Civilinė byla Nr. e3K-3-15-781/2025

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00620-2022-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.11; 3.2.4.4; 3.2.4.5; 3.2.4.8.3

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas), Egidijos Tamošiūnienės ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ir atsakovų I. J., A. J., G. L., L. J. ir D. J. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams I. J., A. J., D. J., atstovaujamam atstovų pagal įstatymą I. J. ir A. J., L. J., atstovaujamam atstovų pagal įstatymą I. J. ir A. J., bei G. L. dėl civilinio turto konfiskavimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių civilinį turto konfiskavimą, įrodinėjimo dalyką ir įrodinėjimo pareigos paskirstymą bylose dėl civilinio turto konfiskavimo, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas prašė konfiskuoti:

2.1.       iš atsakovės I. J. turto vertę atitinkančią pinigų sumą – 526 388,99 Eur;

2.2.       iš nesąžiningos įgijėjos atsakovės G. L. nekilnojamąjį turtą: butą (duomenys neskelbtini);

2.3.       iš nesąžiningo įgijėjo atsakovo A. J. nekilnojamąjį turtą: pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini);

2.4.       iš nesąžiningo įgijėjo atsakovo L. J. nekilnojamąjį turtą: pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini);

2.5.       iš nesąžiningo įgijėjo atsakovo D. J. nekilnojamąjį turtą: pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini).

3.       Ieškovas nurodė, kad atsakovės I. J. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Atsakovė buvo įtariama tuo, kad, veikdama tyčia su bendrininkų grupe, padėjo S. L. ir K. B. apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. buvo įtariama nusikaltimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, įvykdymu. 2021 m. gegužės 7 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas atsakovės I. J. atžvilgiu nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 212 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytais pagrindais, t. y. jos veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties požymių. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Specialiųjų užduočių valdyba atliko atsakovės turto tyrimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad jos gautos pajamos neatitiko teisėtų pajamų, skirtumas 701 998 Eur.

4.       Ieškovo teigimu, tikrinamuoju laikotarpiu atsakovė I. J. sudarė šešis sandorius, jų pagrindu įsigijo nekilnojamąjį turtą, tačiau iki 2015 m. neturėjo teisėtų pajamų, kuriomis galėtų už jį atsiskaityti. Be to, I. J. 2014 m. lapkričio 12 d. už 18 609,01 Eur savo motinos atsakovės G. L. vardu nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini). Pastatai – vienbučiai gyvenamieji namai, esantys (duomenys neskelbtini), įregistruoti atsakovės I. J. ir atsakovo A. J. vaikų L. J. ir D. J. vardu. Šių pastatų statybos vykdytos iki atsakovų pateiktos jungtinės veiklos sutarties sudarymo ir ne mažamečių vaikų lėšomis. Dovanojimo sutartis, kuria vieną namą, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė I. J. perleido sutuoktiniui atsakovui A. J., sudaryta tuo metu, kai I. J. buvo pareikštas įtarimas, padarius nusikalstamą veiką. Atsakovai G. L., A. J., L. J. ir D. J. Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymo (toliau – CTKĮ) prasme laikytini nesąžiningais įgijėjais. Atsakovė I. J. iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Kauno apygardos teismas 2024 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.

6.       Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

6.1.       atsakovė I. J. buvo įtariama tuo, kad, veikdama tyčia su bendrininkų grupe, kartu su savo buvusiu sutuoktiniu S. L. ir jo sugyventine K. B. padėjo apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y. buvo įtariama nusikaltimo, nustatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu;

6.2.       2021 m. gegužės 7 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas atsakovės I. J. atžvilgiu buvo nutrauktas, jos veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties požymių;

6.3.       atsakovės I. J. turto civilinio konfiskavimo procedūra pradėta 2021 m. spalio 13 d.;

6.4.       FNTT valdybos 2022 m. spalio 5 d. turto tyrimo išvadoje nustatyta, kad atsakovės I. J. patirtos išlaidos tiriamuoju laikotarpiu (nuo 2011 m. iki 2020 m.) yra didesnės nei gautos pajamos 701 998 Eur;

6.5.       atsakovų L. J. ir D. J., kurie yra atsakovų I. J. ir A. J. mažamečiai vaikai, taip pat atsakovo A. J. vardu yra registruota po vieną pastatą – vienbutį gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini); registre nurodyta jų atkuriamoji vertė – 51 200 Eur; 50 800 Eur ir 51 800 Eur;

6.6.       atsakovės G. L. vardu yra registruotas butas, esantis (duomenys neskelbtini).

7.       Spręsdamas dėl CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų sąlygų egzistavimo, teismas pažymėjo, kad, pagal CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punktą, preziumuojama, jog turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jį nuosavybės teise turi ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti asmenys, kurie buvo įtariami, kaltinami ar nuteisti už nusikaltimų, nustatytų, be kita ko, BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą; pagal 2 punktą, preziumuojama, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jį nuosavybės teise turi ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti asmenys, kuriems, be kita ko, baudžiamasis procesas dėl nurodytų nusikaltimų nutrauktas BPK 3, 212, 327 straipsniuose nustatytais pagrindais.

8.       Teismas pažymėjo, kad CTKĮ įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d.; šiuo atveju ikiteisminis tyrimas atsakovės I. J. atžvilgiu buvo pradėtas iki įsigaliojant CTKĮ, t. y. 2019 m., o nutrauktas 2021 m. gegužės 7 d., t. y. jau galiojant CTKĮ. Teismo vertinimu, remiantis CTKĮ 15 straipsnio 4 dalies norma, civilinio turto konfiskavimo procedūrai pradėti pakanka, kad bent viena iš sąlygų, nustatytų CTKĮ 2 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose, atsirastų ne anksčiau kaip įsigaliojus įstatymui. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovės I. J. turto civilinio konfiskavimo procedūra pradėta esant teisiniam pagrindui. Teismas pažymėjo, kad CTKĮ nėra įtvirtinta nuostatų, jog, norint pradėti turto tyrimą ir naudoti ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas dėl tiriamojo turto, pareikštas įtarimas turi būti susijęs su tiriamojo gautu turtu ir (ar) nepagrįstu praturtėjimu.

9.       Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos išvadoje, FNTT valdybos turto tyrimo pažymoje, pranešimuose apie galimą civilinį turto konfiskavimą ir kituose dokumentuose nurodytų duomenų neatitikties ir (ar) jų nepagrįstumo, nurodęs, kad turto tyrimo metu duomenys, nurodyti atitinkamų institucijų sprendimuose, buvo tikslinami ir nesiremti anksčiau minėtais dokumentais, priimant sprendimą, nėra jokio pagrindo.

10.       Teismas atmetė atsakovės I. J. argumentus dėl neįvertintų jos 158 434,78 Eur santaupų grynaisiais pinigais, nustatęs, kad atsakovė turto tyrimo metu pateikė duomenis, galimai patvirtinančius gautas pajamas per laikotarpį nuo 2005 m. iki 2020 m., tačiau dokumentų, patvirtinančių jos patirtas išlaidas iki tiriamojo laikotarpio, nepateikė nei turto tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu. Be to, administracinėje byloje nustatyta, kad I. J. 2005–2006 m. nepagrįstai deklaravo dalį iš nekilnojamojo turto pardavimo, sutuoktiniui vykdant individualią veiklą, gautų pajamų. 2008 m. lapkričio 25 d. teismo sprendime, kuriuo patvirtinta atsakovės ir S. L. santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, taip pat nėra duomenų apie šalių santuokos nutraukimo metu turėtus grynuosius pinigus. Tyrimo metu visi nurodyti dokumentai ir jų pagrindu nustatytos aplinkybės buvo tirti ir padaryta išvada, kad atsakovės pateikti duomenys nėra pakankami patvirtinti faktui, kad ji tiriamojo laikotarpio pradžioje turėjo didesnį grynųjų pinigų likutį nei 4138,65 Eur banko sąskaitose. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovė I. J. nėra teikusi metinių šeimos (gyventojų) turto deklaracijų (FR0001) ir grynųjų pinigų likučio jokia data nėra deklaravusi. Kitų objektyvių duomenų, išskyrus atsakovės paaiškinimus apie turėtus grynuosius pinigus tiriamojo laikotarpio pradžioje, nėra. Be to, turto tyrimo metu nustatyta, jog atsakovės I. J. AB SEB banko sąskaitomis 2005–2010 m. galėjo naudotis ir S. L. Taip pat turto tyrimo metu nustatyta aplinkybė, kad 2011 m. iš atsakovės I. J. už skolas buvo išieškotas nekilnojamasis turtas, nors ir netiesiogiai, tačiau, teismo vertinimu, taip pat patvirtina, kad atsakovė tiriamojo laikotarpio pradžioje neturėjo jokių santaupų grynaisiais pinigais, ypač savo nurodytos sumos. Teismas, priešingai nei teigia atsakovė, nustatė, kad FNTT valdyba turto tyrimo metu tyrė ir aiškinosi aplinkybes apie atsakovės tiriamojo laikotarpio pradžioje galimai turėtus grynuosius pinigus, vertino VMI pateiktas deklaracijas, pateiktas banko sąskaitų išklotines ir kt.

11.       Teismas, ištyręs šalių teiktus rašytinius įrodymus, taip pat atmetė atsakovės argumentus dėl neva nepatirtų 33 045,65 Eur išlaidų valstybinės žemės sklypui pirkti, nustatęs, kad už žemės sklypus atsiskaityta atsakovei I. J. suteikta paskola.

12.       Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl UAB „Realty Invest“ suteiktų paskolų kaip išlaidų įtraukimo į FNTT išvadą, nustatęs, kad atsakovės su minėta bendrove sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje nėra nurodyta, jog perkamų žemės sklypų kaina yra nemokama, o į ją įskaitoma negrąžintos paskolos dalis.

13.       Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl galimybės sumokėti 185 353,82 Eur išlaidas grynaisiais pinigais, pažymėjęs, kad atsakovė nepagrindė nei grynųjų pinigų turėjimo, nei to, kad jie buvo gauti iš teisėtų pajamų šaltinių.

14.       Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl 85 230,92 Eur išlaidų UAB „Vaivora Engineering“, UAB „Realty Invest“ ir UAB „Medinė architektūra“ akcijoms įsigyti, nustatęs, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų apie faktinę akcijų įsigijimo vertę, dėl to nurodyta akcijų vertė apskaičiuota pagal įstatinį kapitalą, o akcijų nuosavybės teisė nustatyta pagal VĮ Registrų centro duomenų apie juridinio asmens dalyvius išrašą.

15.       Teismas atmetė atsakovės argumentus, susijusius su paskolomis K. B., pažymėjęs, kad nė viena jų nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo sudarytos notarinės paskolos sutartys, ar rašytinių paskolos sutarčių originalų, nors paskolų sumos viršijo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnyje nustatytas ribas. Teismas taip pat nenustatė pagrindo išvadai, kad S. L. į atsakovės sąskaitą įnešti grynieji pinigai buvo skirti K. B. suteiktoms paskoloms grąžinti.

16.       Teismas, remdamasis atsakovės AB SEB banko sąskaitos išrašo duomenimis, atmetė atsakovės argumentus, susijusius su UAB „Realty Invest“ suteiktų ir grąžintų paskolų sumomis, taip pat 22 000 Eur paskolos S. L. suteikimu.

17.       Teismas kaip neįrodytus atmetė atsakovės I. J. teiginius, kad į FNTT išvadą neįtrauktos 4347,83 Eur pajamos, kaip jai likę rankpinigiai; 28 717,24 Eur kaip draudimo išmoka už sudegusį namą; 205 530,58 Eur kaip I. M. suteikta paskola.

18.       Teismas pažymėjo, kad nesivadovavo atsakovų pateikta specialisto išvada, kurioje yra nurodytas bendras pajamų ir išlaidų balansas (iš esmės buhalterinis pajamų ir išlaidų balansas), apskaičiuotas kaupimo būdu. Teismas nustatė, kad specialistas, rengęs išvadą, nevertino atsakovės I. J. pajamų gavimo faktinių aplinkybių, pajamų teisėtumo, nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, išvada grindžiama prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis ir prieštarauja civilinėje byloje esantiems įrodymams. Be to, teismui pagrįstų abejonių sukėlė specialisto, rengusio išvadą, objektyvumas ir nešališkumas.

19.       Teismo vertinimu, atsakovų pateikti įrodymai nėra pakankami padaryti išvadai, kad pastatai (duomenys neskelbtini), pastatyti iš teisėtų pajamų šaltinių ar kad jiems sukurti atsakovė I. J. nepatyrė 153 800 Eur išlaidų, nes juos įgijo statybų būdu, o visos išlaidos (mūro darbų ir perdangos plokščių montavimo) buvo apmokėtos K. B., kaip suteiktos paskolos grąžinimas. Teismas nustatė šias faktines aplinkybes, susijusias su šių pastatų statyba:

19.1.       statybos leidimas aptariamiems pastatams statyti išduotas 2015 m. liepos 30 d.; leidimas išduotas statytojai J. L. (S. L. dukterėčiai; šiuo metu J. L.);

19.2.       2017 m. spalio 10 d. pasirašyta rangos sutartis tarp rangovės UAB „Kornela“, atsakovės I. J. ir K. B.; atliekamų darbų kaina, kurią sumoka K. B., yra 70 000 Eur; darbų pradžia planuojama 2017 m. spalio 10 d., numatoma darbų baigimo data – 2018 m. rugpjūčio 30 d.

19.3.        2019 m. kovo 13 d. atsakovė I. J., jos sutuoktinis atsakovas A. J. ir vaikai atsakovai D. J. ir L. J., taip pat J. L. sudarė jungtinės veiklos sutartį statyti septynis gyvenamosios paskirties vieno buto pastatus; jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu atsakovas L. J. buvo (duomenys neskelbtini), atsakovas D. J. – (duomenys neskelbtini), o J. L. – (duomenys neskelbtini) amžiaus;

19.4.       jungtinės veiklos sutarties pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į pastatus atsakovų D. J., L. J., I. J. ir J. L. vardu;

19.5.       2020 m. rugsėjo 18 d. atsakovė I. J. namą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo atsakovui A. J.

20.       Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog šalys būtų įnešusios tam tikras lėšas jungtinės veiklos sutartyje nurodytam tikslui pasiekti, byloje nėra. Kita vertus, jungtinės veiklos sutartyje, kuri buvo pasirašyta 1,5 m. vėliau nei rangos sutartis, nebuvo nustatyta, kad nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), bus (yra) statomas už atsakovės I. J. K. B. paskolintas lėšas, rangos sutartyje taip pat nėra nustatyta, kad K. B. sumoka rangovei iš skolintų atsakovės I. J. lėšų. Remdamasis byloje esančiais įrodymais (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, pastato geodezinė kontrolinė nuotrauka, ortofotonuotraukos, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos, 2015 m. liepos 30 d. išduotas statybos leidimas, statybos projektas), teismas nustatė, kad aptariamų pastatų statybos buvo pradėtos 2015 m., o pabaigtos 2018 m.; be to, visų septynių pastatų mūro darbai buvo atlikti 2016 m., t. y. iki 2017 m. spalio 10 d. rangos sutarties sudarymo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, nenustatė pagrindo išvadai, kad 2017 m. spalio 10 d. rangos sutartis, atliktų darbų aktas, mūro darbai (duomenys neskelbtini), ir K. B. mokėjimai yra tarpusavyje susiję.

21.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė I. J. nei turto tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme netvirtino, jog išlaidos pastatų statyboms būtų buvusios dengiamos iš mažamečių vaikų lėšų, nepateikė duomenų, kad mažamečiai vaikai disponavo lėšomis. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų išvadai, jog aptariamų pastatų statybos procese dalyvavo (ūkio būdu įrengė pastatų stogą, duris, atliko fasado ir dalinę apdailą) ir atsakovas A. J. ir (ar) turėjo finansines galimybes dalyvauti statybos procese. Teismas pažymėjo, kad ankstesniuose teismo procesuose atsakovas A. J. nuosekliai teigė, jog gauna minimalų darbo užmokestį ir nėra pajėgus teikti 230 Eur išlaikymą.

22.       Teismas, įvertindamas tai, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie nekilnojamojo turto pagaminimo (pastatymo) kainą, nusprendė, kad išlaidų dydžiai, pagrįstai nurodyti iš VĮ Registrų centro duomenų, – ginčo turto statybos vertė (atkūrimo sąnaudos).

23.       Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisė į pastatus atsakovų D. J. ir L. J. vardu buvo įregistruota apsimestinio sandorio, t. y. jungtinės veiklos sutarties, pagrindu; o atsakovui A. J. pastatas buvo neatlygintinai perleistas tuo metu, kai atsakovei I. J. buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamą veiką, todėl atitinkamai laikė juos nesąžiningais įgijėjais.

24.       Teismas nustatė, kad 2014 m. lapkričio 12 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė G. L. nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 64 000 Lt (18 535,68 Eur). Remdamasis banko sąskaitos išrašu, teismas nustatė, kad prieš sandorio sudarymą buvo atlikti trys atsakovės I. J. pavedimai į G. L. banko sąskaitą (iš viso 7615,37 Eur), o sandorio pasirašymo dieną atsakovė I. J. į pardavėjo sąskaitą pervedė 60 000 Lt (17 377,20 Eur). Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės patvirtina, kad visa buto kaina buvo sumokėta išimtinai iš atsakovės I. J. lėšų. Teismas nustatė, kad atsakovės I. J. ir G. L. 2014 m. lapkričio 12 d. sudarė notarinę paskolos sutartį, kuria atsakovė I. J. suteikė motinai atsakovei G. L. 60 000 Lt (17 377,20 Eur) dydžio paskolą ginčo butui pirkti. Teismas taip pat nustatė, kad G. L. finansinė padėtis neleido įgyti didelės vertės nekilnojamojo turto ar grąžinti paskolos per paskolos sutartyje nurodytą terminą; turto tyrimo metu atsakovės nepateikė duomenų apie suteiktos paskolos grąžinimą. Teismas konstatavo, kad ginčo butas įgytas apsimestinio sandorio pagrindu, nes jis buvo įgytas atsakovės I. J. lėšomis, tačiau tik registruotas atsakovės G. L. vardu.

25.       Kadangi ieškovas prašė konfiskuoti turtą iš atsakovų G. L. ir A. J. kaip nesąžiningų įgijėjų (CTKĮ 2 straipsnio 3 dalis), teismas padarė išvadą, kad jų atžvilgiu atlikti turto tyrimą CTKĮ nustatyta tvarka nebuvo jokio teisinio pagrindo.

26.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2024 m. birželio 20 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27.       Kolegija nurodė, kad, pagal CTKĮ 3 straipsnio 1 dalį, civilinio turto konfiskavimo procedūros pradžia siejama ne su ikiteisminio tyrimo pradžia, o su galutiniu prokuroro ar teismo priimtu procesiniu sprendimu. Tokį vertinimą pagrindžia ir Turto tyrimo atlikimo ir organizavimo civilinio turto konfiskavimo metu tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. I-173, (toliau – Tvarkos aprašas) nuostatos, pagal kurias prokuroras kreipiasi į už CTKĮ reikalavimų vykdymą atsakingą prokuratūros padalinį, nurodydamas galutinio procesinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kurioje tiriamasis buvo kaltinamuoju, ar nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ar nutarimo nutraukti ikiteisminį turimą, ar nutarimo (nutarties), kuria tiriamasis BK nustatyta tvarka atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, duomenis (Tvarkos aprašo 11.2.1–11.2.4 papunkčiai). Kolegija konstatavo, kad civilinio turto konfiskavimo procedūra pradėta laikantis CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų sąlygų (I. J. buvo įtariama padariusi BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nusikaltimą ir ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu nutrauktas BPK 3, 212 straipsnių pagrindu) ir po to, kai buvo priimtas galutinis prokuroro procesinis sprendimas baudžiamajame procese. Kadangi nutarimas nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį atsakovės I. J. atžvilgiu priimtas 2021 m. gegužės 7 d., t. y. po CTKĮ įsigaliojimo, I. J. turto civilinio konfiskavimo procedūra pradėta esant teisiniam pagrindui ir nepažeidžiant CTKĮ 15 straipsnio 4 dalies nuostatų.

28.       Pagal CTKĮ 15 straipsnio 3 dalį, šis įstatymas taikomas turtui, kuris įsigytas po 2010 m. gruodžio 11 d., tačiau tokia CTKĮ taikymo galimybė, kaip pažymėjo kolegija, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (EŽTT 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Sakartvelą, peticijos Nr. 36862/05; 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimas byloje Azienda Agricola Silverfunghi S.A.S. ir kiti prieš Italiją, peticijų Nr. 48357/07, Nr. 52677/07, Nr. 52687/07, Nr. 52701/07) neprieštarauja lex retro non agit (įstatymas neturi atgalinio veikimo galios) principui ir dera su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis. Kolegija nusprendė, kad teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai, pritaikius CTKĮ nuostatas atsakovės I. J. atžvilgiu, pažeisti nebuvo. Reikalavimą pagrįsti įgyto turto teisėtą kilmę įtvirtino dar iki CTKĮ įsigaliojimo taikytos kitų teisės aktų nuostatos – kaip matyti pagal CTKĮ parengiamuosius dokumentus, siūlymas, kad CTKĮ taikomas turtui, įsigytam po 2010 m. gruodžio 11 d. (galiojančio CTKĮ 15 straipsnio 3 dalis), susietas su išplėstinio turto konfiskavimo instituto atsiradimu Lietuvos teisės sistemoje.

29.       Kolegija nurodė, kad civilinio turto konfiskavimo institutas taikomas kaip priemonė asmens turtui (iš jo gautai turtinei naudai) konfiskuoti, t. y. turtą, atitinkantį CTKĮ įtvirtintas sąlygas, priverstinai ir neatlygintinai perleisti valstybės nuosavybėn nuo teismo sprendimo konfiskuoti turtą įsiteisėjimo dienos (CTKĮ 13 straipsnis). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, turtas ir iš jo gauta turtinė nauda gali būti konfiskuojami šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, kai yra pagrindas manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu, ir kai šio turto bendra vertė neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens ar asmenų teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 2000 bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio sumą (100 000 Eur). Vadovaujantis CTKĮ 2 straipsnio 2 dalimi, preziumuojama, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jį nuosavybės teise turi ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti bent vieną iš CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose įtvirtintų sąlygų atitinkantys asmenys, be kita ko, kurie buvo įtariami, kaltinami arba nuteisti už nusikaltimą, nustatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (dėl kurio I. J. nagrinėjamoje byloje buvo pareikšti įtarimai).

30.       Kolegija, kartu aiškindama CTKĮ 2 straipsnio 1 dalį ir 2 straipsnio 2 dalį, nurodė, kad turtas gali būti konfiskuojamas CTKĮ nustatyta tvarka, jeigu egzistuoja visos toliau nurodytos sąlygos: i) asmuo atitinka bent vieną iš CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų; ii) šis asmuo nuosavybės teise turi turtą, kurio bendra vertė neatitinka jo teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 100 000 Eur; iii) šis asmuo jam nuosavybės teise priklausančio turto, viršijančio jo teisėtas pajamas ne mažesne nei 100 000 Eur suma, negali pagrįsti teisėtomis pajamomis.

31.       Kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą, neatsižvelgdamas į CTKĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo taikymo sąlygas – įstatymu siekiamus tikslus (organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija), ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, įvertinęs, kad civiliniam turto konfiskavimui pagal CTKĮ pritaikyti prokurorui pakanka įrodyti CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies prezumpcijų taikymo sąlygas. CTKĮ parengiamuosiuose dokumentuose išdėstyti argumentai parodo, kad CTKĮ nėra siekiama sukurti priemonę neaiškios kilmės turtui konfiskuoti, skirtingai nuo BK 1891 straipsnyje, BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnyje įtvirtintų baudžiamųjų ir mokestinių priemonių. CTKĮ nėra siekiama tik ekonominio pobūdžio tikslų, kad valstybės nuosavybėn būtų perduotas asmens teisėtas pajamas viršijantis turtas. Neatsižvelgus į prevencinius CTKĮ taikymo tikslus, galėtų susidaryti procesinė situacija, kai civilinis turtas CTKĮ tvarka būtų konfiskuotas, nors jokių turto sąsajų su neteisėtais veiksmais nebūtų nustatyta, tačiau tokiu atveju CTKĮ nebūtų pritaikytas pagal paskirtį. Kolegija pažymėjo, kad pagal EŽTT nustatytą standartą civilinis turto konfiskavimas, konfiskuotino turto niekaip nesusiejant su asmenų padarytais neteisėtais veiksmais, neatitinka proporcingumo principo nuosavybės teisei pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį apriboti, be to, kaip paminėta pirmiau, toks civilinio turto konfiskavimo būdas nedera ir su CTKĮ taikymo tikslais. Kartu kolegija pažymėjo, kad konkreti nusikalstama veika nėra būtinoji sąlyga civilinio turto konfiskavimui pritaikyti (CTKĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys) ir neturi sudaryti būtino įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje. Asmeniui pareikšti įtarimai ir galutiniu prokuroro procesiniu sprendimu užbaigtas baudžiamasis procesas yra pakankama sąlyga civilinio turto konfiskavimo procedūrai pradėti ir vykdyti (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas), jeigu yra nustatomos kitos CTKĮ taikymo sąlygos. Kolegija padarė išvadą, kad civilinio turto konfiskavimo institutui pritaikyti neužtenka nustatyti, jog CTKĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus atitinkantis asmens turtas ar iš jo gauta turtinė nauda yra neaiškios kilmės. Nors CTKĮ nuostatos neįtvirtina reikalavimo įrodyti tiesioginę konfiskuotino turto sąsają su neteisėta veika, tam, kad civilinio turto konfiskavimo pagrindu asmens nuosavybės teisių ribojimas būtų laikomas proporcingu ir atitiktų EŽTT praktikoje įtvirtintus Protokolo Nr. 1 1 straipsnio taikymo standartus, taip pat CTKĮ taikymo tikslus, konstatuojama, kad civilinėje byloje dėl civilinio turto konfiskavimo nagrinėjimo dalyku turėtų būti prašomo konfiskuoti turto ar turtinės naudos ryšys su neteisėtais veiksmais, kuriuos galimai atliko ar su kuriais yra susijęs asmuo, kurio turtą prašoma konfiskuoti, ar toks asmuo turi artimus ryšius su kitais asmenimis, galimai atlikusiais neteisėtus veiksmus ar su jais susijęs (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Kolegija padarė išvadą, kad civilinio turto konfiskavimo bylose turėtų būti taikomas įrodinėjimo standartas, pagal kurį teisėjas, civilinio turto konfiskavimo byloje įvertinęs įrodymų visumą, turi susiformuoti vidinį įsitikinimą, kad egzistuoja bylos duomenų visuma pagrįsta tikimybė, jog konfiskuotinas turtas yra susijęs su galbūt neteisėtais veiksmais. Toks įrodinėjimo standartas nereiškia, kad civilinio turto konfiskavimo byloje turi būti konstatuoti konkretūs asmens įvykdyti neteisėti veiksmai ar sprendžiamas asmens kaltės dėl tokių veiksmų klausimas, pakanka nustatyti asmens neteisėtų veiksmų tikimybę ar ryšį su tokiais veiksmais (pvz., aplinkybes, kad konfiskuotinas turtas gali būti įgytas dėl tam tikrų asmens, kurio turtą prašoma konfiskuoti, ar jo šeimos nario veiksmų, kurie gali būti neteisėti; detalizuotos galimos konfiskuotino turto įgijimo ar perleidimo kitiems asmenims schemos ir pan.). Tam, kad civilinio turto konfiskavimas atitiktų nuosavybės ribojimo būtinybę, teismo sprendimas dėl civilinio turto konfiskavimo turėtų būti grindžiamas bylos duomenimis, kurie atskleistų teismo įsitikinimą dėl konfiskuotino turto ryšio su tikėtinais neteisėtais veiksmais, ir argumentais, jog civilinio turto konfiskavimo priemonė yra reikalinga CTKĮ tikslams pasiekti. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog prašomas konfiskuoti turtas ar turtinė nauda yra susijusi su neteisėtais veiksmais, kuriuos galbūt atliko ar su kuriais yra susijęs asmuo, kurio turtą prašoma konfiskuoti, ar toks asmuo turi artimus ryšius su kitais asmenimis, galbūt atlikusiais neteisėtus veiksmus ar su jais susijęs (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Atitinkamai atsakovo procesinę padėtį užimančiam asmeniui tenka įrodinėjimo pareiga pagrįsti, kad prašomas konfiskuoti turtas yra teisėtos kilmės, t. y. įgytas teisės aktuose neuždraustu būdu. Taip pat atsakovui turi būti suteikta procesinė galimybė paneigti valstybės institucijos įrodymus dėl galimai neteisėtos prašomo konfiskuoti turto kilmės.

32.       Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti atsakovės I. J. nekaltumo prezumpcijos pažeidimą, jai taikoma civilinio turto konfiskavimo priemonė nėra baudžiamojo poveikio, o bylos procesas nėra baudžiamasis, nėra sprendžiamas asmens kaltės ar bausmės paskyrimo klausimas.

33.       Kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje kilusius klausimus, faktines aplinkybes, ginčo pobūdį, nenustatė pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagal atsakovų prašyme nurodytus argumentus, kuriais grindžiamos abejonės CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų, CTKĮ 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų nuostatų atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 31 straipsnio 1 ir 4 dalims, konstituciniams teisingumo, proporcingumo, teisinės valstybės principams.

34.       Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai nustatė bylos įrodinėjimo dalyką, nes civilinę bylą nagrinėjo tik pagal CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų prezumpcijų ribas, todėl neanalizavo prašomo konfiskuoti turto kilmės ir jo ryšio su neteisėtais veiksmais, neatsižvelgė į CTKĮ taikymo tikslus, kartu neįvertino ir to, ar teismo pritaikyta poveikio priemonė yra proporcinga CTKĮ taikymo tikslams pasiekti. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovų argumentų dėl prašomo konfiskuoti turto kilmės, nors tokius argumentus atsakovai nurodė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu; koncentravosi išimtinai į atsakovų pateiktus duomenis, kuriais jie grindė ginčo turto teisėtumą, tačiau nevertino aplinkybės, ar ieškovas pateikė į bylą duomenis, iš kurių visumos teismas galėtų įvertinti turto kilmę ir tą aplinkybę, ar konfiskuotinas turtas gali būti susijęs su galbūt neteisėtais asmenų veiksmais. Netinkamai nustačius byloje įrodinėjimo pareigą, negalėjo būti suformuotas taikytinas įrodinėjimo standartas, atsakovai negalėjo tinkamai gintis nuo jiems pareikštų ieškinio reikalavimų, todėl bylos esmė liko neatskleista. Pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, kaip I. J. banko sąskaita naudojosi kitas asmuo (S. L.); šių asmenų sudarytų sandorių, kurie, kaip teigiama pažymoje, susiję su galimu S. L. nekilnojamojo turto slėpimu; aplinkybių dėl ikiteisminio tyrimo duomenų ir jų sąsajų su prašomo konfiskuoti turto kilme, prašomo konfiskuoti turto ryšio su atsakovei I. J. pareikštais įtarimais, taip pat tuo aspektu, kad turto tyrimo laikotarpis apėmė ir laikotarpį dar iki įtarimų atsakovei I. J. pareiškimo. Pirmosios instancijos teismas neištyrė, kaip 210 000 Eur suma, dėl kurios I. J. buvo pareikšti įtarimai, gali būti susijusi su daug didesne prašomo konfiskuoti turto verte; išsamiai neišanalizavo bylai reikšmingų aplinkybių dėl atsakovės deklaruotų pajamų ir grynųjų pinigų likučio. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į netinkamai suformuluotą ieškinio reikalavimą ir atitinkamai į pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį – pagal CTKĮ 2 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu turto negalima konfiskuoti arba turtas yra suvartotas, šis turtas nėra konfiskuojamas, o turi būti išieškoma turto vertę atitinkanti pinigų suma. Vadinasi, ieškinio reikalavimas (atitinkamai ir teismo sprendimas) turi būti formuluojamas ne dėl lėšų, kurios jau buvo išleistos (panaudotos), konfiskavimo, bet jų priteisimo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

35.       Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. birželio 20 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

35.1.       Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad turtui konfiskuoti, be CTKĮ nustatytų teisinių pagrindų ir sąlygų, būtina nustatyti ir papildomas sąlygas – asmens neteisėtus veiksmus bei tiesioginę konfiskuotino turto sąsają su neteisėta veika, taip pat ieškovui įrodyti, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinį turto konfiskavimą (CTKĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys), netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Teismas netinkamai (plačiai) aiškino civilinio turto konfiskavimo teisinius pagrindus bei sąlygas ir nustatė turtui konfiskuoti būtinas, tačiau įstatyme neįtvirtintas, papildomas sąlygas, nepagrįstai ieškovui pritaikė įstatyme nenurodytą įrodinėjimo standartą. CTKĮ apibrėžtos konkrečios sąlygos, kurioms esant iš įstatymo nurodyto asmens ar asmenų turtas gali būti konfiskuojamas. Tai yra baigtinis sąrašas. Įstatymu įtvirtinta turto, kuris nėra gautas teisėtu būdu, prezumpcija. Turto kilmės tyrimas civilinio turto konfiskavimo procese nėra skirtas tam, kad būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp konkrečių veiksmų ir nustatyto neaiškios kilmės turto. CTKĮ nėra įtvirtinta pareiga ieškovui įrodyti, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, tuo labiau asmens, kurio turtą prašoma konfiskuoti, ar susijusio asmens ryšį su neteisėtais veiksmais. Ieškovas turi įrodyti prezumpcijos sąlygas, t. y. pateikti faktus ir įrodymus, kurie leidžia preziumuoti, kad atsakovo turtas yra neteisėtos kilmės, o atsakovas turi paneigti CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kuri remiasi disproporcija tarp jo turto vertės ir jo teisėtų pajamų, t. y. įrodyti, kad turto kilmė nėra neteisėta.

35.2.       Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl neatskleistos bylos esmės – pažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, reglamentuojančius apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šiuo klausimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Svarbiausios kilusio ginčo faktinės ir teisinės aplinkybės buvo nustatytos pirmosios instancijos teisme. Teismas tyrė aplinkybes, reikšmingas civiliniam turto konfiskavimui taikyti, spręsdamas dėl ieškovo pareikšto reikalavimo ir atsakovų atsikirtimų, priėmė ir įvertino visus tiek ieškovo, tiek atsakovų ir jų atstovų pateiktus įrodymus, faktinius bei teisinius ieškinio bei atsiliepimo į ieškinį, tripliko argumentus dėl ginčo turto kilmės, atsakovės I. J. deklaruotų pajamų sumos ir grynųjų pinigų likučio, išklausė atsakovų prašymu kviestus liudytojus, dalyvaujančių byloje asmenų argumentus dėl įrodymų įrodomosios reikšmės, naudojosi duomenimis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė pagrįstas išvadas, kurios nėra grindžiamos vien formaliu prezumpcijų pritaikymu. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė jokių papildomų įrodymų, kuriuos reikėtų surinkti ir kurie negali būti gauti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

36.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

36.1.       Apeliacinės instancijos teismas nenustatė papildomų sąlygų ir neįtvirtino jų, o aiškindamas civilinio turto konfiskavimo pagrindus, nurodė, kad tiek taikant įstatymą, tiek vadovaujantis įstatymo taikymo tikslais nustatomas neteisėtų veiksmų ir civilinio turto konfiskavimo dalyko ryšys. Kitaip aiškinant įstatymą susidarytų situacija, kai, nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip sąlygų civilinio turto konfiskavimo pagrindams atsirasti, ir nenustačius konkretaus turto, būtų konfiskuojamas bet koks turtas, kurį pasirinko ieškovas, o atsakovai prarastų bet kokias galimybes ginti savo teisėtus interesus nuo neteisėtų reikalavimų. Būtinumą nustatyti neteisėtų veiksmų ir turto sąsajas atskleidžia šios bylos dalykas – 1) ieškovas grindžia CTKĮ pagrindus įtarimais, pareikštais 2019 m., tačiau neteisėtai įgytą turtą nustato nuo 2011 m.; 2) ieškovas reikalauja konfiskuoti 701 998 Eur, tačiau įtarimai buvo pareikšti ikiteisminiame tyrime, kurio objektas buvo 210 000 Eur kredito gavimas. Nenustačius nusikaltimo ir iš jo gautos naudos ryšio, neleistinai būtų konfiskuotas turtas, kuris neturi nieko bendro su ieškinio pagrindais, nurodytais CTKĮ 2 straipsnyje. Ieškovas, klaidingai interpretuodamas įstatymo leidėjo valią, nurodo, kad jai iš esmės nereikia įrodinėti ir nurodinėti jokių aplinkybių, susijusių nei su turtu, nei su nusikaltimu, tačiau toks interpretavimas būtų netoleruotinas ir laikytinas valstybės neteisėtais veiksmais piliečių turtui nusavinti. Įstatymo leidėjas nustatė, kad civilinio turto konfiskavimo pagrindai tiesiogiai susiję su baudžiamuoju procesu ir jame priimtais sprendimais. Sisteminis metodas leidžia suprasti, kad taikant įstatymą nustatomos aplinkybės, susijusios su turtu ir su nusikaltimais, ir tik nustačius šių dviejų aplinkybių tiesioginį ryšį yra galimas civilinis turto konfiskavimas. Atsižvelgiant į EŽTT praktiką, prezumpciją galima būtų suformuluoti, pavyzdžiui, taip: turtas laikomas neteisėtos kilmės, jei jis faktiškai kontroliuojamas asmens, prieš kurį buvo pradėtas baudžiamasis procesas įtariant dėl sunkių savanaudiškų, organizuotų, korupcinių nusikaltimų padarymo, ar asmens, palaikančio ryšius su asmenimis, prieš kuriuos buvo pradėtas baudžiamasis procesas dėl minėtų nusikaltimų, ir turtas negali būti pagrįstas to asmens teisėtomis pajamomis, kai nepagrįsto turto vertė viršija įstatymo nustatytą minimalų vertės slenkstį. Konfiskavimas privalo būti taikomos individualiai, t. y. nustatant nusikaltimą bei jo sukeltą naudą, kitu atveju nebūtų jokių atribojimo kriterijų tarp mokesčių administratoriaus taikomų priemonių nustatant pajamų ir išlaidų santykį. Šiuo atveju ieškinio tikslai ir priemonės labiau atitinka mokesčių administratoriaus funkcijas, o ne civilinio turto konfiskavimo tikslus, kadangi tyrimą atliko būtent mokesčių administratorius. Šioje civilinėje byloje kriminalinės žvalgybos priemonės neprisidėjo prie turto neteisėtumo nustatymo, jokie veiksmai, kylantys iš ikiteisminio tyrimo, nebuvo panaudoti, nes atsakovei nebuvo pareikšti įtarimai dėl BK 1891 straipsnio.

36.2.       Vertinant CTKĮ pagrindus, turi būti laikomasi ir fundamentaliųjų teisės principų, siekiant išlaikyti balansą tarp piliečio ir valstybės, kitu atveju, atleidus valstybę nuo įrodinėjimo, būtų pažeistos piliečio teisės į teisingą teismą, proporcingumo principai. Nėra ginčo, kad atsakovė I. J. negavo jokios naudos, ieškovas nesiekė įrodyti ir net nenurodė, kokius pažeidimus padarė atsakovė I. J., tai suteikia pagrindą laikyti, kad atsakovės I. J. ir jos šeimos narių atžvilgiu buvo pažeista nekaltumo prezumpcija. Nekaltumo prezumpcija aiškinama kaip turinti ir kitą aspektą, kurio tikslas – saugoti asmenis, kurie buvo išteisinti arba kurių atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, kad su jais valdžios atstovai nesielgtų taip, lyg jie būtų kalti dėl nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltinami. Ieškovas siekia ne tikrųjų CTKĮ tikslų, o pripažinti nusikaltimą, kurio nebuvo ir dėl kurio nebuvo pareikšta jokių įtarimų.

36.3.       Ieškovas įrodinėjo pajamų ir išlaidų santykį, o ne konkretaus turto kilmės šaltinius. Taigi, atliekamas tyrimas nebuvo susijęs su nusikaltimų nustatymu ar gauta nauda, ieškovas neteikia jokių aplinkybių dėl pajamų teisėtumo ar neteisėtumo sąvokos ir jos nesiekia aiškinti. Ieškovo tikslas šioje civilinėje byloje buvo neteisėtų pajamų prezumpcijos įtvirtinimas, tačiau, nesant tokios prezumpcijos, šioje civilinėje byloje ieškovui kilo pareiga įrodyti, kas yra laikoma (ne)teisėtomis pajamomis CTKĮ prasme, kadangi jokio šios sąvokos pateikimo nėra. Nagrinėjamu atveju vienas iš svarbiausių požymių, leidžiančių suprasti, kad pajamos yra gautos neteisėtai, – aiškus matymas, kad jos negalėjo būti gautos teisėtu būdu arba, kitaip tariant, galimai gautos neteisėtu (uždraustu) būdu. Ieškovas byloje iš esmės nevertino pajamų teisėtumo aspekto, o nagrinėjo išvestinius, nesusijusius su pajamų teisėtumu, klausimus. Nėra aišku, kokią reikšmę turi kitų asmenų naudojimasis atsakovei I.  J. priklausančia banko sąskaita. Byloje nebuvo nustatyta, kad pinigai, esantys atsakovės I. J. sąskaitoje, būtų gauti uždraustu ar nusikalstamu būdu.

36.4.       Vienas iš esminių ieškovo įrodinėjimo trūkumų buvo grynųjų pinigų likutis tiriamojo laikotarpio pradžioje – nesant duomenų ar išaiškinimų dėl iki tiriamojo laikotarpio išgrynintų lėšų vertinimo, yra esminė klaidingos išvados aplinkybė. Byloje buvo nustatyta, kad lėšos, esančios banko sąskaitoje, nuosavybės teise priklauso tik atsakovei I. J., ji buvo vienintelė banko sąskaitos savininkė.

36.5.       Šios bylos kontekste svarbiausia aplinkybė bei imperatyvus reikalavimas, kuris buvo pamirštas, yra tai, kad įrodymai yra vertinami laikantis CPK nuostatų, kadangi tokia imperatyvi nuostata įtvirtinta CTKĮ 12 straipsnio 1 dalyje. Pagal ieškovo poziciją, teismai neturėtų vadovautis įrodinėjimo taisyklėmis, o vertinti aplinkybes „aklai“, manydami, kad ieškovas teisus a priori (iš anksto) be įrodymų.

36.6.       Vadovaujantis EŽTT ir kasacinio teismo išaiškinimais, civilinio turto konfiskavimo byloje turi būti nustatytas ne tik nusikaltimas, bet ir iš jo gauta nauda, t. y. jog būtent nusikaltimą padaręs asmuo gavo iš nusikaltimo ekonominę naudą, tačiau ieškovas reikalauja šios kategorijos byloje atleisti jį nuo bet kokio aplinkybių įrodinėjimo ir prašo priimti sprendimus be aplinkybių ir įrodymų tyrimo.

36.7.       Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenurodė, kokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas netyrė, tačiau šie motyvai tiesiogiai įtvirtinti nutartyje. Teismas nustatė aiškius ieškinio trūkumus, kurie turėjo būti nustatyti dar pirmosios instancijos teismo, šios procesinės klaidos lėmė netinkamą bylos atskleidimą.

37.       Atsakovai kasaciniu skundu prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartį ir ieškinį atmesti; priteisti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

37.1.       Padarytas materialiosios teisės normos (CTKĮ 3 straipsnio) pažeidimas, nulėmęs netinkamą įstatymo aiškinimą ir taikymą, nes priimant sprendimą pradėti civilinio turto konfiskavimo procedūrą nebuvo CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pagrindų. Atsakovės I. J. turto civilinio konfiskavimo procedūra buvo pradėta 2021 m. spalio 13 d., ikiteisminis tyrimas nutrauktas 2021 m. gegužės 7 d., todėl faktiniu požiūriu ir CTKĮ 3 straipsnio kontekste civilinio turto konfiskavimo procedūra buvo pradėta po galutinio prokuroro procesinio sprendimo, kurį priėmus neišliko CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlygos (asmens statusas ikiteisminiame tyrime), dėl to negalėjo būti pradėta atsakovės I. J. turto civilinio konfiskavimo procedūra, remiantis CTKĮ 3 straipsnio 2 dalies pagrindu. Nebuvo prielaidų pradėti atsakovės turto tyrimą, kadangi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne dėl jos turto ir nebuvo jokios prielaidos, kad atsakovė nepagrįstai praturtėtų, ji negavo jokios naudos iš sandorio, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas.

37.2.       Padarytas materialiosios teisės normos pažeidimas, lėmęs netinkamą civilinio turto konfiskavimo instituto tikslo aiškinimą ir nekaltumo prezumpcijos taikymą. CTKĮ 1 straipsnio 2 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, kad šio įstatymo tikslas yra organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija. Taigi įstatymui aiškiai nurodant, kad jis galėtų būti nukreiptas tik nusikaltimų prevencijai, ieškovas turėjo nurodyti, kokį nusikaltimą galėjo atlikti atsakovė I. J. arba jei ir neatliko, ar nusikaltimo prevencijos priemonės galėtų būti jai taikomos.

37.3.       CTKĮ taikomas išimtinai tik tiems turto tyrimams, kurie pradėti po įstatymo įsigaliojimo dėl veiksmų (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlygų), atsiradusių po įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju atsakovei I. J. iki įsigaliojant CTKĮ buvo pareikšti įtarimai dėl veiksmų, kurie atlikti iki įsigaliojant CTKĮ, todėl buvo pažeistas lex retro non agit principas. Sąlygos atsiradimas, vadovaujantis konstitucine doktrina, turi reikšti situaciją ne kai atitinkami tyrimai yra baigiami po įstatymo įsigaliojimo, bet kai jie yra pradedami po įstatymo įsigaliojimo.

37.4.       Buvo pažeisti CTKĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodyti tikslai, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalis, Konstitucijos 31 straipsnis pripažinus atsakovę I. J. kalta be įstatymo, nustačius, kad jos civilinio turto konfiskavimo procedūra galima, neturint duomenų apie jokius jos nusikalstamus veiksmus. Nė vienas iš prašomų konfiskuoti turto vienetų niekaip nesusijęs su atsakovei reikštais įtarimais, ieškovas neįrodė nei neteisėtų veiksmų, nei turto gavimo sąsajų su pareikštais įtarimais, todėl akivaizdu, kad ieškinys yra laikytinas visiškai nepagrįstu. CTKĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatoje vartojamas sąvokas reikia aiškinti ne atsietai nuo kitų šio įstatymo normų, o sistemiškai, atsižvelgiant į atskirų normų tarpusavio sąveiką, ryšius, kitose to paties įstatymo nuostatose vartojamų sąvokų reikšmes. Pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus, tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta. Valstybei siekiant paimti turtą, kuris įgytas neteisėtai (nusikalstamu būdu), turi būti įrodomas šis turto konfiskavimo pagrindas ir turi nebūti procesinių kliūčių konfiskuoti turtą. Ieškovas naudojasi kraštutinėmis priemonėmis, kurioms pagrįsti buvo vadovautasi abejones keliančiomis prielaidomis (VMI ir FNTT išvadomis) ir galutinė objektyvi išvada atlikta nebuvo. Nustačius, kad ieškovas nepateikė jokių aplinkybių, siejančių atsakovę I. J. su nusikalstamomis veikomis, konstatuotina, kad tolimesnis atsakovės I. J. persekiojimas yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

37.5.       Byloje nenustačius prašomo konfiskuoti turto ir galimai neteisėtų veiksmų ryšio buvo pažeistas CTKĮ 8 straipsnis, kadangi prašomas konfiskuoti turtas niekaip nesusijęs su pradėtu ir nutrauktu ikiteisminiu tyrimu, ieškovas nesiekė ir nenurodė jokio priežastinio ryšio tarp ikiteisminiame tyrime pareikštų įtarimų bei prašomo konfiskuoti turto. Būtent dėl pranešime apie galimą civilinį turto konfiskavimą nurodyto turto prokuroras gali teikti ieškinį teismui. Šiuo atveju nustačius, kad ieškinys nėra pagrįstas, nes reikalaujamas konfiskuoti turtas nėra niekaip susijęs su neteisėtu veikimu, kuris taip pat nebuvo nurodytas, ieškinys negalėjo būti grąžintas nagrinėti, nes egzistavo bylos nutraukimo (CPK 293 straipsnio 2 punktas) arba ieškinio atmetimo pagrindai. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad atsakovai gynėsi 157 214 Eur skirtumu tarp FNTT išvadoje nurodytos 701 998 Eur sumos ir VMI 2022 m. balandžio 19 d. išvadoje nurodytos 544 784 Eur sumos, šis skirtumas byloje paaiškintas nebuvo, byloje yra net keturios skirtingos išvados, šie esminiai institucijų darbo trūkumai leidžia suprasti, kad ieškinys nėra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis ir prieštarauja su ieškiniu pateiktiems įrodymams. Nesuprantama, kodėl prašoma konfiskuoti G. L. butą, jei ieškovas pretenzijas kelia dėl 18 609,01 Eur lėšų turėjimo. Nėra aišku, kodėl ieškovas reikalavimą kildina dėl 701 998 Eur lėšų trūkumo, jei prašo konfiskuoti turtinius vienetus, nenurodęs jokių pagrindų, todėl nesuprantama, ar neteisėtai buvo įgytos lėšos ar turtiniai vienetai. Pats ieškovas pasirenka, ką nori konfiskuoti. Nei G. L., nei A. J. atžvilgiu nebuvo atliekami jokie CTKĮ nustatyti tyrimai, ieškinyje nepateikiama jokių teiginių ar argumentų, kodėl atsakovai yra laikytini nesąžiningais įgijėjais. Ieškovas siekia įrodyti ne šių asmenų nesąžiningumą, o tai, kad atsakovė neturėjo lėšų.

37.6.       Buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo principas bei Konvencijos 7 straipsnio 1 dalies ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatos, byloje nenustačius jokių I. J. nusikaltimų ar išlikusių įtarimų dėl nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismui sutapatinus išplėstinį turto konfiskavimą (BK 723 straipsnis) ir civilinio turto konfiskavimą, atsakovės I. J. atžvilgiu nustatytas nusikaltimas be įstatymo. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovės I. J. galėjimo numatyti (rinkti įrodymus turto įgijimui pateisinti), pareigą pagrįsti turtą teisėtomis pajamomis siejo su išplėstinio turto konfiskavimo instituto įsigaliojimu, tačiau ši išvada negali būti laikoma pagrįsta, nes baudžiamojoje teisėje egzistuoja kitokie įrodinėjimo standartai ir jie sukelia visiškai skirtingus teisinius padarinius.

37.7.       Pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylos nagrinėjimą į pirmosios instancijos teismą, nenustačius tam sąlygų, ir pažeista atsakovės I. J. teisė į teisingą teismą, apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškinys yra visiškai nepagrįstas, bei nepriėmus galutinio sprendimo ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje ieškovas nepateikė jokių argumentų, kaip tariant, neįrodė, kad prašomas konfiskuoti turtas yra susijęs su galbūt neteisėtais veiksmais, nepateikė jokių teisinių pagrindų sprendimuose dėl turto tyrimo, tačiau teismas, nustatęs sąlygas ieškiniui, kaip neįrodytam, atmesti, nutarė grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui dėl įrodymų tyrimo, nėra suprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti sprendimo ieškinį atmesti.

37.8.       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą, svarstydamas 701 998 Eur ieškinio reikalavimą su pareikštais įtarimais dėl turto įkeitimo už 210 000 Eur sandorį (kuris buvo įvykdytas). 

37.9.       Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovų G. L., A. J., L. J. ir D. J. turto konfiskavimo, tai lėmė CTKĮ 2 straipsnio 3, 4 dalių pažeidimus, kadangi, ieškovui negrindžiant savo reikalavimų dėl nurodytų asmenų turto ir nepateikiant jokių įrodymų dėl turto ryšio su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, pagrindo toliau persekioti šių asmenų nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, kuriais keliamas klausimas dėl šių atsakovų turto atitikties CTKĮ 2 straipsnio 3 ir 4 dalims. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad atsakovai G. L. ir A. J. neturėjo pakankamai pajamų turtui įsigyti, peržengė ieškinio ribas ir vertino šių asmenų turtinę padėtį, kuri nebuvo bylos dalykas, taip pat padarė esminį CTKĮ 2 straipsnio pažeidimą, nes nebuvo vertinamas turto įsigijimo tikslas bei asmenų žinojimas apie siekį slėpti turtą. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad sandoris dėl buto įsigijimo yra apsimestinis, tačiau toks reikalavimas nebuvo pareikštas. Prašomas konfiskuoti turtas įvertintas nebuvo. Nagrinėjamu atveju buvo būtina (šį klausimą atsakovai kėlė pirmosios instancijos teisme) įtraukti į bylą Valstybinę vaiko teisių ir apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, nes ieškovas siekia pakenkti nepilnamečių L. ir D. J. interesams.

38.       Ieškovas atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

38.1.       CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata siejama ne su esamu asmens statusu ikiteisminiame tyrime, nutraukus baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu, o su buvusiu asmeniui pareikštu įtarimu dėl šiame punkte nurodytų nusikaltimų, todėl atsakovų argumentai, kad priėmus galutinį procesinį sprendimą (nutraukti ikiteisminį tyrimą asmens atžvilgiu) neišliko CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlyga (asmens statusas ikiteisminiame tyrime) ir atsakovės I. J. atžvilgiu negalėjo būti pradėta civilinio turto konfiskavimo procedūra CTKĮ 3 straipsnio 2 dalies pagrindu, nepagrįsti. CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga siejama su priimtu procesiniu sprendimu nutraukti baudžiamąjį procesą, esant bet kuriai BPK 3 straipsnyje nurodytai aplinkybei, todėl aplinkybė, kad asmens atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas reabilituojančiais pagrindais, nesudaro pagrindo vertinti, kad prokurorui priėmus galutinį procesinį sprendimą tam asmeniui neišlieka CTKĮ 2 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyti civilinio turto konfiskavimo pagrindai. Taigi, atsakovai plačiai ir netinkamai sistemiškai aiškina įstatymo nuostatas, nes CTKĮ taikymas sietinas ne tik su galutinio procesinio sprendimo asmens atžvilgiu priėmimu, bet ir jo buvusiu procesiniu statusu baudžiamajame procese. Priėmus galutinį procesinį sprendimą baudžiamajame procese ir esant pagrindui įtarti, kad I. J. turi CTKĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą nuosavybės teise jai priklausantį turtą, egzistavo esminės sąlygos pradėti turto tyrimo procedūrą, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad civilinio turto konfiskavimo procedūra pagal CTKĮ nuostatas atsakovės I. J. atžvilgiu pradėta egzistuojant teisiniam pagrindui, padaryta tinkamai aiškinant materialiosios teisės normas ir yra pagrįsta.

38.2.       CTKĮ įtvirtinta prevencinė priemonė neteisėtam praturtėjimui, o ne nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimui. Civilinio turto konfiskavimo procedūrai (turto tyrimui) pradėti įstatymu nereikalaujama, kad asmuo būtų pripažintas padaręs nusikalstamą veiką ir iš šios veikos gavęs turtinę naudą. Atsakovų argumentai, kad CTKĮ reglamentuoja tik tam tikru nusikalstamu būdu įgyto turto konfiskavimą ir ieškovas, atsižvelgdamas į CTKĮ tikslą, ieškinyje turėjo nurodyti, kokį nusikaltimą galėjo atlikti atsakovė I. J., yra išvestiniai iš pirminės nepagrįstos prielaidos, padarytos plačiai aiškinant CTKĮ preventyvumą, ir nepagrįsti, nes tokiu atveju civilinio turto konfiskavimo procesas būtų prilyginamas baudžiamajam procesui (jį dubliuotų), nors šio įstatymo ir baudžiamojo proceso tikslai bei galimos taikyti priemonės nėra tapatūs.

38.3.       CTKĮ 15 straipsnio 4 dalies nuostata sudaroma galimybė turto tyrimą dėl civilinio turto konfiskavimo pradėti tik tokiais atvejais, kai baudžiamąjį procesą dėl CTKĮ 2 straipsnio šios 2 dalies 1 punkte nurodytų nusikaltimų buvo atsisakyta pradėti ar baudžiamasis procesas nutrauktas po CTKĮ įsigaliojimo. Taigi, civilinio turto konfiskavimo procedūros pradžia nėra siejama su ikiteisminio tyrimo pradėjimo, nusikalstamos veikos padarymo ar įtarimo asmeniui įteikimo data, o siejama su CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose įtvirtintų sąlygų atsiradimo, galutinio prokuroro arba teismo procesinio sprendimo priėmimo tam asmeniui dėl vienos iš CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų nusikalstamų veikų momentu.

38.4.       Civilinio proceso tvarka taikant civilinį turto konfiskavimą asmens kaltumo klausimas nėra sprendžiamas, nekaltumo prezumpcijos principas nėra taikomas, nesiekiama asmenį nubausti, sprendimas taikyti civilinio turto konfiskavimą nereiškia ir asmens pripažinimo kaltu dėl nusikaltimo padarymo (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Butler prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 41661/98), todėl nėra pagrindo vertinti, kad, pritaikius CTKĮ asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas reabilituojančiais pagrindais, konfiskuoto turto vertei esant žymiai didesnei, nei iš nusikaltimo, kurio padarymu asmuo buvo įtariamas, gauta nauda, konfiskavus turtą, nesusijusį su jokiomis nusikalstamomis veikomis, būtų pažeistos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatos, užtikrinančios nekaltumo prezumpcijos laikymąsi, bei pažeistas konstitucinis proporcingumo principas. Apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nesprendė ginčo iš esmės, nepasisakė ir negalėjo pasisakyti atsakovės kaltės klausimu, nes galimas civilinis turto konfiskavimas nėra susijęs su asmens pripažinimu kaltu dėl nusikaltimo padarymo.

38.5.       Kiti atsakovų kasacinio skundo argumentai, kuriais iš esmės ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos išvados, taip pat siekiama, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos aplinkybės ir ieškinys atmestas, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko, o kasacinio skundo reikalavimas ieškinį atmesti nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

39.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Aiškindamas šią teisės normą kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal ją kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus, be to, tik tuos teisės klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje 3K-7-50-313/2024 56 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnio 1 punktas), taip pat kasaciniame skunde neleidžiama remtis įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

40.       Nagrinėjamoje byloje pareikštas prokuroro ieškinys dėl civilinio turto konfiskavimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Šalių kasaciniais skundais skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl to, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmė. Dėl to šioje nutartyje kasacinis teismas, laikydamasis bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų, pasisakys pirmiausia dėl CTKĮ galiojimo ir taikymo sąlygų ir atsakovų atitikties joms, taip pat dėl įrodinėjimo dalyko bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo bylose dėl civilinio turto konfiskavimo, tačiau nevertins teisės taikymo aspektu ieškinio pagrįstumo – nepasisakys atsakovų kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl pagrindo tenkinti prokuroro ieškinį (ne)buvimo, reikalavimo proporcingumo, nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimo ir kitais, su ieškinio pagrįstumu susijusiais klausimais, taip pat dėl atsakovų – I. J. šeimos narių – atitikties nesąžiningų įgijėjų sampratai, nes šių klausimų apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nesprendė.

Dėl CTKĮ taikymo asmenims, kuriems ikiteisminis tyrimas pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo

41.       CTKĮ 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2020 m. liepos 1 d.; 3 dalyje – kad šis įstatymas taikomas turtui, kuris įsigytas po 2010 m. gruodžio 11 d.; 4 dalyje – kad civilinio turto konfiskavimo procedūra gali būti pradėta tik tais atvejais, kai bent viena iš šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nustatytų civilinio turto konfiskavimo sąlygų atsirado ne anksčiau kaip įsigaliojus šiam įstatymui.

42.       CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos, kurias atitinkantiems asmenims yra pagrindas pradėti turto konfiskavimo procedūrą. Pagal minėtą teisės normą preziumuojama, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jį nuosavybės teise turi ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti bent vieną iš šių sąlygų atitinkantys asmenys: 1) kurie buvo įtariami, kaltinami ar nuteisti už šiame įstatymo punkte konkrečiai įvardytų nusikaltimų padarymą; 2) kuriems baudžiamąjį procesą dėl šių nusikaltimų buvo atsisakyta pradėti įstatyme įtvirtintais pagrindais, o jeigu baudžiamasis procesas pradėtas, – jis nutrauktas įstatyme įtvirtintais pagrindais; 3) atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nurodytus nusikaltimus; 4) kurie yra įtraukti į organizuotų nusikalstamų grupių narių sąrašus; 5) kurie yra prieš tai išvardytų asmenų sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo jis bendrai tvarko ūkį.

43.       CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte išvardyti nusikaltimai, dėl kurių įtariamiems, kaltinamiems ar nuteistiems asmenims gali būti taikomas civilinis turto konfiskavimas: prekyba žmonėmis (BK 147 straipsnis), išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis (BK 1471 straipsnio 2 dalis), vaiko pirkimas arba pardavimas (BK 157 straipsnis), vaiko išnaudojimas pornografijai (BK 162 straipsnio 1 dalis), kvalifikuota vagystė (BK 178 straipsnio 2 ir 3 dalys), plėšimas, turto prievartavimas (BK 180, 181 straipsniai), didelės vertės sukčiavimas (BK 182 straipsnio 2 dalis), manipuliavimas sporto varžybomis (BK 1821 straipsnis), didelės vertės turto pasisavinimas (BK 183 straipsnio 2 dalis), didelės vertės turto iššvaistymas (BK 184 straipsnio 2 dalis), didelės vertės nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas (BK 189 straipsnio 2 dalis), nusikaltimai ekonomikai ir verslo tvarkai (BK 199, 1991, 1992, 200 straipsniai, 201 straipsnio 2 dalis), nusikaltimai finansų sistemai (BK 213 straipsnio 1, 2, 4 dalys, 214, 215, 216, 218 straipsniuose, 220 straipsnio 2 dalis), kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, piktnaudžiavimas (BK 225 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 226 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalys, 227 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 228 straipsnis), nusikaltimai visuomenės saugumui (BK 249, 250, 2501, 2502, 2503, 2504, 2505, 2506, 251, 2511, 252 straipsniai), nusikaltimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis (BK 253, 254, 256, 2571 straipsniai), nusikaltimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir jų platinimu (BK 260, 261 straipsniai), neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną (BK 292 straipsnio 1, 2, 3 dalys), pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 straipsnis).

44.       CTKĮ 3 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinio turto konfiskavimo procedūros santykį su baudžiamuoju procesu, nustatyta, kad civilinio turto konfiskavimo procedūra nepradedama tol, kol baudžiamajame procese bus priimtas galutinis prokuroro procesinis sprendimas arba įsiteisės galutinis teismo sprendimas asmeniui, kuriam buvo pareikštas įtarimas (1 dalis); kai, baudžiamajame procese prokurorui priėmus galutinį procesinį sprendimą ar įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui, išlieka šio įstatymo 2 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti civilinio turto konfiskavimo pagrindai, pradedama civilinio turto konfiskavimo procedūra (2 dalis).

45.       Atsakovų kasaciniame skunde teigiama, kad CTKĮ turėtų būti taikomas išimtinai tik dėl veiksmų (CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų sąlygų), atsiradusių po įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas, kuriame atsakovei I. J. buvo pareikšti įtarimai, pradėtas (ir CTKĮ taikymo sąlyga atsirado) iki įsigaliojant CTKĮ, todėl, atsakovų teigimu, buvo pažeistas lex retro non agit principas, t. y. įstatymas buvo pritaikytas atgal. Atsakovų teigimu, sąlygos atsiradimas turi reikšti situaciją ne kai atitinkami tyrimai yra baigiami po įstatymo įsigaliojimo, bet kai jie yra pradedami po įstatymo įsigaliojimo. Be to, atsakovų teigimu, buvo pažeistas CTKĮ 3 straipsnis, nes, nutraukus ikiteisminį tyrimą atsakovei I. J., neišliko CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų pradėti jai turto tyrimo procedūrą.

46.       Vertindama šiuos atsakovų kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti, didžioji dalis CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų susijusios su ikiteisminio tyrimo dėl asmens atlikimo faktu, nepriklausomai nuo to, ar tyrimas pasibaigia asmens nuteisimu. Be to, priešingai nei teigiama atsakovų kasaciniame skunde, įstatymo leidėjas susiejo įstatymo taikymą ne su ikiteisminio tyrimo pradžia, o su prokuroro ar teismo galutinio sprendimo priėmimu (CTKĮ 3 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, ikiteisminio tyrimo dėl asmens nutraukimas CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte išvardytais pagrindais (įskaitant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pagrindą – jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) ir yra viena iš civilinio turto konfiskavimo taikymo sąlygų, o ne šios sąlygos išnykimas, kaip nepagrįstai teigiama kasaciniame skunde.

47.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2019 m., tačiau nutrauktas 2021 m. gegužės 7 d., taigi CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga atsirado jau įsigaliojus šiam įstatymui. Minėta, kad civilinio turto konfiskavimo procedūra, remiantis CTKĮ 15 straipsnio 4 dalimi, gali būti pradėta tik tais atvejais, kai bent viena iš šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų civilinio turto konfiskavimo sąlygų atsirado ne anksčiau kaip įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi ikiteisminio tyrimo atsakovei I. J. nutraukimas 2021 m. gegužės 7 d. atitinka įstatymo taikymo kriterijus, kad bent viena sąlyga atsirastų po šio įstatymo įsigaliojimo.

48.       Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kita ko, suponuoja, jog tam, kad teisinių santykių subjektai galėtų žinoti, ko iš jų reikalauja teisė, teisės normos turi būti nustatomos iš anksto, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami, jie turi būti vieši ir prieinami; kad teisinių santykių subjektai galėtų savo elgesį orientuoti pagal teisės reikalavimus, teisinis reguliavimas turi būti santykinai stabilus; teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lot. lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lot. lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lot. lex benignior retro agit) (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

49.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

50.       EŽTT praktika turto konfiskavimo bylose atskleidžia, jog tam, kad asmens nuosavybės teisių ribojimas būtų laikomas teisėtu pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį, jis turi turėti pagrindą nacionalinėje teisėje; įstatymo nuostatos turi atitikti aiškumo, numatomumo ir tikslumo reikalavimus. EŽTT 2015 m. rugpjūčio 12 d. sprendime byloje Gogitidze ir kiti prieš Sakartvelą, peticijos Nr. 36862/05, nurodė, kad Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje įtvirtintas „teisėtumo“ reikalavimas paprastai negali būti aiškinamas kaip valstybėms užkertantis kelią keisti savo įstatymus taip, kad jie retrospektyviai reguliuotų tebesitęsiančias faktines situacijas ar teisinius santykius.

51.       Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, reikalavimas pagrįsti įgyto turto teisėtą kilmę buvo įtvirtintas dar iki įsigaliojant CTKĮ (pvz., nuo 2010 m. galiojo BK nuostatos, įtvirtinusios išplėstinio turto konfiskavimo galimybę, jeigu asmuo nepagrindžia savo turto teisėtomis pajamomis). Vėliau, įžvelgus egzistuojančio reguliavimo nepakankamą veiksmingumą, inicijuotas CTKĮ priėmimas. Pagrindinio komiteto 2020 m. sausio 9 d. papildomoje išvadoje Nr. 102-P-1 dėl Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto Nr. XIIIP-3214(3) nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, jog jau nuo 2010 m. gruodžio 11 d. kiekvienas asmuo, negalintis pagrįsti savo turto teisėtomis pajamomis, esant pagrindui manyti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, galėjo patirti turto konfiskavimą, išplėstinį turto konfiskavimą, todėl turto civilinio konfiskavimo reguliavimas nelaikytinas iš esmės nauju, priešingai – jis nustato analogišką pareigą ir analogiškas jos nevykdymo civilines teisines pasekmes.

52.       Taigi CTKĮ 15 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, kad šis įstatymas taikomas turtui, kuris įsigytas po 2010 m. gruodžio 11 d., susietas su išplėstinio turto konfiskavimo instituto įtvirtinimu Lietuvos teisės sistemoje. Atsakovų kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas prilygino civilinį turto konfiskavimą išplėstiniam turto konfiskavimui, nepagrįsti – teismas tik pagrindė įstatyme nustatytą datą, nuo kurios įsigytas turtas gali būti tiriamas, jos atitiktį teisinio reguliavimo numatomumo kriterijui.

53.       Atsižvelgdama į minėtus konstitucinės jurisprudencijos, EŽTT ir kasacinio teismo išaiškinimus, CTKĮ 2, 3 ir 15 straipsnių nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti lex retro non agit principo pažeidimo taikant CTKĮ nustatytas procedūras atsakovės I. J. situacijai, kai ikiteisminis tyrimas jai buvo pradėtas iki įsigaliojant CTKĮ, o nutrauktas – jau galiojant CTKĮ.

Dėl įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo bylose dėl civilinio turto konfiskavimo

54.       CTKĮ 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas šio įstatymo tikslas – organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija. Šis tikslas atsispindi ir CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kuriame išvardyti nusikaltimai, dėl kurių įtariamiems, kaltinamiems ar nuteistiems asmenims gali būti taikomas civilinis turto konfiskavimas (žr. šios nutarties 43 punktą).

55.       Lietuvos teisės sistemoje yra nemažai teisinių priemonių neteisėtai užvaldytam turtui paimti valstybės nuosavybėn: turto konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas, civilinis turto konfiskavimas, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą praturtėjimą. Tačiau civilinio turto konfiskavimo institutas dėl palankesnio, civilinei teisei būdingo įrodinėjimo principo taikymo kartais gali būti vienintelė teisinės tvarkos restitucijos priemonė (Civilinio turto konfiskavimo įstatymo Nr. XIII-2825 2, 3, 4, 5, 6, 7, 10 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 71 straipsniu įstatymo projekto aiškinamasis raštas).

56.       Civilinis turto konfiskavimas ypatingas tuo, kad jį taikant nereikia įrodyti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką, be to, civiliniame procese taikomas ne toks griežtas įrodinėjimo standartas.

57.       Civilinio turto konfiskavimo esminiai principai, kai turto konfiskavimas nesiejamas su kaltumo nustatymu, yra suderinami su žmogaus teisių reikalavimais, konkrečiai – nekaltumo prezumpcija. Toks modelis savaime neprieštarauja Konvencijai, joje įtvirtintam nekaltumo prezumpcijos principui, nes turto paėmimas valstybės nuosavybėn nurodytais pagrindais neprilygsta baudžiamosios atsakomybės taikymui, baudžiamajam procesui ir dėl to jam nėra keliami iš nekaltumo prezumpcijos kylantys reikalavimai dėl įrodymų pakankamumo laipsnio ar įrodinėjimo pareigos. Toks ne baudžiamasis turto konfiskavimas gali būti pateisinamas, pavyzdžiui, kovojant su organizuotu nusikalstamumu (pvz., EŽTT 1994 m. vasario 22 d. sprendimas byloje Raimondo prieš Italiją, peticijos Nr. 12954/87; 2001 m. liepos 5 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Arcuri ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 52024/99; 2001 m. rugsėjo 4 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Riela ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 52439/99 ir kt.), neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis (pavyzdžiui, EŽTT 2002 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Butler prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 41661/98; 2004 m. vasario 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Webb prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 56054/00), korupcija, ypač didelio mąsto (pvz., 2015 m. gegužės 12 d. sprendimas byloje Gogitidze ir kiti prieš Gruziją (Sakartvelą), peticijos Nr. 36862/05; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje Telbis ir Viziteu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 47911/15; 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Yusifli ir kiti prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 21274/08), pinigų plovimu (2019 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Balsamo prieš San Mariną, peticijų Nr. 20319/17 ir 21414/17; 2023 m. gegužės 11 d. sprendimas byloje Zaghini prieš San Mariną, peticijos Nr. 3405/21) ar taikomas bendrai siekiant konfiskuoti baudžiamojo įstatymo draudžiamu būdu sukauptą turtą (pavyzdžiui, EŽTT 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Walsh prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 43384/05).

58.       Kaip minėta, CTKĮ 2 straipsnyje įtvirtintos civilinio turto konfiskavimo sąlygos ir pagrindai: turtas ir iš jo gauta turtinė nauda (toliau – turtas) gali būti konfiskuojami šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka, kai yra pagrindas manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu, ir kai šio turto bendra vertė neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens ar asmenų teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 2000 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžio sumą (100 000 Eur) (1 dalis).

59.       CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta turto neteisėtumo prezumpcija – preziumuojama, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, kai jį nuosavybės teise turi ir jo negali teisėtomis pajamomis pagrįsti tam tikras sąlygas atitinkantys asmenys. Nagrinėjamu atveju aktualios šios sąlygos: 1) asmenys, kurie buvo įtariami, be kita ko, už nusikaltimų, nustatytų Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą; 2) kuriems baudžiamasis procesas dėl pirmiau išvardytų nusikaltimų nutrauktas Baudžiamojo proceso kodekso 3, 212, 327 straipsniuose nustatytais pagrindais.

60.       Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog turtui konfiskuoti, be CTKĮ nustatytų teisinių pagrindų ir sąlygų, būtina nustatyti ir papildomas sąlygas – asmens neteisėtus veiksmus bei tiesioginę konfiskuotino turto sąsają su neteisėta veika, taip pat ieškovui įrodyti, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinį turto konfiskavimą (CTKĮ 2 straipsnio 1, 2 dalys), netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo taisykles (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Teismas, anot ieškovo, netinkamai (plačiai) aiškino civilinio turto konfiskavimo teisinius pagrindus ir sąlygas ir nustatė turtui konfiskuoti būtinas, tačiau įstatyme neįtvirtintas, papildomas sąlygas, taip pat nepagrįstai ieškovui pritaikė įstatyme nenurodytą įrodinėjimo standartą.

61.       Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).

62.       CPK 182 straipsnyje reglamentuojamos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Pagal šio straipsnio 4 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka. Įstatymuose nustatytos prezumpcijos paprastai yra susietos su tam tikromis aplinkybėmis, kurioms esant preziumuojami faktai pripažįstami egzistuojančiais tikrovėje. Kokiomis aplinkybėmis vieni ar kiti faktai preziumuojami, paprastai nurodoma materialiosios teisės normose. Šalis neprivalo įrodinėti pagal įstatymus preziumuojamų faktų, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, bet privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis tokie faktai pripažįstami egzistuojančiais. Kita vertus, šaliai, kuri remiasi preziumuojamais faktais, nėra draudžiama įrodinėti įstatymų preziumuojamas aplinkybes, pateikti įrodymų, patvirtinančių preziumuojamų faktų egzistavimą. Šalis, prieš kurią naudojama prezumpcija, gali ją, išskyrus nenuginčijamas prezumpcijas, nuginčyti, pateikdama paneigiančius įrodymus. Prezumpcija lemia įrodinėjimo naštos perskirstymą – faktinės aplinkybės, sudarančios prezumpcijos turinį, laikomos nustatytomis, nebent šalis, prieš kurią naudojama prezumpcija, jas paneigia įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-701/2023, 65–66 punktai).

63.       Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normų turinys aiškinamas vadovaujantis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, CPK 3 straipsnio 1 dalis), taip pat taikant teisės doktrinoje bei teismų praktikoje suformuluotus teisės normų aiškinimo metodus ir taisykles juos pasirinkti ir derinti pagal tai, kokiame teisės akte įtvirtinta aiškintina teisės norma ar normos, atsižvelgti į šio teisės akto reglamentuojamų santykių sritį, poreikio aiškinti konkrečią teisės normą priežastis ir kitas svarbias aplinkybes. Teisės doktrinoje ir praktikoje pripažįstama ir taikoma nemažai skirtingų ir kartu tarpusavyje susijusių teisės aiškinimo metodų – lingvistinis (gramatinis), sisteminis, teleologinis, lyginamasis, istorinis, loginis, bendrųjų teisės principų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2011).

64.       CTKĮ kaip specialiojo įstatymo normų aiškinimą ir taikymą lemia šio įstatymo tikslai ir juo reguliuojamų santykių pobūdis. Minėta, kad šio įstatymo tikslas yra organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija (CTKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Taigi CTKĮ ir konkrečiai 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta turto neteisėtumo prezumpcija aiškintini, visų pirma, taikant teleologinį (įstatymo tikslo) ir įstatymų leidėjo ketinimų metodą.

65.       Civilinio turto konfiskavimo sąlygų reglamentavimo ypatybės lemia įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose. CTKĮ turi būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į jo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tikslą. Šis tikslas akivaizdžiai negalėtų būti pasiektas, jei jame įtvirtinta turto neteisėtumo prezumpcija būtų taikoma formaliai, neatsižvelgiant į turto sąsajas su neteisėta (nusikalstama) veikla, kuriai užkardyti CTKĮ ir yra skirtas. Bylose dėl civilinio turto konfiskavimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant preziumuojama, jog turtas nėra gautas teisėtu būdu, nustatinėjimo.

66.       Pažymėtina, kad bylos dėl civilinio turto konfiskavimo nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka pagal prokuroro ieškinį dėl viešojo intereso gynimo (CTKĮ 12 straipsnio 1 dalis, CPK 49 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, ar yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

67.       Teisėjų kolegija išaiškina, kad bylose dėl civilinio turto konfiskavimo viešąjį interesą sudaro CTKĮ tikslas – organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija. Atitinkamai įrodinėjimo dalyką tokiose bylose sudaro aplinkybės, pagrindžiančios, kad egzistuoja viešasis interesas, kuris nukreiptas į organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevenciją (kaip prielaida pareikšti ieškinį ginant tokį interesą), ir viešojo intereso pažeidimo sudėtį pagrindžiančios aplinkybės (įstatymo nustatyto dydžio turto, kuris nėra gautas teisėtu būdu, turėjimas nuosavybės teise) kaip sąlyga ieškiniui patenkinti.

68.       Sprendžiant dėl įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo bylose dėl civilinio turto konfiskavimo, atsižvelgtina ir į EŽTT išaiškinimus, pateiktus tokio pobūdžio bylose. Pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus turto konfiskavimas turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.

69.       Pagal suformuotą EŽTT praktiką (žr., pvz., 2021 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Todorov ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 50705/11, 11340/12, 26221/12, 189–199 punktus ir juose nurodytą EŽTT jurisprudenciją; 2015 m. gegužės 12 d. sprendimo byloje Gogitidze ir kiti prieš Sakartvelą, peticijos Nr. 36862/05, 107 punktą) procese dėl pajamų, gautų iš sunkių nusikalstamų veikų, konfiskavimo nereikalaujama įrodyti neteisėtos turto kilmės „atmetus pagrįstas abejones“ (t. y. laikantis baudžiamajame procese pripažįstamo įrodinėjimo standarto). Šiuo atveju pripažįstamas neteisėtos turto kilmės įrodinėjimas, grindžiamas tikimybių pusiausvyra arba didele tikimybe, derinama su savininko negalėjimu įrodyti, kad yra priešingai. Taigi iš esmės pripažįstama valstybės teisė priimti sprendimus dėl konfiskavimo vadovaujantis svariais įrodymais, kad asmenų teisėtų pajamų negalėtų pakakti atitinkamai nuosavybei įgyti. Liberalus įrodinėjimo modelis buvo pripažintas atitinkančiu Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus bylose, kuriose konfiskuotinas turtas vadovaujantis minėtąja tikimybių pusiausvyra buvo įrodytas esąs ne bet kokios neteisėtos, o būtent nusikalstamos kilmės, negana to – susijęs su išskirtinai sunkiais nusikaltimais, generuojančiais pelną. Būtent kova su tokio pobūdžio veikomis ir pasipelnymu iš jų iš esmės pagrindžiamas minėtasis EŽTT liberalumas dėl įrodinėjimo proceso ir įrodinėjimo pareigos perkėlimo pateisinimas. Visose bylose, kuriose nenustatyta nuosavybės apsaugos pažeidimo, specifinės įrodinėjimo taisyklės iš esmės yra skirtos tam tikroms konfiskuojamo turto sąsajoms su atitinkama nusikalstama veika ar veikla įrodyti, ir nacionalinių institucijų pateikti motyvai ir įrodymai įtikina EŽTT, kad buvo pakankamas pagrindas manyti tokį ryšį esant. Priešingai, tais atvejais, kai nenustatoma jokio ryšio tarp konfiskuojamo turto ir kokios nors nusikalstamos veiklos, EŽTT paprastai pripažįsta tokį konfiskavimą neproporcingu, pvz., 2015 m. kovo 3 d. sprendime byloje Dimitrovi prieš Bulgariją, peticijos Nr. 12655/09, kuri buvo susijusi su vadinamųjų su darbu nesusijusių pajamų, o ne pajamų iš nusikaltimo konfiskavimu, EŽTT nustatė, kad pareiškėjų teisių ribojimu nebuvo siekiama jokio teisėto tikslo, atitinkančio bendrąjį interesą. 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendime Yordanov ir kiti prieš Bulgariją, peticijų Nr. 265/17, 26473/18, EŽTT sukritikavo nacionalinius teismus dėl to, kad neaptarė jokios nusikalstamos veiklos ar administracinio nusižengimo, iš kurių galėjo būti gautas turtas, dėl kurio konfiskavimo buvo pareikštas reikalavimas, arba nenustatė ryšio tarp šio turto ir tokios veiklos (be kita ko, vienas pareiškėjas buvo nuteistas už mokesčių vengimą: ši nusikalstama veika pati savaime nedavė jokios finansinės naudos, nes pareiškėjas, nors ir pavėluotai, sumokėjo mokėtinus mokesčius). 

70.       Taigi nuoseklioje EŽTT jurisprudencijoje aiškiai suformuluotas reikalavimas turto konfiskavimo procese įrodyti priežastinį ryšį tarp konfiskuotino turto ir neteisėtos (nusikalstamos) veiklos; vertinant proporcingumą, esminę reikšmę turės tai, ar nacionalinės institucijos pateikė tam tikrų konkrečių duomenų, atsižvelgiant į taikomą įrodinėjimo standartą, pagrindžiančių konfiskuotino turto ryšį su nusikaltimu ar nusikalstama veikla, kurios kontekste vykdomas konfiskavimo procesas. Įpareigojimas nustatyti turto ir neteisėtos (nusikalstamos) veiklos ryšį traktuojamas kaip tam tikra valstybės pranašumą atsverianti garantija pareiškėjams, kuriems konfiskavimo procese pereina įrodinėjimo našta įrodyti savo pajamų ir turto teisėtumą.

71.       Iš įvairių EŽTT bylose nagrinėtų situacijų (minėti sprendimai bylose Todorov ir kiti prieš Bulgariją, Yordanov ir kiti prieš Bulgariją, 2024 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje Mandev ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 57002/11, ir kt.) matyti, kad, siekiant įvykdyti nuosavybės apsaugos reikalavimus, būtent užtikrinti konfiskavimo proporcingumą siekiamam tikslui kovoti su nusikalstamumu ir nusikalstamu pelnu, nepakanka, kad asmuo būtų formaliai kaltinamas įstatyme nurodyta nusikalstama veika ar net už ją nuteistas ir negalėtų pagrįsti savo turto įgijimo teisėtumo. Kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar siekiamas konfiskuoti turtas, vadovaujantis konfiskavimo procese taikomu įrodinėjimo standartu, yra susijęs su padarytu ar galimai padarytu nusikaltimu, t. y. ar yra duomenų, kad iš tokių nusikaltimų, apie kuriuos yra bent tam tikrų duomenų, galėjo būti gaunamos pajamos ir turtas. Turto ir nusikalstamos veikos ar veiklos sąryšio buvimas EŽTT nepripažįstamas, pavyzdžiui, tais atvejais, kai nustatyta, jog dėl padaryto nusikaltimo turtinės naudos negauta arba ji atlyginta (pvz., įvairių mokestinių, finansinių, turtinių nusikaltimų atveju), padarytas pavienis nusikaltimas, iš kurio gauta nauda identifikuota, ir nėra duomenų apie tai, kad asmuo galėjo daryti panašius nusikaltimus tam tikrą laikotarpį, turtas galbūt gali būti susijęs su kito asmens (pvz., sutuoktinio) darytais nusikaltimais, tačiau konfiskavimo procese tuo nesiremta ir pan.

72.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovui (viešąjį interesą ginančiam prokurorui) civilinio turto konfiskavimo byloje tenka pareiga įrodyti ne tik turto valdymo nuosavybės teise faktą, jo vertę ir CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos sąlygas, bet ir prašomo konfiskuoti turto ryšį su neteisėta (galima nusikalstama) veikla, kurios prevencijai skirtas CTKĮ, kitaip tariant, prokuroras turi pareigą įrodyti, kad civilinis turto konfiskavimas kaip priemonė yra būtina CTKĮ tikslui pasiekti. Vien tai, kad asmeniui buvo pareikšti įtarimai dėl CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte išvardytų nusikaltimų, savaime nepatvirtina jo turimo turto kilmės ryšio su neteisėta (nusikalstama) veikla, kurios prevencijai skirtas CTKĮ. Priešingu atveju atsakovams civilinio turto konfiskavimo bylose būtų užkraunama pernelyg didelė įrodinėjimo našta, o proceso pusiausvyra būtų iškreipta valstybės naudai. Civilinio turto konfiskavimo procese jo kilmės neteisėtumas (potencialų ryšį su nusikalstama veikla) nustatomas taikant ne tokį griežtą įrodinėjimo standartą, kaip baudžiamajame procese, ne remiantis konkrečiu tikėtinai padarytu nusikaltimu, iš kurio gautas turtas, dėl kurio asmuo nėra pripažintas kaltu baudžiamojo proceso tvarka, bet remiantis netiesioginiais įrodymais, pagrindžiančiais turto sąsajas su baudžiamojo įstatymo draudžiama veikla, kurios prevencijai skirtas CTKĮ.

73.       Nagrinėjamoje byloje vertintina, ar apskritai yra duomenų apie tai, kad atsakovė I. J. galėjo gauti turto iš kokios nors nusikalstamos veikos ar veiklos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, galiausiai baudžiamajame procese, kuriame jai buvo reikšti įtarimai, net nenustatyta veikos, kuria ji buvo įtariama, požymių – kaltininkų veiksmai kvalifikuoti ne kaip sukčiavimas, o kaip kreditinis sukčiavimas (BK 207 straipsnis), kuris CTKĮ 2 straipsnio 2 dalies 1 punkte nėra nurodytas (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. spalio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-229-843/2024).

74.       Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl būtinybės įrodyti prašomo konfiskuoti turto kilmę ir ryšį su neteisėtais veiksmais – kad civilinio turto konfiskavimo bylose turėtų būti taikomas įrodinėjimo standartas, pagal kurį teisėjas, civilinio turto konfiskavimo byloje įvertinęs įrodymų visumą, turi susiformuoti vidinį įsitikinimą, jog egzistuoja bylos duomenų visuma pagrįsta tikimybė, kad konfiskuotinas turtas yra susijęs su galbūt neteisėtais veiksmais, o pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo civilinę bylą, neatsižvelgdamas į CTKĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas šio įstatymo taikymo sąlygas – įstatymu siekiamus tikslus, ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

75.       Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai nustatė bylos įrodinėjimo dalyką, nes civilinę bylą nagrinėjo tik pagal CTKĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų prezumpcijų ribas, todėl neanalizavo prašomo konfiskuoti turto kilmės ir jo ryšio su neteisėtais veiksmais, neatsižvelgė į CTKĮ taikymo tikslus, kartu neįvertino ir to, ar teismo pritaikyta poveikio priemonė yra proporcinga CTKĮ taikymo tikslams pasiekti, pan.

76.       Atsakovų kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu buvo pažeistos įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės ir egzistuoja akivaizdūs ieškinio trūkumai, apeliacinės instancijos teismas turėjo materialinį pagrindą priimti sprendimą ir ieškinį atmesti. To nepadarius, atsakovų vertinimu, pažeista jų teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

77.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konvencijos 6 straipsnis garantuoja proceso šalims ne teisę į konkrečią bylos baigtį, o tik teisę į teisingo teismo garantijas (teisę kreiptis į teismą, šalių lygybės, rungimosi, proceso per protingą laiką ir kt. principus atitinkantį bylos nagrinėjimą) (žr., pvz., EŽTT 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimą Oganova prieš Sakartvelą, peticijos Nr. 25717/03).

78.       EŽTT praktika atskleidžia, kad bendriausia prasme bylos perdavimas žemesnės instancijos teismui yra visuotinai pripažintas būdas išsamiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, įvertinti teismo sprendimui reikšmingas aplinkybes; perdavimas pakartotiniam nagrinėjimui gali leisti ištaisyti pradinio sprendimo trūkumus, pasinaudojant tuo, kad žemesnės instancijos teismas turi visą bylos medžiagą, gali tiksliau žinoti visą situaciją; perdavimu gali būti duodami nurodymai dėl atitinkamų procesinių defektų ištaisymo, kad ateityje būtų išvengta ydingų sprendimų ir pan. (žr. mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) 2009 m. liepos 9 d. sprendimą (DK) byloje Mooren prieš Vokietiją, peticijos Nr. 11364/03, par. 96).

79.       Siekdamas įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, sutrumpinti bylinėjimosi trukmę, užtikrinti operatyvesnį teismo procesą bei apsaugoti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje kaip vieną iš pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintą teisę į bylos išnagrinėjimą teisme per įmanomai trumpiausią laiką, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-403/2022, 23 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Vienas iš tokių atvejų, kuriuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas atvejis, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, bylos esmės neatskleidimas yra pagrindas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuo atveju, jei pagal pateiktus byloje įrodymus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dėl apeliacinės instancijos teismo teisės perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui šiuo pagrindu spręstina atsižvelgiant į du kriterijus: 1) neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, bei 2) procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-185-469/2023, 34 punktas).

80.       Teisėjų kolegija pažymi, kad netinkamas įrodinėjimo dalyko nustatymas ir įrodinėjimo pareigos paskirstymas iš esmės reiškia bylos esmės neatskleidimą, kadangi nuo įrodinėjimo dalyko nustatymo priklauso, kokios faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, taip pat kuriai proceso šalių tenka šių aplinkybių įrodinėjimo našta. Nagrinėjamoje byloje itin reikšminga aplinkybė yra ir bylos klausimų naujumas, kuris galėjo nulemti tiek prokuroro ieškinio pagrindimo trūkumus, tiek pirmosios instancijos teismo klaidas, nustatant bylos nagrinėjimo ribas, paskirstant įrodinėjimo naštą ir kt.

81.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo nurodytas pirmosios instancijos teismo neištirtas ir nenustatytas aplinkybes, kurios įeina į šios bylos įrodinėjimo dalyką, ir tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, konstatuodamas bylos esmės neatskleidimą kaip pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).???

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

82.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės teisingai nustatė esminius bylai aktualius Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio („Nuosavybės apsauga“) reikalavimus, aiškinamus EŽTT praktikoje, dėl įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo padarė pagrįstas išvadas, kurios atitinka CTKĮ įtvirtintą reguliavimą ir EŽTT praktiką, ir tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos grąžinimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl to kasaciniai skundai atmestini, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

83.       Kadangi byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas, jis paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą (CPK 93, 98 straipsniai). Pažymėtina, kad atsakovė I. J. kasaciniam teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius turėtas 4350 Eur išlaidas advokato pagalbai surašant kasacinį skundą ir atsiliepimą į ieškovo kasacinį skundą, taip pat sumokėjo 6240 Eur žyminio mokesčio. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                        Algirdas Taminskas

Egidija Tamošiūnienė

Jūratė Varanauskaitė