Civilinė byla Nr. 2-1024-370/2015

              Proceso Nr. 2-55-3-00556-2015-9

              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                93.2.4; 103.4;106.4; 106.8.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-4252-553/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos teismų institucijų ir teisėjų neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo (ieškinio suma 117 862 Eur).

              Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo – valstybės priteisti 117 862 Eur žalos atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas ieškovo ieškinio priėmimo klausimą, 2015 m. kovo 25 d. nutartimi, atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad ieškovas nesiekia savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Teismas tokią išvadą padarė įvertinęs ieškovo pateikto ieškinio turinį, t. y. kad ieškinys neatitinka procesiniam dokumentui įstatymo keliamų turinio reikalavimų, kartu nurodydamas Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką ieškinio priėmimo klausimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015).

III. Atskirojo skundo argumentai

              Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš esmės. Nurodo, kad teismas neteisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas. Be to, yra absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai.

Apelianto teigimu, buvo pažeistos ir netinkamai taikytos Lietuvos Respublikos CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies bei 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos bei Konstitucinio Teismo nustatyto privalomo precedento civiliniame procese nuostatos. Jei ieškinys nenagrinėtinas teisme, o būtent taip nustato CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, tai nutartyje privaloma motyvuotai nurodyti, į kurią instituciją kreiptis, kad ieškinys prieš „kriminalinę Lietuvą“ ir jos „pseudoteisėjus“ būtų išnagrinėtas. Kadangi nutartyje nėra nurodyta motyvų, į kurią instituciją kreiptis, jeigu ieškinys nenagrinėtinas teisme, tai yra pažeistos minėtos teisės normos, o nesant motyvų, nutartis yra ne tik nepagrįsta ir neteisėta, bet yra absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Be to, keletas „kriminalinės“ Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių civilinėse bylose negali prieštarauti ir pažeisti CPK 137–138 straipsniuose nustatytą ieškinių priėmimo tvarką ir terminus, nes nėra aukštesnės už minėtus įstatymus. Tai patvirtina precedentas „kriminalinės“ Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-84-370/2015 ir kitose, kai nustatyta, jog toks ieškinys yra nagrinėtinas teisme ir dar civilinio proceso tvarka.

Taip pat pažeista CPK 115 straipsnio 4 dalis, nes net klaidingas procesinio dokumento pavadinimas ar teismo pavadinimo nenurodymas ir kiti netikslumai nesudaro kliūčių tolesnei proceso eigai ir nėra pagrindo taikyti CPK 115 straipsnio 2 dalies nei 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto.

Taip pat pažeisti CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 21 straipsnis, Konvencijos (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija) 6 straipsnis, Konstitucijos 109, 117 straipsniai bei yra absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai, nes niekas negali būti teisėju savo byloje. Šiuo atveju,  kyla pagrįstų abejonių teismo nešališkumu, nes bylą nagrinėjo to paties teismo teisėjai, dėl kurių veiksmų ar procesinių sprendimų pateiktas ieškinys.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Atskirasis skundas netenkintinas.

              Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl 117 862 Eur žalos atlyginimo.              Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pateiktame procesiniame dokumente, įvardytame ieškiniu, įvertinęs ieškovo vartotas surašant ieškinį atitinkamas sąvokas, nurodant šalis, šalių pavadinimus dėstant ieškinio dalyką ir pagrindą,  ir konstatavęs, jog ieškovas netinkamai įgyvendina savo teisę į teisminę gynybą pateikdamas Civilinio proceso kodekso reikalavimų neatitinkantį ieškinį ir juo reikšdamas ydingai suformuluotą reikalavimą neegzistuojantiems atsakovams. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojama ieškinio priėmimo praktika (civilinė byla Nr. 2-287-157/2015).

Iš ieškovo pateikto teismui ieškinio turinio matyti, kad nors ieškovas materialiosios teisės prasme reiškia iš esmės ieškinį teisme valstybei dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, tačiau procesinės teisės prasme formuluojamu tokio turinio reikalavimu – „pripažinti, kad kriminalinės Lietuvos kriminalinės lietuvių teismų  ir jų pseudoteisėjai organizuotai instancine tvarka neteisėtai ir nusikalstamai veika vykdo plėšikavimus, sukčiavimus, turto prievartavimus ir kitą nuskalstamą veiką ir padarė man žalą, todėl atsakovas kriminalinė Lietuva privalo sumokėti 406954,30 litų arba 117862 eurų žalos atlyginimą. Sprendimo vykdymą pavesti kriminalinės Lietuvos „teisingumo“ ministerijai.“

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo pateikto ieškinio turinį per civilinio ieškinio priėmimo institutą padarė visiškai pagrįstą išvadą atsisakyti priimti ieškinį tinkamai motyvuojant, kodėl ieškovo ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio priėmimo nagrinėjimo procesinės teisės normas ne tik kad tinkamai taikė, bet ir laikėsi Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos ieškinio priėmimo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015 bei pagrįstai nesivadovavo ieškinio trūkumų šalinimo institutu.

         Kaip jau buvo ne kartą ieškovui buvo tiek pirmosios instancijos, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis išaiškinta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė ar įstatymo saugomas interesas, tačiau kreipiantis į teismą turi būti laikomasi įstatymo nustatytų bylinėjimosi taisyklių. Tai yra, kad paduodant teismui ieškinį, kaip civilinio proceso teisinius santykius įgyvendinimo sąlygas įforminantį procesinį dokumentą, tiek surašant teismui kitus procesinius dokumentus, turi būti laikomasi elementarių dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir lietuvių  (valstybinės) kalbos reikalavimų. Nors ieškovo minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-84-370/3-2015 jau būtent pačiam šiam ieškovui buvo nustatyta, jog teismui rašomi ieškiniai, vartojant  atitinkamas sąvokas, nesilaikant kalbos kultūros, vertintini kaip teismo bei proceso šalies negerbimas bei piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, sudarantys pagrindą ieškinio priėmimo stadijoje reikalauti, kad ieškovas šalintų pažeidimus, tačiau tuo pačiu ir nurodyta, kad pažeidimų nepašalinimas duoda pagrindą teismui neduoti ieškovo teisių gynybai eigos procesinės teisės prasme. Šiuo atveju, ieškovas ne tik kad nesilaiko įstatymo keliamų reikalavimų ir teismo jam nurodytų pažeidimų ir išaiškinimų apie teisines pasekmes nepašalinus pažeidimų, tačiau toliau elgiasi piktnaudžiaudamas teise, nagrinėjamu atveju 2015-03-15 Vilniaus apygardos teisme registruotas ieškovo 2015-02-26 surašytas procesinės teisės prasme netinkamo turinio ieškinys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui taikė ne ieškinio  trūkumų šalinimo instituto teisės normas, o ieškinio atsisakymo priimti nagrinėti teisme institutą. Su tokia išvada yra pakankamas pagrindas sutikti, jos pagrindu priimtas procesinis sprendimas atsisakyti priimti ieškinį kartu vertintinas kaip iš esmės proporcinga, teisinga ir protinga priemonė, taikytina padarytam teisės pažeidimui  pašalinti. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas ir toliau laikosi praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040-464/2015), kad šalis, įgyvendindama  teisę į teisminę gynybą, neturi piktnaudžiauti procesine kreipimosi į teismą teise, o sistemingi procesinės teisės pažeidimai šaliai išaiškinus ir teisines pasekmes, sudaro pagrindą imtis veiksmingų priemonių užkirsti kelią sąmoningam piktnaudžiavimui procesine teise. Tačiau tai nereiškia, kad taip ribojama šalies materialinės subjektinės teisės gynyba. Pašalinus aplinkybes, kurios sudarė pagrindą atsisakyti priimti ieškinį, šalis gali pakartotinai kreiptis į teismą (CPK 137 str. 4 d.). Pažymėtina, kad šalis turėtų išnaudoti galimybę pasinaudoti profesionalaus teisininko (advokato) paslaugomis, jei pačiai nepavyksta tinkamai surašyti civilinės procesinės teisės normų reikalavimus atitinkančio dokumento.

              Esant tokioms aplinkybėms, atmestini apelianto atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai taikė ieškinio atsisakymo priėmimą reglamentuojančias teisės normas ir nesivadovavo ieškinio trūkumų šalinimo institutu.

          Be to, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad nutartis yra nemotyvuota. Priešingai, teismo nutartis procesinės teisės prasme (CPK 137 str.) yra visapusiškai motyvuota, nurodant ir teisminę praktiką, todėl nėra jokio nutarties absoliutaus negaliojimo pagrindo.

              Taip pat atmestinas kaip  nepagrįstas ir atskirojo skundo argumentas dėl teismo šališkumo, nes ieškovas, pateikdamas ieškinį teismui, nebuvo pareiškęs jokio prašymo dėl pirmosios instancijos teismo teisėjo ar teisėjų nušalinimo ir nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios pagrįstų ieškovo nurodytas abejones dėl šališkumo (CPK 185 str.). Taip pat ieškovui jau nekartą buvo išaiškinta, kad teisėjo nušalinimo klausimai yra sprendžiami remiantis CPK nustatyta tvarka (CPK 69 str.), o aplinkybė, kad ieškinio priėmimo klausimą sprendžia teisėjas to paties teismo, dėl kuriame dirbančių teisėjų veiksmų teikiamas ieškinys, šiuo atveju neturi  reikšmės, tai jau ne kartą pasisakyta ir teisminėje praktikoje, o šiuo atveju ir paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-16 nutartyje.

              Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutarties keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                                          Danguolė Martinavičienė