Civilinė byla Nr. 2-2741-341/2015
Proceso Nr. 2-52-3-01374-2015-5
Procesinio sprendimo kategorija: 35.4.;42.7.;63.1.
VILNIAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I MA S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas Marius Rapolas Žukas, sekretoriaujant Vaivai Liaubienei, dalyvaujant ieškovui O. Š. ir jo atstovui advokato pad. Edgarui Burduliui, atsakovei B. M. ir jos atstovui advokato pad. Aleksandrui Rybakui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo O. Š. ieškinį atsakovei B. M. dėl skolos išduoto paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu priteisimo bei pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl paprastojo neprotestuotino vekselio pripažinimo negaliojančiu,
n u s t a t ė :
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašo iš atsakovės priteisti 9847 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovas nuo 2014 m. lapkričio mėn. kelis kartus skolinęs atsakovei B. M. pinigines sumas, kurias atsakovė dalimis (nepilnai) grąžindavusi. 2015-01-15 ieškovo prašymu atsakovė patvirtinusi ieškovui negrąžintos paskolos likutį – išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 9847 Eur sumai. 2015-03-27 ir 2015-04-01 ieškovas siuntęs atsakovei raštus, kuriais reikalavęs sumokėti piniginę sumą. Ieškovas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, tačiau sužinojo, jog nuo 2015-01-01 įsigaliojo pakeitimai, pagal kuriuos vekselis privalėjo būti notariškai patvirtintas ir todėl minėtu pagrindu notaras negalėjo išduoti vykdomojo įrašo. Atsakovė iki šiol piniginės sumos ieškovui nėra grąžinusi (b.l. 16).
Atsakovė su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Teigia, jog ieškovas nesilaikė vekselio, kaip vertybinio popieriaus, formos reikalavimų, todėl vekselis prarado vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto teisinį statusą. Taip pat pateikia priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiu 2015-01-15 vekselį. Nurodo, jog ji niekada neturėjo piniginių santykių su ieškovu O. Š. ir nebuvo gavusi iš jo pinigų. Teigia, jog 2015-01-15 pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį kaip bendrovės UAB „Ehotexs“ atstovė, nes 2014-12-18 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi nauju šios bendrovės akcininku tapo E. D., kurio interesus ji ir atstovavo vekselio pasirašymo metu. Taip pat teigia, kad šio vienašališko sandorio tikslas buvo susietas su užsienio užsakovo – įmonės Ensemble C. L. (D. B.) - skola UAB „Ehotexs“, t.y. ieškovas manė, kad ši skolos suma (34000 Lt/ 9847 Eur) turėtų priklausyti jam ir tikėjosi ją gauti. Naujasis akcininkas šios sumos išmokėjimą sutiko svarstyti tuomet, kai įmonė Ensemble C. L. (D. B.) atsiskaitys su UAB „Ehotexs“. 2015-01-15 ieškovui atvykus į UAB „Ehotexs“ įmonę ir įkalbinėjant atsakovę dėl atsiskaitymo garantijų, atsakovė, telefonu pasitarusi su naujuoju akcininku, įformino formalų pasižadėjimą sumokėti ieškovui gautus iš Ensemble C. L. pinigus. Ieškovas pateikė vekselio blanką atsakovei pasirašyti; atsakovė pasitikėdama ieškovu ir neabejodama jo sąžiningumu, kaip atstovė ir įmonės vadovė pasirašė vekselio blanką, kurį ieškovas pats užpildė. 2015-03-03 pranešimu iš D. B. atsakovė sužinojo apie įmonei Ensemble C. L. pradėtą bankroto procedūrą ir jau 2015-01-15 buvus paskirtą bankroto administratorių; paaiškėjo, jog įmonė UAB „Ehotexs“ neatgaus skolos (34000 Lt/ 9847 Eur) iš užsienio užsakovo įmonės Ensemble C. L.. Teigia, jog ieškovas žinojęs apie užsienio užsakovo nemokumą, kurį nuslėpė, nes norėjęs gauti atsiskaitymo garantijas. Pažymi, jog sandoris yra ne tik neatitinkantis formos reikalavimų, bet ir negaliojantis dėl esminio sandorio elemento – tikrosios šalių valios. Mano, jog esančių duomenų pakanka konstatuoti, kad tarp ieškovo ir atsakovės jokių paskolos santykių nebuvo (b.l. 74-77).
Teismo posėdžio metu ieškovas ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Ieškovas papildomai paaiškino, jog pažįsta atsakovę B. M. pagal siuvimo verslą, kuriuo abu užsiima; B. M. suradusi ieškovui klientą pirkti įmonę, kadangi ieškovas dabar užsiima turizmo verslu. Nurodęs, jog asmeniškai ne kartą skolinęs atsakovei grynuosius pinigus, skolinęs žodine tvarka, kadangi buvę geri santykiai ir vieni kitais pasitikėję, o pardavus įmonę – ieškovas padėjęs atsakovei įsikurti. Papildomai ieškovas paaiškino, jog jis yra lankęsis atsakovės namuose, žinantis ką atsakovė kolekcionuojanti; atsakovė yra užsakiusi švenčių pramogas ir seminarus ieškovo įmonėje. Pardavus įmonę (kai perrašė įmonę) ieškovas paskolinęs atsakovei 35000 Lt, iš kurių atsakovė atidavusi tik 1000 Lt. Po akcijų pirkimo – pardavimo sutarties, ieškovui matant, kaip atsakovė prisistatanti vieniems asmenims kaip įmonės savininkė ir žinant, jog įmonę įsigijo visiškai kitas asmuo, atsakovė ėmė kelti ieškovui nepasitikėjimą, todėl ieškovas prašęs pasirašyti skolos dokumentą. Ieškovas kreipėsi į antstolių kontorą ir šiems patarus pasirašyti vekselį, ieškovas ir atsakovė vekselį pasirašę, nežinodami keliamų reikalavimų sandorio formai.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovui negalėjo būti žinoma apie užsienio užsakovo bankrotą todėl, kad jis buvo akcininkas ir įmonės vidaus reikalai jam nebuvę žinomi, kadangi įmonės vidaus reikalai įprastai yra tvarkomi įmonės direktoriaus. Paaiškino, jog ieškovas ne painiojasi savo nurodomose aplinkybėse, kaip teigė teismo posėdžio metu atsakovės atstovas, bet papildomai aplinkybes paaiškina, nurodė, jog atsakovė sukūrė istoriją ir atsakovės aplinkybės neatitinkančios tikrovės; nurodė, jog paskolos prievoliniai santykiai atsiradę dar 2014 metais, kai nebuvo reikalinga sandoriui notarinė forma, kaip ir yra nurodyta ieškinyje. Pažymėjo, jog šalys yra verslininkai, bet ne teisininkai, todėl natūralu, jog galėję suklysti dėl sandorio formai keliamų reikalavimų.
Teismo posėdžio metu atsakovė prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti ir nurodė, jog pinigų nesiskolinusi, kad atsakovė pati turinti verslą. Atsakovė paaiškino, jog ieškovo nurodytų pažinties aplinkybių nebuvę, nurodė, jog ieškovą pažįsta per Aureliją, paskui ieškovą sutikusi „Panoramoje“ PC, iš kur sužinojusi apie ieškovo planus parduoti verslą - įmonę. Verslo pirkimas atsakovės nedomino dėl prašomos aukštos kainos, tačiau ieškovui kainą sumažinus – ėmė domėtis. Dėl atsakovės skyrybų proceso, įmonės pirkimą ji įformino E. D. vardu, kuris yra dabartinis naujas UAB „Ehotexs“ akcininkas. Nurodė, jog ieškovas žinojęs apie notarinės formos reikalavimą, ją skubindamas pats užpildė vekselį, nes pas ieškovą tuo metu taip pat vyko skyrybų procesas. Atsakovė nurodė nežinanti kodėl taip pasielgusi (nors jau 5 metai esanti versle), jog pasirašė vekselį savo vardu (kaip fizinis asmuo), kai įvardinta suma susijusi su įmonės buhalteriniais reikalais (kreditas, debetas).
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti ir nurodė, jog ieškovas savo reikalavimus turi įrodyti, tačiau jų neįrodinėja jokiomis priemonėmis. Ieškovas turėtų pateikti rašytinius įrodymus, kaip teigia atsakovės atstovas, kad jeigu neįrodytas paskolos faktas – tai nėra ir paskolos sutarties. Nurodo, jog ginčas susijęs su įmonės akcijų pirkimu-pardavimu, t.y. su verslo santykiais, konkrečiai su užsienio įmonės prievole UAB „Ehotexs“ įmonei, dėl kurios ir buvo pasirašytas vekselis (kuriam nuo 2015 m. privaloma notarinė forma). Nurodė, jog šalys yra verslininkai ir gali klysti, nes šalių įmonės nedidelės. Atstovas paaiškino, jog jeigu nebūtų bankrutavęs užsienio užsakovas, tai būtų ginčo suma grąžinta ieškovui, tačiau ieškovas žinojęs užsienio užsakovo bankroto faktą ir sukūręs pats šią situaciją. Naujas teisinis reglamentavimas dėl vekselių yra griežtas tam, kad mažinti fiktyvius atvejus. Nurodė, jog byloje nėra įrodymų, jog pinigai perduoti, nes paskolos sutartis yra realinė, be to, asmeninių santykių su atsakove nebuvę, nes santykiai atsiradę įmonės akcijų pirkimo-pardavimo pagrindu ir tikroji valia buvus sugrąžinti užsienio užsakovo skolą, o dėl sandorio sudarymo formos nesilaikymo ieškinys yra nepagrįstas.
Ieškinys netenkintinas, priešieškinis atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl skolos pagal vekselį priteisimo.
Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tikrumu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis ((duomenys neskelbtini) straipsnis).
Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus pagal įstatymo reikalavimus teismas turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-3-171/2008). Įvertindamas įrodymus teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-3-447/2008, Nr. 3K-3-156/2009). Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Išklausius ieškovą, ieškovo atstovą bei atsakovę ir atsakovės atstovą, išnagrinėjus byloje esančius dokumentus, konstatuotina, jog 2015-01-15 atsakovė B. M. pasirašė ieškovui O. Š. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 9847 Eur (34000 Lt) sumai, šią sumą atsakovė besąlygiškai įsipareigojo išmokėti ieškovui iki 2015-03-30 (b.l. 23). Byloje duomenų apie sumokėtą ieškovui 9847 Eur (34000 Lt) sumą nėra.
Ieškovas prašo priteisti jam 9847 Eur (34000 Lt) sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Dėl reikalavimo priteisti 9847 Eur skolą
Vekselis - tai vertybinis popierius, kuris išrašomas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Įstatymo) 2 straipsnio 1 dalis). Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, o tai reiškia, kad ši prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu - tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog skolininkas pagal vekselį, ginčydamas kreditoriaus reikalavimo teisę, gali reikšti prieštaravimus, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais) arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-7-216/2007, Nr. 3K-3-311/2008).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta (Lietuvos A. T. nutartis 3K-7-216/2007, Nr. 3K-3-343/2013).
Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 4, 77 ir 78 straipsniai reglamentuoja reikalavimus vekseliui formos, rekvizitų atžvilgiu bei nustato, jog dokumentas, kuris neatitinka šio įstatymo formos, rekvizitų reikalavimų, neturi vekselio galios. O tai reiškia, jog toks dokumentas nepripažintinas kaip vekselis, jis nėra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas, jam netaikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių su vekseliais susijusius teisinius santykius, nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo bei patenkinimo tvarkos ir kt.
Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 77 straipsnis, kurio 2 dalimi nustatyta, jog paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles.
Byloje tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovo pateiktas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neatitinka įstatymo nustatytą notarinę formą, t. y. neturi paprastojo vekselio galios.
Byloje nustatyta, kad atsakovei pasirašant vekselį nesilaikyta imperatyvaus įstatymo reikalavimo (notarinės formos), todėl vekselis laikytinas paprastu skolos rašteliu ir konstatuotina, kad ieškovas, būdamas verslininkas, suvokdamas, kad surašytas vekselis patvirtina pinigų paskolinimo faktą bei įsipareigojimą juos grąžinti, todėl jis turi būti surašytas privaloma notarine forma bei jame turi būti teisingai surašyti visi duomenys, o nesilaikydamas Įstatymo reikalavimų, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai. Pažymėtina, kad vekselio surašymo aplinkybes šalys aiškina skirtingai. Ieškovas ir ieškovo atstovas nurodo, jog vekselis surašytas dėl skolintų pinigų atsakovei kaip fiziniam asmeniui, kurie paskolinti žodiniu sutarimu dar 2014 metais, kai nebuvo reikalaujama sandorio sudarymo notarinės formos. Atsakovė ir jos atstovas tvirtino, kad vekselis išrašytas todėl, jog atsakovė, kaip juridinio asmens atstovė, sutiko dėl užsienio užsakovo grąžinamos skolos, tačiau tiksliai jai nežinant kada skola užsienio užsakovo bus grąžinta. Kitaip tariant, vekselis surašytas kaip garantija ieškovui, jog grąžinus užsienio užsakovui skolą, minėta suma bus sumokėta ieškovui. Ginčo tarp šalių dėl nurodytos ieškinyje 9847 Eur (34000 Lt) sumos nėra.
Pagal kasacinio teismo praktiką, pripažinimas, jog atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos A. T. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
Ieškovo byloje pateiktas vekselis tam, kad šis dokumentas, kaip nurodo ir pats ieškovas, būtų pripažintas paskolos rašteliu, tačiau pateiktas dokumentas turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kadangi iš CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatytos paskolos sutarties sampratos matyti, kad pagrindinė paskolos davėjo pareiga - pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų susitarimo pagrindu perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, o gavėjo pareiga - grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Įstatymas reikalauja, kad fizinių asmenų sudaroma paskolos sutartis, viršijanti 600 Eur (iki 2014 m. - 2000 Lt), turi būti rašytinė (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). CK 6.871 straipsnio 3 dalis numato, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-3-187/2008). Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas tarp ieškovo ir atsakovės. Jeigu pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Tai atitinka ir kasacinio teismo išaiškinimą, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-7-430/2013).
Tačiau, kaip minėta, ieškovas teigia atsakovei paskolinęs 9847 Eur, o pinigai pagal atsakovės pasirašytą ginčo vekselį jai perduoti nebuvo, su kuo sutinka ir pats ieškovas bei ieškovo atstovas. Tai, kad ieškovas ieškinyje dalyką suformulavo, kaip paskolos grąžinimą, bet nepatvirtino jokiais įrodymais, išskyrus ginčytiną vekselį, sutiktina su atsakovės atstovo teigimu, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrindžia ieškinyje nurodytą 9847 Eur (34000 Lt) sumą.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad ne bet kuris paprastasis vekselis, kuris pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymą neturi paprastojo vekselio galios, laikytinas paskolos rašteliu, prilyginamu paskolos sutarčiai, o tik toks, kuris atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog paskolos sutartims, jei paskolos suma viršija 3000 Eur ir šis sandoris vykdomas grynaisiais pinigais, sandoris turi būti sudarytas notarine forma. Šis įstatymų leidėjo reikalavimas įsigaliojo nuo 2015 m. sausio 1 d., kuriame nustatyta, jog paskolos sutartys iki 600 Eur sudaromos bet kokia forma, nuo 600 Eur iki 3000 Eur – rašytine forma, o jei suma didesnė nei 3000 Eur – notarine forma. Pažymėtina, jog notarinė forma taikoma tik sutartims, pagal kurias perduodami grynieji pinigai; jei sutartyje numatyti pinigai pervedami bankiniu pavedimu ar kitu būdu, išskyrus grynuosius pinigus, tokiai paskolos sutarčiai, kai suma didesnė nei 3000 Eur, taikomi tik rašytinės formos reikalavimai.
Esant nurodytoms aplinkybėms, netenkintinas ieškovo reikalavimas dėl 9847 Eur (34000 Lt) sumos kaip neįrodytas ((duomenys neskelbtini) straipsnis).
Dėl reikalavimo pripažinti 2015-01-15 paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu
Sandoriai yra laikomi svarbiausia asmenų privačios autonomijos įgyvendinimo priemone, nes sudarydami juos, asmenys išreiškia savo valią dėl tarpusavio susitarimu sukuriamų teisių ir pareigų, prisiimamos atsakomybės (CK 1.2, 6.2, 6.156 straipsniai). Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos A. T. pažymėjęs, kad sutarčių laisvės principas yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), kuris reiškia, jog asmeniui privalomi ne tik sutartimi prisiimti konkretūs įsipareigojimai, tačiau ir tai, kas sutartyje tiesiogiai nenustatyta, tačiau išplaukia iš jos esmės ar įstatymų. Asmenys, siekdami tam tikrų tikslų ir sudarydami sandorius, laisvai sprendžia dėl savo teisių ir pareigų, tačiau sutarties laisvės principas, kaip ir kiti bendrieji teisės principai, nėra absoliutus. Teisės normos draudžia sudaryti sandorius, prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas), taip pat sandorius, neatitinkančius tikrosios juos sudariusių asmenų valios (privatus interesas) (CK 1.78–1.93 straipsniai) (Lietuvos A. T. nutartis Nr. 3K-3-90/2012). Nagrinėjamu atveju svarbus CK 1.93 straipsnis, kuris aptaria įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo teisinius padarinius. Minėto straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme. CK 1.93 straipsnio 3 dalimi nustatyta, jog, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčui taikytinos Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normos, kurių 77straipsnio 2 dalimi nustatytas vekselio įforminimas notarine tvarka esant daugiau nei 3000 Eur sumai. Vadinasi, šalims nesilaikant įstatymo leidėjo nustatyto sandorio formos reikalavimo, toks sandoris nesukėlė ir negali sukelti prievolinių teisinių padarinių, nes sandoris neprilygintinas vekseliui (iš byloje nustatytų aplinkybių paskolos sutarčiai taip pat), todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimą, t.y. pripažinti 2015-01-15 paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad priešieškinio reikalavimai neįrodyti, todėl atmestini. Jeigu ieškovas/atsakovas neįrodo faktų, kuriais grindžia savo materialinį teisinį reikalavimą, tai jis kartu neįrodo savo teisės ar teisinio intereso pažeidimo. Asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso, bet teisę į pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso apgynimą – ieškinio/priešieškinio patenkinimą - asmuo įgyja įrodęs ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 5 str. 1 d.).
Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus darytina išvada, kad pagrindo tenkinti ieškovo ieškinio nurodytais pagrindais, nėra pagrindo, todėl ieškinys netenkintinas, nes neįrodytas ((duomenys neskelbtini) str.). Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus darytina išvada, kad pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį nurodytais pagrindais, nėra pagrindo, todėl priešieškinis atmestinas kaip neįrodytas ((duomenys neskelbtini) str.).
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 93 str. 1 d. nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovo ieškinys netenkintinas, o atsakovės priešieškinis atmestinas, todėl bylinėjimosi išlaidos teisme šalims vienai iš kitos nepriteistinos. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei iš šalių priteistinos lygiomis dalimis, t.y. po 2,66 Eur iš kiekvienos (CPK 92 str.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 285 – 286 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
ieškinio netenkinti ir priešieškinį atmesti.
Laikinosios apsaugos priemonės, taikytos teismo 2015-05-22 nutartimi, panaikinamos.
Priteisti iš ieškovo O. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 2,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės B. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 2,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus rajono apylinkės teismą.
Teisėjas Marius Rapolas Žukas