Pranešėjas Algimantas Valantinas                                       Baudžiamoji byla Nr. 1A-414-387/2013

Teisėja Nijolė Žimkienė                                                  Teisminio proceso Nr. 1-01-3-0070-2012-7

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                                           2.1.7.4.; 1.2.8.1.1.;1.2.8.2.1.

(S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

2013 m. birželio 11 d.

Vilnius

 

            Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos  pirmininko Algimanto Valantino,

teisėjų  Jolantos Čepukėnienės, Sigitos Bieliauskienės,

sekretoriaujant Editai Bekerytei,

dalyvaujant gynėjai advokatei I. P.,

išteisintajam A. L.,

nukentėjusiajam  bei privačiam kaltintojui V. G.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. G. skundą dėl 2013-02-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. L. buvo išteisintas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

           V. G. ieškinys dėl 15000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

           Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d.,  atmestas  V. G. prašymas dėl proceso išlaidų – 1500 Lt išieškojimo iš A. L..

           Vadovaujantis BPK 105 str. 6 d., A. L. prašymas dėl proceso išlaidų, 1800 Lt išieškojimo iš V. G., patenkintas iš dalies, išieškant iš V. G. 1000 Lt proceso išlaidų A. L. naudai.   

 

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė :

 

A. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. balandžio 28 d., apie 19 val., pas V. G., adresu (duomenys neskelbtini) direktoriui A. M., bei  (duomenys neskelbtini) atstovams V. L. ir D. V. atvykus grąžinti stogo bagažinės, jiems išlipus iš automobilio, V. G. ir A. M. būnant kiemo teritorijoje, priėjo prie atvažiavusiųjų, pradėjo grasinti, kad susidėję su V. G. jie turės problemų su mokesčių inspekcija, vadino V. G. aferistu bei vagimi, nusirašė atvykusiųjų asmenų  automobilio numerius ir pagrasino, kad visiems bus blogai, tokiais veiksmais A. L. buvo kaltinamas pažeminęs ir apšmeižęs V. G. (duomenys neskelbtini) direktoriaus A. M. bei  (duomenys neskelbtini) darbuotojų V. L. ir D. V. akivaizdoje.

Apeliaciniu skundu V. G. prašo teismo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-15 nuosprendį bei priimti kaltinamojo A. L. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant jį kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d.,; priteisti iš A. L. apelianto naudai 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, kadangi teismas nuosprendį priėmė pažeidžiant įrodymų vertinimo reikalavimus, išsamiai neištyrus visų baudžiamosios bylos aplinkybių, įrodymus vertino vienpusiškai, nepašalino prieštaravimų tarp jų, o tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu bylą išnagrinėti išsamiai ir nešališkai bei priimti teisingą nuosprendį, dėl ko skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apelianto teigimu, apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai vadovavosi vien A. L. pateikta vaizdo medžiaga bei jo paties, jo žmonos ir giminaitės parodymais.  Taip liudytojai V. L., D. V. ir A. M. patvirtino apelianto nurodytas aplinkybes, paaiškindami, kad jam su D. V. nešant bagažinę į garažą, priėjo A. L. ir pradėjo įžeidinėti V. G., vadindamas pastarąjį vagiu, aferistu, grasindamas problemomis su mokesčių inspekcija bei užrašydamas automobilio numerius. Tuo tarpu pirmos instancijos teismas, išanalizavęs vaizdo medžiagą, padarė visiškai kitą išvadą. Tai, apelianto nuomone, patvirtina, kad įrodymai buvo ištirti nepakankamai atidžiai.  Apeliantas pažymi, kad vertindamas vaizdo medžiagą, apylinkės teismas nepakankamai atsižvelgė į tai nuo kada buvo pradėta filmuoti, kokia aplinka buvo filmuojama bei į tai, kad dėl nesuprantamų priežasčių pateiktas vaizdo įrašas yra ne ištisinis, o susideda iš 2 atskirų dalių. Taip pat apeliantas nurodo nesutinkantis su teismo padaryta išvada, jog liudytojai D. V. ir A. M., peržiūrėję vaizdo įrašą, iš dalies keitė savo parodymus bei su tuo, kad jų parodymus galėjo iškreipti bendravimas su apeliantu ir jo situacijos suvokimas. Skunde akcentuojama, kad nuo įvykio iki liudytojų apklausos teisme praėjo pusė metų, todėl jie galėjo neprisiminti visų smulkmenų. Liudytojus su apeliantu sieja tik dalykiniai santykiai, jie nėra V. G. draugai, buvo prisaikdinti sakyti tiesą, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti jų parodymais, skirtingai negu T. L., A. L. žmonos, bei L. L., A. L. brolio žmonos, parodymais, kurios akivaizdžiai suinteresuotos bylos baigtimi.

Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino tarp jo ir A. L. susiklosčiusius santykius. Pasak apelianto, jo atžvilgiu nėra priimta nei vieno apkaltinamojo teismo nuosprendžio, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu įvykdęs vagystę, sukčiavimą ar kokį kitą nusikaltimą, todėl akivaizdu, kad jis buvo apšmeižtas ir įžeistas, nesant tam jokio pagrindo. Apelianto teigimu, tai, kad tarp jo ir A. L. teismuose yra sprendžiami civiliniai ginčai, nesuteikia pastarajam jokios teisės šmeižti bei įžeidinėti jį viešai, girdint pašaliniams asmenims. Be to, apelianto manymu, iš liudytojų V. L., D. V. ir A. M. parodymų matyti, kad A. L. pateikė informaciją kaip žinią, faktą, o ne kaip jo susidariusią nuomonę dėl tarp jų esamo ginčo civilinėje byloje. Tokiu būdu A. L., veikdamas tyčia, siekė pakirsti V. L., D. V. ir A. M. bei jų atstovaujamų įmonių pasitikėjimą apeliantu.

Pasak apelianto, jo kaip piliečio teisės tinkamai teisme apgintos nebuvo, kadangi, vadovaujantis skundžiamame nuosprendyje išdėstytomis nepagrįstomis išvadomis, A. L. gali nevaržomai sutikęs V. G. bet kurioje viešoje vietoje nebaudžiamai šmeižti jį bei įžeidinėti.   

Teismo posėdžio metu apeliantas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis A. L. ir jo gynėja advokatė I. P. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2013-02-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų normų.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, apygardos teismas sutinka su apelianto nurodoma aplinkybe, jog išnagrinėjus bylą pirmos instancijos teisme liko abejonės dėl A. L. žodžiu „vagis, aferistas“ V. G. atžvilgiu panaudojimo – A. L. pateiktas vaizdo įrašas yra nevientisinis, liudytojai V. L., D. V., A. M. nurodė neva girdėję kaip A. L. vadino V. G. aferistu ir vagimi. Kitą vertus, liudytojos L. L., T. L. davė visiškai priešingus parodymus. Tačiau teisėjų kolegija sutinka ir su apylinkės teismo nurodomu teiginiu, jog šiuo konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl A. L. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., yra labai svarbu ir būtina įvertinti byloje esančius duomenis apie įsisenėjusius konfliktinius santykius, susiklosčiusius tarp A. L. ir V. G.. 

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu buvo atmestas V. G. ieškinys dėl paskolos 2009 m. kovo 3 d. sutarties tarp jo ir A. L. pripažinimo negaliojančia ( b. t. 1, b. l. 28-30).  Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-159-258/2012 paliko nepakeistu pastarąjį apylinkės teismo sprendimą (b. t. 1, b. l. 176-180).  Tuo tarpu iš A. L. 2011-06-08 pareiškimo Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai matyti, jog A. L. prašė pradėti ikiteisminį tyrimą V. G. pagal BK 182 str. 1 d.  ir 154 str. 1 d. numatytų nusikaltimų požymius, skunde nurodydamas, kad jis, A. L., 2009 m. kovo 3 d. V. G. paskolino 11 000 EUR, o šis jam skolos negrąžino (b. t. 1, b. l. 31-32). Taip pat bylos medžiaga nustatyta, kad tarp V. G. ir A. L., jiems gyvenant kaimynystėje, dažnai kyla konfliktai.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad apylinkės teismas priėjo teisingos bei pagrįstos išvados, jog, net ir padarius prielaidą, jog V. G. atžvilgiu buvo panaudoti jo nurodomi žodžiai, byloje surinkti duomenys nepatvirtina A. L. tyčios įžeisti bei apšmeižti V. G..   

BK 154 str. nurodyta, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo ir, kai ta informacija neatitinka tikrovės. Vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Nustatant ar buvo padaryta nusikalstama veika, atsižvelgiama į objektyvius kriterijus, įvertinant visuomenėje susiklosčiusių vertybių sistemą, visuotinai priimtas elgesio taisykles tiek teisės, tiek moralės atžvilgiu. Nustatant veikos subjektyviąją pusę, būtina įrodyti, kad asmuo, paskleidęs tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tai padarė tyčia. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia. Subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro.

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė.  Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji taip pat turi remtis  faktais.

BK 155 str.1 d., numatančioje atsakomybę už žmogaus įžeidimą, nurodyta, kad  baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Pažymėtina, kad kaip ir BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo atveju, įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, kaltininkui suvokiant užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir norint jį pažeminti. 

Kaip jau ne kartą buvo konstatuota teismų, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas dėl A. L. galimo V. G. ar jo šeimos nariu įžeidimo bei šmeižimo vadinant juos vagimis ar aferistais, pastarųjų žodžių panaudojimas nagrinėjamos bylos kontekste bet kuriuo atveju negalėtų būti vertinamas kaip tikrovės neatitinkanti informacija BK 154 str. 1 d. prasme. Skirtingai nei nurodo apeliantas, šie žodžiai nebūtų vertinami kaip faktai, o tik parodytų A. L. nuomonę, susiformavusią dėl jo ir V. G. nesutarimų bei nuolat kylančių konfliktų, susijusių su paskolos negrąžinimu. Tas pats pasakytina ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d., padarymo. Akivaizdu, kad M. L. įsitikinimu, jo žodžiai nebuvo melagingi, t. y. jo veiksmuose nėra tyčinės kaltės BK 154 str. bei 155 str. prasme. Tiek apylinkės, tiek apygardos teismų jau yra konstatuota, kad nagrinėjamu atveju tokių žodžių kaip „vagis, sukčius, aferistas“ panaudojimą lemia nuolat vykstantys V. G. ir A. L. konfliktai dėl negrąžintos paskolos. Šią apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina ir tas faktas, kad visais atvejais A. L. buvo kaltinamas A. G. šmeižimu bei įžeidimu dėl tų pačių žodžiu – aferistas, vagis, pastarojo atžvilgiu panaudojimo (b. t. 1, b. l. 185-189, 195-199). Taigi akivaizdu, kad tokiu būdu A. L. siekia ne įžeisti ar apšmeižti V. G., bet išsakyti savo pasipiktinimą dėl jo netinkamo paskolos sutarties vykdymo. Apelianto nurodomas argumentas, kad jo atžvilgiu nėra priimta nei vieno apkaltinamojo teismo nuosprendžio, šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Pažymėtina, kad priešingu atveju, A. L. žodžiai būtų vertinami kaip fakto konstatavimas. Tuo tarpu dabar jo reiškiama nuomonė yra susijusi su faktų (paskolos jam negrąžinimu) supratimu bei vertinimu.  

Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia ir A. L. dėmesį į tai, kad įgyvendindami savo teises ir pareigas asmenys turi ne tik laikytis įstatymų, bet ir gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą bei vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija,

 

                                       n u t a r ė:

 

            2013-02-15 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

            Priteisti iš V. G. A. L. naudai 800 Lt (aštuoni šimtai litų) jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. 

 

 

 

 

 

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                                        Algimantas Valantinas

 

Teisėjai                                                                                                 Jolanta Čepukėnienė

 

 

                                                                                                                        Sigita Bieliauskienė