėtų knygų. Mano, kad nuo laiko, kai buvo pasirašyta sąskaita faktūra, didžioji dalis knygų buvo parduota. Be to, prieš mugę jau buvo išlindusios knygų kopijos. Tuo metu buvo bandoma per UAB „R.“ platinimo taškus knygų falsifikatus parduoti, tačiau pats juos pirmą kartą pamatė mugėje. Priėjęs prie stendo pamatė, kad knygos yra prastesnės kokybės. Jos buvo pagamintos tuo pačiu principu kaip gaminami netikri pinigai. Kaip leidėjas buvo nurodytas „(duomenys neskelbtini)“, tačiau kokybė buvo prastesnė. „(duomenys neskelbtini)“ spaustuvėje buvo spausdinamos šiek tiek kitokios knygos, nebuvo tokio vaizdinio apipavidalinimo. Vilniaus knygų mugės metu UAB „R.“ knygyno stende jis pamatė, kad „(duomenys neskelbtini)“ spausdintos knygos yra kopijos. Galėjo būti keletas pirmo knygų leidimo kopijų, bet daugiausia buvo antro leidimo. Kituose knygynuose neoriginalių knygų nebuvo. „Baltų lankų“ ir „Vagos“ knygynai knygas gaudavo iš to paties šaltinio – UAB „M. k.“. Vienintelės vietos, kur jis matė neoriginalias knygas yra UAB „R.“ knygynai ir jo stendas Vilniaus knygų mugėje. Be UAB „P.“ ir UAB „R. k. c.“ iš kitur nebuvo galima nusipirkti minėtų knygų. 1900 vnt. yra UAB „R. k. c.“ žinioje esantis knygų skaičius. Skirtumas (300 vnt.) buvo grąžintas, grąžinimo dokumentai yra, turėtų būti ir byloje. J. A. nurodytas skaičius yra UAB „R. k. c.“ žinioje esančių knygų skaičius, ataskaitos, kur jos buvo panaudotos, nebuvo. 300 vnt. grąžino, už likusias knygas atsiskaitė UAB „K. e.“. Knygų kaina skiriasi, nes taip buvo sutarta su R. M. ir D. S.. Jie sutiko nuleisti kainą 5 Lt, kad UAB „K. e.“ knygas nupirktų, t. y. atsiskaitytų už UAB „R. k. c.“. Grįžusios knygos buvo aplankstytos, su lipdukais, nebetinkamos kokybės. 2009-09-09 sąskaitoje faktūroje nurodytas kiekis knygų, kurios yra UAB „R. k. c.“ žinioje, už kurias jie negavo pinigų ir ataskaitų. UAB „K. e.“ galėjo gauti mažesnį kiekį nei nurodyta toje sąskaitoje faktūroje. Vilniaus knygų mugėje UAB „R.“ pardavinėjo knygas LBMR ir LBS po 19 Lt, tai žema kaina. Kainos komentuoti jis negali. Mugėje buvo akcentuojama, kad imant be čekio knyga kainuotų 18 Lt. Knygos buvo blizgios, nepriekaištingos, matėsi, kad ne iš prekybos vietų. Kilo įtarimas, kad jos kopijos. Originalių knygų stovis skiriasi nuo kopijų – jos turėtų būti labiau apglamžytos. Jos galėjo būti iš UAB „R. k. c.“ sandėlių, bet nė viena jiems grąžinta knyga nebuvo tokiame gerame stovyje. Jei knygos buvo sandėliuose, jas būtų buvę galima lengvai grąžinti, ir ne po dėžę per mėnesį. Vilniaus knygų mugėje UAB „R.“ stende galėjo būti 40-50 vnt. knygų. Tokią populiarią knygą galima parduoti 100-150 vnt. per dieną. Jis nedrįsta sakyti, kad galima 2000 vnt. parduoti. 2009 m. pabaigoje – 2010 m. pradžioje UAB „R.“ knygyne jis nebuvo, kituose knygynuose LBMR buvo parduodamas kažkur po 30 Lt. Po knygų mugės knygos UAB „R.“ knygyne buvo siūlomos po 13.50 Lt. Jis turi pirkimo čekį, gali vėliau pateikti. Vienos knygos savikaina su leidyklos darbu yra apie 10 Lt. UAB „L. b.“ iš viso buvo grąžinta apie 500 vnt. LBMR ir LBS knygų, kurių stovis nebuvo nepriekaištingas. UAB „R.“ knygyne kratos metu paimtų knygų stovis buvo nepriekaištingas. Po to, kai UAB „K. e.“ išpirko knygas, daugiau nebuvo kreiptasi į juos dėl naujų knygų spausdinimo. Jie su UAB „K. e.“ ir nebebendradarbiavo. Jis nežino, kas atspausdino knygų kopijas. Jo nuomone, J. A. ir jo kolegos. UAB „L. b.“ sutartį turėjo su UAB „M. k.“ ir UAB „P.“, kurios sėkmingai išplatino knygas. 50 000 vnt. knygų buvo realizuotos iki 2009 metų rugsėjo. LBMR ir LBS perkamiausių knygų topuose išsilaikė metus. Negali tiksliai pasakyti, kiek jų buvo parduota 2009 metais. Negali tiksliai pasakyti, kiek neteisėtų kopijų galėjo būti parduota. Iš UAB „R. k. c.“ sandėlio buvo paimta mažiau knygų, bet knygų paėmimo dieną UAB „K. e.“ išrašė sąskaitą 1500 knygų. Jei UAB „R. k. c.“ tokio knygų kiekio nebuvo, UAB „R.“ drįso užsipajamuoti nesamas knygas. Mano, kad galėtų būti apie 1500 vnt. LBMR ir 2000 vnt. LBS. Buvo 1612 vnt. LBMR, UAB „K. e.“ UAB „R.“ perdavė 1500 vnt. Gynėjas sakė, kad tiek tų knygų jau nebuvo. Jei J. A. įmonės turto likučiai neaiškūs, tai ir knygų likučiai neaiškūs. Šiaip, paprastas skaitytojas skirtumo tarp knygos kopijos ir originalo nepastebėtų. Jis palaiko 27 000 Lt civilinį ieškinį. Jis susideda iš mažmeninės knygų vertės (800x32 Lt). Tai yra suma, kurią jie būtų gavę pardavę šias knygas. 32 Lt yra su PVM ir kitais mokesčiais bei antkainiais. Knygos didmeninė kaina yra 20 Lt. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo nustatyta tokia suma. Žalą apibrėžti sunku, nes pasirašant sąskaitą faktūrą, knyga buvo populiariausių knygų dešimtuke. Žmonėms pamačius pigesnę kainą, knyga iškrito iš dešimtuko, jų pardavimai krito.

Liudytojas R. M. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog kaltinamąjį J. A. pažįsta, anksčiau su juo dirbo. Jis, R. M., dirbo UAB „Kalbų erdvė“ direktoriumi, J. A. buvo šios įmonės akcininkas, jis vykdydavo J. A. nurodymus. Įmonėje nebedirba nuo 2009 m. 2007-2009 m. jis dirbo UAB „R. k. c.“ direktoriaus pavaduotoju, kol dar nebuvo UAB „K. e.“. UAB „L. b.“ knygos buvo knygynuose, sandėliuose ir Rimi sandėliuose. Jis matė, kaip jos buvo UAB „R. k. c.“ sandėlyje supakuotos. Sandėlyje dirbantys asmenys priimdavo knygas, nes UAB „Respublikinis knygų centras“ išvežiodavo knygas. Jie buvo atsakingi už logistiką, knygų nepirkdavo. Jis nežinojo, kam priklauso knygos, jo darbas buvo jas išvežioti. UAB „R. k. c.“ gaudavo maržą iš pardavimų, iš to gyveno. Jie turėjo savo knygų, dirbo pagal koncesijos sutartį. Jie turėjo išvežti knygas iš sandėlio ir užtikrinti jų pardavimą. Jis UAB „R. k. c.“ finansų nekontroliavo, direktorius buvo J. A.. LBMR ir LBS knygas jis matė UAB „R. k. c.“ sandėlyje, jos tuo metu buvo paklausios. Jos išliko paklausios apie kelis metus. 2009-2010 m. jis buvo UAB „K. e.“ direktorius. Įmonė užsiėmė ta pačia veikla kaip ir UAB „R. k. c.“. Sandėlis liko tas pats. Knygas jis imdavo iš sandėlio, bet jis nežino, iš kur jos atkeliaudavo. Jis pats konsignacijos sutarčių nepasirašinėjo. Jam teko pasirašyti skolų suderinimo sutartį, nes UAB „R. k. c.“ buvo skolingas UAB „L. b.“. UAB „R.“ knygynai veikė, jie su jais bendradarbiavo. J. M. buvo UAB „L. b.“ direktorius ar atstovas ir jam teko su juo bendrauti. UAB „R. k. c.“ buvo pablogėjusi finansinė padėtis. Iš pradžių J. M. apie tai nežinojo. Buvo susitarimas dėl atsiskaitymų kas 3 mėnesius. Jis sužinojo tik tada, kai nebebuvo atsiskaitymų. J. M. iš pradžių bendravo su UAB „R. k. c.“ direktoriumi, tik paskui su juo, kai jam parašė įgaliojimą. Jis su J. M. bendravo dėl atsiskaitymų terminų. UAB „R.“ vadovas ir akcininkas buvo J. A.. UAB „R.“ jis nedirbo, bet bendradarbiavo su šia įmone. Parduoti knygas LBMR ir LBS UAB „R.“ nusprendė, nes tos knygos buvo populiarios. Jis nežino, kiek jų buvo. Greičiausiai tas knygas pervežė, kiek žino, anksčiau jos buvo sandėlyje. Dauguma knygų buvo knygynuose, „Rimi“ prekybos centruose ir sandėlyje. Sandėlyje galėjo būti apie 2000 knygų. Jie pasirašė susitarimą dėl skolos UAB „L. b.“. Skolą padengė ir knygas pardavė UAB „R.“. Pinigai skolai padengti buvo UAB „K. e.“, iš jos knygynų. Sandėlis buvo vienas, Kalvarijų g. 125, Vilniuje. Kai bankrutavo UAB „R. k. c.“ J. A. jam pasiūlė darbą UAB „K. e.“, darbo pobūdis buvo tas pats. Kad UAB „R.“ spaustuvėje (duomenys neskelbtini), buvo spausdinamos brošiūros ir lankstinukai, pats matė. Jie toje spaustuvėje spausdino brošiūras. UAB „R.“ spausdino brošiūras ne tik jiems. Jis į UAB „R.“ važiuodavo maždaug kartą per savaitę. Kuomet buvo vykdomas knygų poėmis iš UAB „K. e.“, jis nedalyvavo, atvyko jam jau pasibaigus. Jis negali pasakyti, kodėl po kratos knygos buvo dovanojamos. Kratos vyko ne vieną dieną, gali būti dovanojama ir prieš kratą. 13 padovanotų knygų yra nedaug, buhalterijos taip nesulyginsi. Gali būti, kad pavogtas knygas nurašydavo kaip dovanas. Kai jis dirbo „B. l.“ pavogdavo apie 15 proc. knygų. Kai reikėdavo nurašyti knygas, apiformindavo kaip dovanas. Už jas vis tiek buvo sumokėta. UAB „R. k. c.“ knygas iš UAB „L. b.“ užsakinėdavo vadybininkė, kuri skaičiavo poreikį. Knygos važiuodavo į sandėlį, jis nedalyvaudavo knygų priėmime. Jos būdavo supakuotos į popierių su etikete po 15 vnt. ir sudėtos ant palečių. Popierius buvo nepermatomas, ant jų buvo etiketė su knygos pavadinimu. Kartais jis nuveždavo knygas į knygynus kituose miestuose. Jei knygų reikėdavo daugiau, imdavo pakuotėmis, kartais veždavo po kelias knygas į mažesnių miestelių knygynus. Jam nekilo įtarimas, kad kai kurios knygos atrodo kiek kitaip nei kitos. UAB „K. e.“ savo knygynuose laikė ir platino ir iš fizinių ir iš juridinių asmenų gautas knygas. Tų asmenų buvo 5-6. J. A. priklausančių knygų UAB „K. e.“ nelaikė ir neplatino. Visos už knygas gautos pajamos eidavo per buhalteriją. Be jo knygas dar vežiodavo vairuotojai. Jis važiuodavo, patikrindavo knygynus, nes 2008 metais knygynai slėpdavo knygas, slėpdavo pardavimus. Jie sakydavo, kad turi knygų, bet nuvykus paaiškėdavo, kad knygų nėra. Tai buvo paplitę mažuose knygynuose. Jie neužsakinėja, kad nereikėtų mokėti už senas knygas. J. A. faktiškai knygas veždavo į Klaipėdą, kai pats važiuodavo vasarai. Vežė dideliais kiekiais. Visas knygų kiekis priklausė UAB „K. e.“. į UAB „R. k. c.“ buhalteriją jis nesigilino. UAB „R. k. c.“ turėjo apie 60 darbuotojų, sandėlyje dirbo tik apie 8 žmones, tik jie turėjo ir galėjo patekti į sandėlį. Patekimas buvo kontroliuojamas. UAB „K. e.“ sandėlyje dirbo 4-5 žmonės. Raktus nuo sandėlio turėjo tik 1-2 žmonės. UAB „K. e.“ nupirko 1620 vnt. LBMR knygų, 1500 vnt. knygų pardavė, 120 turėjo būti UAB „R.“ knygyne. Visą laiką knygos buvo knygyne. Jei po knygų pirkimo jos nebuvo iškart nuvežtos į knygynus pardavimui, reiškia, kad knygynai dar turėjo knygų iš ankstesnio vežimo. 2010 m. Knygų mugėje buvo prekiaujama LBMR ir LBS knygomis. Jos buvo atvežtos iš jų sandėlio. Jis pats stovėdavo paviljone, padėdavo pardavėjai. Negali pasakyti, kiek minėtų knygų buvo parduota. Visiems pirkėjams buvo išmušami kasos čekiai. Priklausomai nuo knygyno, dažniausiai buvo užsakoma po 30-40 knygų.

Liudytojas R. V. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis anksčiau dirbo UAB „A. s.“ direktoriaus pavaduotoju. Nei J. A., nei J. M. nepažįsta. Jų spaustuvė spausdindavo pagal leidyklos užsakymus. Jei jie paprašydavo 1000 vnt., tai jie tiek ir atspausdindavo. Kiekvienam atskiram užsakymui būdavo sudaroma sutartis, surašoma technologinė kortelė ir pradedamos gaminti knygos. Ikiteisminio tyrimo metu jis davė teisingus paaiškinimus. Visi jo ikiteisminio tyrimo metu nurodyti knygų skaičiai paimti iš užsakymų. Jis patvirtina, kad knygos buvo spausdinamos nekeičiant spausdinimo technologijos. Pas tyrėją jis matė kitokio leidimo knygas, jos nebuvo pas juos spausdintos. Skyrėsi šriftas, suklijavimas ir šrifto dydis ant viršelio. Kiekviena spausdinimo, klijavimo mašina turi technologinius skirtumus. Jis iš karto pasakė, kad tyrėjos parodyta knyga yra ne pas juos spausdinta. Formato keitimas kainuoja. Leidykla gali pateikti pretenziją, jei jų atspausdintos knygos skiriasi. Jie spausdino pagal leidyklos užsakymus, pagal jokius kitus užsakymus nespausdino. UAB „A. s.“ direktoriaus pavaduotoju jis dirbo iki 2010 metų. LBMR ir LBS knygų atspausdino tiek, kiek nurodyta jo paaiškinimuose, jų skaičius išrinktas iš užsakymų. Tai didelis tiražas, knygos atspausdintos per kelis kartus. Jei leidykla kažką pakeitė, tiražai galėjo skirtis. Dabar negali pasakyti, ar leidykla ką nors keitė. Klijavimas pas juos yra spaustuvę identifikuojantis požymis. Reikia turėti specialių žinių, kad atskirti originalią knygą nuo kopijos. Jis nieko negali pasakyti apie knygos užsakymus kitose spaustuvėse. Jis negali atsakyti, ar UAB „L. b.“ kam nors skolingas. Jų užsakovai yra leidykla. Jis negali pasakyti, kurioje spaustuvėje galėjo būti atspausdintos knygų kopijos. Mano, kad bet kurioje, kuri turi reikiamą įrangą.

Liudytojas D. S. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog kaltinamąjį pažįsta. Jis pats UAB „R. k. c.“ pradėjo dirbti nuo 2007 metų vadybininku, vėliau komercijos direktoriumi ir dar vėliau direktoriumi. Direktoriumi dirbo iki bankroto. Dabar dirba „M. i.“, su knygomis nebedirba. Direktoriumi jis buvo paskirtas panašiai tuo metu kaip ir prasidėjus įmonės bankrotui. Tuo metu jis manė, kad bankrotas dar išvengiamas. Apie kaltinimus J. A. sužinojo jau nebedirbdamas, tik iš spaudos. Kai jis dirbo, knygos LBMR ir LBS buvo perkamos, bet jis jų neišskirtų iš kitų gerai perkamų knygų. Jis negali pasakyti iš kur knygos buvo perkamos. Jie tiekdavo iš sandėlio. Nežino kaip jos ten atsirasdavo. Įmonėje jis daug pareigų turėjo, dirbo vairuotoju, prižiūrėjo knygynų infrastruktūrą, grąžinimus. Leidykloje nedirbo, su knygų leidyba susijusio išsilavinimo neturi. R. M. pažįsta. Į apklausą pas tyrėją su R. M. nėjo. Nors apklausos buvo tą pačią dieną, bet jie nebuvo susitikę. Jis yra buvęs (duomenys neskelbtini), esančiame UAB „R.“ knygyne, spausdinimo įrangą matė. Jis dirbo tame pačiame pastate, į spausdinimo cechą užeidavo. Spausdinamų knygų nematė, matė pažymių knygeles, mano, jog jos ten buvo atspausdintos. Knygų mugėje jis nedalyvavo. Jis yra buvęs spaustuvėje, kurioje spausdina normalias knygas, mano, kad UAB „R.“ spaustuvė maža ir negalėtų knygų spausdinti. Dirbdamas UAB „R. k. c.“ prižiūrėdavo LBMR ir LBS knygų likučius prekybos centruose. Vizualių knygų skirtumo nepastebėjo. Jis 2-3 mėnesius buvo laikinai einantis direktoriaus pareigas. Buvęs direktorius – J. A.. Jei jam kildavo klausimų, J. A. jam viską paaiškindavo. Realiai J. A. buvo įmonės direktorius.

Liudytojas V. P. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis yra UAB „M. k.“ direktorius. J. A. pažįsta, jų santykiai dalykiniai, geri, anksčiau turėjo verslo santykių, bendradarbiavo nuo 2007 m. Jie ankščiau kartu užsiėmė mažmenine ir didmenine knygų prekyba, platindavo UAB „L. b.“ knygas. UAB „L. b.“ išleisdavo knygas ir visą tiražą atiduodavo jiems platinti. Jie knygas sandėliuodavo ir išvežiodavo platinti. J. A. įmonė knygas platinimui gaudavo iš jų. Po to, į santykių su UAB „L. b.“ pabaigą, J. A. įmonė platindavo knygas pati. Atsimena, kad Knygų mugėje atėjo UAB „L. b.“ atstovas ir klausė, iš kur UAB „R.“ knygyno stende yra dvigubai pigesnės nei jų knygos. Liudytojas buvo nepatenkintas, kad knygos buvo platinamos dvigubai pigiau nei didmeninė kaina. Jis klausė J. M., kodėl taip yra, bet jis negalėjo atsakyti. Platinamas knygas stende jis matė, jos vizualiai skyrėsi. Apžiūrėjo jas Knygų mugės metu, J. M. buvo nusipirkęs knygą UAB „R.“ knygyno stende. Jis netikrino, ar J. M. atnešta knyga tikrai buvo pirkta UAB „R.“ knygyno stende, nes jis pats į jų stendą nėjo. Jie su J. M. lygino skirtumus, bandė spėti, kas spausdino knygą. Matėsi rastro (šešėlio) nepastovumas. Jie savo stende taip pat turėjo „Lengvo būdo“ knygų, tad sulyginti buvo paprasta. Atlikus knygų palyginimą, nusprendė, kad tai atskirai atspausdintos knygos. Suprato, kad tai klastotės. Klastojimo masto nežino, mano, kad ne keli vienetai. Tokie gandai, kad klastojamos knygos, sklandė anksčiau. Viena autorė iš Kaišiadorių skundėsi, kad J. A. klastoja jos knygas. Kiek jis pamena, tai jie knygas veždavo į „V. k. c.“. Po to pasikeitė įmonės savininkas ir įmonė tapo J. A. nuosavybė. Per tarpininkus knygos galėjo patekti į UAB „R.“ knygynus. Tačiau UAB „R.“ specializuojasi užsienio literatūroje. Nupirktas „V. k. c.“ tapo UAB „R. k. c.“, o per jį į kitus knygynus galėjo patekti jų knygos. Jie buvo vieninteliai „Lengvo būdo“ knygų platintojai, po kelių metų knygos buvo vežamos iš kitur. Kadangi jiems sumažėjo platinimo taškų, jie atsisakė platinti. Tuo metu „Lengvo būdo“ knygos buvo paklausios. Apskritai jų tiražas yra 50 000 vnt. LBMR ir LBS knygas gaudavo po 20 Lt + PVM ir užsidėdavo 10 proc. antkainį. Didmeninė kaina 22 Lt + PVM. Jei kiti platintojai gaudavo knygas pigiau, galėjo parduoti pigiau. Nežino, kokia kaina UAB „R.“ pirko knygas, kurias platino Knygų mugėje. Jie gali pardavinėti ir už savikainą, bet tai prasilenkia su logika. Po 2008 m. UAB „P.“ teikė knygas UAB „R. k. c.“. Jie „Lengvo būdo“ knygas gaudavo tiesiai iš „A. s.“ ir „S.“ spaustuvės. Iš pastarosios atsiveždavo savo transportu. Knygos atvykdavo standartiniais pakais. Jų kokybės netikrindavo, pasitikėjo spaustuve, net minčių nekilo, kad būtų pristatytos netinkamos knygos. Jis pats yra patikrinęs kelis vienetus knygų. Visų supakuotų knygų nematė. Jei jos nevienodos, turėtų būti stebuklas. Tiražai gali skirtis, bet tie skirtumai mažareikšmiai, juos labai sunku atskirti.

Liudytoja V. B. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog ji dirba UAB „P.“ direktore, įmonės savininkas R. P. K.. J. A. ji pažįsta kaip knygų leidėją ir platintoją, santykiai kolegiški. UAB „L. b.“ kreipėsi į juos norėdama atspausdinti knygas LBMR ir LBS. Jie 2007 m. sudarė sutartį, padarė viršelį, sumaketavo, o jų samdyta spaustuvė atspausdino. Ji davė užklausimą spaustuvėms ir pasirinko tą, kuri pasiūlė geriausią kainą – „S.“ spaustuvė. Jie jiems davėme uždarą failą, o jie atspausdino, supakavo. Visą kiekį pardavė UAB „L. b.“. Toliau jie galvojo, ką daryti su knygomis. Fiziškai knygos atkeliavo į jų sandėlį, o perdavimas buvo tik pagal dokumentus, realiai knygų UAB „L. b.“ neperdavė. Knygų kokybę jie patikrina, tačiau visų knygų neperžiūri. Brokas gali būti gamybinis (knyga aukštyn kojom, nupjauta nelygiai ir pan.), bet jis išaiškėja pardavimo eigoje. Kitokio broko negali būti. Nei popierius, nei dažai negali keistis. Popierius perkamas visam kiekiui. Nėra pasitaikę tokių dalykų praktikoje. Iš pradžių atspausdino 3000 vnt. knygų, vėliau UAB „L. b.“ kreipėsi su prašymu pakartoti tiražą. Knyga jau buvo sumaketuota. Antrą tiražą vėl spausdino „S.“ spaustuvė. UAB „L. b.“ knygas pasiimdavo arba nurodydavo, kur nuvežti. Pačio knygos maketo UAB „L. b.“ nedavė. Kai nutraukė leidybą, maketą atidavė UAB „L. b.“, tuomet UAB „L. b.“ jie tapo nebereikalingi, nes jie patys galėjo atsispausdinti knygas. Knygas LBMR ir LBS dar spausdino UAB „A. s.“ Kaišiadoryse ir UAB „J. s. p.“. Jie stengėsi atskirti leidybą nuo prekybos. UAB „P.“ maketavo knygas, o UAB „M. k.“ platindavo. Pats knygų LBMR ir LBS pardavimas vyko tik pagal dokumentus, knygos likdavo tuose pačiuose sandėliuose. 2010-01-25 paskutinį kartą jie spausdino knygas. LBS buvo atspausdinta 20 000 vnt. Viską spausdino „A. s.“. Iš viso atspausdinta 40 000 vnt. LBMR ir LBS 20 000 vnt. knygų. Tai labai geras tiražas. Apie pigesnes knygas pranešė J. M.. Jis atnešė knygą palyginti ir ji skyrėsi nuo jų parduodamų. Ji nežino, kam po jų buvo atiduotas knygos maketas. Ji matė „Lengvas būdas“ knygų tik kitu viršeliu, visai kitą maketą. Taip pat galima iš pagamintos knygos padaryti naują maketą. Reikia nuskenuoti, pašalinti šiukšles ir pan. Negali pasakyti, kiek tai trunka. Įsilaužimų, vagysčių ir konfidencialios informacijos atskleidimo atvejų pas juos nepasitaikė. Ji neprisimena, ar buvo knygos maketo perdavimo-priėmimo aktas. Kitam posėdžiui įsipareigoja šiuos duomenis pateikti. Šiaip J. M. parodytos knygos ir jų leistos knygos skirtumai paprastam žmogui nėra matomi. Tačiau pažiūrėjus atidžiau, tie skirtumai matosi. LBMR ir LBS knygos buvo populiarios, todėl asmuo ar asmenys būtų uždirbę platindami padirbtas knygas

Liudytojas G. M. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog jis dirbu UAB „S. s.“ generaliniu direktoriumi. J. A. nepažįsta. Užsakovas UAB „P.“ pateikė užsakymą, jie sudarė sutartį dėl spausdinimo paslaugų. Knygas atspausdino, sudėjo ant palečių, patikrino kokybę ir supakavo. Kokybė tikrinama atsitiktinai patikrinant knygas. Jie atspausdino LBMR lygtai 3 tiražus. LBS nespausdino. Jam tyrėja rodė du knygos egzempliorius, skirtumas buvo akivaizdus. Jis negali pasakyti, ar jo leidykla buvo nurodyta ant tos padirbtos knygos. Jis asmeniškai padarė išvadą, jog jam rodytos knygos suklastotos. Jis yra baigęs fototechnikos specialybę, todėl tokius dalykus išmano. Jo spaustuvė nespausdina knygų be rekvizitų ar su konkurentų rekvizitais. Tai savotiška reklama. Dabar negalėtų pasakyti, ar knygos jo spaustuvėje atspausdintos, per tiek laiko pasikeitė technologijos. Pas tyrėją sprendė iš klijų spalvos, iš kitų charakteringų dalykų. Ikiteisminio tyrimo apklausoje jo pateikti požymiai nurodyti teisingai. Knygos skenavimas priklauso nuo asmens, kuris tai daro. Nuskenuoti yra paprasta, bet jų leidykla neskenuoja. Jie iš užsakovų prašo uždarų „pdf“ formato failų, kurių negalima keisti. Taip apsidraudžia nuo pretenzijų. Knygą galima atspausdinti turint ir trijų, ir vienos spalvos spausdinimo mašiną. Turint „pdf“ formato failą, knyga turėtų gautis tokia pat kaip originali. Knygos kopija gali atsirasti ir iš „pdf“ formato failo ir nuskenavus knygą. Kiekviena spaustuvė turi savo techniką, kuri palieka tam tikrus identifikacinius požymius. Jis viso tiražo padirbtų knygų nematė, jam buvo pateikta viena knyga. Pjovimas jos buvo nelygus dėl nepagaląstų peilių. Jis nežino, kas galėjo nuskenuoti knygas.

Liudytoja L. S. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad J. A. yra UAB „K. e.“ akcininkas, o ji – finansininkė. Dabar direktoriaus nėra, ji laikinai eina direktorės pareigas. Anksčiau buvo R. M., kuris realiai vadovavo įmonei. J. A. niekada nebuvo įmonės direktoriumi. 2009 m. ji gavo sąskaitą pasirašytą UAB „R. k. c.“ ir UAB „K. e.“, ji tą sąskaitą užpajamavo. Knygos turėjo suplaukti iš visų padalinių, bet nesuplaukė. Knygų jie gavo mažiau, bet iki Naujų metų turėjo būti surinktos visos. 2010 metais jau sužinojo, kad tų knygų nėra. Kai UAB „K. e.“ parašė sąskaitą, buvo kaip įsiskolinimas. Iš karto buvo nurašytos knygos. Ji knygų iš viso nematė. Kai pirko knygas iš UAB „L. b.“, jas pardavė UAB „R.“, nes UAB „R.“ jiems buvo skolingas. Tai buvo vidinių skolų padengimas. Inventorizaciją darant, UAB „R.“ nurašė, nes realiai suskaičiavo. UAB „R.“ ji nedirbo, knygas pirko iš UAB „L. b.“. Pardavus knygas UAB „R.“, PVM sumokėjo. Ji knygų nematė ir neskaičiavo, nes vadybininkai tai daro. Sąskaitą išrašė pagal faktą iš UAB „L. b.“. 2010 m. jau žinojo, kad knygų nebuvo. Nurašė knygas, kurių neturėjo. Sąskaitoje yra nurodyti faktai, kurių nebuvo. Skolos buvo vidinis J. A. įmonių reikalas. UAB „R.“ turi daugiau knygynų, gali lengviau platinti knygas. Ji neskaičiuoja knygų. Jei dokumentai pasirašyti abiejų pusių, ji neturi pagrindo netikėti. Kai sužinojo, kad knygos nebuvo parduotos, padarė nurašymą. Nusprendė, kad neperduotos knygos bus nurašytos. Kur dingo knygos, reikia klausti vadybininkų. Ji negali pasakyti, kodėl 2009-09-09 sąskaitoje faktūroje vietoje KAL Nr. B00160 vietoje BAR kodo yra parašytas 0. 1221647 yra jų įmonės sukurtas kodas pagal paskutinius 6 knygos BAR kodo skaičius. Jei gauna sąskaitas be kodo, jie jį sukuria. Važtaraštyje yra įsivėlusi klaida, kad neteisingai užpajamuotos knygos. 2009-09-09 UAB „K. e.“ iš UAB „L. b.“ įsigijo 1612 vnt. LBMR ir 2011 vnt. LBS knygų. Tą sąskaitą faktūrą išrašė UAB „L. b.“. Ji tokius skaičius išrašė į sąskaitą. Ji fiziškai tų knygų netikrino. Vadovavosi UAB „R. k. c.“ grąžinimo dokumentais. Knygos fiziškai buvo UAB „R. k. c.“ knygynuose. Knygų kiekius tikrinti galėjo vadybininkai. Inventorizacija buvo daryta metų gale. Nurašymas buvo padarytas, nes tos knygos nebuvo atvežtos. Kreditinės sąskaitos nėra, nes, kaip suprato, UAB „R. k. c.“ grąžino skolą UAB „L. b.“. Tarp UAB „R. k. c.“ ir UAB „L. b.“ buvo vekseliai dėl mokėjimo, jie buvo su sąskaita. Sąskaitoje faktūroje Nr. KES 000092 nurodytos kelios tos pačios knygos kainos. Taip galėjo atsitikti, jei nebuvo pirktas didelis kiekis knygų ir padaryta nuolaida. Knygynai turi galimybę suteikti nuolaidą. Tikslios priežasties negali nurodyti. BAR kodas ant knygos yra bendras visam tiražui. Jis gali būti, kad pajamuojant buvo padaryta klaida įvedant kodą.

Liudytoja V. R. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog J. A. yra UAB „R.“ direktorius, o ji įmonėje dirba nuo 1994 metų. Realiai ji knygų LBMR ir LBS nematė. Po inventorizacijos sužinojo, kad knygų trūksta. Pajamuota buvo pagal UAB „K. e.“ sąskaitą faktūrą. Ji nežino, kaip knygos turėjo būti perduotos. Pati knyga turi tarptautinį ISBN kodą. Į sąskaitas faktūras rašomas BAR kodas. Tai tarptautinis žymėjimas. Knyga gali turėti tik kitą kodą nebent užsienyje, čia padaryta klaida. Iš esmės taip neturėtų būti. BAR kodas 0 yra klaida. Reikia žiūrėti programoje, kas parašyta. Knygas nurašė, nes UAB „K. e.“ pasiėmė labai daug įsiskolinimų, reikėjo pinigų. Debetinio nurodymo nerašė. Nurašymas jiems tuomet atrodė tinkamiausias sprendimas. UAB „.R“ buvo skolingas UAB „K. e.“. UAB „R.“ neva gavo knygas, skolos UAB „K. e.“ nenurašė. Taip buvo padaryta ne tik su UAB „L. b.“ knygomis. Jie nurašė tai, ko negavo. Tai buvo elementarus buhalterijos tvarkymas. Dėl 2009-12-31 sunaudotų medžiagų nurašymo akto, tai negalėjo būti taip, kad gautos knygos vieno kodo, o nurašytos kitu kodu. Knygos kodas suteiktas UAB „K. e.“. Ji nepamena, kokiu kodu ji užsipajamavo. K. B. ir R. V. ji pažįsta. Jie dalyvavo komisijoje nurašinėjant knygas. Po kratos atlikimo yra trys tos pačios dienos nurašymo aktai, nes kratos metu tos knygos buvo paimtos, jų knygyne nebebuvo. Nežino, kodėl toks mažas kiekis buvo nurašytas. Ant nurašymo aktų yra K. B. ir R. V. parašai. 2010-12-31 sunaudotų medžiagų nurašymo akte nėra. R. V. parašo vienoje vietoje nėra. Nežino, kodėl jos nėra toje komisijoje, gali būti, kad tuo metu atostogavo. Ji mano, kad ant abiejų kopijų yra K. B. parašai. 2010-05-21 buvo atlikta krata, po jos buvo nurašymas. Negali būti, kad sutampa užsipajamavimas prieš kratą ir nurašymas po jos, nes tuomet policija turėjo ir daugiau knygų paimti. Gali būti, kad išduota knygų daugia nei gauta. Paklaida galima. J. A. kaip fizinis asmuo savo knygų nelaikė ir nepardavinėjo per UAB „R.“ knygyną. Kitų pajamų iš pardavimų be atlyginimo jis negavo.

Liudytoja I. J. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad J. A. pažįsta, jis yra jos konkurentas. Ji yra nuo jo asmeniškai nukentėjusi, turėjo apie 50 000 Lt nuostolį. Jis atsirado tada, kai pradėjo leisti žodynėlius prie anglų kalbos vadovėlių. J. A. juos padirbinėjo, ne viename knygyne rado padirbtus. Ji daug metų dirba, tad gali atskirti kopiją nuo originalo. Ji rado kopijų įvairiuose miestuose, ne tik UAB „R.“ knygynuose. Viename Plungės knygyne rado padirbtus žodynėlius, paklausė vedėjos, iš kur gavo. Ji pasakė, kad tuos žodynėlius J. A., J. A. brolis, pristatė. Dar būdama tame knygyne, paskambino J. A., pasakė, kad jis neturi teisės prekiauti žodynėliais. Jis pasakė, kad tuo metu jis neturėjo žodynėlių, tad paėmė iš savo brolio. Paprašė vedėjos išimti žodynėlius iš prekybos. Tie padirbti žodynėliai buvo pardavinėjami pigiau. Tokie dalykai buvo nuolat. Į teisėsaugos institucijas ji nesikreipė, nes kopijavimo fakto neįrodytų. Ji yra tikra, kad žodynėliai buvo spausdinti J. A. spaustuvėje. Tai verslo logika. Vienos spalvos pratybas jis spausdindavo, tik viršelius darydavo kitose spaustuvėse, o juodai baltą spaudinį galima padaryti visur. Ji negali pasakyti, ar mokiniai ir mokytojai perspausdina knygas. Žino, kad mokytojos kartais kopijuoja vadovėlius. Bet jos nedaro knygų plagiatų. Iš savo patirties gali pasakyti, kad šeštadienį nuėjo į knygyną, atsinešė savo žodynėlius. Sukeitė knygas, o parsinešus namo pamatė, kad jie padirbti. Maži knygynai nupirkdavo apie 200 vnt. žodynėlių, o UAB „R.“ pirkdavo po keliasdešimt. Matyt paklausą patenkindavo iš kitur.

Ekspertė Jadvyga Volkovska teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog jai buvo pateiktos knygos, paimtos iš įvairių prekybos vietų visoje Lietuvoje, reikėjo nustatyti, ar paimtos knygos atitinka originalus. Ji lygino originalus su tyrimui pateiktais egzemplioriais. Tyrimo metu nustatyta, kad sutampa knygų turinys ir bendras apipavidalinimas. Tačiau buvo nustatyti viršelio skirtumai. Buvo atlikta daug ekspertizių, bet buvo užduoti tie patys klausimai. LBS knygose buvo kursyvinio šrifto skirtumai. LBMR knygose šrifto skirtumų nebuvo. Specifinių teksto formos skirtumų nebuvo. Skyrėsi rastru išspausdintų didelių skaičių padėtys tarpusavyje. Skirtumas apie 0,5 mm. Dar buvo bidavimo skirtumai – vienur buvo iškilumai kitur grioveliai. Dar skyrėsi knygos storis, kurį įtakojo knygos suspaudimas, klijų ir popieriaus rūšis. Viršeliuose buvo panaudota kita forma, tekstas vienas ant kito sudėtas. Ji išvadoje surašė, kas atitiko originalą, o kas ne. Kelios knygos, paimtos iš parduotuvės atitiko originalą. Galimai netikrų knygų kilmės ji negali pasakyti. Tos knygos buvo spausdintos ofsetine mašina (spaustuvėje), kaip ir kitos knygos. Tai padaryti galėjo įmonė, kuri turi tinkamą įrangą, namuose tokios knygos nebūtų galima atspausdinti. Rastrų skaičiai skiriasi viršelyje ir tekste. Tekste skaičiai skiriasi nedaug, bet skiriasi atstumai ir ryškumas. Knyga ir viršeliai turėjo būti spausdinti spaustuvėje. Namuose nei suspausti, nei suklijuoti nebūtų galima. Įrangą, kuria galima padaryti tokią knygą, turi kiekviena spaustuvė. Įranga nebrokuota, išskirtinių bruožų nėra. Įrangos, kuria buvo spausdinta, kitaip nei seniau, šiais laikais jau nebeatseksi. Tokią knygos kopiją galima gauti surinkus kompiuteriu, padarius plokštę ir spausdinus. Galima paimti plokštes ir atspausdinti kitur. LBS buvo paimtas kitas šriftas, tai galima pakeisti kompiuteriu. Vienoje vietoje buvo ir teksto sutapimų ir skirtumų, ji tai laiko broku. Galima atkurti knygą neturint leidyklos originalių failų. LBMR tekstas sutapo. LBS buvo skirtumų, taip pat ir viršelyje. Buvo nustatytas šrifto skirtumas. Skyrėsi šauktukas, kitos pabaigos, ženklų štrichai. Šriftas buvo keistas kompiuteriu. Buvo kitas spaudinio failas, jame padaryta kita forma. Kokia įranga buvo spausdinta knyga, pasakyti negali, individualių požymių nėra. Jai pateikė tyrėjas knygą, pavadintą originalu. Ją ji laikė pavyzdine, o paimtą knygyne – tiriamąja. Ir tiriamuosiuose ir pavyzdiniuose egzemplioriuose buvo nurodyta spaustuvė. Dar ji tyrė knygą „Moterys ir meilužiai“. Bigavimo ir presavimo įranga palieka žymes. Šios knygos neatitiko LBMR ir LBS žymių, todėl pateikė išvadą, kad „Moterys ir meilužiai“ spausdinta ne ta pačia įranga. Taip pat skyrėsi popieriaus storis. Jei jai būtų pateikta įranga ir knygos kopija, ji galėtų patvirtinti ar atmesti, kas atspausdinta būtent šia įranga, bet 100 % išvados negalėtų duoti.

Specialistas Antonas Ilgevičius teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis dirba FNTT. Jam užduotyje buvo pateikti klausimai: ar įmonės buvo sudariusias sutartis dėl Allen Carr knygų spausdinimo, ar buhalterijoje buvo atvaizduotos spausdinimo ir platinimo operacijos, kiek už kokią sumą, kiek ir už kokią sumą liko neparduota. UAB „R.“ ir UAB „K. e.“ knygų spausdinimo nevykdė, tik platino. Išvadoje jis išsiplėtė ir parašė kiek knygų gavo, kiek pardavė, kiek liko. Jam pateikė viską, ko jis prašė. Užduotyje nebuvo klausimo dėl buhalterijos tvarkymo. Jam užteko dokumentų išvadai paruošti. Tiesa, knygos daug „vaikščiojo“, buvo sunku atsekti. Kratų metu rastų knygų kiekis turėjo atitikti neparduotą knygų likutį. Skaičius kaip ir sutapo. Jis rėmėsi nurašymo aktais, skaičių plačiau neanalizavo. Jis netikrino ar yra spragų buhalterijoje. Į pardavimo kainas jis taip pat nesigilino, nes tokio klausimo užduotyje nebuvo. BAR kodų netikrino. Buhalterinės apskaitos įstatymas reglamentuoja įmonių apskaitos tvarką. Ten pasakyta, kad vidaus apskaitos būdą pasirenka pati įmonė. Duomenų tyrimui atlikti nepritrūko. Jis nieko negali pasakyti apie dviejų BAR kodų naudojimą vienai prekei. Sunaudotų medžiagų nurašymo aktų teisėtumo ir tikrumo jis netyrė, jam toks klausimas nebuvo užduotas. Kiekvienas dokumentas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnį turi aiškiai įvardintą ūkinę operaciją. Jis negali pasakyti, ar įmonė negali nurašyti prekių, kurių nėra gavusi. Užskaitos yra praktikuojamos, prie prekių turi būti jas lydintis dokumentas. Jis negali pasakyti, ar įmonė knygomis gali grąžinti skolas. Požymių, kad buhalterija tvarkyta atgaline data, nėra. Įmonė nuolat veikia, galima daryti korekcijas. Nežino, ar galima atgaline data surašyti sunaudotų medžiagų nurašymo aktą.

Liudytoja D. N. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, dabar ji dirba UAB „V. p.“, esančiame (duomenys neskelbtini). Anksčiau pradėjo dirbti UAB „R. k. c.“, po to UAB „R.“, galiausiai UAB „K. e.“. Arba atvirkščiai. Iš UAB „K. e.“ išėjo 2012 metų balandžio pabaigoje. J. A. pažįsta, jie buvo kolegos, jis buvo jos vadovas, jis buvo UAB „K. e.“ ir UAB „R.“ direktorius. Ji dirbo knygyne (duomenys neskelbtini), po to PC „M.“ (duomenys neskelbtini)., po to neilgai Pylimo g., prieš išeinant vėl Trakų g. Kai buvo atliekamos kratos, ji dirbo PC „M.“ ir vedėja, ir pardavėja. UAB „L. b.“ knygas ji pardavinėjo. Kai buvo vykdomos kratos, ji paskambino tiesioginiam vadovui, paklausė, ką daryti. Jai liepė daryti tai, ko paprašys pareigūnai. Ji surinko knygas ir atidavė policijos pareigūnams. Knygos buvo visos vienodos. Knygyne nebuvo laikomos ar platinamos J. A. priklausančios knygos. JI nežino, kam priklausė LBMR ir LBS knygos. Jie jas gaudavo vidiniu važtaraščiu, jos buvo apskaitomos kasos aparatu. J. A. jokių knygų neatnešė ir neprašė parduoti. Knygynas, kuriame ji šiuo metu dirba nesusijęs su J. A. įmonėmis. Jos išsilavinimas vidurinis. Vidiniuose važtaraščiuose buvo nurodomi BAR kodai. Jie buvo sudaryti iš 12 ar 13 kaičių sekos. Negali pasakyti, ar buvo knygų su kodu iš vieno 0. Kai gaudavo knygas, žiūrėdavo į pavadinimą ir kiekį. Jiems rūpėjo 7 skaičių įmonės sukurtas kodas, kurį galėjo nuskanuoti. BAR kodas jiems nerūpėjo. Ji negali pasakyti, ar pasitaikė atvejų, kai viename važtaraštyje buvo ta pati knyga su dviem kodais. Važtaraščių buvo daug, jų visų neprisimena. Prisimena, kaip buvo daroma krata. Po kratos ir knygų paėmimo, keistų užsakymų nebuvo. Jai nieko užsakyti nereikėjo, iš ofiso ateidavo knygos. Knygyne būdavo vagysčių. Negali pasakyti, kiek per mėnesį pavagiama. Atlikus inventorizaciją pasimato. Tikrinimus daro kasmet. Nurašymo norma yra 0,04 % nuo metinės apyvartos. Ji dažnai būdavo viršijama. Neprisimena, kad 2009-07-05 40 vnt. LBS knygų būtų atvežta į knygyną. Po kratos, knygų neužsisakė. Apie įmonės buhalteriją ir knygų sutapimus nieko negali pasakyti.

Liudytojas R. V. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis dirba UAB „R.“ centrinėje būstinėje vadybininku, įmonės direktorius J. A.. Anksčiau jis dirbo informacinių technologijų vadovu. Už knygas buvo atsakingi paprasti darbuotojai, kasininkai, jis kaip IT vadovas buvo atsakingas už internetinę prekybą ir informacinių technologijų ūkį. Jis dirbo ne vienas, bet gaudavo didelius prekių kiekius, knygos atvykdavo paletėmis. Teko bendrauti su kolegomis, jiems padėti. Knygyne nebuvo laikomos J. A. priklausančios knygos, jos priklausė tik UAB „R.“. Internetu ir prekybos vietose nebuvo prekiaujama J. A. priklausančios knygos. LBMR ir LBS pardavimo pajamos ėjo tik per kasą. Internetu jie prekiavo knygomis, esančiomis centrinėje būstinėje. Jei jų neturėjo, pristatydavo iš arčiausiai esančio filialo. Kaip vadovas jis turėjo teisę kontroliuoti paprastų darbuotojų darbą. Centrinėje būstinėje buvo didžiausios knygų atsargos, jų daugiausiai nurašoma dėl įvairiausių incidentų. Negali pasakyti apie leidžiamus nurašymo kiekius. Prieš Naujus metus privalomai darydavo inventorizaciją. Kilus įtarimui, inventorizaciją darydavome papildomai. Kai būdavo trūkumas, būdavo sudaroma komisija ir knygos nurašomos. Aktą pasirašydavo komisijos nariai. Nežino ar galėjo darbuotojai be vadovo pasirašyti aktą, buhalteris visada turėjo pasirašyti. Kai įmonės apyvarta keli milijonai, visokių incidentų pasitaikydavo. 2009-12-31 B., V. ir D. pasirašė sunaudotų medžiagų nurašymo aktą. Nurašymas buvo už 50 000 Lt. Tokie nurašymai nereti, tačiau nurašymai buvo visuomet tvarkingai atliekami. Direktoriumi ir buhaltere jie pasitikėjo. Ant 2009-12-31 sunaudotų medžiagų nurašymo akto už 50 000 Lt sumą yra jo parašas.

Iš 2007-01-01, 2008-02-20 ir 2010-01-01 sutarčių, sudarytų tarp Allen Carr‘s Easyway (International) Limited ir UAB „L. b.“ matyti, kad UAB „L. b.“ buvo suteikta išskirtinė teisė šių sutarčių galiojimo terminu spausdinti, perspausdinti, išleisti ir pardavinėti knygas Allen Carr LBMR ir LBS (t. 1, b. l. 45-65).

Iš 2008-06-19 ir 2008-09-30 pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, jog UAB „P.“ įsipareigojo UAB „L. b.“ išleisti knygas LBMR ir LBS (t. 1, b. l. 75, 76).

UAB „Persvika“ 2010-03-03 rašte nurodyta, jog knygos LBMR buvo spausdinamos UAB „S. s.“ (15 000 egz.), UAB „A. S.“ (15 000 egz.) ir UAB Agentūra „J. S. p.“ (spausdinimo darbus atliko „A. S.“) (10 000 egz.). Knygą LBS spausdino UAB „A. s.“ (20 000 egz.). Išspausdintos ir supakuotos knygos buvo sandėliuojamos UAB „M. k.“ ir UAB „P.“ sandėliuose ir iš ten buvo tiekiamos pirkėjams (t. 1, b. l. 77).

Daiktų, dokumentų pateikimo protokolu UAB „M. k.“ direktorius V. P. pateikė 2007-09-28 sutarties tarp UAB „M. k.“ ir UAB „L. b.“ kopiją, pagal kurią UAB „L. b.“ perduoda UAB „M. k.“ prekes saugojimui ir prekybai (t. 12, b. l. 35, 36).

2010-04-22 raštu UAB „P.“ direktorė V. B. pateikė PVM sąskaitų-faktūrų, kurias išrašė knygas LBMR ir LBS spausdinusios spaustuvės UAB „P.“, kopijas (t. 12, b. l. 6-19) ir PVM sąskaitų-faktūrų, kurias išrašė UAB „P.“ už išleistas knygas LBMR ir LBS UAB „L. b.“, kopijas (t. 12, b. l. 20-33).

UAB Agentūros „J. s. p.“ direktorius R. M. 2010-05-03 raštu informavo apie UAB „P.“ užsakytų Allen Carr knygų kiekius (t. 1, b. l. 140).

UAB „S. s.“ generalinis direktorius G. M. 2010-04-26 raštu informavo apie UAB „P.“ užsakytų Allen Carr knygų kiekius (t. 1, b. l. 141).

UAB „A. S.“ direktorius V. J. 2010-03-08 rašte patvirtino, kad spausdino Allen Carr knygas LBMR ir LBS bei nurodė, kad pagal leidyklos „P.“ pateiktus pavyzdžius teigia, jog knygos neatitinka pateiktų elektroninių maketų bei nėra jų spaustuvės spausdinti leidiniai (t. 1, b. l. 78).

J. M. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė tyrimui reikšmingus dokumentus: UAB „Rotas“ 2010-02-20 čekio kopiją, pagal kurį, anot J. M. UAB „R.“ stende 2010 m. Vilniaus knygų mugės metu įsigijo knygą LBMR (B978995522164) ir knygą LBS (B978995522266) po 18 Lt; 2009-09-09 važtaraščio kopiją, kuriame užfiksuota, jog be kita ko UAB „R. k. c.“ grąžina UAB „L. b.“ 1612 vnt. knygų LBMR ir 2101 vnt. LBS; 2009-09-09 UAB „L. b.“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros UAB „K. e.“ be kita ko ir už 1612 vnt. knygų LBMR (24180 Lt) ir 2101 vnt. LBS (31515 Lt) kopiją (t. 1, b. l. 79-82).

J. M. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė tyrimui reikšmingus dokumentus: 2008-02-28 leidinių tiekimo sutarties tarp UAB „R. k. c.“ ir UAB „L. b.“ kopiją, pagal kurią UAB „L. b.“ tiekia UAB „R. k. c.“ leidinius ir leidžia pastarajam jais prekiauti (t. 1, b. l. 129-131); UAB „R. k. c.“ nuo 2008-07-21 iki 2009-05-22 išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų be kita ko ir už knygas LBMR bei LBS, kopijas (t. 1, b. l. 83-94); krovinio važtaraščių nuo 2008-06-04 iki 2009-03-03 kopijas, kuriose užfiksuota, jog UAB „L. b.“ perdavė UAB „R. k. c.“ knygas LBMR ir LBS (t. 1, b. l. 95-112); grąžinimo važtaraščių nuo 2009-01-26 iki 2009-09-09 kopijas, kuriose užfiksuota, jog UAB „Respublikinis knygų centras“ grąžina UAB „L. b.“ knygas LBMR ir LBS (t. 1, b. l. 113-128).

Antstolio I. G. 2010-02-25 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuotas knygų Allen Carr LBMR ir LBS įsigijimo Kalvarijų g. 125, Vilniuje, esančiame knygyne faktas (t. 1, b. l. 67-74).

Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro Lietuvos ISBN ir ISMN Lietuvos agentūros vedėja D. S. 2010-04-27 raštu informavo, kad ISBN ir ISMN Lietuvos agentūra registruoja leidėjus ir nustato jų leidėjų identifikatorius, suteikia ISBN knygoms ir brošiūroms. ISBN – tarptautinis standartinis knygos numeris. Knygas Allen Carr LBMR (duomenys neskelbtini)9955-22-164-7 (brūkšninis kodas 9789955221647) ir LBS (duomenys neskelbtini)9955-22-266-8 (brūkšninis kodas 9789955222668) išleido UAB „P.“. Šiai leidyklai nustatytas 9955-22 leidėjų identifikatorius (t. 1, b. l. 138).

2010-05-04 UAB „L. b.“ direktoriaus pranešime užfiksuota, jog UAB „L. b.“ 2009-09-09 išrašyta UAB „K. e.“ sąskaita-faktūra Serija LB Nr. 2009-025 (suma 79609,79 Lt) 2010-05-03 buvo pilnai apmokėta pagal keturis neprotestuotinus vekselius, tad šią skolą laiko pilnai padengta ir dėl jos pretenzijų neturi (t. 12, b. l. 104).

2010-05-21 knygynuose atliktų kratų metu rastos ir paimtos galimai neteisėtos knygų LBMR ir LBS kopijos (t. 7, b. l. 1-159, t. 8, b. l. 1-157).

2010-05-31 J. M. daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė palyginimui knygų LBMR ir LBS, išleistus leidyklos „P.“ bei leidėjo „R.“ išleistą knygą Edmund Katan „Moterys ir meilužiai“ (t. 12, b. l. 3).

UAB „K. e.“ pateikė tyrimui reikšmingus dokumentus (krovinio važtaraščius, grąžinimo važtaraščius, nurašymo aktus, PVM sąskaitas faktūras) (t. 2, b. l. 1-163; t. 3, b. l. 1-61).

UAB „R.“ pateikė tyrimui reikšmingus dokumentus (krovinio važtaraščius, grąžinimo važtaraščius, nurašymo aktus, PVM sąskaitas faktūras) (t. 3, b. l. 62-87, t. 4, b. l. 1-185; t. 5, b. l. 1-180; t. 6, b. l. 1-183).

UAB „R.“ vyriausioji buhalterė V. R. 2010-05-31 pateikė aiškinamąjį raštą, dėl knygų likučių judėjimo bei 2011-02-03 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateikė kitus reikšmingus tyrimui dokumentus (t. 12, b. l. 41-61, 62-92).

UAB „K. e.“ vyr. buhalterė L. S. 2010-05-31 pateikė aiškinamąjį raštą, dėl knygų likučių judėjimo bei 2010-06-02, 2011-02-08, 2011-02-03 daiktų, dokumentų pateikimo protokolais pateikė kitus reikšmingus tyrimui dokumentus (t. 12, b. l. 95-102, 103-125).

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvadose konstatuota, kad tyrimui pateiktos 854 knygos LBS ir LBMR, paimtos kratos metu iš UAB „K. e.“, UAB „R.“, J. A. IĮ ir IĮ ,,K.“ knygynų neatitinka palyginimui pateiktų originalų, t. y., yra kopijos, bet ne originalai. Minėtose išvadose taip pat konstatuota, jog tirti pateikta knyga Edmund Katan „Moterys ir meilužiai“, išleista UAB „R.“ leidyklos, pagaminta panaudojus kitas lapų kirpimo , bigavimo ir presavimo priemones nei kratų metu paimtų knygų LBMR ir LBS pavyzdžiai bei knygos, kurių įgijimas užfiksuotas antstolio protokole (t. 9, b. l. 1-70).

2013-07-03 gauta FNTT prie LR VRM Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada (su priedais), kurioje nurodoma, kad UAB „K. e.“ buhalterinis knygų A. Carr „Lengvas būdas mesti rūkyti“ likutis 76 vnt., knygų A. Carr „Lengvas būdas sulieknėti“ likutis 87 vnt. UAB „Rotas“ buhalterinis knygų A. Carr „Lengvas būdas mesti rūkyti“ likutis 359 vnt., knygų A. Carr „Lengvas būdas sulieknėti“ likutis 252 vnt. Taip pat nurodomi tiriamuoju laikotarpiu (2009-01-01 – 2010-12-30) praduotų Allen Carr knygų kiekiai (t. 9, b. l. 89-160; t. 10, b. l. 1-150; t. 11, b. l. 1-123).

2009-10-13 Vilniaus apygardos teismo sprendimu nuspręsta iškelti bankroto bylą UAB „R. k. c.“ (t. 1, b. l. 145).

2014-03-04 Vilniaus apygardos teismo sprendimu nuspręsta BUAB „R. k. c.“ pripažinti pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir išregistruoti ją iš Juridinių asmenų registro (t. 12, b. l. 132).

Iš duomenų apie juridinį asmenį J. A. individuali įmonė matyti, jog šios įmonės savininkas ir vadovas yra J. A. (t. 12, b. l. 149, 150).

2013-12-18 nutarimu į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato centrinę daiktų saugojimo saugyklą Buivydiškių g. 19, Vilniuje buvo perduoti saugoti daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 6 užklijuotos kartoninės dėžės, kuriose sudėtos 226 vnt. Allen Carr knygų (t. 1, b. l. 173, 174).

2014-04-02 nutarimu į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato centrinę daiktų saugojimo saugyklą Buivydiškių g. 19, Vilniuje buvo perduoti saugoti daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 21 pakuotė, kuriose sudėtos 624 vnt. Allen Carr knygų (t. 1, b. l. 175, 176).

Nusikaltimas, numatytas BK 192 straipsnio 1 dalyje, objektyviai reiškiasi tam tikrų alternatyvių veikų padarymų. Veikos, už kurių padarymą pagal šį BK straipsnį yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, – tai kūrinio (pvz., knygos) neteisėtų kopijų laikymas ir platinimas. Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, jog kaltininkas turi suvokti, kad jis laiko ir platina neteisėtas knygų kopijas, ir taip nori veikti. Be to, būtinuoju šios nusikalstamos veikos požymiu yra tai, kad kūrinio (pvz., knygos) neteisėtos kopijos turi būti laikomos komercijos tikslais.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog UAB „L. b.“ buvo suteikta išskirtinė teisė spausdinti, perspausdinti, išleisti ir pardavinėti Allen Carr knygas LBMR ir LBS. Minėtas knygas UAB „L. b.“ užsakymu išleido UAB „P.“. Minėtas knygas pagal UAB „P.“ pateiktas elektronines rinkmenas spausdino UAB „S. s.“, UAB „A. S.“ ir UAB Agentūra „J. s. p.“ (spausdinimo darbus atliko „A. S.“). Išspausdintos ir supakuotos knygos buvo sandėliuojamos UAB „M. k.“ ir UAB „P.“ sandėliuose ir iš ten buvo tiekiamos pirkėjams. UAB „L. b.“ pagal sutartį (t. 1, b. l. 129-131) tiekė minėtas knygas UAB „R. k. c.“ leido pastarajai jomis prekiauti, o UAB „R. k. c.“ pardavę knygas teikdavo ataskaitas ir už jas atsiskaitydavo pagal iš anksto sutartą kainą su UAB „L. b.“. Kaip matyti iš pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų UAB „L. b.“ per 2008-2009 m. pateikė tūkstančius knygų LBMR ir LBS UAB „R. k. c.“ (t. 1, b. l. 84-112). Pagal UAB „L. b.“ ir UAB „R. k. c.“ suderintą aktą, 2009-06-05 duomenimis, UAB „R. k. c.“ disponavo 1933 vnt. knygų LBMR ir 2270 vnt. knygų LBS (t. 12, b. l. 189). 2009 m. kilus krizei UAB „R. k. c.“ finansinė būklė blogėjo (2009-10-13 įmonei iškelta bankroto byla), nustojo atsiskaitinėti ir su UAB „L. b.“. UAB „R. k. c.“, UAB „L. b.“ ir UAB „K. e.“ sutarė, jog UAB „K. e.“ perims iš UAB „R. knygų c.“ knygas LBMR ir LBS, kurių UAB „R. k. c.“ nebegrąžina UAB „L. b.“, atsiskaitydama už jas vietoje UAB „R. k. c.“ pagal UAB „L. b.“ 2009-09-09 išrašytą sąskaitą faktūrą (t. 12, b. l. 130), kas ir buvo padaryta. Dalis knygų jau buvo UAB „K. e.“ knygynuose. Vykdant šį sandorį UAB „L. b.“ netikrino, kur ir kokios knygos buvo, pačios knygos realiai perduodamos nebuvo, buvo tiesiog išrašyta sąskaita faktūra pagal tai, kiek knygų UAB „L. b.“ buvo pateikęs UAB „R. k. c.“, knygų negrąžinęs ir už jas nesumokėjęs. Atlikus kratas UAB „R.“ ir UAB „K. e.“ knygynuose buvo rastos ir paimtos knygos LBMR ir LBS, kuriomis buvo minėtuose knygynuose prekiaujama (t. 7, b. l. 1-159, t. 8, b. l. 1-157). Šias nurodytas aplinkybes patvirtina tiek civilinio ieškovo atstovas, tiek ir kaltinamasis.

Iš pateiktų sutarčių matyti, jog UAB „L. b.“ buvo suteikta išskirtinė teisė spausdinti, perspausdinti, išleisti ir pardavinėti knygas LBMR ir LBS, t. y. iš sutarties matyti, kad joks kitas nei fizinis, nei juridinis asmuo, tokios teisės neturėjo. Tiek UAB „P.“ atstovė, tiek A. S. atstovas, patvirtino, jog jiems pateiktos apžiūrėti knygos buvo spausdintos ir išleistos ne jų įmonės. Specialistų išvadomis taip pat patvirtinta, jog kratų metų UAB „R.“ ir UAB „K. e.“ paimtos knygos neatitinka knygų, kurias pateikė UAB „L. b.“ kaip jų užsakymu išleistas knygas. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais liudytojų parodymais ir specialisto išvadomis, todėl konstatuotina, jog kratų metu iš UAB „R.“ ir UAB „K. e.“ paimtos knygos LBMR ir LBS, kurios pagal specialistų išvadas skiriasi nuo UAB „L. b.“ pateiktų knygų, yra neteisėtos knygų kopijos. Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama konstatuoti, jog J. A. laikydamas tokias neteisėtas minėtų knygų kopijas faktiškai jo vadovaujamose įmonėse šiomis knygomis prekiaujant, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 192 straipsnio 1 dalyje.

Iš BK 16 straipsnio 4 dalies išplaukia, kad BK 192 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia, todėl nagrinėdamas bylą teismas kiekvienu atveju turi nustatyti, jog kaltininkas suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, kitaip tariant, suvokė objektyvias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir norėjo taip veikti (žr. LAT nutartį Nr. 2K–173/2013). Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, jog kaltininkas turi suvokti, kad jis laiko neteisėtas knygų kopijas turėdamas tikslą jas platinti arba jas platina, ir taip nori veikti. Apie kaltės turinį sprendžiama pagal kaltininko parodymus, taip pat objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Teismo nuomone, byloje nėra pagrindo išvadai, kad J. A. suvokė visas objektyvias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y., kad J. A. suvokė, jog UAB „R.“ ir UAB „K. e.“ knygynuose buvo pardavinėjamos būtent neteisėtos knygų LBMR ir LBS kopijos. Pats J. A. neneigė to fakto, kad jo faktiškai vadovaujamose įmonėse buvo prekiaujama minėtomis knygomis, tačiau nurodė, iš kur tos knygos buvo įsigytos, FNTT specialistui buvo pateikti minėtų knygų įsigijimo dokumentai, kurių analizė leido specialistui padaryti išvadą, jog minėtose įmonėse kratų metu rastų knygų kiekis iš esmės atitikto pagal dokumentus neparduotą knygų likutį.

Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, nebuvo nustatyta, kas ir kur atspausdino neteisėtas knygų LBMR ir LBS kopijas. Nors UAB „R.“ turėjo savo spaustuvę, tačiau duomenų, kad neteisėtos knygų LBMR ir LBS kopijos būtų buvę spausdintos ten, nėra. LTEC specialistei atlikus vienos UAB „R.“ išleistos knygos „Moterys ir meilužiai“ bei knygų LBMR ir LBS, kurių įsigijimas užfiksuotas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, palyginimą, buvo padaryta išvada, jog knygos pagamintos panaudojus kitas bigavimo ir presavimo priemones bei skirtingą popierių (t. 9, b. l. 24). Apklausta LTEC specialistė J. Volkovskaja pažymėjo, jog neteisėtos knygų LBMR ir LBS kopijos spausdintos ofsetine mašina, kurią įsigyti gali bet kas, o knygą galima atspausdinti ir be originalių maketų, nufotografuojant arba nuskenuojant. Kaip matyti iš S. M., V. P., V. B. parodymų, teisėtos knygų kopijos buvo spausdinamos net trijose spaustuvėje, keliaudavo iš spaustuvių į UAB „P.“ ir UAB „M. k.“ sandėlius, iš ten buvo vežamos kitiems platintojams, taip pat buvo pateiktos ir UAB „R. k. c.“. Kaip patvirtino pats civilinio ieškovo atstovas S. M., jis pats nedalyvaudavo fiziniame knygų perdavimo procese UAB „R. k. c.“, o tik pasirašydavo knygų perdavimo dokumentus. Pati UAB „L. b.“ apskritai knygas parduodavo tik pagal dokumentus, pati tiesiogiai tų knygų negaudavo ir platintojams fiziškai neperduodavo. Liudytojas R. M., dirbęs 2007-2009 m. UAB „R. k. c.“ nurodė, jog UAB „L. b.“ knygos buvo knygynuose, sandėliuose ir „Rimi“ sandėliuose. Jis matė, kaip jos buvo UAB „R. k. c.“ sandėlyje supakuotos. Sandėlyje dirbantys asmenys priimdavo knygas, nes UAB „R. k. c.“ išvežiodavo knygas. Perduodamos visos knygos nebuvo tikrinamos, jos buvo supakuotos į popierių po keliolika, sudėtos ant palečių. Todėl vienareikšmiškai pasakyti, kokios LBMR ir LBS knygos buvo perduodamos platintojams – ar tos, kokias nurodo S. M., ar tos, kurios įvardinamos kaip suklastotos, negalima, nes knygos į knygynus patekdavo per kelis sandėlius ir pačiam savininkui detaliai tų knygų nepatikrinus. Juo labiau, kad neteisėtos knygų kopijos neypatingai skyrėsi nuo originalių, kad galima būtų jas iš karto identifikuoti, kaip suklastotas. Šią aplinkybę patvirtino ir pats UAB „L. b.“ atstovas pareiškime pateiktame Generalinei prokuratūrai dėl prašymo pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, b. l. 38). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nei vienas liudytojas nenurodė kokių nors aplinkybių apie tai, kad būtent J. A. būtų atspausdinęs ar iš kur nors buvo įsigijęs neteisėtų knygų LBMR ir LBS kopijų ir jas platino arba žinojo, kad UAB „R.“ ir UAB „K. e.“ knygynuose yra platinamos neteisėtos minėtų knygų kopijos.

Specialistas A. Ilgevičius, kuris pateikė specialisto išvadą dėl UAB „R. ir UAB „K. e.“ ūkinės finansinės veiklos, teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog minėtose įmonėse kratų metu rastų knygų kiekis iš esmės atitikto pagal dokumentus neparduotą knygų likutį. Kaip matyti iš specialisto pateiktos išvados, specialistas ištyrė iš minėtų įmonių gautus dokumentus dėl knygų LBMR ir LBS įsigijimo, pardavimo, nurašymo ir pateikė skaičius, iš kurių matyti, kad įmonės iš esmės neturėjo LBMR ir LBS knygų, kurių įsigijimo negalėtų pagrįsti. Smulkius skaičių neatitikimus specialistas teisminio nagrinėjimo metu paaiškino tuo, jog įmonės nuolat veikia, galima daryti korekcijas. Šios aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog kratų metu UAB „R. ir UAB „K. e.“ kratų metu nebuvo rasta minėtų įmonių buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų knygų. Tai, jog knygos buvo įtrauktos į įmonių apskaitą iš dalies patvirtina ir A. M. nurodyta aplinkybė, kad knygas LBR ir LBS jis įsigijo 2010-02-20 UAB „R.“ stende ir gavo kasos kvitą (t. 1, b. l. 80) bei antstolio I. G. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame užfiksuota, jog 5 knygas LBMR ir 5 knygas LBS buvo nupirktos išduodant kasos kvitą (t. 1, b. l. 69). Beje, ant UAB „R.“ kasos kvito nurodyti knygų LBS ir LBMR BAR kodai. Duomenų, kad neteisėtos knygų LBMR ir LBS būtų pardavinėjamos be kvitų, išskyrus J. M. paaiškinimus, kad jis apie tai girdėjo Vilniaus knygų mugėje, baudžiamojoje byloje nėra. Baudžiamojoje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad būtų atlikti UAB „K. e.“ ir UAB „R.“ finansinės-ūkinės veiklos patikrinimai, iš kurių būtų galima spręsti apie netinkamą įmonių buhalterinę apskaitą ar kokių nors neapskaitytų pinigų buvimą, taip pat nėra gauta ir duomenų, jog nėra galimybės nustatyti minėtų įmonių turtą ar įsipareigojimų dydį. Esant tokioms aplinkybėms, kaltinamojo J. A. versija, jog UAB „R.“ ir UAB „K. e.“ prekiavo tik knygomis gautomis pagal dokumentus iš UAB „R. k. c.“ bylos duomenimis yra nepaneigta. Taigi ir įrodymų, jog minėtos įmonės disponavo knygomis LBMR ir LBS be teisėto pagrindo – nėra.

Pagal 2009-09-09 sąskaitą faktūrą UAB „K. e.“ pardavė UAB „R.“ 1500 vnt. knygų LBMR ir 2000 vnt. knygų LBS (t. 9, b. l. 138). Kaip matyti iš minėtos sąskaitos, knygos LBMR BAR kodas nurodytas sąskaitoje 0. Anot civilinio ieškovo atstovo, tai patvirtina aplinkybę, jog tos knygos buvo neteisėtos kopijos. Tokiu BAR kodu yra pažymėta ir daugiau knygų LBMR (žr. t. 9, b. l. 139, 145, 150, 153, 154, 157, 158). Tačiau priešingai nei teigia civilinio ieškovo atstovas, ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog neteisėtos kopijos sąskaitose faktūrose buvo pažymėtos BAR kodu 0. Specialistų išvadose užfiksuota, jog antstolio I. G. nupirktos knygos LBMR ir LBS bei kratų metu iš UAB „K. e.“, UAB „R.“, J. A. IĮ ir IĮ ,,K.“ knygynų paimtų minėtų knygų didžioji dalis – 854 vnt., neatitinka civilinio ieškovo atstovo I. M. pateiktų knygų LBMR ir LBS originalo, t. y. knygų LBMR ir LBS išleistų UAB „P.“ UAB „L. b.“ užsakymu. Taigi ne tik knygų LBMR neteisėtų kopijų buvo rasta knygynuose, bet ir knygų LBS, tačiau šių knygų su BAR kodu 0, sąskaitose faktūrose nėra.

Liudytoja I. J. teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad J. A. yra jos konkurentas ir ji yra nustačiusi, jog viename Plungės knygyne rado padirbtus jos leistus žodynėlius, kuriuos pateikė per savo brolį J. A. ir tokių dalykų buvo nuolat. Į teisėsaugos institucijas ji nesikreipė, nes kopijavimo fakto neįrodytų. Tokie liudytojos parodymai nėra pagrįsti jokia kita bylos medžiaga, vertintini kaip prielaidos ir teismas negali tokiais parodymais remtis, juo labiau, I. J. pati nurodė, kad yra J. A. konkurentė. Byloje nustatytos aplinkybės, jog UAB „R.“ stende (t. 1, b. l. 80) bei pagal antstolio I. G. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (t. 1, b. l. 69) nupirktos knygos buvo su nuolaidom, pirmu atveju knygos parduotos po 18 Lt, o antru atveju – po 13,50 Lt, taip pat nepatvirtina to, jog parduodant šias knygas buvo žinoma, kad jos yra neteisėtos kūrinių kopijos. Juo labiau, kad pati UAB „L. b.“ minėtas knygas pardavė UAB „K. e.“ po 15 Lt. Civilinio ieškovo teiginys, kad kadangi knygos buvo populiarios, jos turėjo būti jau senai parduotos ir 2010 m. jų jau neturėjo būti, nepagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus 15 kratų UAB „K. e.“, UAB „R.“, J. A. IĮ ir IĮ ,,K.“ knygynuose buvo rasta 886 vnt. knygų LBMR ir LBS. Specialistų išvadose nustatyta, jog 854 knygos neatitinka originalų. Tai reiškia, jog dalis knygų – 32 vnt., buvo originalios ir dar 2010 m. jomis buvo prekiaujama UAB „K. e.“ ir UAB „R.“ knygynuose.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, o tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012). Apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis.

Teismas konstatuoja, jog byloje ištyrus visas aplinkybes bei išnaudojus procesines priemones reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nėra surinkta pakankamai neabejotinų duomenų, patvirtinančių, kad buvo padarytą nusikalstama veika, numatyta BK 192 straipsnio 1 dalyje, todėl dėl šios veikos jis išteisintinas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Be kita ko, teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog ir pats kaltinimas J. A. pateiktas netinkamai. Kaltinamajame akte nurodyta, jog J. A. platino ir laikė neteisėtas literatūros kūrinių kopijas UAB „R.”, UAB „K. e.“ knygynuose. T. y., J. A. kaltinamas, kad knygas laikė jis pats asmeniškai, nors iš bylos medžiagos matyti, jog knygos buvo rastos ir paimtos įmonėse, kuriose jos buvo įtrauktos į buhalterinę apskaitą. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog J. A. kaltinamas, kad laikė neteisėtas knygų kopijas J. A. IĮ knygyne (duomenys neskelbtini) (52 knygas „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 45 knygos „Lengvas būdas sulieknėti“) ir IĮ ,,K.“ knygyne (duomenys neskelbtini) (3 knygas „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir 7 knygas „Lengvas būdas sulieknėti“). Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu apskritai nenustatyta, kokie santykiai J. A. siejo su minėtomis įmonėmis (išskyrus tai, jog J. A. yra kaltinamojo brolis). Todėl apskritai nėra pagrindo daryti netgi prielaidų, jog J. A. laikė knygas įmonėse, kurių nei savininku, nei direktoriumi nėra.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamos veikos nagrinėjimui – knygų LBMR ir LBS neteisėtos kopijos, saugomos Vilniaus apskrities VPK centrinėje daiktų saugykloje Buivydiškių g. 19, Vilniuje (t. 1, b. l. 173-176). Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami. Šiuo nusprendžiu nustatyta, jog 854 knygos LBMR ir LBS, paimtos kratų metu iš UAB „K. e.“, UAB „R.“, J. A. IĮ ir IĮ ,,K.“ knygynų, neatitinka palyginimui I. M. pateiktų knygų, kurios įvardijamos kaip originalios. Šios knygos yra neteisėtos knygų LBMR ir LBS kopijos, todėl vertintinos kaip tokios, kurių apyvarta yra uždrausta, dėl ko jos naikintinos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1dalimi ir 302-308 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

J. A. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 192 straipsnio 1 dalyje, požymių.

UAB „L. b.“ civilinį ieškinį dėl 7914,74 € neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – knygų LBMR ir LBS neteisėtas kopijas, saugomos Vilniaus apskrities VPK centrinėje daiktų saugykloje Buivydiškių g. 19, Vilniuje (t. 1, b. l. 173-176), vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas              (parašas)              Arūnas Budrys

Nuorašas tikras

Teisėjas Arūnas Budrys