Baudžiamoji byla Nr. 1A-87-175/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-48334-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.1;

(S)

2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.6; 2.1.15.1.2;

2.1.15.3.3.2; 2.4.2.1; 2.4.6.1; 2.4.7

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Algirdo Remeikos ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Dianai Vorvul,

dalyvaujant prokurorui Danai Rutkauskaitei,

nuteistosios V. A. gynėjui advokatui Mindaugui Vasiliauskui,

nukentėjusiosios L. A. atstovui advokatui Artūrui Špilkovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalį ir nuteista 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (Lietuvos Respublikos 2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554, galiojusio iki 2017 m. spalio 6 d., redakcija), 2 dalies 5, 8 punktais laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką: 1) dirbti arba būti užsiregistravusiai darbo biržoje; 2) būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu arba mokymusi; 3) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiosios L. A. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš V. A. priteista 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1650 Eur proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. V. A. nuteista už tai, kad nuo 2013 metų, tiksliau nenustatyto laiko, iki 2016 m. rugsėjo 2 d., 8.00 val., darbo laiko pradžios, būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)" patalpoje (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje buvusios piniginės pagrobė svetimą turtą, kurio bendra vertė 32 260 Eur; tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. rugsėjo 2 d., darbo laiku nuo 8.00 val. iki 21.00 val., tiksliau nenustatytu laiku, būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)" patalpoje (duomenys neskelbtini), iš rankinėje buvusios piniginės pagrobė svetimą, VšĮ „(duomenys neskelbtini)" direktorei L. A. priklausantį turtą, o būtent: būnant VšĮ „(duomenys neskelbtini)" patalpoje, sėdint ant kėdės, ant kurios buvo padėta nukentėjusiajai L. A. priklausanti rankinė, paėmė iš joje buvusios piniginės svetimą turtą – 200 Eur; tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. rugsėjo 7 d., apie 15.19 val., būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)" patalpoje (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje buvusios piniginės pagrobė svetimą turtą – 200 Eur; tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. rugsėjo 15 d., apie 11.50 val., būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)" patalpoje (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje buvusios piniginės pagrobė svetimą turtą – 240 Eur; tęsdama nusikalstamą veiką, 2016 m. rugsėjo 19 d., apie 13.11 val., būdama VšĮ „(duomenys neskelbtini)" patalpoje (duomenys neskelbtini), iš nukentėjusiajai L. A. priklausančios rankinėje buvusios piniginės pagrobė svetimą turtą – 100 Eur, tokiu būdu pagrobė nukentėjusiajai L. A. priklausantį didelės vertės svetimą turtą, kurio bendra vertė 33 000 Eur.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. A. kaltė abejonių nekelia ir yra įrodyta, jos veiksmai kvalifikuoti teisingai, kaip atitinkantys BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
3. Apeliaciniame skunde nuteistoji V. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Nukentėjusiosios L. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nesilaikė įrodymų vertinimo reikalavimų, nevisapusiškai juos ištyrė, nevertino liudytojų parodymų patikimumo, rėmėsi prielaidomis pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, todėl padarė neteisingą ir įrodymais nepagrįstą išvadą. Teismas, nenustatęs visų faktinių aplinkybių, reikšmingų siekiant teisingai išnagrinėti bylą ir visapusiškai jų neišnagrinėjęs, selektyviai ištyręs įrodymus, suteikdamas nukentėjusiosios parodymams, jos pateiktiems įrodymams, liudytojų parodymams, paremtiems asmeniniais samprotavimais, prioritetinė reikšmę, o kaltinamosios parodymų nevertindamas kaip nuoširdžių ir teisingų, vertindamas juos kaip gynybos versiją, nepanaikinęs prieštaravimų byloje ir nesant byloje įrodymų apie didelės vertės turto pagrobimą, pažeidė nekaltumo prezumpciją, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, todėl priėmė neteisingą, nepagrįstą, dėl to naikintiną nuosprendį.
2. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas, pripažinęs V. A. kalta pavogus didelės vertės turtą, kaltinamosios parodymus vertino kaip gynybos poziciją ir visiškai nesiaiškino ir nevertino V. A. ir L. A. darbinių santykių, atsiskaitymo, sumokėjimo už atliktą darbą tvarkos bei L. A. galimybių disponuoti nurodyta pinigų suma. Teismo išvada, kad V. A. ir L. A. santykiai buvo artimesni nei darbiniai ar draugiški, prieštarauja byloje esantiems duomenims. V. A. ir L. A. buvo susitarusios dėl kitokio atsiskaitymo už darbą būdo, tai yra, dėl atlyginimo sumokėjimo grynais pinigais už išdirbtas valandas pagal valandinį tarifą, neatsižvelgiant į tai, kad darbo sutartyje nustatyta kita atlyginimo suma. Teismas šių faktinių aplinkybių iš viso netyrė, jų nevertino. Nors nei viena iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų nenurodė, kad pinigai mokami „vokeliuose“, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad liudytojos dėl darbo santykių yra pavaldžios nukentėjusiajai, dėl to jų parodymai gali būti nepatikimi, netikslūs tam tikri faktai nutylimi arba iškreipiami. V. A. atlyginimas būdavo išmokamas kitiems darbuotojams nedalyvaujant ir nežinant. Duomenų, kad atlyginimas V. A. buvo mokamas ne grynaisiais pinigais, byloje nėra. Atsižvelgiant į kaltinamosios ir nukentėjusiosios buvusius artimesnius, nei darbiniai, santykius, tikėtina, kad L. A. nurodydavo V. A., kokią pinigų sumą ši gali pasiimti iš piniginės, kaip savo atlyginimo dalį. 2016 m. rugsėjo 7 d. buvo susidaręs įsiskolinimas, todėl VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorei buvo pareiga atsiskaityti su kaltinamąja.
3. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad V. A. darbo sąlygos nebuvo naudingos ir sąžiningos kaltinamosios atžvilgiu. Darbas buvo puse etato, nors faktiškai dirbo visu etatu, Sodros mokestis mokamas asmeninėmis kaltinamosios lėšomis, darbo užmokestis mokamas neapskaitytais grynaisiais pinigais. Siekdama išsaugoti draugiškus santykius su nukentėjusiąja, kaltinamoji sutiko su tokiomis sąlygomis. 2016 m. gegužės mėnesį L. A. pasakė, kad ateinantį sezoną nebus organizuojamos vaikų mokyklos treniruotės. Iš to galima daryti išvadą, kad tuo metu, kuomet V. A. buvo apkaltinta vagyste, L. A. turėjo tikslą nutraukti darbo santykius su V. A.. Tai reiškia, kad ji galimai ieškojo būdų, kaip sukompromituoti V. A. ir gauti iš to asmeninės naudos.
4. Nuteistoji V. A. nurodo, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad nukentėjusioji valdė, naudojo ir disponavo už treniruotes surinktais VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pinigais. L. A. patvirtino faktą, kad jos rankinėje ir joje esančioje asmeninėje piniginėje būdavo ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ piniginės lėšos. Teismas nesiaiškino ir netyrė aplinkybių, kad nuo 2013 m. iki 2016 m. rugsėjo mėnesio nukentėjusioji galėjo turėti ir disponuoti 33 000 Eur asmeninėmis lėšomis. Nebuvo išsiaiškinta, ar pavogta suma priklausė būtent nukentėjusiajai. Kaip paaiškino pati nukentėjusioji, ji pasigesdavo tam tikros pinigų sumos dalies, kai įnešdavo pinigus į bankomatą, kuriuos jai paduodavo buhalterė. Teismas nesiaiškino, ar prieš paimdama pinigus iš buhalterės L. A. juos perskaičiuodavo, ar perimdavo nurodytą pinigų sumą. Nukentėjusioji yra priekaištavusi ir kitiems asmenims dėl pinigų paėmimo. Nukentėjusioji paaiškino, kad jokios pinigų apskaitos ji nevedė, todėl kategoriškai teigti, kad ne ji pati pinigus išleisdavo  ar ne kiti asmenys juos paimdavo, o juos pavogdavo V. A., nėra pagrindo. Teismas, konstatuodamas didelės vertės turto vagystę, rėmėsi tik nukentėjusiosios ir liudytojų E. I., V. G. parodymais. Jokių įrodymų, patvirtinančių 33 000 Eur vagystės faktą, byloje nėra. Minėtų liudytojų parodymai vertintini kaip subjektyvūs ir nepatikimi, kadangi juos su nukentėjusiąja sieja giminystės ir draugystės santykiai. Abu liudytojai apie vagystę sužinojo tik iš nukentėjusiosios, patys vagystės fakto nematė, be to, E. I. padėjo nukentėjusiajai neteisėtai sumontuoti slaptą vaizdo stebėjimo kamerą.
5. Nuteistosios V. A. manymu, L. A. surinkus pinigų paėmimo faktus patvirtinančius vaizdo įrašus ir į pokalbį su ja pasikviestus paminėtus liudytojus, buvo siekiama ją įbauginti ir priversti įsipareigoti sumokėti tariamai pavogtus pinigus. Nuteistajai teigiant, kad ji nevogė pinigų, tuo labiau 33 000 Eur sumos, o vaizdo įrašuose esant užfiksuotiems tik keliems pinigų paėmimo atvejams, nėra pagrindo teigti, kad V. A. nuo 2013 m. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. pavogė 33 000 Eur. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji nurodė, jog tariamai dingę pinigai priklausė tiek jai asmeniškai, tiek ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, tačiau dėl tariamos vagystės fakto neviešinimo ji pareikalavo, kad V. A. besąlygiškai įsipareigotų asmeniškai L. A. sumokėti 33 000 Eur. Remiantis nukentėjusiosios parodymais akivaizdu, kad ji VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ lėšas buvo pavertusi asmeninėmis lėšomis ir jas naudojo savo asmeniniams ir įmonės poreikiams patenkinti. Teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę, kad jokios apskaitos ji nevedė, todėl liko neaišku, kas suskaičiavo, kad buvo pavogta būtent 33 000 Eur. Nukentėjusioji apie trejus metus stebėjusi tariamą pinigų trūkumą nepateikė paaiškinimo, kodėl vis pasikartojančio pinigų trūkumo priežasčių nesiaiškino. Tokie nukentėjusiosios veiksmai vertintini kritiškai, tokiais veiksmais galimai siekiama tik įteisinti nepagrįstai reikalaujamą sumą iš V. A.. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pateikė tik po to, kai kaltinamoji pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos – turto prievartavimo 33 000 Eur sumai. Byloje nesant duomenų, kokiomis sumomis ir kada dingdavo pinigai, nepanaikinus abejonių dėl galimai pačios nukentėjusiosios per didelio išlaidumo, nesant įrodymų, kad pagrobta būtent 33 000 Eur, nėra pagrindo teigti, jog šią pinigų sumą pavogė būtent V. A..
6. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad iš nuteistosios, naudojant psichologinę prievartą, buvo reikalaujama pagal vekselius sumokėti 30 000 Eur už tariamos vagystės fakto neviešinimą. Nors vekselius tvirtinusi notarė paaiškino, kad jokių bauginimo ar vertimo pasirašyti vekselius požymių nepastebėjo, tačiau pažymima, kad vekseliai buvo pasirašomi jau po galimai atliktų nusikalstamų nukentėjusiosios ir liudytojų veiksmų, neleidus kaltinamajai susivokti situacijoje, pasitarti su giminaičiais. Vekselių pasirašymas yra nukentėjusiosios ir liudytojų E. I., V. G. veiksmų padarinys. Tai, kad vekseliai buvo pasirašyti prieš kaltinamosios valią, jai esant įbaugintai, patvirtina jos emocinė būsena po įvykio bei veiksmai, kai 2016 m. rugsėjo 21 d. ji kreipėsi teisinės pagalbos ir siekė savo pažeistas teises bei interesus apginti tiek baudžiamojo, tiek ir civilinio proceso tvarka. Teismo išvada, kad nuteistoji savo noru, neverčiama prisiėmė 33 000 Eur įsipareigojimą sumokėti pinigus L. A., yra nepagrįsta.
7. Pasak nuteistosios, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pasirinko duomenis, paremtus prielaidomis, tikimybėmis, rėmėsi neteisėtais būdais gautais įrodymais, nepašalino byloje esančių abejonių ir prieštaravimų. Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, nepatvirtintus jokiais kitais duomenimis, teismas laikė kaltės įrodymu, nepagrįstai nuteistosios paaiškinimus vertino kaip gynybinę poziciją. Nei vienas liudytojas nepatvirtino nukentėjusiosios parodymų apie tai, kad nuteistoji nuo 2013 m. galimai atlieka neteisėtus veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad V. A. vyro prašymas nesikreipti į ikiteisminio tyrimo įstaigą, siekis situaciją išspręsti taikiai, vertintini kaip kaltinamosios kaltumą patvirtinantys įrodymai. Tai, kad V. A. pokalbio su I. B. metu neneigė vogusi pinigus dar neįrodo, kad nuteistoji iš L. A. pavogė 33 000 Eur. Teismas nevertino nuteistosios būsenos po įvykio, nepagrįstai rėmėsi liudytojos G. U. parodymais. Nebuvo vertinta ir tai, kad L. A. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ administracijos patalpose vaizdo stebėjimo kamerą įmontavo pažeisdama Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, dėl to įrašai gauti neteisėtais būdais. Nuteistosios manymu, dėl pačios nukentėjusiosios neatsargumo ir nesugebėjimo apsaugoti savo ir/ar VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ turto, nesugebėjimo valdyti piniginių lėšų (išlaidaujant), galimai būdavo pastebimas lėšų trūkumas, su kurio buvimu nuteistoji nėra susijusi. Teismas, konstatuodamas didelės vertės turto vagystę, nenurodė, kokie įrodymai paneigia V. A. parodymus, kad ji nurodytos pinigų sumos nevogė. Taip pat nenurodė, kokie įrodymai patvirtina, kad V. A. pavogė būtent 33 000 Eur. Tokių įrodymų byloje nėra. Įrodinėjimo našta šiuo atveju neteisėtai buvo perkelta V. A.. Netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą V. A. nepagrįstai buvo nuteista pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.
8. Nuteistosios įsitikinimu, nepagrįstai teismas priteisė nukentėjusiajai 1500 Eur neturtinės žalos. Teismas neatsižvelgė į pačios nukentėjusiosios neveikimą. Tam tikrų netikėtų faktų apie kitą asmenį sužinojimas negalėjo paveikti nukentėjusiosios emocinės būsenos tiek, kad galėtų atsirasti psichologinės ir socialinės bendravimo problemos. Teismas nesiaiškino ir netyrė, ar galimai nebuvo kitų aplinkybių, turėjusių įtakos nukentėjusiosios emocinei ir dvasinei būsenai, kurią apibūdino liudytojai, duodami parodymus. Teismui nepagrįstai pripažinus V. A. kalta, civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas.
4. Nukentėjusiosios L. A. atsiliepime prašoma atmesti nuteistosios apeliacinį skundą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendį.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistosios gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
6. Nuteistosios V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo.

7. Kauno apylinkės teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu teigiant, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino įrodymų patikimumo, rėmėsi prielaidomis ir abejonėmis, dėl to nepagrįstai, nesant jokių patikimų įrodymų, pripažino V. A. kalta dėl BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.
8. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne pagal proceso dalyvių išdėstytą poziciją savaime BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
9. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas anksčiau minėtų taisyklių laikėsi, esminių BPK pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus, paveikusių nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta. Teismas išvadas dėl V. A. kaltumo padarius BK 178 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką pagrindė ne prielaidomis, kaip teigia apeliantė, bet konkrečiais nuosprendyje aptartais ir išanalizuotais, teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais (nukentėjusiosios, liudytojų, iš dalies pačios kaltinamosios parodymais, vaizdo ir garso įrašų apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, kitais rašytiniais įrodymais), kurie buvo įvertinti ne tik atskirai, bet ir kaip visuma. Skundžiamame nuosprendyje be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl apeliantės kaltės, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus duomenis, kaip prieštaraujančius bylos įrodymų visumai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Dėl to įstatyme yra numatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.
10. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia nuteistoji, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistosios V. A. kaltę. Kolegijos nuomone, visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).
11. Skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išskirtinį dėmesį teikė nukentėjusiosios ir jos liudytojų parodymams, o nuteistosios parodymus nepagrįstai atmetė kaip gynybos versiją, yra paremti tik pačios nuteistosios subjektyviu įsitikinimu, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, kadangi nuosprendyje pateiktas asmenų parodymų, kaip vieno iš įrodymų šaltinio, vertinimas atitinka BPK reikalavimus. Išklausęs nukentėjusiosios L. A., liudytojų G. U., A. G., E. S., E. I., V. G., E. J., I. B. paaiškinimus teisme, palyginęs juos su ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis, raštiniais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šių asmenų parodymais netikėti nėra pagrindo, nurodė tokio vertinimo motyvus (4 t., b. l. 64–66). Taip pat teismas argumentuotai pasisakė, kodėl netiki V. A. paaiškinimais ir atmeta juos, kaip gynybinę versiją (4 t. b. l. 66). Pasisakant dėl VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų parodymų, kaip V. A. kaltės įrodymo, vertinimo pažymima, kad tas faktas, jog liudytojai darbo santykiais susiję su nukentėjusiąją L. A., pats savaime jokios reikšmės jų parodymų patikimumui neturi. Nuteistoji V. A. taip pat dirbo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, su nukentėjusiąja L. A., liudytojomis G. U., E. S., palaikė draugiškus darbinius santykius. Duomenų, kad tarp šių asmenų buvo nesutarimų, konfliktinių situacijų byloje nėra. Liudytojų asmeninis suinteresuotumas šioje byloje, siekis pakenkti nuteistajai ją apkalbant, duodant melagingus parodymus, taip pat nenustatytas. Šios aplinkybės, taip pat nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nuoseklumas, esminių prieštaravimų juose nebuvimas, atitikimas kituose įrodymų šaltiniuose fiksuotą informaciją sudaro pakankamą pagrindą neabejoti jų patikimumu ir pripažinti juos vienu iš V. A. kaltę patvirtinančiu įrodymu.
12. Tai, kad teismas netikėjo nuteistosios V. A. pateikta įvykio versija ir jos paaiškinimus laikė gynybine pozicija, nereiškia, kad V. A. parodymai buvo vertinami nesilaikant BPK reikalavimų. Sutinkama su nuosprendyje išdėstyta pozicija, kad V. A. nurodytų aplinkybių (kad pinigus iš direktorės rankinės ji pasiimdavo liepus pačiai direktorei, kad ji buvo apkaltinta vagyste siekiant nutraukti darbo santykius ir gauti turtinės naudos, kad jos prisipažinimas pavogus 33 000 Eur buvo išgautas naudojant psichinę prievartą) jokie kiti byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Nukentėjusioji L. A. kategoriškai neigė leidusi nuteistajai iš savo rankinės pasiimti pinigų taip pat tai, kad darbo užmokestis buvo mokamas neoficialiai, t. y. „vokeliuose“. Šios aplinkybės nėra paneigtos. Darbo užmokesčio mokėjimo „vokeliuose“ fakto nenurodė nei viena iš byloje apklaustų liudytojų, taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ darbo užmokesčio mokėjimas ir apskaita buvo vykdomi nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Teiginiai, kad nuteistoji buvo apkaltinta vagyste siekiant nutraukti darbo santykius ir gauti turtinės naudos yra paremti tik pačios nuteistosios samprotavimu. Pati apeliantė nenurodė jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad tarp jos ir nukentėjusiosios buvo nesutarimų dėl darbo. Versija dėl psichinės prievartos naudojimo siekiant įbauginti, priversti įsipareigoti pagal vekselius sumokėti 30000 Eur, yra paneigta. Baudžiamojoje byloje pateikti rašytiniai duomenys patvirtina, kad nuteistoji V. A. kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jos atžvilgiu vykdomo turto prievartavimo nurodydama tokias pačias aplinkybes, kokias nurodė ir šioje byloje. Patikrinus pareiškime nurodytų aplinkybių teisingumą buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas instancine tvarka, nutarimas paliktas galioti ir yra įsiteisėjęs (3 t. b. l. 5-17, 24-29, 39-43, 82-85). Nors nuteistoji ir neigia iš direktorės pavogusi 33 000 Eur, atkreipiamas dėmesys, kad būtent tokią sumą ji nurodė pokalbio su direktore ir liudytojais E. I. ir V. G. metu po to, kai jai buvo parodytas vaizdo įrašas, kuriame fiksuotas vagystės faktas. Nukentėjusioji L. A., liudytojai E. I., V. G. patvirtino, kad iš pradžių nuteistoji iš viso neigė vagystės faktą, parodžius vaizdo įrašą pripažino pavogusi mažesnę sumą, vėliau ją didino ir galutinę sumą įvardino 33 000 Eur. Liudytojas E. I. yra nukentėjusiosios sūnus, liudytojas V. G. – artimas šeimos draugas, tačiau ši aplinkybė, priešingai, negu teigiama skunde, šių asmenų parodymų, kaip neobjektyvių ir nepatikimų vertinimo, nelemia. Dalį kabinete vykusio pokalbio girdėjo liudytoja E. S., kuri nurodė, kad be direktorės ir V. A. ramaus pokalbio jokių kitų balsų negirdėjo, girdėjo, kaip iš pradžių V. A. neigė vogusi pinigus o vėliau iš direktorės sužinojo, kad parodžius filmuotą medžiagą V. A. prisipažino paėmusi apie 30 000-33 000 Eur. Taip pat patvirtino, kad iš kabineto visi ten buvę asmenys išėjo ramiai. Aplinkybę dėl to, kad nuteistoji prisipažino pavogusi nurodytą sumą netiesiogiai patvirtina ir notarės E. J., tvirtinusios vekselius, parodymai, iš kurių matyti, kad jokio įtarimo dėl įsipareigojimo pagal vekselius sumokėti  30 000 Eur atitikimo tikrajai šalies valiai nekilo. Vagystės iš direktorės fakto nuteistoji neneigė ir pokalbio su liudytoja I. B. metu. Nukentėjusiajai skambinęs nuteistosios vyras taip pat neteigė, kad V. A. vagyste apkaltinta nepagrįstai, nebandė aiškintis su vagyste susijusių aplinkybių, skambučio tikslas buvo susitarti dėl pinigų grąžinimo. Visos šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje yra nurodytos, įvertintos ir dėl jų motyvuotai pasisakyta.
13. Atsakant į nuteistosios skundo argumentą dėl nuosprendyje padarytų išvadų grindimo neteisėtu įrodymų – vaizdo įrašu pažymima, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Ar įrodymai yra patikimi nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Įrodymais gali būti duomenys, padedantys atskleisti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, išsiaiškinti byloje keliamų versijų tikrumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44/2014). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.
14. Vaizdo įrašus ikiteisminio tyrimo metu pateikė nukentėjusioji L. A. kartu su pareiškimu pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusioji nurodė, kodėl ir kokiomis aplinkybės vaizdo įrašai buvo daromi (1 t. b. l. 6–8). Pateikti vaizdo įrašai buvo apžiūrėti (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, šis procesinis veiksmas užfiksuotas apžiūros protokole (1 t., b. l. 12–16). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pateikti vaizdo įrašai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme peržiūrėti. Nuteistoji V. A. neneigė, kad vaizdo įrašuose fiksuotas asmuo, iš rankinės traukiantis pinigus, yra ji, šių įrašų autentiškumo neginčijo. Apeliaciniame skunde, taip pat ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme akcentuojama, kad L. A. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ administracijos patalpose vaizdo stebėjimo kamerą įmontavo pažeisdama Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą, dėl to įrašai gauti neteisėtais būdais, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš byloje esančios darbo sutarties (2 t., b. l. 93–97) matyti, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ V. A. buvo įdarbinta trenere, t. y. jos tiesioginė darbo vieta buvo ne registratūroje, kur buvo įmontuota vaizdo stebėjimo kamera, ji šioje patalpoje dėl savo atliekamo darbo pobūdžio būti neprivalėjo, o čia lankėsi tik savo pačios iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms nuteistosios gynėjo minimą EŽTT praktiką (L. R. byloje prieš Ispanijos Karalystę) laikyti absoliučiu pagrindu pripažinti vaizdo įrašų, kaip įrodymų, neleistinumą šioje byloje negalima. Vaizdo stebėjimo kamera buvo įrengta siekiant patikrinti informacijos apie darbuotojos vykdomas vagystes teisingumą, kamera buvo sumontuota taip, kad būtų fiksuojama konkreti su tikrinamomis aplinkybėmis susijusi vieta (vieta, kur direktorė laikydavo savo rankinę), ši vieta nebuvo tiesioginė nuteistosios darbo vieta, filmavimas buvo tęsiamas tol, kol buvo patikrintos vienos iš darbuotojų nurodytos aplinkybės dėl vagystės, informacija nebuvo paviešinta ar kitaip neteisėtai panaudota, buvo pateikta ikiteisminio tyrimo subjektams. Įvertinusi šioje konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visumą kolegija vis tik neturi pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiosios pateikti vaizdo įrašai yra gauti neteisėtu būdu. Nors šie įrašai ir nebuvo gauti naudojant baudžiamojo proceso priemones, o fiksuoti privataus asmens iniciatyva, tačiau priešingai, negu teigia apeliantė, jie pagrįstai buvo laikyti leistinu įrodymu. Be to, vaizdo įrašai šioje byloje nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas spręsdamas, dėl V. A. kaltės.
15. Skunde taip pat teigiama, kad teismas nevertino nukentėjusiosios galimybių disponuoti nurodyta suma, nesiaiškino, ar pinigai priklausė L. A., ar VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, nevertino nukentėjusiosios nesugebėjimo tvarkytis su pinigais, išlaidavimo, tačiau L. A. finansinis raštingumas, jos turtinė padėtis, su disponavimu VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ lėšomis susijusios aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šioje byloje sprendžiamas V. A. baudžiamosios atsakomybės įvykdžius didelės vertės svetimo turto vagystę klausimas, vagystės faktas ir su šia nusikalstama veika susijusios aplinkybės yra nustatytos ir įrodytos byloje surinktais įrodymais, kurių teisinis vertinimas pateiktas skundžiamame nuosprendyje.
16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistosios V. A. kaltės, bausmės rūšies ir jos dydžio pagrindė bylos įrodymais ir iš esmės tinkamai jas motyvavo. Todėl kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistosios V. A. apeliacinį skundą ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio.

17. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti klausimas. Nuteistosios įsitikinimu pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos atlyginimą priteisė nepagrįstai, tačiau sutikti su tokiu vertinimu nėra pagrindo.
18. Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje, pagal kurį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajai, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, ir, kolegijos nuomone, priteisė iš nuteistosios tinkamą neturtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusioji byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pirmosios instancijos teismas prašomą priteisi sumą ženkliai sumažino ir priteisė 1500 Eur, tokį savo sprendimą išsamiai argumentavo (4 t., b. l. 67, 68). Kolegija su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl neturtinės žalos mažinimo sutinka. Nekyla pagrįstų abejonių dėl to, kad neteisėti nuteistosios veiksmai turėjo neigiamą poveikį nukentėjusiosios darbinei veiklai, psichinei sveikatai, emocinei būsenai, todėl nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę į žalos, taip pat ir neturtinės, atlyginimą. Nagrinėjamu atveju neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas laikantis BPK reikalavimų, įvertintos visos teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingos aplinkybės. Esant tokioms aplinkybėms taip pat konstatavus, kad nuteistosios skundo argumentai dėl nepagrįsto nuteisimo yra paneigti byloje surinktais įrodymais, civilinio ieškinio nepriteisti, kaip to prašo V. A., nėra teisinio pagrindo.

   Dėl proceso išlaidų.

19. Nukentėjusiosios L. A. atstovas advokatas A. Špilkovas pateikė pinigų priėmimo kvitą, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji už atstovavimo apeliacinėje instancijoje sumokėjo 700 Eur (4 t. b. l. 119), prašė šią sumą priteisti iš nuteistosios.
20. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011). Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-351/2009). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistosios apeliacinį skundą, nukentėjusioji nuosprendžio neskundė. Byla apeliacinėje instancijoje buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, du kartus bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, dar dviejuose posėdžiuose paskelbtos pertraukos. Advokatas nukentėjusiąją atstovauja nuo proceso pradžios, bylos aplinkybės jam žinomos. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, skundo nagrinėjimo rezultatą, į pirmosios instancijos teisme priteistą sumą advokato paslaugoms apmokėti (1650 Eur) apeliacinės instancijos teismas protinga ir pagrįsta iš nuteistojo priteistina atstovavimų išlaidų suma laiko 500 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistosios V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Iš V. A. nukentėjusiajai L. A. priteisti 500 Eur turėtoms išlaidoms atstovo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai                                                                                     Kęstutis Dargužis

Algirdas Remeika

Algerdas Urbšys