Baudžiamoji byla Nr. 2K-170-699/2016

Teisminio proceso Nr. 1-25-1-00782-2014-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.11;

1.2.26.2.1;

2.1.7.4;

2.1.15.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistojo gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendis ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis – M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant šiuos įpareigojimus: per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi; pradėti dirbti; per šešis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą nukentėjusiajam K. M. Iš M. J. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui K. M. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu M. J. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 15 d., apie 0.50 val., Kaune, Islandijos plente, ties Kleboniškio miško parku, t. y. viešoje vietoje, po eismo įvykio, kurio metu vairuodamas automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į K. M. vairuojamą automobilį „BMW 320D“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), veikdamas kartu su juo važiavusiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pasiūlė nukentėjusiajam K. M. „susitarti“, tačiau šiam nesutikus, išplūdo jį necenzūriniais žodžiais, grasino užmušti, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui rankomis suėmus K. M. kaklą ir bandant jį smaugti, įžūliu elgesiu – suduodamas nukentėjusiajam į kairę ausį ir sukeldamas jam fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas advokatas L. S. Bagdonas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, t. y. netinkamai vertino bylos įrodymus, todėl pažeidė BPK 6, 7, 20 straipsnių, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nesant objektyvių įrodymų, patvirtinančių M. J. kaltumą padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Viso bylos proceso metu nebuvo surinkta įrodymų, kad įvykio metu prieš kurį nors asmenį būtų panaudotas fizinis smurtas ar grasinta su juo susidoroti. Byloje nėra ekspertizės akto ar kitų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiajam K. M. padarytus kokius nors sužalojimus. Tai, kad nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, neparodė ir liudytojas M. B., tačiau apeliacinės instancijos teismas visas šio liudytojo išsakytas abejones vertino kaip neginčytinus įrodymus, patvirtinančius smūgių nukentėjusiajam sudavimą. Teisme apklausti policijos pareigūnai nepatvirtino, kad būtų vykęs koks nors konfliktas ir kad buvo kokie nors kiti asmenys, kurie galėjo matyti eismo įvykį. Nebuvo nustatyta ir tai, kas vairavo automobilį „Mercedes Benz“, kas buvo tariamo konflikto iniciatorius. Pagal nukentėjusiojo parodymus, tai jis iš karto po eismo įvykio pirmasis priėjo prie automobilio „Mercedes Benz“ aiškintis aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiojo parodymus, kad transporto priemonę vairavo M. J., nes po eismo įvykio K. M. buvo susijaudinęs, o visiems išlipus iš „Mercedes Benz“ ir M. J., kaip transporto priemonės savininkui, pradėjus tartis dėl žalos atlyginimo, nukentėjusysis galėjo susidaryti klaidingą nuomonę dėl automobilio „Mercedes Benz“ vairavusio asmens. Be to, policijos pareigūnai nurodė, kad negalėjo įsiminti ir atskirti asmenų veidų, nes buvo tamsu. Liudytojas D. B. patvirtino, kad būtent jis 2014 m. birželio 15 d. vairavo transporto priemonę ir sukėlė eismo įvykį. Teismas kritiškai vertino šiuos liudytojo parodymus, neatsižvelgdamas į policijos pareigūnų parodymus ir nutylėdamas bei nenurodydamas kitų svarbių aplinkybių, todėl, pasak kasatoriaus, atliko neišsamų įrodymų vertinimą. Visos abejonės turėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai (lot. in dubio pro reo principas), tačiau apeliacinės instancijos teismas prielaidas vertino kaip neginčijamus įrodymus, patvirtinančius, kad M. J. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymių.

2.2. Kasatorius pažymi ir tai, kad kilęs eismo įvykis savaime sutrikdo viešąją rimtį, apsunkina eismo sąlygas ir pan., tačiau tai nereiškia, kad dėl kažkieno neteisėtų veiksmų buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Tokioje situacijoje, net ir nustačius kokius nors viešosios tvarkos pažeidimus, veikos intensyvumas, jos pobūdis galėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę, todėl ji negali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

2.3. Taip pat kasatorius nesutinka su tuo, kaip apeliacinės instancijos teismas išsprendė civilinį ieškinį. Jo nuomone, K. M. nebuvo padaryta jokios žalos, nes byloje nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų jam kilusius nepatogumus, skausmą ir kt., todėl nukentėjusiojo civilinis ieškinys negalėjo būti patenkintas.

2.4. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas taip pat negalėjo nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinti su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi. Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu M. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas dvejiems metams, tačiau Kauno apygardos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį jau buvo pasibaigęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis, Kauno apylinkės teismo nutartimi M. J. buvo atleistas nuo bausmės vykdymo ir pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą buvo neteistas.

3. Nuteistojo M. J. gynėjo advokato L. S. Bagdono kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas advokatas L. S. Bagdonas prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš kasacinio skundo argumentų, toks prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. netinkamai įvertino byloje ištirtus įrodymus, neteisingai nustatė bylos aplinkybes, o tai lėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Skunde nurodyti argumentai, skirti teismų nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-699/2015).

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad šis teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė nepagrįstas išvadas pripažįstant esant įrodytomis faktines bylos aplinkybes ir tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 284 straipsnio 1 dalies – taikymą.

Pagal BPK 331 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys ir forma atitinka jam keliamus BPK nustatytus reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje yra nurodytos aplinkybės, kurias nustatė šis teismas, įrodymai, kurie buvo pagrindas išteisintąjį M. J. pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį BPK 329 straipsnio 2 punkto pagrindu, nurodė pirmosios instancijos teismo padarytas įrodymų vertinimo klaidas, pagrindžiančias esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo padarymą, (selektyvų bylos duomenų vertinimą, neatsižvelgiant į jų visumą, nepašalintus įrodymų prieštaravimus ir kt.). Tai, kad teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis M. J. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, įrodyta byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais: nukentėjusiojo K. M., liudytojų M. B., L. Č., E. S. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukas protokoluose užfiksuotais duomenimis bei kita rašytine bylos medžiaga. Nuosprendyje šie ir kiti faktiniai bylos duomenys įvertinti kaip įrodymų visuma, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais, palyginus juos tarpusavyje, įvertinus jų nuoseklumą bei pašalinus iškilusius prieštaravimus. Spręsdamas M. J. kaltumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kodėl kritiškai vertino nenuoseklius nuteistojo ir jo pažįstamų, suinteresuotų padėti jam išvengti atsakomybės, liudytojų D. B. bei M. K. parodymus ir kodėl atmetė kitus kaltinimui prieštaraujančius duomenis. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip nei pirmosios instancijos teismas arba kasatorius vertino įrodymus, savaime nereiškia įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-429/2010). Kasatorius skundžia M. J. inkriminuotos veikos įrodytumą, nesutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvuotomis išvadomis ir pateikia savo nuomonę šiuo klausimu, tačiau su tuo susiję kasacinio skundo argumentai nepagrindžia esminio BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo padarymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pagal savo vidinį įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, įvertino byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus.

Kasaciniame skunde, be kita ko, ginčijamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nurodant tai, kad kilęs eismo įvykis savaime trikdo viešąją tvarką, nes apsunkina eismo sąlygas, sukelia kitų nepatogumų, tačiau, pasak kasatoriaus, tokioje situacijoje, net ir nustačius kokius nors viešosios tvarkos pažeidimus, veikos pobūdis, intensyvumas galėtų užtraukti tik administracinę atsakomybę.

Visų pirma pažymėtina, kad M. J. nuteistas ne už sukeltą eismo įvykį, o po eismo įvykio atliktus veiksmus, t. y. už tai, kad, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, nukentėjusiajam nesutikus susitarti dėl žalos, padarytos eismo įvykiu, atlyginimo, nenustatytam asmeniui rankomis suėmus nukentėjusiojo kaklą ir bandant jį smaugti, sudavė K. M. į kairę ausį ir sukėlė jam fizinį skausmą, be to, grasino jį užmušti, vartojo necenzūrinius žodžius, taip įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą yra numatyta ne tik baudžiamojoje, bet ir administracinėje teisėje. Šios teisinės atsakomybės rūšys tarpusavyje atskiriamos pagal veiksmų pobūdį ir veika sukeliamus padarinius. Antai Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 174 straipsnio (nedidelis chuliganizmas) dispozicija neįvardija padarinių, o tik konkrečius veiksmus, būtent necenzūrinius žodžius, gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių ir kitus panašius veiksmus, tuo tarpu BK 284 straipsnio 1 dalis įvardija platesnį veikų sąrašą (įžūlų elgesį, grasinimus, patyčias, vandališkus veiksmus), numato padarinius – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą.

Bylos duomenimis, M. J. įvykio metu ne tik vartojo necenzūrinius žodžius, grasino nukentėjusiajam K. M. jį užmušti, bet ir panaudojo fizinį smurtą prieš jį, sukeldamas jam skausmą, o tokie veiksmai tiek apeliacinės instancijos teismo sprendime, tiek ir teismų praktikoje vertinami kaip įžūlus elgesys, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-507/2013, 2K-229/2014, 2K-10-696/2015), t. y. kaip vienas iš alternatyvių BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būdų, kuris ATPK 174 straipsnyje nėra įtvirtintas. Byloje nustatyta ir tai, kad dėl M. J. neteisėtų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai – realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas (dėl suduoto smūgio nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, nuteistojo M. J. viešoje vietoje atliktus veiksmus matė kiti asmenys, liudytojas M. B. buvo privestas nutraukti savo kelionę automobiliu, padėti nukentėjusiajam išvengti kilusio pavojaus, be to, tiek liudytojui, tiek ir nukentėjusiajam buvo sukeltas išgąstis). Taigi M. J. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį ir jų pasireiškimą užtraukia baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes M. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių bendrinimo pagal BK 64 straipsnį

Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrino su ankstesniu Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, nes Kauno apygardos teismui priimant 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendį jau buvo pasibaigęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal BK 64 straipsnio taisykles bausmės bendrinamos ir tada, kai naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas; teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina; skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti (BK 64 straipsnio 1 dalis).

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu M. J. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, šios bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant dvejiems metams. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu M. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams už nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. birželio 15 d. Taigi naują nusikalstamą veiką M. J. padarė bausmės, kuri buvo paskirta Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl apeliacinės instancijos teisėtai ir pagrįstai 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu M. J. paskirtą bausmę BK 64 straipsnio pagrindu bendrino su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas neatliktos bausmės dalį (BK 64 straipsnio 1, 3 dalys). Kasatorius netinkamą bausmių bendrinimą argumentuoja neteisingai interpretuodamas BK 64 straipsnio nuostatas, nes šiuo pagrindu bausmės bendrinamos atsižvelgiant ne į naujo nuosprendžio priėmimo laiką, o į tai, kada buvo padaryta nauja nusikalstama veika – ar ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, ar jam pasibaigus.

Dėl civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos išsprendimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-472-303/2015, 2K-21-942/2016).

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

Kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai iš dalies patenkinto nukentėjusiojo K. M. civilinio ieškinio, kasatoriaus nuomone, nukentėjusiajam neįrodžius patirtos neturtinės žalos fakto ir dydžio, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą iš dalies patenkinti nukentėjusiojo K. M. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (vietoj prašomų 1500 Eur priteisdamas 300 Eur), vadovavosi CK 6.250 straipsniu, kuris apibrėžia neturtinės žalos turinį, nustato jos atlyginimo atvejus ir dydžio apskaičiavimo kriterijus, ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išdėstė motyvuotas išvadas dėl nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos atitinka CK 6.250 straipsnio turinį ir bylos medžiagą. Iš teismo sprendimo matyti, kad nukentėjusiajam K. M. neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo, pasikėsinus į jo sveikatą, grasinant užmušti; dėl šių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinio pobūdžio išgyvenimų, t. y. jam buvo suduotas smūgis į ausį ir sukeltas fizinis skausmas, išgąstis, tačiau liekamųjų reiškinių nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į nusikaltimo pobūdį, nuteistojo M. J. kaltę, jo turtinę padėtį (nedirba), teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kasacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jam kilusius nepatogumus ir skausmą, neatitinka tikrovės. Nukentėjusiojo K. M. patirta neturtinė žala buvo įrodyta ne tik nukentėjusiojo parodymais dėl jam sukeltų neturtinio pobūdžio išgyvenimų, kurie yra tinkamas įrodymas nustatant neturtinės žalą, bet ir kitais įrodymų šaltiniais nustatytomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo M. J. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                             Vytautas Masiokas

                                                                                                                          Armanas Abramavičius

                                                                                                                          Aldona Rakauskienė