Civilinė byla Nr. e2-1158-790/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01795-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,VIPC Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties dalies, kuria tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „VIPC Vilnius“, uždarajai akcinei bendrovei „Donseta“ dėl leidimo paimti turtą visuomenės poreikiams, turto kainos nustatymo ir hipotekos panaikinimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimu buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „VIPC Vilnius“ ir UAB „Donseta“ dėl leidimo paimti turtą visuomenės poreikiams, turto kainos nustatymo ir hipotekos panaikinimo. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, nustatė 7 781 000 Eur atlyginimą už visuomenės poreikiams paimamame žemės sklype (duomenys neskelbtini) esantį atsakovei UAB „VIPC Vilnius“ nuosavybės teise priklausantį pastatą – kultūros rūmus bei visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo naudojimosi teisės nutraukimą. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

2.       Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė 2020 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, kartu prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nurodė, kad dėl susiklosčiusios nenumatytos situacijos šalyje ir patiriamų didžiulių finansinių iššūkių bei biudžeto lėšų deficito, lėšų, reikalingų apmokėti atsakovei likusią 1 785 000 Eur sumą, neturi, todėl negali teismo sprendimo įvykdyti iš karto ir prašo jo vykdymą išdėstyti. Jeigu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymas nebūtų laikinai sustabdytas, pats prašymas dėl sprendimo vykdymo išdėstymo netektų prasmės. Ieškovė pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu priverstinio vykdymo metu antstolis nurašys nuo ieškovės sąskaitos reikalaujamą sumą, o teismas tuo pačiu nuspręs tenkinti prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, tokio teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas. Be to, teismui dar neišsprendus klausimo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, o antstoliui pradėjus priverstinius vykdymo veiksmus, jau vien areštavus ieškovės banko sąskaitas, neproporcingai pablogėtų Vilniaus miesto savivaldybės padėtis, o ieškovės bei visuomenės teisėti interesai liktų neapginti net teismui vėliau patenkinus prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas pagal prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.

4.       Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė aplinkybes, kuriomis abejoti nėra pagrindo. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nuo pat karantino pradžios deda visas įmanomas pastangas suvaldyti viruso COVID-19 grėsmę ir sušvelninti padarinius, todėl visi įmanomi finansiniai Vilniaus miesto savivaldybės ištekliai nukreipti būtent į viruso plitimo stabdymą ir pandemijos sukeltų padarinių švelninimą. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad teismui galbūt priėmus savivaldybės atžvilgiu palankų procesinį sprendimą dėl jos pateikto prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, tokio teismo procesinio sprendimo įvykdymas, antstoliui priverstinai nurašius reikalaujamą sumą iš Vilniaus miesto savivaldybės banko sąskaitų, pasidarys neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5.       Atskirajame skunde atsakovė UAB „VIPC Vilnius“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

5.1.                      Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas tik konkrečiais Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) numatytais atvejais, o būtent, tai gali padaryti kasacinės instancijos teismas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 straipsnis); kada sprendžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas ar nutartis, proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 straipsnio 2 dalis). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625–628 straipsnių nuostatos, bet šie veiksmai priskirtini antstolių veiklos, o ne teismo kompetencijai. Šiuo atveju byloje minėti klausimai nėra sprendžiami, todėl laikinosios apsaugos priemonės – įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymas – taikytos nepagrįstai.

5.2.                      Vykdomasis raštas atsakovei nebuvo išduotas, vykdymo procesas neprasidėjo. Net ir tuo atveju, jeigu būtų traktuojama, kad ieškovė, formuluodama reikalavimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekė užkirsti kelią vykdymo proceso inicijavimui, CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtintos laikinosios apsaugos priemonės taikymui pagrindo nėra, kadangi vykdymo veiksmai apskritai nebuvo pradėti.

5.3.                      Jokie rašytiniai dokumentai, patvirtinantys prašyme nurodytus teiginius dėl būtinybės atidėti ir išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą, į bylą nėra pateikti, o prašyme nurodyta pozicija yra deklaratyvi ir subjektyvi ieškovės nuomonė. Karantino paskelbimas savaime nereiškia skolininkų atleidimo nuo prievolių ir (ar) įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo. Savivaldybės biudžeto deficitas taip pat savaime nereiškia ieškovės nepajėgumo vykdyti teismo sprendimą. Paprastai savivaldybių biudžetai būna deficitiniai ir tai nėra išskirtinė situacija. Ieškovė į bylą nepateikė jokių rašytinių dokumentų, kurie patvirtintų ieškovės galimybes nuo 2021 metų tinkamai ir laiku atsiskaityti su atsakove bei sumokėti likusį 1 785 000 Eur atlyginimą.

5.4.                      Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2020 m. gegužės 27 d. sprendimu pakeitė 2020 m. vasario 12 d. sprendimą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2020 metų biudžeto tvirtinimo“ ir padidino Vilniaus miesto savivaldybės 2020 metų asignavimus „Kultūros“ eilutėje turtui įsigyti iki 1 879,3 tūkst. Eur, tai yra iki teismo sprendimui įvykdyti reikalingos sumos. Savivaldybės administracijos direktorius įsakymą biudžeto pakeitimo teikimo tarybai tvirtinti priėmė 2020 m. gegužės 15 d. Taigi ieškovė, 2020 m. gegužės 20 d. pateikdama prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, žinojo apie numatytą savivaldybės biudžeto pakeitimą ir teismui pateikė akivaizdžiai nepagrįstą bei nesąžiningą prašymą.

6.       Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į atsakovės atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

6.1.                      Ginčo suma, kurios mokėjimą ieškovė prašo išdėstyti, yra ypatingai didelė, siekianti beveik 2 mln. Eur, todėl laikinai, iki bus išnagrinėtas ieškovės prašymas, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymo sustabdymas vertintinas kaip proporcingas, teisingas ir atitinkantis viešąjį interesą.

6.2.                      CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti ir kitos įstatymuose numatytos ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas neįtvirtina baigtinio galimų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašo. Nagrinėjamu atveju teismas, remdamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktu, patenkino ieškovės prašymą ir sustabdė Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas dėl savivaldybės prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo.

6.3.                      Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Tai reiškia, kad šalis turi teisę laikinųjų apsaugos priemonių prašyti ne tik reikšdama ieškinį, tačiau ir kitose proceso stadijose, įstatymas neriboja šalių teisės prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones net ir priėmus teismo sprendimą dėl šalių ginčo, jeigu laikinųjų apsaugos priemonių poreikis atsirado vėliau. Tikslas, kurio siekiama prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali būti ne tik teismo galutinio sprendimo dėl bylos esmės įvykdymo užtikrinimas, tačiau ir kitokio teismo procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti ne Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo, tačiau būsimo teismo procesinio sprendimo, kuris bus priimtas išnagrinėjus savivaldybės prašymą dėl vykdymo išdėstymo, įvykdymą.

6.4.                      Savivaldybės prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo yra tikėtinai pagrįstas, o teismas neturėjo pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje pradėti iš esmės analizuoti ieškovės prašymo pagrįstumą, prašymą patvirtinančių įrodymų pakankamumą ir panašiai. Vien aplinkybė, kad kartu su ieškovės prašymu nebuvo pateikta rašytinių dokumentų, savaime nėra ir negali būti pagrindu laikyti prašymą nesant tikėtinai pagrįstą.

6.5.                      Ieškovės biudžete 2020 metams „Kultūros“ eilutėje asignavimai numatyti tęstiniams darbams, be to – iš įvairių finansavimo šaltinių, taip pat prisidedant nuosavų lėšų dalimi prie Europos Sąjungos ir kitų fondų finansavimo. Priešingai nei teigia atsakovė, 1 785 000 Eur sumos sumokėjimas atsakovei savivaldybės biudžete nėra numatytas.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.  Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties dalies negaliojimo pagrindų bei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadovaujantis CPK 338 straipsniu, šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant atskiruosius skundus.

9.       Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė teismui įrodymus – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. gegužės 27 d. sprendimą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. gegužės 15 d. įsakymą, kuriais siekia įrodyti, kad ieškovė turi pakankamai lėšų ir gali atsiskaityti su atsakove. Teismo vertinimu, naujai teikiami įrodymai yra susiję su prašymo dėl teismo sprendimo išdėstymo esme, bet ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo nagrinėjimu, be to, šie dokumentai yra viešai skelbiami ir prieinami, todėl teismas juos priimti atsisako.

10.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

11.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai konstatavo galimybę taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę – įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymo sustabdymą. Pažymėtina, kad remiantis teismo sprendimo privalomumo principu, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tai reiškia, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymas paprastai yra galimas tik išimtiniais proceso įstatyme nustatytais atvejais – kai paduodamas kasacinis skundas ir šis teismas nusprendžia sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo įsiteisėjusio sprendimo ar nutarties vykdymą (CPK 363 straipsnis); kai paduodamas prašymas atnaujinti procesą užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje ir teismas nutaria vykdymą sustabdyti iki bus išspręstas toks prašymas (CPK 372 straipsnio 2 dalis).

12.       Nagrinėjamu atveju ieškovė prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę paminėtomis išskirtinėmis aplinkybėmis negrindė, tačiau jį motyvavo tuo, kad jeigu priverstinio vykdymo metu antstolis nurašys nuo ieškovės sąskaitos reikalaujamą sumą, o teismas tuo pačiu nuspręs tenkinti prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ir išdėstymo, tokio teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasidarys neįmanomas. Taigi ieškovės prašymas galėtų būti aktualus CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo – taikymo aspektu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra CPK XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas; nesant tokio dokumento atlikti vykdomuosius veiksmus draudžiama. Vienas iš vykdomųjų dokumentų yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimo pagrindu (CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad vykdomasis raštas atsakovei šiuo metu nėra išduotas, klausimas dėl vykdomojo rašto išdavimo nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra išspręstas, teismo sprendimo priverstinio vykdymo procesas nėra prasidėjęs. Vadinasi, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo svarstyti ir dėl CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytos laikinosios apsaugos priemonės – išieškojimo vykdymo procese sustabdymo – taikymo.

13.       Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 11 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimo vykdymo išdėstymo, o šios nutarties teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka bus patikrintas Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-1260-553/2020, kurioje teismo posėdis paskirtas jau 2020 m. spalio 8 d. Taigi dar ir dėl šios priežasties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo metu nėra tikslingas.    

14.       Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikinama ir klausimas sprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas.

15.       Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju ginčas tarp šalių yra išnagrinėtas iš esmės ir sprendimas įsiteisėjo, todėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pateikus atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atlyginimo klausimas spręstinas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė UAB „VIPC Vilnius“ už atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sumokėjo 38 Eur dydžio žyminį mokestį, kuris, atskirąjį skundą tenkinus, priteistinas iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties dalį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VIPC Vilnius“ (juridinio asmens kodas 126234374) iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas                Marius Bajoras