Administracinė byla Nr. I-109-244/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01223-2010-4
Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 17 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų G. P., A. A. ir V. Ž. skundą atsakovėms Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Štabo įgaliotos Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės V. P., trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtų priedų ir priemokų išmokėjimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjai skunde (b. l. 1–5) prašo solidariai priteisti iš atsakovių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės (toliau – Varėnos rinktinė) ir Lietuvos valstybės G. P. 597,79 Lt darbo užmokesčio dalį, A. A. – 2 260,58 Lt darbo užmokesčio dalį ir V. Ž. – 2 632,24 Lt darbo užmokesčio dalį.
Paaiškino, kad pareiškėjai dirba Varėnos rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyriuje ir Operatyvinės veiklos skyriuje: G. P. – specialisto pareigose, A. A. – tyrėjo ir V. Ž. – vyresniosios tyrėjos pareigose. Nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Nuo 2007-07-01 iki 2008-10-31 G. P. buvo neišmokėta 597,79 Lt priemokų ir priedų, nuo 2007-09-01 iki 2009-12-31 A. A. buvo neišmokėta 2 260,58 Lt priemokų ir priedų, o nuo 2007-08-01 iki 2009-12-31 V. Ž. – 2 634,24 Lt priemokų ir priedų. Atsakovai nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę ir prieštarauja Konstitucijai. Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių yra priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Priedai skiriami už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; už laipsnį arba tarnybinį rangą – mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka ir negali viršyti 55 procentų pareiginės algos (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str., 25 str. 7 d.). Priemokos mokamos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą ir jos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalyje reglamentuota, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą ir negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 36 straipsnis numato, jog pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį, kurių suma negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Konstitucinis Teismas 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą, konstatavo, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 str. 1 d., bet ir Konstitucijos 23 str. 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą, kuriame teigiama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo atveju Varėnos rinktinės, kaip darbdavio, netinkamas darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Štabo įgaliotos Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės V. P., atsiliepime į skundą (b. l. 23–26) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad civilinė atsakomybė, būdama teisinės atsakomybės rūšimi, gali atsirasti tik tada, kai asmens veiksmai nesiderina su teisės nustatytu elgesio standartu. Jeigu asmens veikla teisės požiūriu yra nepriekaištinga, jo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl veiklos, yra negalima. Deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui. CK 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. To paties straipsnio 1 d. įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Valstybei, kaip ir asmeniui yra taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjai, siekdami žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Valstybė gali būti įpareigota atlyginti žalą tik esant teisei priešingiems veiksmams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 d. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Kadangi atsakovo sprendimai riboti pareiškėjams priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtoms pareiškėjų darbo užmokesčio dalims netaikytina.
Atsakovė Varėnos rinktinė atsiliepime į skundą (b. l. 30–33) su skundu nesutinka, paršo jį atmesti kaip nepagrįstą, patenkinus pareiškėjų skundą – prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Paaiškino, kad darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams turi būti apskaičiuojamas ir išmokamas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatomis. Valstybės tarnybos įstatymo (aktuali šio įstatymo redakcija nuo 2006 m. liepos 19 d.) 23 straipsnio „Darbo užmokestis“ 1 dalis nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga, 2) priedai, 3) priemokos. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007 m. spalio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis buvo išdėstyta nauja redakcija ir nurodyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies (šio straipsnio redakcija nuo 2007 m. spalio 1 d.) 1 punkte buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojui priedas mokamas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, o šios dalies 5 punkte buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojui mokamas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcija iki 2009 m. sausio 1 d. daugiau nebuvo keičiama. Būtent šiomis įstatymo nuostatomis ir vadovavosi Varėnos rinktinė išmokėdama darbo užmokestį pareiškėjams. Varėnos rinktinė negalėjo nevykdyti įstatymų reikalavimų, todėl nepagrįstas skundo teiginys, kad atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį. Nuo 2009 m. sausio 1 dienos pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakciją, pareiškėjams mokamų priedų ir priemokų suma nebuvo ribojama. Pareiškėjai nenurodo, kuo pasireiškė tariamai nepagrįstas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies taikymas apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius. Iš skunde išdėstytų teiginių galima daryti išvadą, jog pareiškėjai reikalauja žalos (negautų pajamų) atlyginimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Varėnos rinktinės neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta pareiškėjų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį nebuvo paneigta ir Varėnos rinktinės aktais ar veiksmais ribojama, nes darbo užmokestis buvo išmokamas pagal galiojantį įstatymą. Pareiškėjai nenurodo, kad Varėnos rinktinė 2007–2008 metais neteisingai apskaičiavo ir išmokėjo jiems priklausantį darbo užmokestį. Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio normą būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlyginti žalą sąlyga yra pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybei kaip ir asmeniui yra taikomos tos pačios žalos atlyginimo normos kaip teisės subjektui, dalyvaujančiam civiliniuose teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjai, siekdami žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos, priežastinio ryšio ir žalą sukėlusių Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Varėnos rinktinės pareigūnų elgesio neteisėtumo faktus. Konstitucijos 107 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Kadangi sprendimai riboti pareiškėjams priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11d. nutarimo paskelbimo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neišmokėtai pareiškėjų darbo užmokesčio daliai netaikytina. Varėnos rinktinė neginčija, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo turi būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi po 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, o 2009 metais darbo užmokesčio ribojimas jų atžvilgiu nebuvo taikomas.
Skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007–2008 metus, susidariusios dėl šiuo laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. numatytos priedų ir priemokų ribos.
2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ tiek, kiek jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. DC-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261–275) yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-l 175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas (administracinė byla Nr. A575-1831/2011).
Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo A. A. asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 7–9) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu nuo 2007-09-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui nebuvo išmokėta 2 260,58 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjos V. Ž. asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 11–13) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu nuo 2007-08-01 iki 2008-12-31 pareiškėjai nebuvo išmokėta 2 632,24 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Kaip matyti iš byloje esančios pareiškėjo G. P. asmeninės uždarbio kortelės (b. l. 15–17) dėl minėtų įstatymo leidėjo nustatytų ribojimų, laikotarpiu nuo 2007-07-01 iki 2008-03-01 pareiškėjui nebuvo išmokėta 597,79 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).
Šiuose dokumentuose pareiškėjams apskaičiuotų darbo užmokesčio ir neišmokėtos jų dalies sumų atsakovė neginčija, o byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovės atsakingo darbuotojo parengtose ir patvirtintose pažymose pateikta informacija.
Teismas pažymi, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio objekto (institucijos) kalte, todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir šiuo atveju netaikytinos.
Bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies yra tarnybinis ginčas, tai pareiga tinkamai atlyginti pareiškėjui už jo atliktą darbą, tenka įstaigai, kurioje pareiškėjas tarnavo, t. y. šiuo atveju Varėnos rinktinė.
Vidaus tarnybos statutas nenustato, per kokį terminą valstybės tarnautojas gali kreiptis į teismą su reikalavimais dėl neišmokėto darbo užmokesčio ir kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų priteisimo, tačiau, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalimi, tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti turėtų būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų ieškininės senaties terminas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio nuostatas ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui. Pagal Civilinio kodekso 1.130 straipsnį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.
Pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi 2010-04-30, todėl jų piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-04-30 iki 2010-04-30. Šiuo atveju DK 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas nėra praleistas. Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pareiškėjų reikalavimas priteisti negauto G. P. 597,79 Lt darbo užmokesčio dalį, A. A. – 2 260,58 Lt darbo užmokesčio dalį ir V. Ž. – 2 632,24 Lt darbo užmokesčio dalį, yra pagrįstas, todėl tenkintinas visa apimtimi.
CPK 284 str. 1 d. nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas, atsižvelgdamas į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo turtinę padėtį, nes valstybės tarnautojų profesinė veikla atlyginama iš valstybės biudžeto, o biudžete turi būti numatyti asignavimai valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui, sprendžia, kad teismo sprendimas vykdymas atidėtinas vieniems metams skaičiuojant nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjų G. P., A. A. ir V. Ž. skundą patenkinti.
Priteisti pareiškėjams iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės: G. P. 597,79 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt septynis litus, 79 centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, A. A. – 2 260,58 Lt (du tūkstančius du šimtus šešiasdešimt litų, 58 centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį ir V. Ž. – 2 632,24 Lt (du tūkstančius šešis šimtus trisdešimt du litus, 24 centus) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Liudmila Zaborovska