Administracinė byla Nr. eA-322-552/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2015-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.4.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M. ir C. K. (C. K.) ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. M. ir C. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjai V. M. ir C. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 155-119-(7.5.) (toliau – ir 2015 m. sausio 15 d. sprendimas) ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 49SJ-(14.49.104)-179 (toliau – ir 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimas); įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises A. K. (A. K.) (tokia pavardė nurodoma asmens pase, todėl kai kuriuose byloje esančiuose dokumentuose nurodant pavardę esantys netikslumai laikytini rašymo apsirikimu), L. K. (L. K.), L. S. Vilniuje, buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, grąžinant žemę natūra pagal rėžiniame kaime turėtos žemės proporcingai dabar tenkančią žemės dalį; panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ(14.49.2.)-795 (toliau – ir 2014 m. liepos 9 d. įsakymas) patvirtintos Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės (toliau – Piliečių eilė) (1 priedas) dalį, kurioje A. K. įrašytas Nr. 202, L. K. įrašytas Nr. 203, L. S. įrašyta Nr. 204 ir įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių nedelsiant ištaisyti Piliečių eilėje nurodytas pareiškėjų A. K., L. K. ir L. S. pavardes iš Piliečių eilės pozicijos pagal 1991 m. gruodžio 18 d. datą atitinkamai į Piliečių eilės pozicijas pagal 1991 m. lapkričio 14 d. prašymo padavimo datą; priteisti pareiškėjų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjai pažymėjo, kad jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. K. turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniaus mieste. Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1994 m. gruodžio 6 d. nusprendė atstatyti L. K. nuosavybės teisę natūra, neatlygintinai suteikiant ne didesnį nei 0,2 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. 283, atstatyti A. K. nuosavybės teisę natūra, neatlygintinai suteikiant ne didesnį nei 0,2 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g., prie nuosavybės teise priklausančio namo Nr. 283; atstatyti L. S. nuosavybės teisę natūra, neatlygintinai suteikiant ne didesnį nei 0,2 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. 283. Šie sprendimai atkurti nuosavybės teises natūra patvirtinti Vilniaus miesto valdybos 1995 m. sausio 5 d. potvarkiu Nr. 355V. A. K., L. K. ir L. S. 1996 m. gegužės 29 d. ir 1996 m. gegužės 30 d. prašymuose tik prašė, atkuriant nuosavybės teises į žemę, suteikti prie namų valdos naudojamą sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, t. y. teikė prašymą, prioritetu nurodydami grąžinti sklypą natūra buvusio savininko turėtos žemės vietoje, o už likusią dalį prašė kompensuoti ekvivalentine natūra. Nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas, žemė grąžinama natūra ir pagal pretendentų valią sprendimai priimami 1991 m. lapkričio 14 d. prašymo pagrindu.
Pareiškėjai 2014 m. spalio 2 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu peržiūrėti Piliečių eilę, perkeliant A. K., L. K. ir L. S. pavardes iš pozicijos pagal 1991 m. gruodžio 18 d. datą į pozicijas pagal 1991 m. lapkričio 14 d. prašymo padavimo datą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjams nurodė, kad pretendentams nuosavybės teisės natūra nebus atkuriamos, o dėl pozicijos Piliečių eilėje pažymėjo, kad Piliečių eilė bus tikslinama pagal pirminių prašymų padavimo datą, t. y. 1996 m. gegužės 30 d. Nesutikdami su šiuo sprendimu, pareiškėjai pateikė skundą NŽT, kuri 2015 m. sausio 15 d. priėmė sprendimą pareiškėjų skundo netenkinti.
NŽT Vilniaus miesto skyrius nepagrįstai nurodė, jog A. K. ir L. S. pozicijos Piliečių eilėje bus tikslinamos pagal pirminių prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo datą – 1996 m. gegužės 30 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius pripažino, kad L. K. pirminis prašymas paduotas 1991 m. lapkričio 14 d., jame L. S. ir A. K. nurodyti kaip asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę. Atkreipė dėmesį, kad visi šie asmenys Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 1354-(01) Piliečių eilėje buvo įrašyti pagal 1991 m. lapkričio 14 d. prašymą. Vėliau 2013 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1996 NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėja iš dalies pakeitė Piliečių eilę, A. K. pavardę įrašant pagal pirminio prašymo padavimo datą, t. y. 1991 m. gruodžio 18 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų manymu, sprendimas pirminio prašymo padavimo data laikyti 1996 m. gegužės 30 d. yra nelogiškas ir nepagrįstas.
Pareiškėjai pabrėžė, kad teisės aktuose imperatyviai nustatyta, jog pozicijos Piliečių eilėje nustatomos pagal pirminio prašymo padavimo (pateikimo), o ne užregistravimo datą. L. K. 1991 m. lapkričio 14 d. prašymas, kuriame nurodyti ir A. K. bei L. S., atitiko visus keliamus reikalavimus. Be to, tuo metu nebuvo įtvirtinta jokia privaloma tokio prašymo forma. Todėl pareiškėjai teigė, kad pirminio prašymo padavimo data turi būti laikoma tada, kai šis prašymas buvo faktiškai pateiktas, o ne data, kai buvo teikiami vėlesni patikslinti prašymai arba kai šie prašymai buvo užregistruoti. Nurodė, kad tuometinėms už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms institucijoms laikantis pozicijos, kad anksčiau įstatymo įsigaliojimo pateikti prašymai nesukelia teisinių pasekmių, šios institucijos apie tokią savo poziciją turėjo informuoti pretendentus, kas nebuvo padaryta. Pretendentai, teikdami prašymus (tarp jų 1991 m. lapkričio 14 d. ir vėlesnius), veikė pagal žemėtvarkos institucijos nurodymus.
Atsiliepime į skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašė skundą atmesti.
Atsakovas pažymėjo, kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko M. K. (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime valdytą 5,46 ha žemę 1991 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi L. K., išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – susigrąžinti žemę natūra ir prašyme kaip žinomus pretendentus nurodė A. K. ir L. S.. Šie piliečiai 1996 m. gegužės 30 d. pateikė prašymus, kuriuose išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pageidaudami atkurti nuosavybės teises Vilniaus mieste – suteikiant naudojamą prie namų valdos žemės sklypą, naują žemės sklypą individualiai statybai, o už likusią žemę kompensuoti tokios pat rūšies ar vertės žemės sklypo perdavimu nuosavybėn (ekvivalentine natūra). Kitų prašymų, kuriuose minėti piliečiai ar jų turto paveldėtojai būtų pakeitę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d., nėra.
Nurodė, kad nagrinėjamu atveju pretendentai 1996 m. pakeitę valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nei į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, nei į NŽT Vilniaus miesto skyrių iki 2014 m. spalio 2 d. nesikreipė. Piliečiai, kurie pretendavo atkurti nuosavybės teises (jų paveldėtojai) į buvusio savininko M. K. valdytą žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes nuo 1996 m. pateiktų paskutinių prašymų nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, neteikė duomenų apie pretendentų turto paveldėtojus.
Atsakovas teigė, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus Vilniaus miesto valdybos Juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų registracijos žurnale 1991 m. gruodžio 18 d. buvo įregistruotas L. K. prašymas dėl žemės grąžinimo, todėl šio prašymo įregistravimo data ir yra laikoma prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemę pateikimo institucijai data. Pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, A. K., L. K. ir L. S. pavardės į Piliečių eilę turėtų būti įrašytos pagal minėto prašymo įregistravimo datą, t. y. 1991 m. gruodžio 18 d.
Pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu pagrįstai informavo, jog Piliečių eilėje L. K. pavardė buvo įrašyta Nr. 203 pagal prašymo padavimo (registracijos) datą, tačiau nepagrįstai nurodė, kad bus tikslinama Piliečių eilė dėl pretendentų A. K. ir L. S., nes šie piliečiai Piliečių eilėje taip pat turi būti įrašyti pagal L. K. prašymo registracijos datą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjų V. M. ir C. K. skundą tenkino iš dalies. Panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 9 d. įsakymą Nr. 49VĮ(14.49.2.)-795 (ir vėlesnius jo pakeitimus) tiek, kiek juo patvirtintoje Piliečių eilėje A. K., L. K., L. S. įrašyti ne pagal L. K. prašymo natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo Vilniaus miesto valdybai datą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.), o vėlesnę datą (t. y. 1991 m. gruodžio 18 d.). Įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių pakeisti 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ(14.49.2.)-795 patvirtintą Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę (1.1. punktas, 1 priedas), A. K., L. K., L. S. įrašant į ją pagal L. K. prašymo natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo Vilniaus miesto valdybai datą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.). Panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 49SJ-(14.49.104)-179 ir NŽT 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 155-119-(7.5.). Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Iš bylos aplinkybių teismas nustatė, kad L. K. Vilniaus miesto valdybai prašymą natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikė 1991 m. lapkričio 14 d., jame nurodė, kad į šio turto susigrąžinimą taip pat turi teisę ir A. K. bei L. S. (dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra). Pažymėjo, kad byloje esantis išrašas iš registracijos žurnalo, kurio grafoje „Pareiškimo, skundo gavimo data“ nurodyta, jog L. K. prašymą natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikė 1991 m. gruodžio 18 d., neatitinka šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
Teismas nurodė, kad tuo metu, kai L. K. Vilniaus miesto valdybai pateikė 1991 m. lapkričio 14 d. prašymą atstatyti nuosavybės teises, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 patvirtintos Tvarkos 7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes įvertinęs aktualios redakcijos Tvarkos 7 punkte, 4 priede įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad registracijos žurnale įrašant ne datą, kuomet L. K. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.), o vėlesnę datą (t. y. 1991 m. gruodžio 18 d.), buvo pažeistas Tvarkos 7 punkte, 4 priede įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pagal Tvarkos 7 punktą, 4 priedą L. K. Vilniaus miesto valdybai pateikto prašymo natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą įregistravimo data yra ne 1991 m. gruodžio 18 d., o 1991 m. lapkričio 14 d. Teismas padarė išvadą, kad toks pažeidimas turėjo tiesioginės įtakos nustatinėjant A. K., L. K. ir L. S. vietą Piliečių eilėje. Konstatavo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 9 d. įsakymas (ir vėlesni jo pakeitimai) tiek, kiek juo patvirtintoje Piliečių eilėje A. K., L. K., L. S. įrašyti ne pagal L. K. prašymo natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo Vilniaus miesto valdybai datą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.), o vėlesnę datą (t. y. 1991 m. gruodžio 18 d.), yra neteisėtas, todėl 2014 m. liepos 9 d. įsakymas (ir vėlesni jo pakeitimai) tiek, kiek tai susiję su nustatytomis neteisėtomis aplinkybėmis, naikintinas.
Teismas įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių pakeisti 2014 m. liepos 9 d. įsakymu patvirtintą Piliečių eilę A. K., L. K., L. S. įrašant į ją pagal L. K. prašymo natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo Vilniaus miesto valdybai datą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.).
Toliau teismas inter alia (be kita ko) nustatė, kad NŽT, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo, konstatavo, A. K. ir L. S. į Piliečių eilę turi būti įregistruoti atitinkamai 1994 m. gruodžio 8 d. ir 1995 m. liepos 20 d., kuomet jie, pasak NŽT, pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Po to, kai pareiškėjai 2015 m. vasario 5 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, NŽT direktorė, atsižvelgdama į tai, 2015 m. kovo 31 d. pavedimu Nr. 1PAV-83-(1.8.) NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui pavedė nevykdyti NŽT direktoriaus 2015 m. sausio 26 d. pavedimo Nr. 1PAV-25-(1.8.) ir nuosavybės teisių atkūrimo klausimą dėl naujų žemės sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimo neatlygintinai A. K. ir L. S. spręsti pagal Vilniaus miesto valdybai pateikto 1991 m. lapkričio 14 d. prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę įregistravimo datą – 1991 m. gruodžio 18 d. Toks pavedimas, teismo vertinimu, yra atsakovo pripažinimas, kad 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimas ir 2015 m. sausio 15 d. sprendimas tiek, kiek jais konstatuota, kad A. K. ir L. S. Piliečių eilėje turi būti įregistruoti atitinkamai 1994 m. gruodžio 8 d. ir 1995 m. liepos 20 d., yra neteisėti.
Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, byloje surinktus įrodymus ir aktualų teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 37 punkte, sutiko su NŽT direktorės 2015 m. kovo 31 d. pavedime Nr. 1PAV-83-(1.8.) išdėstyta pozicija, kad NŽT direktoriaus 2015 m. sausio 26 d. pavedimu Nr. 1PAV-25-(1.8.) nepagrįstai NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjui pavesta A. K. ir L. S. pavardes Piliečių eilėje įregistruoti atitinkamai 1994 m. gruodžio 8 d. ir 1995 m. liepos 20 d., kuomet jie, pasak NŽT, pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, taip pat į tai, kad šiame teismo sprendime konstatuota, jog 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimas ir 2015 m. sausio 15 d. sprendimas yra neteisėti ir dėl to, kad jais A. K., L. K., L. S. pavardės į Piliečių eilę įrašytos ne pagal L. K. prašymo natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo Vilniaus miesto valdybai datą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.), o vėlesnę datą (t. y. 1991 m. gruodžio 18 d.), teismas konstatavo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimas ir 2015 m. sausio 15 d. sprendimas yra neteisėti, todėl naikintini.
Teismas atkreipė dėmesį į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, ir pažymėjo, kad teismas negali visiškai pakeisti viešojo administravimo institucijos ir negali už NŽT įvertinti visų aplinkybių, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu A. K., L. K., L. S. vardu Vilniuje, buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, bei priimti sprendimo grąžinant žemę natūra pagal rėžiniame kaime turėtos žemės proporcingai dabar tenkančią dalį.
Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, pareiškėjų skunde išdėstytą prašymą įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises A. K., L. K., L. S. atmetė. Kartu teismas pažymėjo, kad šiuo sprendimu panaikinus 2014 m. liepos 9 d. įsakymą (ir vėlesnius jo pakeitimus) nurodyta apimtimi ir įpareigojus NŽT Vilniaus miesto skyrių pakeisti Piliečių eilę, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas pagal L. K. 1991 m. lapkričio 14 d. pateiktą prašymą turi būti tęsiamas teisės aktuose nustatyta tvarka.
III.
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjų skundas, ir priimti naują sprendimą – minėtą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime nepagrįstai nustatė, kad patekimas į NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ(14.49.2.)-795 patvirtintą Piliečių eilę priklausė ne nuo registracijos įstaigoje datos (šiuo atveju 1991 m. gruodžio 18 d.), tačiau nuo L. K. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. lapkričio 14 d. parengto prašymo natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą datos. Teigia, kad teismas neįrodė, kad minėtas prašymas buvo realiai pateiktas Vilniaus miesto valdybai būtent prašyme nurodyta data. Pažymi, kad L. K. turėjo imtis aktyvių veiksmų įsitikinti, kad jo prašymas yra užregistruotas, pvz.: galėjo Vilniaus miesto valdybos darbuotojų prašyti pateikti jam užregistruoto prašymo kopiją, žymą ar antspaudą, kurie įrodytų kad L. K. prašymas buvo užregistruotas Vilniaus miesto valdyboje.
Pažymi, kad pagal tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos (galiojusios nuo 1991 m. lapkričio 15 d. iki 1997 m. spalio 3 d.) 4 punkto nuostatą, asmenys, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, prašymus turėjo pateikti miestų, rajonų valdyboms pagal šio turto buvimo vietą, remdamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka, o prašymus atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę ir (ar) mišką, remdamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 „Dėl agrarinės reformos parengiamųjų darbų“ nustatyta tvarka. Nurodo, kad šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Žemės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų gavimo tvarkos (redakcijos, galiojusios nuo 1991 m. liepos 3 d. iki 1991 m. rugsėjo 4 d.) 6 punkte, vėliau – Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos (redakcijos, galiojusios nuo 1991 m. rugsėjo 5 d. iki 1997 m. spalio 3 d.) 7 punkte (toliau – ir Tvarka) buvo reikalaujama, kad piliečių minėti pareiškimai ir Tvarkos 3 punkte nurodyti pareiškimai-anketos agrarinės reformos tarnybos būtų registruoti pagal šio teisės akto 3 priede pateiktos formos pavyzdį.
Pabrėžia, kad analogiškos Tvarkos nuostatos buvo įtvirtintos ir Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 (toliau – ir Prašymo padavimo tvarka).
Pasak atsakovo, nors Prašymo padavimo tvarkoje nebuvo nurodyta, kad miestų, rajonų valdybų žemėtvarkos tarnybos, įsteigtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. 106 „Dėl valstybinės žemėtvarkos darbų organizavimo“ 3 punktu nustatyta tvarka, turėjo registruoti gautus piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei kitus jų pateiktus dokumentus (nurodant šių dokumentų gavimo datą, registracijos numerį ir kt.), tačiau, kaip jau buvo minėta, toks reikalavimas buvo įtvirtintas Tvarkos 6 (vėliau – 7) punkte, kuris iki 1997 m. spalio 3 d. galiojo kartu su Prašymo padavimo tvarka. Todėl piliečio prašymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo laikomas pateiktu šią funkciją vykdžiusiai institucijai, jeigu jis yra įregistruotas toje institucijoje nustatyta vidaus tvarka. Taigi, jeigu piliečio prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tinkamai įregistruotas, šio prašymo data laikoma jo pateikimo institucijai data.
Atsakovo nuomone, prašymo data laikoma jo pateikimo institucijai data, o šiuo atveju Vilniaus miesto valdybos Juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų registracijos žurnale (pildyti pradėta 1991 m. rugsėjo 24 d., baigta 1991 m. gruodžio 31 d.) L. K. prašymas dėl žemės grąžinimo, eilės Nr. 657 įregistruotas 1991 m. gruodžio 18 d., todėl minėto prašymo įregistravimo data ir yra laikoma prašymo atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę pateikimo institucijai – tuometei Vilniaus miesto valdybai data.
Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjai V. M. ir C. K. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu, kai pareiškėjų tėvas L. K. Vilniaus miesto valdybai pateikė 1991 m. lapkričio 14 d. prašymą natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 patvirtintos Tvarkos 7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį apylinkės agrarinės reformos tarnyba piliečių prašymus ir prašymus-anketas privalėjo registruoti atskirais kaimais (pagal šios tvarkos 4 priede pateiktą formą). Pažymi, kad iš Tvarkos 4 priede nurodytos informacijos matyti, jog piliečių prašymų grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) registravimas turėjo būti vykdomas pagal tokių prašymų padavimo datą. Todėl atsižvelgdami į paminėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjai teigia, kad registracijos žurnale įrašant ne datą, kada (kaip neginčijamai nustatyta šioje byloje) L. K. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.), o vėlesnę datą (t. y. 1991 m. gruodžio 18 d.), buvo pažeistas Tvarkos 7 punkte, 4 priede įtvirtintas teisinis reguliavimas. Pagal Tvarkos 7 punktą, 4 priedą L. K. prašymo įregistravimo data yra ne 1991 m. gruodžio 18 d., o 1991 m. lapkričio 14 d.
Pažymi, kad pareiškėjams siekiama perkelti atsakomybę dėl atsakovo (ir tuometinės valdybos) neveiklumo/netinkamo veikimo administruojant pretendentų prašymų pateikimą bei sklypų suteikimo procesą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai galimai buvo suklaidinti pačios institucijos atstovų, kurie, tikėtina, tuo metu dėl naujų procesų nebuvo įsigilinę į tvarką, turi būti laikoma, kad pareiškėjai atliko savo veiksmus tinkamai, t. y. įtraukti L. K., L. S. ir A. K. į Piliečių eilę pagal pirminio pareiškimo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 14 d.
IV.
Pareiškėjai V. M. ir C. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2015 m. gruodžio 9 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra ir įpareigoti atsakovą nedelsiant atkurti nuosavybės teises L. K., A. K., L. S. vardu Vilniuje, buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, grąžinant žemę natūra pagal rėžiniame kaime turėtos žemės proporcingai dabar tenkančią žemės dalį bei priteisti pareiškėjų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai neišsiaiškino visų bylos aplinkybių dalyje dėl reikalavimo nedelsiant atkurti nuosavybės teises natūra, netinkamai aiškino ginčo šalių poziciją pagrindžiančias teisės normas, iš esmės neišsprendė vieno iš skundo reikalavimų, priimant sprendimą nevertino pareiškėjų pateiktų įrodymų bei nurodytų motyvų, tuo labiau, kad prie bylos buvo prijungta visa nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 5138 medžiaga.
Pabrėžia, kad pareiškėjų pateikti paaiškinimai ir motyvai dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo nuginčyti, atsakovo atstovė 2015 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio metu pripažino, jog ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra nėra, t. y. pripažino skundo reikalavimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, patvirtino, jog nėra jokių kliūčių atkurti nuosavybės teises pareiškėjams. Tokį sutikimą atsakovas patvirtino ir raštu – 2015 m. spalio 21 d. raštas, 2015 m. spalio 24 d. raštas Nr. 1SD-2959-(3.2.), 2015 m. lapkričio 5 d. raštas Nr. 1SD-3053-(3.1.). Taip pat svarbus ir Vilniaus miesto savivaldybės 2015 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 30-2965 ir 2015 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. 30-3182, apie kuriuos informuotas atsakovas.
Pabrėžia, kad skundžiamo teismo sprendimo dalies neteisėtumą pagrindžia aplinkybės, kad visi paminėti dokumentai buvo pateikti teismui, tačiau teismas juos ignoravo.
Teigia, kad nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio yra visos sąlygos atsakovui vykdyti teisės aktais įtvirtintas pareigas, tačiau iki šiol nuosavybės teisės pareiškėjams neatkurtos.
Pažymi, kad skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta įpareigoti atsakovę nevilkinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso pareiškėjų atžvilgiu ir nurodyta, kad teismas negali spręsti už instituciją, yra neteisėta, nelogiška, nepagrįsta, prieštaraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai nuosavybės teisių atkūrimo bylose.
Teigia, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis neatitinka motyvuojamosios dalies, kur teismas panaikino 2014 m. liepos 9 d. įsakymą Nr. 49VĮ(14.49.2.)-795 (ir vėlesnius jo pakeitimus) tiek, kiek juo patvirtintoje Piliečių eilėje A. K., L. K., L. S. įrašyti ne pagal L. K. prašymo natūra atstatyti nuosavybes teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo Vilniaus miesto valdybai datą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.), o vėlesnę datą (t. y. 1991 m. gruodžio 18 d.), ir NŽT Vilniaus miesto skyrių įpareigojo pakeisti minėtu įsakymu patvirtintą Piliečių eilę A. K., L. K., L. S. įrašant į ją pagal L. K. prašymo pateikimo Vilniaus miesto valdybai datą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.).
Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjų skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta, palikti nepakeistą.
Atsakovas nesutinka su apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyta nuomone, kad nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio yra visos sąlygos NŽT vykdyti teisės aktais įtvirtintas sąlygas, tačiau iki šiol nuosavybės teisės apeliantams neatkurtos dėl NŽT neveikimo.
Teigė, kad NŽT vykdo aktyvius veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo srityje be atskiro teismo įpareigojimo dėl nuosavybės teisų atkūrimą į buvusio savininko M. K. valdytą 5,46325 ha žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje. 2015 m. rugsėjo 25 d. gavęs Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Žemės duomenų skyriaus 2015 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. A51-853561/15(2.14.2.12-MP8) „Dėl žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) prospekto, prie (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) g. 4A (buvęs (duomenys neskelbtini) rėžinis kaimas) dokumentų perdavimo“, NŽT Vilniaus miesto skyrius vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 106 punktu patikrino ir suderino šių žemės sklypų kadastro duomenų bylas bei priėmė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimus Nr. 49SK-2135-(14.49.109.), Nr. 49SK-2134-( 14.49.109.) ir Nr. 49SK-2136-( 14.49.109.) , kuriais buvo patvirtinti žemės sklypų nustatyti kadastro duomenys ir įregistruota Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisė į žemės sklypus Nekilnojamojo turto registre. Šiuos dokumentus ir žemės sklypų kadastro duomenų bylas NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 49SJ-163-( 14.49.105) „Dėl valstybinės žemės sklypų ir Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teisės juos įregistravimo“ perdavė valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui.
Atkreipia dėmesį į tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. birželio 9 d. raštu Nr. 49SDP-(14.49.23.)-71 ir 2015 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. 49SDP-78-(14.49.23.) „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę iki 1940 metų buvusiame rėžiniame (duomenys neskelbtini) kaime suteikimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl informacijos suteikimo apie galimybę suprojektuoti laisvą/laisvus (neužstatytą/neužstatytus) žemės sklypą/sklypus, kurie pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3-6, 9, 12-14 punktų ir 13 straipsnio 1 dalies nuostatas nepriskirti valstybės išperkamai žemei, grąžinimui natūra buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2015 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. A51-114503/15-(2.14.2.12-MP-8) „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę ir galimybę suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypus buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje“ informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad pagal Atkūrimo įstatymą ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką, kartografinėje medžiagoje nurodyta buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorija užimta kadastriniais Nekilnojamojo turto registre įregistruotais sklypais, gatvėmis, keliais ir privažiavimais, (duomenys neskelbtini) gyvenamojo rajono daugiaaukščiais statiniais, infrastruktūros objektais, bendroms gyventojų reikmėms ir visuomenės poreikiams naudojamomis teritorijomis, privačių namų valdų sklypais, valstybinės reikšmės miško plotu. Vadovaujantis Įstatymo 12 ir 13 straipsnių nuostatomis ši žemė priskiriama valstybės išperkamai ir natūra negražinama, todėl suprojektuoti laisvos (neužstatytos) žemės sklypą / sklypus buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje nėra galimybių, todėl atlyginimas už žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, gali būti sprendžiamas kitais Įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais.
Pastebi, kad apeliantai apie aukščiau išvardintus veiksmus buvo informuoti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 49SF-2207-( 14.49.104) „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“, tuo pačiu jie buvo prašomi pateikti NŽT Vilniaus miesto skyriui papildomus dokumentus (pil. A. K. mirties liudijimą ir testamentą bei L. S. testamentą).
Atkreipia dėmesį, kad sklypai prie (duomenys neskelbtini) ir prie (duomenys neskelbtini) pr. yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Ištaisius techninę klaidą sprendime Nr. 49SK-2134-(14.49.109) bus įregistruotas sklypas (duomenys neskelbtini) g. Sklypas prie (duomenys neskelbtini) šiuo metu registruojamas nekilnojamojo turto registre.
Įregistravus visus sklypus bus skaičiuojamos pretendentams tenkančios atkurti nuosavybės teises preliminarios dalys, apie kurias pretendentai bus informuoti atskirais raštais, kuriuose taip pat bus numatyta susirinkimo data.
Vadovaujantis Tvarkos 1061 punktu, pretendentai per 2 mėnesių terminą nuo susipažinimo su grąžinamų natūra žemės sklypų dokumentais (duomenimis) gali pateikti su kitais pretendentais, pretenduojančiais atkurti nuosavybės teises į buv. Viršuliškių rėžinio kaimo teritorijoje esančią žemę, susitarimą dėl suformuotų natūra grąžintinų žemės sklypų dalių, į kurias bus atkuriamos nuosavybės teisės.
Nurodo, kad nepateikus susitarimo dėl suformuotų natūra grąžintinų žemės sklypų dalių, natūra grąžintinų žemės sklypų dalys bus nustatytos proporcingai pagal kiekvienam pretendentui likusios grąžinti žemės plotą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Nagrinėjamoje byloje pagrindinis ginčas kilo dėl pretendentų atkurti nuosavybės teises prašymo padavimo kompetentingai institucijai datos, nuo kurios priklausytų jų eiliškumas piliečių, pageidaujančių gauti naują žemės sklypą individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje.
Pareiškėjai taip pat prašė įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises A. K., L. K., L. S. Vilniuje, buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, grąžinant žemę natūra pagal rėžiniame kaime turėtos žemės proporcingai dabar tenkančią žemės dalį.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visetą, tenkino pareiškėjų skundą iš dalies, įpareigojęs Nacionalinę žemės tarnybą įtraukti A. K., L. K. ir L. S. į piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai, eilę pagal pirminio prašymo pateikimo datą – 1991 m. lapkričio 14 d.
Pažymėtina, jog apeliacinius skundus teismui padavė tiek atsakovas, tiek pareiškėjai.
Atsakovas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, jog nebuvo įrodyta, kad minėtas prašymas buvo pateiktas Vilniaus miesto valdybai būtent prašyme nurodyta data, todėl prašymo data laikoma jo pateikimo institucijai data, t. y. prašymo įregistravimo data Vilniaus miesto valdybos Juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų registracijos žurnale (pildyti pradėta 1991 m. rugsėjo 24 d., baigta 1991 m. gruodžio 31 d.) – 1991 m. gruodžio 18 d.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu, nesutikdami su teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra.
Pagal ABTĮ 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), taip pat ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A261-706/2014 ir kt.).
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms bei nurodytiems argumentams dėl pretendentų atkurti nuosavybės teises prašymo pateikimo institucijai datos.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tuo metu, kai L. K. Vilniaus miesto valdybai pateikė 1991 m. lapkričio 14 d. prašymą natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, galiojo Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 7 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį apylinkės agrarinės reformos tarnyba piliečių prašymus ir prašymus-anketas privalėjo registruoti atskirais kaimais (pagal šios tvarkos 4 priede pateiktą formą). Pažymėtina, kad iš Tvarkos 4 priede nurodytos informacijos matyti, kad piliečių prašymų grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) registravimas turėjo būti vykdomas pagal tokių prašymų padavimo datą (žr. 2 stulpelio pavadinimą).
Pastebėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžioje šiuos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nebuvo atskirai aptartas pretendentų prašymų (pagal Atstatymo įstatymą ir Prašymo padavimo tvarką) ar prašymų-anketų (pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 259) registravimas žemėtvarkos ar savivaldybių institucijose. Vyriausybės nutarimu Nr. 259 patvirtintos Žemės nuosavybės teisę įrodančių dokumentų gavimo tvarkos (galiojo iki 1991 m. rugpjūčio 15 d.) 6 punktas, vėliau Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos (įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 5 d.) 7 punktas buvo skirtas ne tiek pabrėžti prašymų registravimo būtinumą, kiek paduodamų prašymų paskirstymui teritoriniu požiūriu. Tuo metu nesant kitų galiojusių teisės aktų, reglamentavusių piliečių prašymų, pareiškimų ir kreipimusi registravimo tvarkos, asmuo, pateikdamas prašymą, negalėjo ir neprivalėjo įsitikinti, kad jo prašymas yra įregistruotas ar gauti tai patvirtinančią pažymą. Pripažintina, kad paprastai piliečių prašymai būdavo įregistruojami tuoj po jų gavimo, tačiau neatmestina galimybė, jog atskirais atvejais tai nebūdavo padaryta. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilus ginčui dėl L. K. prašymo pateikimo datos, buvo būtina įvertinti visus byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių atstovų paaiškinimus.
Administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, kad privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad santykyje su viešąja administracija kilus neaiškumams, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Iš to valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Pažymėtina, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-385/2014).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi šių taisyklių, ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad L. K. prašymas Vilniaus miesto valdybai buvo paduotas 1991 m. lapkričio 14 d., todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog prašymo padavimo data laikytina prašymo įregistravimo Vilniaus miesto valdybos Juridinio skyriaus Skundų ir pareiškimų registracijos žurnale data, t. y. 1991 m. gruodžio 18 d., bei, kad prašymas laikomas pateiktu institucijai, tik jeigu jis yra įregistruotas toje institucijoje nustatyta vidaus tvarka, nagrinėjamu atveju atmestini kaip nepagrįsti.
Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises A. K., L. K., L. S. vardu Vilniuje, buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, grąžinant žemę natūra pagal rėžiniame kaime turėtos žemės proporcingai dabar tenkančią žemės dalį, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesinės teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismo išvadas dėl pareiškėjų skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad panaikinus pareiškėjų skunde ginčytus NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. ir 2015 m. sausio 15 d. sprendimus ir pakeitus NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. liepos 9 d. įsakymu patvirtintą Piliečių eilę, A. K., L. K., L. S. įrašant į ją pagal L. K. prašymo natūra atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo Vilniaus miesto valdybai datą (t. y. 1991 m. lapkričio 14 d.), nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas pagal L. K. 1991 m. lapkričio 14 d. pateiktą prašymą turi būti tęsiamas teisės aktuose nustatyta tvarka.
Įvertinusi atsakovo atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą pateiktus argumentus ir informaciją apie NŽT atliekamus veiksmus pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procese, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjams, kaip ir kitiems pretendentams į žemę buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje, yra vykdomas, NŽT atlieka jos kompetencijai priskirtus veiksmus.
Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 3 dalimi, teismas turi teisę įpareigoti viešojo administravimo subjektą tinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą, tačiau neturi teisės nurodyti, kokį sprendimą viešojo administravimo subjektas privalo priimti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti NŽT atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, negali būti įgyvendintas, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, atmesdamas minėtą pareiškėjų reikalavimą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012, 2010 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-421/2010).
Todėl vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjų naudai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo priteisti jiems teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pareiškėjams išaiškintina teisė per keturiolika dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pateikti prašymą priteisti teismo išlaidas pirmosios instancijos teismui su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 45 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
pareiškėjų V. M. ir C. K. (C. K.) apeliacinį skundą atmesti.
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė