Administracinė byla Nr. I-1027-554/2010.
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00617-2010-1.
Procesinio sprendimo kategorija: 16.5, 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 21 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,
sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,
dalyvaujant pareiškėjo – D. V. įgalioto atstovo – Kauno apskrities policijos ir kitų teisėsaugos darbuotojų profesinės sąjungos įgaliotam atstovui Algimantui Glušauskui,
nedalyvaujant pareiškėjui - D. V. ,
atsakovo - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato įgaliotam atstovui,
trečiojo suinteresuoto asmens – Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos įgaliotam atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. prašymą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 – 2008 metų laikotarpį – 837,01 Lt.
Pareiškėjas prašyme (b.l. 4-5) nurodė, taip pat pareiškėjo įgaliotas atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad pareiškėjas dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Centro PK KPS tyrėju. Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. bei kitų VI skyriaus nuostatų taikymo už atliktas pareigas jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, atsakovui atsirado pareiga išmokėti pareiškėjui negautą darbo užmokestį. Taip pat prašė netaikyti senaties termino, prieštaravo, kad sprendimo vykdymas būtų atidėtas 1 metams. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas prašė taikyti skubų sprendimo vykdymą.
Atsakovas - Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į prašymą nurodė, kad su pareiškėjo prašymu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b.l. 13-15) nurodė, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, veikė teisėtai - taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi nebuvo pažeisti nė vieno teisės akto reikalavimai, atsakovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ir kaltės. Taip pat atsakovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą 3 metų senaties terminą bei atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams dėl Lietuvos valstybės sunkios finansinės padėties. Be to, prašė atidėti bylos nagrinėjimą kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas išspręs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų priėmimo klausimą, o Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui priėmus nagrinėti minėtus prašymus nagrinėti – sustabdyti bylą.
Pareiškėjas, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir jo reikalavimai kildinami iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Pareiškėjas teismo prašo priteisti neišmokėtą priemokų ir priedų dalį viršijančią 70 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriuje buvo reglamentuota valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra, darbo užmokesčio maksimali riba, darbo užmokesčio, priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančios darbo užmokestį, nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos išmokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą priedų ir priemokų ribojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjams. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A1-638/2005 išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę taikomos ir nagrinėjamoje byloje (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.). Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovo (Kauno apskrities VPK) atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Teismui pateikti duomenys patvirtina išvadą, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojų pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Buvo konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui šiuo metu jau yra išnykęs.
Pareiškėjo reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas 3 metų senaties terminas. Pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. birželio 15 d. (b. l. 4-5) ir praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už 2007 metų sausio - gegužės mėnesius ir iki 2007 m. birželio 15 d. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas prašo taikyti Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą senaties terminą (b.l. 13-15). Nustatytų faktinių ir juridinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio pagrįstas, tačiau tenkintinas iš dalies – priteistina 643,73 Lt (b. l. 16) neišmokėto darbo užmokesčio suma už laikotarpį nuo 2007-06-15 iki 2010-06-15, nes toks priteisimas neprieštarauja Darbo kodekso 298 str. nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už 3 metus, o toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais yra imperatyvus (ABTĮ 88 str. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo išdėstė 2010-02-20 nutartyje administracinėje byloje A756 - 1571/2010 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Atsakovas atsiliepime į prašymus prašo atidėti bylos nagrinėjimą kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas išspręs Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų kuriais prašoma ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų atitiktį Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostatai priėmimo klausimą, o Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui priėmus nagrinėti minėtus prašymus nagrinėti – sustabdyti bylą. Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo tinklapyje http://www.lrkt.lt/Prasymai.html skelbiamos informacijos, atsakovo nurodomi prašymai yra priimti nagrinėti. Dėl taikytino konkrečioje byloje teisės akto atitikties Konstitucijai sprendžia bylą nagrinėjantis teismas ir esant pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis). 2003 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo konstatuojamosios dalies 10 punkte buvo konstatuota, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Šioje administracinėje byloje keliamas klausimas dėl įstatymo nuostatų ribojusių priedų ir priemokų mokėjimą įvykdymo ar neįvykdymo aktualiu laikotarpiu yra teisės taikymo klausimas konkrečioje byloje. Šios kategorijos bylose teisminė praktika jau yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, todėl ji taikytina ir šioje administracinėje byloje. Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Tokios nuostatos buvo suformuluotos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime, todėl nagrinėjant šią bylą yra aktuali Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija identiško ar panašaus pobūdžio ginčo bylose. Todėl, vadovaujantis aukščiau išdėstytu, konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo nei bylos nagrinėjimo atidėjimui, nei sustabdymui (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str.).
Pareiškėjo įgaliotas atstovas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 282 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas prašė taikyti skubų sprendimo vykdymą. Atsakovas prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams. Spęsdamas iškilusį ginčą bei priimdamas procesinį sprendimą teismas vadovaujasi nuostata, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat - t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (ABTĮ 13 str., 20 str.). Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo priteisimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis Nr. A756 – 56/2010, A143 – 63/2010 dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), sprendimo vykdymas atidėtinas 1 metų laikotarpiui. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo įgalioto atstovo prašymas sprendimą vykdyti skubiai atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 13 str., 20 str., 57 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 4 p. teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo prašymą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. V. iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 643,73 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt tris litus 73 ct).
Sprendimo vykdymą D. V. atžvilgiu atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui.
Likusioje dalyje pareiškėjo D. V. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Algis Markevičius