Administracinė byla Nr. I-974-473/2010
Proceso Nr. 3-61-3-00152-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 61; 74
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. prašymą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie LR VRM, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
n u s t a t ė :
pareiškėjas 2010-01-25 kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo priteisti jo darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 metų balandžio – spalio mėnesius, 2007 metų balandžio – liepos mėnesius ir 2008 metų vasario – lapkričio mėnesius. Viso – 2067,79 Lt.
Pareiškėjas skunde ir paaiškinimuose (b. l. 2-4, 39-40) nurodė, kad nuo 2001-08-01 dirba Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos rinktinėje. Nuo 2006-02-20 iki šiol eina Ignalinos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Darbo užmokesčio nepriemoka jam susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas, atsakovas VSAT prie VRM Ignalinos rinktinė vadovavosi LR valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) 23 str. 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojams mokamų priedų bei priemokų sumai. Pareiškėjo priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, nes dirbo viršvalandinį darbą, naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Todėl 2006 metais jam neišmokėta 159,09 Lt, 2007 metais – 433,25 Lt, 2008 metais – 1475,45 Lt. 2009-12-11 Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, kuriame pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ir konstituciniams teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą pažeista. Pareiškėjo nuomone, sprendimas, taikant Valstybės tarnybos įstatymu numatytus priemokų ir priedų ribojimus, pareiškėjui nesumokėti darbo užmokesčio dalies nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme. Pareiškėjui turi būti taikomos 2008-12-09 redakcijos Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio nuostatos, kurios jau galiojo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dieną ir galioja šiuo metu. Pareiškėjo nuomone, laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų laikotarpio, numatyto Darbo kodekso 298 straipsnyje. Papildomame paaiškinime prašė netaikyti bendro Darbo kodekso 27 str. 1 d. senaties termino. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 7.1-7.4 punktuose nurodyta, jog terminas gali būti pradėtas skaičiuoti, kai nustatoma, jog asmuo subjektyviai suvokia, ar turi suvokti apie savo teisių pažeidimą. Iki 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, jis buvo įsitikinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymas yra teisėtas. Vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo pajamų gavimo metu negalėjo suprasti savo teisių pažeidimo, nes Konstitucijoje tiesiogiai nėra pasisakyta apie negalimumą riboti darbo užmokestį.
Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM (toliau – VSAT prie VRM) Ignalinos rinktinė atsiliepime (b. l. 18-19) prašė patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės neišmokėtą 2067,79 Lt darbo užmokesčio dalį. Paaiškino, kad pareiškėjo teisė į jam priklausantį darbo užmokestį buvo pažeista ne dėl Ignalinos rinktinės kaltės ar neteisėtų veiksmų. Plačiąja prasme valstybės tarnautojų darbdaviu laikytina Lietuvos valstybė, todėl, remiantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, valstybei teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų teisingą valstybės tarnautojų apmokėjimą už atliktą darbą. Lietuvos valstybė taip pat turėtų numatyti papildomas reikiamas lėšas už pareigūnų atliktą darbą apmokėjimui, nes tarnyba finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Atsiliepimo į skundą papildyme (b. l. 29-32) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti 3 metų nuo kreipimosi į teismą dienos ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai patraukė Ignalinos rinktinę atsakovu. Nors rinktinė apskaičiavo ir mokėjo pareiškėjams darbo užmokestį, bet įstatymus leidžia ir valstybės biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, todėl atsakovu turi būti patraukta Lietuvos valstybė. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina. Jei prašymas būtų patenkintas, prašė atidėti sprendimo vykdymą, atsižvelgiant į valstybės ir jos institucijų sunkią ekonominę ir finansinę padėtį. Nurodė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010-01-25, todėl vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2010-01-01 iki 2007-12-31. Todėl, teismui pripažinus, jog pareiškėjo teisės pažeistos, R. S. priteistina suma mažintina 159,09 Lt (už 2006 m. metus).
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT prie LR VRM atsiliepime (b. l. 22-23) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovo sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai darbo užmokesčio daliai netaikytina. Darbo kodekso 298 str. terminas nėra tapatus ieškinio senaties terminui (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Darbuotojas neturi materialinės teisės priteisti išmokų daugiau kaip už trejus metus, t. y. neturi teisės į skundo patenkinimą didesne apimtimi, nepriklausomai nuo to yra ar nėra pasibaigęs ieškinio senaties terminas - terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą materialinę teisę. Ieškinio senaties pabaigos teisinės pasekmės yra svarstomos tik po to kai yra konstatuojama ar asmuo turi materialinę teisę (Civilinio kodekso 1.131 str.). Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami už tris metus skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos (2010-01-25), t. y. jei teismas pripažintų, jog Ignalinos rinktinė pažeidė jo teises, priteistinos sumos turi būti mažinamos: už visus 2006 metus - 159,09 .
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama bylos proceso šalims nedalyvaujant. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Faktinės bylos aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 6-15) patvirtina, kad pareiškėjui, jam tarnaujant VSAT prie VRM Ignalinos rinktinėje laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio mėnesio iki 2008 lapkričio mėnesio įskaitytinai dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už viršvalandinį darbą, darbą naktimis ir švenčių dienomis neišmokėta 2067,79 Lt. 2006 metais neišmokėta suma sudarė 159,09 Lt, 2007 metais – 433,25 Lt, 2008 metais – 1475,45 Lt.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis LR VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
LR VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 str. 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. LR VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr.IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal LR VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas LR VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas iki šiol už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.
Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999-01-14 įstatymo red. Nr. VIII-1029) 13 straipsnį, vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti -nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokiais atvejais atsiranda teisinis pagrindas valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, numatytus Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (LVAT sprendimas adm. b. Nr. A12-219/2004).
Kaip minėta, pareiškėjas prašo priteisti nesumokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006 metų balandžio mėnesio iki 2008 metų lapkričio mėnesio įskaitytinai. VSAT prie VRM Ignalinos rinktinės pažyma apie pareiškėjui taikytus darbo užmokesčio priedų ir priemokų ribojimus bei apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 6) ir darbuotojo asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 7-15) patvirtina, kad atsakovė VSAT prie VRM Ignalinos rinktinė dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo pareiškėjui 2006 metais (už balandžio – spalio mėn.) neišmokėjo 159,09 Lt, 2007 metais (už balandžio – liepos mėn.) – 433,25 Lt, 2008 metais (už vasario – lapkričio mėn.) – 1475,45 Lt. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2010-01-25. Atsižvelgiant į atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir Darbo kodekso 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjui iš atsakovės VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2007 m. – 433,25 Lt, už 2008 m. – 1475,45 Lt, iš viso už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31, priteisiama – 1908,70 Lt, t. y. tenkinamas reikalavimas priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas už tris metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos (Darbo kodekso 298 str.).
Atsižvelgus į teismo nustatytų aplinkybių visumą, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovės VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės priteistina už 3 metų laikotarpį (nuo 2007-01-01 iki 2010-01-25) dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už viršvalandinį darbą neišmokėta suma – 1908,70 Lt (LR ABTĮ 57 str., 88 str. 4 d., Darbo kodekso 298 str.).
Atsakovas nurodo, kad tinkama atsakove byloje turėtų būti Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktine, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamų atsakovu byloje, jeigu pareiškėjai formuluodami savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, t. y. VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinė.
Atsakovė prašė atidėti sprendimo vykdymą metams, atsižvelgiant į sunkią Lietuvos valstybės ir VSAT prie VRM ekonominę ir finansinę padėtį. Remiasi LR ABTĮ 4 str. 6 d. ir CPK 284 str. 1 d. nuostatomis, kuriose numatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Pateikė Ignalinos rinktinės Finansų skyriaus 2010-05-04 raštą Nr. (21/18)-13-516 „Dėl Ignalinos rinktinės finansavimo 2010 metais“. Nurodė, kad jei teismas patenkintų valstybės tarnautojų prašymus dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendimų vykdymas apsunkintų valstybės ir jos institucijos (VSAT prie LR VRM Ignalinos rinktinės) ekonominę ir finansinę padėtį. Atsakovės prašymas netenkinamas. Klausimas dėl sprendimo vykdymo galės būti sprendžiamas šiam sprendimui įsiteisėjus, atsakovei pateikus duomenis apie jos finansinę padėtį, esančią sprendimo įsiteisėjimo metu.
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str. str., 88 str. 4 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo prašymą patenkinti iš dalies. Priteisti R. S. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Ignalinos rinktinės 1908,70 Lt (tūkstantį devynis šimtus aštuonis litus septyniasdešimt centų).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.
Teisėja Violeta Balčytienė