Administracinė byla Nr. A822-87/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00577-2010-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.4; 14.3.1; 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant atsakovų V. V. ir G. V. atstovui advokatui Romualdui Drakšui, atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Dianai Jasinavičiūtei, trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Žydrei Stirbienei, trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui Arūnui Umbrasui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų V. V. ir G. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Neringos savivaldybės tarybai, Neringos savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, V. V. ir G. V., tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, L. B. projektavimo firma, Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „ACDC“, uždaroji akcinė bendrovė „Pamario restauratorius“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos projektas“, dėl administracinių aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašymu (I t., b. l. 6–11) ir patikslintu prašymu (V t., b. l. 177–185), prašydamas:

1) panaikinti Neringos savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 148 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Neringos savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Architektūros skyriaus 2003 m. balandžio 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. 74 (toliau – ir Statybos leidimas) ir 2003 m. rugsėjo 18 d. statybos leidimo Nr. 74 pakeitimą (toliau – ir Statybos leidimo pakeitimas) gyvenamojo namo pertvarkymo ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, statybai; 3) panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 21 d. gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), Neringa, individualaus statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą (toliau – ir Pripažinimo tinkamu naudoti aktas).

2012 m. spalio 26 d. pareiškėjas įvertinęs tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo planą, kurio sprendiniai susiję ir su ginčo teritorija, kreipėsi patikslintu prašymu į teismą, prašydamas įpareigoti V. V. ir G. V. pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, rekonstrukciją pradėti ne vėliau kaip po 2 metų, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 pavirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano reikalavimus, nustatytus šiai teritorijai.

Pareiškėjas nurodė, jog Klaipėdos apygardos prokuratūroje 2010 m. birželio 19 d. iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) gautu 2010 m. birželio 17 d. raštu  Nr. (1.29) 2-1777; 2010 m. liepos 15 d., 2010 m. liepos 19 d. gautu iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Saugomų teritorijų tarnyba) 2010 m. liepos 12 d. raštu Nr. V3-2.8-1073; 2010 m. liepos 19 d. gautu Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2010 m. liepos 16 d. raštu Nr. (16.24)-2D-8340 gauti duomenys apie teisės aktų pažeidimus, susijusius su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Nidos gyv., Neringa, detaliojo plano patvirtinimu. Pažymėjo, jog Taryba Sprendimu patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Neringoje, Nidoje detalųjį planą, kurio sprendiniai – esamas gyvenamasis namas rekonstruojamas ir perkeliamas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, statant prie suformuotos gyvenamųjų namų užstatymo linijos; statomas ūkinis pastatas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, prijungiant prie esamo kaimyninio ūkinio ir prie suformuotos ūkinių pastatų užstatymo linijos ir šiai Nidos daliai būdingų parametrų (6x9); pastatų inžinerinės sistemos prijungiamos prie miesto vandentiekio, buities nuotekų ir elektros energijos tiekimo tinklų; įvažiavimas į sklypą planuojamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Pagrindiniame brėžinyje nurodytas užstatymo tankumo indeksas – 0,25, užstatymo intensyvumo indeksas – 0,40. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodytas esamas žemės sklypo užstatymo procentas – 10 proc. Ginčo žemės sklypas yra Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – ir KNNP) teritorijoje ir priklauso šio parko konservacinei funkcinei zonai bei patenka į etnokultūrinį draustinį.

Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 įsteigtas KNNP ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei deleguota teisė nustatyti KNNP režimą. Toks režimas nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (toliau – ir KNPP schema). KNPP schema yra registruota Teritorijų planavimo dokumentų registre kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas (registro Nr. 100002000006). 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatai (toliau – ir KNNP nuostatai). Pažymėjo, jog nurodyti norminiai teisės aktai specialiai skirti KNNP teritorijai, todėl jų nuostatos privalomos visiems detaliojo planavimo objektams. Paaiškino, kad KNNP schemos brėžinyje Nr. 3 „Nidos gyvenvietės 1992 m. būklė. Siūlomos paminklosaugos ir paminklotvarkos priemonės“ ginčo pastatas ((duomenys neskelbtini), Nida) priskirtas I kategorijos pastatams, kurie gali būti tik konservuojami ar restauruojami, pilnai išsaugant autentiškus elementus ir išvaizdą. Ginčo gyvenamasis namas 1996 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Šio statinio apsauga ir tvarkymas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ). Nidos gyvenvietė 1996 m. įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 punkto nuostatomis, kultūriniuose draustiniuose draudžiama naikinti ar žaloti kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes), naikinti jų autentiškumą.

Pareiškėjas teigė, kad Sprendimu patvirtinto ginčo žemės sklypo detaliojo plano sprendiniais numatyta esamo gyvenamojo pastato rekonstrukcija ir perkėlimas, naujo ūkinio pastato statyba, žemės sklypo užstatymo tankumo padidinimas (techniniame projekte yra padidinti ne tik gyvenamojo namo matmenys, bet ir ūkinio pastato aukštis ir užstatymo plotas: 1) aiškinamajame rašte nurodytas esamas žemės sklypo užstatymo procentas – 10 proc.; 2) detaliajame plane nurodytas užstatymo plotas – 25 proc.; 3) techniniame projekte – 27 proc.; pastatų pertvarkymai ir plėtimai, posesijų ribų keitimas, užstatymo papildymas, nesant etnokultūrinių draustinių regeneravimo kompleksinių projektų; tai, kad statinys savo tūriu ir gabaritais išsiskiria iš šalia esančių gyvenamųjų pastatų – tradicinių žvejų namų – akivaizdžiai prieštarauja KNNP schemos sprendiniams (Pagrindinių teiginių 5, 4.1, 10, 14 punktams, „Nidos ir apylinkių principinio plano“ Architektūrinio – erdvinio tvarkymo reglamento 5 principui, imperatyvioms nuostatoms, taikomoms III, IV teritorijai numatytiems tvarkymo tikslams bei a ir b punktams, pažeidžia Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalį, Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento (toliau – ir KNNP reglamentas) 36.3, 36.1 punktus, NKPAĮ 13, 14 straipsnių nuostatas.

Pareiškėjas pažymėjo, jog KNNP nuostatų 4 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“. Paaiškino, jog atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir imperatyvios nuostatos: KNNP schemos pagrindinių teiginių (5 p., 4.1 p., 10 p., 14 p.), Nidos ir apylinkių principinio plano Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento 5 principas, III dalies a ir b punktų imperatyvios nuostatos, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis, KNNP reglamento 36.3, 36.l punktai, NKPAĮ 13, 14 straipsniai, KNNP nuostatų 4, 6.6, 11 punktų reikalavimai. Pažymėjo, jog Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra naikintinas.

Pareiškėjo nuomone, panaikinus Sprendimą turi būti panaikintos ir Sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės, t. y. Statybos leidimas, Statybos leidimo pakeitimas, Pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Paaiškino, jog KNNP įsteigtas siekiant išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimoms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą. 2000 m. lapkričio 29 d. Kuršių nerija, kaip kultūrinis kraštovaizdis, įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. KNNP žemė priklauso išimtinei valstybės nuosavybei (Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 1 d., Žemės įstatymo 6 str., KNNP nuostatų 5 p.). KNNP buvo įsteigtas siekiant išsaugoti savitą kultūros paveldą, iškelti iš jo objektus, teršiančius aplinką ir nesusijusius su nacionalinio parko steigimo tikslais ir gyventojų interesais, propaguoti Kuršių nerijos gamtos ir kultūros vertybes, materialinės ir dvasinės kultūros paveldą ir jų apsaugą (KNNP nuostatų 6.2, 6.7, 6.8 p.). Paaiškino, jog valstybė, priimdama teisės aktus, kuriais nustatytas specialus KNNP teisinis režimas, siekė išsaugoti unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą Lietuvos ir Europos saugomų gamtos ir kultūros paveldo vertybių sistemoje. Dėl šios priežasties, kilus pagrįstam įtarimui, jog bet kokio pobūdžio veikla KNNP teritorijoje vykdoma nesilaikant šiai teritorijai teisės aktais nustatyto specialaus priežiūros bei naudojimo režimo, atsiranda pagrindas įstatymų nustatyta tvarka ginti viešąjį interesą, t. y. valstybės ir visuomenės interesą apsaugoti nacionalines kultūrines vertybes. Viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams savivaldos institucijų priimti administraciniai teisės aktai.

Atsakovai Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 108–112) su pareiškėjo prašymo reikalavimais nesutiko ir teigė, jog pareiškėjas prašymui paduoti yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio nustatytus terminus, todėl administracinė byla nutrauktina.

Atsakovai nurodė, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalį bendrasis, specialusis ir detalusis planavimas yra viešas, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kad viešumo reikalavimai priimant ginčijamus administracinius aktus būtų pažeisti. Nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, jog ginčijamas detalusis planas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Šią poziciją grindė Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio, 20 straipsnio 4, 8 dalių, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 „Dėl detaliųjų planų taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 42, 46 punktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2009 m. kovo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-268/2009, išrašo apie patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus, registro Nr. l00002000006, 4 ir 11 punktais.

Atsakovai V. V. ir G. V. atsiliepime (I t., b. l. 123–129) su pareiškėjo prašymo reikalavimais nesutiko ir prašė atmesti.

Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas surašytas 2010 m. liepos 22 d., t. y. praėjus 6–8 metams nuo ginčijamų aktų priėmimo ir (ar) dokumentų išdavimo. Tuo tarpu įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti teisinių administracinių santykių stabilumą, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatęs 1 mėnesio kreipimosi į teismą terminą. Nurodė, kad ginčo detalusis planas buvo suderintas su visomis suinteresuotomis institucijomis. Ginčijamo sprendimo pagrindu buvo išduotas Statybos leidimas ir Statybos leidimo pakeitimas. Teigė, jog nepadarė jokių teisės pažeidimų ir pagrįstai tikėjosi, kad detaliojo plano, Statybos leidimo ir jo pakeitimo pagrindu teisėtai vykdo statybos užsakovo funkcijas. Pažymėjo, jog tai, kad buvo patvirtintas ginčo gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu Pripažinimo tinkamu naudoti aktas, tik patvirtino, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo vykdoma gyvenamojo namo su ūkiniu pastatų rekonstrukcija, bei atlikti veiksmai buvo pagrįsti ir teisėti. Pabrėžė, kad ginčo gyvenamasis namas yra išbrauktas iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro ir pareiškėjas pats prašyme nurodė, kad nekilnojamosios vertybės kodą S105 namas turėjo iki 2005 m. balandžio 19 d. 2001 m. lapkričio 21 d. Kultūrinės vertės patikslinimo Paveldosauginės ekspertizės akte nurodyta, kad ginčo pastatas netenkina vertinimo kriterijų reikalavimų, nes pagal autento išlikimo pobūdį ir kiekį objektas priskiriamas prie mažai išlikusio, kai pirmapradžio autento dalis sudaro mažiau nei 1/3 objekto plano struktūros ir sudėtinių dalių, taip pat nurodoma, kad pagal fizinę būklę objektas įvertinamas kaip blogos būklės, susidėvėjimas 41 proc. – 60 proc., o iki paskutinės apžiūros (2001 m. lapkričio 18 d.) fizinė būklė dar pablogėjo ir yra avarinė (susidėvėjimas daugiau kaip 60 proc.). Akte nurodoma, kad pagal ansambliškumo požymį objektas priskiriamas prie savaime susiklosčiusių, kai jį formuojant nebuvo atsižvelgta į anksčiau suformuotų dalių kompozicines savybes ir yra ignoruojantis esamą užstatymą; pastatas nėra unikalus arba retas, pastatytas imitacijos principu; nėra autentiškas atspindys to laiko pastatų, statytų Atragio gyvenvietėje. Akte daromos išvados, kad pastato pastatymo vieta neatitinka šio kvartalo pirminio planavimo užmanymo ir darko kvartalo urbanistinę struktūrą (1 p.), ir kad tikslinga, atsižvelgiant į XX a. pradžios planuotojų pirminį užmanymą, apstatyti sklypą imitacijos principu pagal to laikmečio žvejo sodybą, statant gyvenamąjį namą prie (duomenys neskelbtini) g., o ūkinį pastatą prie (duomenys neskelbtini) g. (3 p.). Paaiškino, jog sprendimas ginčo gyvenamąjį namą išbraukti iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro niekada nebuvo skundžiamas ir yra galiojantis. Tai reiškia, kad NKPAĮ ir teisės normų, susijusių su nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Nurodė, jog detaliojo plano sprendiniai ne prieštaravo KNNP schemai, o priešingai, atitiko jos III dalies ir KNNP reglamento 36.1 straipsnio nuostatas, kadangi iki rekonstrukcijos buvęs gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Nidoje, vienintelis visame kvartale buvo pastatytas nebūdingoje Atragio gyvenvietei sklypo vietoje, arčiau (duomenys neskelbtini) g., ir neatitiko šio kvartalo planuoto apstatymo pobūdžio, kadangi visi kiti kvartalo gyvenamieji namai buvo pastatyti arčiau (duomenys neskelbtini) g., o ūkiniai pastatai – arčiau (duomenys neskelbtini) g. 2001 m. lapkričio 21 d. Kultūrinės vertės patikslinimo Paveldosauginės ekspertizės akte nurodoma, jog tai galėjo būti laikinas statinys iki bus statoma tikroji sodyba. Detaliuoju planu rekonstruojamas gyvenamasis namas buvo perkeltas prie suformuotos gyvenamųjų namų užstatymo linijos arčiau (duomenys neskelbtini) g. ir atitiko XX a. pradžios planuotą pirminį užstatymą. Paaiškino, kad gyvenamojo namo perkėlimas buvo atliktas tikslios kopijos principu, t. y. maksimaliai išsaugant esamos aplinkos etnoarchitektūrinį eksterjerą: proporcijas, formą, aukštį, apdailą, architektūrines detales, etnografinius elementus.

Teigė, jog nors ir pareiškėjas nurodė, kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Nidoje, savo tūriu ir gabaritais išsiskiria iš šalia esančių gyvenamųjų pastatų (tradicinių žvejų namų), toks teiginys nėra pakankamai teisingas. Pažymėjo, kad buvusi Atragio gyvenvietė, tame tarpe ir (duomenys neskelbtini) g., prie kurios buvo perkeltas namas, nebuvo ir nėra pastatyta vienodo aukštingumo ir dydžio (aukščio bei pločio) namais. Taigi, tokia kategorija, kaip šalia esantys tradiciniai žvejų namai, neegzistuoja, nes tokio žvejo namo etalono nėra. Nurodė, kad buvusios Atragio gyvenvietės teritorijoje pastatyti gyvenamieji namai yra nevienodų gabaritų, aukščio ir kad gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), Nidoje, neišsiskiria nei savo tūriu, nei gabaritais. Rekonstruojant šį gyvenamąjį namą, užsakovams buvo keliamas reikalavimas maksimaliai atitikti esamos aplinkos etnoarchitektūrinį eksterjerą: proporcijas, formą, aukštį, apdailą, architektūrines detales, etnografinius elementus. Teigia, kad minėtų reikalavimų jie nepažeidė.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 120–121) sutiko su pareiškėjo prašymo reikalavimais, prašymo argumentus laikė pagrįstais. Paaiškino, kad Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2010 m. liepos 16 d. pareiškėjui raštu Nr. (16.24)-2D-8340 yra pateikęs išvadą Nr. 4D-845 dėl ginčo žemės sklypo detaliojo plano, techninio projekto (korektūros) sprendinių atitikimo teritorijų planavimo dokumentams ir teisės aktų reikalavimams, kurioje buvo nurodyti nustatyti teisės aktų pažeidimai padaryti rengiant ir tvirtinant ginčijamus aktus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą (I t., b. l. 132–134) prašė jį tenkinti.

Nurodė, kad ginčo žemės sklypas yra KNNP etnokultūriniame draustinyje. KNNP schemos pagrindinių teiginių skyriuje „Teritorijos funkcinis zonavimas“ 6 punkte nurodyta, kad nacionalinio parko teritorija suskirstyta į šias funkcines zonas: konservacinę, apsauginę, rekreacinę, gyvenamąją, ūkinę. Skyriuje „Konservacinė zona“ 10 punkte nurodyta, kad urbanistiniuose ir etnokultūriniuose draustiniuose pertvarkyti ir plėsti pastatus, keisti sklypų ribas, statyti naujus statinius ir tvarkyti teritoriją galima tik pagal nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą detalųjį projektą. KNNP planavimo schemos tekstiniuose sprendiniuose nustatyta, kad etnokultūrinio draustinio tikslas yra išsaugoti esamus ir atstatyti prarastus vertingo apstatymo elementus, atkurti saugomo komplekso pirmapradę visumą. Pagal Planavimo schemos brėžinį Nr. 8A „Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schema – M 1:2000“ ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją Nr. III. Planavimo schemos skyriaus „Nidos ir apylinkių principinis planas“ III dalyje „Etnokultūrinių draustinių tvarkymas ir paprastų apstatymo elementų regeneracija“ nustatyta, kad teritorijos Nr. III tikslas yra išsaugoti esamus ir atstatyti prarastus vertingo apstatymo elementus, atkurti saugomo komplekso pirmapradę visumą. Nidos etnokultūriniame draustinyje numatyta: 1) parengti detalius etnokultūriniu draustiniu regeneravimo kompleksinius projektus, kuriuose būtų pateikta nunykusių posesijų ribų pažymėjimas, pastatų – paminklų restauravimo projektai bei nunykusių vertingų statinių bei erdvinės struktūros tradicinės teritorijų infrastruktūros atkūrimo projektai, o taip pat pažymėti šalintini netinkami naujadarai; 2) jokie pastatų pertvarkymai ir plėtimai, posesijų ribų keitimai, užstatymo papildymai be minėtų projektų negali būti leidžiami.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Nida, 1996 m. buvo įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (nekilnojamosios kultūros vertybės kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. – (duomenys neskelbtini), unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini)), taigi šio statinio apsauga ir tvarkymas reglamentuojamas ir NKPAĮ. Nidos gyvenvietė, kurioje buvo ginčo pastatas, 1996 m. įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. KNNP reglamento 36.3 punkte nurodyta, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos ir tvarkymo darbai vykdomi pagal Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatyme numatytus tvarkymo ir naudojimo režimus bei tipinius pirminės apsaugos reglamentus. Planavimo schemos brėžinyje Nr. 3 „Nidos gyvenvietės 1992 m. būklė. Siūlomos paminklosaugos ir paminklotvarkos priemonės“, ginčo pastatas priskirtas I kategorijos pastatams, kurie gali būti tik konservuojami ar restauruojami, pilnai išsaugant autentiškus elementus ir išvaizdą. Pažymėjo, kad detaliojo plano sprendiniai gyvenamąjį namą rekonstruoti ir perkelti prie (duomenys neskelbtini) gatvės bei statyti naują ūkini pastatą prie (duomenys neskelbtini) gatvės prieštarauja pateiktoms teisės aktų nuostatoms. Nagrinėjamo detaliojo plano vienas iš tikslų – gyvenamojo namo (nekilnojamosios kultūros vertybės) perstatymas kitoje sklypo vietoje negalėjo būti traktuojamas kaip pastato rekonstrukcija ar autentiškumo išsaugojimas. Atkreipė dėmesį, kad dėl nagrinėjamo pastato kultūrinės vertės įvertinimo (siūlymo jį išbraukti iš Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašo) buvo sudaryta komisija tik 2003 m. kovo 13 d. (Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. Į-063), t. y. po detaliojo plano patvirtinimo. Nekilnojamoji kultūros vertybė galėjo būti teisės aktų nustatyta tvarka tik rekonstruojama, bet ne griaunama ir statomas naujas pastatas kitoje sklypo vietoje. Paaiškino, kad šie veiksmai prieštarauja NKPAĮ 13, 14 straipsnių nuostatoms.

Nurodė, kad nagrinėjamame žemės sklype buvo tik vienas statinys – gyvenamasis namas (tai akcentuota ir Kultūrinės vertės patikslinimo 2001 m. lapkričio 21 d. Paveldosauginės ekspertizės Akte). Todėl detaliajame plane numatyta ūkinio pastato statyba negalėjo būti traktuojama kaip rekonstrukcija, nes ūkinis pastatas, prie kurio prijungtas sklype (duomenys neskelbtini) pastatytas statinys, yra kitame žemės sklype – (duomenys neskelbtini). Naujo ūkinio pastato statyba nagrinėjamoje teritorijoje prieštarauja KNNP schemai ir Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 6 ir 7 straipsnių nuostatoms.

Saugomų teritorijų tarnyba pabrėžė, kad, vadovaujantis KNNP reglamento 36.1 punktu, sodybose, numatytose Planavimo schemoje ar kultūrinių ir urbanistinių draustinių tvarkymo planuose, projektuojami, atstatomi, restauruojami arba rekonstruojami ne aukštesni kaip vieno aukšto su mansarda gyvenamieji namai ir vieno aukšto priklausiniai, nedidinant užstatymo ploto intensyvumo bei aukštingumo, taip pat tais atvejais, kai reikia atkurti bei tvarkyti etnokultūriniuose ir urbanistiniuose draustiniuose esančius kultūros paveldo objektus (nekilnojamąsias kultūros vertybes) arba kai reikia atkurti, formuoti buvusio (iki 1940 m.) užstatymo pobūdį, pastatyti apžvalgos ar miškų priešgaisrinio stebėjimo bokštą. Šiuo atveju techniniame projekte yra padidinti ne tik ginčo gyvenamojo namo matmenys, bet ir ūkinio pastato aukštis ir užstatymo plotas (detaliajame plane nurodytas užstatymo plotas – 25 proc., techniniame projekte – 27 proc.), be to, Kuršių nerijai yra nebūdingi sublokuoti ūkiniai pastatai. Pažymėjo, kad ūkinis pastatas neatitinka savo funkcijos, t. y. techninio projekto brėžiniuose pateiktas antras gyvenamasis ar poilsio paskirties pastatas, bet ne ūkinis vieno aukšto pastatas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į prašymą (I t., b. l. 105–106) su pareiškėjo prašymu sutiko. Atsiliepimo aplinkybės ir motyvai dėl ginčo detaliojo plano, techninio projekto sprendinių neteisėtumo iš esmės tapatūs pareiškėjo prašyme bei 2010 m. birželio 17 d. Departamento rašte prokuratūrai „Dėl viešojo intereso gynimo“ nurodytiems. Taip pat pažymėjo, kad ginčo žemės sklypas patenka į etnokultūrinį draustinį, kuriam nustatytas griežtas apsaugos režimas (konservavimo, restauravimo priemonės). Atkreipė dėmesį, kad ginčo žemės sklype stovėjęs pastatas (namas) buvo pastatytas 1910 m., todėl jis turėjo būti išsaugotas, o ne rekonstruotas ir perkeltas. Ginčo žemės sklype buvo tik vienas statinys – gyvenamasis namas, todėl ginčo detaliajame plane ūkinio pastato statyba negalėjo būti traktuojama kaip rekonstrukcija, nes ūkinis pastatas, prie kurio prijungtas ginčo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Neringa, pastatytas statinys, yra kitame žemės sklype – (duomenys neskelbtini), Neringa. Pažymėjo, kad 2002 m. liepos 17 d. ginčo projektavimo sąlygų sąvado bei Statybos leidimo išdavimo metu teisės aktai nekilnojamąją kultūros vertybę draudė perkelti, išskyrus atvejus, kai toks perkėlimas yra būtinas užtikrinant tokios vertybės išsaugojimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „ACDC“ atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą tenkinti ir pateikė rašytinius paaiškinimus (III tomas, b. l. 4–28). Nurodė, kad atsakovai G. V. ir V. V. neteisėtais aktyviais veiksmais siekė dar 1996 metais nekilnojamosios kultūros vertybe pripažintą gyvenamąjį namą, buvusį adresu (duomenys neskelbtini), Nidoje sunaikinti ir pastatyti naują gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą, taip pažeisdami Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, todėl jų veiksmai negali būti pripažinti sąžiningais, o jų interesai negali būti saugomi ir ginami. Tai pat nurodo, kad Sprendimu patvirtintas detalusis planas yra neteisėtas, nes jo sprendiniai dėl gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir perkėlimo akivaizdžiai prieštarauja teisės aktuose įtvirtintai rekonstrukcijos sąvokai, nes gyvenamasis namas iš esmės nebuvo rekonstruotas. Tai prilygsta nekilnojamojo paveldo vertybės objekto nugriovimui bei naujo gyvenamojo namo, neturinčio nieko bendro su autentišku statiniu, statybai. Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai, pažeidžia imperatyvias Saugomų teritorijų įstatymo ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymo nuostatas, kuriomis reglamentuojama nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga. Taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 439 patvirtinam Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamentui. Pažymi, kad panaikinus administracinį aktą dėl detaliojo plano patvirtinimo naikintini ir visi išvestiniai administraciniai aktai, įskaitant 2003 m. balandžio 14 d. išduotą Statybos leidimą bei 2003 m. rugsėjo 18 d. Statybos leidimo pakeitimą. Statybos leidimas bei Statybos leidimo pakeitimas išduoti pažeidžiant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto STR 1.07.01:2002 Statybos leidimas 15.6 punkto, 2003 m. balandžio 14 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymo Nr. ĮV-1355 „Dėl leidimų paveldo apsaugos technologijų darbams atlikti“ 1.2.3 punkto reikalavimams bei įstatymo nustatyta tvarka nesuderinto statinio projekto. Dėl pripažinimo tinkamu naudoti akto pažymėjo, kad ginčo pastatai buvo pastatyti nukrypstant nuo suderinto statinio projekto, todėl jų statyba traktuotina kaip neteisėta statyba ir negalėjo būti pripažinti tinkamu naudoti. Teigia, jog ūkinis pastatas yra ne kas kitas kaip dar vienas gyvenamasis namas, todėl jis neatitinka savo projektinės paskirties bei savybių. Nurodo, kad projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas dar net neparengus ir nepatvirtinus detaliojo plano, o tai akivaizdžiai pažeidžia statybos ir projektavimo proceso eigą bei prieštarauja teisės aktams.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo prašymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012 m. sausio 19 d. pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą ir trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus tenkino iš dalies – panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo prašymą ir patikslintą prašymą patenkino. Teismas panaikino Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nr. 148 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2003 m. balandžio 14 d. išduotą statybos leidimą Nr. 74 ir 2003 m. rugsėjo 18 d. statybos leidimo Nr.74 pakeitimą gyvenamojo namo pertraukimo ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, statybai ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 21 d. gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), Neringa, individualaus statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Atsakovams V. V. ir G. V. teismas nustatė 2 metų terminą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, leidžiant pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, kad jie atitiktų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo plano sprendinius, numatytus šiai teritorijai. Šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, atsakovai V. V. ir G. V. įpareigoti per 1 metų terminą savo lėšomis išardyti perstatytas statinio dalis ir atstatyti į buvusią padėtį statinį, esantį (duomenys neskelbtini), Neringa.

Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas yra Kuršių nerijos nacionalinio parko urbanistiniame draustinyje, t. y. vienoje griežčiausių apsaugos funkcinių zonų. Teritorija, apimanti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Nida, patenka ir į kraštovaizdžio išsaugančio tvarkymo zoną – GEK. Ginčo detalusis planas, taip pat ir techninis projektas iš esmės prieštarauja KNNP tvarkymo plano nuostatoms. Detaliojo plano sprendiniai prieštaravo tiek 1994 m. gruodžio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, jie be atitinkamų pakeitimų taip pat nėra suderinami ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 pavirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendiniais, nustatytais ginčo šiai teritorijai.

Nustatyta, kad ginčijamu 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 148 patvirtintojo detaliojo plano vienas iš tikslų, numatytų aiškinamajame rašte yra gyvenamojo namo (nekilnojamosios kultūros vertybės) perstatymas, nurodant, kad esamas gyvenamais namas rekonstruojamas ir perkeliamas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, statant prie suformuotos gyvenamųjų namų užstatymo linijos, statomas ūkinis pastatas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, prijungiant prie esamo kaimyninio ūkinio ir prie suformuotų ūkinių pastatų užstatymo linijos ir šiai Nidos daliai būdingų parametrų (6x9). Įvertinus detaliojo plano numatomus sprendinius ir gyvenamojo namo perkėlimo bei ūkinio pastato rekonstrukcijos projekto techniniame projekte numatytus bei realizuotus sprendinius, akivaizdu, kad šiuose dokumentuose, o taip pat projektavimo sąlygų sąvade nurodyta statybos rūšis - rekonstrukcija neatitinka rekonstrukcijos sąvokos, kuri apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje. Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalį (aktuali redakcija įsigaliojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.) gyvenamojo namo perkėlimo ir ūkinio pastato rekonstrukcijos (duomenys neskelbtini), Nida techninį projektą vykdoma objekto statyba buvo naujo statinio statyba ir atitiko Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžtą naujos statybos sąvoką. Todėl ginčijami administraciniai aktai negalėjo būti išduoti rekonstrukcijai, nes statybos darbai vertintini kaip nauja statyba.

Teismas pažymėjo, kad 2002 m. liepos 17 d. projektavimo sąlygų sąvade (taip pat 2003 m. balandžio 14 d. statybos leidime Nr. 74 ir 2003 m. rugsėjo 18 d. statybos leidimo pakeitime) nurodoma statybos rūšis – gyvenamojo namo pertraukimas ir ūkinio pastato statyba. Statybos įstatymas nenumato tokios statybos rūšies kaip „pertraukimas“ todėl įvardijama sąvoka arba tikslingai siekta neįvardinti statybos rūšies arba nekvalifikuotai parengtas pats projektavimo sąlygų sąvadas. Taigi detaliame plane numatytais sprendiniais yra numatyta iš esmės naujo statinio statyba ir šie sprendiniai negali būti pripažinti teisėtais. Nekilnojamoji kultūros vertybė galėjo būti teisės aktų nustatyta tvarka tik rekonstruojama, bet ne griaunama ir statomas naujas pastatas kitoje sklypo vietoje. Patvirtinus įvardintus detaliojo plano sprendinius, o po to parengus pastato rekonstrukcijos techninį projektą ir jį realizavus, nesilaikyta ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 13 ir 14 straipsnių reikalavimų, ignoruotos Statybos įstatymo nuostatos reglamentuojančios statybos rūšį, o tai susiję ir su kitų statybą leidžiančių dokumentų neteisėtu išdavimu.

Nustatyta, kad 2001 m. birželio 14 d. detaliojo plano rengimo sąlygose, išduotose ginčo sklypui, numatyta, kad planuojamai teritorijai taikomi Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, KNNP nuostatų bei KNNP planavimo schemos (generalinio plano) reikalavimai, Saugomų teritorijų įstatymas ir kt., todėl jų turėjo būti laikomasi planuojant teritoriją ir parengto teritorijų planavimo dokumento sprendiniai negalėjo prieštarauti sąlygose nurodytų norminių aktų reikalavimams. Taigi Neringos savivaldybės taryba 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 148 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino detalųjį planą, kurio sprendiniai prieštaravo KNNP schemos sprendinių nuostatoms, nesilaikyta Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 5 dalies nuostatų (įstatymo 2000 m. birželio 27 d.  redakcija), numatančių, kad valstybinių parkų teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir teritorijų planavimo dokumentus (parko planavimo schemas, jų pagrindu parengtus detalius projektus). Tokiu būdu pažeisti ir 1999 m. kovo 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių Nerijos nacionalinio parko nuostatų (redakcija galiojusi iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 759 nuo 2004 m. birželio 20 d. redakcijos įsigaliojimo) 4, 6.6 ir 11 punktai, kurie numatė reikalavimą, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių, tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, nacionaliniame parke ūkinė veikla reguliuojama ir urbanizacijos plėtra plėtojama pagal KNNP planavimo schemą (Nuostatų 6.6 punktas); Kuršių nerijos gyvenviečių detaliųjų planų sprendiniai neturi prieštarauti nacionalinio parko planavimo schemai (11 punktas). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad atsakovo Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 148 patvirtintas detalusis planas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl sprendimas naikintinas. Pripažinus neteisėtu ir naikintinu Neringos savivaldybės tarybos šį sprendimą, turi būti panaikintos ir šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės. Todėl Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2003 m. balandžio 14 d. išduotas statybos leidimas Nr. 74, 2003 m. rugsėjo 18 d. statybos leidimo Nr.74 pakeitimas gyvenamojo namo pertraukimo ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, statybai, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 21 d. gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), Neringa, individualaus statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, taip pat panaikinti kaip prieštaraujantys paminėtam teisiniam reglamentavimui ir iš esmės neteisėti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalis 1 punktas). 

Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo analizuoti susiklosčiusių teisinių santykių atsakovams įgyjant nuosavybę ir nepasisako dėl atsakovų teisių turinio. Tačiau akivaizdu, kad sukurti civiliniai teisiniai santykiai negali eliminuoti ir pakeisti to teisinio reguliavimo, kuris yra nustatytas aukščiau aptartu teisiniu reglamentavimu, dėl kurio prioriteto pasisakė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarime.

Pasisakydamas dėl teisėtų lūkesčių principo ir teisinio stabilumo užtikrinimo poreikio teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomi teisės aktų pažeidimai, taip pat nurodomo viešojo intereso pažeidimai, buvo padaryti ir jie reikšmingi viešajam interesui. Todėl turi būti vertinamas atsakovų V. V. ir G. V. sąžiningumas byloje aptariamu atveju ir pagal tai spręstina apie tinkamą viešojo ir privataus intereso pusiausvyrą. Pažymėta, kad ginčijamu sprendimu patvirtintas detalusis planas buvo rengiamas siekiant realizuoti atsakovų V. V. ir G. V. turtinius interesus ir pagal teisinį reglamentavimą planavimo organizatoriumi turėjo būti Neringos savivaldybės administracija. Akivaizdu, kad šio detaliojo plano sprendinių realizavimu buvo suinteresuoti įvardijami atsakovai – G. V. išduotas projektavimo sąlygų sąvadas, G. V. buvo techninio projekto užsakovė, jį derino, ji statybos leidime įvardijama statytoju. Vertinant parengtą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Nidos gyv., Neringa detalųjį planą, kuris patvirtintas 2002 m. rugsėjo 16 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 148 ne tik jame numatytų realizuoti sprendinių turinio prasme bet ir jo rengimo eigos, derinimo procedūrų vertinimo požiūriu, akivaizdu, kad pagrįstas Kultūros paveldo departamento atstovo teiginys, jog buvęs darbuotojas R. B., atstovaudamas Kultūros vertybių apsaugos departamentą ir derindamas ginčo detaliojo plano sprendinius, iš esmės veikė viešojo ir privataus konflikto sąlygomis. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija dar 2001 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 24 yra nusprendusi, jog Kultūros vertybių apsaugos departamento Klaipėdos apygardos vyriausiasis specialistas R. B., vykdydamas tarnybines pareigas, nustatyta tvarka nenusišalinęs nuo žmonos L. B. projektavimo firmos parengtų projektų derinimo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taigi, nepaisant tokio Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo, R. B. ir toliau vykdė pažeidimus derindamas savo žmonos L. B. parengtus detaliųjų planų projektus, prieštaraujančius KNNP planavimo schemai (generaliniam planui) bei nuslėpė objektyvią informaciją nuo Departamento vadovybės. Pagal teismui pateiktą detalųjį planą ir jo sudedamąsias dalis (pagrindinį brėžinį, jame atliktus visų institucijų suderinimus) nustatyta, kad detaliojo plano rengėju buvo L. B. projektavimo firma. Neringos savivaldybės administraciją 2012 m. kovo 1 d. raštu nurodė, kad detaliojo plano rengėju buvo UAB „Klaipėdos projektas“ tačiau sutartis su detaliojo plano rengėju sudaryta nebuvo. Teismas sprendė, kad šios sutarties nepateikimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad nepaneigta jog detaliojo plano rengėju buvo būtent L. B. projektavimo firma.

Apibendrindamas teismas sprendė, kad šiuo atveju konstatuoti ne tik teritorijų planavimo dokumento rengimo pažeidimai, bet ir statybą reglamentuojančių ir ją leidžiančių dokumentų išdavimo pažeidimai. Atestuoti specialistai, veikdami turto savininkų interesais turėjo suvokti ir privalėjo informuoti užsakovę, kad įvardinta statybos rūšis rekonstrukcija nesuteikia galimybių realizuoti tiek detaliuoju, tiek techniniu projektu įvardijamų sprendinių, nes jie gali būti realizuojami tik vykdant statybos rūšį – naują statybą. Įvertinęs visumą aukščiau nurodytų aplinkybių, padarytus šiurkščius teisinio reglamentavimo pažeidimus, teismas konstatavo, kad statytojas savo rizika siekė realizuoti tuos sprendinius, kurie prieštaravo teisiniam reglamentavimui ir nėra teisinio pagrindo bei argumentų atsisakyti ginti viešąjį interesą vertinant atsakovų teisėtų lūkesčių principą, teisinio stabilumo užtikrinimo poreikį.

Teismas taip pat konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinus Kuršių nerijos tvarkymo planą ir pripažinus netekusiu galios Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ iš esmės nebuvo pašalinti tie pažeidimai, kurie padaryti rengiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentą, rengiant statybos techninį projektą, išduodant statybą leidžiantį dokumentą siekiant realizuoti detaliojo ir techninio projekto sprendinius. Įvardijamu Vyriausybės nutarimu negali būti paneigiamos ir Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo nuostatos, kuriomis konstatuota, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas. Todėl teismas sprendė, kad naujo Tvarkymo plano sprendiniai (Tvarkymo plano 9.2.1.8 p.), nesuteikia teisės atsakovams įteisinti esamą faktinę situaciją neapibrėžtą laike iki bus atliekama statinio rekonstrukcija (kurios gali būti ir nesiekiama atlikti), o teismui pripažinus statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu tik suteikia galimybę, taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies nuostatas ir leisti atsakovams per nustatytą terminą reikiamai pagal Tvarkymo plano sprendinius pertvarkyti statinį. Vyriausybei patvirtinus įvardijamus teritorijų planavimo sprendinius teismas konstatavo jog taikytinos Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos.

IV.

Atsakovai V. V. ir G. V. apeliaciniame skunde (VI t., b. l. 113–119) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė, jog jau buvo suėjęs 10 metų viešojo intereso gynimo senaties terminas Tarybos sprendimui, o visi kiti aktai yra susiję su šiuo aktu. Viešojo intereso senaties terminai turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti ir jų turi būti laikomasi. Atsakovai elgėsi sąžiningai, turėjo visus leidimus atlikti ginčo pastato rekonstrukciją ir nebuvo informuoti apie realias ribotas rekonstrukcijos galimybes. Šiuo atveju viešojo intereso gynimo senaties terminas yra pasibaigęs, o pareiškėjas imasi ginti viešąjį interesą, pažeisdamas atsakovų teisėtus lūkesčius, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Prokurorui, ginančiam viešąjį interesą negali būti suteikiama daugiau teisių nei kitiems ginčo subjektams. Teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą gali atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pareiškėjas neproporcingai ilgai delsė kreiptis į teismą ginčijamu klausimu, toks laiko tarpas yra akivaizdžiai per ilgas, neatitinkantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Nėra aišku, kodėl LVAT išeities pozicija pasirinko bendruosius ieškinio senaties terminus. Būtų teisingiau visų šalių požiūriu tokiose bylose taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų reikalavimams ir atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos.

2. Teismas neatsižvelgė į kilsiančią žalą, kurią patirs atsakovai, kaip sąžiningi asmenys, turėję visus reikiamus leidimus rekonstrukcijai atlikti, ir žalą, kurią patirs Lietuvos Respublika, nes atsakovai įgis teisę kreiptis su ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš valstybės. Ginčijamas detalusis planas buvo suderintas su visomis atsakingomis institucijomis, todėl atsakovai nepadarė jokių teisės pažeidimų ir turėjo teisę pagrįstai tikėtis, jog tokio detaliojo plano, statybos leidimo ir jo pakeitimo pagrindu teisėtai vykdo šiuose aktuose numatytas funkcijas. Administraciniai aktai, kurių pagrindu buvo vykdoma rekonstrukcija, buvo pagrįsti ir teisėti, ką patvirtina ir tai, jog buvo patvirtintas gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Neapgynus ir neapsaugojus atsakovų teisių ir teisėtų interesų, atsakovai ir valstybė, iš kurios būtų pareikalauta atlyginti materialinę žalą, patirtų didesnę turtinę žalą negu ta, kurią patirtų, jeigu šios teisės nebūtų visiškai apsaugotos. Pabrėžtina, kad būtent galimos žalos atsiradimas valstybei ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios Vyriausybė 2012 m. spalio 26 d. buvo patvirtinusi Kuršių nerijos detalųjį planą nusprendė palikti esamą užstatymo tankumą ir esamą pastatų aukštį.

3. Sprendimu skirtas 2 metų terminas atsakovams rekonstruoti Pastatą yra nepagrįstas ir neprotingas. Teismui buvo pateikti įrodymai, jog pastatas įkeistas, o atsakovai tokiai greitai rekonstrukcijai neturi lėšų, todėl teismo sprendimas negalės būti tinkamai įvykdytas; iš anksto suponuoja, kad atsakovai privalės griauti pastatą, o dėl to patirtą žalą jiems turės atlyginti valstybė; prieštarauja valstybės interesams ir gerajai tvarkai, taigi ir viešajam interesui.

4. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.8 punkte konstatuota, jog esamas užstatymo tankumas yra tinkamas ir neužsimenama apie 2 metų terminą. Kadangi pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai prieštarauja šioms nuostatoms, jie turėjo būti atmesti kaip nepagrįsti. Teismas negalėjo kvestionuoti Vyriausybės nutarimo teisėtumo, todėl atitinkamai negalėjo priimti sprendimo, paneigiančio minėtame nutarime įtvirtintas nuostatas. Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plane nenumatytas terminas, per kurį atsakovai privalo atlikti pastato rekonstrukciją, teismo sprendimu buvo susiaurinta atsakovų nuosavybės teisė. Bet koks teisinis reguliavimas, siaurinantis asmenų nuosavybės teises į turimus privačius objektus, gali būti nustatytas tik įstatymu.

5. Teismas, nustatydamas 1 metų terminą griauti pastatą, jeigu šis nebus rekonstruotas, išėjo už prašymo ribų, nes tokio prašymo prokuratūra neteikė.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas atsiliepime į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 158–163) prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamas nuostatas, tais atvejais, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą 2012 m. sausio 19 d. nutartyje pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teismas pagrįstai atnaujino skundo pateikimo terminą. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas dešimt metų. 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

2. Tvarkymo planu nagrinėjamoje teritorijoje nustačius, kad paliekamas esamas užstatymo tankumas ir pastatų aukštis, darytina išvada, kad šiuo atveju, siekiant apginti viešąjį interesą, būtina užtikrinti Tvarkymo plano sprendinių įgyvendinimą per tam tikrą protingą terminą. Atsižvelgiant į tai, jog vien prašymas panaikinti ginčijamus administracinius aktus nėra pakankama priemonė apginti viešąjį interesą – valstybės ir visuomenės interesą apsaugoti pasaulio ir nacionalinę kultūros paveldo vertybę, nes nebūtų atkurta nei iki ginčijamų administracinių aktų priėmimo buvusi faktinė padėtis, nei pašalintos jų priėmimu ir realizavimu nulemtos pasekmės. Tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, jeigu jų statyba pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aklų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą (LVAT 2009 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). ABTĮ 92 straipsnyje nurodyta, jog skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas buvo papildytas informacija ir reikalavimu apie tai, kokiais būdais ir priemonėmis bus siekiama viešojo intereso, pasireiškusio neteisėtomis statybomis, pažeidimo šalinimo. Prašyme išdėstytais reikalavimais siekiama panaikinti galimai neteisėtus administracinius aklus, o juos pripažinus neteisėtais ir panaikinus, remiantis Statybos įstatymo 281 straipsnio ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnio nuostatomis turi būti sprendžiamas klausimas dėl statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo. Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdas – leidžiama per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti statinį.

Ginčo detalusis planas, taip pat ir techninis projektas iš esmės pažeidžia KNNP tvarkymo plano nuostatas. Akivaizdu, kad įvykdytos statybos negali būti nagrinėjamos ir vertinamos tik esamo sklypo ribose. Šios statybos iš esmės neatitinka urbanistinio draustinio tikslų, menkina (iškreipia) teritorijos išskirtinę kultūrinę-istorinę vertę. Siekiant ištaisyti padarytą žalą kultūriniam kraštovaizdžiui, kultūros paveldui, jį supančiai aplinkai, teritorijos išskirtinei vertei, nagrinėjamų statinių rekonstrukcijos terminai negali būti neapibrėžti ar atidėti ilgam laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai, turėjo būti nustatyti konkretūs terminai pastatų rekonstrukcijai atlikti.

3. Neteisėto akto panaikinimas negali pažeisti trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nes iš teisės pažeidimo teisė neatsiranda. Detaliojo plano rengimo sąlygose numatyta, kokie teisės aktai planuojamai teritorijai taikomi, tačiau jų nebuvo laikomasi. Nustatytos aplinkybės įrodo, kad planavimo rengėjui, planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms bei detalųjį planą derinusioms institucijoms ir jų pareigūnams buvo žinoma, kokie planuojamai teritorijai taikomi teisės aktų reikalavimai, tačiau šių reikalavimų nebuvo paisoma. Tiek atsakovams, tiek tretiesiems suinteresuotiems asmenims iš planavimo sąlygų turinio turėjo būti akivaizdu, kad detaliojo plano sprendiniai prieštarauja sprendime nurodytam teisiniam reguliavimui. Visiems suinteresuotiems asmenims buvo sudaryta galimybė susipažinti su detaliojo plano projektais vykdant viešojo aptarimo procedūras ir pareikšti savo pastabas dėl teritorijų planavimo sprendinių, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl manytina, kad sąmoningai buvo ignoruojami teisės aktų reikalavimai. Todėl motyvas, kad detalųjį planą suderino visos institucijos, todėl jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimai padarytus pažeidimus detaliojo planavimo procese ir dėl šios priežasties jiems negali kilti neigiamos pasekmės dėl valstybės valdymo ir valdžios institucijų veiksmų, nesudaro pagrindo laikyti, kad jie veikė sąžiningai. Neteisėtų statybų ir jų pasekmių klausimai yra spręsti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje. Byloje Hamer prieš Be1giją EŽTT konstatavo, kad net ir neteisėtai pastatytas statinys laikytinas statytojo nuosavybe saugomas ir ginamas pagal nuosavybės neliečiamumo principą, nes tam tikrais atvejais priėmus sprendimą nugriauti neteisėtai pastatytą statinį statytojas patiria itin sunkias materialines ekonomines pasekmes. Nepaisant to, EŽTT taip pat pažymėjo, kad ekonomikos imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

4. Nepagrįstas atsakovų argumentas dėl teismo išėjimo už prašymo ribų, nes šiuo atveju prašymu yra ginamas viešasis interesas ir teismas taip pat yra suinteresuotas jo tinkamu apgynimu, todėl nėra ribojamas.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 165–168) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Teismo sprendimo priėmimo metu 10 metų terminas buvo suėjęs tik nuo Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimo priėmimo. Kita vertus, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Viešojo intereso gynimo bylose, pagrindas kreiptis į teismą atsiranda tik tuomet, kai pareiškėjas gauna pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 22 d., t. y. nesuėjus 10 metų terminui nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo. Kad toks laiko tarpas šioje byloje nebuvo praėjęs, 2012 m. sausio 19 d. nustatė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A858-59/2012. Nesutinkama su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais dėl sutrumpinto trejų metų senaties termine taikymo byloje, nes jo taikymą gali numatyti tik įstatymas (CK 1.125 str. 2 d.). Byloje pareikšto reikalavimo pobūdis neleidžia taikyti kurio nors iš sutrumpintų ieškinio senaties terminų, kuriuos numato CK 1.125 straipsnio nuostatos.

2. Nagrinėjamu atveju atsakovai G. V. ir V. V. savo teisę kildina iš administracinių aktų, kurie pripažinti neteisėtais, o tai reiškia, kad ir atsakovų lūkesčiai taip pat negali būti laikomi teisėtais. Atsakovai pateiktame apeliaciniame skunde neginčija pačių teismo išvadų dėl administracinių aktų neteisėtumo. Todėl vien administracinių aktų pripažinimas neteisėtais ir jų panaikinimas, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Teismui panaikinus administracinius aktus, turi būti sprendžiama ir dėl jų pagrindu atsiradusių padarinių pašalinimo (CK 4.103 str. 1 d., 3 d.). Įvertinus tai, kad Tvarkymo plane yra nustatyti konkretūs ginčo statinių perstatymo (rekonstrukcijos) reikalavimai, o Statybos įstatymo nuostatos (281 str. 2 d. 3 p.) suteikia teismui teisę nuspręsti dėl statinių perstatymo ar pertvarkymo pagal galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendime nurodytas statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo būdas yra labiausiai adekvatus padarytam pažeidimui ir atitinkantis Tvarkymo plane nustatytus reikalavimus. Ta aplinkybė, kad Tvarkymo plane numatyta, jog paliekamas esamas užstatymo tankumas ir esamas pastatų aukštis, nepaneigia kitų to paties Tvarkymo plano nuostatų, kuriomis rėmėsi teismas ir nustatė terminą statinių perstatymui ar pertvarkymui, pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją.

3. Šiuo atveju atsakovų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo nustatytas 2 metų terminas yra neprotingas ir nerealus, nes atsakovų nurodomos priežastys dėl negalimumo įvykdyti teismo sprendimą per šį terminą yra daugiau subjektyvaus pobūdžio, o ne susijusios su teisės aktuose nustatytomis procedūromis atliekamomis rengiant projektinę dokumentaciją ir pan. Statybų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimui skirto termino nustatymas yra grindžiamas įstatymu (Statybos įstatymo 281 str. 2 d.), o pagal jį termino trukmės klausimas priskirtinas išimtinai teismo, nagrinėjančio tokio pobūdžio ginčus, diskrecijai. Todėl nėra reikšmingi atsakovų argumentai, kad Tvarkymo planas nenustato termino neteisėtos statybos padariniams pašalinti.

4. Statybos įstatymo 281 straipsnio 4 dalyje nustatyta teismo, priimančio vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimų, pareiga sprendime nurodyti, kad jeigu per nustatytą terminą teismo reikalavimas nevykdomas, statinys ar jo dalis, pastatyti pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, nugriaunami, išardomi ar atstatomi į buvusią padėtį statytojo (užsakovo) ar kito šie įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto asmens lėšomis. Taigi 1 metų terminas teismo nustatytas pagrįstai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 151–155) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, remdamasi šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalimi, Klaipėdos apygardos prokuratūros teisė į ieškinį atsirado, gavus informaciją iš atsakingų institucijų, kada buvo sužinota apie teisės pažeidimą, tai yra 2010 metų birželio –  liepos mėnesiais. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino taikymas byloms dėl viešojo intereso gynimo šiuo atveju nebuvo pažeistas.

2. Žala pirmiausia skaičiuotina ne vieno ar kito suinteresuoto asmens turtui, atsiradusiam pažeidus eilę teisės aktų, o kaip žala, padaryta valstybei ir visuomenei, sumenkinus nacionalinę kultūrinę teritorijos vertę. Akivaizdu, kad padaryta žala negalėjo ir negali būti nagrinėjama ir vertinama tik esamo sklypo ribose. Šios statybos iš esmės neatitinka urbanistinio draustinio tikslų, žala padaryta draustinio teritorijai, jos aplinkai, menkina (iškreipia) teritorijos išskirtinę kultūrinę-istorinę vertę. Nagrinėjamu atveju vertintina neteisėtais veiksmais padaryta žala valstybei, valstybės prioritetams (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas), o ne apeliantams, galimai nukentėjusiems dėl susiklosčiusių civilinių santykių. Todėl pritartina teismo sprendimui, kuris yra nukreiptas būtent į žalos valstybei likvidavimą.

3. Teismas, nurodęs  panaikinti neteisėtai priimtą planavimo dokumentą ne uždraudė tolesnę veiklą ar nurodė įvykdyti neįmanomus veiksmus, o atvirkščiai, įpareigojo įvykdyti teisės aktuose įtvirtintus veiksmus: tinkamai sutvarkius projektinę dokumentaciją, pertvarkyti ir/ar perstatyti Pastatus.

4. Pažymėtina, kad privalomuosius reikalavimus (terminus ir kt.) dėl savavališkų statybų likvidavimo nustato ne teritorijų planavimo dokumentai (šiuo atveju – specialusis planas), o Statybos įstatymas. Be to, pažeidimai turi būti likviduojami ne tik vadovaujantis KNNP tvarkymo plano sprendiniais, bet pirmiausia – įstatymų nuostatomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 148–150) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais motyvais:

1. Apeliacinio skundo teiginiai dėl 10 metų senaties termino atmestini, nes, pirma, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėjas byloje prašo panaikinti ne 2001–2003 metais priimtus aktus, bet 2002–2004 metų administracinius sprendimus. Antra, Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas į Klaipėdos apygardos administracinį teismą kreipėsi su 2010 m. liepos 22 d. prašymu nepraleisdamas apeliantų nurodomo senaties termino.

2. Iš neteisėtų veiksmų – administracinių aktų, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, negali atsirasti teisėtos pasekmės. Nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, jog neteisėtų sprendimų pagrindu gali susiformuoti teisėti lūkesčiai (LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011).

3. Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija. Lietuvos Respublikos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006 konstatavo, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis). Pastatas, (duomenys neskelbtini), Nidoje, ne tik patenka į saugomos teritorijos – Kuršių nerijos nacionalinio parko, įsteigto Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m balandžio 23 d. nutarimo Nr. 1-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ 1.2 punktu, bei į valstybės saugomos kultūros paveldo vietovės – Nidos gyvenvietės teritorijas. Akcentuotina, jog pats pastatas yra Kultūros vertybių registre registruota nekilnojamojo kultūros vertybė – svarbi Lietuvos paveldo dalis.

V.

Teisme 2014 m. vasario 26 d. gautas trečiojo suinteresuoto asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštas Nr. TS-50-(3.28.) „Dėl administracinės bylos Nr. A822-87/14 nagrinėjimo žodinio proceso tvarka“, kuriame nurodoma, kad Neringos savivaldybės meras 2012 m. vasario 2 d. raštu Nr. (4.16)V15-451 informavo Departamentą, kad bylą siekiama užbaigti taikos sutartimi, kad nenukentėtų valstybės interesai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartimi bylos nagrinėjimas atidėtas įpareigojant atsakovus Neringos savivaldybės tarybą, Neringos savivaldybės administraciją iki 2014 m. balandžio 30 d. pateikti teismui visą turimą informaciją ir duomenis dėl galimybės bylą užbaigti taikos sutartimi. Kitiems proceso dalyviams pasiūlyta taip pat pateikti savo poziciją dėl galimybės bylą užbaigti taikos sutartimi.

Neringos savivaldybės mero ir savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. birželio 11 d. rašte Nr. (4.16)V15-1408 nurodė, kad bylą galima užbaigti taikos sutartimi. Informavo, kad Kultūros paveldo departamentas panaikino teisinę apsaugą namui, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa. Be to, Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano 9.2.1.8 punkte nėra nustatyta jokio termino, per kurį turi būti pašalinti savavališkos statybos padariniai. Atsakovai V. V. ir G. V. 2014 m. balandžio 28 d. pareiškime nurodė, kad neprieštaraus taikos sutarties sudarymui, jei joje nebus neįgyvendinamų ir nuo jų valios nepriklausančių įpareigojimų (tokių kaip nerealaus termino pradėti rekonstrukciją nustatymas, kai rekonstrukcijos pradžiai būtinas banko, kuriam pastatas yra įkeistas, sutikimas). Klaipėdos apygardos prokuratūros 2014 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 4-CB4-16 nurodoma, kad taikos sutartis byloje galima atsakovams V. V. ir G. V. sutikus atlikti pastato (duomenys neskelbtini), Neringa, rekonstrukciją per protingą terminą, pripažinus, kad ginčo administraciniai aktai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Nagrinėjant bylą Klaipėdos apygardos teisme atsakovai nesutiko atlikti rekonstrukcijos net per pasiūlytą 10 metų terminą, kas leidžia daryti išvadą, kad jie to atlikti neplanuoja. Tačiau atsakovams sutikus su anksčiau nurodytomis sąlygomis, prokuroras palaiko Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos ir Kultūros paveldo departamento pozicijas dėl taikos sutarties sudarymo.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2014 m. balandžio 30 d. rašte Nr. (5)-V3-975-(2.8) pažymėjo, kad taikos sutartis negali prieštarauti imperatyvioms teisės normoms ar viešajam interesui.

Kultūros paveldo departamentas 2014 m. gegužės 30 d. rašte Nr. TS-100-(3.28.) nurodė, kad namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, apsaugos panaikinimas leidžia bylą užbaigti taikos sutartimi, tačiau būtina įvertinti aplinkybę, susijusią su galiojančio Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano atskiromis nuostatomis (9.2.1.8 p.).

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2014 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 2D-6792(1624) nurodė, kad Inspekcija svarstytų taikos sutarties sudarymo galimybę nagrinėjamoje byloje, jeigu toks pasiūlymas būtų pateiktas ir jam pritartų Kultūros paveldo departamentas ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Ginčas kilo dėl Neringos savivaldybės tarybos 2002 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 148 „Dėl žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, detaliojo plano patvirtinimo“, Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2003 m. balandžio 14 d. išduoto statybos leidimo Nr. 74 ir 2003 m. rugsėjo 18 d. statybos leidimo Nr. 74 pakeitimo gyvenamojo namo pertvarkymo ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, statybai; Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 21 d. gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), Neringa, individualaus statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl termino kreiptis į teismą prokurorui ginant viešąjį interesą ir dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju. Byloje yra kilęs klausimas dėl to, ar pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino kreiptis į teismą ir ar prokuroras gina viešąjį interesą. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių svarbių tokio pobūdžio bylose teisinių aspektų neaptarė, pažymėdamas, kad 2012 m. sausio 19 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą, pagrįstai atnaujino prašymo pateikimo terminą, taip pat prokuroras į teismą kreipėsi su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo, įgyvendindamas savo pareigą ginti viešąjį interesą, nes kitų valstybės institucijų tarnautojai laiku ir tinkamai nesiėmė veiksmų, kuriais toks viešasis interesas būtų apgintas (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl termino kreiptis prašymu į teismą ir dėl sąlygų ginti viešąjį interesą buvimo, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo nebeįrodinėtinos ir papildomai nebevertintinos (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka. Kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos bylos (ar bent jos dalies) iš esmės nesprendė (2012 m. sausio 19 d. nutartis), o tik panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą perdavė šią bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai konkrečiu atveju nėra įsiteisėjusiojo sprendimo, patvirtinančio tam tikrus faktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesprendė nei termino kreiptis į teismą prokurorui ginant viešąjį interesą, nei pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju klausimų.

Dėl ginčijamų administracinių aktų. Ginčo detaliojo plano sprendiniai yra šie - esamas gyvenamasis namas rekonstruojamas ir perkeliamas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, statant prie suformuotos gyvenamųjų namų užstatymo linijos; statomas ūkinis pastatas prie (duomenys neskelbtini) gatvės, prijungiant prie esamo kaimyninio ūkinio ir prie suformuotos ūkinių pastatų užstatymo linijos ir šiai Nidos daliai būdingų parametrų (6x9); pastatų inžinerinės sistemos prijungiamos prie miesto vandentiekio, buities nuotekų ir elektros energijos tiekimo tinklų; įvažiavimas į sklypą planuojamas iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Pagrindiniame brėžinyje nurodytas užstatymo tankumo indeksas - 0,25; užstatymo intensyvumo indeksas - 0,40.

Teritorija, apimanti ginčijamu detaliuoju planu suplanuotą sklypą (duomenys neskelbtini), Neringos m., yra Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje. Todėl šiai teritorijai taikomi Saugomų teritorijų įstatymo reikalavimai. Saugomų teritorijų įstatymas reglamentuoja saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, o taip pat reglamentuoja veiklą jose. Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 6 dalį valstybinių parkų teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir teritorinio planavimo dokumentus (parko planavimo schemas, jų pagrindu parengtus detalius projektus). Nagrinėjamu atveju taikytina Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), patvirtinta Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema negali būti laikoma rekomendacinio pobūdžio teritorijų planavimo dokumentu, nes atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatymo, įsigaliojusiu 1996 m. sausio 1 d., 14 straipsnio 3 dalimi, ją rengiant ir tvirtinant šio įstatymo kontekste nebuvo galiojančių specialiųjų ar detaliųjų planų, su kuriais šią schemą reikėtų derinti. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema buvo parengta ir patvirtinta Teritorijų planavimo įstatymui dar neįsigaliojus, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. 161 “Dėl Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo” patvirtintus Lietuvos Respublikos teritorinio planavimo laikinuosius nuostatus. Įsigaliojus Teritorijų planavimo įstatymui Schemos teisinio statuso klausimas buvo išspręstas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. 617 “Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo taikymo patvirtintiems, pradėtiems ir iki šio įstatymo įsigaliojimo nebaigtiems rengti teritorijų planavimo dokumentams”, pagal kurio 1 punktą miestų (ar jų dalių), miestelių ir kaimų (kaimo gyvenviečių) generaliniai planai, detalieji planai ir projektai, regeneracijos projektai ir schemos, susisiekimo ir inžinerinės infrastruktūros tinklų bei objektų išdėstymo projektai ir schemos, teritorijų užstatymo projektai ir schemos, sklypų nužymėjimo ir raudonųjų linijų projektai ir schemos, valstybinių parkų planavimo schemos, žemėtvarkos ir miškotvarkos projektai bei kiti dokumentai, kuriuose numatytos teritorijų žemės naudojimo, veiklos joje plėtojimo sąlygos, žemės naudotojų teisės ir prievolės, yra teritorijų planavimo dokumentai, jei jie nustatyta tvarka buvo patvirtinti iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos. Minėti planai turėjo būti įregistruoti valstybiniame teritorijų planavimo dokumentų registre. Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) teritorijų planavimo dokumentų registre buvo įregistruota kaip specialusis teritorijų planavimo dokumentas. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra konstatuota, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo būti priimami, neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą Schemą, ir negalėjo prieštarauti minėtos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos sprendiniams. Šių sprendinių nepaisymas, ypač žinant, jog tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą - saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, yra visuotinai žinomas faktas, neatitiktų bendrojo teisės principo bona fides.

Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema yra didelės apimties ir ją sudaro 18 tomų, ji turi ne tik tekstinę, bet ir grafinę dalį. Kartu su Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu) kaip sudėtinė šio teisės akto dalis, buvo paskelbti ir Kuršių nerijos nacionalinio parko schemos (generalinio plano) pagrindiniai teiginiai. Pagrindinių teiginių 5 punkte nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas tvarkomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kitais norminiais aktais ir nacionalinio parko planavimo schema (generaliniu planu). Pagrindinių teiginių 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų pastatų, aptarnavimo ir kitų objektų statybos, rekonstravimo ir restauravimo projektai turi būti rengiami vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais Nidos, Preilos, Pervalkos, Juodkrantės, Alksnynės ir Smiltynės gyvenviečių bei apylinkių principiniais planais.

Pagal detaliojo plano tvirtinimo metu galiojusios Kuršių nerijos nacionalinio parko Planavimo schemos brėžinį 8A „Nidos pamario zonos ir jos artimiausios aplinkos perspektyvinio teritorijų naudojimo schema“ teritorija, apimanti ginčijamu detaliuoju planu suplanuotą sklypą (duomenys neskelbtini), Neringos m., pateko į teritoriją žymimą indeksu III ir priklausė šio parko konservacinei funkcinei zonai bei pateko į etnokultūrinį draustinį (I t., b. l. 78-96) (urbanistiniuose ir etnokultūriniuose draustiniuose pertvarkyti ir plėsti pastatus, keisti sklypų ribas, statyti naujus statinius ir tvarkyti teritoriją galima tik pagal nustatytąja tvarka parengtą ir patvirtintą detalųjį projektą), tuo tarpu ginčo detaliojo plano sprendiniais numatyta - esamo gyvenamojo pastato rekonstrukcija ir perkėlimas prie suformuotos gyvenamųjų namų užstatymo linijos, žemės sklypo užstatymo tankumo padidinimas. Ginčo žemės sklypas yra Kuršių nerijos nacionalinio parko urbanistiniame draustinyje, t.y. vienoje griežčiausių apsaugos funkcinių zonų (Saugomų teritorijų įstatymo 4 str.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo statyba negalėjo būti vertinama kaip rekonstrukcija, nes tai yra nauja statyba, dėl to akivaizdu, kad ginčijami administraciniai aktai negalėjo būti išduoti rekonstrukcijai, nes statybos darbai vertintini kaip nauja statyba.

Ginčo detaliojo plano ir techninio projekto sprendiniais, kuriais numatyta pastatų pertvarkymai ir plėtimai, posesijų ribų keitimas, užstatymo papildymas, nesant etnokultūrinių draustinių regeneravimo kompleksinių projektų, tai, kad statinys savo tūriu ir gabaritais išsiskiria iš šalia esančių gyvenamųjų pastatų - tradicinių žvejų namų – teismo vertinimu, prieštaravo KNNP schemos sprendiniams – jo Pagrindinių teiginių 5 p., 4.1 p., 10 p., 14 p., „Nidos ir apylinkių principinio plano“ Architektūrinio-erdvinio tvarkymo reglamento 5 principui, imperatyvioms nuostatoms, taikomoms III, IV teritorijai numatytiems tvarkymo tikslams bei pažeidė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalį, Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos reglamento 36.3 p., 36.1 p., Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 13, 14 straipsnių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo detaliojo plano sprendiniai prieštaravo KNNP schemos sprendinių nuostatoms, nesilaikyta Saugomų teritorijų įstatymo 25 straipsnio 6 dalies nuostatų, numatančių, kad valstybinių parkų teritorijos tvarkomos pagal įstatymus ir teritorijų planavimo dokumentus (parko planavimo schemas, jų pagrindu parengtus detalius projektus). Tokiu būdu pažeisti ir 1999 m. kovo 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtintų Kuršių Nerijos nacionalinio parko nuostatų 4, 6.6 ir 11 punktai, kurie numatė reikalavimą, kad nacionalinio parko teritorija, administruojama Neringos ir Klaipėdos miesto savivaldybių, būtų tvarkoma pagal planavimo schemą, patvirtintą Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“, nacionaliniame parke ūkinė veikla reguliuojama ir urbanizacijos plėtra plėtojama pagal KNNP planavimo schemą (Nuostatų 6.6 punktas); Kuršių nerijos gyvenviečių detaliųjų planų sprendiniai neturi prieštarauti nacionalinio parko planavimo schemai (11 punktas). Pripažinus neteisėtu ir naikintinu ginčo detalųjį planą, buvo panaikintos ir šio sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės. Todėl atsakovo Neringos savivaldybės administracijos priimti administraciniai aktai - Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyriaus 2003 m. balandžio 14 d. išduotas statybos leidimas Nr. 74, 2003 m. rugsėjo 18 d. statybos leidimo Nr.74 pakeitimas gyvenamojo namo pertraukimo ir ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Neringa, statybai; Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2004 m. liepos 21 d. gyvenamojo namo su ūkiniu pastatu, esančių (duomenys neskelbtini), Neringa, individualaus statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, taip pat pripažinti prieštaraujančiais aukščiau paminėtam teisiniam reglamentavimui, ir pirmosios instancijos teismo panaikinti kaip iš esmės neteisėti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Apeliacinis skundas nėra grindžiamas argumentais dėl to, kad ginčijami aktai yra suderinami su minėtų teisės aktų nuostatomis ir jų nepažeidė. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, ginčo detaliojo plano sprendinių neteisėtumą grindė ne tik ta aplinkybe, kad šie sprendiniai prieštaravo 1994 m. gruodžio 19 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniams, bet ir kad šie sprendiniai nėra suderinami su Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 pavirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendiniais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirma, Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 pavirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatos negali būti ginčijamų aktų teisėtumo tikrinimo pagrindu, nes minėto tvarkymo plano nuostatos yra priimtos tik 2012 m. ir negalioja atgal, antra, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl to, kad ginčo detaliojo plano sprendiniai pažeidžia Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 pavirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatas yra visiškai nepagrįsti jokiais argumentais ir laikytini tik prielaidomis.

Dėl tinkamų viešojo intereso gynimo priemonių. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog jau buvo suėjęs 10 metų viešojo intereso gynimo senaties terminas detaliajam planui, taip pat kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 pavirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano sprendiniais nusprendė palikti esamą užstatymo tankumą ir esamą pastatų aukštį.

Remiantis bylos medžiaga 2012 m. spalio 26 d. pareiškėjas, įvertinęs tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo planą, kurio sprendiniai susiję ir su ginčo teritorija, kreipėsi patikslintu prašymu į teismą, prašydamas įpareigoti V. V. ir G. V. pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, rekonstrukciją pradėti ne vėliau kaip po 2 metų, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 pavirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano reikalavimus, nustatytus šiai teritorijai.

Pirmosios instancijos teismas atsakovams V. V. ir G. V. nustatė 2 metų terminą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, leidžiant pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, kad jie atitiktų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo plano sprendinius, numatytus šiai teritorijai. Šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus, atsakovai V. V. ir G. V. įpareigojami per 1 metų terminą savo lėšomis išardyti perstatytas statinio dalis ir atstatyti į buvusią padėtį statinį, esantį (duomenys neskelbtini), Neringa.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo planą ir pripažino netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ su pakeitimais. Tvarkymo planas pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatas, laikytinas specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, rengiamu saugomų teritorijų naudojimą ir apsaugą reguliuojančioms kraštovaizdžio tvarkymo zonoms bei jų reglamentams, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptims bei priemonėms, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo bei kitoms tvarkymo priemonėms nustatyti. Vadovaujantis 2012 m. patvirtinto Tvarkymo plano sprendiniais teritorija, apimanti žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Nida, patenka į išsaugomo kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Šioje zonoje esančiam žemės sklypui (duomenys neskelbtini) (Nida), Neringa, Tvarkymo planu nustatyta, kad yra paliekamas esamas užstatymo tankumas ir esamas pastatų aukštis. Rekonstruojant pastatus turi būti mažinamas pastatų tūris ir užstatymo tankumas, nenumatomos Kuršių nerijai nebūdingos jungtys tarp besiribojančiuose sklypuose esančių priklausinių, formuojami Nidos senajai daliai būdingi sodybos želdiniai (Tvarkymo plano 9.2.1.8 p.). Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad minėti Tvarkymo plano sprendiniai nesuteikia teisinio pagrindo konstatuoti, kad jais eliminuojami teismo sprendime aptarti teisiniai pagrindai aukščiau paminėtų administracinių aktų panaikinimui ir sukuriamos prielaidos situacijos, sukurtos pažeidžiant teisinį reguliavimą, įteisinimui. Pirmiausia, dėl to, kad teismas nustatė teritorijų planavimo ir statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo imperatyvius pagrindus ne tik dėl jų prieštaravimo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai (generaliniam planui), bet ir aukštesnę teisinę galią turintiems teisės aktams – Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms, Statybos įstatymo nuostatoms, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms ir kt. Todėl pirmosios instancijos teismas laikosi nuostatos, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinus Kuršių nerijos tvarkymo planą ir pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ iš esmės nebuvo pašalinti tie pažeidimai, kurie padaryti rengiant ir tvirtinant teritorijų planavimo dokumentą, rengiant statybos techninį projektą, išduodant statybą leidžiantį dokumentą siekiant realizuoti detaliojo ir techninio projekto sprendinius. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad įvardijamu Vyriausybės nutarimu negali būti paneigiamos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo nuostatos, kuriomis konstatuota, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą - saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas ir Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą - saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas. Todėl, pirmosios instancijos teismo nuostata, naujo Tvarkymo plano sprendiniai nesuteikia teisės atsakovams įteisinti esamą faktinę situaciją neapibrėžtą laike iki bus atliekama statinio rekonstrukcija (kurios gali būti ir nesiekiama atlikti), o teismui pripažinus statybą leidžiantį dokumentą negaliojančiu tik suteikia galimybę, taikyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies nuostatas ir leisti atsakovams per nustatytą terminą reikiamai pagal Tvarkymo plano sprendinius pertvarkyti statinį.

Išplėstinė teisėjų kolegija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniame sprendime administracinėje byloje Nr. A822-65/09 atkreipė dėmesį į tai, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėjas (prokuroras) tinkamai gina viešąjį interesą, nepakanka vien tik nustatyti fakto, kad ginamų interesų turinys atitinka viešųjų interesų turinį, bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas, ar pareiškėjo ginamas interesas pripažintinas viešuoju interesu, taip pat turi nustatyti, ar pareiškėjo keliami materialiniai reikalavimai yra pakankami pažeistajam viešajam interesui apginti. Dispozityvumo principas, kuris galioja ir administraciniame procese (žr. Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-330/08), reiškia, jog materialinius teisinius reikalavimus byloje suformuluoja asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Ginant viešąjį interesą, dažnai įsiterpiama į kitų asmenų subjektinių teisių sritį. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Atsižvelgiant į tai, kad viešojo intereso gynimas yra specialių valstybės įgaliotų subjektų specifinė veikla ir kad viešojo intereso gynimu galimai daroma intervencija į susiformavusius teisinius santykius bei kitų asmenų subjektines teises, darytina išvada, kad viešąjį interesą ginantiems subjektams taikomas dispozityvumo principas, tačiau jis ribojamas viešojo ir individualių interesų derinimu. Pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Kai viešojo intereso pažeidimas pasireiškia priimtais neteisėtais administraciniais aktais, reikalavimas šiuos aktus panaikinti iš tiesų reiškia reikalavimą apginti viešąjį interesą, panaikinant atitinkamus administracinius aktus. Jei neteisėti administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, vien administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso. Priešingai, jei būtų bylinėjamasi vien dėl administracinių aktų panaikinimo, nesiekiant šiais aktais sukurtų materialinių teisinių padarinių pašalinimo (buvusios padėties atkūrimo), būtų neracionaliai naudojami valstybės resursai (prokuratūros, teismų darbas), sukuriamas nestabilumas susiformavusiuose teisiniuose santykiuose, o realiai nebūtų apgintas viešasis interesas. Tais atvejais, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, jeigu jų statyba pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą.

Nagrinėjamoje byloje po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, 2012 m. spalio 26 d. pareiškėjas Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas, paprašė įpareigoti V. V. ir G. V. pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, rekonstrukciją pradėti ne vėliau kaip po 2 metų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 pavirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano reikalavimus, nustatytus šiai teritorijai.

Iš prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ projekto pridėto 2012 m. birželio 5 d. numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymos Nr.  12-1866-01 matyti, kad projekto tikslas – patvirtinti KNNP tvarkymo planą, atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu Kuršių nerijos nacionaliniame parke galioja 1994 m. gruodžio 19 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtinta Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas), o praėjus daugiau nei 10-čiai metų, pasikeitus teisės aktams, minėtos planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniuose iškilo neatitikimų su Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms. KNNP tvarkymo plano tvirtinimas užsitęsė dėl sudėtingų teisminių atvejų, kurie buvo nagrinėjami LR Vyriausybės Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 19 d. potvarkiu Nr. 203 sudarytoje darbo grupėje. Pritardama darbo grupės pasiūlytiems problemų sprendimų būdams, LR Vyriausybė 2012 m. sausio 9 d. protokolu Nr. 1 pasiūlė būdus įsisenėjusioms problemoms spręsti ir pavedė Aplinkos ministerijai iki š. m. kovo 31 d. pateikti tvirtinti KNNP tvarkymo planą. Taip pat minėtoje pažymoje teigiama, kad patvirtinus projektą bus sudaromos sąlygos sudėtingiems teisminiams atvejams spręsti, naujas tvarkymo planas padės spręsti nacionalinio parko problemas, leis derinti ir harmonizuoti socialinės, ekonominės ir ekologinės aplinkos formavimo interesus Lietuvos pajūrio ir ypač Kuršių marių regiono kraštotvarkos kontekste. Iš 2012 m. birželio 5 d. numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymos bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo plano sprendinių turinio darytina išvada, kad Vyriausybė siekė naujai sureguliuoti tam tikrus visuomeninius santykius, atsižvelgiant į tuometinę susiklosčiusią situaciją. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad 1994 m. gruodžio 19 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1269 patvirtintos Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinis planas) nuostatos nėra pakeistos Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo plano sprendiniais. Taip pat nėra jokio pagrindo manyti, kad 2012 m. tvarkymo plano sprendiniai yra perkelti iš 1994 m. generalinio plano sprendinių, neįvertinus esamos situacijos konkrečiuose žemės sklypuose.

Pirmosios instancijos teismas atsakovams V. V. ir G. V. nustatė 2 metų terminą nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, leidžiant pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, kad jie atitiktų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtino Kuršių nerijos tvarkymo plano sprendinius, numatytus šiai teritorijai. Teisėjų kolegija vertina, kad toks teismo įpareigojimas nėra konkretus ir visiškai neaišku, kokiu būdu būtų apgintas viešasis interesas, juk 2012 m. patvirtintas tvarkymo planas jau yra priimtas, atsižvelgiant į tuo metu susiklosčiusią situaciją, kai ginčo administraciniai aktai jau ilgą laiką buvo įgyvendinti. Akivaizdu, kad iš esmės per dešimt metų (skaičiuojant nuo ginčo detaliojo plano patvirtinimo ir teismo sprendimo priėmimo) ginčo teritorijos teisinis reguliavimas yra pasikeitęs, tokiu būdu yra išnykusi galimybė įpareigoti atsakovus laikytis teisės normų, kurios buvo pažeistos ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu. 2012 m. patvirtinto tvarkymo plano 9.2.1.8 punkte nustatyta, kad sklype (duomenys neskelbtini) (Nida) paliekamas esamas užstatymo tankumas ir esamas pastatų aukštis, rekonstruojant pastatus turi būti mažinamas pastatų tūris ir užstatymo tankumas. Tokia 2012 m. patvirtinto tvarkymo plano 9.2.1.8 punkto formuluotė leidžia manyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė žemės sklype (duomenys neskelbtini) (Nida) siekia palikti esamą užstatymo tankumą ir esamą pastatų aukštį. Todėl visiškai neaišku, kokiu būdu remiantis tokia formuluote atsakovams reiktų pertvarkyti projektinę dokumentaciją, gauti naują statybos leidimą ir perstatyti ar pertvarkyti pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), nes minėtas tvarkymo planas tokio perstatymo ar pertvarkymo nereikalauja.

Apeliaciniame skunde taip pat užsimenama apie dar vieną pasikeitusią bylos aplinkybę – tai, kad ginčo gyvenamąjį namą buvo nutarta išbraukti iš Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos registro.

Kaip jau ir buvo minėta, nagrinėjamoje byloje, kai neteisėtų administracinių aktų pagrindu yra pastatyti statiniai, kurių statyba, pareiškėjo teigimu, pažeidė viešąjį interesą, viešojo intereso apgynimas reikštų neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimą, o ne vien administracinių aktų, kurie sąlygojo šias statybas, panaikinimą. Tačiau pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas atsakovams nėra konkretus ir aiškus, nėra žinoma, kokie sprendiniai būtų suderinti vykdant šį įpareigojimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad viešasis interesas taip ir liktų neapgintas.

Pusiausvyra tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą. Teismas, įvertinęs pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą gali atsisakyti ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento. Pareiškimai dėl viešojo intereso gynimo paprastai būna susiję ne tik su valstybės, visuomenės ar jos dalies neindividualizuotomis teisėmis, bet ir su teisėmis, kurios priklauso konkrečiam asmeniui ar asmenims. Ginant viešąjį interesą, dažnai įsiterpiama į kitų asmenų subjektinių teisių sritį. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios Konstitucijoje įtvirtintos vertybės – asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas – negali būti priešpriešinamos ir šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ginamos vertybės ypatingą statusą, jo prašyme nurodytų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, šiuo metu galiojančio reguliavimo turinį ir realias galimybes apginti viešąjį interesą, sprendžia, kad ginčijamų administracinių aktų (šie aktai buvo priimti 2002 m. rugsėjo 16 d., 2003 m. balandžio 14 d., 2003 m. rugsėjo 18 d. ir 2004 m. liepos 21 d.) panaikinimas ir atsakovų V. V. ir G. V. įpareigojimas pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją gavus naują statybą leidžiantį dokumentą perstatyti ar pertvarkyti pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Nida, net jei šį įpareigojimą laikytume teisiškai aiškiu ir apibrėžtu, neatitiktų teisingos pusiausvyros tarp atsakovų V. V. ir G. V. teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei viešojo intereso gynimo. Taip pat nagrinėjamu atveju būtų pažeistas teisinio stabilumo principas, kai praėjus daugiau nei dešimt metų nuo ginčijamų administracinių aktų priėmimo ir įgyvendinimo, atsakovai būtų įpareigojami pertvarkyti projektinę dokumentaciją, gauti naują statybos leidimą ir perstatyti ar pertvarkyti pastatus. Dėl šios priežasties spręstina, kad pareiškėjo prašymas ginti viešąjį interesą turi būti netenkinamas. Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovų V. V. ir G. V. sąžiningumą vertino neigiamai, tačiau šios teismo prielaidos esminės įtakos sprendimui iš esmės neturi, nes tai yra tik prielaidos, kurios nėra įrodytos.

Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į aukščiau minėtas aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to atsakovų V. V. ir G. V. apeliacinis skundas tenkinamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimas panaikinamas, priimamas naujas sprendimas (ABTĮ 143 straipsnis), pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, prašymas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovų V. V. ir G. V. apeliacinį skundą tenkinti. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, prašymą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                     Audrius Bakaveckas

                            Veslava Ruskan

                                                                            Skirgailė Žalimienė