Administracinė byla Nr. A-1301-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00415-2016-2

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas T. T. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 1 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. buvo laikomas Ligoninėje, palatoje Nr. 17, kurios plotas 7,33 kv. m. Palatoje nuolat buvo laikomi 4 asmenys, dalį palatos ploto užėmė lovos, dėl ploto trūkumo pareiškėjas buvo priverstas sėdėti ar gulėti. Palatos sienos, lubos ir grindys buvo avarinės ir antisanitarinės būklės, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų lentynėlės. Sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, neįrengtas unitazas, naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas. Palatoje esanti lova buvo sena, galimai pirkta 2000 m., stalo ir kėdžių nebuvo, todėl teko valgyti atsistojus. Ligoninės pastatų konstrukcijose buvo asbesto, tai, pareiškėjo teigimu, kėlė pavojų jo sveikatai. Dėl laikymo palatose, neatitinkančiose nustatytų teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas patyrė kankinimą, orumo pažeidimą, dvasinių skausmų, depresiją, buvo sužalota sveikata. Dėl to pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ligoninės, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas LAVL chirurginio skyriaus palatoje Nr. 17, kurios plotas yra 7,33 kv. m, joje įrengtos 4 lovos, buvo gydytas nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. Kiek palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ar suimtųjų Ligoninė informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nevedama. Teigė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 ,,Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) nenustato ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, minimalus gyvenamųjų patalpų plotas asmenims, laikomiems Ligoninėje, yra 5,1 kv. m. Nurodė, kad Ligoninė negali daryti įtakos besigydančiųjų skaičiui, juos privalo laikyti pagal izoliavimo reikalavimus. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nenustato, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninėje palatos minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas arba keičiamas. Sanitarinis mazgas įrengtas pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Remontas atliekamas pagal poreikį, kaip numatyta HN 76:2010. Deratizacijos ir dezinsekcijoms darbams atlikti yra sudarytos sutartys su šias paslaugas teikiančiomis įmonėmis, darbai atliekami kas mėnesį. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka sanitarai. Ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą, tai įrodo, kad Ligoninė atitinka veiklai nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas į Ligoninės administraciją su įvairaus pobūdžio skundais nesikreipė. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė T. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 110 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. Chirurgijos skyriaus 17 palatoje, kurios plotas yra 7,33 kv. m, joje įrengtos dvi dviaukštės lovos, t. y. keturios gulimos vietos. Pareiškėjo teigimu, šioje kameroje buvo laikomi 4 asmenys. Atsakovo atstovas šių aplinkybių nepaneigė, todėl teismas pareiškėjo teiginį, kad jo buvimo kameroje Nr. 17 laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d. kartu buvo gydomi iš viso 4 asmenys, todėl vienam asmeniui šioje palatoje teko 1,83 kv. m. ploto, laikė įrodytu. Remdamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 111.4 punktu (redakcija, galiojusi pareiškėjo buvimo Ligoninėje metu), teismas nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m ir konstatavo, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant šį reikalavimą, todėl pareiškėjo teiginius, jog jam teko mažas plotas, laikė pagrįstais.

Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, neįrengto unitazo ir neužtikrinto privatumo naudojantis sanitarinio mazgo įrenginiais, pažymėjo, kad iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog kameroje Nr. 17 prie pat durų yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas sienele. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo ir tualeto įrengimas neužtikrina asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, turėjusių įtakos jo laikymo sąlygų bloginimui. Iš nuotraukų taip pat nustatė, kad sienų ir grindų danga aplink klozetą yra nelygi, aptrupėjusi, todėl konstatavo, jog pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas pažeidžiant Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktą.

Teismas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su lovų būkle, baldų (stalo ir kėdžių) nebuvimo, veidrodžio, tualeto reikmenų lentynėlės neįrengimo, nurodė, kad Ligoninė yra Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Atsižvelgiant į tai, Ligoninė pirmiausia turi atitikti nustatytus sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, kurie taikomi tiek, kiek įmanoma užtikrinant jos pacientams paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, arešto bei laisvės atėmimo bausmių vykdymo ypatumus. Todėl nagrinėjant šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus taikytini gydymo įstaigų aprūpinimo baldais reikalavimai, įtvirtinti Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011). Šios higienos normos 21 punkte nustatyta, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teigė, kad Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir/arba keičiamas. Iš Ligoninės pažymos apie kamerų/palatų plotą ir inventorių teismas nustatė, kad kameroje Nr. 17 yra 2 dviaukštės lovos, 3 spintelės, 1 kėdė ir 1 pakaba. Į bylą pateiktos kameros Nr. 17 nuotraukos patvirtina, kad kameroje įrengtos dviaukštės metalinės lovos yra metalinės, jų būklė tinkama naudoti pagal paskirtį. Kadangi HN 47:2011 21 punktas nenumato stalo, kėdžių, veidrodžio, tualeto reikmenų lentynėlės įrengimo palatoje, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Kameroje Nr. 17 esant normalios būklės lovoms pareiškėjo teiginiai dėl senų lovų vertintini kaip abstraktūs, nesudarantys pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo.

Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad palatos sienos, lubos ir grindys avarinės, antisanitarinės būklės, teismas pažymėjo, jog Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. Nr. V-908, įsigaliojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d. (toliau – ir HN 134:2015), taikomos ir Ligoninei, 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Nors Ligoninė į bylą pateikė 2013 m. vasario 27 d. darbų priėmimo aktą, kuriame nurodyta, kad kameroje Nr. 17 2013 m. buvo atliktas sienų, lubų, grindų remontas, tačiau iš pateiktų į bylą kameros nuotraukų matyti, jog sienų dažai vietomis aptrupėję, grindų danga nelygi, todėl konstatavo, kad kameros (palatos) būklė neatitiko minėtų higienos normų reikalavimų. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, kad kameros Nr. 17 sienos, lubos ir grindys buvo avarinės, antisanitarinės būklės, laikė įrodytais.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, nenustatė, kad Ligoninės kameroje Nr. 17, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo naudojami dirbiniai iš asbesto, todėl pareiškėjo teiginius, kad Ligoninės pastatų konstrukcijose buvo asbesto, vertino kaip nepagrįstus ir konstatavo, kad Ligoninės pareigūnai šiuo aspektu neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad laikymo Ligoninėje metu pareiškėjui teko mažas kameros plotas, dalį kameros ploto užėmė esantys baldai, sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tenkantis plotas buvo dar mažesnis. Pareiškėjas laikymo Ligoninėje laikotarpį (11 parų) turėjo praleisti perpildytoje kamerų tipo palatoje, naudojantis sanitariniu mazgu jam nebuvo užtikrinamas privatumas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas pažeidžiant nustatytus reikalavimus, kameros (palatos) sienos, lubos ir grindys buvo antisanitarinės būklės. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, todėl sprendė, kad jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus ir nuolatinio pobūdžio, į Ligoninės veiklos pobūdį bei tai, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas dėl sveikatos sutrikimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tokie pažeidimai pareiškėjui lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas nurodė, kad esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti pareiškėjo nurodoma 1 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati jo patirtiems neturtiniams praradimams. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 110 Eur sumos priteisimas, kurią ir priteisė iš atsakovo.

III.

Pareiškėjas T. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą priteisiant jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nepakankamą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas šiurkščiai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, higienos normas, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, šoką. Pareiškėjui priteista neturtinės žalos suma nėra adekvati jo patirtiems išgyvenimams, todėl jam turi būti priteista jo nurodyta 1 000 Eur neturtinės žalos suma.

Atsakovas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teismas objektyviai ir išsamiai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, įvertino byloje pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.  Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų argumentų ar motyvų, dėl ko nesutinka su teismo sprendimu. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas priteisė per mažą neturtinės žalos sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų laikymo sąlygų, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 19 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 1 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, kuomet jis buvo gydomas LAVL.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas tinkamas laikymo Ligoninėje sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimo, netinkamos palatos būklės, sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo neužtikrinimo juo naudojantis, todėl priteisė pareiškėjui 110 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, kuri nekompensuoja jo patirtų išgyvenimų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto argumento – teismo priteistos neturtinės žalos dydžio, kadangi kitais aspektais pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimo neginčija.

Taigi vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Ligoninė neužtikrino teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto bei sanitarinio mazgo tinkamo įrengimo, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, higienos normų reikalavimų, t. y. pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas iš viso 11 dienų, jokių duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, taip pat tai būtų turėję neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ploto kameroje trūkumo, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo, privatumo neužtikrinimo, higienos reikalavimų neužtikrinimo, kreipėsi į Ligoninės administraciją. Todėl nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjui iš viso 11 dienų nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos laikymo Ligoninėje sąlygos, nesant duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, sprendžia, kad pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 1 000 Eur suma, todėl sutinka su pareiškėjui pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kuris, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių bei padarytų pažeidimų visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamas ir proporcingas pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti bei atitinka formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                Artūras Drigotas

                                                                                                            Dainius Raižys

                                                                                                            Virginija Volskienė