Civilinė byla Nr. 2A-629/2012

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00451-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 45.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Arno vila“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-848-527/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Arno vila“ dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl apmokėjimo už patiektą šilumos energiją.

Ieškovas AB „Kauno energija“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui UAB „Arno vila“, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 185 019,35 Lt įsiskolinimą už šilumos energiją, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas (t. 6, b. l. 36-37). Ieškovas nurodė, kad 2008 m. vasario 21 d. šalys sudarė Šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4753900020 pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini). Atsakovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus reguliariai mokėti už suvartotą šilumos energiją. Už patiektą ir suvartotą energiją nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. atsakovas skolingas 132 378,88 Lt ir 10 914,79 Lt delspinigių (pagal sutarties 2.5 p.); už patiektą ir suvartotą šilumos energiją nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. – 77 450,33 Lt bei 5 169,39 Lt delspinigių (pagal sutarties 2.5 p.). Ieškovas ne kartą žodžiu ragino atsakovą įvykdyti prievolę, tačiau atsakovas iki 2010 m. kovo 18 d., t. y. iki pradinio ieškinio pateikimo teismui skolos nesumokėjo. Pagal 2010 m. spalio 28 d. pateiktą ieškinį atsakovo skola už laikotarpį 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. yra 225 913,39 Lt (už laikotarpį 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d. sudaro 143 293,67 Lt, iš jų delspinigiai 10 914,79 Lt; už laikotarpį 2010 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. sudaro 82 619,72 Lt, iš jų delspinigiai 5 169,39 Lt). Ieškovas nurodo, kad pateikus ieškinį, nebuvo uždėtas automatizuotoje vidinėje apskaitos sistemoje požymis, kad ieškinys jau pateiktas teismui, todėl buvo skaičiuojami delspinigiai ir nuo pateiktos teismui skolos. Įvedus teismo požymį į automatizuotą vidinę apskaitos sistemą, buvo atliktas delspinigių perskaičiavimas ir perskaičiuota suma sudaro 20 894,04 Lt. Šia perskaičiuota suma mažintinas ieškinys 225 913,39 Lt – 20 894,04 Lt = 205 019,35 Lt. Po ieškinio pateikimo teismui atsakovas sumokėjo 20 000 Lt. Vadovaujantis tarp šalių sudarytos Šilumos pirkimo – pardavimo sutarties 2.6. p., pirmiausiai buvo dengiami delspinigiai (10 914,79 Lt + 5 169,39 Lt = 16 084,18 Lt). Įvertinus šiuos mokėjimus, ieškinio suma už šildymą ir karštą vandenį sudaro 205 019,35 Lt – 16 084,18 Lt = 188 935,17 Lt. Likusia sumokėta suma, t.y. 3 915,82 Lt, dengiama šildymo ir karšto vandens skola (188 935,17 Lt – 3915,82 Lt = 185 019,35 Lt). Atsakovo skolos likutis už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d. už šildymą ir karštą vandenį yra 185 019,35 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovo 183 166,46 Lt už šilumos energiją, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (183 166,46 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. kovo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (t. 7, b.l. 178-186). Teismas atsakovo motyvus dėl nepagrįsto PVM perskaičiavimo atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, kad siekiant, jog gyventojai mažiau mokėtų už šilumos energiją, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 1251straipsnyje (galiojusiame iki 2009-08-31) (toliau – PVM įstatymas) ir Pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiuoto už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, dengimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 924, 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad lengvatinį PVM tarifą už šilumos energiją moka tik gyventojai. Būtent toks PVM įstatymo ir šių taisyklių nuostatų kompleksinis aiškinimas yra pateiktas ir 2010 m. sausio 19 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos rašte (t. 4, b. l. 5-7). Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje numatyta, kad galima perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir 5-rius praėjusius kalendorinius metus. Todėl teismas nematė pagrindo prašomos priteisti sumos dėl PVM perskaičiavimo sumažinti 10 194,76 Lt suma. Dėl atsakovo nepripažįstamos 30 460,70 Lt (patikslintų mokesčių už patalpų šildymą) bei 1 145,80 Lt už patalpos 1K karšto vandens pašildymą, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas ieškovo nurodytų atsakovo atliktų paskaičiavimų trūkumų jokiais argumentais nepaneigė, teismas, neturėdamas pagrindo su jais nesutikti, konstatavo, jog atsakovo pateiktos suvestinės lentelės už 2008 metus (t. 6, b.l. 58-62) ir 2009 metus (t. 6, b. l. 127-132) yra neteisingos. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas, vadovaudamasis dėl pastato valdytojo aplaidumo pavėluotai pateikta informacija apie karšto vandens skaitiklius, skaitiklių rodmenis bei patalpų plotus bei patikslinus, kad ne visi pastate esantys vartotojai turi savo individualius šilumos apskaitos prietaisus, atliko visiems pastate esantiems vartotojams mokesčių už šilumą (paskaičiuotų Šilumos paskirstymo metodu Nr. 3) perskaičiavimus, t.y. šilumos kiekį, išmatuotą įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, perskirstė visiems pastate esantiems vartotojams, taikant Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, ko pasekoje, išminusavus be pagrindo apskaičiuotą vandens pašildymo kainą, atitinkamai padidėjo ir buvo perskaičiuoti mokesčiai už patalpų šildymą, kurių, atsakovui neįrodžius, kad perskaičiavimas atliktas be pagrindo arba su klaidomis, teismo nuomone, nepriteisti iš atsakovo nėra jokio teisinio pagrindo. Taip pat, teismo nuomone, nėra jokio pagrindo nepriteisti iš atsakovo 1 145,80 Lt už patalpos 1K karšto vandens pašildymą, ieškovui pateiktais duomenimis įrodžius, kad patalpai 1K mokesčiai už vandens pašildymą iki 2010 m. rugsėjo 1 d. (kol nebuvo atskiro karšto vandens skaitiklio, kuris ieškovo įrengtas ir užplombuotas tik 2010 m. spalio 5 d.) buvo skaičiuojami pagal 1B patalpoje įrengto Gkv skaitiklio rodmenis, dalinant proporcingai pagal patalpų 1K ir 1B karšto vandens sutartinius kiekius.

Teismas nurodė, kad atsakovo argumentas, kad ieškovas nepateikė delspinigių paskaičiavimo, nenurodė laikotarpio bei priskaičiuotų delspinigių dydžio, neatitinka faktinių bylos aplinkybių (t. 1, b. l. 25; t. 4, b. l. 10; t. 5, b. l. 184). Teismas konstatavo, kad ieškovas, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, delspinigius galėjo skaičiuoti tik už 6 mėnesius, t. y. nuo 2009 m. rugsėjo 20 d. Kadangi prašomi priteisti 10 914,79 Lt delspinigiai pradiniame ieškinyje buvo paskaičiuoti nuo 2009 m. rugsėjo 1 d., todėl teismas minusavo 1 381,10 Lt delspinigių sumą. Taip pat, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, papildomai prašomus priteisti delspinigius ieškovas galėjo skaičiuoti tik nuo 2010 m. balandžio 28 d. Kadangi papildomai prašomi priteisti 5 169,39 Lt delspinigiai patikslintame ieškinyje buvo paskaičiuoti nuo 2010 m. balandžio 1 d. (t. 5, b. l. 184), todėl teismas minusavo 319,63 Lt delspinigių, nepagrįstai paskaičiuotų už 21 dieną, bei 152,16 Lt delspinigių, nepagrįstai paskaičiuotų už 6 dienas (228,25 : 9 x 6), viso minusavo 471,79 Lt. Taigi, teismas iš atsakovo priteistiną sumą sumažino 1 852,89 Lt suma ir priteisė ieškovui iš atsakovo 183 166,46 Lt įsiskolinimą už šilumos energiją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB „Arno vila“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškinį dalyje dėl 56 032,55 Lt atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. 8, b.l. 5-7). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai netenkino apelianto reikalavimo ir nesumažino ieškovo reikalavimo dydžio prašoma nepagrįstai priskaičiuota 10 194,76 Lt PVM suma. PVM įstatymo 1251 straipsnio (galiojusio iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.) bei 9 straipsnio 3 dalies 1 punkto (įsigaliojusi nuo 2009 m. rugsėjo 1 d.) redakcijos nenumatė, kad lengvatinis PVM tarifas gyvenamosioms patalpoms nėra taikomas, jeigu minėtos paskirties patalpas nuosavybės teise valdo ne fizinis, o juridinis asmuo. Įstatymu nustatyta, jog iš biudžeto šilumos tiekėjui 14 procentinių punktų PVM tarifo dydžio dalis dengiama, jeigu šilumos energija yra tiekiama gyvenamosioms patalpoms. Todėl PVM tarifas taikomas atsižvelgiant į patalpų paskirtį, t.y. ar patalpos yra gyvenamosios ar komercinės paskirties, ir tik pasikeitus patalpų paskirčiai, šilumos tiekėjai įgyja teisę taikyti standartinį PVM tarifą. Apeliantas nurodo, kad jo nuosavybės teise valdytos gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), kaip kitos paskirties patalpos niekada nebuvo naudojamos, todėl šių gyvenamųjų patalpų atžvilgiu tiekiamai šilumos energijai taikyti ne lengvatinį, o standartinį PVM tarifą ieškovas teisinio pagrindo neturėjo.
2. Atsižvelgiant į tai, kad iš apelianto priteista skola yra nepagrįsta 10 194,76 Lt sumai, todėl apskaičiuoti ir priteisti 14 231,29 Lt delspinigiai nuo pagrindinio įsiskolinimo dydžio taip pat negali būti laikomi pagrįstais.
3. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 1 145,80 Lt už patalpos 1K karšto vandens pašildymą, apskaičiuotą pagal 1B patalpoje įrengto Gkv skaitiklio rodmenis, dalijant proporcingai pagal patalpų 1K ir 1B karšto vandens sutartinius kiekius. Apeliantas nurodo, kad jis nesutinka su ieškovo reikalaujamomis sumokėti sumomis už tariamai ginčo patalpoje sunaudoto karšto vandens pašildymą 2009 m. - 692,17 Lt ir 2010 m. - 473,63 Lt, nes sąskaitose nurodytos mokėtinos sumos neatitinka realiai patalpoje 1K sunaudoto karšto vandens kiekio. Apeliantas nurodo, kad patalpa 1K yra praktiškai neeksploatuojama, o mokesčio suma už vandens pašildymą minėtoje patalpoje tariamai sunaudoto karšto vandens, kuris yra apskaitomas pagal kitoje patalpoje – restorano virtuvėje – įrengtą vandens skaitiklį, apelianto nuomone, faktiškai jau būna įskaičiuota į restoranui teikiamą sąskaitą.
4. Teismas nepagrįstai pripažino teisėtais ieškovo veiksmus perskaičiuojant pateiktas sąskaitas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėnesio iki 2009 m. liepos mėnesio visiems pastato Kęstučio g. 86 gyventojams ir nuomininkams. Apelianto teigimu, ieškovas nepagrindė, kokiu pagrindu atgalinėmis datomis buvo perskaičiuotas apelianto jau sumokėtas mokestis už patalpų šildymą, nors minėtų patalpų duomenys per laikotarpį nuo ankstesnio kainos apskaičiavimo iki vėliau atlikto perskaičiavimo nepakito. Todėl teismas nepagrįstai priteisė ieškovo naudai 30‘460,70 Lt.

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti galioti, apeliacinį skundą atmesti (t. 8, b.l. 11-16). Atsiliepimas į ieškinį grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas, išrašydamas sąskaitas už šilumą, privalo vadovautis ne tik PVM įstatymu, Mokesčių administravimo įstatymu, tačiau ir Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, patvirtintu aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 bei Pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiuoto už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, dengimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 924, nuostatomis. Pagal šiuos teisės aktus iš valstybės biudžeto PVM tarifo skirtumas yra grąžinamas tik vienoje grandyje, t.y. asmeniui, kuris šilumos energiją tiekia galutiniam vartotojui – gyventojui į jo naudojamas gyvenamąsias patalpas. Tuo atveju, kai šilumos energija tiekiama juridiniams asmenims – statybų įmonėms į joms priklausantį objektą, kuriame esantys butai gyventojams dar neparduoti, tai tokia šilumos energija apmokestinama taikant standartinį PVM tarifą. Apeliantas nepateikė įrodymų, kuriais vadovaujantis ieškovas galėtų taikyti lengvatinį PVM tarifą, todėl teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad nėra jokio pagrindo prašomos priteisti sumos sumažinti 10 194,76 Lt suma.
2. Dėl paminėto nėra pagrindo manyti, kad ir teismo priteisti 14 231,29 Lt delspinigiai nuo pagrindinio įsiskolinimo dydžio yra nepagrįsti, juolab, kad ir pats apeliantas kitų motyvų, išskyrus tai, jog ginčija pagrindinio įsiskolinimo dydį, nenurodo.
3. Apelianto teiginiai, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovo naudai 30 460,70 Lt, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes 2011 m. kovo 16 d. ieškovas teismui pateikė papildomus raštiškus paaiškinimus (t. 7, b.l. 78-80) ir nurodė, kad apelianto motyvai dėl ieškovo atlikto perskaičiavimo 2008 m. balandžio – 2009 m. liepos mėnesiais yra nepagrįsti, nes išnagrinėjus apelianto pateiktas 2008 metų (t. 6, b.l. 58-62) ir 2009 metų (t. 6, b.l. 127-132) suvestines, rado trūkumų. Todėl teismas pagrįstai šiomis apelianto suvestinėmis nesivadovavo. Be to, apeliantas nevykdė prievolės pateikti šilumos tiekėjui pastato ar jo atskirų butų ir kitų patalpų duomenis, jų pasikeitimus, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Todėl pastato, adresu (duomenys neskelbtini) (ŠP-1), įvadinio šilumos apskaitos prietaiso išmatuota šiluma visiems pastate esantiems šilumos vartotojams, nuomininkams buvo skirstoma pagal turimą informaciją. Vėliau pagal apelianto pateiktą patikslintą informaciją apie karšto vandens skaitiklius, skaitiklių rodmenis bei patalpų plotus, mokesčiai visiems (duomenys neskelbtini) (ŠP-1) vartotojams buvo perskaičiuoti už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio mėnesio iki 2009 m. liepos mėnesio.
4. Visas aplinkybes dėl patalpų 1K ir 1B mokesčių už vandens pašildymą teismas patikrino pagal byloje surinktus rašytinius įrodymus ir sprendime pagrįstai konstatavo, kad nėra jokio pagrindo nepriteisti iš apelianto 1 145,80 Lt už patalpos 1K karšto vandens pašildymą. Patalpai 1K mokesčiai už vandens pašildymą iki 2010 m. rugsėjo 1 d. (kol nebuvo atskiro karšto vandens skaitiklio, kuris buvo įrengtas ir užplombuotas 2010 m. spalio 5 d.) buvo skaičiuojami pagal 1B patalpoje Gkv skaitiklio rodmenis, dalinant proporcingai pagal patalpų 1K ir 1B karšto vandens sutartinius kiekius, ir tai ieškovas įrodė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Nustatyta, kad 2008 m. vasario 21 d. šalys (ieškovas – šilumos tiekėjas, apeliantas – šilumos vartotojas) sudarė Šilumos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4753900020 pastatui, esančiam (duomenys neskelbtini). Byloje kilo ginčas dėl apelianto įsipareigojimo reguliariai mokėti ieškovui už suvartotą šilumos energiją netinkamo vykdymo 2008 m. rugsėjo 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu. Apeliantas apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo priteista 56 032,55 Lt. Ši suma, apelianto vertinimu, iš jo priteista nepagrįstai dėl to: 1) teismas neteisingai aiškino PVM lengvatas reglamentuojančias  teisės normas, todėl nepagrįstai priteisė priskaičiuotą 10 194,76 Lt  PVM sumą, o dėl to ir priteisti 14 231,29 Lt delspinigiai nuo pagrindinio įsiskolinimo dydžio taip pat negali būti laikomi pagrįstais, 2) nepagrįstai priteista 1 145,80 Lt už vandens pašildymą  patalpoje 1K (toliau – Patalpa),  3) nepagrįstai priteista 30 460,70 Lt suma, perskaičiavus pateiktas sąskaitas visiems pastato gyventojams ir nuomininkams už 2008 m. balandžio mėn. - 2009 m. liepos mėn. laikotarpį.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

1)Dėl PVM  perskaičiavimo.

Pagal iki 2009 m. rugsėjo 1 d. galiojusią PVM įstatymo 1251 straipsnį buvo numatyta, kad PVM, apskaičiuotas už šilumos energiją, tiekiamą gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), ir už į gyvenamąsias patalpas tiekiamą karštą vandenį arba šaltą vandenį karštam vandeniui paruošti bei šilumos energiją, sunaudotą šiam vandeniui pašildyti, 14 procentinių punktų PVM tarifo dydžiu (skirtumas tarp 19 iki 5 proc.) dengiamas iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Iš esmės byloje yra kilęs ginčas, ar lengvatinis PVM tarifas už minėtas paslaugas taikytinas tais atvejais, kai gyvenamosios patalpos, kuriose negyvena gyventojai, nuosavybės teise priklauso juridiniam asmeniui (šiuo atveju – apeliantui). Apeliantas įrodinėja, kad minėta PVM įstatymo norma lengvatinio tarifo taikymo galimybę sieja ne su aplinkybe, ar tose gyvenamosiose patalpose gyvena gyventojai, o su patalpų paskirtimi. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu aiškinimu ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino lengvatinio PVM tarifo nustatymo tikslus ir  nagrinėjamoje byloje pagrįstai sprendė, kad apeliantas neturėjo teisės į lengvatinio tarifo taikymą jo atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde apeliantas nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvada grindžia paminėto PVM įstatymo 1251 straipsnio savo paties aiškinimu ir Organizaciniame tvarkomajame statybos techniniame reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, patvirtintame aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 (toliau – STR), nurodyta „gyvenamosios patalpos“ sąvoka. Pažymėtina, kad šiuo atveju byloje faktiškai ir nėra ginčo dėl to, kad apeliantui priklausančios patalpos, dėl atsiskaitymo už kurias kyla ginčai,  priskirtinos gyvenamosioms patalpoms. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija išsamiau nepasisako, tik pažymi, kad  STR nurodyta „gyvenamosios patalpos“ sąvoka nei patvirtina, nei paneigia ginčo išsprendimui reikšmingų esminių aplinkybių.

Pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiuoto už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, dengimo iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. liepos 20 d. nutarimu Nr. 924 (toliau- Taisyklės) 1 punkte yra nurodyta jų paskirtis ir tikslas - jos nustato, kokia tvarka iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto dengiama pridėtinės vertės mokesčio, apskaičiuoto už šilumos energiją, tiekiamą gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), ir į gyvenamąsias patalpas tiekiamą karštą vandenį arba šaltą vandenį karštam vandeniui paruošti ir šilumos energiją, sunaudotą šiam vandeniui pašildyti, dalis, nurodyta PVM įstatymo 1251 straipsnyje. Taigi, Taisyklės skirtos PVM įstatymo 1251 straipsnio tvarkos įgyvendinimui, šis įstatymo straipsnis nurodo Vyriausybei nustatyti tokią tvarką. Pažymėtina, kad, nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi šių Taisyklių nuostatomis, apeliantas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų dėl Taisyklių aiškinimo ir jų apskritai net nenurodo. Taisyklių 3 punkte nustatyta, jog ūkio subjektai, kurie į gyvenamąsias patalpas tiekia šilumos energiją, sąskaitose už sunaudotą šilumos energiją ir karštą vandenį nurodytą šių prekių ir paslaugų kainą (įskaitant PVM), kurią turi mokėti gyventojai, sumažina suma, atitinkančia 13 (14) procentinių punktų PVM tarifų dydį. Taigi, iš šio Taisyklių punkto matyti, kad lengvatinio PVM tarifo taikymas yra siejamas ne vien su objektu, į kurį tiekiama šilumos energija (gyvenamosios patalpos), bet ir su subjektais – galutiniais vartotojais (gyventojais). Be to, faktiškai visuotinai žinoma, kad PVM lengvatos yra taikomos itin siauram veiklų ratui ir yra išimtiniai atvejai. Todėl sisteminis minėtų teisės normų aiškinimas siejant su PVM lengvatų nustatymo tikslais, suponuoja išvadą, kad šildymo mokesčių lengvatomis įstatymo leidėjas siekė palengvinti mokesčių naštą ne už patalpas vien atsižvelgiant į jų paskirtį, bet ir tai, ar tose patalpose galutinis vartotojas yra gyventojas. Pažymėtina, kad iš esmės tokį aiškinimą 2010 m.  sausio 19 d. rašte yra pateikusi ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (t. 4, b.l. 5-7). Galima sutikti su apeliantu ta prasme, kad šis raštas nėra teisės aktas, kuriuo remtis būtų privalu, tačiau bet kuriuo atveju  teisėjų kolegija dėl aukščiau paminėtų motyvų neturi pagrindo sutikti su apelianto aiškinimu.

Todėl atmestinas apelianto prašymas sumažinti iš jo priteistą sumą 10 194,76 Lt  suma ir atitinkamai dėl to mažinti priteistų delspinigių sumą.

2)Dėl mokesčių už vandens pašildymą Patalpoje.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad Patalpoje karšto vandens apskaitos skaitiklio iki jo įrengimo 2010 m. spalio mėn. nebuvo. Ieškovas nurodo, kad mokesčiai už vandens pašildymą buvo apskaičiuojami pagal skaitiklio, esančio kitoje patalpoje (1B) rodmenis, dalinant juos pagal abiejų patalpų sutartinius kiekius. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas, vadovaudamasis dėl pastato valdytojo aplaidumo pavėluotai pateikta informacija apie karšto vandens skaitiklius, skaitiklių rodmenis bei patalpų plotus bei patikslinus, kad ne visi pastate esantys vartotojai turi savo individualius šilumos apskaitos prietaisus, atliko visiems pastate esantiems vartotojams mokesčių už šilumą (paskaičiuotų Šilumos paskirstymo metodu Nr. 3) perskaičiavimus, t. y. šilumos kiekį, išmatuotą įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, perskirstė visiems pastate esantiems vartotojams, taikant Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5.

Apeliantas šią sprendimo dalį skundžia nurodydamas motyvus, kad Patalpa yra faktiškai neeksploatuojama, o karšto vandens apskaitymas, jo manymu, jau buvo vykdomas pagal patalpoje 1B – restorano virtuvėje - esantį skaitiklį. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu aiškinimu.

Iš bylos duomenų, matyti, kad Patalpoje ir patalpoje 1B, pagal kurioje esančio vandens esančio skaitiklio rodmenis buvo nustatomas suvartoto karšto vandens kiekis, šis kiekis buvo padalijamas abiems patalpoms proporcingai dalinant pagal sutartinius kiekius (t. 143-146, 159-163). Pastebėtina, kad abi šios patalpos priklauso apeliantui (t. 7, b.l. 139-140). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad  karšto vandens kiekis jau buvo apskaitomas pagal skaitiklį patalpoje 1B ir dar papildomai Patalpoje. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių argumentų, kad ieškovo pritaikyti šilumos paskirstymo metodai ar dalijimo proporcijos buvo taikytos neteisingai. Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentų pagrindu tenkinti apeliacinį skundą šioje dalyje nėra pagrindo.

3)Dėl šildymo kainų perskaičiavimo.

Apeliaciniame skunde dėl šios sprendimo dalies nurodoma, kad  ieškovas nepagrindė, kokiu pagrindu buvo perskaičiuotas visiems pastato (duomenys neskelbtini) gyventojams ir nuomininkams mokestis už patalpų šildymą, kai patalpų duomenys nepakito. Teisėjų kolegija nepripažįsta tokio argumento pagrįstumo.

Visų pirma, pats apeliantas savo atsiliepime į ieškinį nurodė, jo administruojamo pastato atžvilgiu tiektos šilumos energijos kaina buvo perskaičiuota jam pačiam ieškovą informavus, kad kai kurių pastate esančių patalpų atžvilgiu nepagrįstai buvo skaičiuotas mokestis už vandens pašildymą, nors minėtose patalpose jokių vandens įvadų apskritai nesama. Taigi, jau vien paties apelianto prašymas su jame nurodyta informacija galėjo būti pagrindu tikrinti apskaičiuotų mokesčių teisingumą.

Antra, Lietuvos Respublikos ūkio ministras 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617  patvirtino Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, kurių 235.19 punktas nustato pastato valdytojo (administratoriaus) pareigą pateikti šilumos tiekėjui pastato ar jo atskirų butų ir kitų patalpų duomenis, ar jų pasikeitimus, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas ne kartą` prašė apelianto patikslinti kai kuriuos duomenis, o mokesčius perskaičiavo visiems pastato šilumos vartotojams, nurodydamas perskaičiavimui taikytinus metodus, po gautos informacijos ir būtent ja remdamasis (t. 7, b.l. 134-164).  Todėl, perskaičiavus duomenis paties apelianto teiktos informacijos pagrindu, negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad ieškovas neįrodė perskaičiavimo reikalingumo pagrindo. Tuo tarpu apeliaciniu skundu konkretūs perskaičiavimo duomenys ar perskaičiavimo metu taikyti metodai nėra ginčijami. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme apeliantas buvo pateikęs savo skaičiavimus (t. 6, b.l. 58-62, 127-132), pirmosios instancijos teismas juos vertino ir pripažino neteisingais, o tokia teismo išvada apeliaciniu skundu nėra kvestionuojama.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

        Teisėjai                                                                      Danutė Gasiūnienė   

                                                                                    Rasa Gudžiūnienė

                                                                                    Alvydas Poškus