Civilinė byla Nr. 2T-28-186/2015

Teisminio proceso Nr.: 2-60-3-00090-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 130.3.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Artūras Driukas, Egidija Tamošiūnienė ir Egidijus Žironas (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. M. prašymus dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutarties byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikoje, Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 ir Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo byloje Nr. C/08/161701/ FA RK 14-2137 (SvE) nepripažinimo Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo – Z. C. S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

                                          I. Bylos esmė

Pareiškėjas T. M. 2014 m. vasario 2 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo (toliau ir Nyderlandų Karalystės teismas) 2014 m. sausio 29 d. nutarties byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Šiuo prašymu pareiškėjas inter alia prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau tekste – Teismas, Teisingumo Teismas).

Pareiškėjas T. M. 2014 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. sausio 29 d. nutarties byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) pakeitimo, naujo sprendimo dėl išlaikymo priėmimo, vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos pakeitimo ir kt.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą, kuriuo prašo teismo nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. lapkričio 7 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus dėl prašymo nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. lapkričio 10 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. spalio 31 d. nutarties byloje Nr. C/08/161701/FA RK 14-2137 (SvE) nepripažinimo. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. lapkričio 20 d. teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl prašymo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464.

Nedalyvaujantis byloje asmuo Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau tekste – Tarnyba) 2014 m. lapkričio 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė raštą Nr. S-4579 „Dėl papildomos informacijos civilinėje byloje Nr. 2T-29/2014 apie M. M. S. pateikimo“, kuriuo informavo teismą, kad 2014 m. spalio 20 d. Tarnyboje gautas Nyderlandų Karalystės centrinės institucijos atsakymas dėl 2014 m. liepos 15 d. Tarnybos prašymo pateikti papildomą informaciją apie M. M. S.. Tarnybos manymu, Nyderlandų Karalystės centrinės institucijos pateikta informacija gali būti reikšminga civilinės bylos Nr. 2T-28-186/2015išnagrinėjimui.

II. Užsienio valstybės teismo procesinių sprendimų esmė

Nyderlandų Karalystės Overijssel teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartimi byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.):

1. Nustatė, kad T. M. nuo 2012 gegužės 18d. ir ateityje mokės Z. C. S. po 4 323, 16 eurų pragyvenimo išmokos. T. M. įmoką turi mokėti kas mėnesį iš anksto;
2. Nustatė nepilnamečio vaiko M. M. S. priežiūros ir ugdymo išlaidas, kurias T. M. moka:

1. už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. - po 567,01 eurų per mėnesį;
2. už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 2 d. - po 790 eurų per mėnesį, ateityje mokant iš anksto.

3. Nustatė, kad minėtos išlaikymo išmokos didinamos pagal privalomojo indeksavimo kursą, taikomą tais metais. Pirmą kartą indeksuojama pagal 2013 m. sausio 1 d. duomenis.
4. Nurodė kiekvienai šaliai padengti savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
5. Atmetė kitus šalių prašymus bei reikalavimus.

Nyderlandų Karalystės Overijssel teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 nutarė:

1. Panaikinti bendras nepilnamečio M. M. S. globos teises;
2. Nustatyti, kad globos teises dėl nepilnamečio M. M. S. turės tik berniuko motina Z. C. S.;
3. Nustatyti, kad kiekviena šalis padengs savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Atmesti visus kitus prašymus.

Nyderlandų Karalystės teismas atsisakė pripažinti šioje valstybėje analogišku klausimu priimtą Kanados Ontarijo Aukščiausiojo teisingumo teismo (toliau tekste – Kanados teismas) 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutartį, todėl sprendė, kad vaiko globos klausimas Nyderlandų Karalystės teisme gali būti nagrinėjamas iš naujo. Nyderlandų Karalystės teismas pažymėjo, kad pagal šios šalies teisės aktus vaiko globa gali būti skiriama tik vienam iš tėvų tais atvejais, jeigu: a) kyla nepriimtina rizika, kad vaikas gali atsidurti tarp tėvų nesutarimų, ir nesitikima, kad artimiausioje ateityje įvyks pakankamas pagerėjimas; b) globos institucijos pakeitimas yra kitaip būtinas, atsižvelgiant į vaiko interesus.

Teismas pažymėjo, jog bendravimas tarp šalių sutriko, pastebėjo, jog tarp T. M. ir Z. C. S. vyrauja didelis abipusis nepasitikėjimas. Abu tėvai labai neigiamai vertina vienas kitą ir nepaiso savo veiksmų pasekmių. Teismo manymu, tėvas T. M. atsisako dialogo su motina, turi savo nuomonę ir nėra atviras kitoms nuomonėms. Tarp tėvų kelerius metus vyksta nuožmi kova, ypač dėl bendravimo su vaiku, šalys nesutaria dėl vaiko. Tokia situacija, Nyderlandų Karalystės teismo nuomone, neatitinka geriausių nepilnamečio vaiko interesų. Todėl teismas darė išvadą, kad šalys neturėtų kartu priimti spendimų dėl M. M. S.. Teismas nurodė šalims nutraukti teisinę kovą ir koncentruotis į vaiko interesus. Teismas konstatavo, kad tėvo noras nustatyti vaiko gyvenamąją Lietuvoje yra netenkintinas, nes vaikas niekada negyveno Lietuvoje, nustojo kalbėti lietuviškai. Teismas pažymėjo, kad dėl atstumo tarp Lietuvoje esančio tėvo ir Nyderlanduose turinčios gyvenamąją vietą motinos yra neįmanoma ar labai sunku įgyvendinti bendrą vaiko globą. Todėl teismas nutraukė bendrą tėvų globą, ir nustatė, kad vaiko globa priklauso tik motinai.

Nyderlandų Karalystės Overijssel teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu byloje Nr. C/08/161701/ FA RK 14-2137 (SvE):

1. Atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Nyderlandų Karalystėje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dalis dėl T. M. ir Z. C. S. santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko M. M. S. gyvenamosios vietos nustatymo su motina, išlaikymo vaikui priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Minėtu užsienio valstybės teismo procesiniu sprendimu pripažinta ir leista vykdyti Nyderlandų Karalystėje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dalis dėl tėvo T. M. bendravimo su vaiku M. M. S. tvarkos.
2. Atmetė visus kitus prašymus.

III. Pareiškėjo procesinių dokumentų argumentai.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. vasario 1 d. prašyme prašo atsisakyti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį visą arba iš dalies, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Prašymas dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutarties byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikoje grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. T. M. neinformuotas apie teismo procesą, kuriame priimtas prašomas atsisakyti vykdyti teismo sprendimas.
2. Z. C. S. ir Nyderlandų Karalystės teismas žinojo apie Vilniaus miesto apylinkės teisme nuo 2011 m. birželio 18 d. vykusį teismo procesą dėl santuokos nutraukimo, kuriame pagal Lietuvos Respublikos teisę turi būti sprendžiami ir išlaikymo priteisimo klausimai. Tai įrodo inter alia faktas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas kreipėsi į Nyderlandų Karalystės Overijssel teismą dėl Z. C. S. apklausos santuokos nutraukimo byloje. Z. C. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymu buvo apklausta Nyderlandų Karalystės Overijssel teisme. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas ir pareiškėjas informavo Nyderlandų Karalystės teismą apie Lietuvos Respublikoje anksčiau iškeltą bylą.
3. Pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau tekste – Reglamentas Nr. 2201/2003) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau tekste – Reglamentas Nr. 4/2009) Europos Sąjungos valstybės narės teismas, kuriame byla iškeliama vėliau, privalo atsisakyti jurisdikcijos kitos valstybės narės teismo, pirmiau iškėlusio bylą, naudai.
4. Nyderlandų Karalystės teismas 2014 m. sausio 29 d. nutartyje rėmėsi Lietuvos Respublikoje nepripažintais Kanados teismo procesiniais sprendimais bei iš esmės juos papildė.
5. Reglamentas Nr. 4/2009 netaikomas iš partnerystės atsirandančioms išlaikymo prievolėms ir trečiųjų valstybių teismų sprendimų pripažinimui.
6. Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo pripažinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, nes Nyderlandų Karalystės teismo sprendimu iš esmės pripažinti Kanados teismo procesiniai sprendimai, kuriuos Lietuvos apeliacinis teismas pripažinti atsisakė. Be to, Nyderlandų Karalystės teismas pažeidė lis pendens taisyklę.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. rugpjūčio 4 d. prašymu prašo Lietuvos apeliacinio teismo:

1. Pakeisti Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį byloje Nr. C/08/132370 / FA RK 12-1276, panaikinant ir pripažįstant netekusiais galios nuo nutarties priėmimo momento visus šioje nutartyje įtvirtintus įpareigojimus ieškovui T. M. dėl išlaikymo skyrimo buvusiai sutuoktinei Z. C. S. ir išlaikymo šalių sūnui M. M. S..
2. Priimti naują sprendimą dėl buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo: pripažinti, kad abu buvę sutuoktiniai yra pajėgūs save išlaikyti, todėl tarpusavio išlaikymas nei vienam iš sutuoktinių neskiriamas.
3. Priimti sprendimą dėl vaiko išlaikymo: nustatyti vaiko išlaikymui 1000 litų per mėnesį sumą, kurią lygiomis dalimis (po 500 lt) moka ieškovas ir atsakovė (abu tėvai) į vaikui atidarytą sąskaitą banke.
4. Pakeisti vaiko M. M. S. gyvenamąją vietą, nustatant ją su ieškovu (tėvu) T. M. jo gyvenamojoje vietoje.
5. Pakeisti bendravimo su vaiku tvarką pagal pareiškėjo prašyme pateiktas detalias tėvų bendravimo su vaiku tvarkos taisykles.
6. Uždrausti Z. C. S. be T. M. raštiško sutikimo, o tėvui be motinos raštiško sutikimo, išvežti vaiką gyventi ir (arba) mokytis į kitą valstybę ilgesniam nei 30 d. laikotarpiui. Šalis, be kurios raštiško leidimo vaikas buvo išvežtas, gali kreiptis į savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo pagal savo gyvenamosios vietos valstybės teisę.
7. Įpareigoti abu tėvus iš anksto prieš 24 vai. informuoti vienas kitą apie konkrečią vaiko buvimo vietą ir kelionės maršrutą, išvykus iš vaiko nuolatinės ar faktinės gyvenamosios vietos ilgiau nei 12 val. laikotarpiui.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. rugsėjo 11 d. prašymu prašo Lietuvos apeliacinio teismo nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Prašymas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Prašoma nepripažinti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės teismo nutartis buvo priimta byloje dėl tėvų teisių ir pareigų, procese, pradėtame 2013 m. balandžio 2 d. Nyderlandų Karalystės teisme byla buvo iškelta vėliau negu tapati byla Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal pareiškėjo ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo pasekmių, kur taip pat buvo sprendžiamas šalių tėvų teisių ir pareigų ginčas dėl vaiko M. M. S..
2. Nyderlandų Karalystės teismas pažeidė Reglamento Nr. 2201/2003 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas jurisdikcijos taisykles.
3. Pareiškėjui nebuvo įteiktas ieškinys, o sprendimą užsienio valstybės teismas priėmė už akių, pareiškėjo neinformavęs apie teismo posėdį tokiu laiku ir tokiu būdu, kad pareiškėjas galėtų gintis ir būti išklausytas.
4. Nyderlandų Karalystės teismas priėmė 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį neišklausęs vaiko nuomonės, o pagal Lietuvos įstatymus tokio amžiaus vaikas yra išklausomas tiesiogiai arba per atitinkamų tarnybų specialistus.
5. Nyderlandų Karalystės teismo 2014m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pažeisti vaiko ir jo tėvo teisės ir teisėti interesai, įskaitant tėvo teisę bendrauti su vaiku. Kartu pažeistos vaiko teisės, vaiko ir tėvo teisės į šeimos gyvenimo apsaugą, teisė į teisingą teismą, kurias Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi ginti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 8 straipsnius.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. lapkričio 7d. rašytiniais paaiškinimais dėl prašymo nepripažinti ir neleisti vykdyti Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014m. rugpjūčio 22 d. nutarties byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 nurodo, kad:

1. Spendžiant dėl nepripažinimo pagrindų įtvirtintų Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktuose, esminis klausimas yra, ar ieškinys ir bylą iškeliantis dokumentas buvo įteiktas atsakovui ir ar įteikimas buvo tinkamas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-325/11 išaiškino, kad, sprendžiant dėl vienos ES valstybės teismo procesinių dokumentų įteikimo kitoje ES valstybėje narėje, privaloma vadovautis ne nacionalinės teisės taisyklėmis ar vietos teismų praktika, o 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) ir panaikinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1348/2000 (toliau tekste – Reglamentas Nr. 1393/2007).
2. Reglamento Nr. 2201/2003 23 str. c) punkte yra įtvirtinta išlyga „išskyrus tuos atvejus, kai nustatoma, kad toks asmuo nedviprasmiškai pritarė teismo sprendimui“. Pareiškėjas pažymi, kad šiam sprendimui niekada nepritarė, o vien tik aplinkybė, jog dėl prašomo nepripažinti teismo sprendimo iki šiol nebuvo pateikta apeliacija Nyderlanduose, jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėjas nedviprasmiškai pritarė teismo sprendimui. 1968 m. Briuselio konvencija atitinkamą nepripažinimo pagrindą siejo su kitokia, nei Reglamento Nr. 2201/200323 str. c) punkte įtvirtinta išlyga - nurodė, kad, siekiant teismo sprendimo nepripažinimo, būtina laiku apeliuoti dėl prašomo nepripažinti sprendimo. Tačiau Reglamento Nr. 2201/2003kūrėjai šia išlygą panaikino ir pakeitė į daug platesne išlygą, nurodančią į bendrą „nedviprasmišką pritarimą“, kuris nėra ir negali būti tapatus apeliacijos pateikimui kilmės valstybėje.
3. Jungtinės Karalystės Aukščiausiasis Teismas sprendime, priimtame byloje MD v CT [2014] EWHC 871 3 išaiškino, jog faktas, kad asmuo neskundė teismo sprendimo apeliacine tvarka nereiškia, jog jis šiam teismo sprendimui pritaria.
4. Nyderlandų Karalystės teismo sprendime, kuriuo nuspręsta nepripažinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo, nesiremiama Reglamentu Nr. 2201/2003 ir Reglamentu Nr. 4/2009, nenurodomas joks šiuose reglamentuose numatytas nepripažinimo pagrindas, o pagal Nyderlandų Karalystės nacionalinę teisę kvestionuojama Lietuvos teismo jurisdikcija pagal Reglamentą Nr. 2201/2003,ką griežtai draudžia pats Reglamentas. Tarptautinėje teisėje yra taikoma abipusiškumo taisyklė ir Lietuvos teismas gali imtis simetriškų veiksmų Nyderlandų teismų sprendimams nepripažinti. Lietuvos teismas abipusiškumo pagrindu taip pat gali spręsti dėl Nyderlandų Karalystės teismo jurisdikcijos ir pripažinti, kad jo teismo sprendimas nepripažintinas dėl pažeistos išimtinės Lietuvos teismo jurisdikcijos spręsti dėl visų santuokos nutraukimo ir vaiko globos klausimų.
5. Pareiškėjas teismo prašo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-893/2010, kurioje teismas abipusiškumo principo pagrindu nustatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui, esančiam Gruzijoje.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. lapkričio 20 d. papildomais rašytiniais paaiškinimais dėl prašymo atsisakyti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 nurodo, kad:

1. Išlaikymas Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartimi paskirtas suinteresuotam asmeniui kaip sutuoktinei, toliau laikant pareiškėją ir jo buvusią sutuoktinę vyru ir žmona. Tai matyti iš kito šio teismo procesinio sprendimo -prašomos nepripažinti Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutarties dėl tėvų pareigų, kur pareiškėjas įvardijamas kaip „sutuoktinis“.
2. Nyderlandų Karalystės teismo 2014m. sausio 29 d. nutartis dėl išlaikymo klausimų priimta nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl šalių santuokos nutraukimo ir nesant pripažinto jokios kitos valstybės teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo. Pažymėtina, kad Kanadoje 2011-2012 metais priimti teismo sprendimai dėl šalių santuokos nutraukimo pagal Europos Sąjungos reglamentus nėra pripažįstami ir, nesant jokios tarpvalstybinės ar tarptautinės sutarties, apskritai negali būti pripažinti Nyderlanduose, kur niekada nebuvo net kreiptasi dėl Kanados teismo procesinių sprendimų pripažinimo. Taigi akivaizdu, kad Nyderlandų Karalystės teismas išlaikymą suinteresuotam asmeniui skyrė kaip sutuoktinei. Kadangi Lietuvos teismas byloje dėl santuokos nutraukimo Z. C. S. ne tik neskyrė jokio išlaikymo, bet ir nutraukė santuoką, Nyderlandų Karalystės teismo sprendimas yra nesuderinamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013m. spalio 8 d. sprendimu.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. lapkričio 10 d. prašyme prašo nepripažinti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014m. spalio 31d. nutarties byloje Nr. C/08/161701/FA RK 14-2137 (SvE), kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nyderlandų Karalystės teismas prašomą nepripažinti nutartį priėmė ne pagal Reglamentą Nr. 2201/2003 ir Reglamentą Nr. 4/2009, kuriuos privalėjo taikyti, spręsdamas dėl kitos ES valstybės teismo sprendimo dėl santuokos, tėvų pareigų ir išlaikymo klausimų nepripažinimo, o pagal nacionalinę teisę, nenurodydamas nei vieno minėtuose reglamentuose numatyto nepripažinimo pagrindo.
2. Kadangi Nyderlandų Karalystės teismas netaikė minėtų reglamentų Lietuvos teismo sprendimo atžvilgiu ir 2014m. spalio 31 d. nutartį priėmė pagal nacionalinę teisę, Lietuvos teismas abipusiškumo principo pagrindu privalo spręsti dėl šio Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo nepripažinimo taip pat netaikydamas Europos Sąjungos reglamentų ir nepripažinti minėtos užsienio valstybės teismo nutarties CPK 810 str. nurodytais nepripažinimo pagrindais.
3. Nyderlandų Karalystės teismo nutartis negali būti pripažinta Lietuvos Respublikoje, nes ji buvo priimta pažeidžiant išimtinę Lietuvos teismų jurisdikciją, neįteikus procesinių dokumentų, pareiškėjui nieko nežinant apie bylos iškėlimą, nepranešus T. M. apie nagrinėjimo datą ir laiką, ir nesuteikus pareiškėjui galimybės apsiginti.

IV. Lietuvos apeliacinio teismo argumentai

Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų, šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatytą tvarką.

Šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl vieno Nyderlandų Karalystės teismo procesinio sprendimo atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikoje bei dviejų tos pačios valstybės teismo procesinių sprendimų nepripažinimo ir neleidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Byloje taip pat pareikšta prašymų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje kilę klausimai yra aiškūs, be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dėl daugumos jų yra pasisakęs. Taigi kreiptis dėl prejudicinio sprendimo nėra pagrindo.

Bylos nagrinėjimo metu nedalyvaujantis byloje asmuo Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinio tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lietuvos apeliaciniam teismui, kaip minėta, pateikė Nyderlandų Karalystės centrinės institucijos atsakymą dėl Tarnybos 2014 m. liepos 15 d. prašymo pateikti papildomą informaciją apie M. M. S.. Kadangi minėta informacija parengta iš esmės pagal pačios Z. C. S. pateiktus duomenis, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nevertina šio dokumento turinio.

Atsižvelgiant į aplinkybę, jog byloje pareikšta keletas sąlyginai savarankiškų reikalavimų, teisėjų kolegija dėl jų pasisako atskirai.

Dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutarties byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) atsisakymo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

Kaip jau minėta, užsienio valstybės teismas prašomu atsisakyti vykdyti procesiniu sprendimu išsprendė buvusios T. M. sutuoktinės Z. C. S. bei jų nepilnamečio sūnaus M. M. S. išlaikymo klausimus, priteisdamas jiems išlaikymą iš T. M., pasisakė dėl priteistų pinigų sumų indeksavimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-5298-131/2013 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku nustatymo, priteisė nepilnamečiui sūnui M. M. S. iš ieškovo T. M. išlaikymą po 1500 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teisme dienos (2011 m. balandžio 18 d.) iki sūnaus M. M. S. pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, nustatant, kad nepilnamečiui vaikui išlaikyti skirtomis lėšomis uzufrukto teise disponuoja vaiko motina. Šiuo teismo sprendimu nespręstas išlaikymo Z. C. S. priteisimo klausimas.

Pareiškėjas T. M. 2014 m. vasario 2 d. prašymu prašo atsisakyti vykdyti aptariamą Nyderlandų Karalystės teismo procesinį sprendimą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas įrodinėja, jog Nyderlandų Karalystės teismas, spręsdamas dėl išlaikymo, nepaisė fakto, jog išlaikymo priteisimo klausimas užsienio valstybės teisme vykusio proceso metu nagrinėtas ir Vilniaus miesto apylinkės teisme, anksčiau iškėlusiame bylą šiuo klausimu.

Europos Sąjungos valstybių narių teismų priimtų procesinių sprendimų dėl išlaikymo prievolių, atsirandančių iš šeimos santykių, tėvystės ar motinystės, santuokos ar giminystės, pripažinimo ir nagrinėjimo procedūras kitose Europos Sąjungos valstybėse reglamentuoja Reglamentas Nr. 4/2009.

Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriuje įtvirtintas teismo sprendimų išlaikymo prievolių srityje pripažinimo, vykdytinumo ir vykdymo reglamentavimas skiriasi priklausomai nuo to, ar teismo sprendimas priimtas valstybėje narėje, kurioje privalomas Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos 2007 m. lapkričio 23 d. priimtas protokolas dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (toliau tekste – 2007 m. Hagos protokolas), ar ne. Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai minėtas 2007 m. Hagos protokolas privalomas, kai tuo tarpu aptariamo Reglamento IV skyriaus 2 skirsnis taikomas teismo sprendimams, priimtiems valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas nėra privalomas. Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 3 skirsnis, savo ruožtu, taikomas visiems teismo sprendimams (Reglamento Nr. 4/2009 16 straipsnis). Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnio, kaip minėta, reglamentuojančio teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas yra privalomas, pripažinimą, vykdytinumą ir vykdymą, esmė – egzekvatūros procedūros (pranc. exequatur) panaikinimas: teismo sprendimo pripažinimas kitoje valstybėje narėje pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnio nuostatas vyksta be jokios specialios procedūros ir nesuteikiant jokios galimybės ginčyti jo pripažinimą, o jo vykdymas kitoje valstybėje narėje vyksta, nereikalaujant šio procesinio sprendimo paskelbimo vykdytinu. Tuo tarpu pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 2 skirsnį, reglamentuojantį teismo sprendimų, priimtų valstybėje narėje, kuriai 2007 m. Hagos protokolas neprivalomas, pripažinimą, vykdytinumą ir vykdymą, išlieka teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu poreikis bei galimybė suinteresuotam asmeniui kreiptis į kompetentingą atitinkamos valstybės narės teismą dėl jo pripažinimo ar nepripažinimo.

Reglamento Nr. 4/2009 75 straipsnio, įtvirtinančio pereinamojo laikotarpio nuostatas šiam teisės aktui, 1 dalyje nustatyta bendra taisyklė, pagal kurią šis Reglamentas taikomas tik po jo taikymo pradžios dienos iškeltoms byloms, patvirtintiems ar sudarytiems teisminiams susitarimams ir parengtiems autentiškiems dokumentams, laikantis šio straipsnio 2 ir 3 dalių. Šio Reglamento taikymo pradžios momentas įtvirtintas Reglamento 76 straipsnio 2 pastraipoje, pagal kurį jis taikomas nuo 2011 m. birželio 18 d., jei tą dieną Bendrijoje jau bus pradėtas taikyti 2007 m. Hagos protokolas. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos Sprendimo, kuriuo Europos Bendrija sudaro 2007 m. lapkričio 23 d. Hagos protokolą dėl išlaikymo prievolėms taikytinos teisės (Nr. 2009/941/EB) 4 straipsnyje nustatyta, kad 2007 m. Hagos protokolo taisyklės laikinai taikomos, nepažeidžiant šio sprendimo 4 straipsnio, nuo 2011 m. birželio 18 d., kai pradedamas taikyti Reglamentas (EB) Nr. 4/2009, jei 2007 m. Hagos protokolas neįsigalios iki to laiko. Taigi, darytina išvada, jog Reglamentas Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolas yra glaudžiai susiję, kadangi minėto reglamento taikymo pradžia, pagal jo 76 straipsnį, yra susieta su 2007 m. Hagos protokolo taikymo Europos Bendrijoje pradžia. Tai reiškia, jog be exequatur procedūros pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus 1 skirsnį vykdomi tik ES valstybių narių teismų sprendimai, priimti bylose, iškeltose po Reglamento Nr. 4/2009 ir 2007 m. Hagos protokolo taikymo pradžios dienos, kai jose nagrinėtam ginčui spręsti buvo taikoma 2007 m. Hagos protokole nustatyta taikytina teisė.

Nyderlandų Karalystei 2007 m. Hagos protokolas yra privalomas, o šios šalies teismo procesinis sprendimas, dėl kurio kilo klausimas šioje byloje, priimtas procese, pradėtame po minėto teisės akto taikymo pradžios dienos (2012 m. spalio 11 d. Z. C. S. Nyderlandų Karalystės teismui pateikus ieškinį (t. 1, b. l. 83)). Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo prašymas nagrinėjamas pagal Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus I skirsnyje įtvirtintas taisykles.

Reglamento Nr. 4/2009 IV skyriaus I skirsnio 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atsisakymo vykdyti ar vykdymo sustabdymo pagrindai pagal vykdymo valstybės narės teisę galioja tiek, kiek jie nėra nesuderinami su 2 ir 3 dalių taikymu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog skolininko prašymu vykdymo valstybės narės kompetentinga institucija gali atsisakyti visiškai arba iš dalies vykdyti kilmės teismo sprendimą, jei jis nesuderinamas su vykdymo valstybėje narėje priimtu teismo sprendimu.

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 4/2009 21 straipsnio nuostatų, šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė atsisakyti vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje priimtą teismo sprendimą vykdymo valstybės teisės aktuose nustatytais pagrindais, jei jie yra suderinami su Reglamento nuostatomis. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta teismo teisė, bet ne pareiga atsisakyti vykdyti kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje priimtą su kitu procesiniu sprendimu nesuderinamą teismo sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, siekiant teisingai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį klausimą, reikalinga įvertinti visumą šio klausimo išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant šias teisės normas byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, svarbu atsižvelgti į kilmės valstybės teismo sprendimo bei kito, galbūt su juo nesuderinamo teismo procesinio sprendimo priėmimo procesines prielaidas bei jų sukeliamas teisines pasekmes.

Reglamento Nr. 4/2009 12 straipsnyje, reglamentuojančiame jurisdikcijų kolizijos sprendimo taisykles, įtvirtina, jog tuo atveju, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose procesai pradedami tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, savo iniciatyva turi sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija (1 dalis). Jeigu nustatoma teismo, į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, atsisako jurisdikcijos to teismo naudai (2 dalis). Iš šios teisės normos matyti, jog Europos Sąjungos teisės aktų leidėjas numatė anksčiau tapatų teismo procesą pradėjusio teismo jurisdikcijos prioritetą kitų teismų atžvilgiu. Dėl šios priežasties apeliacinis teismas pagal bylos medžiagą ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis vertina: 1)ar Lietuvos Respublikos teismai yra nagrinėję klausimus, kuriuos išsprendė ir dėl kurių 2014 m. sausio 29 d. nutartimi pasisakė užsienio valstybės teismas; 2) kuris teismas (Lietuvos ar Nyderlandų) pradėjo procesą anksčiau.

CPK 385 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, teismas privalo išspręsti pareikštų reikalavimų dėl vaikų išlaikymo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, vieno sutuoktinio išlaikymo ir turto padalijimo, žalos atlyginimo, jeigu šis reikalavimas pareikštas, klausimą. Taigi proceso įstatymas numato teismui, sprendžiančiam santuokos nutraukimo klausimą, pareigą kartu išspręsti ir vaiko išlaikymo klausimą bei sutuoktinio išlaikymo klausimą, jei pareiškiamas toks reikalavimas (CK 3.72 str., CPK 13, 260 str.). Atsižvelgiant į šią aplinkybę, daroma išvada, jog pareiškėjo T. M. Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijuotas teismo procesas dalimi, susijusia su išlaikymo vaikui priteisimu, savo esme yra tapatus Nyderlandų Karalystės teismo išnagrinėtam atitinkamam klausimui, dėl kurio priimtą nutartį šioje byloje prašoma atsisakyti vykdyti. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija toliau vertina, kuris teismo procesas buvo pradėtas anksčiau.

Kaip jau minėta, Nyderlandų Karalystės teisme ieškovės Z. C. S. ieškinys gautas 2012 m. spalio 11 d. Taigi, pagrįsta manyti, teismo procesas aptariamu klausimu minėtoje byloje anksčiausiai galėjo būti pradėtas ieškinio gavimo dieną. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1267-567/2014 užfiksuota, kad civilinė byla pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl santuokos nutraukimo Vilniaus miesto apylinkės teisme iškelta 2011 m. balandžio 18 d.

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-5298-131/2013 matyti, jog atsakovė Z. C. S. bylos Vilniaus miesto apylinkės teisme iškėlimo metu gyveno Kanadoje, o apylinkės teismas jurisdikciją nagrinėti ginčą grindė CPK 785 straipsnio 1 dalimi. Esant tokioms aplinkybėms, reikalinga nustatyti, ar Reglamente Nr. 4/2009 įtvirtinta vėliau bylą iškėlusio teismo pareiga atsisakyti jurisdikcijos galioja ir tais atvejais, kai bylą anksčiau iškėlęs teismas jurisdikciją grindžia ne šiuo Reglamentu, o nacionaline proceso teisės norma. Taip pat reikalinga įvertinti, kiek nagrinėjamai bylai reikšminga aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos teismui prisiimant jurisdikciją nagrinėti bylą, remtasi nacionaline teisės norma, suteikiančia Lietuvos Respublikos teismui jurisdikciją vienos iš ginčo šalių pilietybės pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors vienos iš teisinio santykio šalių pilietybe grindžiamų nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų atitinkamos valstybės teismų jurisdikcijos pagrindų esama ir kitų Europos Sąjungos valstybių teisėje. (pvz., Prancūzijos Respublikos civilinio kodekso 14 ir 15 straipsniai), tačiau šiuo metu tokių jurisdikcijos taisyklių atsisakoma (žr. Prancūzijos Kasacinio Teismo 2006 m. gegužės 26 d sprendimą byloje Nr. 857 ir 2007 m. gegužės 22 d. sprendimą byloje Nr. 630). Taigi vienos iš šalių pilietybe grindžiamų jurisdikcijos taisyklių taikymo galimybių Europos Sąjungoje mažėja.

Nagrinėjamai bylai reikšminga ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, suformuota bylose dėl 1968 m. Briuselio konvencijos taikymo ir aiškinimo. Teisėjų kolegijos manymu, minėta Teismo praktika gali būti remiamasi šioje byloje, nes, kaip visiems žinoma, Reglamentas Nr. 44/2001, kurio pagrindu buvo kuriamos ir Reglamente Nr. 4/2009 nustatytos jurisdikcijos kolizijų sprendimo taisyklės, buvo rengiamas minėtos konvencijos pagrindu. Teisingumo Teismas 1991 m. birželio 27 d. sprendime, priimtame byloje Overseas Union Insurance Ltd ir Deutsche Ruck Uk Reinsurance Ltd bei Pine Top Insurance Company Ltd prieš New Hampshire Insurance Company (Bylos Nr. C-351/89), išaiškino, kad lis pendens taisyklių taikymui nėra reikšminga atsakovo domicilė (fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, juridinio asmens buveinė). Teismo teigimu, minėtos taisyklės taikymui svarbu tai, jog susiklosčiusi jurisdikcijų kolizijos situacija būtų susijusi su dviejų Europos Sąjungos valstybių narių teismais. Šioje byloje Teismas išaiškino, jog lis pendens taisyklių įtvirtinimo tikslas – išvengti dviejų nesuderinamų teismo sprendimų egzistavimo Europos Sąjungoje, todėl teisės normos, numatančios tokio pobūdžio taisykles, turi būti aiškinamos plačiai. Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą, ar lis pendens taisyklės gali būti taikomos bylose, kuriose atsakovas yra įsisteigęs (gyvena) trečiojoje valstybėje, išaiškino, jog šios taisyklės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai šalių domicilė yra ne Europos Sąjungoje (žr. Gubisch Maschinenfabrik KG v. Giulio Palumbo, (Case 144/86) [1987] ECR 4861). Teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad lis pendens taisyklių taikymui jurisdikcijos pagrindas yra nesvarbus (žr. Kruger, T. Civil Jurisdiction Rules of the EU and their Impact on Third States. Oxford University Press, 2008. P. 263). Taigi, tais atvejais, kai vienos Europos Sąjungos valstybės teismas nustato savo jurisdikciją byloje, kiti Bendrijos šalių teismai privalo atsisakyti jurisdikcijos analogišku klausimu šio teismo naudai.

Ši taisyklė yra imperatyvi ir nenumato jokių išimčių. Jos pagrindas – Europos Sąjungos valstybių narių teismų pasitikėjimas vieni kitais, pasitikėjimas vieni kitų vykdomu teisingumu. Europos Sąjungos reglamentai, reguliuojantys jurisdikcijos, teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus, grindžiami prezumpcija, jog visi be išimties Europos Sąjungos valstybių narių teismai žino Europos Sąjungos teisę bei ją taiko tinkamai, taigi Europos Sąjungos teisės atžvilgiu nėra svarbu, kurios valstybės teismas nagrinės tam tikrą bylą. Tuo atveju, jeigu Reglamente Nr. 4/2009 nustatytos lis pendens taisyklės nesilaikoma, minėtas teisės aktas nustato dviejų galbūt nesuderinamų teismo sprendimų konkurencijos taisyklę – leidžiama teismo sprendimą atsisakyti vykdyti.

Europos Sąjungos reglamentai, reglamentuojantys jurisdikcijos ir teismo sprendimų pripažinimo bei leidimo vykdyti klausimus, iš esmės draudžia kitos valstybės narės subjektams taikyti besaikę tik vienos iš šalių pilietybe pagrįstą jurisdikciją. Tačiau kaip žinoma, šie Europos Sąjungos teisės aktai taikomi tik teisiniams santykiams, susiklostantiems tarp Europos Sąjungos valstybių narių. Taigi Europos Sąjungos reglamentų atžvilgiu situacija, kai kyla dviejų Europos Sąjungos valstybių narių teismų jurisdikcijų kolizija bei situacija, kai analogiška padėtis susiklosto tarp valstybės narės ir trečiosios valstybės teismo, skiriasi – antruoju atveju jurisdikcija nustatoma pagal taikytinas tarptautinės sutarties nuostatas arba nacionalinės proceso teisės taisykles, taigi Europos Sąjungos reglamentų, iš esmės sukonstruotų akumuliuoti jurisdikciją viename iš Europos Sąjungos valstybių narių teismų, ir nacionalinės teisės normų, galbūt nustatančių besaikės jurisdikcijos taisykles, kolizija nekyla. Pavyzdžiui, ginčo teisinių santykių metu galiojusiame Reglamente Nr. 44/2001, tuo metu reglamentavusiame jurisdikcijos bylose dėl išlaikymo klausimus, nors jo ir nebuvo pagrindo taikyti T. M. ir Z. C. S. byloje, nenustatytas draudimas Europos Sąjungos valstybės narės teismui atsakovo iš trečiosios šalies atžvilgiu remtis nacionaline proceso teisės norma, pagrįsta pilietybe. Tuo tarpu situacija, susiklosčiusi iškeliant bylą Nyderlandų Karalystės teisme, skyrėsi – tuo metu jurisdikciją nagrinėti ginčą, nors ir pilietybės pagrindu, buvo prisiėmęs Vilniaus miesto apylinkės teismas. Taigi Nyderlandų Karalystės teismas iš esmė susidūrė su lis pendens situacija Europos Sąjungos viduje. Nors, kaip minėta, vienos iš šalių pilietybe pagrįsta jurisdikcijos taisyklė anaiptol ne visais atvejais suteikia jurisdikciją teismui, geriausiai tinkančiam nagrinėti bylą ar teismui, kurį su ginču sieja glaudžiausias ryšys, atsižvelgiant į minėtą Teisingumo Teismo praktiką, šios aplinkybės neįtakoja vėliau analogišką bylą iškėlusio teismo pareigos atsisakyti jurisdikcijos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje byla, kurioje spręstinas išlaikymo klausimas, pradėta 2011 m. balandžio 18 d., Z. C. S. tuo metu dar gyvenant Kanadoje. Reglamentas Nr. 4/2009, kaip minėta, pradėtas taikyti tik 2011 m. birželio 18 d., todėl Lietuvos Respublikos teismui nebuvo nei galimybės, nei teisinio pagrindo jurisdikcijos klausimais taikyti Reglamentą Nr. 4/2009. Taigi buvo remiamasi nacionalinėje proceso teisėje nustatyta taisykle. Lietuvos Respublikos teismo priimtu procesiniu sprendimu iš T. M. vaiko išlaikymui priteista 1 500 Lt vaiko išlaikymo suma kas mėnesį. Šių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad vėliau pradėtame procese priimta Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.), kuria atitinkamas klausimas išspręstas kitokio būdu, prieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimui, priimtam civilinėje byloje Nr. 2-5298-131/2013. Taigi egzistuoja pagrindas atsisakyti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės teismo nutarties dalį, kuria priteistas išlaikymas vaikui. Teisėjų kolegija toliau vertina pareiškėjo reikalavimą dėl Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo dalies, kuria išlaikymas priteistas Z. C. S..

Kaip jau ne kartą minėta, Lietuvos Respublikos teisme procesas dėl santuokos nutraukimo pradėtas anksčiau, nei Nyderlandų Karalystėje ir tai yra pagrindas vėliau tapačią bylą iškėlusiam teismui atsisakyti jurisdikcijos pirmojo bylą iškėlusio teismo naudai. CPK 385 straipsnis nustato pareigą Lietuvos Respublikos teismui, sprendžiančiam santuokos nutraukimo klausimą, išspręsti ir buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimą. Atkreiptinas dėmesys, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-5298-131/2013 T. M. ir Z. C. S. santuoka, teismui įvertinus abiejų buvusių sutuoktinių veiksmų įtaką santuokai iširti, nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ši aplinkybė reiškia, kad išlaikymas tokiems sutuoktiniams negali būti priteisiamas apskritai (CK 3.61 str., 3.70 str. 1 d., 3.72 str. 4 d.). Taigi pagal minėtas nuostatas nei T. M., nei Z. C. S. neturi teisės gauti vienas iš kito išlaikymo, nes abu yra kalti dėl santuokos pasibaigimo. Nyderlandų Karalystės teismui 2014 m. sausio 29 d. nutartimi byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.) priteisus Z. C. S. išlaikymą iš T. M., atsižvelgiant į CK 3.61 str., 3.70 str. 1 d., 3.72 str. 4 d. nuostatas, kilo akivaizdus prieštaravimas tarp Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Nyderlandų Karalystės teismo priimtų teismo procesinių sprendimų. Tai atitinka Reglamento 4/2009 21 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl teismo sprendimo nesuderinamumo su vykdymo valstybėje narėje priimtu teismo sprendimu. Todėl egzistuoja teisinis pagrindas atsisakyti vykdyti minėtą Nyderlandų Karalystės teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo Z. C. S. Lietuvos Respublikoje.

Nustačius šias aplinkybes, kiti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutarties dėstomi argumentai nebeturi teisinės reikšmės, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 nepripažinimo ir neleidimo vykdyti

Lietuvos Respublikoje

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Nyderlandų Karalystės Overijssel teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 nutarė panaikinti bendras nepilnamečio M. M. S. globos teises, taip pat nutarė               nustatyti, kad globos teises dėl nepilnamečio M. M. S. turės tik motina Z. C. S..

Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, jog siekiant tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl šio užsienio valstybės teismo sprendimo, pirmiausia reikalinga nustatyti šio procesinio sprendimo esmę, nustatyti klausimo išnagrinėjimui taikytiną teisės aktą. Taigi pirmiausia reikia nustatyti teisinių santykių, dėl kurių priimtas užsienio valstybės teismo sprendimas, esmę.

Iš užsienio valstybės teismo sprendimo matyti, jog spręsta dėl T. M. ir Z. C. S. teisių ir pareigų vaikui M. M. S.. Atsižvelgiant į užsienio teismo išspręsto klausimo pobūdį, nagrinėjamai bylai taikytinos Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatos (Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b) punktas, 1 straipsnio 2 dalies b) punktas, 2 straipsnio 7) punktas).

Reglamento Nr. 2201/2003 21 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog vienoje ES valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų. Reglamento 28 straipsnyje nurodoma, jog valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu. Šios nuostatos reiškia, kad kitų Europos Sąjungos valstybių narių sprendimai dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikoje pripažįstami automatiškai, o kilus poreikiui suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis dėl jų pripažinimo vykdytinais. Kadangi nagrinėjamoje byloje nepateikta prašymų dėl teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu, bet yra prašoma atsisakyti jį pripažinti ir leisti vykdyti, procesui taikoma Reglamento Nr. 2201/2003 33 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, jog bet kuri šalis gali apeliacine tvarka apskųsti sprendimą dėl prašymo paskelbti teismo sprendimą vykdytinu. Apeliacinis skundas paduodamas teismui, esančiam sąraše, kurį kiekviena valstybė narė praneša Komisijai pagal 68 straipsnį. Apeliacinis skundas nagrinėjamas laikantis taisyklių, reglamentuojančių prieštaraujančių klausimų nagrinėjimo tvarką. Šios nuostatos savo esme atitinka Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija, o šiems prašymams nagrinėti mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės.

Užsienio valstybės teismo sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, nepripažinimo pagrindai įtvirtinti Reglamento 23 straipsnyje. Šioje teisės normoje numatyta, kad kitos Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimas nepripažįstamas, jeigu: a) toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui; b) išskyrus skubius atvejus, jis buvo priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam teisme, pažeidžiant pagrindinius valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, proceso principus; c) jis buvo priimtas asmeniui neatvykus į teismą, jeigu neatvykusiam į teismą asmeniui bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad šis asmuo turėtų pakankamai laiko pasiruošti savo gynybai, išskyrus tuos atvejus, kai nustatoma, kad toks asmuo nedviprasmiškai pritarė teismo sprendimui; d) to paprašo bet kuris asmuo, teigiantis, kad teismo sprendimas pažeidžia jo tėvų pareigas, jei minėtas teismo sprendimas buvo priimtas pirmiau nurodytam asmeniui nesuteikus galimybės būti išklausytam; e) jis nesuderinamas su teismo sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis, vėliau priimtu valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą; f) jis nesuderinamas su teismo sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis, vėliau priimtu kitoje valstybėje narėje arba ne valstybėje narėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, tačiau tik tuo atveju, jeigu vėliau priimtas sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti; arba g) jei buvo nesilaikoma 56 straipsnyje nustatytos procedūros.

Dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 prieštaravimo kitam teismo sprendimui

(Reglamento Nr. 2201/2003) 23 straipsnio e) ir f) punktai)

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio e) punktas leidžia atsisakyti pripažinti teismo sprendimą, jeigu jis nesuderinamas su teismo sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis, vėliau priimtu valstybėje narėje, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą. To paties straipsnio f) punktas įtvirtina nepripažinimo pagrindą, kai toks teismo sprendimas nesuderinamas su teismo sprendimu, susijusiu su tėvų pareigomis, vėliau priimtu kitoje valstybėje narėje arba ne valstybėje narėje, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, tačiau tik tuo atveju, jeigu vėliau priimtas sprendimas atitinka būtinas pripažinimo sąlygas valstybėje narėje, kurioje prašoma jį pripažinti.

Pareiškėjas įrodinėja, kad Nyderlandų Karalystės teismo procesinis sprendimas prieštarauja jau minėtam Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui dėl T. M. ir Z. C. S. santuokos nutraukimo, kuriame, pareiškėjo teigimu, jau buvo nagrinėti tėvų teisių ir pareigų vaikui klausimai.

Tapačių bylų teisinė kategorija iš esmės reiškia šalių sutapimą bei ieškinio pagrindo bei dalyko sutapimą. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog tų pačių šalių sąvoka aiškinama autonomiškai ir nepriklauso nuo Europos Sąjungos valstybių narių teisinėse sistemose įprastų sąvokų ir teisinių kategorijų. Tam, kad būtų konstatuotas šalių tapatumas, reikalaujama, kad abiejų ieškinių šalys būtų tos pačios, nepriklausomai nuo jų procesinės padėties (žr. Tatry v Maciej Rataj (Case C-406/92) [1994] ECR I-05439). Ieškiniai yra tapatūs, jeigu jie yra tarp tų pačių šalių ir šių ieškinių pagrindas (angl. cause of action) (faktinės aplinkybės ir teisės norma, kuriais remiamasi pagrindžiant ieškinį) bei dalykas (angl. subject matter) sutampa. Vertinant ieškinių dalyko tapatumą, neturi būti vadovaujamasi formaliais kriterijais (t.y. ieškiniai neturi būti absoliučiai identiški), tačiau turi būti atsižvelgiama į abiejų ieškinių esmę (žr. Gubisch Maschinenfabrik KG v. Giulio Palumbo, (Case 144/86) [1987] ECR 4861).

Iš Nyderlandų Karalystės teismo nutarties matyti, kad ja, dėl tėvų nesutarimų kilus grėsmei vaiko M. M. S. teisėms ir teisėtiems interesams, buvo panaikinta bendra tėvų globa vaikui, nustatyta, jog vaiko globa perduodama tik vaiko motinai Z. C. S..

Nyderlandų Karalystės civilinio kodekso (toliau tekste – NK CK) 1:245 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog visiems nepilnamečiams vaikams galioja valdžia (atitikmuo Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje – CK 3.155 str. 1 d., nustatanti, kad vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi). To paties straipsnio antroji dalis numato, jog terminas „valdžia“ reiškia tėvų valdžią (taip pat žinoma kaip tėvų atsakomybė) arba nepilnamečių globą. Pagal NK CK 1:254 straipsnio 3 dalį tėvų valdžią įgyvendina abu tėvai bendrai arba vienas iš jų. Pagal NK CK 1:251 straipsnį tėvai santuokos metu tėvų valdžią savo nepilnamečiams vaikams įgyvendina bendrai. NK CK 1:253n straipsnis, kuriuo rėmėsi užsienio valstybės teismas, reglamentuoja tėvų valdžios apribojimą. Pagal šio straipsnio nuostatas, tais atvejais, kai vaiko tėvai yra nesudarę santuokos ir turi bendrą tėvų valdžią, kaip ji apibūdinama NK CK 1:251a straipsnio 1 dalyje, 1:252 straipsnio 1 dalyje, 1:253q straipsnio 5 dalyje ar 1:277 straipsnio 1 dalyje, apygardos teismas gali, abiems tėvams arba vienam iš jų paprašius, užbaigti bendrą tėvų valdžią dėl vėliau pasikeitusių aplinkybių arba dėl to, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis netikslia arba neišsamia informacija. Tokiu atveju apygardos teismas nusprendžia, kuris iš tėvų turės kiekvieno iš jų nepilnamečių vaikų valdžią. Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje Nyderlandų Karalystės teismo taikyto materialiosios teisės instituto atitikmuo yra įtvirtintas CK III knygos XI skyriaus V skirsnyje (tėvų valdžios apribojimas).

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus, kuriais įrodinėjamas užsienio valstybės teismo nutarties tapatumo kitam teismo procesiniam sprendimui, pažymi, kad, kaip jau minėta, Nyderlandų Karalystės teismas išsprendė tėvystės teisių apribojimo klausimą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimu toks klausimas spręstas nebuvo, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai dėl šių dviejų teismo sprendimų prieštaravimo vienas kitam. Tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių prigimtis leidžia modifikuoti vienu teismo procesiniu sprendimu nustatytas šalių teises ir pareigas tam tikrais teisės aktų nustatytais atvejais, pavyzdžiui, kaip susiklostė Nyderlandų Karalystės teismo išnagrinėtoje byloje, dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių. Nyderlandų Karalystės teismo procesinis sprendimas neprieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimui tuo aspektu, kad pastarajame procesiniame sprendime nustatyta tėvo bendravimo su vaiku tvarka, nes tai yra skirtingi dalykai. Priešingai, pasikeitusios aplinkybės pagal NK CK 1:253n straipsnį gali būti vienas iš kriterijų, kuriais remiantis kyla poreikis apriboti tėvų valdžią. Lietuvos apeliacinis teismas, ex officio išanalizavęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, nenustatė ir kitų teismo sprendimų, kuriems galėtų prieštarauti prašomas nepripažinti užsienio valstybės teismo sprendimas. Be to, Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartis priimta vėliau už aptartą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, o Reglamentas Nr. 2201/2003 numato galimybę nepripažinti teismo sprendimo dėl prieštaravimo vėliau priimtam teismo sprendimui. Tai taip yra pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo Reglamento Nr. 2201/2003) 23 straipsnio e) ir f) punktuose nustatytais pagrindais.

Dėl užsienio valstybės teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui

(Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a) punktas)

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio a) punkte įtvirtinta teisės norma leidžia nepripažinti kitoje Europos Sąjungos valstybėje priimto teismo sprendimo, susijusio su tėvų pareigomis, kai toks pripažinimas akivaizdžiai prieštarauja valstybės narės, kurioje prašoma jį pripažinti, viešajai tvarkai, atsižvelgiant į tai, kas naudingiausia vaikui.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose išaiškinta, kad sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau, nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-40/2013). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nacionalinė viešoji tvarka aiškintina tarptautinės viešosios tvarkos kontekste. Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, jog viešosios tvarkos tikslas – apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, t.y. viešosios tvarkos sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog be minėtų teismų praktikoje suformuluotų viešosios tvarkos aiškinimo taisyklių, Reglamente Nr. 2201/2003 įtvirtina specialioji viešosios tvarkos išlygos aiškinimo ir taikymo taisyklė, pagal kurią vien užsienio valstybės teismo sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai per se neleidžia atsisakyti pripažinti teismo sprendimo dėl tėvų pareigų. Visais atvejais odre public išlyga turi būti vertinama sistemiškai su geriausių vaiko interesų apsaugos principu. Teisėjų kolegija pažymi, jog viešosios tvarkos išlygos taikymas kitos Europos Sąjungos valstybės teismo sprendimo nepripažinimui yra išimtinio pobūdžio. Tai reiškia, kad turi būti nustatomas ir įvertinamas viešosios tvarkos aptariamoje srityje turinys, vėliau analizuojamas užsienio valstybės teismo sprendimo atitikimas viešajai tvarkai ir geriausių vaiko interesų apsaugos principui.

Pareiškėjas įrodinėja, kad Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pažeisti vaiko ir jo tėvo teisės ir teisėti interesai, įskaitant tėvo teisę bendrauti su vaiku. Kartu pažeistos vaiko teisės, vaiko ir tėvo teisės į šeimos gyvenimo apsaugą, teisė į teisingą teismą, kurias Lietuvos Respublika yra įsipareigojusi ginti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 8 straipsnius.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisiškai reikšmingas Konstitucijos 38 straipsnis, kuriame pabrėžiama šeimos esmė ir paskirtis, nustatant, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šios nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas). Šeimos bylose ypatingas dėmesys skiriamas vaiko interesų apsaugai, įvardijant tai kaip viešąjį interesą, kurį turi ginti valstybė (CPK 49 straipsnis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-838/2002). Visų pirma tai susiję su didesniu vaiko pažeidžiamumu ir priklausymu nuo suaugusiųjų valios, taip pat būtina sėkminga vaiko raida, užtikrinančia geresnę visos visuomenės ateitį. Viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei jų plėtrai ir užkirsti kelią vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimams. Teismas, nagrinėjantis tokio pobūdžio bylas turi pareigą užtikrinti, kad bylos, susijusios su vaikų teisėmis ir teisėtais interesais, nebūtų nagrinėjamos formaliai, o būtų nagrinėjamos atsižvelgiant į geriausių vaiko interesų apsaugos principą, įskaitant tokio pobūdžio bylose kylančių procesinių teisinių klausimų išnagrinėjimą. Taigi visi tokio pobūdžio bylose kompetentingų institucijų priimami sprendimai turi būti suderinti su geriausiais vaiko interesais, kurie nustatomi atsižvelgiant į vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2014). Remiantis EŽTT jurisprudencijos standartais, geriausių vaiko interesų apsvarstymas yra dvejopo pobūdžio: pirma, reikia užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje aplinkoje ir tėvas (motina) negali imtis priemonių, kurios pakenktų vaiko sveikatai, raidai, ir, antra, turi būti užtikrintas vaiko ryšių su šeima palaikymas (išskyrus tuos atvejus, kai paaiškėjo, kad šeima yra ypač netinkama), nes šių ryšių suvaržymas reiškia vaiko atskyrimą nuo jo šaknų. Teismas, spręsdamas įvairių susidūrusių interesų teisingos pusiausvyros nustatymo klausimą, turi atlikti gilų visos šeimos situacijos tyrimą ir išnagrinėti daugelį faktinio, emocinio, psichologinio, materialinio ar medicininio pobūdžio veiksnių, atlikti proporcingą ir pagrįstą kiekvieno asmens atitinkamų interesų vertinimą ir rodyti nuolatinį rūpestį, siekiant nustatyti, koks sprendimas būtų geriausias vaikui (žr. Y. C. v. United Kingdom, No. 4547/10, 13 March 2012,§ 138, mutatis mutandis, Neulinger and Shuruk (GC), No. 41615/07, 6 July 2010, § 139 ir kt.). Tokio pobūdžio bylose svarbu pasiekti teisingą vaiko ir jo tėvų interesų balansą (žr. pvz., Olsson v. Sweden (no. 2), Judgment of 27 November 1992, Series A No. 250, pp. 35-36, § 90, E.P. v. Italy, No. 31127/96, 16 November 1999, § 62), tačiau ypatinga svarba turi būti teikiama vaiko interesams, kurie priklausomai nuo jų pobūdžio ir rimtumo gali būti viršesni už tėvų interesus. Svarbiausia, kad nebūtų taikomos priemonės, žalojančios vaiko sveikatą ir raidą (žr. pirmiau cituotą sprendimą Johansen v. Norway p. 1008, § 78; Ignaccolo-Zenide v. Romania, No. 31679/96, § 95, ECHR § 94, 2000-I; Nuutinen v. Finland, No. 32842/96, § 128, ECHR 2000-II).Teismų praktikoje pripažįstama, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas ir kt.) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Diamanteand Pelliccioni v. San Marino, no. 32250/08, 27 September 2011, par. 175, ECHR). Nagrinėjant peticijas itin konfliktiškų šeimos santykių bylose, Teismo pabrėžtas bendrasis principas, kad tam, jog tėvai galėtų peržengti emocines kliūtis ir atkurti brandų tarpusavio ryšį, orientuotą į geriausius vaiko interesus, turi praeiti šiek tiek laiko; tokiose delikačiose situacijose ryšių su vaiku atkūrimas gali reikalauti ilgalaikių visų suinteresuotų asmenų pastangų; šioje srityje valstybės pareigos nėra absoliučios ir jos daugiau susijusios su priemonių, o ne rezultato klausimu (žr. Cristescu v. Romania, no. 13589/07, 10 January 2012). Šios Lietuvos Respublikos bei tarptautiniuose teisės aktuose, Lietuvos Respublikos ir tarptautinių teismų praktikoje suformuluotos taisyklės sudaro viešosios tvarkos turinį aptariamoje srityje, kurio atžvilgiu šioje byloje atliekamas Nyderlandų Karalystės teismo sprendimo įvertinimas.

Iš užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo turinio matyti, jog šio teismo sprendimo priėmimo priežastis – T. M. ir Z. C. S. itin neigiamas požiūris į vienas kitą, iš to kylančios bendravimo problemos, keliančios grėsmę vaiko geriausiems interesams, sukuriančios vaiko lojalumo konfliktą, trukdančios vaiko tėvams kartu įgyvendinti tėvų teises. Nutartis priimta nesant priežasčių manyti, jog susiklosčiusi padėtis gali išsispręsti artimiausiu metu (t. 1, b. l. 235). Užsienio valstybės teismas, spręsdamas minėtą klausimą, akcentavo, jog tarp vaiko tėvų vyksta nuožmi teisinė kova, tėvai nėra linkę bendradarbiauti vaiko labui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors tėvų valdžios nepagrįstas apribojimas per se galėtų būti pagrindas konstatuoti tokio pobūdžio teismo procesinio sprendimo prieštaravimą viešajai tvarkai, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių prieštaravimų nekyla. Kaip minėta, teismo sprendimas pagrįstas siekiu maksimaliai apsaugoti nepilnamečio vaiko M. M. S. teises ir teisėtus interesus. Geriausių vaiko interesų apsaugos principo apsauga tiek pagal kasacinio teismo praktikoje išdėstytus standartus, tiek pagal EŽTT jurisprudenciją, tiek ir pagal paties Nyderlandų Karalystės teismo suformuluotus argumentus yra tokio pobūdžio bylų esmė. Todėl Nyderlandų Karalystės teismo padarytos išvados dėl poreikio apriboti vieno iš tėvų valdžią, kai jos įgyvendinimas įprasta tvarka kelia grėsmę vaiko interesams, atitinka Lietuvos Respublikos viešosios tvarkos atitinkamoje srityje esmę. Tokio pobūdžio bylose, kaip minėta, prioritetas teikiamas vaiko interesams, todėl tėvų tarpusavio nesutarimai neturi kenkti vaiko, turinčio teisę augti saugioje, sveikoje ir tinkamoje aplinkoje bei tobulėti, objektyviems poreikiams. Akivaizdu, jog tėvų nesutarimai kenkia M. M. S., todėl pritartina užsienio valstybės teismo pozicijai, jog tėvams būtina bendradarbiauti. Atkreiptinas dėmesys į faktą, jog Nyderlandų Karalystės teismas, prieš priimdamas nutartį apriboti T. M. tėvystės teises, buvo priėmęs keletą laikinų nutarčių dėl tėvo bendravimo su vaiku tvarkos, prižiūrint kompetentingai Nyderlandų Karalystės institucijai. Nepaisant to, jog šie sprendimai buvo priimti paties vaiko tėvo interesais, siekiant sudaryti jam galimybę bendrauti su vaiku, pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su analogišku šioje byloje reiškiamam reikalavimu. Panašias išvadas procesiniuose sprendimuose darė ir kiti Lietuvos Respublikos teismai. Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas civilinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-5298-131/2013, konstatavo, jog T. M. siūlyta bendravimo su vaiku tvarka neatitiktų geriausių vaiko interesų, nes tokios bendravimo tvarkos reikalaujamą prioritetą teikiant ne vaiko interesams, o skyrium gyvenančio tėvo patogumui. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti įrodinėjamo nepripažinimo pagrindo egzistavimo.

Dėl vaiko išklausymo užsienyje vykusiame teismo procese

(Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio b) punktas)

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio b) punkte įtvirtinta teisės norma numato galimybę nepripažinti teismo sprendimo, kai, išskyrus skubius atvejus, jis buvo priimtas nesuteikus vaikui galimybės būti išklausytam teisme, pažeidžiant pagrindinius valstybės narės, kurioje prašoma pripažinti teismo sprendimą, proceso principus.

Pareiškėjas T. M. įrodinėja, kad Nyderlandų Karalystėje vykusiame teismo procese nebuvo išklausytas vaikas M. M. S..

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nustatyta, kad valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, skiriama daug dėmesio. Dėl to vaikui turi būti būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam dėl bet kokio jį liečiančio klausimo teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka.

2009 metais Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, kurio pagrindinė veikla – valstybių ataskaitų apie tai, kaip jų šalyse vykdoma Vaiko teisių konvencija, vertinimas, atitinkamų klausimų iškėlimas, rekomendacijų teikimas bei pozityviosios vaikų teisių apsaugos praktikos tendencijų formavimas, parengė bendrąjį komentarą dėl Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnio. Jame nurodoma, kad vaiko, sugebančio suformuluoti savo pažiūras, teisė būti išklausytam turi būti suprantama kaip valstybės pareiga įvertinti vaiko gebėjimą suformuluoti nepriklausomą nuomonę įmanomai plačiausia apimtimi. Tai reiškia, kad valstybės – šios konvencijos dalyvės neturėtų pradėti nuo prezumpcijos, kad vaikas nepajėgus išreikšti savo pažiūrų, priešingai, valstybė turėtų preziumuoti, kad vaikas geba išreikšti savo nuomonę ir pripažinti jo teisę ją pareikšti. Komitetas taip pat pabrėžė, kad Konvencijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata taikoma visiems be apribojimų svarbiems teismo procesams, susijusiems su vaiku, pavyzdžiui, dėl tėvų skyrybų, globos, įvaikinimo, smurto, sveikatos apsaugos, prieglobsčio ir pan., taip pat administraciniams procesams ir mediacijai bei arbitražui. Iš EŽTT jurisprudencijos taip pat matyti, kad Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau neabsoliutus ir įgyvendinamas atsižvelgiant į vaiko brandos lygį (žr., pvz., Šneersone et Kampanella c. Italie, no 14737/09, 12 juillet 2011, § 42, 102-103).

Kaip jau nustatyta nagrinėjamoje byloje, Nyderlandų Karalystės teismas, spręsdamas dėl vieno iš tėvų valdžios apribojimo, vadovavosi geriausių vaiko interesų apsaugos principu, atsižvelgdamas į aplinkybę, jog tarp vaiko tėvų egzistuoja konfrontacija, sprendė, jog reikalinga apriboti skyrium gyvenančio tėvo tėvystės teises. Iš prašomo nepripažinti užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo matyti, jog jame buvo remiamasi Overijssel vaiko teisių apsaugos tarnybos (Bureau Jeugdzorg Overijssel), vykdžiusios M. M. S. ir jo šeimos priežiūrą, išvada, jog vaiko galimybės bendrauti su tėvu, tarpininkaujant šiai tarnybai, yra išnaudotos (t. 1, b. l. 236). Taigi darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje atsižvelgta į vaiko M. M. S. poreikius bei nuomonę atitinkamais klausimais. Teisėjų kolegija pažymi, jog tarptautinėje praktikoje tokio pobūdžio klausimais nereikalaujama visais atvejais išklausyti vaiką asmeniškai teismo posėdyje, svarbiausia yra pasirinkti tokį vaiko išklausymo būdą, kuris leistų nustatyti objektyvią vaiko nuomonę aktualiais klausimais, tuo pačiu jo netraumuojant. Būtent dėl šios priežasties galimas netiesioginis vaiko išklausymas. Akivaizdu, jog tokio amžiaus vaiko tiesioginis išklausymas teismo posėdyje galėtų neigiamai įtakoti vaiką, sukelti jam lojalumo tėvams konfliktą. Pažymėtina ir tai, jog byla, kurioje priimtas prašomas nepripažinti teismo sprendimas, nėra pirmoji byla, kurioje dalyvauja T. M. ir Z. C. S., taigi užsienio valstybės teismas, net ir tuo atveju, jeigu šioje konkrečioje byloje nebūtų tiesiogiai apklausęs berniuko, neabejotinai žino jo nuomonę aptariamais klausimais. Todėl nėra pagrindo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą šiuo jo įrodinėjamu pagrindu.

Dėl suinteresuoto asmens teisės į tinkamą procesą pažeidimo

užsienio valstybėje vykusio teismo proceso metu

(Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktai)

Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) punktas leidžia atsisakyti pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą, jeigu jis buvo priimtas asmeniui neatvykus į teismą, jeigu neatvykusiam į teismą asmeniui bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas nebuvo įteiktas laiku ir tokiu būdu, kad šis asmuo turėtų pakankamai laiko pasiruošti savo gynybai, išskyrus tuos atvejus, kai nustatoma, kad toks asmuo nedviprasmiškai pritarė teismo sprendimui. To paties straipsnio d) punkte įtvirtintas nepripažinimo pagrindas, kai to paprašo bet kuris asmuo, teigiantis, kad teismo sprendimas pažeidžia jo tėvų pareigas, jei minėtas teismo sprendimas buvo priimtas pirmiau nurodytam asmeniui nesuteikus galimybės būti išklausytam.

Pareiškėjas nurodo, jog jam nebuvo įteiktas ieškinys, o sprendimą užsienio valstybės teismas priėmė už akių, pareiškėjo neinformavęs apie teismo posėdį tokiu laiku ir tokiu būdu, kad pareiškėjas galėtų gintis ir būti išklausytas. Pareiškėjas pažymi, kad sprendžiant dėl vienos ES valstybės teismo procesinių dokumentų įteikimo kitoje ES valstybėje narėje, privaloma vadovautis ne nacionalinės teisės taisyklėmis ar vietos teismų praktika, o Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatomis.

Reglamento Nr. 1393/2007 1 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio teisės akto taikymo sritį, įtvirtinta, jog šis reglamentas taikomas nagrinėjant civilines ir komercines bylas, kai teisminis arba neteisminis dokumentas turi būti perduodamas iš vienos valstybės narės į kitą, kad būtų joje įteiktas. Reglamento 14 straipsnis numato, jog kiekviena valstybė narė teisminius dokumentus kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims gali įteikti tiesiogiai paštu: registruotu laišku su gavimo patvirtinimu arba lygiaverčiu būdu.

Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog tais atvejais, jeigu pagal šio reglamento nuostatas kitai valstybei narei turėjo būti perduotas šaukimas į teismą ar kitas lygiavertis dokumentas įteikimui, o atsakovas neatvyko, teismas sprendimo nepriima tol, kol nustato, kad: a) dokumentas buvo įteiktas valstybės narės, į kurią kreipiamasi dėl dokumentų įteikimo vietinėse bylose jos teritorijoje esantiems asmenims, vidaus teisėje numatytu būdu; arba b) dokumentas buvo faktiškai įteiktas atsakovui arba pristatytas į jo gyvenamąją vietą kitu šiame reglamente numatytu būdu; ir kad bet kuriuo iš šių atvejų įteikimas ar pristatymas buvo atliktas laiku, kad atsakovas turėtų pakankamai laiko pasiruošti savo gynybai. Vadovaujantis Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekviena valstybė narė pagal 23 straipsnio 1 dalį gali paskelbti, kad, nepaisant 1 dalies nuostatų, teisėjas gali priimti sprendimą net ir tuo atveju, kai nebuvo gautas įteikimo ar pristatymo pažymėjimas, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos: a) dokumentas buvo perduotas vienu iš šiame reglamente numatytų būdų; b) nuo dokumento perdavimo dienos praėjo ne mažiau kaip šešių mėnesių laikotarpis, kuris, teisėjo nuomone, yra pakankamas konkrečioje byloje; c) nebuvo gautas joks pažymėjimas, neatsižvelgiant į tai, kad buvo dedamos visos pastangos jam gauti iš valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingų institucijų ar įstaigų.

Nagrinėjamu atveju iš Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 matyti, šis teismas, vertindamas procesinių dokumentų įteikimo pareiškėjui tinkamumą, vadovavosi Reglamento Nr. 1393/2007 nuostatomis, procesinius dokumentus teikė minėtame reglamente nustatytais būdais, tačiau taikė Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą galimybę nagrinėti bylą, kai nėra gautas patvirtinimas apie procesinių dokumentų įteikimą vienam iš byloje dalyvaujančių asmenų.

Iš byloje esančio Nyderlandų Karalystės teismo procesinio sprendimo matyti, jog šis teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 nesant visiško teismo įsitikinimo dėl procesinių dokumentų įteikimo pareiškėjui fakto: iš užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo matyti, jog byla nagrinėta, nors bylos medžiagoje buvo dokumentų, iš kurių akivaizdu, jog teismo siųstos procesinių dokumentų siuntos T. M. nebuvo įteiktos. Pažymėtina, jog Reglamento Nr. 1393/2007 19 straipsnio 2 dalies 3 punktas leidžia teismui nagrinėti bylą tik tuo atveju, kai teismas, dedantis protingas pastangas, apskritai negauna jokio duomenų apie procesinių dokumentų įteikimo faktą. Šiuo atveju Nyderlandų Karalystės teismas turėjo įrodymų, jog procesiniai dokumentai Reglamente Nr. 1393/2007 numatytais būdais pareiškėjui neįteikti.

Nustačius aplinkybę, jog byla užsienio valstybės teisme išnagrinėta esant įrodymų, jog procesiniai dokumentai pareiškėjui neįteikti, teismas toliau vertina, ar iš kitų užsienio valstybės teismo nutarties duomenų galima daryti išvadą, kad procesiniai dokumentai šiam asmeniui įteikti kitu tinkamu ir efektyviu būdu.

Iš užsienio valstybės teismo nutarties matyti, kad tarp pareiškėjo T. M. ir Nyderlandų Karalystės teismo vyko komunikacija – teismas bandė su pareiškėju susisiekti elektroniniu paštu ir telefonu, T. M. siuntė teismui faksą bei teiravosi, ar šiame teisme vyksta kokių nors teismo procesų. Detalesnis šios procesinės komunikacijos turinys nežinomas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje tokio pobūdžio bylose išaiškinta, kad dokumentai asmeniui gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme. Tokio aiškinimo tikslas yra atimti iš atsakovo galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kad jis neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą teisme, motyvuodamas tuo, jog jo informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio mėn. 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-13/2009). Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie asmens informavimą apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą, kurio šalis jis yra, privalo nustatyti: 1) ar užsienio valstybės teismas užtikrino realų asmens žinojimą apie užsienio valstybėje vykusį teismo procesą, kurio šalis jis yra; 2) ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis užsienio valstybės procesiniuose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-20/2012 ir kt.). Tuo atveju, jeigu sprendžiant užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą nustatoma, kad asmuo, prieš kurį užsienio valstybėje buvo inicijuotas teismo procesas, buvo bent vieną kartą tinkamai ir laiku apie jį informuotas, laikoma, kad šis asmuo turėjo galimybę pasinaudoti tos valstybės įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-34/2013 ).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog iš užsienio valstybės teismo procesiniame sprendime esančių duomenų negalima nustatyti aplinkybės, jog procesiniai dokumentai buvo įteikti adresatui, taip pat negalima nustatyti procesinių dokumentų įteikimo laiko. Esant tokioms aplinkybėms, Lietuvos apeliacinis teismas negali daryti vienareikšmiškos išvados dėl minėtų aplinkybių egzistavimo. Vadovaujantis minėta Lietuvos apeliacinio teismo praktika, asmens informavimo apie teismo procesą ir procesinių dokumentų įteikimo tinkamumas konstatuojamas, kai iš byloje esančių duomenų galima vienareikšmiškai nustatyti, kad asmeniui procesiniai dokumentai yra realiai įteikti. Šiai aplinkybei konstatuoti nereikalinga, kad dokumentai būtų įteikti laikantis visų egzistuojančių formalumų, svarbu nustatyti realaus asmens žinojimo apie teismo procesą ir procesinių dokumentų gavimo faktą. Nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo, kuriuo remiasi pareiškėjas, ratio decidendi kiek skiriasi nuo šios bylos, minėtame sprendime, pasisakant dėl galimybės taikyti procesinių dokumentų įteikimo fikciją galimybės nebuvimo, teismo išdėstyti teisės išaiškinimai turi reikšmės šioje byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui. Minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime byloje Nr. C-325/11 išaiškinta, jog Reglamento Nr. 1393/2007 tikslų negalima siekti kaip nors susilpninant vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų teisę į teisminę gynybą. Reglamentas numato pakankamai operatyvių ir efektyvių teisinių instrumentų, padedančių įteikti procesinius dokumentus užsienyje. Nagrinėjamoje situacijoje išskirtini, pavyzdžiui, procesinių dokumentų įteikimas per Lietuvos Respublikos gaunančiąją agentūrą (Reglamento Nr. 1393/2007 7 straipsnis) arba įteikimas per Lietuvos Respublikoje veikiantį antstolį (Reglamento Nr. 1393/2007 15 straipsnis). Neįteikus procesinių dokumentų vienu Reglamente Nr. 1393/2007 įtvirtintu būdu, nėra draudžiama naudotis ir kitais šiame teisės akte įtvirtintais procesinių dokumentų įteikimo būdais, ypač atsižvelgiant į nagrinėjamoje faktinėje situacijoje susiklosčiusiais aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad T. M. procesinis elgesys savaime nereiškia, jog jam neturi būti užtikrinama teisė į teisminę gynybą, įskaitant teisę tinkamai gauti procesinius dokumentus. Proceso teisės normos, kurios prima facie skirtos apsaugoti vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų teises ir teisėtus interesus, neretai de facto yra skirtos apsaugoti abiejų ginčo šalių teises, taigi jų reikalavimų paisymas yra imanentinė bet kurio efektyvaus teismo proceso prielaida. 

Byloje nesant duomenų, įrodančių procesinių dokumentų įteikimo T. M. faktą, Nyderlandų Karalystės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464 atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Reglamento Nr. 2201/2003 23 straipsnio c) ir d) punktų pagrindu.

Dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo byloje Nr. C/08/161701/ FA RK 14-2137 (SvE) nepripažinimo

Nyderlandų Karalystės teismas prašomu nepripažinti teismo procesiniu sprendimu atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Nyderlandų Karalystėje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dalis dėl santuokos T. M. ir Z. C. S. nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaiko M. M. S. gyvenamosios vietos nustatymo su motina, išlaikymo vaikui priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Minėtu užsienio valstybės teismo procesiniu sprendimu pripažinta ir leista vykdyti Nyderlandų Karalystėje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo dalis dėl tėvo T. M. bendravimo su vaiku M. M. S. tvarkos nustatymo.

Kadangi šiuo užsienio valstybės teismo procesiniu sprendimu išspręstas Lietuvos Respublikos teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Nyderlanduose klausimas, jis nėra pripažinimo objektas. Kaip teisingai pažymi pats pareiškėjas 2014 m. vasario 1 d. prašyme, tarptautinėje privatinėje teisėje galioja exequatur sur exequatur ne vaut principas. Todėl šios bylos dalis dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo byloje Nr. C/08/161701/ FA RK 14-2137 (SvE) nepripažinimo nutraukiama kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 str. 1 p.).

Dėl kitų prašymų

Pareiškėjas T. M. 2014 m. rugpjūčio 4 d. prašyme prašo Lietuvos apeliacinio teismo priimti naują sprendimą dėl buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo, pripažįstant, kad abu buvę sutuoktiniai yra pajėgūs save išlaikyti, todėl tarpusavio išlaikymas nei vienam iš sutuoktinių neskiriamas; priimti sprendimą dėl vaiko išlaikymo: nustatyti vaiko išlaikymui 1 000 litų per mėnesį sumą, kurią lygiomis dalimis (po 500 lt) moka ieškovas ir atsakovė (abu tėvai) į vaikui atidarytą sąskaitą banke; pakeisti vaiko M. M. S. gyvenamąją vietą, nustatant ją su T. M. jo gyvenamojoje vietoje; pakeisti bendravimo su vaiku tvarką pagal pareiškėjo prašyme pateiktas detalias tėvų bendravimo su vaiku tvarkos taisykles; uždrausti Z. C. S. be T. M. raštiško sutikimo, o tėvui be motinos raštiško sutikimo, išvežti vaiką gyventi ir (arba) mokytis į kitą valstybę ilgesniam nei 30 d. laikotarpiui; įpareigoti abu tėvus iš anksto prieš 24 vai. informuoti vienas kitą apie konkrečią vaiko buvimo vietą ir kelionės maršrutą, išvykus iš vaiko nuolatinės ar faktinės gyvenamosios vietos ilgiau nei 12 val. laikotarpiui ir kt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl šių pareiškėjo argumentų ir reikalavimų yra priimtas ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1267-567/2014. Kadangi teismo procesas dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo (nepripažinimo) nėra ir negali būti kasacijos dėl įsiteisėjusių apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų funkcinis atitikmuo, teismas nevertina šių pareiškėjo reikalavimų.

Kiti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose formuluojami argumentai ir reiškiami reikalavimai neturi teisinės reikšmės šioje byloje kilusio klausimo teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsniu, 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000,23 straipsnio c) punktu ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 21 straipsniu,

n u t a r i a:

Atsisakyti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį byloje Nr. C/08/132370/FA RK 12-1276 (L. R.), kuria nustatyta, kad T. M. nuo 2012 gegužės 18 d. mokės po 4 323, 16 eurų pragyvenimo išmokos Z. C. S.; po 567, 01 eurų per mėnesį už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d. bei po 790 eurų per mėnesį už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 2 d. vaiko M. M. S. išlaikymui.

Nepripažinti ir neleisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. C/08/136624/FA RK 13/464, kuria panaikintos bendros nepilnamečio M. M. S. globos teisės ir nustatyta, kad globos teises dėl nepilnamečio M. M. S. turės tik berniuko motina Z. C. S..

Civilinę bylą Nr. 2T-28-186/2015 dalyje dėl Nyderlandų Karalystės Overijssel teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo byloje Nr. C/08/161701/ FA RK 14-2137 (SvE) nepripažinimo Lietuvos Respublikoje nutraukti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Teisėjai                                                        Artūras Driukas

                                                                      Egidija Tamošiūnienė

                                                                      Egidijus Žironas