Administracinė byla Nr. A-119-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00603-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, (trečiasis suinteresuotas asmuo – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas) dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, (toliau – ir atsakovas) neišmokėto darbo užmokesčio dalį – 67 535,94 Lt, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėjas, taip pat atkreipė dėmesį, kad 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymui (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas), jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,2, tačiau 2009 m. balandžio 28 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu pakeitus šio įstatymo priedėlyje nustatytus teisėjų pareiginės algos koeficientus, nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 12,5, o 2009 m. liepos 17 d. Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti dar kartą iki 11,56. Pareiškėjas pažymėjo, kad šio įstatymo galiojimas kelis kartus buvo pratęstas ir jis galiojo iki 2013 m. rugsėjo 28 d.

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame inter alia pripažinta, kad neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir akcentavo, jog pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės, nustatytos teisėjų atlyginimų santykių teisiniu reguliavimu, yra pažeidžiamos, turi teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių gynybą teisme. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas teismo prašė apginti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu įpareigojo įstatymų leidėją nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį juos kompensuos. Atsakovas pažymėjo, kad siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus, toks teisinis reguliavimas turi būti nustatytas be nepagrįsto delsimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Atsakovas nurodė, kad prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Jei pareiškėjo skundas būtų tenkinamas, atsakovas prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą su skundu sutiko iš dalies.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui negalėjo mokėti didesnio darbo užmokesčio nei nustatyta Teisėjų atlyginimų įstatyme.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą tenkino ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 19 559,76 Eur neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., sprendimo vykdymą atidėdamas iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas vadovavosi Teisėjų atlyginimų įstatymo 3, 4 straipsniais, pažymėjo, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) apylinkės teismų teisėjų koeficientas buvo nustatytas 14,2. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 28 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-235, kuriuo nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą sumažino iki 12,5, o 2009 m. liepos 17 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-362, kuriuo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. antrą kartą sumažino apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientą iki 11,56.

Teismas sprendė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, jog Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo. Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo išduota darbo užmokesčio pažyma patvirtina, jog pareiškėjui dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo taikant Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. nebuvo išmokėta 19 559,76 Eur (67 535,94 Lt), todėl pareiškėjui priteisė šią sumą.

Teismo vertinimu, tai, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, nedaro įtakos bylos baigčiai. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsniu ir nustatęs, kad 2015 metų valstybės biudžete teismo sprendimui įvykdyti reikalingos sumos nėra numatytos, sprendimo vykdymą atidėjo kitiems biudžetiniams metams.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai taikė Konstitucijos nuostatas ir netinkamai įvertino aplinkybes. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., todėl valstybė turėjo labai trumpą terminą įvertinti finansines galimybes ir parengti atitinkamus teisės aktus, taip pat turėjo per šį laiką sudaryti sąlygas atstatyti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį valstybės ir savivaldybių tarnautojams bei kitiems pareigūnams. Atsakovas nurodo, kad preliminariais skaičiavimais sumažintam visų asmenų darbo užmokesčiui kompensuoti papildomas lėšų poreikis sudarytų nuo 368 mln. iki 527 mln. litų, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo galimybių 2014 metais patvirtinti praradimų kompensavimo mechanizmą.

Pareiškėjas G. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir nurodo, kad atsakovas nepagrįstai apeliacinį skundą grindžia abejonėmis dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ekonominio ir politinio tikslingumo. Pareiškėjas akcentuoja, kad aplinkybės, jog įstatymų leidėjas pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, negali daryti įtakos asmens teisių gynimui teisme. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kaip vyksta procesas dėl patirtų darbo užmokesčio praradimų kompensavimo. Pareiškėjo manymu, kompensavimo mechanizmo nustatymas gali užsitęsti. Teismo sprendimas neturi įtakos šių metų biudžetui, nes jo vykdymas yra atidėtas iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui G. K. (teisėjui) ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl taikyto sumažinto pareiginės algos koeficiento, priteisimo.

Nustatyta, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos Prezidento (duomenys neskelbtini) dekretu (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo teisėju ir ginčo laikotarpiu ėjo šias pareigas. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką reglamentuoja Teisėjų atlyginimų įstatymas (Teisėjų atlyginimų įstatymo 1 str.). Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalį bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio (Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 str. 3 d.).

Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija galiojusi nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. balandžio 30 d.) apylinkių teismų teisėjo pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas – 14,2. Lietuvos Respublikos Seimo priimtais Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimais nuo 2009 m. gegužės 1 d. šis koeficientas buvo sumažintas iki 12,5, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 11,56. Toks sumažintas koeficientas galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Byloje nėra ginčo, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Teisėjų atlyginimų įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, t. y. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., kai pareiškėjas ėjo apylinkės teismo teisėjo pareigas, jam buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėjas iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (teisėjo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjo darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatų, reglamentuojančių teisėjų pareiginės algos koeficientų dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjo pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jam visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (19 559,76 Eur) tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovas neginčija aplinkybės, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka (19 559,76 Eur), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, nes jo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė jam darbo užmokesčio nepriemoką tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama pareiškėjo ir atsakovo išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek teisėjams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Nors pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipia dėmesį, kad kompensavimo mechanizmo nustatymas gali užsitęsti, tačiau Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-61-552/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-552/2016; kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo G. K. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė