Civilinė byla Nr. 3K-3-527/2008 (S)
Procesinio sprendimo kategorijos:
24.2; 24.4; 30.4.1; 34.6
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. spalio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo I. J. B. kasacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo I. J. B. ieškinį atsakovams L. P., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, notarei Janinai Neverdauskaitei dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies ir įsakymų pripažinimo negaliojančiais bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Byloje kilo ieškovo ir atsakovės L. P. ginčas dėl atsakovės iš G. B. paveldėto 0,25 ha žemės sklypo, esančio po ieškovo paveldėtais statiniais, nuosavybės teisės. Ieškovas prašė panaikinti 2002 m. birželio 8 d. paveldėjimo teisės liudijimo 1 punktą, pagal kurį atsakovė L. P. paveldėjo 0,25 ha ploto žemės sklypą, esantį po jam priklausančiais statiniais (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovą Klaipėdos apskrities viršininko administraciją per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos administracine tvarka priimti visus būtinus administracinius aktus ir sprendimus dėl ginčo žemės sklypo įteisinimo ieškovo vardu bei dėl 0,25 ha žemės sklypo dalies perdavimo neatlygintinai atsakovei L. P. Ieškovas taip pat prašė panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. 8314 1.2 punktą ir įsakymo Nr. 1279 20 punkto 8 papunktį, pagal kuriuos mirusiosios G. B. nuosavybėn neatlygintinai buvo perduotas ginčo žemės sklypas. Ieškovas nurodė, kad 2000 m. spalio 23 d. mirė jo motina G. B., kuri visą savo turtą 1996 m. liepos 27 d. testamentu paliko jam, o 1997 m. rugpjūčio 29 d. testamentu jai priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paliko savo vaikaitei - atsakovei L. P. Tačiau atsakovė L. P. pagal 2002 m. rugpjūčio 6 d. išduotą pavedėjimo teisės liudijimą paveldėjo tris žemės sklypus, tarp kurių yra ir 0,25 ha ginčo žemės sklypas. Šie žemės sklypai buvo grąžinti G. B. ginčijamų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymo ir sprendimo pagrindu, kurie, ieškovo manymu, naikintini, nes pagal galiojančius įstatymus nebuvo galima atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą, esantį po jam priklausančiais statiniais. Ieškovas teigė, kad apie savo teisių į ginčo sklypą pažeidimą sužinojo 2005 m., gavęs atsakovės L. P. 2005 m. kovo 30 d. ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-0502-325/2005 dėl žemės sklypo atidalijimo, todėl prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes jį praleido dėl sunkios sveikatos būklės.
- Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kretingos rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovei L. Petrauskienei 2360 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2000 m. spalio 24 d. mirė G. B.; kad 1996 m. liepos 16 d. testamentu G. B. visą turtą paliko ieškovui; kad 1997 m. rugpjūčio 29 d. testamentu G. B. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), paliko vaikaitei - atsakovei L. P.; kad 2001 m. gegužės 22 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 1279 G. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,54 ha žemės sklypą, o ieškovui - į 5,84 ha žemės sklypą; kad 2001 m. gegužės 22 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 8314 G. B. atkurtos nuosavybės teisės į 3,54 ha žemės sklypą; kad 2001 m. birželio 19 d. ieškovui buvo išduotas nuosavybės teisės liudijimas dėl gyvenamojo namo ir statinių paveldėjimo, esančių (duomenys neskelbtini); kad 2002 m. rugpjūčio 6 d. atsakovė L. P. pagal paveldėjimo teisės liudijimą paveldėjo tris žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini); kad 2002 m. rugpjūčio 14 d. atsakovė L. P. ginčo žemės sklypą įregistravo VĮ Registrų centre; kad 2002 m. gruodžio 22 d. ieškovas gyvenamąjį namą su pagalbiniais pastatais įregistravo VĮ Registrų centre. Teismas nustatė, kad notarė, išduodama ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą L. P., įstatymų nepažeidė, nes 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo priklausiniais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 1997 m. rugpjūčio 29 d. testamento surašymo metu nuosavybės teisės į žemę G. B. dar nebuvo atkurtos, todėl ji negalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės jai bus atkurtos trijuose sklypuose, tarp jų ir po ieškovo paveldėtais pastatais. Ginčo žemės sklypas G. B. buvo perduotas 2001 m. gegužės 22 d., dar neįsigaliojus naujajam CK. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atkurdama G. B. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, įstatymų nepažeidė, nes į grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamo neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčio turėtam žemės, miško sklypo plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamų namų valdos žemės sklypas. Ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad informavo Klaipėdos apskrities viršininko administraciją apie G. B. mirtį ir apie tai, kad ji jam paliko gyvenamąjį namą, esantį ant ginčo žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas nekėlė reikalavimo panaikinti 1997 m. rugpjūčio 29 d. testamentą dėl netikslumo, todėl teismas konstatavo, kad ieškovo nurodytu pagrindu naikinti L. P. paveldėjimo teisės liudijimą nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 5.8 straipsnyje. G. B., kaip ir ieškovui, nuosavybės teisės buvo atkurtos Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. gegužės 22 d. įsakymu, taigi nuo šios datos ieškovui buvo žinoma, kad jis įgijo teisę paveldėti turtą. Be to, dar 2005 m. balandžio 5 d. buvo iškelta civilinė byla pagal L. P. ieškinį ieškovui dėl žemės sklypo atidalijimo. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl ligos ir sunkios materialinės padėties, nes ieškovas nepateikė įrodymų apie sveikatos pokyčius ir materialinę padėtį.
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir paliko Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas pretenduoja į mirusiosios G. B. palikimą, ginčija paveldėjimo teisės liudijimus, todėl jo pareikštiems reikalavimams dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais turi būti taikomas CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas apie tai, kad jis nepaveldėjo namų valdos žemės sklypo, turėjo sužinoti tada, kai jam buvo išduotas pavelėjimo teisės liudijimas, t. y. 2001 m. birželio 19 d., ieškovas ieškinį pareiškė 2006 m. spalio 30 d., todėl apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Sveikatos būklė nesutrukdė ieškovui įgyvendinti savo teisės kreiptis į teismą. Pažymėtina ir tai, jog ieškovo teismui pateiktame pareiškime, adresuotame Generalinei prokuratūrai, nurodyta, kad ieškovas yra kreipęsis į įvairias institucijas dėl, jo manymu, pažeistų teisių gynimo. Tai tik patvirtina, kad ieškovo nurodyta priežastis negali būti pripažinta svarbia, dėl kurios reikėtų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija nuosavybės teises atkūrė G. B., o ne ieškovui, nekilnojamasis turtas, kurį paveldėjo ieškovas, prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikimo metu buvo G. B. nuosavybė, todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, G. B. dar skyrė 0,25 ha žemės sklypą namų valdai. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamus administracinius aktus, nepažeidė galiojančių įstatymų. Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ieškovo reikalavimams dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo iš dalies negaliojančiais, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kitų apeliacinio skundo argumentų nagrinėjimas nebeturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų nepasisakė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovas kasaciniu skundu prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Teismai nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė materialines normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, t. y. CK 5.8 straipsnį, ir tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą bei turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Kadangi CK 5.8 straipsnis įsigaliojo tik nuo 2001 m. liepos 1 d., t. y. po ginčijamų administracinių aktų priėmimo, o reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo kasatorius pareiškė ne kaip įpėdinis, pretenduojantis palikimą priimti, bet kaip asmuo, turintis teisę atkurti nuosavybės teisę į namų valdos žemės sklypą, esantį po jam priklausančiu gyvenamuoju namu, kurį paveldėjo iš G. B., tai teismai negalėjo taikyti CK 5.8 straipsnyje numatyto ieškinio senaties termino. Kasatoriaus nuomone, jei asmuo ginčija paveldėjimo teisės liudijimą kitu pagrindu, nei nurodyta CK 5.8 straipsnyje, nurodydamas, kad mirusiosios palikimo priimti nepageidauja, tačiau yra kiti įstatymuose nurodyti paveldėjimo teisės liudijimo negaliojimo pagrindai, tai CK 5.8 straipsnyje nustatyti ieškinio senaties terminai tam asmeniui negali būti taikomi.
2. Teismai nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė materialines normas, reglamentuojančias paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą, t. y. CK 1.80, 4.40 straipsnius, ir tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą bei turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Notarė J. Neverdauskaitė, išduodama atsakovei L. P. paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovas buvo gyvenamojo namo savininkas, o nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai. 2001 m. birželio 19 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą ieškovui išdavė ta pati notarė, todėl jai turėjo būti žinoma, kad gyvenamojo namo savininkas yra ieškovas. Taigi notarė pasielgė neapdairiai ir išduodama atsakovei L. P. paveldėjimo teisės liudijimą sukėlė civilinį ginčą, nors notaro pareiga yra imtis tokių veiksmų, kad šio ginčo būtų galima išvengti. Notarė privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad mirusioji G. B. atsakovei L. P. testamentu paliko tik žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bet ne tris žemės sklypus, kaip yra nurodyta atsakovei L. P. išduotame paveldėjimo teisės liudijime. 1995 m. spalio 20 d. sprendimas patvirtina, kad Genovaitei Butkienei buvo atkurta nuosavybės teisė į 1,28 ha ploto žemės sklypą, esantį Kretingos (duomenys neskelbtini). Dėl to 1997 m. rugpjūčio 29 d. testamento surašymo diena G. B. asmeninės nuosavybės teise priklausė tik šis žemės sklypas.
3. Teismai nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė materialines normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, ir tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą bei turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Kasatoriaus nuomone, Klaipėdos apskrities viršininko administracija netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, t. y. ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatas. Kasatoriaus manymu, tinkamai taikant šias teisės normas, jam, kaip gyvenamojo namo ant ginčo žemės sklypo savininkui, turėjo būti natūra atkurta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą. Be to, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Kretingos rajono žemėtvarkos specialistai kasatoriaus buvo žodžiu informuoti, kad jam priklausys ant ginčo žemės sklypo esantis gyvenamasis namas, paveldėtas pagal testamentą, mirus G. B.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 5.8 straipsnyje. G. B., kaip ir kasatoriui, nuosavybės teisės buvo atkurtos Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. gegužės 22 d. įsakymu, todėl nuo šios datos kasatoriui buvo žinoma, kad jis įgijo teisę paveldėti turtą.
2. Klaipėdos apskrities administracija nepažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatų , todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2001 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 1279 bei sprendimas Nr. 8314 yra pagrįsti ir teisėti. Klaipėdos apskrities viršininkas 2001 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 8314 atkūrė nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą G. B., grąžindamas natūra 3,29 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), bei įskaitydamas į grąžintiną žemę 0,25 ha žemės sklypą namų valdai prie G. B. nuosavybės teisėmis valdyto gyvenamojo namo toje pačioje vietoje. Priimdamas sprendimą apskrities viršininkas vadovavosi Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostata (2001 m. redakcija), kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos sklypas. Priimdamas sprendimą apskrities viršininkas negalėjo ir neprivalėjo žinoti apie tai, kad G. B. sprendimo priėmimo dieną buvo mirusi, nes turto tinkamu paveldėjimu privalėjo rūpintis įpėdiniai, tačiau tiek kasatoriaus, tiek atsakovės paveldėjimo teisės liudijimai yra išduoti jau priėmus ginčijamą sprendimą. Dėl to viešajame registre, kurio duomenimis priimdamas sprendimą vadovaujasi apskrities viršininkas, sprendimo priėmimo dieną gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) savininke dar buvo nurodyta G. B. Kasatoriaus teiginys, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos L. P., yra nepagrįstas, nes ji buvo tik mirusiosios, kuriai ir buvo atkurtos nuosavybės teisės, turtinių teisių perėmėja. Atsakovas pažymėjo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtinta, kad, mirus pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Jei kasatorius tinkamai ir laiku būtų informavęs apskrities viršininko administraciją apie G. B. mirtį bei pateikęs rašytinius įrodymus apie paveldėjimo proceso vykdymą, Klaipėdos apskrities viršininko administracija būtų sprendusi nuosavybės teisių atkūrimo proceso stabdymo klausimą iki paaiškėtų įpėdiniai.
Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovė L. P. prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismai tinkamai ir pagrįstai taikė vienerių metų ieškinio senaties terminą atsakovės L. P. išduotam paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti. Kasatorius, kaip pretendentas į G. B. palikimą, yra suinteresuotas L. P. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimu, todėl nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad jis ieškinį reiškia ne kaip pretendentas į palikimą, tai atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006. Apie tai, kad ginčo žemės sklypą paveldėjo ne jis, kasatorius turėjo sužinoti tuo metu, kai jam buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, t. y. 2001 m. birželio 19 d. Tačiau kasatorius jokių veiksmų nesiėmė iki pat tos dienos, kai į ji kreipėsi atsakovė, siūlydama išpirkti ginčo žemės sklypą. Ieškinio senaties terminas šiuo atveju turi būti skaičiuojamas pagal CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostatą. Net jei būtų laikoma, kad kasatorius apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, t. y. atsakovei įregistravus nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą (2002 m. rugpjūčio 14 d.) arba kasatoriui registruojant savo nuosavybės teisę į statinius ant ginčo žemės sklypo ( 2002 m. gruodžio 22 d.), ieškinio senaties terminas vis tiek būtų praleistas. Be to, pats kasatorius teismui yra pateikęs prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tai įrodo, kad pats kasatorius pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas.
2. Ginčo žemės sklypas ir statiniai ant jo 1996 m. liepos 17 d. ir 1997 m. rugpjūčio 29 d. testamentų sudarymo metu priklausė testatorei – G. B., todėl ji turėjo teisę nuspręsti, kam kurį turtą perleisti. Šiuo atveju testamentai, kaip vienašaliai sandoriai, turi pirmenybę prieš dispozityviąją CK 4.40 straipsnio 1 dalies nuostatą. Vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostata, atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypas G. B. nuosavybėn perduotas neatlygintinai 2001 m. gegužės 22 d. iki CK įsigaliojimo, notarė, išduodama paveldėjimo teisės liudijimą atsakovei L. P., nepažeidė jokių teisės normų. Iš ieškinio matyti, kad kasatorius neginčija atsakovės L. P. teisės paveldėti G. B. testamentu paliktų žemės sklypų, nes reikalauja tik iš dalies panaikinti atsakovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, o liudijimo dalies, pagal kurią L. P. paveldėjo kitus žemės sklypus, neginčija. Taigi kasatorius pripažįsta, kad paveldėjimo teisės liudijimas L. P. yra išduotas pagrįstai, tačiau nenorėdamas iš atsakovės išpirkti po jo statiniais esančios namų valdos, reiškia teisme nepagrįstą ieškinį.
3. G. B. iki savo mirties negalėjo žinoti, kaip baigsis jos prašymu pradėtas žemės grąžinimo procesas ir į kiek sklypų jai bus atkurtos nuosavybės teisės. Dėl to G. B. negalėjo suformuluoti tikslesnio 1997 m. rugpjūčio 29 d. testamento. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atsakovės L. P. nuomone, nepažeidė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes ginčijamais 2001 m. gegužės 22 d. sprendimu ir įsakymu nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkurtos G. B., o ne kasatoriui. Kadangi šiuo metu kasatoriui priklausantys statiniai ant ginčo žemės sklypo prašymo atkurti nuosavybę pateikimo metu buvo G. B. nuosavybė, tai Klaipėdos apskrities viršininko administracija, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, G. B. skyrė ginčo žemės sklypą, nes ant jo buvo pastatyti jai priklausantys statiniai. Be to, kasatorius savo nuosavybės teisę į statinius ant ginčo žemės sklypo įregistravo tik praėjus daugiau kaip metams nuo ginčijamų sprendimų priėmimo, t. y. 2002 m. gruodžio 22 d., todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu negalėjo būti žinoma, kad jau yra pasikeitęs statinių ant ginčo žemės sklypo savininkas.
Atsakovės notarės Janinos Neverdauskaitės atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde keliami teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tvarką bei nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, aiškinimo ir taikymo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.
Dėl ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti
Kasatoriaus teigimu, teismai nagrinėjamoje byloje negalėjo taikyti CK 5.8 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senatį paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti, nes reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo nuginčijimo kasatorius pareiškė ne kaip įpėdinis, pretenduojantis į palikimą, bet kaip asmuo, turintis teisę atkurti nuosavybės teisę į namų valdos žemės sklypą, esantį po jam priklausančiu gyvenamuoju namu. Pagal CK 5.8 straipsnio nuostatas ginčyti palikimo priėmimą ar išduoto paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumą gali asmuo, pretenduojantis į palikimą, tai gali būti įpėdinis tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali pareikšti ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, kaip G. B. įpėdinis, yra suinteresuotas 2002 m. rugpjūčio 6 d. L. P. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo ginčijimu, nes, nuginčijus šio liudijimo dalį, kasatoriaus paveldimas turtas padidėtų. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus teiginiai, jog jis ieškinį reiškia ne kaip pretendentas į palikimą ir todėl neturi būti taikomas CK 5.8 straipsnyje įtvirtintas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai tinkamai parinko ginčo santykiams taikytiną teisės normą ir padarė pagrįstą išvadą, jog kasatoriaus reikalavimui dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu turi būti taikomas CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką civilinėse bylose dėl paveldėjimo teisės liudijimo ar testamento nuginčijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006, ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad kasatorius apie tai, jog ginčo turtą paveldėjo ne jis, sužinojo 2001 m. gegužės 22 d., t. y. kai Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Genovaitei Butkienei ir ieškovui buvo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir į ginčo žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas apie tai, kad jis nepaveldėjo ginčo žemės sklypo turėjo sužinoti tada, kai jam buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, t. y. 2001 m. birželio 19 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau šiuo atveju, nors ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas nagrinėjamoje byloje teismų buvo nustatytas skirtingai, abiejų instancijų teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamoje byloje prasidėjo galiojant 1964 m. CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį 2000 m. CK 5.8 straipsnyje nustatytas trumpesnis (vienerių metų) ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas jo eigą pradedant skaičiuoti nuo CK įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2001 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, nepaisant to, teismai nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminą skaičiavo netiksliai, tačiau naikinti teismų sprendimų dėl šio pažeidimo nėra pagrindo, nes teismai padarė pagrįstą išvadą, jog, kasatoriui 2006 m. spalio 30 d. pareiškus ieškinį, CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas jau buvo suėjęs.
Dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tvarkos
Kasatorius teigia, kad notarė, išduodama atsakovei L. P. ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovas buvo gyvenamojo namo savininkas, nes nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 4.40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, be to, 2001 m. birželio 19 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą ieškovui išdavė ta pati notarė, todėl jai turėjo būti žinoma, kad gyvenamojo namo savininkas yra ieškovas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad notarė, išduodama ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą L. P., įstatymų nepažeidė, nes 2000 m. liepos 18 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki CK įsigaliojimo ant kito savininko žemės pastatyti statiniai nelaikomi jo priklausiniais, jeigu įstatymai ar sutartis nenustatė ko kita. Teisėjų kolegija šiai teismo išvadai pritaria ir sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo tvarkos pažeidimų yra nepagrįsti.
Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad G. B. atsakovei L. P. testamentu paliko tik žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bet ne tris žemės sklypus, kaip yra nurodyta ginčijamame paveldėjimo teisės liudijime. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 1997 m. rugpjūčio 29 d. testamento surašymo metu nuosavybės teisės į žemę G. B., dar nebuvo atkurtos, todėl testatorė negalėjo žinoti, kad nuosavybės teisės jai bus atkurtos į tris žemės sklypus, tačiau ginčo žemės sklypas ir statiniai ant jo testamentų sudarymo metu priklausė testatorei nuosavybės teise, todėl ji turėjo teisę nuspręsti, kam kurį turtą palikti. Teisėjų kolegija, pritardama šiai teismo išvadai, atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius neginčija atsakovės L. P. teisės paveldėti G. B. testamentu paliktų žemės sklypų, nes reikalauja panaikinti tik atsakovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį.
Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos
Kasatorius teigia, kad teismai nagrinėjamoje byloje netinkamai taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nes, kasatoriaus manymu, tinkamai taikant šias teisės normas, jam, kaip gyvenamojo namo ant ginčo žemės sklypo savininkui, turėjo būti natūra atkurta nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija, atkurdama G. B. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, įstatymų nepažeidė, nes į grąžinamos natūra žemės plotą įskaitė tokio pat dydžio privatizuojamų namų valdos žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija nuosavybės teises atkūrė G. B., o ne ieškovui, nekilnojamasis turtas, kurį paveldėjo ieškovas, prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo pateikimo metu buvo G. B. nuosavybė, todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija, perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą, G. B. dar skyrė 0,25 ha žemės sklypą namų valdai.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Klaipėdos viršininko administracijos atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad, priimdamas sprendimą, apskrities viršininkas negalėjo žinoti apie tai, kad G. B. ginčijamo administracinio akto priėmimo dieną buvo mirusi, nes nei kasatorius, nei atsakovė L. P. neinformavo atsakovo apie G. B. mirtį, o viešajame Nekilnojamojo turto registre, kurio duomenimis priimdamas sprendimus atkurti nuosavybės teisę vadovaujasi apskrities viršininkas, sprendimo priėmimo dieną gyvenamojo namo Nr. (duomenys neskelbtini) savininke buvo nurodyta G. B. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius savo nuosavybės teisę į statinius ant ginčo žemės sklypo įregistravo tik praėjus daugiau kaip metams nuo ginčijamų sprendimų priėmimo, t. y. 2002 m. gruodžio 22 d., todėl ginčijamų sprendimų priėmimo metu Klaipėdos apskrities viršininko administracijai negalėjo būti žinoma, kad yra pasikeitęs statinių ant ginčo žemės sklypo savininkas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos pažeidimo yra nepagrįsti.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme (CPK 346 straipsnio 2 dalies) nustatytų pagrindų naikinti teismų priimtus sprendimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kretingos rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 3 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Janina Januškienė
Virgilijus Grabinskas