Civilinė byla Nr. e3K-3-328-248/2020

Teisminio proceso Nr. 2-29-3-00785-2019-88

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 3.1.1.2.12; 3.1.3.2; 3.1.14.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei S. J. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo S. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių dispozityvumo principą, teismo pareigą teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius, teisę ex officio (pagal pareigas) pripažinti niekinį sandorį negaliojančiu, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas V. K. prašė pripažinti nesudaryta 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutartį su atsakove S. J..

3.       Ieškovas nurodė, kad ginčijamoje paskolos sutartyje nurodyta suma jam nebuvo perduota, dėl to paskolos sutartis pripažintina nesudaryta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio 3 dalis). Ieškovas taip pat nurodė, kad 2013 m. spalio 29 d. sudarytomis dovanojimo sutartimis jo seserys (įskaitant atsakovę) padovanojo jam savo dalis po jų tėvo mirties paveldėto turto, o jis pasirašė tris paskolos sutartis, pagal kurias atsakovė ir kitos seserys jam paskolino po 56 000 Lt (16 218,72 Eur). Dovanojimo sutartys buvo sudaromos artimų žmonių ir iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną seserims bus atsilyginta, t. y. šalys pasirinko tokią paveldėto turto pasidalijimo formą. Atsakovė yra jo sesuo, jos materialinė padėtis buvo nelengva, todėl ji net neturėjo finansinių galimybių suteikti jam tokio dydžio paskolos.

4.       Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo 16 218,73 Eur (56 000 Lt) skolos, 5 proc. procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5.       Atsakovė nurodė, kad pagal ieškovo ginčijamą 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutartį paskolino ieškovui 56 000 Lt (16 218,73 Eur). Ieškovas po šalių tėvo mirties nutarė apsigyventi tėvų namuose ir pradėjo namą remontuoti. Kadangi ieškovui namo remontui trūko pinigų, atsakovė su seserimis paskolino jam pinigų namo remontui. Iki paskolos sutartyje nustatyto termino ieškovas jai paskolos negrąžino, penkerius metus paskolos sutarties neginčijo, kitoms seserims pinigus grąžino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Telšių apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai – pripažino 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutartį nesudaryta, priešieškinį atmetė.

7.       Teismas nustatė, kad:

7.1.                      ieškovas, atsakovė, jų seserys V. G., G. O. ir brolis A. K. po tėvo mirties 2013 m. liepos 7 d. įgijo teisę paveldėti tėvų turtą, įskaitant namą, esantį (duomenys neskelbtini);

7.2.                      A. K. atsisakė priimti palikimą, o ieškovas ir atsakovė su seserimis paveldėjo namą su priklausiniais lygiomis dalimis;

7.3.                      2013 m. spalio 29 d. šalys pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovui 56 000 Lt paskolą (Sutarties 2 straipsnio 1 punktas), o ieškovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2018 m. spalio 9 d. (Sutarties 4 punktas);

7.4.                      identiškas sutartis ieškovas tą pačią dieną sudarė ir su seserimis G. O., V. G.;

7.5.                      tą pačią dieną seserys G. O., V. G. ir atsakovė padovanojo ieškovui savo paveldėto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis.

8.       Vertindamas šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas atkreipė dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu.

9.       Šalių ir liudytojo byloje paaiškinimais nustatyta, jog po tėvo mirties, t. y. 2013 m. liepos mėnesį, ieškovas, atsakovė, seserys V. G., G. O., brolis A. K. drauge sprendė paveldėto turto padalijimo klausimus, gyvenamasis namas su priklausiniais buvo jų visų susitarimu įvertintas 270 000 Lt, kitas turtas – 10 000 Lt, bendra dalytino turto suma – 280 000 Lt, tad kiekvienam iš penkių vaikų tenkančio tėvų turto dalis būtų po 56 000 Lt. Ieškovui pareiškus norą gyventi tėvų name, brolis palikimo atsisakė, seserys priėmė po tėvo mirties likusį palikimą kartu su ieškovu, o po trijų mėnesių jos padovanojo savo palikimo dalis ieškovui. Seserys ne tik padovanojo broliui paveldėto tėvų nekilnojamojo turto dalis, bet dar ir paskolino jam po 56 000 Lt kiekviena gyvenamojo namo remontui, t. y. 168 000 Lt, įvertinant tai, kad jų bendru sutarimu viso nekilnojamojo turto vertė buvo nustatyta 270 000 Lt. Teismas pažymėjo, kad dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai turi būti motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Remiantis protingumo kriterijumi, analogiškoje situacijoje kiekvienas asmuo, žinodamas, jog brolis pageidauja apsigyventi paveldėtame tėvų name ir tam neprieštaraudamas, būtų pasielgęs taip, kaip šalių brolis, t. y. atsisakytų pas notarą savo palikimo dalies ieškovo naudai, o ne sudarinėtų praėjus trims mėnesiams dovanojimo sandorius, jeigu nesiektų gauti iš to naudos. Atsakovė mažiau nei prieš metus atsisakė palikimo po šalių motinos mirties tėvo naudai, todėl ji žinojo apie galimybę atsisakyti palikimo brolio naudai, bet to nepadarė. Akivaizdu, kad atsakovės, kaip dovanojimo sandorio šalies, tikroji valia nebuvo būtent neatlygintinai suteikti ieškovui turtą, nes byloje nenustatyta jokių atsakovės paveldėto tėvų turto dalies dovanojimo ieškovui priežasčių. Atsakovė logiškai nepaaiškino, kodėl, iš pradžių priėmusi palikimą, vėliau nusprendė broliui padovanoti savo paveldėtą nekilnojamojo turto dalį, nes, pardavusi nurodytą turtą, šalių sutarimu, įvertintą 56 000 Lt, galėtų gauti lėšas, kurias galėtų skirti savo reikmėms.

10.       Įvertinęs šalių, liudytojo A. K. parodymus apie palikimo priėmimo aplinkybes, paskolų ir dovanojimo sandorių sudarymo aplinkybes, tai, kad 2014 m. vasario 28 d. ieškovui buvo suteiktas 64 006,02 Eur kreditas būsto su priklausiniais remontui, būsto su priklausiniais aplinkai sutvarkyti, banko išduotai paskolai pagal 2013 m. rugpjūčio 27 d. sutartį refinansuoti, teismas nusprendė, jog labiau tikėtina, kad 2013 m. spalio 29 d. šalių sudarytoje paskolos sutartyje nurodyti pinigai nebuvo perduoti ieškovui. Nors paskolos sutartis ir atitinka formalius paskolos sutarčių turiniui keliamus reikalavimus – yra rašytinės formos, joje įvardyta paskolos gavėjui perduota pinigų suma, įtvirtintas atsakovo įsipareigojimas grąžinti paskolą, paskolos sutartyje yra atsakovo parašu patvirtintas paskolos gavimo faktas, tačiau tikroji šalių valia buvo atsakovei tenkančią tėvų nekilnojamojo turto dalį perleisti ieškovui už 56 000 Lt, o ne sudaryti nekilnojamojo turto dovanojimo sandorį, tuo labiau kad šalių ir jų seserų susitarimu nustatyta kiekvienam iš vaikų šio turto kaip palikimo dalies kaina tokia pati kaip ir paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma.

11.       Teismo vertinimu, visos šios byloje nustatytos aplinkybės paneigia paskolos sutartyje užfiksuotą pinigų perdavimo faktą ir patvirtina ieškovo poziciją, kad ginčo šalių buvo sutarta kompensuoti po tėvo mirties kiekvienam vaikui atitenkančią palikimo dalį, o paskolos sutartimi tik buvo įformintas minėtas susitarimas. Sudarytą paskolos sutartį teismas vertino kaip šalių susitarimu pasirašytą įsipareigojimą sumokėti kompensaciją. Paskolos sutartį teismas pripažino nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), todėl visiškai tenkino ieškinį, o priešieškinį atmetė. 

12.       Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. kovo 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

13.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad šalių nurodytos faktinės aplinkybės dėl 2013 m. spalio 29 d. paskolos sutarties sudarymo išsiskiria. Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, liudytojų parodymus, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog paskolos sutartyje nurodyti pinigai nebuvo perduoti ieškovui. Teisėjų kolegiją įtikino atsakovo, trečiojo asmens S. K., brolio A. K. paaiškinimai, kad po tėvo mirties šalys, jų brolis ir seserys sprendė paveldėto turto padalijimo klausimus, atsakovas išreiškė norą gyventi tėvų name, jį susiremontuoti, todėl pažadėjo sumokėti broliui ir seserims jų dalis po 56 000 Lt. Brolis palikimo atsisakė, savo dalį jau yra iš atsakovo gavęs, skola seserims buvo įforminta paskolos sutartimis, todėl jos padovanojo savo paveldėto turto dalis ieškovui.

14.       Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateiktu šios bylos aplinkybių vertinimu, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šalių paaiškinimai ir liudytojų parodymai patvirtina, jog atsakovas paveldėto namo remonto darbus pradėjo po tėvo, mirusio 2013 m. liepos 7 d., mirties, o pinigai pagal paskolos sutartį, atsakovės teigimu, buvo perduoti 2013 m. spalio 29 d., t. y. daug vėliau, nei buvo investuotos lėšos į namo remontą; į tai, jog 2014 m. vasario 28 d. atsakovui buvo suteiktas 64 006,02 Eur kreditas būsto su priklausiniais remontui, būsto su priklausiniais aplinkai sutvarkyti, banko išduotai paskolai pagal 2013 m. rugpjūčio 27 d. sutartį refinansuoti, todėl nebuvo realaus poreikio remonto darbams skolintis lėšų iš ieškovės.

15.       Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į būtinybę vertinti paskolos sutarties sąlygas ir jos sudarymo aplinkybes ne izoliuotai, tačiau kartu su šalių sudaryta dovanojimo sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybė, jog iš karto po paskolos sutarties pasirašymo buvo sudaryta dovanojimo sutartis, faktiškai paaiškina, dėl ko atsirado byloje sprendžiami paskolos santykiai, kodėl paskolos sutartys yra identiškos, sutampa paskolos suma ir sudarymo datos. Atsakovė neginčijo dovanojimo sandorio, todėl teismas, neperžengdamas byloje pareikštų reikalavimų, nepasisakė dėl jo teisėtumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16.       Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį bei Telšių apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas šiuo atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo klausimas, ar pagrįstai teismai, pripažinę sandorį (paskolos sutartį) apsimestiniu, atsisakė taikyti CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą, t. y. tikrąją šalių valią atitinkančio sandorio taisykles, todėl teismų procesiniuose dokumentuose padarytos išvados yra iš esmės prieštaringos. Byloje padaryta esminę reikšmę turėjusi proceso teisės normų taikymo klaida, nes skundžiamoje nutartyje pasisakyta, kad atsakovė nėra pateikusi ieškinio dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo, todėl jo teisėtumas ir nevertinamas. Pažymėtina, net ieškinio tekste nurodyta, kad pagal ieškovo, atsakovės ir trečiųjų asmenų susitarimą paskolos sutartys buvo sudarytos kaip atlygis už dovanojimo sutartimi padovanotą turtą, t. y. šalys pasirinko tokią paveldėto turto pasidalijimo formą, tik ieškovas neteikė reikalavimo pripažinti sandorius apsimestiniais. Paskolos ir dovanojimo sandoriai būtent vienoje byloje teisiškai privalėjo būti pripažinti pirkimo–pardavimo sutartimi ir atitinkamai atsakovei (pardavėjai) priteista 16 218,72 Eur iš ieškovo už nuosavybėn perleistą turtą. Bylos duomenys akivaizdžiai atskleidžia, kad šalių reikalavimų faktiniai pagrindai suformuluoti ir paaiškinti priklausomai nuo kiekvienos šalies pasirinkto ieškinio reikalavimo (dalyko) ir aiškiai nurodyti. Kokiu iš įstatymo nustatytų pagrindų ginčijamas konkretus sandoris, teismai sprendžia (teisiškai kvalifikuoja) pagal ieškinio (priešieškinio) faktiniu pagrindu išdėstytas aplinkybes ir ieškovo suformuluotą reikalavimą – ieškinio (priešieškinio) dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas gali suteikti veiksmingą gynybą tik tuo atveju, jeigu asmuo aiškiai suformuluoja savo reikalavimą ir jo pagrindą. Šalių nurodyti jų reikalavimų pagrindas ir dalykas buvo pakankami, kad teismas atliktų teisinių santykių kvalifikavimą, kurio ginčo šalys nepateikė. Šalys reikalavimo naikinti jų, taip pat kitų seserų tą pačią dieną, kaip ir paskolos sutartis, sudarytą dovanojimo sutartį nereiškė. Paskolos sutartis jau sukėlė teisines pasekmes šalims – dovanojimo sutarties sudarymą, todėl, be teisinio dovanojimo sutarties galiojimo įvertinimo, akivaizdu, nėra įmanomas paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta. Jeigu naujose bylose tęsis šalių ginčas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atskirai nuo paskolos sutarties ji negalėtų būti vertinama kaip pirkimo–pardavimo sutartis, kaip tinkamai pasisakė ir įvertino bylą nagrinėję teismai. Nors teismai ir konstatavo, kad paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, tačiau niekaip netaikė sandorio, kurį ginčo šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklių, tiesiog visai atsiejo paskolą nuo dovanojimo. Tai tik pirmas etapas teisiškai tinkamai kvalifikuojant teisinius santykius. Antras etapas yra, vadovaujantis pridengiamojo sandorio (pirkimo–pardavimo) taisyklėmis, pripažinti pridengtą pirkimą ir pardavimą atitinkant įstatymo reikalavimus bei priteisti atsakovei analogišką reikalaujamai ieškinyje kainą už ieškovui dovanojimo sutartimi perleistus nekilnojamuosius daiktus. Dovanojimo sutartis tokiu atveju yra vertinama kaip negaliojanti nuo jos sudarymo momento, todėl ieškinio (priešieškinio) dėl jos nebuvimas nėra kliūtis teismui tinkamai taikyti teisę. Niekinė ab initio (nuo pradžių) dovanojimo sutartis teismų įvertinta izoliuotai nuo paskolos sutarties, tai aiškiai prieštarauja išplėtotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijai tiek dėl apsimestinių sandorių, tiek ir dėl paskolos sutarčių aiškinimo ir taikymo. Teismo išvada pripažinti, kad paskolos sutartis apskritai nesudaryta, teisine prasme reiškia, jog tarp šalių neegzistavo jokie teisiniai tarpusavio santykiai. 

16.2.                      Byloje atliktas teisinių santykių kvalifikavimas savo esme atitinka ne apsimestinio sandorio, kurį teismai pripažino egzistuojant, tačiau tariamojo sandorio nustatymą, tai yra teisės aiškinimo ir taikymo klaida. Paskolos sutartis sukėlė teisines pasekmes atsakovei, nes ši sutartis, kaip teismai nustatė, buvo privaloma sąlyga dovanojimo sutarčiai sudaryti. Paskolos sutartis, neįvertinus jos pasekmių teisinės reikšmės, negalėjo būti pripažinta nesudaryta, t. y. fiktyvia, tariamuoju sandoriu.

16.3.                      Atsakovė neturėjo jokios galimybės vienoje byloje inicijuoti priešieškinį ieškovui tiek dėl skolos priteisimo, tiek dėl dovanojimo pripažinimo negaliojančiu. Jeigu kasacinis skundas nebus tenkinamas, dėl dovanojimo sutarties teks bylinėtis iš naujo. Ginčo išsprendimas ir šalių teisinės taikos atkūrimas būtent šioje byloje padėtų išvengti kelių naujų bylų atsiradimo, bylinėjimosi apimčių nepagrįsto išplėtimo bei galimų naujų izoliuotai išnagrinėtuose ginčuose priimtų teismų sprendimų prieštaravimų. Apsimestinio sandorio atveju ieškinys ir priešieškinis byloje turėtų būti tenkinami iš dalies.

16.4.                      Elektroninės bylos medžiagoje nėra atsakovės ieškinio (priešieškinio) su priedais dokumentų, taigi, teismai priėmė nutartį ir sprendimą, vadovaudamiesi ne konkrečiais procesiniais dokumentais ir įrodymais, bet į bylos procesą neįtraukta medžiaga. Tai pripažintina pagrindinių civilinio proceso principų pažeidimu, dėl kurio neteisingai išnagrinėta byla. 

17.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl paskolos sutarties kilęs civilinis ginčas priskirtinas privačioms byloms, kuriose šalys yra visiškai dispozityvios, t. y. pačios renkasi ieškinio, priešieškinio pagrindą ir dalyką, taip pat ir savo teisminio ginčo poziciją bei įrodinėjimo strategiją. Atsižvelgiant į šalių ginčą ir ieškovui įrodinėjant, kad paskolos sutartinių santykių nebuvo, o atsakovei – priešingai, viso proceso metu (pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose) įrodinėjant ir teikiant įrodymus dėl paskolos sutarties sudarymo realumo, pirmosios instancijos teismas teisingai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas, t. y. byloje kilo ginčas dėl faktinių aplinkybių, ar realiai pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti ieškovui. Tiek priešieškinyje, tiek teismo posėdžio metu apklausta atsakovė nurodė, kad ji su seserimis sutarė paskolinti 168 000 Lt broliui ir prieš pasirašant paskolos sutartį ieškovui perdavė prie notarės biuro koridoriuje grynaisiais pinigais vokelyje stambiomis kupiūromis 56 000 Lt. Atsakovė savo pozicijos nekeitė ir teikdama apeliacinį skundą. Todėl visiškai neaiškus ir nesuprantamas atsakovės kasaciniame skunde dėstomas kilusio ginčo pagrindo pakeitimas. Atsakovė, iki tol procese atkakliai įrodinėjusi paskolos santykių egzistavimą ir nurodžiusi teismą netinkamai vertinus ir nepakankamai įsigilinus į sudarytus paskolos sutartinius santykius, kasaciniame skunde staiga mano, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, t. y. pripažinę paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu, turėjo taikyti pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovei naudojantis savo procesinėmis teisėmis ir įrodinėjant, kad šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, teismui nebuvo pagrindo nukrypti nuo proceso šalių rungimosi bei lygiateisiškumo principų, t. y. rinkti įrodymus pačiam ar vertinti pateiktus įrodymus kitaip, nei nurodė proceso šalys. Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito, nei ginčijamame sandoryje nurodytas, teisinio tikslo. Taigi tam, kad teismui būtų pagrindas ex officio pripažinti sandorį niekiniu pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį kaip apsimestinį sandorį, atsakovė turėjo įrodyti akivaizdžias niekinį sandorį patvirtinančias aplinkybes, tačiau ji niekada nekėlė tokio reikalavimo. Nesutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad dovanojimo ir paskolos sutartys buvo vertinamos atsietai, priešingai, teismai, įvertinę byloje surinktą medžiagą, nusprendė, kad dovanojimo ir paskolos sutartys iš tiesų buvo sudarytos perduotam paveldėtam turtui kompensuoti. Taigi teismas, išsiaiškinęs tikrąją šalių valią ir nurodęs, kad iš tiesų šalių buvo sudaryta paveldėjimo kompensavimo, o ne paskolos sutartis, neišeidamas iš proceso šalių apibrėžtų ginčo ribų, pripažino, kad paskolos sutartis sudaryta nebuvo, t. y. vadovaudamasis civilinio proceso teise, išsprendė ginčą pagal jo ribas ir nepriteisė šaliai to, ko ji neprašė (lot. judex ne eat ultra petita partium). Atsižvelgiant į šalių dispozityvumo, lygiateisiškumo bei rungimosi principus, atsakovei neprašius pripažinti dovanojimo sutarties apsimestine, neįmanomas, kaip teigiama kasaciniame skunde, paskolos sutarties pripažinimas pirkimo–pardavimo sutartimi. Teismai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nepaneigė įsipareigojimo kompensuoti, tačiau konstatavo, kad paskolos sutartis, kokia ji yra apibrėžta CK ir kokią ją įrodinėjo esant atsakovė, nebuvo sudaryta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo pareigos teisiškai kvalifikuoti ginčo santykius, teisės ex officio pripažinti sandorį apsimestiniu ir padarinių taikymo

18.       Civilinis procesas grindžiamas bendruoju proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principu (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia laisvą proceso dalyvių disponavimą jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Aiškinant pažeistos teisės gynimą teismo tvarka kasacinio teismo pasisakyta, kad teisės kreiptis į teismą prigimtis, tikslai bei civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas lemia, jog tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas bei vėliau sprendžia dėl procesinių teisių įgyvendinimo. Taigi tiek teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas, tiek ir procesinių teisių įgyvendinimas priklauso ginčo šalims (žr., pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-313/2020 14 punktą). Teisminio nagrinėjimo dalyką, be pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo, taip pat apibrėžia ir atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytos aplinkybės.

19.       Besikreipiančio į teismą asmens pareiga nurodyti ieškinio pagrindą ir dalyką yra ir tiesiogiai nustatyta proceso teisės normose. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).

20.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias teisės normas, ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-3-216-701/2020 24 punktą).

21.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą nurodyta, kad nors besikreipiantis į teismą asmuo privalo nurodyti ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-687/2020 56 punktą). Teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-701/2020, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Pažymėtina, kad teismo pareiga teisiškai kvalifikuoti ginčo šalių santykius nereiškia nei teismo teisės modifikuoti faktinį ieškinio pagrindą (kvalifikuoti kitas, nei nurodytos šalių, faktines aplinkybes), nei keisti ieškinio dalyką, peržengiant pareikštus reikalavimus.

22.       Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, civilinio proceso teisė pagal reguliavimo dalyką ir teisinių santykių reglamentavimo principus yra viešoji teisė, todėl teismas, kaip civilinių procesinių santykių subjektas, turi tik tas teises, kurios jam yra suteiktos konkrečių teisės aktų nuostatų, ir neturi teisės peržengti įstatymo nustatytos kompetencijos ribų. Atvejai, kada teismas gali paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityvumo principą, nustatyti įstatymo ir paprastai yra susiję su būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, apginti silpnesniąją ginčo šalį. Bylos nagrinėjimo pirmąja instancija ribas pagal bendrąją taisyklę lemia bylos šalių pareikšti reikalavimai (ieškinio, priešieškinio dalykas) bei reikalavimų faktinis pagrindas, teismui neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009).

23.       Nagrinėjama byla pagal savo pobūdį nėra susijusi su viešojo intereso apsauga, nėra priskiriama vadinamųjų nedispozityviųjų bylų kategorijai, kuriose teismas turi būti aktyvus ir disponuoja platesnėmis teisėmis: gali savo iniciatyva rinkti įrodymus, patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu, ir kt., kaip antai šeimos (CPK 376 straipsnis), darbo (CPK 414 straipsnis) bylose. Taigi proceso teisės normos išimčių iš bendrosios šalių dispozityvumo principo taisyklės tokioms kaip nagrinėjama byla (dėl paskolos teisinių santykių, nesant vartojimo sutarties aspekto) nenustato.

24.       Tam tikrose situacijose veikti savo iniciatyva, nesant pareikštų reikalavimų, teismą įgalina CK normos. Pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Tai reiškia, kad teismo nesaisto šalių nuomonė ir pareikšti reikalavimai, šalis procese gali būti nepareiškusi savarankiško reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, tačiau teismas dėl akivaizdaus sandorio negaliojimo fakto taiko niekinio sandorio teisinius padarinius. 

25.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės ex officio konstatavo, jog paskolos ir dovanojimo sutartys yra apsimestinės, todėl turėjo taikyti sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (atsakovės manymu, pirkimo–pardavimo sutarties), taisykles (CK 1.87 straipsnis). Teisėjų kolegija visų pirma pasisakys, ar nagrinėjamu atveju buvo pagrindas teismui ex officio pripažinti sandorius apsimestiniais.

26.       Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad teismui, sprendžiančiam dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą vykdyti prievoles, išplaukiančias iš sandorio, net ir nesant atitinkamų šalies reikalavimų, kyla pareiga ex officio patikrinti, ar nėra pagrindo pripažinti sandorį niekiniu. Ši patikra priklauso ir nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).

27.       Taigi tam, kad ex officio pripažintų sandorį niekiniu ir negaliojančiu, teismas privalo įsitikinti, kad, pirma, yra akivaizdžių aplinkybių ir byloje nereikia aiškintis papildomų aplinkybių, pagrindžiančių, jog sandoris yra niekinis ir dėl to negaliojantis, bei šalis neturi pareigos to įrodinėti, nes priešingu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu ir leistinomis priemonėmis pagrįsti tokią savo poziciją (CPK 178 straipsnis), antra, toks teismo veikimas nepažeis civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principų, pagal kuriuos teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas pirmiausiai yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019 35 punktą).

28.       Apsimestinių sandorių atveju tikroji sandorį sudariusių šalių valia neatitinka išorinės jų valios išraiškos, todėl tokių sandorių ydingumo paprastai negalima nustatyti pagal objektyvią sandorių išraišką. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paprastai simuliaciniai sandoriai, priešingai negu, pavyzdžiui, prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms sandoriai, nėra akivaizdžiai niekiniai, nes simuliacinių sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių) arba sudarydamos sandorį kitam sandoriui pridengti, slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 34 punktas). Kadangi teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl jo apsimestinumo ir tam nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų, paprastai sandoriai apsimestiniais pripažįstami esant tokiems šalių reikalavimams ir tik retais atvejais teismas gali tai daryti savo iniciatyva.

29.       Sprendžiant dėl nagrinėjamo atvejo atitikties šios nutarties 26–28 punktuose nurodytiems kriterijams, visų pirma primintini šalių byloje reikšti reikalavimai: ieškovas prašė paskolos sutartį pripažinti nesudaryta CK 6.875 straipsnio 3 dalies pagrindu – kai įrodoma, kad iš tikrųjų pinigai paskolos gavėjui nebuvo perduoti; atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovo šiam paskolintą pinigų sumą su palūkanomis (CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Taigi, abiejų šalių reikalavimai kildinami iš paskolos teisinių santykių, dovanojimo sutarties panaikinimo nė viena šalis nesiekė. Ieškovas savo reikalavimą grindė tuo, kad pinigai pagal paskolos sutartį jam nebuvo perduoti, atsakovė (kaip ir kitos dvi ieškovo ir atsakovės seserys) ieškovui dovanojo po tėvo mirties jai tekusią palikimo dalį, o paskolos sutartimi buvo sutarta dėl atsilyginimo už dovaną, kitaip tariant, tokiu būdu buvo pasidalytas paveldėtas turtas. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad pinigai pagal paskolos sutartį buvo perduoti, kad paskola tiesiogiai nesusijusi su paveldėto turto dalybomis (išskyrus tai, kad ieškovas ją ketino panaudoti paveldėto turto remontui).

30.       Paminėtina, kad pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį ginčijant paskolos sutartį dėl to, jog nebuvo perduoti daiktai ar pinigai, pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka paskolos gavėjui. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę įrodymų visetą, laikė ieškovą šią pareigą įvykdžius, t. y. įrodžius, kad pinigai pagal paskolos sutartį jam perduoti nebuvo, ir paskolos sutartį pripažino nesudaryta.

31.       Kasaciniu skundu atsakovė šios teismų išvados neginčija, t. y. iš esmės sutinka su tuo, kad pinigų ieškovui ji neperdavė, nors nagrinėjant bylą instancine tvarka tvirtino priešingai, prieštaravo paskolos sutarties nuginčijimui ieškovo nurodytu pagrindu ir nesiekė sandorių (tiek paskolos, tiek dovanojimo) nuginčijimo kitais pagrindais. Kasaciniame skunde dėstomi atsakovės argumentai dėl pageidaujamos bylos baigties yra kardinaliai priešingi ankstesnei jos pozicijai dėl paskolos sutarties galiojimo, kitaip tariant, atsakovė sau palankaus rezultato dabar siekia remdamasi kitu faktiniu ir teisiniu pagrindu.

32.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šiuo atveju šalys skirtingai aiškino sandorių sudarymo aplinkybes, ketinimus ir tikslus, konstatuoja, kad tikrajai šalių valiai nustatyti buvo būtina rinkti ir vertinti įrodymus, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo konstatuoti sandorių apsimestinumo akivaizdumą, kuris sudarytų pagrindą teismui ex officio pripažinti sandorį negaliojančiu. Nesant šalių pareikštų reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl jų apsimestinumo, bylą nagrinėję teismai pagrįstai šių klausimų nesprendė. Priešingu atveju galėtų būti pažeistas dispozityvumo principas. 

33.       Minėta, kasaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad faktiškai teismai sandorius ex officio pripažino apsimestiniais, tačiau netaikė sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (pirkimo–pardavimo), taikytinų taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai paskolos ir dovanojimo sutarčių nepripažino apsimestinėmis, priešingai, apeliacinės instancijos teismas procesiniame sprendime nurodė, kad dėl dovanojimo sutarties galiojimo nesprendžia, nesant pareikšto tokio reikalavimo. Dovanojimo sutartis, atsižvelgus į tai, kad ji sudaryta tų pačių šalių, tą pačią dieną kaip ir paskolos sutartis, nagrinėjant bylą buvo vertinta ir aptarta tiek, kiek tai reikšminga, sprendžiant dėl paskolos sutarties dalyko (pinigų) (ne)perdavimo fakto nustatymo. Sutiktina su atsakove, kad kai kurios teismų šioje byloje nustatytos aplinkybės būtų reikšmingos, sprendžiant ginčą dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, tačiau vien tokia vertintinų aplinkybių sutaptis savaime nereiškia, kad teismas sandorius ex officio pripažino (turėjo pripažinti) apsimestiniais. Kadangi sandoriai teismų nepripažinti apsimestiniais, todėl neturėjo būti taikomos ir apsimestinio sandorio negaliojimo pasekmės, nustatytos CK 1.87 straipsnio 1 dalyje.

34.       Nėra pagrindo sutikti ir su kasacinio skundo argumentu, kad teismo išvada, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta, teisine prasme reiškia, kad tarp šalių neegzistavo jokie teisiniai tarpusavio santykiai. Tokia išvada eliminuojamas tik paskolos teisinių santykių, iš kurių ir buvo kildinami šalių reikalavimai, egzistavimas. Pažymėtina, kad skundžiami teismų sprendimai neužkerta kelio ateityje reikšti reikalavimus dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo kaip apsimestinio sandorio ar kitais pagrindais ir, vadovaujantis rungtyniškumo principu, įrodinėti aplinkybes, kuriomis būtų grindžiami reikalavimai bei atsikirtimai. Atmestinas atsakovės argumentas, kad, paskolos sutartį pripažinus nesudaryta, dovanojimo sutartis atskirai negalės būti pripažinta apsimestiniu sandoriu. Teismai tokiu atveju turėtų vertinti ne dabartinę, o buvusią sandorių sudarymo metu situaciją, atspindinčią tuometinius šalių ketinimus ir tikrąją valią.

35.       Vertinant kasacinio skundo argumentus, susijusius su elektroninės bylos turiniu, atkreiptinas dėmesys į elektroninių bylų formavimo Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO specifiką, t. y. tai, kad LITEKO techniškai neįmanomas dviejų elektroninių bylų medžiagos sujungimas į vientisą rinkmeną. Iki bylų sujungimo jose esantys dokumentai lieka tose elektroninėse bylose, kuriose jie buvo gauti. Teismui priėmus nutartį sujungti bylas, toks įvykis pažymimas bylos procese ir bylos susiejamos per funkciją „ryšiai“. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo bylos procese yra pažymėta, kad 2019 m. gegužės 15 d. Telšių apylinkės teismo byla Nr. e2-2221-721/2019 sujungta su kita byla, ir pateikta nuoroda į tą kitą bylą – Nr. e2-2410-832/2019. Prijungta civilinė byla Nr. e2-2410-832/2019 sistemoje atverčiama atskirai, ji yra 35 lapų, joje yra atsakovės ieškinys (sujungus bylas tapęs priešieškiniu) su priedais, procesiniai dokumentai, susiję su ieškinio trūkumų šalinimu, ir nutartis sujungti bylas. Taigi atsakovės kasaciniame skunde nurodytoje neva nesančioje byloje medžiagoje yra tik pačios atsakovės rengti ir teismui teikti procesiniai dokumentai, kurių turinys jai pačiai yra žinomas ir todėl negalėjo būti kliūtis disponuojant savo procesinėmis teisėmis. Civilinės bylos Nr. e2-2410-832/2019 medžiaga laikytina sudėtine nagrinėjamos civilinės bylos dalimi nuo Telšių apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutarties priėmimo dienos. Atsižvelgiant į tai, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad bylą nagrinėję teismai priėmė skundžiamus procesinius sprendimus, vadovaudamiesi į bylos procesą neįtraukta medžiaga, pažeidė teisę į teisingą teismą, CPK 14 straipsnyje įtvirtintą betarpiškumo principą.

Dėl bylos procesinės baigties, laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

36.       Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo ginčo santykius, pagrįstai nesprendė dėl šalių sandorio pripažinimo apsimestiniu ir padarinių taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

37.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 22 d. nutartimi byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės reikalavimams užtikrinti areštuotas ieškovo 16 218,72 Eur vertės turtas. Kasaciniam teismui atmetus atsakovės kasacinį skundą ir palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, yra pagrindas panaikinti minėta teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

38.       Atmetus atsakovės kasacinį skundą, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

39.       Ieškovas kasaciniame teisme patyrė 1452 Eur išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, ir prašo jas atlyginti. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, nusprendžia tenkinti ieškovo prašymą ir priteisti iš atsakovės šių išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

40.       Kasacinis teismas patyrė 10,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2020 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Priteisti iš atsakovės S. J. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. K. (duomenys neskelbtini) 1452 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės S. J. (duomenys neskelbtini) 10,56 Eur (dešimt Eur 56 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Panaikinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 22 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – ieškovo V. K. (duomenys neskelbtini) 16 218,72 Eur vertės turto areštą.

Išsiųsti šios nutarties kopiją Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Danguolė Bublienė

        Birutė Janavičiūtė

        Algirdas Taminskas