Civilinė byla Nr.2A-353-212/2011
Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01632-2010-5
Procesinio
sprendimo kategorija:121.21
(S)

PANEVĖŽIO
APYGARDOS TEISMAS
n U T A R T I
S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 24 d.
Panevėžys
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Birutės Valiulienės,
kolegijos teisėjų: Zinos
Mickevičiūtės (pranešėjos), Ramunės Čeknienės,
sekretoriaujant Loretai
Girdziušienei,
dalyvaujant ieškovei D. E. R.,
atsakovams G. N., V. J.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovų V. J. ir G. N. apeliacinį
skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal D. E. R.
ieškinį atsakovams G. N., V. J. dėl
žalos atlyginimo
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovė prašė solidariai
priteisti iš atsakovų 2 689 Lt žalos atlyginimui, 5 proc. palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo. Nurodė, kad jai atkurta nuosavybės teisė į Pumpėnų km. esantį mišką
kartu su bendrasavininke A. N.. Jai priklauso 2, 63 ha miško, o A. N. 0, 85 ha. miško. Atskiri miško sklypai suformuoti nebuvo,
naudojimosi mišku tvarka nebuvo nustatyta, kadangi abi su bendrasavininke A. N. buvo susitarę dėl naudojimosi mišku tvarkos. Po A. N. mirties 2010 metais sklypo dalį paveldėjo atsakovė V. J.. 2010m. birželio mėnesį ieškovei priklausantį mišką
iškirto bendrasavininkės V. J. brolis atsakovas G. N.. Iškertant mišką buvo padaryta 2 689, 00 Lt žala, kuri
gera valia nėra atlyginta.
Pasvalio rajono
apylinkės teismas 2011-02-23 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė solidariai
iš atsakovų ieškovės naudai 886,10 Lt žalos atlyginimui, 5 proc. metines
palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2010-11-30 iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 27 Lt žyminio mokesčio. Priteisė iš
atsakovų valstybės naudai po 9,40 Lt pašto išlaidų. Nustatė, kad ieškovei
Panevėžio apskrities viršininko 1998-09-23 sprendimu atkurta nuosavybės teisė į
Pumpėnų vs. Pasvalio raj. esantį mišką kartu su bendrasavininke A.
N.. Ieškovei atkurta nuosavybės teisė į 2, 63 ha miško, o A. N. į 0, 85 ha miško. Teismas laikė, kad miškas bendrosios nuosavybės
teise priklausė ieškovei ir bendrasavininkei A. N. ir jos
abi turėjo teisę valdyti, naudoti nuosavybės teise priklausantį nuosavybės
teisės objektą, t. y. mišką ir juo disponuoti. Įrodymų, kad tarp ieškovės ir
bendrasavininkės A. N. nebuvo susitarimo dėl naudojimosi
mišku tvarkos atsakovai teismui nepateikė. Aplinkybę, kad ieškovė buvo
susitarusi su A. N. dėl naudojimosi mišku tvarkos iš dalies
patvirtina tai, kad po nuosavybės teisės į mišką atkūrimo ginčo tarp ieškovės
ir bendrasavininkės A. N. nebuvo. Mišką atsakovai iškirto 2010 m. balandžio mėnesį, t.y. iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo atsakovei V.
J.. Atsakovai nežinojo apie jokį susitarimą dėl naudojimosi mišku tvarkos,
mišką kaip miško bendrasavininkai kirto jų pačių pasirinktoje vietoje. Teismas nusprendė,
kad buvo konkretus žodinis susitarimas tarp ieškovės ir miško bendrasavininkės A. N. dėl naudojimosi mišku tvarkos, jos buvo susitarę kuria
dalimi miško kiekviena naudosis. Susitarimas rašytine tvarka įformintas nebuvo,
miške riboženkliai sustatyti nebuvo. Tačiau bendrasavininkės dėl naudojimosi
mišku tvarkos faktiškai buvo susitarę ir paminėtos naudojimosi tvarkos laikėsi.
Atsakovai kirsdami A. N. priklausiusį mišką ir miško
kirtimo metu neturėdami nuosavybės teisės į mišką privalėjo laikytis ieškovės
ir A. N. susitarimu nustatytos naudojimosi mišku tvarkos
ir nekirsti miško dalies, kuri žodiniu bendrasavininkių susitarimu buvo
paskirta naudotis ieškovei. Nežinodami apie susitarimą, atsakovai, būdami
sąmoningi, teisingi ir sąžiningi, privalėjo kreiptis į ieškovę kaip miško
bendrasavininkę ir prieš miško kirtimą išsiaiškinti naudojimosi mišku tvarką, o
ginčydami paminėtą ieškovės ir miško bendrasavininkės A. N. susitarimą
kreiptis į teismą dėl naudojimosi mišku tvarkos nustatymo. Atsakovai šių
reikalavimų neįvykdė ir iškirto dalį miško, kuris bendrasavininkių susitarimu
buvo paskirtas naudotis ieškovei. Iškirsdami dalį ieškovei priklausančio miško,
atsakovai padarė turtinę žalą, kurios gera valia neatlygino, todėl ieškinį dėl
žalos atlyginimo tenkino. Liudytojas S. T. parodė, kad
Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio rajono agentūra
neturi teisės nustatinėti nukirsto miško kainos ir gali nustatyti tik žalos
gamtai dydį, žala gamtai šiuo atveju padaryta nebuvo. Teismas laikė, kad žala
ieškovei buvo padaryta tik nukirstos ir atsakovų pasisavintos medienos verte,
todėl padarytos žalos dydį vertino pagal nukirstos medienos kainą. Tiek
valstybiniame, tiek privačiame miške esanti mediena, yra analogiška, todėl
vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais sprendė, kad
medienos kaina taip pat yra vienoda. Byloje ištirtais įrodymais nustatė, kad
atsakovai ieškovės naudojamoje miško dalyje nukirto 26,28m3
baltalksnio medienos ir 0, 61m3 beržo medienos. Ieškovei padarytos
žalos dydį skaičiavo pagal indeksuotas nenukirsto valstybinio miško kainas,
kuri priklauso nuo medienos rūšies ir stambumo grupės. Remiantis Panevėžio
regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio rajono agentūros 2010-11-10 raštu
Nr. L4-184, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais
teismas nustatė, kad buvo iškirti vidutinės stambumo grupės medžiai, todėl
iškirstos medienos kaina, t.y. padarytos žalos dydį skaičiavo pagal vidutinės
stambumo grupės medieną. Atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių ieškovei
iš atsakovų priteisė 886, 10 Lt žalos atlygimo. Žalos atlyginimas ieškovei iš
atsakovų priteistinas solidariai, kadangi byloje ištirtais ir surinktais
įrodymais nustatyta, kad dėl ieškovei padarytos žalos dėl neatsargumo yra kalti
ir atsakingi abu atsakovai.
Apeliaciniu skundu atsakovai
prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą dalyje, kuria ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies panaikinti ir ieškinį
atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su teismo išvada, jog tarp
ieškovės ir A. N. buvo žodinis susitarimas dėl naudojimosi
mišku tvarkos, kadangi ieškovė nurodė tik deklaratyvius ir įrodymais
nepagrįstus teiginius, neva pagrindžiančius susitarimo egzistavimą. Todėl teismo
daroma išvada nepagrįsta. Remiantis CK 4.81 str., net jei susitarimas iš tiesų
būtų buvęs sudarytas, šis susitarimas turėtų būti patvirtintas notariškai, kad
įgytų privalomąją galią apeliantės V. J., kaip dalies
žemės sklypo įgijėjos atžvilgiu. Nesant notariškai patvirtinto susitarimo, bet
koks susitarimas laikytinas negaliojančiu trečiųjų asmenų atžvilgiu. Nesutinka
su teismo nuomone, jog ginčo tarp ieškovės ir A. N. nebuvimas
leidžia manyti, jog susitarimas su A. N. buvo sudarytas. A. N. nebuvo poreikio naudotis nuosavybės teise priklausančia
žemės sklypo dalimi, todėl jokio ginčo su ieškove ir negalėjo kilti. Teismas
ieškovės įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovams, nurodydamas, jog jie nepateikė
įrodymų, paneigiančių ieškovės išdėstytus teiginius apie neva egzistavusį
susitarimą. Teismas, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, visiškai nepagrįstai
nusprendė, kad naudojimosi mišku tvarka tarp ieškovės ir A. N.
buvo sudaryta, teismas nepagrįstai sprendė dėl kilusios civilinės
atsakomybės apeliantų atžvilgiu. Teismas netinkamai paskirstęs įrodinėjimo
pareigą, taikė civilinę atsakomybę, nesant visų keturių civilinės atsakomybės
sąlygų, numatytų CK 6. 246 – 6.249 str. Mano, kad vertinant, ar neteisėti
veiksmai buvo atlikti, privaloma atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių
aplinkybių visetą, tačiau teismas apeliantų nurodytų aplinkybių tinkamai
neįvertino. Pirma, žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ir ieškovei ir
apeliantei V. J., kuriai vyresnysis inspektorius S. T. suklydęs nurodė ne jai asmeninės nuosavybės teise
priklausantį žemės sklypą, o bendrąja daline nuosavybės teise ieškovei ir
apeliantei priklausantį žemės sklypą. Todėl apeliantė manė, jog medžiai kertami
iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, o ne iš
bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiojo. Dėl to, teismo argumentas,
jog atsakovai privalėjo kreiptis į ieškovę kaip miško bendrasavininkę ir prieš
miško kirtimą išsiaiškinti dėl naudojimosi mišku tvarkos, visiškai neatitinka
objektyviai susiklosčiusios situacijos aplinkybių teisingo įvertinimo. Teismas
neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog ieškovė net du kartus teikė
pranešimus Agentūrai apie ketinimus kirsti mišką, esantį bendrosios dalinės
nuosavybės teise valdomame žemės sklype ir niekados neprašė apeliantės sutikimo
nors pateiktuose pranešimuose ieškovė patvirtino, jog yra bendraturčių
sutikimas. Todėl daro išvadą, jog ieškovė du kartus kirto mišką valdomame
bendrąja dalinės nuosavybės teise, be apeliantės sutikimo. Ieškovė elgėsi
nesąžiningai, nes žinodama, jog miškas valdomas bendrąja dalinės nuosavybės
teise, juo disponuoja lyg jis priklausytų jai asmeninės nuosavybės teise, o suklydus
ir atlikus kirtimo darbus tame pačiame sklype, reikalauja neva patirtos žalos
atlyginimo, tokiu būdu siekdama nepagrįstai praturtėti. Be to, apeliantei
priklauso 85 arai žemės sklypo, o ji išretino tik apie 10 arų miško, jai
priklausančios dalies proporcijų nepažeidė. Teigti, kad buvo pažeistos ieškovės
teisės taip pat nėra jokio pagrindo. Apeliantai neteisėtų veiksmų ieškovės
atžvilgiu neatliko. Net konstatavus apeliantų kaltę, būtų privaloma atsižvelgti
į jos formą, pasireiškusią neatsargumu, bei atitinkamai tai vertinti nustatant
civilinės atsakomybės dydį. Mano, kad teismas neturėjo vadovautis Agentūros
2010-11-10 raštu Nr. L4-184, kadangi Agentūros 2010-12-16 rašte Nr. L4-213
nurodyta, kad 2010-11-10 rašte buvo pateikta netiksli informacija. Apeliantai
nesutinka su teismo išvada, jog buvo iškirsti vidutinio stambumo medžiai,
kadangi jie kirto malkinę medieną.
Todėl laikyti, jog buvo
kirsta vidutinio stambumo grupės mediena bei skaičiuoti ieškovės neva patirtą
žalą pagal vidutinio stambumo grupės medieną nėra jokio pagrindo. Prielaidomis
grindžiamas teismo sprendimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog teismas tik
paviršutiniškai įsigilino į susiklosčiusią situaciją bei nepakankamai įvertino
byloje itin reikšmingomis laikytinas aplinkybes. Teismas be jokio pagrindo
laikė, jog apeliantai nukirto vieną beržą, kadangi patikslintame Agentūros
rašte minimas tik baltalksnių nukirtimas. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos,
priežastinio ryšio paneigimas yra teisiškai nereikšmingas.
Atsiliepimu į apeliacinį
skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Pasvalio rajono apylinkės
teismo 2011-02-23 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Teismas teisingai sprendė ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji buvo susitarusi
su A. N. dėl naudojimosi mišku tvarkos įrodo tai, jog po
nuosavybės teisės į mišką atkūrimo jokio ginčo tarp bendrasavininkių nekilo. Be
to, šią aplinkybę patvirtino Liudytojai A. R. ir K. P.. Be to, atsakovai, nebūdami teisėtais miško
savininkais, apskritai negalėjo užsiimti jo kirtimo darbais. Teismas teisingai
nurodė, jog atsakovai nežinodami apie susitarimą, turėjo kreiptis į ieškovę,
kaip miško dalies savininkę, ir prieš kertant mišką išsiaiškinti dėl
naudojimosi mišku tvarkos. Nurodo, jog atkūrus nuosavybės teises į žemę
ieškovei ir A. N., nekilo jokių neaiškumų kuria sklypo
dalimi kuri turi naudotis, kadangi yra išlikę jų tėvų sodai, šuliniai, kūdra ir
iš jų aiškiai matoma jų sklypo dalių riba. Pati A. N. yra
sakiusi, kad vaikams aprodė sklypų ribas, todėl neįtikinamai atrodo apeliantų
motyvai apie jų nežinojimą kur yra nuosavybė. Mano, kad teismas nepažeidė
rungimosi principo bei CPK 178 str. įtvirtinančios teisės normos bei vadovavosi
CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Mano, kad nepagrįstas
apeliacinio skundo argumentas dėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo,
kadangi iškertant ieškovei priklausantį mišką buvo atlikti neteisėti veiksmai.
Atsakovų nurodomos aplinkybės apie suklydimą manant, jog kerta savo mišką,
melagingos ir nepadaro jų veiksmų teisėtais bei neatleidžia jų nuo atsakomybės.
Nepagrįstas atsakovų motyvas ir dėl to, kad ieškovė teikė pranešimus Panevėžio
regiono aplinkos apsaugos departamento Pasvalio rajono agentūrai apie ketinimus
kirsti mišką, esantį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomame žemės
sklype, kas neva rodo ieškovės nesąžiningumą ir siekį nepagrįstai praturtėti.
Be to, iškirsta buvo vos keli medžiai ir tai buvo atliekama tik gavus reikiamą
sutikimą. Nesutinka su apeliantų motyvu, kad jiems iškirtus apie 10 arų miško,
nebuvo pažeistos proporcijos, kadangi atsakovei V. J. priklauso
85 arai sklypo. Be to, buvo iškirsti patys geriausi medžiai toje dalyje,
kurioje naudojasi ieškovė. Atsakovai pripažino, kad įvyko klaida, t. y. jų
kaltė pasireiškė neatsargumu ir mano, kad tai turėtų būti įvertinta nustatant
civilinės atsakomybės dydį. Mano, kad jų veiksmai atlikti tyčia, tačiau net ir
pripažinus didelį jų neatsargumą, atlygintina žala vis tiek negali būti mažesnė
nei realiai ieškovės patirti nuostoliai. Atsakovai nurodo nepagrįstus motyvus
dėl žalos dydžio, nukirstų medžių dydžio bei rūšies. Surinkti įrodymai
neginčijamai patvirtino, kad iškirsti medžiai buvo vidutinio stambumo, 106 vnt.
baltalksnių ir beržas. Teismas teisėtai ir pagrįstai nutarė, kad žala ieškovei
padaryta nukirstos medienos verte ir priteisė 886,10 Lt žalos atlyginimą. Mano,
kad turėjo būti priteista visa ieškovės prašoma suma, nes tokio kiekio medienos
rinkos vertė stipriai viršija priteistą sumą. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai,
jog dėl iškirstų medžių miško vertė labai stipriai sumažėjo ir tuo buvo
padaryta žala. Mano, kad yra visos keturios civilinės atsakomybės sąlygos ir iš
atsakovų teisėtai bei pagrįstai buvo priteistas žalos atlyginimas. Teismas
išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė teisės
normas bei priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti
apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
Apeliacinis skundas atmestinas,
pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos
Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis
pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas
(CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų
nenustatyta (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad
ieškovė ir atsakovė V. J. nuosavybės teise valdo 3,48 ha žemės sklypą miškų ūkio paskirties. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 263/348 dalys šio
sklypo, o atsakovei – 85/348 (b. l. 6-7). Atsakovė V. J. žemės
sklypą valdo po motinos, A. N. mirties 2009-08-24. Jos
teigimu palikimą priėmė 2009 m. rugsėjo mėnesį, pateikdama pareiškimą notarui.
Naudojimosi tvarka žemės sklypu nenustatyta.
Atsakovas G. N., atsakovės V. J. brolis, jos
prašymu 2010 m. balandžio mėnesį nurodytame žemės sklype iškirto 26,89 m3 medienos (108 baltalksnius ir beržą).
Šalys neginčija
iškirstos medienos kiekio. Ginčas yra dėl ieškovei padarytos žalos dydžio, medienos
vertės ir dėl naudojimosi mišku tvarkos.
Dėl naudojimosi mišku
tvarkos.
Įstatymas reglamentuoja,
kad nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu
nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami
į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Jeigu toks susitarimas
yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas viešame registre, tai jis yra
privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį nekilnojamojo daikto
bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 4. 81 str.).
Ieškovė teigia, kad su
atsakovų motina A. N. buvo sudaryta žodinė sutartis dėl
naudojimosi žemės sklypu (mišku) tvarkos. Atsakovai šią aplinkybę neigia.
Byloje nėra duomenų, kad ieškovė ir A. N. susitarimą buvo
patvirtinusios notariškai, todėl atsakovei nėra privalomas šis susitarimas, jei
toks buvo. Nei žodinio, nei rašytinio susitarimo dėl naudojimosi mišku tvarkos,
ieškovė ir atsakovė V. J. nesudarė. Teisėjų kolegija
sutinka su apeliantų argumentais dėl naudojimosi tvarkos mišku nebuvimo ir daro
išvadą, kad 3,48 ha žemės sklypu (mišku) naudojimosi tvarka nenustatyta, todėl
ieškovė nuosavybės teise valdo 75,57 % (263 : 348 x 100) miško dalių, o
atsakovė – 24,43 % (85 : 348 x 100).
Dėl žalos dydžio.
Ieškovė prašė priteisti
jai 2 689 Lt žalai atlyginti, teigdama, kad atsakovas G. N. be
jokio pagrindo iškirto jai priklausančius medžius, o 26, 89 m3 medienos pasisavino. Nurodė, kad vieno kub. metro medienos kaina yra 100 Lt.
Pasvalio rajono
apylinkės teismas priteisė iš atsakovų 886,10 Lt žalai atlyginti, tačiau žalos
dydžio paskaičiavimo nepateikė ir nemotyvavo išvados, kodėl būtent tokia suma
įvertino žalą.
Apeliantai nurodo, kad jie
neturi pareigos atlyginti ieškovei žalą, nes atsakovei V. J. taip
pat priklauso dalis miško. Be to, jų manymu nėra būtinų sąlygų kilti civilinei
atsakomybei. Nesutinka su teismo priteista suma, nes kirto malkinę medieną, o
jos kaina yra žymiai mažesnė, nei nurodo ieškovė.
Teisėjų kolegija sutinka
su apeliantų argumentu, kad buvo kertama malkinė mediena, o ne vidutinio
stambumo grupės medžiai.
Kaip minėta, atsakovė V. J. nuosavybės teise valdo 24,43 % iš bendros miško dalies,
todėl žalą ieškovei žalą privalo atlyginti proporcingai jos valdomos dalies, t.
y. 75,57 % nuo bendros sumos.
Fizinius
ir juridinius asmenis, padariusius žalos miško valdytojų, savininkų ir
naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip
aplinkos objektui, įpareigoja visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė,
atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Nuostolių apskaičiavimo tvarką nustato
įstatymai ir kiti teisės aktai (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 str. 6
d., 10 str. 3 d., 23 str. 1 d.).
Atsakovai iškirto 108
žalius baltalksnius ir vieną beržą, iš viso 26,89 m3 malkinės medienos. Šios aplinkybės nustatytos administracinio teisės pažeidimo
byloje ir nėra nuginčytos. Ta aplinkybė, kad atsakovė V. J. nuosavybės
teise valdo kitą miško sklypą ir iškirsdama ieškovės medžių dalį apsiriko,
neatleidžia atsakovų nuo pareigos atlyginti ieškovei padarytą žalą. Apeliantės
argumentas, kad ieškovė du kartus kirto mišką, neturėdama jos leidimo, nėra
teisiškai reikšminga, nes atsakovė nagrinėjamojoje byloje nereiškė
priešpriešinių reikalavimų.
Pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2002-04-12 nutarimą Nr. 521 „Dėl Fizinių ir juridinių
asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo tvarkos bei
fizinių ir juridinių asmenų neteisėta veika miškuose padarytos žalos miško
valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ar interesams atlyginimo
dydžiai“ (galiojantis nuo 2004-05-12) nustatyta, kad augančių
medžių ir krūmų nukirtimas ar sužalojimas, nebeleidžiantis jiems augti, kai
medžiai yra 8 centimetrų skersmens ir storesni (1,3 metro aukštyje)žalos dydis yra 100 Lt už 1 kub. metrą medienos. Be to, iš viešoje erdvėje
skelbiamų duomenų matyti, kad malkinės medienos kaina už 1 kub. metrą 100 ir
daugiau litų.
Toki būdu, atsakovė V. J. leido atsakovui G. N. kirsti mišką
neturėdama bendraturtės sutikimo, t. y. mišką kirto neteisėtai. Iškirtus 26,89 m3 medienos padaryta 2 689 Lt žala (26,89 x 100 Lt). Tačiau dalis medienos iš bendro
miško priklauso atsakovei (24,43 %), todėl ieškovei padaryta 2 032 Lt žala (2
689 x 75,57%).
Įstatymas draudžia
apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas,
sprendimą, jeigu sprendimą skundžia tik viena šalis (CPK 313 str.). Apeliacinis
skundas nagrinėjamas neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Ieškovė
teismo sprendimo neskundė, todėl keisti sprendimo nėra pagrindo (CPK 320 str. 2
d.). Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos
(CPK 79, 92 str. ).
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Pasvalio rajono
apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Priteisti iš V.
J., a.
k. (duomenys neskelbtini) 4 Lt (keturis litus) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teisėjai
Zina Mickevičiūtė
Birutė
Valiulienė
Ramunė
Čeknienė