Civilinė byla Nr. 2S-2108-343/2013

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00746-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1; 110.5; 122.4;

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 2 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama ieškovo D. S. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-973-359/2013 pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BANKROVITA“, tretiesiems asmenims D. – P. T., Z. V. ir kt. dėl bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „BANKROVITA“ neteisėtais veiksmais ir veikla padarytos žalos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „NBG grupė“ kreditoriams atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. S. kreipėsi į teismą, prašydamas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „NBG grupė“ kreditoriams priteisti iš bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „BANKROVITA“ neteisėtais veiksmais ir veikla padarytai žalai atlyginti 101 670,46 Lt, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei priklausančių piniginių lėšų, o jų nesant ar esant nepakankamai, nekilnojamojo ar kito atsakovei priklausančio turto areštą neviršijant 101 670,46 Lt sumos. Ieškovas nurodė, kad iš atsakovės prašoma priteisti suma yra itin didelė, o ieškinio suma yra svarbus kriterijus, apsprendžiantis galimą reikalavimo patenkinimą. Iš bankroto teisinių santykių kylančios bylos yra susijusios su viešuoju interesu, todėl jose visų kreditorių teisės turi būti ginamos vienodai, o siekiant užtikrinti visų galimų atsakovės kreditorių interesus, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamu atveju yra būtina apginti kreditorių - bankrutavusios įmonės darbuotojų, o taip pat mokesčius administruojančių institucijų interesus. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovė, vykdydama bankroto administratoriaus funkcijas, elgėsi aplaidžiai, netinkamai naudojo pinigines lėšas, viršijo jai suteiktus įgaliojimus, tinkamai nesirūpino kreditorių turto valdymu, nevykdė teismo nutarties dėl turto saugojimo ir tokiu būdu padarė kreditoriams didelę žalą, o esamus nuostolius stengėsi nuslėpti, kas rodo nesąžiningus atsakovės veiksmus. Atsakovė nesistengia geruoju bent iš dalies atlyginti kreditoriams padarytos žalos, todėl manytina, kad atsakovė ir ateityje gali vengti atlyginti teismo priteistą žalą kreditoriams. Atsakovė administruoja daug bankrutuojančių įmonių, tačiau yra apsidraudusi minimaliu draudimo limitu, o tai kelia riziką, kadangi bankroto administratoriui gali būti pareikšta ir daugiau ieškinių ar pretenzijų, kuriems atlyginti gali nepakakti turimo ir esamo minimalaus draudimo limito. Nėra žinoma, ar atsakovė turi kokio nors turto, iš kurio būtų galima patenkinti teismo sprendimą, dėl ko nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neužtikrinus būsimo teismo sprendimo įvykdymo būtų pažeisti teisėti kreditorių ir valstybės institucijų interesai. Be to, atsakovei yra pareikštas ir ieškinys dėl 186 900 Lt žalos, padarytos parduodant AB Šiaulių bankas hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą, atlyginimo, taip pat yra nagrinėjamos kitos bylos, kuriose ginčo objektas yra dideli turtiniai reikalavimai. Nors atsakovės civilinė atsakomybė yra apdrausta, tačiau nėra aišku, ar visi atsakovės ieškinyje nurodyti žalos padarymo atvejai bus pripažinti draudiminiais įvykiais ir ar jais padarytą žalą atlygins draudimo bendrovė, kadangi draudimo poliso, draudimo sąlygų bei nedraudiminių įvykių sąrašo atsakovė į bylą nėra pateikusi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kuris teikia įmonių bankroto administravimo paslaugas bei įmonių verslo konsultacijas, sprendė, kad ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovės suma vienareikšmiškai negali būti laikoma didele, o įrodymų, kad ši suma atsakovei yra didelė, ieškovas nepateikė. Teismas pažymėjo, kad atsakovė yra apdraudusi savo civilinę atsakomybę 500 000 L suma, todėl ieškinio sumos atsakovės atžvilgiu nelaikė didele bei keliančia grėsmę galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Teismas taip pat nurodė, kad remiantis www.bankrotodep.lt duomenimis atsakovė šiuo metu administruoja 70 įmonių, kas patvirtina išvadą, kad atsakovė nėra sustabdžiusi savo ūkinės – komercinės veiklos, o priešingai – ją vykdo. Nurodytą aplinkybę teismas taip pat laikė patvirtinančia, kad ieškinio suma atsakovės, kaip juridinio asmens atžvilgiu, nėra didelė. Teismas nurodė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog atsakovė elgėsi aplaidžiai, netinkamai naudojo pinigines lėšas, viršijo savo įgaliojimus, tinkamai nesirūpino kreditorių turto valdymu ir tuo padarė žalą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „NBG grupė“ kreditoriams, bus įvertintos išnagrinėjus bylą iš esmės ir nėra pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas D. S. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, o jų nesant ar esant nepakankamai, taikyti nekilnojamojo ar kito atsakovei priklausančio turto areštą 101 670,46 Lt sumai. Atskirąjį skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

1. Ieškiniu prašoma priteisti suma (101 670,46 Lt) yra itin didelė, o teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ieškinio sumos dydis yra svarbus kriterijus, apsprendžiantis galimą teismo reikalavimo patenkinimą.
2. Ieškovas inicijavo ginčą dėl bankrutavusios įmonės bankroto procedūrų teisėtumo. Iš bankroto teisinių santykių kylančios bylos yra susijusios su viešuoju interesu, todėl jose visų kreditorių teisės turi būti ginamos vienodai. Nagrinėjamu atveju iš administratoriaus priteista suma būtų paskirstyta pirmos eilės kreditoriams – įmonės darbuotojams ir antros eilės kreditoriams - mokesčius administruojančioms institucijoms, todėl būtina ginti bankrutavusios įmonės darbuotojų ir mokesčius administruojančių institucijų interesus.
3. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai leidžia daryti prielaidą, kad atsakovė, vykdydama bankroto administratoriaus funkcijas, elgėsi aplaidžiai, netinkamai naudojo pinigines lėšas, viršijo jai suteiktus įgaliojimus, tinkamai nesirūpino kreditorių turto valdymu, nevykdė teismo nutarties dėl turto saugojimo ir tokiu būdu padarė kreditoriams didelę žalą, o esamus nuostolius stengėsi nuslėpti, kas rodo nesąžiningus atsakovės veiksmus. Atsakovė nesistengia geruoju bent iš dalies atlyginti kreditoriams padarytos žalos, todėl manytina, kad atsakovė ir ateityje gali vengti atlyginti teismo priteistą žalą kreditoriams.
4. Atsakovė administruoja daug bankrutuojančių įmonių, tačiau yra apsidraudusi minimaliu draudimo limitu, o tai kelia riziką, kadangi bankroto administratoriui gali būti pareikšta ir daugiau ieškinių ar pretenzijų, kuriems atlyginti gali nepakakti turimo ir esamo minimalaus draudimo limito. Nėra žinoma, ar atsakovė turi kokio nors turto, iš kurio būtų galima patenkinti teismo sprendimą, dėl ko nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neužtikrinus būsimo teismo sprendimo įvykdymo būtų pažeisti teisėti kreditorių ir valstybės institucijų interesai. Atsakovei yra pareikštas ir ieškinys dėl 186 900 Lt žalos, padarytos parduodant AB Šiaulių bankas hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą, atlyginimo, taip pat yra nagrinėjamos kitos bylos, kuriose pareikšti turtiniai reikalavimai atsakovei. Be to, kitos teisėsaugos institucijos - Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba šiuo metu aiškinasi dėl galimai atsakovės padarytų nusikalstamų veikų. Bendra atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „NBG grupė“ kreditoriams, laiduotojams ir akcininkams padaryta turtinė žala be pareikšto ieškinio siekia beveik 400 000 Lt. Nėra jokių garantijų, kad bankroto administratoriui dėl netinkamo jo darbo ateityje nebus pareikšta ieškinių ar pretenzijų žalai atlyginti.
5. Nors atsakovės civilinė atsakomybė ir yra apdrausta bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau iki šiol neaišku ir nėra žinoma, ar visi ieškinyje nurodyti žalos padarymo įvykiai bus pripažinti draudiminiais įvykiais ir jais padarytą žalą atlygins draudimo bendrovė. Be to, iš pirminės informacijos darytina išvada, kad bankroto administratoriaus žalos padarymo laikotarpiai yra nuo 2007 m. pabaigos ir tęsėsi 2008 metais, kai tuo tarpu atsakovė drausti savo civilinę atsakomybę pradėjo tik nuo 2009 m. kovo 12 d., todėl yra aišku, kad dalis įvykių nepateks į draudimo laikotarpį nuo 2009 m. kovo 12 d. ir bankroto administratoriui teks pačiam atlyginti padarytą turtinę žalą.
6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovės turto ir lėšų areštas nagrinėjamoje byloje pakenktų jos administruojamų įmonių bankroto administravimo procesui, kadangi šiuo atveju bankroto administratorius įmonių turtą ir pinigines lėšas valdo patikėjimo teise ir iš šių lėšų padengti nuostolių dėl netinkamo administravimo neturi teisės.

Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurios apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje, o atskirais atvejais – ir iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančio byloje asmens prašymu taiko laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. konkrečios bylos aplinkybės. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-330/2009).

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Tada, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jam priklausančio turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį, turimus įsipareigojimus nėra didelė, t. y. kai jis paneigia objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimą, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1539/2010).

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu siekiant užtikrinti ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimą be kitų aplinkybių grindė ir didele ieškinio suma nurodydamas, kad ieškinyje prašoma priteisti 101670,46Lt suma yra itin didelė. Ieškovui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindžiant ir aplinkybe dėl didelės ieškinio sumos, teismas, spręsdamas klausimą, ar konkrečiu atveju yra pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, turėjo nustatyti ir įvertinti, ar ieškinio suma yra didelė atsakovei. Sprendžiant, ar yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, teisinę reikšmę turi viso atsakovės turimo turto (trumpalaikio ir ilgalaikio turto, nuosavo kapitalo), pradelstų įsipareigojimų įmonės kreditoriams santykis su apelianto pareikšto ieškinio suma. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybės ir individualiai sprendžiama dėl pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo, pažymi, kad atskirajame skunde nurodyta tam tikra konkreti pareikštų reikalavimų suma nėra ir negali būti vertinama kaip per se pagrindžianti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, konkrečiu atveju įvertinus pareikšto reikalavimo sumą su asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtine padėtimi, pareikšto reikalavimo suma vienu atveju gali būti pripažįstama didele ir sukeliančia objektyvią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, kitu – ne.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškiniu iš atsakovės prašoma priteisti suma 101 670,46 Lt vienareikšmiškai negali būti laikoma didele, o apeliantui nepateikus įrodymų, jog ši suma atsakovei yra didelė, teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad būtent ieškovas, reikšdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jį grįsdamas aplinkybe dėl didelės atsakovei ieškinio sumos, turėjo pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė, tačiau tuo pačiu sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareikšto ieškinio pobūdį, į tai, kad ieškiniu yra siekiama apginti bankrutavusios įmonės kreditorių teises ir teisėtus interesus, turėjo teisę ir pareigą imtis priemonių ir savo iniciatyva gauti duomenis apie atsakovės turtinę padėtį, kas leistų objektyviai įvertinti pareikšto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą. Paminėtina, kad remiantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su Juridinių asmenų registre esančiais atsakovės finansinės ataskaitos duomenimis už 2012 metus, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai neįvertino, ar pareikšto ieškinio suma yra didelė atsakovei ir ar gali objektyviai sąlygoti būsimo galimai apeliantui palankaus teismo sprendimo neįvykdymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvertinus visus duomenis apie atsakovės turtinę padėtį, spręstina, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė atsakovei ir tai sudaro objektyvią būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Kaip matyti iš Juridinių asmenų registre esančio atsakovės balanso už 2012 metus, atsakovės nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai 2012 metais sudarė 94 158 Lt. Atsakovės turimas ilgalaikis turtas yra 52 029 Lt, trumpalaikis - 42 129 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra net 43 799 Lt dydžio. Pažymėtina, kad nors atsakovės veikla yra pelninga, t. y. 2011 metais grynasis pelnas buvo 2 246 Lt, o 2012 metais - 18 368 Lt, tačiau vien atsakovės veiklos pelningumas ar pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta aplinkybė, kad atsakovė ir toliau vykdo savo veiklą, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovei pareikšto ieškinio suma nėra didelė. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovės nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų suma iš viso yra 94 58 Lt, t. y. ji yra net mažesnė už pareikšto ieškinio sumą. Pažymėtina, jog atsakovės turimo ilgalaikio turto vertė yra beveik net 2 kartus mažesnė, nei kad pareikštas ieškinio reikalavimas, todėl spręstina, kad pareikšto ieškinio suma atsakovei yra didelė ir esant palankiam teismo sprendimui apelianto atžvilgiu, tokio sprendimo neįvykdymo rizika yra objektyviai didelė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės administruojamų įmonių skaičių, sprendė, kad atsakovė aktyviai vykdo ūkinę – komercinę veiklą, dėl ko teismas taip pat sprendė, kad ieškiniu prašoma priteisti suma nėra didelė. Tačiau, kaip jau buvo nurodyta, vien aktyvus ūkinės – komercinės veiklos vykdymas ar atsakovės veiklos pelningumas, atsižvelgiant į pareikšto reikalavimo dydį ir atsakovės turimo turto dydį, negali būti laikomas patvirtinančiu, kad atsakovei ieškiniu prašoma priteisti suma nėra didelė.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su atskirojo skundo argumentu, pažymi, jog pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta aplinkybė apie atsakovės civilinės atsakomybės draudimą negali būti laikoma paneigiančia atsakovei didelę ieškinio sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatos, susijusios su administratoriaus civilinės atsakomybės draudimu, įsiteisėjo tik nuo 2009 m. sausio 1 d., o duomenų, kad atsakovė civilinę atsakomybę būtų apdraudusi anksčiau nei iki minėto įstatymo nuostatų įsiteisėjimo, nėra pateikta. Apeliantas nurodė, kad atsakovės, kaip bankroto administratoriaus, žalos padarymo laikotarpiai yra nuo 2007 metų pabaigos ir tęsėsi 2008 metais, todėl dalis įvykių tikrai nepateks į draudimo laikotarpį nuo 2009 m. kovo 12 d., t. y. dienos, nuo kurios atsakovė pradėjo drausti savo veiklą (. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 14 dalyje nurodyta, kad administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą. Taigi, draudžiama yra tik civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią draudimo sutarties galiojimo metu. Byloje nesant duomenų, kad atsakovės civilinė atsakomybė būtų apdrausta dar iki 2009 m. sausio 1 d., negalima laikyti, kad civilinės atsakomybės draudikas užtikrins atsakovės padarytos žalos atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko skundžiamos nutarties argumentą, kad atsakovės profesinės civilinės atsakomybės draudimas 500 000 Lt sumai leidžia pareikšto ieškinio sumą laikyti nedidele. Tai, jog šiuo metu atsakovė yra apdraudusi civilinę atsakomybę, ar kad ją buvo apsidraudusi nuo 2009 m. kovo 12 d., nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovės galimai neteisėtais veiksmais padarytą žalą atlygins civilinės atsakomybės draudikas. Todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe dėl civilinės atsakomybės draudimo.

Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad, atsižvelgiant į atsakovės turtinę padėtį, ieškovo pareikšto ieškinio suma atsakovei yra didelė, nepagrįstais laikant teismo skundžiamoje nutartyje nurodytus argumentus dėl atsakovės profesinės civilinės atsakomybės draudimo ir vykdomos veiklos, kaip lemiančius atsakovei pareikšto ieškinio sumos dydį, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovės turtinę padėtį, kadangi pareikšto ieškinio suma šiam juridiniam asmeniui yra didelė lyginant su jos turimu turtu. Esant objektyviai grėsmei būsimam teismo procesiniam sprendimui įvykdyti dėl didelės reikalavimo sumos, darytina išvada, kad būsimo, galimai apeliantui palankaus sprendimo atveju, atsakovės galimybės įvykdyti teismo sprendimą būtų apsunkintos ar jos iš viso nebūtų, kas sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atžvilgiu.

Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl kitų atskirojo skundo argumentų nepasisakytina.

Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė atsakovei, kas leidžia daryti išvadą esant grėsmę apeliantui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, atskirojo skundo motyvus įvertinus kaip pagrįstus, yra pagrindas skundžiamą nutartį naikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą patenkinti iš dalies ir areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BANKROVITA“ priklausančius nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, 101 670,46 Lt sumai, leidžiant atsakovei daiktais naudotis, tačiau draudžiant areštuotus daiktus perduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, o nesant ar esant nepakankamai nekilnojamųjų ir/ar kilnojamųjų daiktų, - areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas atsakovę, banke ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant atlikti su pinginėmis lėšomis bet kokias pinigų išmokėjimo, pervedimo ar kitas disponavimo operacijas, leidžiant įskaityti į sąskaitas gautas lėšas ir iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju pažymi, kad kadangi atsakovė yra juridinis asmuo, jai priklausančių piniginių lėšų areštas apsunkintų jos veiklą arba padarytų ją visai neįmanoma: sumažėtų arba būtų visai apribotos juridinio asmens galimybės atsiskaityti ne tik su tiekėjais, bet ir su darbuotojais, mokėti mokesčius, atlyginimus darbuotojams ir vykdyti kitas finansines operacijas. Atsakovei priklausančių piniginių lėšų areštas laikytinas kraštutine apelianto pareikštų reikalavimų užtikrinimo priemone, kadangi tai gali sutrikdyti atsakovės, kaip juridinio asmens, vykdomą ūkinę veiklą. Todėl, vadovaujantis ekonomiškumo principu bei siekiant užtikrinti apelianto pareikštų reikalavimų įvykdymą, laikinosios apsaugos priemonės taikytinos pirmiau nurodytu eiliškumu.

Atsakovei išaiškintina, kad asmuo, kurio atžvilgiu pritaikyti suvaržymai, gali savo teises ginti teikdamas prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo (CPK 148, 149 str.), arba kreipdamasis į teismą su prašymu dėl su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu susijusių galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, taip pat ir dėl faktiškai patirtų nuostolių atlyginimo priteisimo (CPK 146 str.).

Teismas, vadovaudamasis CPK 144 str., 145 str., 147 str., 337 str. 1 d. 2 p.

n u t a r i a:

Atskirąjį skundą patenkinti.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Prašymą patenkinti iš dalies.

Taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo D. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), reikalavimams užtikrinti ir 101 670,46 Lt (vieno šimto vieno tūkstančio šešių šimtų septyniasdešimt litų keturiasdešimt šešių centų) sumai areštuoti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BANKROVITA“, juridinio asmens kodas 125929113, Vilnius, J. Basanavičiaus g. 41, priklausančius nekilnojamuosius ir/ar kilnojamuosius daiktus, esančius pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei daiktais naudotis, tačiau draudžiant areštuotus daiktus perduoti, dovanoti, įkeisti ar kitaip perleisti tretiesiems asmenims, o nesant ar esant nepakankamai nekilnojamųjų ir/ar kilnojamųjų daiktų areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas ar turtines teises, esančias pas atsakovę, banke ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant atlikti su pinginėmis lėšomis bet kokias pinigų išmokėjimo, pervedimo ar kitas disponavimo operacijas, leidžiant įskaityti į sąskaitas gautas lėšas ir iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu.

Ieškovui išaiškinti, kad dėl atsakovės turto suradimo ir aprašymo jis turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja 14 (keturiolika) dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

Areštuotą turtą pavesti saugoti turto savininkei.

Įspėti atsakovę, kad pažeidus areštuoto turto atžvilgiu nustatytą draudimą, gali būti taikoma atsakomybė pagal LR BK 246 str.

Nutartį vykdyti skubiai.

Nutarties kopijas nusiųsti šalims ir turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                             Rūta Palubinskaitė