Civilinė byla Nr. 2A-528-798/2014 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-10795-2011-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 42.3; 42.11.1; 121.14.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo AB DNB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. A. ir R. A. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, tretiesiems asmenims K. K., L. P., notarei D. V. dėl prievolių pripažinimo įvykdytomis bei atleidimo nuo palūkanų ir delspinigių mokėjimo ir atsakovo AB DNB banko priešieškinį dėl piniginių sumų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai patikslintame ieškinyje prašė pripažinti ieškovų prievoles atsakovui AB DNB bankui pagal 1995-02-09 turto įkeitimo ir 1995-02-09 paskolos sutartį pasibaigusiomis; pripažinti atsakovo kaltę dėl prievolių netinkamo vykdymo; atleisti ieškovus nuo prievolės mokėti atsakovui 20273,63 palūkanų bei 16943,84 Lt delspinigių; panaikinti įkeitimą turtui. Nurodo, kad atsakovas K. K. bei O. K. suteikė 25 000,00 Lt paskolą iki 2012-02-10. Šios paskolos įvykdymo užtikrinimui ieškovai ir O. K. sudarė turto įkeitimo sutartį. 1995-03-18 mirė O. K., o 2007-03-30 mirė K. K., o jo turtą (tuo pačiu ir prievoles) paveldėjo jo vaikai - tretieji asmenys. 2008 m. atsakovas kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių su prašymu dėl priverstinės 46338,35 Lt skolos išieškojimo ne ginčo tvarka. 2011-05-31 atsakovas pakartotinai kreipėsi dėl 48522,30 Lt skolos išieškojimo ne ginčo tvarka. Sužinoję apie skolą, ieškovai kreipėsi į atsakovą prašydami pateikti banko raginimų (pretenzijų) kopijas, siųstas tretiesiems asmenims. Pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog bankas būtų reikalavęs iš ieškovų atlyginti skolą ir uždelstus mokėjimus. Pagrindinė prievolė bankui buvo padengta, bet bankas nesutiko atleisti nuo prievolės mokėti delspinigius bei palūkanas.
Atsakovas AB DNB bankas teismui pateiktame atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Pažymėjo, kad ieškovai įvykdė tik pagrindinę prievolę bankui pagal 1995-02-09 paskolos sutartį, tačiau nėra sumokėję palūkanų bei delspinigių. Be to, pagal paskolos sutarties sąlygas prievolės pripažintos įvykdytomis tik tuomet, kai atsakovui sumokama paskolos suma, atlyginamos palūkanos bei netesybos. Akcentavo, kad pagal teismų praktiką kreditoriaus kaltė nėra preziumuojama, o ieškovai banko kaltės, nesąžiningumo neįrodė. Mano, kad tinkamu įspėjimu dėl skolos sumokėjimo laikytina Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos nutartis (nes raginimai bei įspėjimai, siųsti ieškovams neišliko), o 2011 m. ieškovui buvo pateikti prašyti dokumentai.
Atsakovas AB DnB bankas teismui pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš A. A., R. A., K. K. bei L. P. 37322,64 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 1995-02-09 paskolos sutartį bankui liko nesumokėtos 20 273,62 Lt palūkanos bei 17049,02 Lt delspinigiai.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškovų A. A. ir R. A. ieškinį tenkino; pripažino jų įkeisto turto atžvilgiu pagal 1995-02-09 turto įkeitimo sutartį prievoles bankui AB DNB įvykdytomis (t.y. atleidžiant nuo palūkanų bei delspinigių mokėjimo); panaikino ieškovų A. A. ir R. A. turto įkeitimą pagal 1995-02-09 turto įkeitimo sutartį banko AB DNB naudai, užtikrinant 1995-02-09 Paskolos sutarties Nr. 5 grąžinimą; priteisė lygiomis dalimis ieškovų A. A. ir R. A. naudai iš atsakovo AB DNB banko 371,00 Lt žyminio mokesčio ir 1210,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; priteisė iš atsakovo AB DNB banko 549,00 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai; atsakovo AB DNB banko priešieškinį tenkino iš dalies; priteisė AB DNB bankui iš K. K. bei L. P. solidariai 20 273,62 Lt nesumokėtų palūkanų bei 2500,00 Lt sumažintų delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 22 773,62 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos pagal atsakovo priešieškinį (2012-07-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 683,00 Lt žyminio mokesčio, 1698,00 Lt atstovavimo išlaidų, priteistos sumos išieškojimą nukreipiant į AB DNB bankui 1995-02-09 turto įkeitimo sutartimi įkeistą K. K. bei L. P. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: viralinę 2I1b, ūkinį pastatą 3I1b, tvartą 4I1b, daržinę 5I1m., malkinę 6I1m., esančius Spičių k. Radviliškio r., parduodant šį turtą iš viešųjų varžytinių.
Teismas nustatė, kad 1995-02-09 bankas K. K. bei O. K. suteikė 25000,00 Lt paskolą iki 2012-02-10. Tą pačią dieną tarp banko, O. K. bei ieškovų buvo sudaryta sutartis dėl turto įkeitimo (paskolos įvykdymui užtikrinti). Pirminiai paskolos gavėjai mirė, o jų turtą priėmė vaikai - K. K. ir L. P.. Pagrindinė paskolos suma atsakovui sumokėta.
Teismas, nagrinėdamas ieškovų reikalavimą atleisti juos nuo palūkanų bei delspinigių mokėjimo bei atsakovo priešieškinio prašymą priteisti šias sumas iš ieškovų bei paskolos gavėjų paveldėtojų (K. K. ir L. P.), pažymėjo, kad kai skolininko prievolės įvykdymą kreditoriui trečiasis asmuo užtikrina jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, užtikrinusio skolininko prievolės įvykdymą, susiklosto daiktiniai teisiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgyja ne teisę reikalauti iš trečiojo asmens įvykdyti skolininko prievolę, o teisę išieškoti skolininko skolą iš trečiojo asmens įkeisto turto. Teismas konstatavo, kad svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas neturi asmeninės prievolės grąžinti skolą už skolininką, šiam netinkamai vykdant savo prisiimtus įsipareigojimus, o turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką, siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytinių ir taip įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 6.112 straipsnio 2 punktas).
Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl CK 4.192 straipsnio 2 dalies, CPK 558 straipsnio l dalies nuostatų taikymo, nurodė, kad svetimo daikto hipoteka įkeisto turto savininkas, neturintis asmeninės prievolės grąžinti skolos už skolininką (kaip bendraskolis), nelaikomas atlikęs neteisėtus veiksmus, jeigu neapmokėjo skolos per teismo nustatytą vieno mėnesio terminą nuo nutarties, kuria areštuotas hipoteka įkeistas turtas, įteikimo jam dienos, todėl jam asmeniškai nekyla civilinė atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju. Kadangi bankas pripažino, kad teismui negali pateikti raginimų, siųstų ieškovams apmokėti skolos gavėjų skolą bei priskaičiuotas palūkanas ir netesybas, tai teismas laikė, kad šios aplinkybės atsakovas neįrodė (CPK 178 straipsnis). Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jam kreipusis dėl hipoteka įkeisto turto išieškojimo iš ieškovų aplinkybė apie pagrindinių paskolos gavėjų neatsiskaitymą su banku ieškovams tapo žinoma, todėl iškyla jiems prievolė atlyginti netesybas, kaip prieštaraujančius protingumo ir teisingumo principams, nes atsakovams pateikus teisinius argumentus hipotekos procedūra buvo nutraukta. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo priteisti atsakovui iš ieškovų pinigines sumas.
Be to, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog sutartyje nustatyta sąlyga, jog, asmeniui laiku neatsiskaičius, kreditorius turi teisę pareikalauti mokėti delspinigius, lemia tai, kad delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, laiku neapmokėjus sąskaitos (ar laiku nevykdant mokėjimų), bet kreditoriui pareikalavus. Ieškovams įvykdžius pagrindinę prievolę geruoju, t. y. sumokėjus likusią paskolos sumą, o bankui nepateikiant įrodymų, jog reikalavo skolą sumokėti ir iš ieškovų, teismas padarė išvadą, kad ieškovų reikalavimas pripažinti jų įkeisto turto dalyje prievolę įvykdyta (t.y. atleidžiant nuo delspinigių bei palūkanų mokėjimo) yra pagrįstas bei atitinkantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog tretieji asmenys K. K., L. P. nepateikė jokių argumentų dėl kreditoriaus priskaičiuotų palūkanų neteisėtumo bei nepagrįstumo, į tai, kad atsakovas ne kartą kreipėsi į juos dėl skolos grąžinimo bei palūkanų mokėjimo, nepaisant to, kad palūkanos buvo itin didelės, bet nepasinaudojus refinansavimu ar paskolos sutarties pakeitimu (ar nepateikus teismui ieškinio dėl sutarties sąlygos pripažinimo niekine ar negaliojančia), tenkino atsakovo priešieškinio reikalavimus priteisti 20273,62 Lt dydžio palūkanas iš trečiųjų asmenų. Tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad bankui paskola buvo grąžinta, o banko naudai priteistos visos paskaičiuotos nuo 2006 m. palūkanos bei kad prašomi priteisti delspinigiai (17049,02 Lt) yra per dideli ir neprotingi, priteisė iš trečiųjų asmenų solidariai 2500 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų A. A. ir R. A. ieškinį tenkino ir pripažintos jų įkeisto turto atžvilgiu pagal 1995-02-09 turto įkeitimo sutartį prievoles bankui AB DNB įvykdytomis (t.y. atleidžiant nuo palūkanų bei delspinigių mokėjimo) bei panaikintas ieškovų A. A. ir R. A. turto įkeitimas pagal 1995-02-09 turto įkeitimo sutartį banko AB DNB naudai, užtikrinant 1995-02-09 Paskolos sutarties Nr. 5 grąžinimą, taip pat atmestas AB DNB banko priešieškinis ieškovų A. A. ir R. A. atžvilgiu, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti, o banko priešieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; grąžinti apeliantui permokėtą 225,00 Lt žyminio mokesčio dalį.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:
1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu tenkino ieškinio reikalavimus dėl prievolių pagal pagrindinę sutartį pripažinimo įvykdytomis ieškovų turto įkeitimo atsakovo AB DNB banko naudai panaikinimo. CK 4.174 straipsnyje reglamentuota, kad hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. Pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Paskolos sutarties 5.1 p. šalys susitarė, kad sutarties galiojimo terminas nustatomas nuo paskolos išdavimo dienos iki jos visiško sugrąžinimo, taip pat iki visų priskaičiuotų palūkanų ir netesybų sumokėjimo. Atsižvelgiant į tai, kad įkeisto turto savininkai (ieškovai) bankui įvykdė tik dalį pagrindinės prievolės, t. y. grąžino likusią 13 572,55 Lt paskolos sumą, tačiau iki šiol bankui nėra sumokėtos visos palūkanos bei delspinigiai, kurie buvo skaičiuotos paskolos sutarties pagrindu iki visos paskolos sumos grąžinimo, todėl bankas turi teisę šių sumų išieškojimą nukreipti į bankui įkeistą tiek ieškovams, tiek K. K. ir L. P. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Dėl to teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad prievolės pagal paskolos sutartį ieškovų atžvilgiu yra pasibaigusios ir panaikinti ieškovams priklausančio turto įkeitimo bankui.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad AB DNB bankas priešieškiniu reiškia reikalavimus dėl civilinės atsakomybės ieškovams taikymo. Apelianto reikalavimas mokėti palūkanas pagal paskolos sutartį reiškia iš esmės reikalavimą įvykdyti sutartinę prievolę natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis), o ne prašymą taikyti ieškovams civilinę atsakomybę, kaip tai konstatavo teismas. Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto atsiranda, jeigu įkeitimo sutartyje nustatytu terminu skolininkas nevykdo prievolės grąžinti skolą arba ne iki galo tokią prievolę įvykdo (CK 4.192 straipsnio 1 dalis. 4.216 straipsnio 2 dalis). Bankas, vadovaudamasis CK 4.196 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir atsižvelgdamas į tai, kad skolininkai (paskolos gavėjai) mirę, o įsipareigojimai bankui pagal paskolos sutartį pilnai neįvykdyti, turi teisę nukreipti likusios dalies (nesumokėtų palūkanų ir delspinigių) išieškojimą į įkeistą turtą.
3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei taikė materialiosios teisės normas, spręsdamas apie reikalavimų pareiškimą įkeisto turto savininkams dėl išieškojimo iš įkeisto turto. Teisės aktai, reglamentuojantys išieškojimo iš įkeisto turto tvarką, nenumato, jog prieš reiškiant reikalavimus hipotekos teisėjui ar teisme dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto hipotekos kreditorius privalėtų atskirai informuoti įkaito davėjus apie pagrindinės prievolės neįvykdymą ir planuojamą jos išieškojimo iš įkeisto turto. Be to, vadovaujantis CPK 558 straipsnio redakcija, galiojusia iki 2012-07-01, tiek ieškovai, tiek tretieji asmenys apie skolą buvo įspėti Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008-09-04 nutartimi. Šios nutarties įteikimą patvirtina 2008-09-17 ieškovų pateikti prieštaravimai dėl kreditoriaus reikalavimų tenkinimo ne ginčo tvarka. Taigi ieškovai jau nuo 2008 m. žinojo apie neįvykdytus įsipareigojimus bankui pagal paskolos sutartį bei apie banko teisėtus ketinimus nukreipti skolos išieškojimą į bankui įkeistą ieškovams nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, jei šie įsipareigojimai nebus įvykdyti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai A. A. ir R. A. prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimo dalį, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, vertino ieškovo prieštaravimus, pateiktus ypatingos teisenos tvarka hipotekos teismams ir šių teismų sprendimus, kuriais konstatuota, kad pradėti priverstinį išieškojimą iš ieškovams priklausančio įkeisto turto nėra pagrindo. Tenkindamas ieškinio reikalavimus, teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl bylų išieškojimo iš įkeisto turto, nurodydamas, kad prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgijo ne teisę reikalauti iš įkeisto turto savininkų įvykdyti trečiųjų asmenų prievolę, o teisę išieškoti skolininko skolą iš ieškovų įkeisto turto bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, kad ragino ieškovus apmokėti paskolos gavėjų skolą bei priskaičiuotas palūkanas ir netesybas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tais atvejais, kai pasibaigia prievolę numatanti sutartis, ją nutraukinat vienašališkai. Jei sutarties nutraukimą patvirtinančių įrodymų nepateikta arba iš pateiktų dokumentų matyti, kad sutartis nutraukta pažeidus imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir todėl toks sutarties nutraukimo sandoris yra niekinis, pradėti priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto nėra pagrindo. Apeliantas apeliaciniame skunde patvirtino, kad neturi galimybės pateikti teismui duomenų apie tai, kad tinkamai informavo skolininkus (trečiuosius asmenis) ir ieškovus (įkeisto turto savininkus) apie įsiskolinimo dydį bei priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovams nekilo civilinė atsakomybė už tai, kad jie prievolės neįvykdė per teismo nustatytą vieno mėnesio terminą nuo nutarties, kuria areštuotas hipoteka įkeistas turtas, įteikimo dienos.
2. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išskiriamos dvejopos pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją funkciją. Siekiant identifikuoti palūkanų funkcijas, pirmiausia, turi būti įvertintas civilinis teisinis santykis, kurio pagrindu atsirado teisė reikalauti mokėti palūkanas. Ieškovų vertinimu, atsakovas pagal 1995-02-09 paskolos sutartį už piniginės prievolės nevykdymą laiku skolininko atžvilgiu taikė ne tik kompensuojamąsias 15 proc. palūkanas, bet ir netesybas. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima reikalauti ir netesybų. Be to, netesybų skaičiavimui yra svarbūs du momentai – netesybų skaičiavimo pradžia ir jų skaičiavimo pabaiga, kurie gali būti apibrėžti tiek įstatymuose, tiek šalių susitarimu. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įkaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis) Teismas, remiantis nagrinėjamos bylos duomenis, pagrįstai nustatė, kad ieškovai nepraleido prievolės įvykdymo termino atsiskaityti su kreditoriumi už skolininką, nes kreditorius byloje neįrodė aplinkybių, kad to reikalavo. Vadinasi, skolininkas neprivalo mokėti palūkanų, o tuo labiau delspinigių už kreditoriaus praleisto termino laiką (CK 6.262 straipsnio 3 dalis).
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių santykius kvalifikavo kaip vartojimo, taikė bendruosius teisės principus, be to atsižvelgtina į tai, kad išieškojimas yra nukreiptas į ieškovų vienintelį gyvenamąjį namą.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis), todėl ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Dėl tinkamo sutarties nutraukimo prieš terminą kaip sąlygos hipotekos kreditoriaus teisei kreiptis dėl skolos išieškojimo įgyvendinti.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1995-02-09 AB DnB Nord bankas (vėliau - AB DNB bankas) K. K. bei O. K. suteikė 25 000,00 Lt paskolą iki 2012-02-10. Tą pačią dieną tarp banko, O. K. bei ieškovų buvo sudaryta sutartis dėl turto įkeitimo (paskolos įvykdymui užtikrinti). Pirminiai paskolos gavėjai mirė, o jų turtą priėmė vaikai - K. K. ir L. P.. Pagrindinė paskolos suma sumokėta.
Apeliaciniame skunde apeliantas AB DNB bankas argumentuojama, kad įkeisto turto savininkai (ieškovai) bankui įvykdė tik dalį pagrindinės prievolės, t.y. grąžino 13 572,55 Lt paskolos sumą, tačiau iki šiol bankui nėra sumokėtos visos palūkanos bei delspinigiai, kurie buvo skaičiuotos paskolos sutarties pagrindu iki visos paskolos sumos grąžinimo, todėl bankas turi teisę šių sumų išieškojimą nukreipti į bankui įkeistą tiek ieškovams, tiek tretiesiems asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą.
Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217, 6.209 straipsniuose įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai, neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 straipsnio 3 dalis). Tačiau šios įstatymo nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 straipsnio 4 dalis). Jos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas AB DNB bankas 2008 m. nutraukė paskolos sutartį ir kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių su prašymu dėl priverstinės 46 338,35 Lt skolos (13 572,55 Lt negrąžinto kredito, 17 808,77 Lt nesumokėtų palūkanų ir 14 957,03 Lt delspinigių) išieškojimo ne ginčo tvarka iš ieškovų ir trečiųjų asmenų. Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi areštavo ieškovų ir trečiųjų asmenų įkeistą turtą bei įspėjo apie jo galimą pardavimą iš varžytinių. Gavęs ieškovų prieštaravimus, Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2008 m. spalio 2 d. sustabdė atsakovo prašymo dėl paskolos išieškojimo iš ieškovų ir trečiųjų asmenų įkeisto turto vykdymą ne ginčo tvarka ir pasiūlė suinteresuotiems asmenims ginčą spręsti ieškinio teisenos tvarka. Teismas taip pat nurodė, kad tuo atveju jeigu per 1 mėnesį nuo šios nutarties gavimo atsakovas nepareikš ieškinio, areštas įkeistam turtui bus panaikintas. Atsakovas AB DNB bankas per teismo nurodytą terminą nepareiškė ieškinio nei ieškovui, nei tretiesiems asmenims. Atsakovas AB DNB bankas 2011-05-31 pakartotinai kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismo dėl priverstinio 48 522,00 Lt skolos išieškojimo. Šis teismas priėmė nutartį, kuri Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo panaikinta ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi panaikino trečiųjų asmenų bei įkeisto turto savininkų turto areštą, taikytą Šiaulių miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi ir ši nutartis yra įsiteisėjusi.
CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-674-372/2011, panaikino Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kuris 2011 m. lapkričio 8 d. nutartimi panaikino areštą nuo atsakovams priklausančio turto. Minėtoje byloje buvo nustatyta, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog kreditorius AB DNB bankas reikalavo iš ieškovų patenkinti hipotekos reikalavimą prieš terminą. Teismas nurodė, kad įspėjimas, kuris suteikia skolininkams (įkeisto turto savininkams) galimybę įvykdyti prievolę ir taip išvengti priverstinio išieškojimo iš įkeisto daikto, turi būti įteiktas, ir tai yra privaloma sąlyga išieškojimo iš įkeisto turto procedūrai pradėti. Teismas nagrinėjo ir tikrino, ar buvo galimybė įvykdyti prievolę ir taip išvengti priverstinio išieškojimo iš įkeisto daikto. Teismo vertinimu, tokia galimybė ieškovams nebuvo suteikta; konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pasiūlęs kreditoriui kreiptis ieškinio teisenos tvarka, tačiau pastarajam to nepadarius, turėjo panaikinti turto areštą. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino, ar išieškojimas atitinka įstatymo nustatytus pagrindus. Teismas iš naujo atskirai nevertino aplinkybių, susiklosčiusių iki Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutarties priėmimo, o bendrai vertino aplinkybes, egzistavusias kreditoriui kreipiantis dėl priverstinio skolos išieškojimo. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartyje konstatuota, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog kreditorius AB DNB bankas reikalavo iš ieškovų patenkinti hipotekos reikalavimą prieš terminą, o apskųstoje nutartyje teismas atmetė atsakovo argumentus, kad kreipusis dėl hipoteka įkeisto turto išieškojimo aplinkybė apie pagrindinių paskolos gavėjų neatsiskaitymą su banku ieškovams tapo žinoma, todėl esą iškyla jiems prievolė mokėti netesybas, kaip prieštaraujančius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo bylos aplinkybių vertinimu, nes, nagrinėjamu atveju, hipotekos procedūra nebuvo baigta, ieškovai nesutiko su delspinigių ir palūkanų dydžiu, juos ginčijo, atsakovas nustatytu terminu ieškinio nepateikė, todėl teigti, kad ieškovai žinojo, kokio dydžio delspinigius ir palūkanas jie privalo mokėti, nėra teisinio pagrindo (CPK 178, 185 str.).
Vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis). Kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal šį teisinį reglamentavimą nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas jo kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t.y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-508/2013). Šios bylos duomenys teikia pagrindo pripažinti, kad kreditorius pažeidė bendradarbiavimo pareigą, o skolininkai negalėjo vykdyti prievolių dėl kreditoriaus kaltės.
Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 1518,99 Lt (t. 3, b. l. 94-95) atstovavimo išlaidų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai. Nurodytų Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į apeliacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 1,5) dauginant iš minimalios mėnesinės algos – 1000 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija rekomenduojamą maksimalų užmokestį už procesinio dokumento surašymą, todėl sprendžia, kad pareiškėjams iš suinteresuoto asmens priteistino užmokesčio dydis mažintinas iki rekomenduojamos maksimalios sumos – 1500,00 Lt.
Apeliantas prašo grąžinti žyminio mokesčio permoką už apeliacinį skundą. Kadangi žyminio mokesčio grąžinimo klausimas išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi, tai šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r ė :
Atsakovo AB DNB banko apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės DNB banko (į. k. 112029270) ieškovų A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1500 (tūkstantį penkis šimtus) Lt, t. y. kiekvienam ieškovui po 750,00 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų), patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Teisėjai Natalja Cikoto
Antanas Rudzinskas
Jūratė Varanauskaitė