Baudžiamoji byla Nr. 1 A – 483 – 491 / 2014

Proceso Nr.1-45-1-00744-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6.

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 10 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Meidaus, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Jolantos Raščiuvienės,

sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant :

prokurorui Pauliui Jasiukaičiui,

nukentėjusiajam R. T.,

jo atstovui advokatui Sigitui Lukauskui,

nuteistajam A. B.,

gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl 2014 m. balandžio 18 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą R. T., uždraudžiant laisvės apribojimo bausmės metu jam prisiartinti prie R. T. ir bendrauti su juo.

Nuosprendžiu iš A. B. R. T. priteista 225,29 Lt turtinei, 3500 litų neturtinei žalai atlyginti bei 1700 Lt išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Taip pat iš A. B. Panevėžio teritorinei ligonių kasai priteista 1387,01 Lt.

Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą teismas

NUSTATĖ:

A. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. liepos 6 d., apie 19 val., kieme (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), konflikto metu tyčia ranka sudavė R. T. į veidą, taip padarydamas jam nosies kaulų ir nosies pertvaros lūžį, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį, nuosprendį. Nurodo, jog inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, smūgio nukentėjusiajam nesudavė, apie įvykusio konflikto aplinkybes davė nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtina tiesiogiai įvykį matę asmenys – liudytojai R. B. ir J. B.. Mano, kad apylinkės teismas nepagrįstai atmetė nuoseklius ir tarpusavyje sutampančius šių asmenų parodymus, o jo kaltę grindė nukentėjusiojo ir pastarojo šeimos narių parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs. Pabrėžia, kad paties nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, nesutapo ir su jo artimųjų parodymais, dėl ko net buvo atlikta akistata (akistata atlikta tarp R. T. bei A. T.). Be to, kaip matyti iš teismo medicinos specialistų išvadų, byloje nėra duomenų, jog R. T. nosies kaulas ir nosies pertvara buvo sulaužyti tiesioginiu smūgiu, o ne atsitrenkiant nosimi į kietą pagrindą. Teismo medicinos specialistas G. S. visiškai aiškiai parodė, kad nesant nukentėjusiojo veido apžiūros duomenų tuoj po įvykio, negalima nustatyti sužalojimo mechanizmo. Tokios šio specialisto išvados nepaneigė ir papildomai gautas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame tik kaip prielaida išdėstytas teiginys, kad paprastai nosies kaulas lūžta nuo suduoto smūgio. Jokiais bylos duomenimis nepaneigta, kad konkrečiu atveju toks smūgis, nuo kurio nukentėjusiajam lūžo nosies kaulas ir pertvara, buvo gautas jam pačiam krentant ant kieto paviršiaus, kuomet rankos buvo laikomos kito asmens ir dar tam kitam asmeniui savo kūno svoriu slegiant krentantįjį. Ekspertas G. S. parodė, kad kritimo požymius galėtų patvirtinti paviršiniai atsikišusių veido dalių nubrozdinimai ar žaizdelės, kurie galėtų būti matomi tuoj po įvykio. Teismas, teigdamas, kad niekas nenurodo tokių sužalojimų R. T. veide, iškraipo bylos duomenis. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytuose daugelio asmenų, o tame tarpe ir R. T. artimųjų parodymuose fiksuota, kad tuoj po įvykio R. T. buvo pleistru užsiklijavęs nosį, t. y. būtent atsikišusią veido dalį. Liudytoja K. S. netgi patikslino sužalojimo pobūdį – ties nosies pertvara buvo paviršinė kiek kraujuojanti žaizdelė. Akivaizdu, kad toks jos matyto sužalojimo pobūdis visiškai atitinka eksperto G. S. nurodytus kritimo nosimi į kietą paviršių požymius. Dėl to objektyvūs bylos duomenys patvirtina ne nukentėjusiojo nurodomas sužalojimo aplinkybes, bet jo ir kitų įvykį stebėjusių asmenų parodymus. Apeliantas pažymi, jog R. T. ir K. S. parodymai iš esmės skiriasi. Nukentėjusysis R. T. teisme parodė, kad jam tikrai sudavė tik vieną smūgį, kad jis griuvo tik kartą ir papasakojo griuvimo būdą. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio nustatomosios dalies, būtent tokias faktines veikos aplinkybes teismas priėmė. Tuo tarpu liudytoja K. S., deklaruojanti tiesiogiai mačiusi įvykį, nurodė visiškai kitokias faktines veikos aplinkybes, t. y. kad buvo suduotas ne vienas smūgis, kad R. T. mušė ir koja spardė ir sūnus J. B., kad R. T. griuvo ne vieną kartą ir nurodė kitokius griuvimo variantus. Ji dar parodė nežinanti, kuriuo smūgiu buvo sulaužyta R. T. nosis. Kaip matyti iš teismo nuosprendžio nustatomosios dalies, būtent tokių liudytojos K. S. parodymų teismas nepriėmė, bet kažkodėl ir kritiškai jų nevertino. Mano, kad šios aplinkybės, kaip ir R. T. gyrimasis liudytojui N. Ž. apie 50000 Lt gavimą dėl įvykio, patvirtina, kad jis nepadarė veikos, už kurią nuteistas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis R. T. prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad įvykis turėjo neigiamų pasekmių jo sveikatai – jis susirgo vėžiu, buvo operuotas, operacijos metu pašalintas inkstas.  

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad jis padarė nusikaltimą, už kurį nuteistas, tvirtina, kad nukentėjusysis susižalojo pats griūdamas ant asfalto, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje jo kaltę grindė iš esmės nenuosekliais nukentėjusiųjų parodymais, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Tačiau tokie apelianto skundo motyvai, kolegijos nuomone, nėra pagrįsti.

Įrodymų sąvoka, jiems keliami reikalavimai bei jų vertinimo taisyklės yra reglamentuotos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. Įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu įvertina teisėjai (BPK 20 str. 5 d.). Kalbant apie įrodymus neabejotina, kad surašydamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį teismas turi vadovautis  BPK 305 str. 1 d. 2 p., pagal kurį tokio nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi, bet kuris teismo nuosprendis turi būti konkretus, logiškas, aiškus, teisėtas ir pagrįstas. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje įrodymų turi būti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai išvadai apie kaltininko kaltumą ar nekaltumą. Perteklinis įrodymų kiekis daro nuosprendį neaiškų, sukelia rimtų abejonių dėl jo pagrįstumo, o atskirais atvejais – ir dėl jo teisėtumo. Taigi, tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra būtina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos išdėstyti nuosprendyje, aiškiai suformuluoti savo išvadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Aprašinėti ir vertinti faktinius duomenis, kurių teismas nelaiko esminiais, nėra būtina. Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Esminis prieštaravimas, dėl kurio skiriasi iš vienos pusės apelianto, R. B. bei J. B. bei iš kitos pusės – nukentėjusiojo R. T. ir jos dukters K. S. parodymai, yra sužalojimo nukentėjusiajam R. T. padarymo mechanizmas, t.y. ar nosies kaulus ir nosies pertvarą R. T. smūgiu kumščiu sulaužė A. B., ar jie lūžo nukentėjusiajam, J. B. laikomam apglėbus per liemenį už rankų iš nugaros pusės, griūnant ant asfalto ir atsitrenkiant į jį veidu (nosimi). Pirmos instancijos teismo nustatyta, kad 2012-07-06 nukentėjusiojo R. T. ir nuteistojo A. B. gyvenamojo namo kieme tarp jų kilo konfliktas dėl subraižyto R. T. dukters automobilio. A. B., radęs už savo automobilio valytuvo užkištą raštelį apie tai, jog jis galimai apgadino R. T. dukters K. S. automobilį, ir sulaukęs iš sodo parvykusio nukentėjusiojo ir jo šeimos, su sūnumi ir žmona nuėjo pas jį į butą ir R. T. dukters paklausė, ar tai ji parašė raštelį. Ši prisipažino tai padariusi ir kartu su A. B. ir jo sūnumi nuėjo iki kieme stovėjusio automobilio. A. B. pripažįsta, jog tuo metu buvo susijaudinęs, tačiau su R. T. dukterimi kalbėjo normaliai. Iš bylos aplinkybių matyti ir tai, kad R. T. dukteriai ir A. B. bekalbant atėjo R. T. ir tarp jo bei A. B. kilo konfliktas. Šio konflikto metu R. T. buvo sulaužyta nosis. A. B. tvirtina, jog smūgio R. T. nesudavė, o šis susižalojo pats krisdamas veidu į asfaltą. Iš esmės tokius pat parodymus davė ir jo žmona R. B. bei sūnus J. B.. Tačiau byloje surinktų įrodymų visetas nepatvirtina šių apelianto bei jo šeimos narių parodymų.

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltę. Tačiau, nukentėjusiajam padarytas nosies kaulų ir pertvaros sužalojimas buvo pakankamai išsamiai ir objektyviai vertinamas teisės medicinos specialistų, tame tarpe – byloje net buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, kurios metu R. T. padarytą sužalojimą tyrė ir galimą sužalojimo mechanizmą vertino du kvalifikuoti teismo medicinos ekspertai, kurių vienas yra ir kvalifikuotas radiologas. Būtent šios 2014-03-14 Valstybinės teismo medicinos tarnybos ekspertizės akte Nr. EKG (duomenys neskelbtini) be kitų išvadų nustatyta, kad nesant duomenų apie išorinius veido sužalojimus, kategoriškai spręsti apie traumos mechanizmą negalima, tačiau paprastai tokie lūžiai įvyksta nuo suduoto smūgio (2 t., 83 – 84 b.l.). Būtent tokią pirminę išvadą tyrimo metu buvo davęs ir teismo medicinos specialistas G. S. (1 t., 32 b.l.), t.y. jis taip pat pakankamai kategoriškai nurodė, kad sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas kietu buku daiktu. Teisiamajame posėdyje šis specialistas, išklausęs proceso dalyvių parodymus, suabejojo savo išvada ir pateikė alternatyvų galimą sužalojimo padarymo mechanizmą – kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats griūdamas ir veidu atsitrenkdamas į asfaltą. Tačiau, kolegija pažymi, kad specialistas G. S. ir teisme vis tik neatmetė smūgio kumščiu, t.y. kietu buku daiktu, sudavimo nukentėjusiajam kaip galimo jo sužalojimo būdo. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad visi specialistai akcentavo labai svarbią aplinkybę, trukdančią duoti labiau tikslią išvadą – nukentėjusiajam po įvykio veide nebuvo nustatyti jokie išoriniai sužalojimai. Jų ar jų požymių (išskyrus pleistru užklijuotą nosį) nematė ne tik proceso dalyviai, tačiau ir 2012-07-18 jį apžiūrėjusi šeimos gydytoja. Pagal iš esmės nepaneigtus nukentėjusiojo ir jo šeimos narių parodymus, kad įvykio dieną betarpiškai prieš konfliktą pats R. T. grįžo iš sodo vairuodamas dukters automobilį, galima spręsti, kad jis buvo blaivus ir pats įvykio metu griuvinėti negalėjo. Tai labai svarbu lyginant šią aplinkybę su teismo medikų išvada, o būtent – tikint A. B. bei jo artimaisiais, griūdamas visu ūgiu, laikomas iš nugaros apglėbtas J. B. (laikant nukentėjusiajam ir rankas), jis būtų neabejotinai susižalojęs ne tik nosį, tačiau ir kaktą, smakrą bei kitas labiau atsikišusias veido dalis. Tačiau to nebuvo, t.y. niekas iš byloje apklaustų asmenų nepatvirtino matę tokius sužalojimus. Kolegijos vertinimu, apelianto parodymai, kad nukentėjusysis pagriuvo ir susižalojo tokiu būdu nelogiški dar ir dėl to, jog blaivus žmogus, griūdamas į priekį ant veido ir negalėdamas atsiremti rankomis, instinktyviai turėtų veidą sukti į vieną ar kitą šoną, o ne griūti tiesiai veidu į žemę. Tokį instinktą iš dalies valdyti gali tik tam specialiai treniruoti žmonės, kokiu nukentėjusysis tikrai nėra. Įvertinus visa tai, kolegija pripažįsta, kad apelianto bei jo šeimos narių pateikta R. T. susižalojimo versija ne tik kad prieštarauja teismo medicinos ekspertizės akto išvadai, tačiau ir nėra logiška bei dėl to įtikinama.

Toks apibendrinimas suteikia pagrindą pripažinti, kad iš esmės yra teisingi nukentėjusiojo R. T. bei tiesiogiai įvykį mačiusios jo dukters K. S. parodymai, kurių esmė yra tokia – nosies kaulų ir pertvaros lūžį R. T. smūgiu į nosį padarė nuteistasis A. B.. Kad įvykio metu būtent A. B. jam sudavė smūgį į nosį, nukentėjusysis R. T. nuosekliai tvirtino viso baudžiamojo proceso metu – tiek pirminiame 2012-08-09 pareiškime – protokole (1 t., 1 b. l.), tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (1 t., 21 – 22, 23 – 24, 25 – 26, 27- 28, 29 – 30 b. l., 2 t., 41 – 43 b. l.), tiek parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 52 – 59 b. l.), o taip pat ir akistatos su A. B., R. B. bei J. B. metu (1 t., 66 – 70, 71 – 76, 143 – 145 b. l.). Nukentėjusysis R. T., priešingai nei teigė apeliantas bei jo artimieji, taip pat iš esmės nuosekliai viso proceso metu davė parodymus, kad konflikto metu jis buvo nugriuvęs, tačiau jis niekada netvirtino, jog atsitrenkė veidu į asfaltą. Liudytoja K. S. parodė, jog su atėjusiu aiškintis A. B. ji nuėjo iki automobilio, o išgirdęs jų nedraugišką pokalbį atėjo tėvas R. T., kuris stūmė A. B.. Šis iškart tėvui trenkė į veidą. Tai ši liudytoja taip pat nuosekliai tvirtino viso baudžiamojo proceso metu ( 1 t., 111 – 113 b. l., 2 t., 43 – 44 b. l.). Liudytoja K. S., nors ir parodė, kad tėvas vieną kartą buvo pargriuvęs ant žemės kniūbsčias, tačiau ji nematė, kad jis tiesiogiai veidu būtų atsitrenkęs į asfaltą. Liudytojas N. Ž., kuris pro savo buto virtuvės langą matė dalį konflikto, davė parodymus, jog visą įvykį turėjo matyti greta buvusi nukentėjusiojo dukra K. S.. Jis tvirtino nematęs, kad apelianto sūnus J. B. įvykio metu būtų apkabinęs R. T. ir drauge su juo nugriuvęs ant nukentėjusiojo (1 t., 116 – 117 b. l., 2 t., 44 – 45 b. l.). Aukščiau paminėtų nukentėjusiojo bei liudytojų K. S. bei N. Ž. parodymai iš esmės atitinka jau cituotą teismo medicinos ekspertizės akto išvadą, jie sudaro įrodymų visetą, kuriais remiantis pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino A. B. kaltu pagal BK 138 str. 1 d.

Kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, jog dalis nukentėjusiojo R. T., K. S. ir S. A. T. parodymų yra pakankamai neaiškūs ir prieštaringi. Išties, pats R. T. tiksliai nuosekliai nenurodė visų įvykio aplinkybių dėl grįžimo į kiemą ir konflikto su A. B. pradžios, K. S. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog tėvui buvo suduoti ne mažiau kaip trys smūgiai į veidą, o S. A. T. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, jog matė, kaip A. B. sudavė smūgį jos vyriui į veidą, nors teisiamojo posėdžio metu pripažino paties smūgio sudavimo momento iš tikro ji nemačiusi. Taigi, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai išties nėra absoliučiai tapatūs ir sutampantys, tačiau tai, priešingai nei nurodo apeliantas, neduoda pagrindo paneigti R. T. ir K. S. nuosekliai nurodytų aplinkybių, jog įvykio metu A. B. R. T. sužalojo smūgiu jam į veidą, o ne kad jis susižalojo pats apelianto nurodytu būdu. Kartu pažymėtina ir tai, jog nukentėjusiajam ir jo žmonai bei dukrai A. B. smurtiniai veiksmai sukėlė pakankamą išgąstį ir šoką, todėl negalėjimas tiksliai įsiminti ir vėliau kelis kartus tapačiai pakartoti įvykio aplinkybes negali būti vertinamas kaip esminis šių asmenų parodymų prieštaringumas, leidžiantis jais netikėti. Be to, kaip liudytoja pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausta S. A. T. paaiškino, jog po įvykio iš dukters pasakojimų supratusi, kad A. B. trenkė R. T. į veidą, kas rodo, jog  K. S. po įvykio savo mamai nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, kokias ji tvirtino būdama apklausiama kaip liudytoja.

Atsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus įrodymus teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje šiuo atveju yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neginčijamą išvadą dėl A. B. kaltės įvykio metu nesunkiai sutrikdžius R. T. sveikatą bei paneigiančių apelianto argumentus, kad nukentėjusysis susilaužė nosį pats griūdamas ant asfalto. Skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jam paskirta teisinga ir tinkamai individualizuota bausmė, o taip pat tinkamai išspręsti ir kiti nuosprendžio klausimai, dėl ko nuosprendį naikinti ar keisti skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso  326 str. 1 d. 1 p., teismas

N U T A R Ė :

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas              Valdas Meidus

Teisėjai               Eligijus Gladutis

              Jolanta Raščiuvienė